- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-18
- Bylos Nr.
- 2A-807-258/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03908-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Atsakovas
- V. B.
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 2.5.10.5.2.7Kiti žalos atlyginimo atvejai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei V. B., trečiam asmeniui P. Č. (P. Č.) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašė priteisti iš atsakovės V. B. 347,37 Eur (1200,45 Lt) žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 20,85 Eur (72 Lt) bylinėjimosi išlaidų (b.l. 3-4). Ieškinyje nurodė, kad 2013-08-23 Vilniaus r., Skaisterių k. įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintas P. Č. priklausantis automobilis VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių draudimu (KASKO). Dėl šio įvykio metu padarytos žalos AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 347,37 Eur (1200,45 Lt) draudimo išmoką. Pagal draudėjo pateiktus duomenis, prieš įvykstant eismo įvykiui, V. B. priklausanti ožka, pririšta virve, gulėjo perėjusi kelią, išsigandusi automobilio atsistojo, įtempė virvę, kuri nurovė automobilio VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bamperį.
Atsiliepimas
Atsakovė V. B. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko (b.l. 60-61). Nurodė, kad ieškinys pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senatį (LR CK 1.125 str. 7 d.), kadangi pats įvykis, kuris užfiksuotas eismo įvykio deklaracijoje, buvo 2013-08-23, o ieškinys pareikštas tik 2014 m. lapkritį. Nesutiko, kad 2013-08-23 įvykis, kuomet neva buvo apgadintas trečiojo asmens P. Č. automobilis, būtų vertinamas kaip eismo įvykis. Ieškovas turėjo kritiškai įvertinti trečiojo asmens prašymą išmokėti draudimo išmoką, remiantis eismo įvykio deklaracija. Pagal transporto priemonių draudimo liudijimo duomenis Kasko draudimu trečiojo asmens (1998 metų gamybos) automobilis buvo apdraustas 2013-08-14, t.y. tik savaitę prieš įvykį, kas taip pat sukelia pagrįstų abejonių, ar tikrai automobilis buvo sugadintas 2013-08-23 ir sugadintas neva atsakovės ožkos, o ne kitomis aplinkybėmis, kurios niekur nebuvo užfiksuotos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės V. B. 347,67 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014-11-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 20,85 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, kad žala atsirado dėl nukentėjusiojo didelio neatsargumo (CPK 178 straipsnis). Teismas sprendė, kad dėl eismo įvykio kalta ožkos savininkė (atsakovė), kuri nesugebėjo gyvūno pririšti tokioje vietoje ir tokiu būdu, kad šis neturėtų galimybės pasiekti važiuojamosios kelio dalies. Teismas atmetė atsakovės nurodomus argumentus, kad dėl susiklosčiusios situacijos galima įžvelgti trečiojo asmens tyčią arba didelį neatsargumą, nes jokių įrodymų, kad atsakovas automobilį būtų sugadinęs iš anksto ar eismo įvykio metu, atsakovė nepateikė (CPK 178 str.). Teismas, atsižvelgdamas į posėdžio metu peržiūrėtą vaizdo medžiagą bei byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad vairuotojas neturėjo galimybės ir negalėjo pastebėti už krūmo atsigulusios ožkos.
Teismas atmetė atsakovės prašymą taikyti vienerių metų ieškinio senatį bei nurodė, kad draudėją P. Č. ir atsakovę sieja ne draudimo, o iš žalos atlyginimo prievolės atsiradę teisiniai santykiai. Ieškovas subrogacijos teisę turi įgyvendinti pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.
Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantė (atsakovė) V. B. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą -atmesti AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį.
Atsiliepimas
Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
1. Atsakovo ieškinys buvo pareikštas praleidus vienerių metu ieškinio senatį (LR CK 1.125 str. 7 d.), kadangi pats įvykis, kuris užfiksuotas eismo įvykio deklaracijoje, buvo 2013-08-23, o ieškinys pareikštas tik 2014 m. lapkričio mėn.
Šalies argumentai
2. Apeliantė, atsakydama į atsakovo 2013-09-10 pretenziją nurodė, jog nesutinka, kad 2013-08-23 įvykis, kuomet neva buvo apgadintas trečiojo asmens P. Č. automobilis, būtų vertinamas kaip eismo įvykis. Apeliantės nuomone, jokia eismo įvykio deklaracija neturėjo būti pildoma. Absurdiškai atrodo prie ieškinio pridėtoje eismo įvykio deklaracijos kopijoje pažymėta apeliantė kaip „vairuotoja“, bei schemoje tašku „A“ pažymėta apeliantės ožka.
3. Pagal automobilio pažeidimus, nurodytus remonto sąmatoje, abejotina, kad juos galėjo sukelti ožkos įtempta virvė. Tretysis asmuo teismo posėdyje jo nuosavame nešiojamame kompiuteryje parodė vaizdo įrašą, kuriame neva užfikuotas laikas po įvykio, kuomet buvo sugadintas jo automobilis. Pažymėtina, kad vaizdo įrašas buvo pateiktas be faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, iš jo neaišku, kokioje laikmenoje buvo padarytas šis įrašas, ar padarytas tą pačią dieną, kaip ir įvykis, jame nesimato nei kaip judėjo automobilis, nei ką darė ožka, todėl šis vaizdo įrašas negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje.
4. Ieškinyje atsakovas remiasi tik trečiojo asmens kritiškai vertintinu vieno sakinio paaiškinimu prašyme išmokėti draudimo išmoka bei eismo įvykio deklaracija, kuri apskritai neturėjo būti pildoma tokiu atveju, kadangi jokio eismo įvykio nebuvo.
5. Trečiojo asmens veiksmuose galima įžvelgti tyčią arba didelį neatsargumą, nes važiavo ten, kur buvo pririšta apeliantės ožka. Ožka buvo pririšta pievoje netoli apeliantės namų, kur nėra važiuojamosios dalies, o yra tik žole apaugęs takas, kuriuo ir važiavo trečiasis asmuo.
6. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, o to paties straipsnio 8 dalyje - sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką apeliantė laikosi pozicijos, kad ieškinys jai buvo pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senatį (LR CK 1.125 str. 7 d.), kadangi pats įvykis, kuris užfiksuotas eismo įvykio deklaracijoje, buvo 2013-08-23, o ieškinys pareikštas tik 2014 m. lapkritį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantės teiginiai, jog ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju draudėją P. Č. ir atsakovą sieja iš žalos atlyginimo prievolės atsiradę teisiniai santykiai, kuriam taikomas CK 1.125 straipsnyje 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
2. Pagal Kelių eismo taisykles eismo įvykis - tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai, ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Todėl 2013 08 23 įvykis yra pagrįstai pripažintas eismo įvykiu, kita vertus, atsakovės pareiga atlyginti jai priklausančio gyvūno padarytą žalą atsirastų ir tuo atveju, jei žala būtų padaryta ne eismo įvykio metu (pvz. stovinčiai transporto priemonei).
3. Atsakovei ir jos atstovei po filmuotos medžiagos peržiūros nekilo klausimų, abejonių, jog peržiūrėta medžiaga yra susijusi su 2013-08-23 eismo įvykiu. Įvykio medžiaga patvirtina įvykio aplinkybes, nes joje yra nufilmuota visa įvykių eiga iškart po įvykusio eismo įvykio. Šį įrodymą teismas pagrįstai vertino byloje kaip atsakovės kaltės įrodymą, nes jis neprieštarauja įrodymų liečiamumo ir leistinumo taisyklėms.
4. CK 6.270 str. nuostatos atsakovės atžvilgiu yra taikomos tik ta analogija, jog tai yra griežtos atsakomybės be kaltės atvejis, gyvūno savininko kaltė yra preziumuojama. Atsakovei atsakomybė kyla CK 6.267 str., kuris yra taikomas kartu su CK 6.270 str. 1d. (atleidimo nuo atsakomybės pagrindai). Byloje nėra nustatytas itin didelis nukentėjusiojo neatsargumas, kuris būtų pagrindu sumažinti iš atsakovės prašomos atlyginti žalos dydį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.
Byloje nustatyta, kad transporto priemonė VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta Kasko draudimu ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ laikotarpiu nuo 2013-08-14 00.00 val. iki 2014-08-13 24.00 val. (b.l. 13-14). 2013-08-23 15.05 val. Vilniaus r. sav., Skaisterių kaime buvo apgadinta transporto priemonė VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama trečiojo asmens P. Č.. Ieškovas apskaičiavo žalos dydį už automobiliui VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą ir išmokėjo trečiajam asmeniui 347,37 Eur (1200,45 Lt) draudimo išmoką (b.l. 40-45). Ieškovui atlyginus draudėjo P. Č. patirtą žalą, ieškovas subrogacijos pagrindu perėmė teisę reikalauti išmokėtų sumų atlyginimo iš žalą padariusio asmens.
Apeliantė skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad 2013-08-23 įvykis, kuomet buvo apgadintas trečiojo asmens P. Č. automobilis, būtų vertinamas kaip eismo įvykis. Be to, apeliantė nesutinka, kad trečiojo asmens automobiliui žalą galėjo padaryti ožka įtempdama virvę.
Vadovaujantis LR CK 6.267 str., naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Asmuo atsako ir už iš jo pabėgusių gyvūnų padarytą žalą. Taigi naminio gyvūno savininko kaltė dėl gyvūno padarytos žalos yra preziumuojama. Deliktinė atsakomybė gyvūno savininkui netaikoma tik tuo atveju, jeigu gyvūno savininkas įrodo, jog žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Taigi nagrinėjamu atveju, apeliantei, visų pirma, kyla deliktinė atsakomybė už jai priklausančio naminio gyvūno žalą padarytą trečiojo asmens turtui (CK 6.267 str.). Byloje nėra ginčo, dėl to, kad ginčo naminis gyvūnas priklauso apeliantei. Byloje taip pat nekilo ginčas dėl to, kad apeliantės ožka 2013-08-23 buvo pririšta taip, kad galėjo laisvai pasiekti važiuojamąją dalį. Apeliantė nesutinka su tuo, kad prie ožkos pririšta virvė, ožkai perėjus į kitą kelio pusę, galėjo nuplėšti mašinos bamperį.
Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylą nagrinėjantis teismas išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą turi daryti tik įvertinęs įrodymų visetą ir negali apsiriboti vieno įrodymo įrodomosios reikšmės konstatavimu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylosNr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015; kt.).
Į bylą pateiktoje eismo įvykio deklaracijoje pažymėta įvykio schema, kurioje nurodyta, kad virvė, prie kurios buvo pririšta ožka, kliudė trečiojo asmens automobilį. Vairuotojas trečiasis asmuo ir ožkos savininkė apeliantė šioje deklaracijoje pasirašė, pažymėdami deklaracijoje, kad dėl įvykio kalta apeliantė (b.l. 12). Teismo posėdžio, vykusio 2015-02-18, metu trečiasis asmuo P. Č. paaiškino, kad jam nedideliu greičiu važiuojant iš darbo keliu, esančiu Skaisterių km., Vilniaus rajone, ožkos jis nematė, nes tuo metu ji buvo perėjusi į kitą kelio pusę ir gulėjo už krūmo. Išgirdęs garsą lyg kažkas kliudytų jo automobilį sustojo. Sustabdęs automobilį, trečiasis asmuo pastebėjo, kad pabaidyta ožka skersai kelio įtempė virvę ir taip nutraukė automobilio bamperį. Liudytojas V. L. (apeliantės žentas) teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad įvykio dieną matė numuštą bamperį. Kaip liudytojas paaiškino, jis neabejoja, jog nuo trečiojo asmens automobilio bamperis nukrito dėl ožkos. Tačiau liudytojo nuomone, prašomas priteisti žalos dydis yra neadekvatus padarytam pažeidimui.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo išvada, kad automobilio žalą sąlygojo ne vietoje pririšta apeliantės ožka. Pažymėtina, jog netinkamas gyvūno laikymas, t. y. netinkamas gyvūno pririšimas, nepriklausomai nuo jo elgesį nulėmusių aplinkybių, negali būti vertinamas kaip neišvengiama, gyvūno savininko nekontroliuojama bei nepašalinama aplinkybė (LR CK 6.253 str. 2 d.), sudaranti sąlygas ribojanti civilinės atsakomybės taikymo galimybes apeliantei. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad transporto priemonę vairavęs trečiasis asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles, kad jis elgėsi nerūpestingai ir toks ieškovo elgesys galėjo turėti įtakos žalos kilimui ar jos dydžiui, todėl nebuvo pagrindo spręsti klausimo dėl nuostolių atlyginimo mažinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos žalos sumą, pagrįstai rėmėsi į bylą pateikta ieškovo žalų ekspertizių skyriaus sąmata (b. l. 18–32), nes atsakovė nepateikė jokių sąmatos pagrįstumą paneigiančių įrodymų, todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai iš apeliantės ieškovo naudai buvo priteista visa nuostolių atlyginimo suma.
Atsakovės nurodomi argumentai, kad automobilio bamperis galėjo būti jau sugadintas dar iki įvykio, nepagrįsti jokiais įrodymais, o tik prielaidomis, todėl atmestini (CPK 179 str.).
Apeliantė, kvestionuodama pirmos instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti 1 metų ieškinio senatį CK 1.125 straipsnio 7 dalies pagrindu. Nesutikdamas su šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatytos išimtys – sutrumpinti ieškinio senaties terminai. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, o CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl CK 6.1015 str. įtvirtintos subrogacijos, t. y. draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisės reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens įgyvendinimo. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 str. 2 d.). Taigi draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę (išmokėjus jam draudimo išmoką) ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp šio ir draudiko susiklosto deliktiniai teisiniai santykiai, reguliuojami bendrųjų žalos atlyginimo normų. Taigi tarp ieškovo ir atsakovės yra susiklostę ne draudimo, bet žalos atlyginimo teisiniai santykiai, todėl pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškovei senaties terminas baigiasi 2016 m. rugpjūčio 23 d., o ji į teismą kreipėsi 2014 m. lapkričio 14 d., todėl senaties termino nepraleido.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.