Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Savinijus Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-341-360/2015

Teisėja Eugenija Šatkuvienė Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00713-2014-6

2015 m. gruodžio 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, teisėjų Reginos Bertašienės, Violetos Miliuvienės,

viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. G., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, apeliacinį skundą, dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria V. G. pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, būdamas nepakaltinamas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – bendro stebėjimo sąlygomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. mušdamas sukėlė šeimos nariui – sugyventinei – fizinį skausmą, būtent 2014 m. balandžio 26 d., apie 22.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) tyčia, žodinio konflikto metu sugyventinei J. L. griebė už kaklo ir ją smaugė, po to vieną kartą delnu sudavė į veidą ir pirštais bandė durti į akis, tuo nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą.

Teismo posėdyje V. G. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras taip pat prašė apeliacinį skundą tenkinti.

V. G. apeliacinis skundas tenkinamas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas tik asmeniui, kuriam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės, jos tinkamos rūšies parinkimo klausimas. Apelianto teigimu, jam gali būti taikoma švelnesnė priverčiamoji medicinos priemonė, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamą apylinkės teismo nutartį patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo apibrėžtų ribų (BPK 320 str. 3 d.).

Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Šias nurodytas aplinkybes nustatinėjo ir šiuos klausimus sprendė pirmosios instancijos teismas nustatydamas, kad V. G., darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl buvo nepakaltinamas. Dėl to BK 98 straipsnio pagrindu V. G. buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aukštesniosios instancijos teismas pažymi, kad paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas turi būti pateikiamas ekspertams. Iš byloje esančio 2014-10-07 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akto Nr. 85TPK – 317/2014 matyti, kad V. G. tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek ir ekspertizės atlikimo metu nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas. Ekspertų komisija, išanalizavusi V. G. gydymo istoriją, gydytojų teiktas diagnozes bei atlikę V. G. psichologinį tyrimą, padarė išvadą, kad jam reikalinga taikyti ambulatorinį stebėjimą bei gydymą pirminėje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pagal gyvenamąją vietą (b. l. 52–57). 2015-02-05 nagrinėjant baudžiamąją bylą V. G. teismo posėdyje nedalyvavo, teismo ekspertas D. Tamašauskas nurodė, kad reikalingi papildomi duomenys apie V. G. gydymosi eigą (b. l. 86–87), todėl buvo nuspręsta juos išsireikalauti. 2015-03-25 teismo posėdžio metu teismo ekspertas D. Tamašauskas parodė, išanalizavęs papildomus duomenis, gautus iš gydymo įstaigos, kad V. G. tikslinga taikyti stacionarinį stebėjimo metodą specializuotoje klinikoje Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje (b. l. 128).

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka buvo nuspręsta atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti teismo ekspertą D. Tamašauską bei nukentėjusiąją J. L. (G.).

Teismo ekspertas D. Tamašauskas 2015-10-01 teismo posėdžio metu parodė, kad ekspertizės metu buvo nustatyti psichikos sutrikimai ir psichoziniai išgyvenimai, tiesiogiai susiję su veika prieš žmogų. Buvo nustatyta, kad ne iki galo kritiškai vertina susirgimą, todėl rekomendavo, kad V. G. dalyvautų teismo posėdyje, nes nuo ekspertizės iki posėdžio praėjo gana didelis laiko tarpas. Teismo posėdžio metu norėjo įsitikinti ir įvertinti, ar yra teigiama dinamika, ar jis lankosi pas gydytojus, ar stebimas psichiatrų. Pirmosios instancijos teismo posėdžiuose V. G. nedalyvavo, o pateikti duomenys nerodė, kad yra taikomas pakankamas gydymas, nes inkriminuojama nusikalstama veika buvo padaryta prieš žmogų, todėl rekomendavo skirti stacionarų gydymą. Sprendžiant klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo rūšies, pagrindinis kriterijus –kritiškas savo būsenos vertinimas, t. y. ar asmuo pakankamai bendrauja su medikais ir artimaisiais. Iš šiuo metu pateiktų dokumentų ir bendravimo teismo posėdyje su V. G. matyti, kad V. G. reguliariai lankosi pas medikus, jam leidžiami vaistai, jis yra stebimas medikų, todėl yra visos sąlygos rekomenduoti ambulatorinį gydymą.

Apklausta kaip liudytoja J. G. parodė, kad tiek V. G., tiek ji suprato, kad būtinas medikamentinis gydymas, jie kartu deda pastangas dėl gydymosi – ji perka vaistus, kontroliuoja jų vartojimą. Jie susituokė, V. G. rūpinasi šeima.

Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas netikėti teismo eksperto D. Tamašausko rekomendacijomis bei sutuoktinės teiginiais apie pagerėjusią V. G. sveikatos būklę neturi pagrindo. Nusikalstama veika buvo padaryta 2014 m. balandžio 26 d., t. y. nuo jos padarymo jau yra praėję daugiau nei pusantrų metų, ekspertizė V. G. atlikta 2014 m. spalio 7 d., t. y. daugiau nei prieš metus, duomenų apie naujų nusikalstamų veikų padarymą nėra, taigi tikėtina, jog per šį laikotarpį nuolat vartojant reikiamus vaistus, V. G. psichikos būklė galėjo pagerėti. Be to, teismas įvertina ir tai, kad V. G. gyvena ne vienas, kartu su sutuoktine, kuri gali pasirūpinti, jog V. G. laiku vartotų vaistus. Švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę šiuo metu rekomenduoja ir teismo ekspertas D. Tamašauskas. Be to, pažymėtina, kad pagal BK 98 straipsnio 6 dalį teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal BPK 405 straipsnį šiuos klausimus sprendžia teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą. Taigi V. G. sveikata bus nuolatos – ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius – tikrinama ir jai vėl pablogėjus ar dar labiau pagerėjus įstatymo nustatyta tvarka bus sprendžiamas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, aukštesniosios instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė šiuo metu neatitinka V. G. psichikos sutrikimo sunkumo ir nustatyto jo socialinio pavojingumo sau bei visuomenei. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje suvaržytų jo teises labiau nei šiuo metu yra būtina.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis keistina, taikant V. G. švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu, kolegija

nutaria:

V. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartį pakeisti:

V. G. (V. G.) taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje pakeisti į švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.