- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-24
- Bylos Nr.
- A-883-662/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00075-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- N. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas N. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovų 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti iš atsakovų 40 Eur turtinės žalos, kuri buvo atskaičiuota už laiškų siuntimą, ir 1,84 Eur turtinės žalos perkant 2 tušinukus ir sąsiuvinį; 3) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2017 m. kovo 31 d. raštą Nr. 96-1301 ir 2017 m. balandžio 24 d. raštą Nr. 96-1726; 4) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2017 m. gegužės 12 d. raštą Nr. 2S-3285 ir 2017 m. gegužės 19 d. raštą Nr. 2S-3466; 5) įpareigoti padidinti išmokos dydį iki 0,8 išmokos dydžio (I t., b. l. 1–5, 50–56, 128–130, 154).
2. Paaiškino, kad nuo 2016 m. liepos 29 d. yra kalinamas Lukiškių TI-K. Nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2017 m. balandžio 11 d. yra areštuota jo asmeninė sąskaita ir jam mokama išmoka, kurios dydis yra 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio, t. y. 11,4 Eur. Nurodytos išmokos sumos neužtenka įsigyti higienos priemonių, kanceliarinių ir kitų reikalingų prekių. Nuteistiesiems ir suimtiesiems skiriamos išmokos neatitinka sąžiningumo, protingumo, lygybės principams, nes jų dydžiai patvirtinti prieš aštuonerius metus. Lukiškių TI-K bei Kalėjimų departamentas pareiškėjui nepagrįstai nurodo, kad jis yra išlaikomas iš valstybės biudžeto, todėl turėtų visko pakakti. Nurodė, kad jis pats turi pirkti pašto ženklus, vokus, taksofono korteles, sąsiuvinius, neturi artimųjų, kurie galėtų jam padėti, iš gaunamos išmokos dydžio yra išskaičiuojamas mokestis už elektros energiją, pareiškėjas turi pirkti papildomas higienos priemones, todėl skiriamos išmokos nepakanka. Lukiškių TI-K administracija į šią susidariusią situaciją žiūri aplaidžiai, tik formaliai atsako į pareiškėjo prašymus. Nors Kalėjimų departamentas privalo stebėti ir užtikrinti nuteistųjų asmenų materialinę būklę, tačiau nesiima jokių priemonių. Dėl tokių aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią sukeltais nepatogumais, integracijos stoka, netinkamu materialiniu aprūpinimu. Pareiškėjas taip pat teigė patyręs turtinę žalą už visą laikotarpį nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2017 m. balandžio 11 d.
Atsiliepimas
3. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 78–82, 168–171).
4. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas lemia, jog kiekvienu konkrečiu atveju išmokos dydis gali būti mažesnis negu nurodytas jos maksimalus dydis ir laisvės atlikimo vietos administracija neturi pareigos paskirti nuteistajam maksimalaus dydžio piniginę išmoką, o pagal nustatytus kriterijus gali išmokos ir visai neskirti. Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatas siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji. Pareiškėjas buvo informuotas, kad 2017 m. vasario 20 d. jam skirta 11,4 Eur piniginė išmoka, o 2017 m. kovo 17 d. dar 3,80 Eur, todėl gaunamų piniginių išmokų pakanka įsigyti vokams, tušinukams, popieriui, pašto ženklams, o piniginė pašalpa nėra materialinė parama didėjantiems nuteistųjų poreikiams. Atkreipė dėmesį, jog tais atvejais, kai nuteistieji pageidauja prie pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), peticijos ar skundo pridėti dokumentų ar kitos medžiagos kopijas, tačiau asmeninėje sąskaitoje nepakanka lėšų pataisos įstaigos administracijai atlyginti už kopijų parengimą, administracija privalo nuteistajam padaryti prašomų dokumentų kopijas, o šioms kopijoms reikalinga parengti suma iš nuteistojo asmeninės sąskaitos nurašoma, kai jis tampa mokus. Atsakovo teigimu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo laikytinas nepagrįstu. Prašė atlyginti iš pareiškėjo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 12–15, II t., b. l. 1–5).
6. Paaiškino, kad Kalėjimų departamentas 2017 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 2S-3285 ir 2017 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 2S-3466 išnagrinėjo pareiškėjo skundus ir nustatė, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamus Lukiškių TI-K sprendimus. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo skirtos piniginės išmokos iš socialinės paramos fondo lėšų. Sausio – vasario mėn. pareiškėjui buvo skirta maksimali išmoka, t. y. 11,84 Eur, todėl pareiškėjas turėjo galimybę įsigyti jam reikalingų vokų, pašto ženklų. Kadangi nenustatyta, jog atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą nebuvo pagrindo.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagristą; atsakovo Lukiškių TI-K prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino (II t., b. l. 85–92).
Šalies argumentai
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 3 d. su skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K, prašydamas jam išduoti tušinukus, sąsiuvinius, vokus, pašto ženklus. Pareiškėjas 2017 m. kovo 24 d. su skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K, prašydamas grąžinti į asmeninę sąskaitą pinigus už laiškų siuntimą, už kopijų darymą, nes pareiškėjas yra nemokus, negali pirkti higienos, kanceliarinių prekių ir yra žlugdomas jo ryšys su laisve. Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 96-1301 ir 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 96-1726 pareiškėjo skundus atmetė. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 7 d. ir 2017 m. balandžio 24 d. su skundais kreipėsi į Kalėjimų departamentą. Kalėjimų departamentas 2017 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 2S-3285 paaiškino, jog pareiškėjui sausio-vasario mėn. buvo skirta maksimali piniginė išmoka, t. y. 11,84 Eur, todėl pareiškėjas turėjo galimybę įsigyti reikalingų vokų, pašto ženklų ir kitų priemonių. Taip pat informavo, jog Kalėjimų departamentas dėl analogiškų reikalavimų atsakė 2017 m. balandžio 13 d. raštu Nr. 2S-2556. Kalėjimų departamentas 2017 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 2S-3466 paaiškino, kad su analogiškais nusiskundimais pareiškėjas jau kreipėsi į Kalėjimų departamentą 2017 m. kovo 17 d. ir 2017 m. balandžio 13 d. skundais, o pareiškėjui buvo atsakyta 2017 m. balandžio 13 d. raštu Nr. 2S-2556 bei 2017 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 2S-3285.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pareiškėjas neturtinę žalą visų pirma siejo su tuo, jog kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam buvo skiriama per maža pašalpa, prašė įpareigoti padidinti išmokos dydį iki 0,8 išmokos dydžio. Teismas vadovavosi BVK 173 straipsnio 7 dalies, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintų Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkto, Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinto Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 7.1 punkto nuostatomis. Remdamasis šiomis teisės normomis nurodė, kad nuteistųjų ir suimtųjų teisė į jose nurodytas išmoką bei pašalpą nėra absoliuti, o yra sąlygojama atitinkamų Kalėjimų departamento direktoriaus nustatytų kriterijų atitikimo (kalbant apie BVK 173 straipsnio 7 dalyje paminėtą iki 0,3 minimalaus gyvenimo lygio (toliau – ir MGL) dydžio išmoką (nuteistiesiems) ir sąlygų, nustatytų Aprašo 7 punkte (nuteistiesiems ir suimtiesiems), buvimo. Pažymėjo, kad nurodytose teisės normose yra nustatyti tik maksimalūs aptariamų išmokos ir pašalpos dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šias išmoką ir pašalpą.
10. Bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjui 2017 m. sausio 20 d. buvo skirta 11,40 Eur piniginė išmoka, o 2017 m. kovo 17 d. skirta 3,80 Eur piniginė išmoka. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui 2017 m. sausio 20 d. skirta maksimali galima BVK 173 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio, t. y. 11,4 Eur, išmoka, o 2017 m. kovo 17 d. skirta 0,1 bazinės socialinės išmokos dydžio, t. y. 3,80 Eur, piniginė išmoka. Pažymėjo, kad tokios išmokos sumos atitinka teisės aktų reikalavimus, įkalinimo įstaigos direktorius nėra įpareigotas skirti maksimalias nurodytas išmokos sumas, be to, pareiškėjo prašymas įpareigoti skirti 0,8 bazinės socialinės išmokos dydžio piniginę išmoką prieštarauja BVK 173 straipsnio 7 dalyje nurodytoms išmokų sumoms. Įkalinimo įstaigos vadovas, skirdamas išmokas bei pašalpas, veikia jam teisės aktų suteiktų įgalinimų ribose, todėl objektyviai negali skirti pareiškėjo pageidaujamų išmokų, kurios viršija teisės aktuose nustatytas sumas. Įsakymų, kuriais pareiškėjui buvo skirtos piniginės išmokos, jis neginčijo. Teismas neturėjo pagrindo tokių Lukiškių TI-K administracijos veiksmų vertinti kaip neteisėtų, o pareiškėjo reikalavimą įpareigoti skirti 0,8 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoką atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
11. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti 40 Eur turtinę žalą, atskaičiuotą už elektros energiją, laiškų siuntimą ir kopijų darymą, kanceliarinius reikmenis. Teismas vadovavosi BVK 96 straipsniu ir Suimtųjų ir nuteistųjų naudojamų daiktų elektros energijos sąnaudų apskaičiavimo ir išlaidų už sunaudotą elektros energiją apmokėjimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2016 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-108, 1 punktu. Teismas pažymėjo, kad šios taisyklės nenumato galimybės suimtuosius ar nuteistuosius atleisti nuo išlaidų už naudojamus elektros prietaisus, išskyrus išlaidas už barzdaskučių ir radijo imtuvų, kurių galia iki 10 W, sunaudotą elektros energiją. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo už suvartotą elektros energiją patirtų išlaidų nebuvo pagrindo grąžinti pareiškėjui. Teismas nurodė, jog BVK 99 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti išlaidas už vokus taip pat netenkintas. Teismas, vadovaudamasis BVK 100 straipsnio 7 dalimi, Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 3–4 punktais, sprendė, kad siunčiamų skundų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji, todėl pataisos įstaiga neprivalo aprūpinti nuteistųjų pašto ženklais bei kanceliarinėmis priemonėmis (popieriumi, rašymo priemonėmis, vokais ir kt.). Todėl Lukiškių TI-K veiksmai, atskaičiuojant pareiškėjo išlaidas už elektros energiją, vokus bei dokumentų kopijas laikyti tinkamais, o pareiškėjo reikalavimas dėl 40 Eur turtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.
12. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 31 d. raštą Nr. 96-1301 bei 2017 m. balandžio 24 d. raštą Nr. 96-1726 ir panaikinti Kalėjimų departamento 2017 m. gegužės 12 d. raštą Nr. 2S-3285, 2017 m. gegužės 19 d. raštą Nr. 2S-3466. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K ginčijamuose raštuose išdėstyta pozicija yra teisinga ir pagrįsta, atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus grąžinti į asmeninę sąskaitą pinigus už laiškų siuntimą, už kopijų darymą bei išduoti tušinukus, sąsiuvinius, vokus, pašto ženklus, nes teisės aktai neįpareigoja įkalinimo įstaigos atlikti tokius veiksmus. Ginčijami Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 31 d. raštas Nr. 96-1301 bei 2017 m. balandžio 24 d. raštas Nr. 96-1726 pasirašyti, nurodyta šių sprendimų apskundimo tvarka, išdėstytos teisės aktų nuostatos, kuriomis remiamasi nagrinėjant pareiškėjo skundus. Todėl naikinti ginčijamų Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 31 d. rašto Nr. 96-1301 bei 2017 m. balandžio 24 d. rašto Nr. 96-1726 nebuvo teisinio pagrindo ir šis pareiškėjo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas. Bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 17 d. skundu buvo kreipęsis į Kalėjimų departamentą, prašydamas atleisti nuo mokesčio už sunaudotą elektros energiją, taip pat už laiškų siuntimą, dokumentų kopijų darymą, kanceliarinių prekių aprūpinimą. Kalėjimų departamentas 2017 m. balandžio 13 d. raštu Nr. 2S-2556 pareiškėjui išdėstė atsakymą į prašymą, nurodė susiklosčiusį teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus. Taigi Kalėjimų departamentas ginčijamu 2017 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 2S-3285 bei 2017 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 2S-3466 pagrįstai paaiškino, kad su analogiškais nusiskundimais pareiškėjas jau kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir pareiškėjui buvo atsakyta 2017 m. balandžio 13 d. raštu Nr. 2S-2556. Be to, Kalėjimų departamentas ginčijamame 2017 m. gegužės 12 d. rašte Nr. 2S-3285 paaiškino pareiškėjui aplinkybes, susijusias su reikalavimu papildomai pirkti skaidulinio maisto. Ginčijami sprendimai pasirašyti, nurodyta šių sprendimų apskundimo tvarka, išdėstytos teisės aktų nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami Lukiškių TI-K raštai priimti tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimo juos panaikinti nebuvo teisinio pagrindo. Kadangi teismas nenustatė pareiškėjo ginčijamų Kalėjimų departamento raštų trūkumų, šie raštai laikyti teisėtais bei pagrįstais, o jų naikinti taip pat nebuvo teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui skirta piniginė išmoka atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti padidinti išmokos dydį iki 0,8 išmokos dydžio atmestas. Kadangi pareiškėjui teko pareiga padengti elektros energijos, laiškų siuntimo, kanceliarinių prekių išlaidas, pareiškėjo reikalavimas atlyginti 40 Eur turtinę žalą laikytas nepagrįstu ir atmestas. Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.
14. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas pažymėjo, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 67 straipsnio 3 dalyje. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintas.
15. Nagrinėjant ginčo sprendimų, pagrįstumą ir teisėtumą, teismui nekilo abejonių dėl byloje taikytų BVK 99 straipsnio 4 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas patikrinti nurodytų nuostatų atitiktį Konstitucijai netenkintas.
III.
16. Pareiškėjas N. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą (II t., b. l. 95–96).
17. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino galimybę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK 99 straipsnio 4 dalies. Pareiškėjas paaiškina, kad yra nemokus ir BVK 99 straipsnyje nėra nurodyta, kad už laiškų korespondencijos siuntimą turi apmokėti nemokūs nuteistieji.
18. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo skundžiamus Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento raštus. Teismas neįvertino, kad nors jam buvo skirta 11,40 Eur išmoka, bet ji buvo išskaičiuota už laiškų siuntimą ir neliko lėšų nusipirkti būtiniausių reikmenų. Teismas neįvertino, kad išmoka per maža ir jos neužtenka, kad būtų užtikrintas bendravimas su dukra, įsigyti būtiniausi reikmenys.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas nevertino skundo aplinkybių, kokius higienos reikmenis pareiškėjas turi įsigyti, kokios jų kainos, iš ko matosi, kad iš tokios mažos išmokos neįmanoma visko įsigyti. Pareiškėjas teigia, kad tokiu būdu yra kankinamas, žlugdomas jo socialinis ryšys, žeidžiamas jo orumas.
20. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas negauna vaisių ir negali jų nusipirkti, negauna natūralių vitaminų, be to, neturtinė žala atsirado ir dėl teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimo.
Atsiliepimas
21. Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (II t., b. l. 105–108).
22. Lukiškių TI-K mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.
23. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 100–102).
Žemesnės instancijos teismas
24. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K bei Kalėjimų departamento sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam kalint Lukiškių TI-K buvo mokama per maža piniginė išmoka.
26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, be to, pareiškėjui skirta piniginė išmoka atitiko reikalavimus ir jam pačiam teko pareiga padengti elektros energijos, laiškų siuntimo, kanceliarinių prekių išlaidas, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nepagrįstas.
27. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
28. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia ginčą iš esmės dėl to, kad jam buvo skiriama per maža piniginė išmoka, kurios neužteko įsigyti higienos, kanceliarinių ir kitų reikalingų prekių. Su tuo sieja prašymą priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat nesutinka su Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 96-1301 ir 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 96-1726, kuriais buvo netenkinti pareiškėjo prašymai išduoti tušinukus, sąsiuvinius, vokus, pašto ženklus ir grąžinti pinigus į asmeninę sąskaitą už laiškų siuntimą ir kopijų darymą, bei Kalėjimų departamento 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 2S-3285 ir 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 2S-3466, kuriais minėti Lukiškių TI-K sprendimai palikti nepakeisti.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BVK 173 straipsnio 7 dalį (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka. Kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius.
30. Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintose „Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėse“ nustatyta išmokų mokėjimo tvarka. Taisyklių 2 punkte (2016 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. V-118 redakcija) numatyta, jog konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuteistajam nustato areštinės, pataisos įstaigos ar tardymo izoliatoriaus administracija, atsižvelgdama į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones bei darbinėje veikloje ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis.
31. Nuteistiesiems bei suimtiesiems gali būti mokama ir pašalpa iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, kurios suteikimo ir mokėjimo tvarka įtvirtinta Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintame Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos apraše. Aprašo 7 punktas numato pašalpų, kurias laisvės atėmimo vietos direktorius gali skirti iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų, tipus ir skyrimo sąlygas. Aprašo 7.1 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Nuteistiesiems, perkeltiems į tardymo izoliatorių iki 15 parų pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pašalpos nemokamos.
32. Iš nurodytų materialiosios teisės normų matyti, kad nuteistųjų ir suimtųjų teisė į jose nurodytas išmoką bei pašalpą nėra absoliuti, o yra sąlygojama atitinkamų Kalėjimų departamento direktoriaus nustatytų kriterijų atitikimo (kalbant apie BVK 173 straipsnio 7 dalyje paminėtą iki 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoką (nuteistiesiems) ir sąlygų, nustatytų Aprašo 7 punkte (nuteistiesiems ir suimtiesiems), buvimo. Pažymėtina, kad nurodytose teisės normose yra nustatyti tik maksimalūs aptariamų išmokos ir pašalpos dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šias išmoką ir pašalpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-674-442/2015; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1136-525/2016).
33. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 924 nuo 2015 m. sausio 1 d. nustatytas bazinės socialinės išmokos dydis – 38 Eur. Taigi maksimali galima mokėti išmoka pagal BVK 173 straipsnio 7 dalį buvo 11,40 Eur.
34. Iš bylos duomenų matyti, kad 2016 m. spalio 19 d., 2016 m. lapkričio 18 d., 2016 m. gruodžio 20 d., 2017 m. sausio 20 d., 2017 m. vasario 20 d. pareiškėjui buvo skirtos 11,40 Eur išmokos, 2017 m. kovo 17 d. – 7,60 Eur išmoka, 2017 m. balandžio 13 d. – 15,20 Eur išmoka (I t., b. l. 147).
35. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog atsakovo veiksmai – atitinkamo dydžio piniginės išmokos, nors tam tikrais atvejais ir nesiekiančios maksimalios teisės aktuose nustatytos sumos, mokėjimas, atsižvelgiant į Taisyklių 2 punkte nurodytas aplinkybes, nepažeidžia minėtų teisės aktų nuostatų, todėl negali būti vertinami kaip neteisėti.
36. Vien pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, jog jam nepakako mokamos išmokos visoms jo pageidaujamoms prekėms įsigyti, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais. Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog jam skirta 11,40 Eur išmoka buvo išskaičiuota, tačiau pažymėtina, jog tai buvo padaryta už pareiškėjui suteiktas paslaugas, t. y. laiškų siuntimą, taigi nėra pagrindo laikyti, kad jis būtų nepagrįstai negavęs išmokos.
37. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo gaunamų piniginių išmokų dydžio, taip pat prašymas skirti didesnę, nei numatyta BVK 173 straipsnio 7 dalyje, t. y. 0,8 bazinės socialinės išmokos dydžio, išmoką, laikytini nepagrįstais.
38. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų skiriant pareiškėjui pinigines išmokas, pareiškėjo prašymas atlyginti turtinę žalą už prekes ir paslaugas, kurias apmokėti nepakako skirtų išmokų, taip pat nepagrįstas.
39. Pareiškėjo ginčijamais sprendimais Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundus ir priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Todėl nagrinėjamu atveju juos naikinti nebuvo teisinio pagrindo.
40. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog, skirtingai nei teigia pareiškėjas, teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai ir išsamiai, ištyrė byloje esančius įrodymus, pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, priėmė teisėtą ir pagrįstą, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijus atitinkantį, sprendimą.
41. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
42. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).
43. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.
44. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl BVK normų atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad administracinė byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai.
45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, nurodytą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo N. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.