- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-18
- Bylos Nr.
- 1A-235-185/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-14181-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- D. D.
- Advokatai
- Vaiva Savickienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2017-07-17 nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. ir jam paskirta vienų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ str., sumažinta vienu trečdaliu ir skirta galutinė aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017-03-24 iki 2017-03-26. Iš D. D. priteista 90,21 Eur UAB (duomenys neskelbtini) ir 101,62 Eur UAB (duomenys neskelbtini) naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. D. nuteistas už tai, kad 2017-03-24 17.10 val. UAB (duomenys neskelbtini) degalinėje Molėtų r., (duomenys neskelbtini) k., atvažiavęs automobiliu „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jį pats vairuodamas, įsipylė 91,12 l dyzelinio kuro ir išvažiavo už jį nesumokėjęs, taip padarė UAB (duomenys neskelbtini) 90,21 Eur turtinę žalą. Toliau tęsdamas neteisėtus veiksmus, 2017-03-24 17.35 val. UAB (duomenys neskelbtini) degalinėje (duomenys neskelbtini), Molėtuose, įsipylė 88,44 l 95 markės benzino ir išvažiavo už jį nesumokėjęs, taip padarė UAB (duomenys neskelbtini) 101,62 Eur turtinę žalą, tokiu būdu pagrobė svetimo turto iš viso už 191,83 Eur.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo sumažinti jam skirtą bausmę, nes jam paskirta bausmė yra per didelė. Nurodo, kad nusikaltimą padarė ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad neturi už ką nusipirkti duonos. Nors savo poelgio nepateisina, tačiau neturėjo kitos išeities, kadangi nerado darbo, o turi draugę, kuri turi trejų metų vaiką ir sunkiai pragyvena, jiems visko trūksta. Pažymi, kad tokias pat identiškas vagystes yra padaręs ir kituose Lietuvos miestuose ir visus 20 kartų buvo baustas administracine tvarka pagal Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 180 str. 1 d., nes pagrobto turto vertė neviršijo 114 Eur, todėl ši bausmė, jo manymu, yra diskriminacinė, kadangi teismas daugiausiai atžvelgė į tai, kokius nusikaltimus buvo padaręs prieš aštuonerius metus, už kuriuos atliko bausmę su kaupu, t. y. atsižvelgė į praeityje jo padarytas klaidas, bet ne į mažas jo galimybes išėjus į laisvę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).
Nagrinėjamu atveju nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės ir padarytos veikos kvalifikacijos, o nesutinka tik su jam paskirta bausme, teigdamas, jog ji yra per didelė, todėl kolegija pasisako tik apeliantui paskirtos bausmės klausimu.
Teisėjų kolegija, susipažinusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis, reikšmingus bausmės individualizavimui, apeliacinio skundo argumentus ir skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. D. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę, kurią, vadovaudamasis BK 64¹ str., pagrįstai sumažino vienu trečdaliu ir nustatė galutinę sumažintą bausmę. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokia situacija nėra susidariusi.
D. D. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tyčinę, baigtą nusikalstamą veiką nuosavybei (kuro vagystę iš degalinių), kuri įstatymo priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau šią veiką jis padarė būdamas teistas du kartus, vieną kartą už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 2 d. 9 p. (kvalifikuotas nužudymas), padarymą ir vos prieš du mėnesius grįžęs iš pataisos namų atlikęs už šią nusikalstamą veiką paskirtą bausmę. Be to, nuo 2017-01-16, kai buvo paleistas į laisvę, D. D. per du mėnesius daugiau kaip 20 kartų baustas administracine tvarka už įvairius kelių eismo taisyklių pažeidimus ir vagystes iš degalinių (už vagystes jis baustas net 14 kartų), jam skirtų baudų nemoka, taip pat jo atžvilgiu 2017-09-05 yra priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis už 2017-03-12 įvykdytą analogišką nusikalstamą veiką – kuro grobimą iš degalinių (nuosprendis neįsiteisėjęs). Šios aplinkybės, sutiktina su apylinkės teismu, ypač neigiamai apibūdina nuteistojo asmenybę bei rodo, jog jis išvadų iš ankstesnių teistumų ir jo teisių suvaržymo nėra padaręs. Priešingai, nuteistojo elgesys įkalinimo įstaigoje (sistemingai bei piktybiškai pažeidinėjo vidaus tvarkos taisykles, net 62 kartus buvo baustas drausmine tvarka, nedirbo, netgi atsisakė pasiūlyto mokamo darbo ir nekeitė savo neigiamo požiūrio į darbą) bei išėjus į laisvę parodo, jog jis net neketina keisti savo požiūrio ir gyventi pagal visuomenėje priimtas elgesio normas, laikytis įstatymų. Nuteistasis, būdamas jauno ir darbingo amžiaus, nesistengia integruotis į darbo rinką ar mokytis, nesiima teisėtų priemonių sąžiningai išlaikyti save bei skunde minimą draugę su vaiku ir tapti atsakingu, valstybės įstatymus gerbiančiu piliečiu. Šios bylos aplinkybių kontekste nėra pagrindo išvadai, kad aptariamą savanaudišką nusikalstamą veiką nuteistasis padarė dėl deklaruojamos labai sunkios savo turtinės ir (arba) beviltiškos padėties.
BK 59 str. 1 d. 4 p. numatyta, jog kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties. Pagal teismų praktiką ši aplinkybė apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos prielaidas, bet ir jos subjektą. Ji reiškia, kad kaltininkui susiklosto tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padaro tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Taigi byloje turi būti nustatytos objektyviai susiklosčiusios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo ir pan., konstatuota, kad buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-520/2012, 2K-60/2014 ir kt.). Būtent šios susiklosčiusios objektyvios sąlygos, turėjusios tiesioginę įtaką kaltininko apsisprendimui nusikalsti, leidžia teismui manyti, jog jei tokių sąlygų nebūtų buvę, asmuo nusikalstamos veikos nebūtų padaręs, o tai jau savaime parodo mažesnį jo pavojingumą visuomenei. Tačiau jei sudėtinga turtinė padėtis susiklosto dėl paties kaltininko tyčinių veiksmų (pvz., nuolatinio girtavimo, narkotikų vartojimo, įvairių neteisėtų veiksmų atlikimo ir pan.), dėl to kilęs jo apsisprendimas padaryti nusikalstamą veiką negali būti pripažintas lengvinančia aplinkybe, t. y. BK 59 str. 1 d. 4 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas nekonstatuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154/2011, 2K-456/2013 ir kt.). Kartu pažymėtina ir tai, kad labai sunki turtinė ar beviltiška kaltininko padėtis yra fakto klausimas, kurį teismas nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes – objektyvias kaltininko gyvenimo aplinkybes, psichologinę būseną dėl šių aplinkybių, jo suvokimą, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo, ir pan. Tik įvertinus aplinkybių visumą gali būti konstatuojama, kad kaltininkui dėl objektyvių priežasčių buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2015).
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis D. D. turėjo gyvenamąją vietą – gyveno tėvų bute, be to, jis gyveno ne vienas, o kartu su tėvais, taip pat, kaip pats parodė, gaudavo nedarbo išmoką, kuri, akivaizdu, jog dėl apelianto kaltės atitekdavo antstoliams. Be to, byloje nėra duomenų, kad nuteistasis, kaip minėta, būdamas jaunas (24 metų amžiaus) ir darbingas, nebūtų galėjęs įsidarbinti ir taip pagerinti savo turtinę padėtį. Taip pat iš nuteistojo viso proceso metu duotų parodymų matyti, kad pagrobtą kurą jis būtų išvažinėjęs, nes, anot jo, turi daug reikalų su draugais, močiutė serganti, o ne jį pardavęs ir už gautus pinigus nusipirkęs duonos, kaip teigia skunde, ar kitų maisto produktų. Pažymėtina, kad šią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką jis padarė dėl labai sunkios turtinės padėties, nuteistasis nurodė tik apeliaciniame skunde, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje jis apie tai net neužsiminė. Akcentuotina ir tai, kad D. D. ne pirmą kartą įvykdo vagystę, o sistemingai užsiima tokia neteisėta veikla. Todėl įvertinus visas šias aplinkybes nėra pagrindo išvadai, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką dėl sudėtingos turtinės padėties, kas turėtų būti vertinama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 4 p. Nuteistasis padarė turtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, kurios tikslas – neteisėtai materialiai pasipelnyti, kuri nebuvo atsitiktinė, o buvo tik loginė jo gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio pasekmė. Taip pat apylinkės teismas nepatikėjo apelianto apsimestinai deklaruojamu nuoširdžiu gailėjimusi dėl nusikalstamos veikos padarymo, kadangi jis nuolat skirtingais automobiliais, kurie specialiai būdavo įgyjami neteisėtai veiklai daryti, važinėjo į kitus miestus, nors neturėjo teisės vairuoti transporto priemonių (jos nėra įgijęs), ir iš degalinių vogdavo kurą, dėl ko jo pripažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi nelaikė atsakomybe lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p., su kuo šiuo atveju neturi pagrindo nesutikti teisėjų kolegija. Kita vertus, apelianto prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką neliko neįvertintas, t. y. D. D. pripažinus kaltę ir esant kitoms BK 64¹ str. numatytoms sąlygoms, apylinkės teismas pagrįstai pritaikė šio straipsnio nuostatas ir sumažino jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu.
Taigi esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu D. D. pagrįstai paskirta reali, įstatyme už padarytą nusikalstamą veiką numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytas ženkliai mažesnis už sankcijoje numatytą vidurkį, todėl tokia bausmė nelaikytina aiškiai per didele ir dėl to neteisinga. Priešingai, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant įstatymo nuostatų, atitinka jo asmenybės pavojingumą ir yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, ja bus pasiekti bausmės tikslai ir užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, todėl nėra jokio pagrindo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais jos keisti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.