Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Linai Šukytei,

2017 m. vasario 22 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3 – 8) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016-11-14 sprendimą „Dėl teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą” Nr. (11.1) I-6439;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2016-10-10 sprendimą „Dėl E. M. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą” Nr. SMTM-6552;

3) įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui tėvystės pašalpą už (duomenys neskelbtini) gimusį vaiką laikotarpiu nuo 2016-07-19 iki 2018-07-19;

4) priteisti visas pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad Klaipėdos skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyrius 2016-10-10 sprendimu Nr. SMTM-6552 nusprendė neskirti pareiškėjui tėvystės pašalpos už (duomenys neskelbtini) gimusį vaiką, nes jis neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir socialinio draudimo stažo. Pažymi, jog nesutikdamas su minėtu sprendimu, pateikė skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kuri 2016-11-14 sprendimu Nr. (11.1)I-6439 atmetė prašymą.

Argumentuoja, jog buvo profesinės karo tarnybos karys, todėl jam vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymu ligos ir motinystės socialinis draudimas nebuvo privalomas. Vadovaujasi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsniu ir pažymi, jog pagal bendrą taisyklę teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jei iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.

Remiasi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Sveikatos draudimo įstatymo ir daro išvadą, jog asmenims neįgijusiems įstatyme nustatytos trukmės ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, teisė gauti tėvystės pašalpą savaime nėra paneigiama. Argumentuoja, kad ši teisė gali būti įgyvendinta, jei suinteresuotų asmenų situacija patenka į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu nustatytos bendrosios taisyklės išimčių taikymo sritį. Teigia, jog pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas asmenys, įsipareigoję savanoriškai ar profesinei karinei tarnybai, turi teisę gauti tėvystės pašalpą, jei atitinka visas šias sąlygas: 1) yra draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu; 2) neįgijo 12 mėnesių stažo, nes yra draudžiami kaip krašto apsaugos sistemos karo tarnybos kariai; 3) pertrauka nuo statuso pasikeitimo nėra ilgesnė nei 3 mėnesiai.

Tvirtina, jog buvo draudžiamas kaip krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos karys ir šį faktą pripažįsta Klaipėdos skyrius. Nesutinka su Klaipėdos skyriaus 2016-10-14 pažymoje nurodytais argumentais, jog pertrauka nuo statuso pasikeitimo viršija 3 mėnesių laikotarpį. Argumentuoja, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme įtvirtinta sąvoka statuso pasikeitimas reiškia suinteresuoto asmens perėjimą (jų daugėtą) iš karo tarnybos į civilinės srities darbą arba apdraustojo ligos ir motinystės socialiniu draudimu statuso įgijimą įstatymuose nustatytu būdu, atlikus karinės tarnybos užduotis. Mano, jog vienintelis minėtoje sąvokoje įtvirtintas reikalavimas yra tas, kad asmuo, atlikęs karinę tarnybą, turi įgyti dirbančiojo arba apdraustojo ligos ir motinystės socialiniu draudimu asmens statusą per įstatyme nustatytą 3 mėnesių laikotarpį. Aiškina, jog toks statusas turi būti suprantamas kaip apimantis asmens skirtingus tarp karinės tarnybos laikotarpių vienas po kito dirbtus darbus, taip pat darbus skirtingiems darbdaviams, taip pat pagal skirtingus statusus.

Nurodo, jog profesinę karo tarnybą pradėjo 2012-08-19, baigė – 2015-09-22, Darbo biržoje užsiregistravo 2015-09-23. Pažymi, jog 2016 m. balandžio mėnesį buvo išbrauktas iš Darbo biržos sąrašų, nes paskirtą dieną nenuvyko į Darbo biržą. Daro išvadą, jog vaiko gimimo dieną ((duomenys neskelbtini)) per paskutinius 24 mėnesius turėjo įgijęs 20 mėnesių draudimo stažą. Teigia, jog byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas, grįžęs iš profesinės karinės tarnybos, būtų praradęs apdraustojo asmens statusą.

Sutinka, kad byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaiko skundą jame išdėstytų argumentų ir motyvų pagrindu.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu (b. l. 15 – 16) prašo skundą atmesti kai nepagrįstą.

Nurodo, jog vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu profesinės karo tarnybos kariai nėra draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, todėl nuo jų gaunamo darbo užmokesčio į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nemokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Daro išvadą, jog karo apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos karių tarnybos laikotarpiai nėra laikomi ligos ir motinystės socialinio draudimo laikotarpiu ir negali būti vertinami nustatant teisę gauti socialinio draudimo pašalpas. Pabrėžia, kad remiantis minėto Įstatymo nuostatomis, buvusiam krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariui, kuris pradedamas drausti ligos ir motinystės socialiniu draudimu (įsidarbina) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo tarnybos krašto apsaugos sistemoje pabaigos, garantuojama teisė gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, nereikalaujant ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Teigia, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis nedraustam buvusiam krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariui gali būti taikoma, jei jis per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį nei 12 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą ar jei jis iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl to, kad stažo skaičiavimo laikotarpiais buvo draudžiamas kaip asmuo, nurodytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte, ir pertrauka nuo šio draudimo pabaigos iki ligos ir motinystės socialinio draudimo pradžios neviršija 3 mėnesių.

Nurodo, jog 2016-10-06 Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjo prašymas skirti motinystės (tėvystės) pašalpą už (duomenys neskelbtini)gimusį vaiką, laikotarpiu nuo 2016-07-19 iki 2018-07-19. Pažymi, jog remiantis Registro duomenimis iki teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą ((duomenys neskelbtini)) per paskutinius 12 mėnesių pareiškėjas yra įgijęs 6 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, kai laikotarpiu nuo 2015-09-20 iki 2016-03-19 gavo nedarbo socialinio draudimo išmoką. Mano, jog laikotarpis nuo 2014-07-19 iki 2015-08-19 neįskaitomas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, nes pareiškėjas kaip profesinės karo tarnybos karys buvo draudžiamas tik pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu ir nuo minėtu laikotarpiu gaunamo darbo užmokesčio nebuvo mokamas valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Daro išvadą, jog teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą nustatymo dienai pareiškėjas nebuvo įgijęs reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės (tėvystės) pašalpai gauti, todėl Klaipėdos skyrius pagrįstai priėmė sprendimą neskirti pareiškėjui motinystės (tėvystės) pašalpos laikotarpiu nuo 2016-07-19 iki 2018-07-19.

Taip pat argumentuoja, jog nors pareiškėjas iki 2015-08-19 buvo draudžiamas kaip asmuo, įvardintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte, tačiau po atleidimo iš tarnybos per 3 mėnesius neįsidarbino ir netapo savarankiškai dirbančiu asmeniu. Daro išvadą, jog pareiškėjas iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo ne dėl to, kad stažo skaičiavimo laikotarpiu buvo draudžiamas kaip profesinės karo tarnybos karys, bet todėl, kad stažo skaičiavimo laikotarpiu nedirbo ir netapo savarankiškai dirbančiu asmeniu. Mano, jog Klaipėdos skyrius neprivalėjo vertinti laikotarpio nuo 2014-07-19 iki 2015-08-19, todėl 2016-10-10 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį naikinti.

Pažymi, jog pareiškėjas karo tarnybą baigė 2015-08-19, o (duomenys neskelbtini) įsidarbino tik 2016-09-01. Daro išvadą, jog po profesinės karo tarnybos pabaigos pareiškėjas prarado apdraustojo statusą. Mano, jog laikotarpis, kai pareiškėjas gavo nedarbo draudimo išmoką vertinamas skaičiuojant ligos ir motinystės stažą, tačiau nesuteikia apdraustojo asmens statuso.

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu prašo atmesti skundą iš esmės atsiliepime išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu (b. l. 19 – 21) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į skundą iš esmės grindžia tapačių atsakovo atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu. Teigia, jog teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą nustatymo dienai pareiškėjas neturėjo reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės (tėvystės) pašalpai gauti, todėl Klaipėdos skyriaus 2016-10-10 sprendimu pagrįstai pareiškėjui neskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, laikotarpiu nuo 2016-07-19 iki 2018-07-19. Mano, jog pareiškėjo cituojama teismų praktika nėra pagrindas vienodai traktuoti pareiškėjo ir moterų, esančių nėštumo ir gimdymo atostogose, teisinės padėties ir remiantis tokia teismų praktika nėra pagrindo naikinti skundžiamų sprendimų.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylą nagrinėti ir sprendimą priimti, todėl byla nagrinėtina iš esmės neatvykusio trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012-08-19 iki 2015-09-22 buvo profesinės karo tarnybos karys, nuo 2015-09-20 iki 2016-03-19 buvo registruotas teritorinėje darbo biržoje (b. l. 17, 18), o nuo 2016-09-01 įsidarbino (duomenys neskelbtini) (b. l. 18). Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) gimė sūnus. Pareiškėjas 2016-10-06 prašymu kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių, prašydamas skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai. Byloje spręstinas klausimas dėl VSDFV 2016-11-14 sprendimo Nr. (11.1)I-6439 „Dėl teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą” ir VSDFV Klaipėdos skyriaus 2016-10-10 sprendimo Nr. SMTM-6552 „Dėl E. M. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą”, kuriais pareiškėjui nepaskirta motinystės (tėvystės) pašalpa už (duomenys neskelbtini) gimusį vaiką nuo 2016-07-19 iki 2018-07-19 (iki vaikui sukaks dveji metai), pagrįstumo ir teisėtumo.

Motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo ir mokėjimo teisinius santykius reguliuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (akto redakcija, galiojusi iki 2017-01-01).

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų. Minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalis apdraustąjį asmenį apibūdina kaip fizinį asmenį, kuris pats moka ir už jį mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka, o 2 dalis apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas apibūdina kaip visas asmens pajamas, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, šio įstatymo nustatytos ir apdraustajam priskaičiuotos ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, taip pat priskaičiuotos nedarbo socialinio draudimo išmokas, mokamas vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžta, kad kompensuojamasis uždarbis – apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų suma, pagal kurią apskaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpos, o šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas – tai laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, nedarbo draudimo išmokas, mokamas vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu. Savarankiškai dirbančių asmenų ar asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, socialinio draudimo stažas nustatomas pagal sumokėtas socialinio draudimo įmokas; ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka.

Asmenys, privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nurodyti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje, darančiame nuorodą į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1, 3 ir 5 dalis. Pažymėtina, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio redakciją (galiojusią iki 2017-01-01), krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai buvo privalomai draudžiami pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu, o ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama ligos ir motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos išmokoms, numatytoms Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, privalomai nebuvo draudžiami.

Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai, arba vaiko priežiūros atostogų, suteiktų pagal Darbo kodekso 180 straipsnio 2 dalį, metu, jeigu įmotė (įtėvis) anksčiau negavo motinystės (tėvystės) pašalpos tam pačiam vaikui prižiūrėti. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. Pagal šio straipsnio 4 dalį, jeigu vidutinis mėnesinis kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti yra mažesnis už nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalį, šios pašalpos skaičiuojamos taikant pastarąjį dydį.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis detalizuoja, kad teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų ar globėjas, kuris apdraustas pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų, per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalis numato išimtį, pagal kurią teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą taip pat turi tie apdraustieji asmenys, kurie iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte (be kitų, ir krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai), ir pertrauka nuo jų statuso pasikeitimo neviršija 3 mėnesių.

Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai; jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Pagal šio straipsnio 2 dalį motinystės (tėvystės) pašalpa per mėnesį negali būti mažesnė nei vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad antraisiais vaiko auginimo metais motinystės (tėvystės) pašalpa mokama nepriklausomai nuo tuo metu gautų pajamų ir (ar) pašalpų.

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai bylai aktualiu laikotarpiu privalomai nebuvo draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpoms gauti, nuo jų pajamų nebuvo mokamos (išskyrus savanoriško draudimo atvejus) ir neturėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Atitinkamai, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo taikymo prasme jų gaunamos pajamos negalėjo būti vertinamos kaip draudžiamosios, o jų suma kaip kompensuojamasis uždarbis. Kadangi nuo šių asmenų pajamų nebuvo mokamos ir pagal įstatymus neturėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, tai laikotarpiai, per kuriuos šie asmenys gaudavo pajamas, negali būti laikomi ligos ir motinystės socialinio draudimo stažu.

Dėl skundžiamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo

Nagrinėjamos bylos atveju, taikant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas, pripažintina, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas būtų sukaupęs įstatyme reikalaujamą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Minėta, jog pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas – laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Šios rūšies socialinio draudimo įmokos pareiškėjo atveju, remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, nebuvo privalomos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo papildomai draudžiamas pagal nustatytą teisinį reguliavimą neprivalomu ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Taigi, reikia konstatuoti, kad pareiškėjas netenkina Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos turėti 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius trukmės ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą ir todėl pagal šią teisės nuostatą teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu neįgijo

Tačiau, pažymėtina ir tai, kad Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas asmenims, siekiantiems įgyti teisę į motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, turėti ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą nėra absoliutus ir jam taikomos tam tikros įstatyme nustatytos išimtys. Tokios bendrosios taisyklės išimtis, aktuali nagrinėjamam atvejui, yra nustatyta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje ir taikoma kartu su Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Remiantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi, teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu taip pat turi apdraustieji, jeigu jie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte, ir pertrauka nuo statuso pasikeitimo neviršija 3 mėnesių. Atitinkamai, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai, taip pat kariai savanoriai, kiti aktyviojo rezervo kariai, parengtojo rezervo kariai, pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu.

Pažymėtina, jog šiai bylai aktuali LVAT 2016-01-15 sprendimu administracinėje byloje Nr. A2563-502/2015 suformuota teisminė praktika dėl motinystės pašalpos skyrimo dirbantiems asmenims, kurie dėl savanoriškos karinės tarnybos neturi galimybių įgyti įstatyme nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Teismo vertinimu, aplinkybės, kuriomis remiasi atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, kad pareiškėjas šios bylos atveju buvo profesinės karo tarnybos karys, o ne karys savanoris, nedaro įtakos minėtame sprendime pateiktam išaiškinimui dėl karių savanorių, kitų aktyviojo rezervo karių, parengtojo rezervo karių, pašauktų į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą. Teismas, apibendrindamas ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą, laiko, jog LVAT suformuota praktika analogiškai turi būti taikoma ir profesinės karo tarnybos kariams.

Remiantis minėtu LVAT sprendimu, asmenims, neįgijusiems įstatyme nustatytos trukmės ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, teisė gauti motinystės (tėvystės) pašalpą savaime nėra paneigiama. Ši teisė gali būti įgyvendinama, jei suinteresuotų asmenų situacija patenka į įstatymų leidėjo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme apibrėžtų bendrosios taisyklės turėti 12 mėnesių trukmės stažą išimčių taikymo sritį. Remiantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, asmenų, įsipareigojusių karinei tarnybai, teisė gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu yra siejama su trijų pagrindinių sąlygų išpildymu. Pirma, asmenys, kurie kreipiasi dėl pašalpos paskyrimo, privalo būti draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu; antra, šie asmenys reikalaujamo 12 mėnesių stažo neįgyja, nes yra draudžiami kaip krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai, taip pat kariai savanoriai, kiti aktyviojo rezervo kariai, parengtojo rezervo kariai, pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių; trečia, pertrauka nuo jų statuso pasikeitimo yra ne ilgesnė nei trys mėnesiai. Visas sąlygas reikia taikyti kumuliatyviai.

Vertinant, ar pareiškėjo atveju tenkinamos įvardytos sąlygos, tarp kurių yra sąlyga būti apdraustuoju, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad tokį statusą pareiškėjas kreipdamasis dėl motinystės (tėvystės) pašalpos turėjo. Kaip minėta, pareiškėjas nuo 2016-09-01 dirba (duomenys neskelbtini) (b. l. 18), todėl už jį nuo 2016-09-01 buvo mokamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos.

Remiantis LVAT praktika, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi remtis gali ne kiekvienas apdraustasis asmuo, o tik tas, kuris įstatyme nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo neįgijo dėl aiškiai ir konkrečiai įstatyme numatytų priežasčių (žr., pvz., 2016-01-15 sprendimą administracinė byla Nr. A2563-502/2015). Nagrinėjamu atveju reikia patikrinti, ar pareiškėjas nurodytais laikotarpiais buvo draudžiamas kaip asmuo, įvardytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas iš tiesų buvo draudžiamas kaip karys profesionalas, vykdantis tarnybos užduotis. Teismui pagal byloje surinktą medžiagą nekyla abejonių, kad pareiškėjas įstatyme reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo negalėjo įgyti būtent dėl to, kad kaip karys profesionalas atliko tarnybos užduotis.

Pažymėtina, jog remiantis minėtu LVAT išaiškinimu, nei iš minėtoje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje vartojamų žodžių apdraustasis ar asmenys, išvardyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte, nei iš kitų įstatymo 16 straipsnio nuostatų sisteminio aiškinimo nematyti, kad karių profesionalų, pašauktų vykdyti tarnybos užduočių, teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą yra siejama su sąlyga, kad šie asmenys visą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo skaičiavimo laikotarpį mokėtų ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokas. Remiantis LVAT praktika, nebūtų teisinga teigti, kad dėl valstybės interesų, inter alia (tarp kitko, be kita ko) Lietuvos tarptautinių gynybos ir karinio bendradarbiavimo įsipareigojimų vykdymo atliekant savanorišką karinę tarnybą (šios bylos atveju – profesinę karo tarnybą), ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų mokėjimas yra savanoriškas ir tenkina išimtinai tik suinteresuoto asmens privatų poreikį užsitikrinti socialinę apsaugą, įvykus draudiminiam įvykiui. Karo tarnybos atlikimas, nepaisant jos pobūdžio, reiškia Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme numatytą pilietinę pareigą ir netenkina atskirų privačių asmenų poreikių. Be to, tokiu būdu aiškinant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas, šio straipsnio 3 dalis apskritai netektų prasmės, nes visi asmenys, už kuriuos yra mokamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, patektų į bendrąją taisyklę įtvirtinančios įstatymo 16 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tokia situacija paneigtų reikalavimo įgyti atitinkamą stažą išimčių įtvirtinimo poreikį. Šie argumentai sudaro pagrindą teigti, jog aplinkybė, kad pareiškėjo naudai karinės tarnybos laikotarpiu nebuvo mokamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, nereiškia, jog jis nepatenka į Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 3 dalies taikymo sritį (žr., pvz., 2016-01-15 sprendimą administracinė byla Nr. A2563-502/2015).

Remiantis LVAT praktika aiškinant sąvoką pertrauka nuo statuso pasikeitimo, visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad nei statuso pasikeitimo, nei pertraukos sąvokų turinys nėra aiškiai aptartas įstatyme. Teisės aktuose nesant minėtų sąvokų apibrėžimo, įstatyme vartojamą formuluotę pertrauka nuo statuso pasikeitimo reikia suprasti ir ją aiškinti, atsižvelgiant į nagrinėjamos teisės nuostatos kontekstą, prasmę ir tikslą bei reglamentavimo, kurio dalis ji yra, tikslus. Teisinė formuluotė pertrauka nuo statuso pasikeitimo, kaip leidžianti nukrypti nuo reikalavimo turėti įstatyme nustatytą socialinio draudimo stažą, turi būti aiškinama plačiai. LVAT teisėjų kolegijos vertinimu, įstatyme vartojama formuluotė statuso pasikeitimas reiškia suinteresuoto asmens perėjimą (jų daugetą) iš karo tarnybos į civilinės srities darbą arba – pačia bendriausia prasme – apdraustojo ligos ir motinystės socialinio draudimu statuso įgijimą įstatymuose nustatytu būdu, atlikus karinės tarnybos užduotis. Vienintelis šioje formuluotėje įtvirtintas reikalavimas – asmuo, atlikęs karinę tarnybą, turi įgyti dirbančiojo arba apdraustojo ligos ir motinystės socialiniu draudimu asmens statusą per įstatyme nustatytą trijų mėnesių laikotarpį. Šis darbuotojo statusas turi būti aiškinamas, kaip apimantis atitinkamo asmens skirtingus tarp karinės tarnybos laikotarpių vienas po kito dirbtus darbus, taip pat ir darbus skirtingiems darbdaviams, taip pat pagal skirtingus statusus (žr., pvz., 2016-01-15 sprendimą administracinė byla Nr. A2563-502/2015).

LVAT minėtoje byloje taip pat pažymėjo, jog remiantis lingvistiniu, sisteminiu ir teleologiniu aiškinimu, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje numatytas statuso pasikeitimas negali reikšti tik vieno karinės tarnybos laikotarpio, tačiau atsižvelgiant į bendrą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo tikslą, nagrinėjama formuluotė turi būti suprantama, kaip apimanti keletą dirbančio ir kitaip apdrausto asmens skirtingų savanoriškos karinės tarnybos (šios bylos atveju – profesinės karo tarnybos) laikotarpių statusus (žr., pvz., 2016-01-15 sprendimą administracinė byla Nr. A2563-502/2015).

Teismas sutinka, kad toks aiškinimas labiausiai atitinka oficialiai konstitucinėje jurisprudencijoje pažymėtos socialiai orientuotos valstybės doktriną, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 ir 2010-06-29 nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000-06-13, 2004-03-05, 2011-09-28, 2012-02-27 nutarimai). Konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendras principas, tam tikrais aspektais yra išreikštas ir kitose Konstitucijos nuostatose, inter alia (tarp kitko, be kita ko) 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuojama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, bei 2 dalyje, kurioje dirbančioms motinoms yra užtikrinamos mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo, palankios darbo sąlygos ir kitos lengvatos (žr. Konstitucinio Teismo 2012-02-27 nutarimą). Tai, kad sąžiningo ir nesiekiančio piktnaudžiauti teise apdraustojo asmens (išmokos gavėjo) teisė į atitinkamas socialinio draudimo išmokas privalo būti įgyvendinama, akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2014-03-25 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).

Be to, pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus teisė į socialinę apsaugą, teisė gauti įstatyme nustatytas socialinio aprūpinimo išmokas yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi, be kita ko, užtikrina kilusius ginčus nagrinėjantys teismai, dalis. Iš to išplaukia, kad negali būti pripažįstamas teisės aiškinimas, nesuderinamas su pagarba žmogaus teisėms, kurią iš esmės garantuoja visi pagrindiniai tarptautiniai teisės aktai (žr., pvz., 2016-01-15 sprendimą administracinė byla Nr. A2563-502/2015).

Tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė nagrinėjamu atveju, reikalauti iš pareiškėjo įgyti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytą 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius stažą kiekvienu atveju pasikeitus jo statusui, be kita ko, reikštų panaikinti Konstitucijos bei Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų laiduojamos teisės į socialinę apsaugą ir jos įgyvendinimą įtvirtinančių teisės aktų veiksmingumą.

Motinystės (tėvystės) pašalpų, numatytų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, mokėjimas yra grindžiamas socialiniu draudimu. Minėta, jog remiantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą įskaičiuojamas ir laikotarpis, per kurį apdraustasis asmuo gavo įstatymo nustatytas nedarbo draudimo išmokas, mokamas vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad aktualiu laikotarpiu pareiškėjas, 2015-08-19 pasibaigus karinei tarnyba nuo 2015-09-20 iki 2016-03-19 buvo registruotas teritorinėje darbo biržoje, nuo 2016-09-01 dirba (duomenys neskelbtini), vaikas, už kurį prašoma mokėti motinystės (tėvystės) pašalpą gimė (duomenys neskelbtini). Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas neviršijo 3 mėnesių pertraukos nuo statuso pasikeitimo.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Šioje motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje išdėstyti argumentai sudaro pagrindą panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016-10-10 sprendimą Nr. SMTM-6552 „Dėl E. M. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą” ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2016-11-14 sprendimą Nr. (11.1)I-6439 „Dėl teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą” bei įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui motinystės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2016-07-19 iki 2018-07-19.

Dėl teismo išlaidų priteisimo

Pareiškėjas skundu prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas su skundu pateikė 2016-12-07 Mokėjimo nurodymą (b. l. 9), iš kurio matyti, kad pareiškėjas valstybei sumokėjo 30,00 Eur dydžio žyminį mokestį.

Teismas, vadovaudamasis 40 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bei įvertinęs į bylą pateiktą medžiagą, sprendžia, jog yra pagrindas pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti teismo išlaidas.

Pabrėžtina, jog CPK 93 straipsnio 2 dalis numato, kad išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintas visa apimtimi, iš atsakovo priteisiamos visos pareiškėjo turėtos teismo išlaidos - 30,00 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui E. M..

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo E. M. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016-10-10 sprendimą Nr. SMTM-6552 „Dėl E. M. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą” ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2016-11-14 sprendimą Nr. (11.1)I-6439 „Dėl teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą”.

Atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių įpareigoti apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui E. M. motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2016-07-19 iki 2018-07-19.

Priteisti pareiškėjui E. M. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 30,00 Eur (trisdešimt eurų) dydžio žyminį mokestį.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.