Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.5.; 1.1.8.; 1.1.8.9.3.; 1.2.17.1., 1.2.23.3.; 2.4.6.; 2.4.7.

2016 m. birželio 17 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Š. (J. Š.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 red.) laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 metams 6 mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 metų 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 11 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su 2014-04-29 Visagino miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 245 str. paskirta 16 parų arešto bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 11 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Š. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, Vilniuje, Justiniškių g., prie parduotuvės ‚Norfa“, iš tyrimo nenustatyto asmens vardu A. neteisėtai įgijo didelį kiekį, t. y. 24,116 g, psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią automobiliu BMW, v/n (duomenys neskelbtini), pargabeno iš Vilniaus į Visaginą, po to ją neteistai laikė bute, esančiame Visagine, (duomenys neskelbtini), iki 2014 m. vasario 11 d., kai susitaręs su A. F. (nuteistu 2015-05-28 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu) šį didelį kiekį psichotropinės medžiagos gabenti be leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Latvijos Respubliką ir ten ją išplatinti, apie 17.00 val., Visagine, šalia Visagino geležinkelio stoties, perdavė ją A. F., kuris iš Visagino šią medžiagą automobiliu „Audi A6“, v/n (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno per Zarasus link Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos valstybės sienos, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – 2014 m. vasario 11 d. 17.47 val. jis buvo sulaikytas Zarasuose, Vytauto – Taikos g. sankryžoje, o psichotropinė medžiaga rasta ir paimta.

J. Š. taip pat nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens vardu A. tikslu platinti neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 152,961 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią automobiliu BMW, v/n (duomenys neskelbtini), pargabenęs iš Vilniaus į Visaginą iki 2014 m. vasario 12 d. 10.10 val. neteisėtai laikė bute, esančiame Visagine, (duomenys neskelbtini), skalbimo mašinoje, kol ją kratos metu surado ir paėmė Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato pareigūnai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis J. Š. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 19 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Nuteistasis J. Š. teigia, kad apygardos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą bausmę, nepateisino jo teisėtų lūkesčių, kurių tikėjosi, kai po pokalbio su prokuroru S. D., palaikiusiu kaltinimą baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-581/2015, jam – J. Š. pradėjus bendradarbiauti su prokurorais ir Policijos departamento operatyviniais darbuotojais, prokurorui S. D. prašant, Panevėžio apygardos teismas 2015 m. vasario 10 d. nutartimi perdavė bylą ikiteisminio tyrimo papildymui. Atliekant papildomą tyrimą jis ne tik prisipažino dėl visų jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų ir davė išsamius parodymus, bet ir suteikė svarbių žinių taip vadinamoje „tamsioje“, nuo 2005 metų sustabdytoje byloje Nr. 49-1-00134-05, nurodė visas jam žinomas aplinkybes ir faktus apie organizuotą grupę, kurioje dalyvavo prieš savo valią. Šių jo suteiktų žinių pagrindu minėtas tyrimas buvo atnaujintas ir pasistūmėjo į priekį, buvo rastas nužudytojo J. B. lavonas, nustatyti ir suimti kiti nusikalstamos veikos vykdytojai, o prokurorai jam pažadėjo taikyti BK 39¹ straipsnio nuostatas, žadėjo, kad jis bus nuteistas ne daugiau kaip 4-5 metams laisvės atėmimo. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu prokuroras N. Puškorius paprašė teismo nuteisti jį subendrinta minimalia BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausme – laisvės atėmimu 10 metų 6 mėnesiams, o prašyti taikyti jo atžvilgiu BK 39¹ straipsnio nuostatas neišdrįso.

Apeliantas teigia, kad bylą nagrinėjusiam teismui paaiškino nagrinėjamos bylos sąsajas su ikiteisminiu tyrimu Nr. 19-1-00134-05, šias aplinkybes jis dėsto ir savo apeliaciniame skunde. Taip pat J. Š. pažymi, kad jo gynėjas, sakydamas baigiamąją kalbą, akcentavo, jog BK 39¹ straipsnyje numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis Lietuvoje taikoma vis dažniau, ir prašė teismą atsižvelgti į jo – J. Š. nurodytas aplinkybes bei mainais už jo duotus vertingus parodymus teisėsaugos pareigūnams taikyti šio baudžiamojo įstatymo nuostatas, kadangi Baudžiamajame kodekse įtvirtintas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jos švelninimas, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės narių padarytas nusikalstamas veikas, daugeliu aspektų atitinka Jungtinių Tautų Konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą nuostatas. Tačiau apygardos teismas, priimdamas nuosprendį jo atžvilgiu, šios normos netaikė. Toks teismo sprendimas, apelianto nuomone, yra nepagrįstas, nes jis, nugalėjęs savo baimę, prisipažino padaręs visas jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, davė parodymus ne tik apie savo veiksmus, bet aktyviai padėjo atskleisti kitų organizuotos grupės narių padarytą nusikalstamą veiką, nužudymo byloje, nurodęs visas jam žinomas aplinkybes, padėjo atskleisti jo mechanizmą, dalyvių užduočių ir vaidmenų pasiskirstymą, kas buvo svarbu atnaujinto ikiteisminio tyrimo procese. Nusikalstamose veikose jis dalyvavo paveiktas grasinimų ir prievartos, todėl yra visos sąlygos ir pagrindai taikyti BK 39¹ straipsnio ir 62 straipsnio 4 dalies nuostatas bei paskirti švelnesnę bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo J. Š. gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo J. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numato, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis J. Š. apeliaciniame skunde, neginčydamas veikų kvalifikavimo, apimties bei savo kaltės jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 19 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam J. Š. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam J. Š., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog J. Š. padarė vieną tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 260 straipsnio 2 dalis) ir vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 260 straipsnio 3 dalis), susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, taip pat pasikėsino padaryti vieną tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 199 straipsnio 2 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) ekonomikai ir verslo tvarkai, už kurių padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik griežtas ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes. J. Š. padaryti nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai, apeliantas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 4 kartus už tyčinius nusikaltimus, tarp jų ir už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Be to, nuteistajam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, įstatymas dėl amnestijos, 2 kartus lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, tačiau J. Š. tinkamų išvadų nepadarė, neišnykus teistumui toliau vykdė nusikalstamas veikas (t. 5, b. l. 98-105). J. Š. buvo 7 kartus baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 134-138). Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę J. Š. apygardos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad jo padarytos nusikalstamos veikos buvo savanaudiškos, t. y. padarytos siekiant neteisėtai praturtėti, J. Š. iki suėmimo šioje byloje dirbo (t. 5, b. l. 137), šiomis veikomis pavojingos pasekmės nebuvo sukeltos. Pirmosios instancijos teismas nustatė J. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes. Be to, nuteistajam J. Š. skiriant bausmes nėra įstatyminio pagrindo taikyti BK 62 straipsnyje įtvirtintų nuostatų švelnesnės bausmės skyrimui, taip pat nėra pagrindo skirti švelnesnes bausmes nei numatyta sankcijoje pagal BK 54 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Nuteistasis J. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju yra visos sąlygos ir pagrindai taikyti BK 39¹ straipsnio ir 62 straipsnio 4 dalies nuostatas bei jam paskirti švelnesnę bausmę. Apeliantas pažymi, kad jis prisipažino padaręs visas jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, davė parodymus ne tik apie savo veiksmus, bet ir suteikė svarbių žinių nuo 2005 metų sustabdytoje byloje Nr. 49-1-00134-05, nurodė visas jam žinomas aplinkybes ir faktus apie organizuotą grupę, kurioje dalyvavo prieš savo valią, t. y. aktyviai padėjo atskleisti kitų organizuotos grupės narių padarytą nusikalstamą veiką, nužudymo byloje, nurodęs visas jam žinomas aplinkybes, padėjo atskleisti jo mechanizmą, dalyvių užduočių ir vaidmenų pasiskirstymą, kas buvo svarbu atnaujinto ikiteisminio tyrimo procese.

BK 39¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Taigi, įstatyme formuluojamos tokios trys atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas, sąlygos: 1) asmuo įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui; 2) asmuo prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui; 3) asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Teismas gali atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms trims sąlygoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje J. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos nebuvo padarytos veikiant organizuotoje grupėje ar nusikalstame susivienijime, todėl nėra pagrindo J. Š. atžvilgiu taikyti BK 39¹ straipsnio nuostatų. Tai, kad apeliantas galimai suteikė svarbių žinių byloje Nr. 49-1-00134-05, nurodė visas jam žinomas aplinkybes ir faktus apie organizuotą grupę, kurioje dalyvavo prieš savo valią, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Esant anksčiau nurodytoms sąlygoms, klausimas dėl BK 39¹ straipsnio nuostatų taikymo gali būti sprendžiamas nuteistojo nurodytoje byloje.

BK 62 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas taip pat gali pagal šio straipsnio 3 dalį paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, jeigu jis prisipažino dėl visų savo padarytų nusikalstamų veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą, ir: 1) nužudymas padarytas dėl grasinimo ar prievartos arba 2) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo nužudant buvo antraeilis, arba 3) veika nutrūko rengiantis nužudyti ar kėsinantis nužudyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje J. Š. nebuvo kaltinamas dėl nužudymo, todėl jo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio 4 dalies nuostatų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam už nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei sankcijose numatytas šios bausmės vidurkis, kurios nėra aiškiai per griežtos. Tokios bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės buvo pagrįstai subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais bei J. Š. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 11 metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtoji bausmė apėmimo būdu pagrįstai subendrinta su 2014-04-29 Visagino miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 245 str. paskirta 16 parų arešto bausme, ir J. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 11 metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo J. Š. (J. Š.) apeliacinį skundą atmesti.