Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1116-230/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-12
Bylos Nr.: 2A-1116-230/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-40-3-00504-2013-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolia Indreikienė, Nerijus Meilutis, Galina Blaževič
Ieškovas: V. S.
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Dimstis“

Civilinė byla Nr. 2A-1116-230/2014Teisminio proceso Nr.2-40-3-00504-2013-4Procesinio sprendimo kategorija: 26.6; 121.14; 121.21 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. S. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Dimstis“ apeliacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-20-876/2014 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei Dimstis“, K. G. dėl asmens garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė: 1) pripažinti, kad laikraštyje „Valsčius“ 2013 m. vasario 22 d. numeryje Nr. 15(2053), skiltyje „Be užuolankų“ atsakovų paskelbtas klausimas partijos „Tvarka ir teisingumas“ Šakių skyriaus pirmininkui K. G.: „Ar tiesa, kad buvęs savivaldybės tarybos narys, netgi buvęs kandidatas į Seimą V. S. bendradarbiavo su KGB ir ar dėl to jį pašalinote iš partijos?“ bei ten pateiktas K. G. atsakymas: „Informaciją apie galimą V. S. bendradarbiavimą su KGB gavau 2012 metais rugsėjo pabaigoje. Tačiau nei aš pats, nei partijos skyrius šios informacijos neanalizavome, nes V. S. buvo išbrauktas iš partijos sąrašų už partijos įstatų 6.6.3. punkto pažeidimą (nario mokesčio nemokėjimą). Skyriaus tarybos sprendimas priimtas 2012 m. rugsėjo 6 d.“ – neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo garbę ir orumą; 2) įpareigoti atsakovę UAB „Dimstis“ per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos toje pačioje vietoje tolygaus dydžio ir tokia pat forma, kaip buvo paskelbti tikrovės neatitinkantys teiginiai, išspausdinti paneigiantį pranešimą; 3) iš atsakovų priteisti 16 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad 2013 m. vasario 22 d. Šakių rajono laikraštis „Valsčius“ Nr. 15 (2053) antrajame puslapyje skiltyje „Be užuolankų“ išspausdino publikaciją – klausimą partijos „Tvarka ir teisingumas“ Šakių skyriaus pirmininkui K. G.: „Ar tiesa, kad buvęs savivaldybės tarybos narys, netgi buvęs kandidatas į Seimą V. S. bendradarbiavo su KGB ir ar dėl to jį pašalinote iš partijos?“. Ten pat laikraštis pateikė K. G. atsakymą į šį klausimą: „Informaciją apie galimą V. S. bendradarbiavimą su KGB gavau 2012 metais rugsėjo pabaigoje. Tačiau nei aš pats, nei partijos skyrius šios informacijos neanalizavome, nes V. S. buvo išbrauktas iš partijos sąrašų už partijos įstatų 6.6.3. punkto pažeidimą (nario mokesčio nemokėjimą). Skyriaus tarybos sprendimas priimtas 2012 m. rugsėjo 6 d.“. Tokiu būdu gausiam skaitytojų bei interneto vartotojų ratui laikraštis „Valsčius“ šioje publikacijoje klausimo ir atsakymo forma viešai paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją apie ieškovą – melagingą žinią, kad „buvęs savivaldybės tarybos narys, netgi buvęs kandidatas į Seimą V. S. bendradarbiavo su KGB“. Nors klausimo autorius laikraštyje nenurodytas, tačiau akivaizdu, kad tokio pobūdžio klausimų konstravimas ir atsakymų į juos organizavimas yra leidinio redaktorės kompetencijoje. Savo klausimą redaktorė pateikė tokiu būdu, kad skaitytojai laikraštinę sensaciją suprastų vienareikšmiškai. Sakinys „...V. S. bendradarbiavo su KGB...“, pateiktas kaip tikra žinia, ir ji paskelbta ne apie ką nors kitą, o apie „buvusį savivaldybės tarybos narį, netgi buvusį kandidatą į Seimą“. Į klausimą viešai atsakė asmuo, sudarantis informuoto, kompetentingo ir autoritetingo žmogaus įvaizdį – dabartinis partijos „Tvarka ir teisingumas“ Šakių rajono skyriaus pirmininkas K. G.. Atsakymas specialiai ir apgalvotai suformuluotas taip, kad patvirtintų išspausdintame klausime pateiktą sensaciją. Tokiu būdu pateiktų žinių tikrumas skaitytojams nekelia abejonių, tačiau šie teiginiai yra melagingi, neatitinka tikrovės, ir žemina ieškovo garbę ir orumą. Ieškovo nuomone, ši informacija visuomenei pateikta sąmoningai, turint tikslą pakenkti jo reputacijai ir kelti laikraščio populiarumą. Autoriai pasirinko gerai apgalvotą viso teksto struktūrą, kad visa publikacija būtų suvokiama, kaip tikras ir neginčytinas teiginys. Teksto elementai susieti taip, kad niekas neabejotų, jog minimas asmuo tikrai „bendradarbiavo su KGB“. Ieškovas nurodė, kad jis yra rajono visuomenei žinomas žmogus: buvo partijos skyriaus pirmininkas, rajono tarybos narys, kandidatavo į Seimą, tačiau dėl sunkios ligos turėjo atsisakyti visų partinių ir visuomeninių pareigų, ir jau šešeri metai yra privatus asmuo. Atsakovė privalėjo žinoti, jog žinių apie privatų asmenį skleidimo ribos yra siauresnės, nei žinių apie viešąjį asmenį. Ieškovas nurodė, kad publikacija „Valsčiaus“ laikraštyje sukėlė jam sunkių moralinių padarinių – atsakovai pažemino jį ir jo šeimą visuomenės, draugų, kaimynų, pažįstamų ir giminių akyse, įžeidė ir įskaudino, sukėlė jam, jo sutuoktinei ir dukrai daug neigiamų emocijų, sumažino bendravimo galimybes. Nuo sovietinės savivalės nukentėję žmonės gavo dingstį spėlioti, kad galbūt ir jis galėjo prisidėti kenkiant jų gyvenimui, gerovei ir karjerai. Jis ir jo sutuoktinė verčiami teisintis kaimynams ir giminėms, kad ši „Valsčiaus“ antis visiškai neatitinka tikrovės. Tenka girdėti labai piktų atsiliepimų, užgaulių replikų ir užuominų apie galimą kerštą. Įvertinus jį išugdžiusią aplinką (jis kilęs iš garbingos Lietuvos patriotų šeimos), jo ir jo artimųjų giminių gyvenimiškas nuostatas bei patirtas sovietines represijas, jo apšaukimas KGB bendrininku yra jam ypatingai skaudus smūgis, pakertantis jo garbę ir niekinantis jo orumą, keliantis jam didelę, pinigais neįkainuojamą neturtinę žalą. Dėl paūmėjusios sunkios onkologinės ligos jau keletą metų negali vadovauti partijos skyriui ir neužsiima politika bei visuomenine veikla, nėra viešas asmuo. Todėl perdėtas domėjimasis jo asmeniu bei skleidimas nepatikrintų melagingų žinių apie jį yra neleistinas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šakių rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad 2013 m. vasario 22 d. laikraštyje „Valsčius“ Nr. 15 (2053), skiltyje „Be užuolankų“, atsakovų paskelbtas klausimas – „Ar tiesa, kad buvęs savivaldybės tarybos narys, netgi buvęs kandidatas į Seimą V. S. bendradarbiavo su KGB ir ar dėl to jį pašalinote iš partijos?“, ir pateiktas partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko K. G. atsakymas – „Informaciją apie galimą V. S. bendradarbiavimą su KGB gavau 2012 metais rugsėjo pabaigoje. Tačiau nei aš pats, nei partijos skyrius šios informacijos neanalizavome“,– neatitinka tikrovės bei žemina V. S. garbę ir orumą. Įpareigojo UAB „Dimstis“ savo lėšomis per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos tokio paties dydžio šriftu, toje pačioje vietoje, kaip buvo išspausdinta publikacija „Be užuolankų“, paskelbti tokio turinio paneigimą: „Laikraščio „Valsčius“ redakcija, vykdydama teismo sprendimą, informuoja, kad laikraščio „Valsčius“ redakcijos 2013 m. vasario 22 d. numeryje Nr. 15(2053), antrame puslapyje, skiltyje „Be užuolankų“, paskelbtas klausimas – „Ar tiesa, kad buvęs savivaldybės tarybos narys, netgi buvęs kandidatas į Seimą V. S. bendradarbiavo su KGB ir ar dėl to jį pašalinote iš partijos?“, ir ten pateiktas partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko K. G. atsakymas – „Informaciją apie galimą V. S. bendradarbiavimą su KGB gavau 2012 metais rugsėjo pabaigoje. Tačiau nei aš pats, nei partijos skyrius šios informacijos neanalizavome.“, – paskelbė tikrovės neatitinkančius ir V. S. garbę ir orumą žeminančius duomenis apie nebūtą galimą V. S. bendradarbiavimą su KGB. Šie duomenys yra melagingi ir neatitinkantys tikrovės. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013-02-22 laikraštyje „Valsčius“ skiltyje „Be užuolankų“ buvo išspausdintas K. G. atsakymas į laikraščio redakcijos užduotą klausimą apie galimą V. S. bendradarbiavimą su KGB. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenų bazėse duomenų, kad V. S. bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, nerasta. Lietuvos ypatingasis archyvas nurodė, kad nesurinkta duomenų, jog ieškovas domisi karinėmis ar valstybės paslaptimis. Teismas konstatavo, kad ieškovo suformuluotiems reikalavimams (duomenų pripažinimą neatitinkančiais tikrovės ir neturtinės žalos atlyginimą) ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka netaikytina. Kartu atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas faktiškai pasinaudojo ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, kadangi kreipėsi į laikraščio ,,Valsčius“ redaktorę dėl paskelbtos informacijos paneigimo, tačiau iš atsakovės gautas atsakymas, jog pažeidimas nėra padarytas ir nėra pagrindo skelbti paneigimą. Teismas taip pat nustatė, kad paskelbtos ginčo žinios neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo garbę ir orumą, jų paskleidimu ieškovui padaryta neturtinė žala, tačiau ji yra mažesnio dydžio, nei prašo ieškovas. Byloje nebuvo ginčo, kad nagrinėjamame straipsnyje buvo paskleistos žinios apie ieškovą, nes pačiame straipsnyje tiesiogiai nurodoma ieškovo pavardė, todėl teismui buvo būtina nustatyti, ar paskleistos žinios apie ieškovą atitinka tikrovę ar ne, o jeigu neatitinka tikrovės, ar jos žemina ieškovo garbę ir orumą. Šalys ginčijamą straipsnio pastraipą vertino skirtingai, naudodamos skirtingus paskleistos informacijos traktavimo ir aiškinimo būdus. Ieškovas visą prašomą paneigti straipsnio pastraipą vertino kaip vientisą žinią, daugiau atsižvelgdamas į viso straipsnio bendrą kontekstą ir į įspūdį, o atsakovai tuos pačius teiginius vertino daugiau lingvistine prasme ir akcentuodami, jog jais nėra pasakyta nieko šmeižikiško. Teismas pripažino, kad atsakovų paskleistų duomenų aiškinimo būdas yra nesąžiningas ir neteisingas, nes neatspindi to, ką paskleista informacija buvo norėta pasakyti. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis šios kategorijos bylose suformuotos teismų praktikos, ieškovo prašomus paneigti teiginius vertino ne tik kiekvieną atskirai, bet ir siedamas juos tiek tarpusavyje, tiek su kitais, tame pačiame straipsnyje nurodytais teiginiais, taip pat atsižvelgdamas į straipsnio išspausdinimo aplinkybes ir tikslus. Teismas sprendė, kad atsakovai neįrodė, jog teiginiai, kuriuos ieškovas prašo pripažinti neatitinkančiais tikrovės, yra teisingi ir atitinka tikrovę. Pripažino, kad atsakovai formaliai yra teisūs tvirtindami, kad rubrikoje pateikiama informacija apie tai, kad ieškovas iš partijos buvo pašalintas už partijos įstatų 6.6.3. punkto pažeidimą, atitinka tikrovę, nes tai patvirtina byloje esantys duomenys. Tačiau atsakovai išspausdinto teksto turinį traktuoja nesąžiningai, nes nurodomos pašalinimo priežastys nesiejamos nei su kitais tekste nurodytais teiginiais, nei su viso straipsnio kontekstu. Teismas sprendė, kad pats faktas, jog V. S. buvo pašalintas iš partijos dėl nario mokesčio nesumokėjimo, neturėtų jokio skaitytojus galinčio sudominti pobūdžio. Žurnalistė užduodama klausimą siekė nustatyti ne pašalinimo iš partijos priežastį, nes klausimas buvo formuluojamas akcentuojant į tai, jog ieškovas galimai bendradarbiavo su KGB, ko pasekmė buvo pašalinimas iš partijos. Atsakovas K. G. pateikdamas atsakymą taip pat nepaneigė, jog jam nėra žinoma informacija apie bendradarbiavimą, nes patvirtino, jog tokią informaciją jis gavo, kas skaitytojui leidžia susidaryti nuomonę, jog tokia informacija realiai egzistuoja. Visa informacija, teismo nuomone, sudaro bendrą žinią, kad ieškovas galimai bendradarbiavo su KGB. Teismas sprendė, kad tai nėra pateikiama, kaip atsakovų nuomonė, nes pats atsakovas K. G. savo atsakyme nurodo, jog tokią informaciją gavo, kas leidžia skaitytojui suprasti, jog tokia informacija tikrai egzistuoja. Todėl teismas sprendė, kad visi straipsnyje pateikiami duomenys yra susieti ir pateikta informacija kiekvienam skaitytojui asocijuojasi būtent su tuo, kad V. S. galimai bendradarbiavo su KGB, o ne su tuo, jog jis buvo pašalintas iš partijos kitais pagrindais. Todėl teismas padarė išvadą, kad ginčijamų teiginių pateikimo būdas bet kuriam skaitytojui tikrai nėra suprantamas taip, kaip aiškina atsakovai, ir kad šio sakinio konstrukcija ir visa jame pateikta informacija negali būti vertinama atskirai nuo kitų straipsnio teiginių. Todėl publikacijos formuluotėje yra aiškiai pasakoma, kad yra informacijos, jog ieškovas galimai bendradarbiavo su KGB. Teismas nurodė, kad žurnalistė prieš skelbdama informaciją, galinčią turėti rezonansinį atgarsį visuomenėje, privalėjo patikrinti tokios informacijos patikimumą, o ne siekti išsiaiškinti jos teisingumą užduodama klausimą viešai. Laikraštis, spausdindamas nurodomą informaciją, privalėjo įsitikinti ne tik šios informacijos patikimumu, tačiau pakankamai rūpestingai įvertinti ir K. G. atsakymą. Ieškovas yra žinomas miestelyje asmuo, buvęs savivaldybės tarybos narys, kandidatas į Seimą, todėl teismas sprendė, kad nurodytais neatitinkančiais tikrovės straipsnio teiginiais protingam, geros moralės žmogui sukeliama neigiama nuomonė apie ieškovo asmenį, leidžiama susidaryti nuomonę apie jį, kaip asmenį, kuris slėpė informaciją, vykdė priešišką Lietuvos valstybei veiklą. Kadangi ieškovas pateikė duomenis, jog nėra jokios informacijos apie jo galimą bendradarbiavimą, atsakovai taip pat to neįrodė, todėl teismas pripažino, kad straipsnyje paskleisti teiginiai, kuriuos prašo paneigti ieškovas, neatitinka tikrovės irt žemina jo garbę bei orumą, o ieškovas dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, patirtų nepatogumų paneiginėjant paskleistą informaciją tiek viešai spaudoje, tiek privačiuose pokalbiuose su žmonėmis, dėl geros reputacijos sumažėjimo, dėl vengimo bendrauti su juo patyrė neturtinę žalą.

Teismas taip pat nurodė, kad laikraštyje „Valsčius“ išspausdinta publikacija buvo parengta ir išspausdinta laikraščio darbuotojų, todėl viešosios informacijos rengėjas turėjo galimybę ir pareigą patikrinti duomenų, susijusių su pateikiama informacija apie ieškovą, tikrumą dar prieš jų paskleidimą, tačiau to nepadarė, todėl atsakovė UAB „Dimstis“ yra atsakinga už laikraštyje „Valsčius“ neatitinkančių tikrovės duomenų, žeminančių ieškovo garbę ir orumą, paskleidimu per visuomenės informavimo priemonę padarytą žalą ieškovui. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovės atsakomybės nepašalina ir šiuo atveju netaikytinos Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – VIĮ) nuostatos – 54 str. 1 d. 3 p., 54 str. 2 d., nes nustatyta, kad publikacijoje nebuvo nuorodų į kitose visuomenės informavimo priemonėse jau paskelbtą informaciją apie ieškovą, priešingai, publikacijoje buvo remiamasi ne kitose visuomenės informavimo priemonėse paskelbta informacija, kaip informacijos šaltiniu, bet informacija buvo teikiama kalbinto K. G. pateiktos neobjektyvios ir nepatikrintos informacijos pagrindu. Todėl teismas sprendė, kad K. G. nepagrįstai patrauktas atsakovu, kadangi įstatymų numatyta atsakomybė kyla tik laikraščiui, išplatinusiam ieškovo garbę ir orumą žeminančią informaciją.

Nors šiuo metu ieškovas politinėje veikloje nedalyvauja, tačiau pats ieškovas save ir toliau laikė partijos nariu, o miestelio gyventojai juo domisi dėl jo vykdytos veiklos, Lietuvos enciklopedijoje „Vikipedija“ V. S. yra įvardijamas kaip Lietuvos ir Šakių rajono politinis bei visuomenės veikėjas, t. y. V. S. pripažįstamas ne tik miestelio, tačiau ir Lietuvos bei Šakių rajono politiniu veikėju, todėl teismas padarė išvadą, jog V. S. yra viešasis asmuo. Teismas nurodė, kad viešieji asmenys pagal įtvirtintą įstatymo nuostatą ir Lietuvos teismų praktiką nesinaudoja vienoda teisine pažeistų teisių gynyba. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas yra žinomas asmuo miestelyje, kad jo veiklos prioritetas yra Lietuvoje nusistovėjusių vertybių gynimas, teismas pagrindiniu pažeistų teisių apgynimo būdu nagrinėjamu atveju laikė ne turtinę, o moralinę kompensaciją. Teismas nurodė, kad pirmiausia yra reikšmingas teismo pripažinimas, kad turi būti ginama ieškovo garbė ir orumas nuo kaltinimų bendradarbiavus su KGB, o moralinės žalos dydis labiau reikšmingas asmeninėms pasekmėms. Todėl teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas laikomas viešu asmeniu, neturtinės žala nepriteisė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovų 14 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – kitas atsakovės publikacijas, kuriose skleidžiami tikrovės neatitinkantys duomenys, ir prašo juos priimti, nes jų pateikimo būtinybė iškilo paaiškėjus naujoms aplinkybėms jau padavus apeliacinį skundą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovą viešuoju asmeniu ir dėl to nepagrįstai atmetė ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo šiuos skundo argumentus:

Dėl ieškovo pripažinimo viešuoju asmeniu

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad aplinkybės, jog jis buvo savivaldybės tarybos narys, kandidatas į Seimą, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas, kad Lietuvos enciklopedijoje „Vikipedija“ yra įvardijamas kaip Lietuvos ir Šakių rajono politinis bei visuomenės veikėjas, nesudaro pagrindo ieškovą pripažinti viešuoju asmeniu. Taip pat nesutinka su teismo argumentu, kad viešaisiais asmenimis laikomi asmenys, dėl savo einamų pareigų, veiklos ar visuomeninės padėties nuolat sulaukiantys visuomenės dėmesio ir pagrįstai ją dominantys, kadangi teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad viešasis asmuo yra visuomenės gyvenime aktyviai dalyvaujantis ir vienos siauros grupės (profesinės ar intereso) ribas pranokstančią įtaką turintis asmuo, gaunantis visuomenės pasitikėjimo ir atstovavimo viešajam interesui įgaliojimą įvairiais pavidalais – per politinį mandatą, galių delegavimą, platų socialinį pripažinimą ir pasitikėjimą, populiarumą ir moralinį autoritetą. Viešo asmens sąvoka praktikoje vertinama, kaip žmogaus, galinčio valdingai lemti tam tikrus sprendimus, ir į tokias pareigas renkamo ar skiriamo. Ieškovas dėl sunkios onkologinės ligos nedalyvauja viešajame gyvenime, jo kadencija savivaldybės taryboje baigėsi, ir jis neturi jokios įtakos viešajam interesui, todėl nelaikytinas viešu asmeniu. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 1165 (1998) dėl teisės į privatumą 7 punkte įtvirtinta, kad viešieji asmenys yra asmenys, užimantys pareigas valstybės tarnyboje ir (ar) naudojantys viešuosius išteklius, ir visi tie, kurie atlieka reikšmingą vaidmenį visuomeniniame gyvenime (politikos, ekonomikos, meno, socialinės, sporto ar bet kurioje kitoje srityje). Pagal LR VIĮ, kai žmogus jau nebedalyvauja viešame gyvenime, nebelieka pagrindo laikyti tokį asmenį viešuoju. Tai įtvirtinta ir LR Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarime „Dėl LR visuomenės informavimo įstatymo 8 str. ir 14 str. 3 d. atitikties LR Konstitucijai.“ Apeliantas teigia, kad jo, kaip tarybos nario, kadencija baigėsi po 2011-02-17 rinkimų į savivaldybės tarybą, todėl jis negali būti laikomas viešuoju asmeniu ir bet kokios žinos be ieškovo sutikimo negali būti skelbiamos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

„Valsčius“ tikrai žinojo, kad skelbiamos žinios apie ieškovo bendradarbiavimą su KGB yra iš neaiškių šaltinių ir nepatikrintos, todėl privalo atlyginti neturtinę žalą. Atleisti nuo atsakomybės galima, tik jeigu duomenys paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą ir duomenis paskelbęs asmuo įrodo, kad veikė sąžiningai, siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Jis nėra viešas asmuo ir informacija nėra susijusi su jo buvusia valstybine ir visuomenine veikla, o laikraštis, paskelbęs žinias, neįrodė, kad veikė sąžiningai ir siekė supažindinti visuomenę su jo asmeniu ar jo veikla. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl civilinės atsakomybės netaikymo ir jo asmenybės bei atsakovų atsakomybės lygio vertinimais. Apeliantas teigia, kad teismas jo asmeninius išgyvenimus sumenkino iki pasitikėjimo savimi sumažėjimu, neigiamų emocijų ir sveikatos pablogėjimo ir visai neįvertino itin aktualių jo šeimos bei artimųjų vidinių pergyvenimų, gautų ir iki šiol iš aplinkinių žmonių girdimų patyčių ir priekaištų, replikų ir pašaipų, sukėlusių jam ir jo sutuoktinei sunkius sveikatos sutrikimus, o dukrai, žentui ir anūkams – realias bendravimo bei karjeros galimybių rizikas. Visuomenės viešojo intereso skleisti tokio pobūdžio informaciją nebuvo, atsakovai veikė sąmoningai ir nesąžiningai, todėl pirmosios instancijos teismas, laikydamasis teismų praktikoje suformuotos taisyklės, kad didesnė vertybė turi būti ginama veiksmingiau, privalėjo spręsti klausimą dėl realios atsakovų civilinės atsakomybės. Vien deklaratyvus pažeistų teisių konstatavimas yra nepakankamas ir sudaro atsakovams galimybę išvengti įstatyme numatytos atsakomybės už jų neteisėtus tyčinius veiksmus. Apeliantas pažymi, kad atsakovai savo neteisumo nepripažįsta, neatsiprašo ir iki šiol nepaneigė paskleistos netiesos, todėl neturtinė žala turi būti atlyginta.

Dėl K. G. atsakomybės

Teismas nepagrįstai nusprendė, jog civilinė atsakomybė už tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą tenka tik visuomenės informavimo priemonei. Sprendžiant dėl K. G. atsakomybės, atsižvelgtina į tai, kad į tendencingai suformuotą žurnalistės klausimą atsakovas pateikė atsakymą: „Informaciją apie galimą V. S. bendradarbiavimą su KGB gavau 2012 metais rugsėjo pabaigoje. Tačiau nei aš pats, nei partijos skyrius šios informacijos neanalizavome“. Atsakovas K. G. savo atsakyme patvirtina, jog jis disponuoja informacija apie ieškovo bendradarbiavimą su KGB, t. y. taip pat pateikia tikrovės neatitinkančią ir ieškovo garbę bei orumą žeminančią informaciją. Atsakovas K. G. nėra ir nebuvo atsakovo UAB „Dimstis“ darbuotojas, nebuvo UAB „Dimstis” kontroliuojamas, todėl atsakomybė kyla abiem atsakovams, t. y. žala padaryta jų abiejų bendrais veiksmais, ir, vadovaujantis CK 2.24 str. 5 d., 6.279 str., abiem atsakovams kyla solidari atsakomybė.

Šalies argumentai

Atsakovė UAB ,,Dimstis“ apeliaciniu skundu prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė asmens garbės ir orumo gynimą reglamentuojančias teisės normas, neteisingai įvertino teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos šios kategorijos bylose, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Nurodo šiuos skundo argumentus:

1) Pirmosios instancijos teismas neteisingai atribojo žinią nuo nuomonės. Teismas sakinį „Ar tiesa, kad buvęs savivaldybės tarybos narys, netgi buvęs kandidatas į Seimą V. S. bendradarbiavo su KGB ir dėl to jį pašalinote iš partijos?“ nepagrįstai laikė žinia apie tai, jog V. S. galimai bendradarbiavo su KGB“. Ši išvada yra neteisinga ir prieštaraujanti kasacinio teismo praktikai. Iš paskelbto klausiamojo sakinio konstrukcijos, jame pavartotų žodžių akivaizdu, jog jis negali būti vertintinas, kaip žinia. Klausimo pradžioje nurodytas žodžių junginys „ar tiesa“ aiškiai parodo, jog žurnalistė abejoja turima informacija ir siekia išsiaiškinti, kiek turima informacija yra tikra. Faktas, kad sakinys formuluojamas klausiamąja forma ir baigiasi klaustuko ženklu, akivaizdžiai suponuoja, jog tai yra sakinio autorės suformuluotas klausimas, siekiant išsiaiškinti gautos informacijos tikrumą.

2) Teismas neteisingai aiškino ir taikė LR VIĮ nuostatas dėl redakcinės atsakomybės netaikymo. VIĮ 54 str. 1 d. 7 p. nustatyta, jog viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo: <...> pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad tokiais atvejais už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją. Tačiau teismas sprendė, kad už K. G. pasakytą sakinį „Informaciją apie galimą V. S. bendradarbiavimą su KGB gavau 2012 metais rugsėjo pabaigoje. Tačiau nei aš pats, nei partijos skyrius šios informacijos neanalizavome“ yra atsakinga apeliantė, kurią teismas įpareigojo paneigti K. G. pasakytą mintį. Tokia teismo išvada prieštarauja tiek VIĮ nuostatoms, tiek teisinei logikai, kadangi apeliantė aiškiai nurodė, kad šio sakinio autorius yra ne publikacijos autorė, o K. G. ir kad šiuo sakiniu K. G. komentuoja aplinkybes, kurioms esant V. S. buvo išbrauktas iš politinės partijos narių sąrašo. Sakinyje vartojamas žodžių junginys „apie galimą V. S. bendradarbiavimą su KGB“ akivaizdžiai suponuoja, kad sakiniu nėra pranešama jokia kategoriška, konstatuojamojo pobūdžio žinia. Be to, po to pasakytas teiginys „Tačiau nei aš pats, nei partijos skyrius šios informacijos neanalizavome“ įrodo, kad prieš tai buvusiame sakinyje minėtas galimas bendradarbiavimas apskritai nebuvo analizuotas ir/ ar spręsta, ar jis tikras, ar tariamas. Taigi, darytina išvada, kad sprendime sakinys visiškai nepagrįstai pripažintas žinia.

3) Teismas, konstatavęs, kad ieškovas yra viešas asmuo, jog jis iki šiol aktyviai dalyvavo Šakių rajono bei šalies politiniame gyvenime, be pagrindo susiaurino jo, kaip viešo asmens, leistinas kritikos ribas ir, jam taikydamas itin plačias asmens garbės ir orumo gynimo ribas, prioritetą nepagrįstai teikė ieškovo reputacijos apsaugai, o ne vienai pamatinių teisinės valstybės vertybių – saviraiškos laisvei. Apeliantė pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad viešojo asmens garbės ir orumo gynimo ribos yra gerokai siauresnės, lyginant su privačiu asmeniu. Viešasis asmuo privalo demonstruoti didesnį tolerancijos laipsnį žiniasklaidos dėmesiui. Viešas asmuo gali būti kritikuojamas labai griežtai, todėl viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ir kandi ji būtų, yra leistina. Viešas asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą (nors ne visiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinami, kaip garbės ir orumo pažeidimas. Politiko teisės į reputacijos apsaugą ribos turi būti vertinamos, atsižvelgiant į laisvos diskusijos politiniais klausimais interesus. Todėl pirmosios instancijos teismas, nusprendęs atkurti ir apsaugoti ieškovo moralines vertybes dėl to, kad ieškovas yra miestelyje gerai žinomas asmuo, o jo veiklos prioritetas yra Lietuvoje nusistovėjusių vertybių gynimas, nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT praktikos, todėl tokios teismo išvados negali būti laikomos pagrįstomis ir teisėtomis.

4) Teismas neanalizavo informacijos paskleidimo tikslo ir informaciją paskelbusių asmenų motyvų. CK 2.24 str. 6 d. nustatyta, kad sprendžiant dėl asmens, paskleidusio duomenis apie viešąjį asmenį ir jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, atsakomybės svarbiausia yra duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio asmens elgesys. Jeigu duomenis paskleidęs asmuo veikė sąžiningai, t. y. pagrindinis jo tikslas buvo informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti (yra viešasis interesas), tai informacijos netikslumai arba agresyvi atakuojanti kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę. Tokios pozicijos laikomasi ir EŽTT praktikoje. Tačiau teismas nenustatė nei vienos aplinkybės, kuri leistų konstatuoti ar bent jau įtarti, kad apeliantė turėjo išankstinį tikslą ar asmeninį suinteresuotumą pažeminti ieškovo garbę ir orumą, viešai jį įžeisti. Priešingai, apeliantė nuosekliai teigė, jog šios informacijos paskelbimu buvo siekiama išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių ieškovas buvo išbrauktas iš politinės partijos sąrašo, o teiginių konstrukcija ir teiginiuose vartojami žodžių junginiai „ar tiesa“, „galimą bendradarbiavimą“ akivaizdžiai patvirtina, jog yra abejojama, o ne kategoriškai teigiama. Taigi, nenustačius, jog skelbiama informacija buvo siekiama pažeisti V. S. garbę ir orumą, teismas nepagrįstai ir neteisėtai apeliantei taikė atsakomybę. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai apribojo saviraiškos laisvės ribas, nepaisė esminės žurnalisto teisės – teisės rinkti ir skelbti visuomenei informaciją, net ir tuo atveju, jei tokia informacija yra visuomenės diskusiją provokuojanti, šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią ar šokiruojančią informaciją, tačiau tą padarė nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t. y. neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų. EŽTT taip pat pabrėžė, kad Konvencijos 10 str. gina ne tik informacijos turinį, bet ir jos formą, todėl žurnalistikoje galima tam tikra provokacija ir hiperbolizavimas.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į atsakovės UAB ,,Dimstis“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su skundo argumentais, kad teismas neteisingai kvalifikavo spaudoje paskleistus duomenis kaip melagingus, kadangi teismo išvados yra pagrįstos objektyvia ir išsamia byloje esančių įrodymų analize. Publikacijos tekste nėra jokių požymių, kad autorė reikštų savo nuomonę, samprotavimus, be to, teisė reikšti nuomonę nėra absoliuti, o saviraiškos laisvė nėra svarbesnė už asmens teisę į garbę ir orumą. Apeliantė nepagrįstai remiasi VIĮ 54 str. 1 d. 7 p., kadangi viešosios informacijos rengėjui gali būti netaikoma atsakomybė tuomet, kai: 1) nurodytas informacijos šaltinis ir 2) informacija pateikta, kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas, tačiau byloje tokių sąlygų nenustatyta. Atsakovė nebūtų atsakinga, jeigu būtų paskelbusi tik vieną sakinį – K. G. atsakymą, tačiau žinia paskleista tendencingai suformulavus klausimą, o klausimas suformuluotas ir viešai paskelbtas vien tik pagal anoniminius skambučius. Nepagrįstas skundo teiginys, kad teismas neanalizavo informacijos paskleidimo tikslo ir informaciją paskleidusių asmenų motyvų, kadangi patys atsakovai šių aplinkybių nenurodė ir neatsakinėjo į klausimus teismo posėdžio metu. Tikslas išsiaiškinti ieškovo pašalinimo iš partijos priežastis visos bylos kontekste neatrodo rimtas. Ieškovas taip pat nesutinka su skundo argumentu, kad jis teismo pagrįstai laikomas viešuoju asmeniu, kadangi nuo 2008 metų neturi jokių valdingų įgaliojimų, dėl sveikatos ir amžiaus nedaro ir negali daryti įtakos viešiesiems reikalams. Skundo argumentus dėl saviraiškos laisvės ieškovas vertina, kaip atsakovės siekį išvengti atsakomybės. Saviraiška turi turėti ribas, ji toleruojama tiek, kiek nepažeidžia kitų asmenų teisėtų interesų. Atsakovės samprotavimai apie saviraiškos laisvę tėra demagogija, nes atsakovė gandą pavertė vieša visuomenę dezinformuojančia žinia.

Atsakovė UAB ,,Dimstis“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės nuomone, ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai ir motyvai yra nepagrįsti, grindžiami klaidingu faktinių aplinkybių ir teismų praktikos interpretavimu, neteisingu teisės aiškinimu. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pagrįstai ir teisingai sprendė, kad ieškovas laikytinas viešuoju asmeniu, ieškovo skundo argumentai šios teismo išvados nepaneigia. Atsakovė sutinka su ieškovo skundo argumentu, kad civilinė atsakomybė taikytina K. G. atžvilgiu, kadangi pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas VIĮ nuostatas dėl redakcinės atsakomybės netaikymo, nepagrįstai sprendė, kad už K. G. pasakytą sakinį ,,Informaciją apie galimą V. S. bendradarbiavimą su KGB gavau 2012 metais rugsėjo pabaigoje. Tačiau nei aš pats, nei partijos skyrius šios informacijos neanalizavome“ yra atsakinga atsakovė ir įpareigojo atsakovę paneigti K. G. pasakytą sakinį. Tokia išvada prieštarauja VIĮ nuostatoms, kadangi atsakovė aiškiai nurodė, kad šio sakinio autorius yra K. G., kuris šiuo sakiniu komentavo aplinkybes, dėl kurių ieškovas buvo išbrauktas iš politinės partijos narių sąrašo. Todėl toks komentaras vertintinas, kaip asmens nuomonė, o ne kategoriška žinia. Teismas, ieškovą pripažinęs viešuoju asmeniu, pagrįstai netenkino reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Ieškovas pateikė prašymą prie bylos prijungti naujus įrodymus – atsakovės UAB „Dimstis“ laikraštyje „Vlasčius“ paskelbtą naują publikaciją „Afrikinis kiaulių maras pasiekė ir Griškabūdį“ ir su šia publikacija susijusius kitus duomenis, kurie, ieškovo nuomone, patvirtina faktą, jog atsakovė ir toliau skleidžia melagingas, išgalvotas žinias, taip siekdama padidinti leidinių tiražą. Toks prašymas netenkintinas. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nors ieškovas nurodo, kad būtinybė pateikti šiuos įrodymus atsirado po teismo sprendimo, ir teikiami įrodymai gauti po to, kai buvo priimtas teismo sprendimas, tačiau kolegija sprendžia, kad jie nėra tiesiogiai susiję su byloje nagrinėtomis aplinkybėmis, t. y. konkrečių ir būtent su ieškovu susijusių tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimu. Tai reiškia, kad teikiami įrodymai nėra susiję su byloje nagrinėjamo ginčo dalyku ir jie nagrinėjamoje byloje faktiškai neturi įrodomosios reikšmės (CPK 177 straipsnis).

Dėl ginčo publikacijoje nurodytos informacijos vertinimo žinios ir nuomonės aspektu

Byloje nustatyta, kad 2013 m. vasario 22 d. laikraštyje „Valsčius“ Nr. 15 (2053), skiltyje „Be užuolankų“, buvo paskelbtas klausimas – „Ar tiesa, kad buvęs savivaldybės tarybos narys, netgi buvęs kandidatas į Seimą V. S. bendradarbiavo su KGB ir ar dėl to jį pašalinote iš partijos?“, ir pateiktas partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko K. G. atsakymas – „Informaciją apie galimą V. S. bendradarbiavimą su KGB gavau 2012 metais rugsėjo pabaigoje. Tačiau nei aš pats, nei partijos skyrius šios informacijos neanalizavome“. Būtent dėl šios informacijos nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas dėl jos atitikimo tikrovei ir ieškovo V. S. garbės ir orumo gynimo.

Atsakovė UAB „Dimstis“ paduotu apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, jog straipsnyje buvo paskleista žinia, kurią teismas įvardijo, kaip žinią apie ieškovą, teigiant, kad jis galimai bendradarbiavo su KGB. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai duomenis publikacijoje priskyrė žinioms, o ne nuomonei. Su šiuo atsakovės argumentu teisėjų kolegija nesutinka ir pritaria apylinkės teismo išvadoms. Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi duomenų ir nuomonės atskyrimo kriterijais. LR visuomenės informavimo įstatymo (toliau VIĮ) 2 straipsnio 84 punkte numatyta, kad žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys. Nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Pirmosios instancijos pagrįstai vertino visą pateiktos informacijos kontekstą, atsižvelgdamas tiek į publikacijoje pateiktą klausimą, jo pateikimo formą, tiek atsakymą į jį, o ne atskiras šios ir taip itin trumpos informacijos dalis, ką akcentuoja atsakovė, teigdama, kad klausiamojo sakinio konstrukcija, kaip pvz. „ar tiesa“ rodo, kad tai nėra žinia ir reiškia tik siekimą išsiaiškinti, kiek turima informacija yra tikra. Teismas tokį atsakovės paskleistų duomenų aiškinimo būdą pagrįstai pripažino nesąžiningu ir pagrįstai paskleistos informacijos turinį aiškino iš publikacijos visumos. Kolegija sutinka, kad žurnalistės suformuluoto sakinio konstrukcija („Ar tiesa, kad buvęs savivaldybės tarybos narys, netgi buvęs kandidatas į Seimą V. S. bendradarbiavo su KGB ir ar dėl to jį pašalinote iš partijos?“) rodo, jog siekiama išsiaiškinti ne V. S. pašalinimo iš partijos priežastis, bet turint tikslą akcentuoti informacijos apie V. S. bendradarbiavimą su KGB reikšmingumą, jos svarbumą, t. y. konstatuojant kaip tam tikrą faktą. Tokiu būdu formuojant informacijos turinį, t. y. tam tikru būdu pateikiant klausimą ir pateikiamoje informacijoje akcentuojant tam tikrą jos dalį (dėl ieškovo bendradarbiavimo su KGB) buvo paskleista žinia, kad ieškovas galimai bendradarbiavo su KGB. Šiuo atveju negalima pripažinti, kad tokia informacija buvo pateikta sąžiningai, tokiu būdu formuojant tam tikrą žurnalistės nuomonę. Informacijos skleidėja, būdama sąžininga, jei ir pati žurnalistė, kaip teigia atsakovė, siekė išsiaiškinti, kiek turima informacija yra tikra, turėjo patirtinti anoniminiu būdu gautos informacijos (ir K. G. pateiktos informacijos) tikrumą, o ne ją iš karto skelbti viešai, nors tai viešosios informacijos rengėjus įpareigoja daryti VIĮ 3 straipsnio 3 dalis, 19 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 8 dalies 4 punktas, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas.

Dėl Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 2 dalies taikymo

VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją. Atsakovės nuomone, teismas šiuo atveju įpareigojo paneigti K. G. pasakytą mintį, kuria nepranešama jokia kategoriška, konstatuojamoji žinia, nes kalbama apie „galimą bendradarbiavimą“, o tokios informacijos autorius yra K. G.. Tačiau, kaip nurodyta, visos paskelbtos informacijos turinys, jos kontekstas rodė viešosios informacijos rengėjo siekį pateikti informaciją būtent apie ieškovo galimą bendradarbiavimą su KGB, šios informacijos sąžiningai nepatikrinus, ką patvirtina klausimo formuluotė. Atsakovo K. G. pateiktas atsakymas dėl gautos informacijos apie galimą V. S. bendradarbiavimą su KGB tebuvo priemonė paskleisti žinią apie ieškovo galimą bendradarbiavimą su KGB. Todėl kolegija dar kartą sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad informacija vertintina visais jos turinio, konteksto, pateikimo formos ir būdo aspektais, kas yra įtvirtinta ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. individuali įmonė „Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006). Šiuo atveju viešosios informacijos rengėjas ne pasinaudojo kitose visuomenės informavimo priemonėse paskelbta informacija, kaip informacijos šaltiniu, o paskleidė žinią, pasirinkdama tam tikrą informacijos pateikimo būdą. Todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo atleisti atsakovę nuo atsakomybės VIĮ 54 straipsnyje nurodytais pagrindais.

Dėl ieškovo, kaip viešo asmens, leistinų kritikos ribų ir informacijos paskleidimo tikslo

Pirmosios instancijos teismas ieškovą V. S. pripažino viešuoju asmeniu, su kuo nesutinka ieškovas, dėl to paduodamas apeliacinį skundą. Dėl ieškovo šių apeliacinio skundo argumentų bus pasisakyta atskirai. Atsakovė – viešosios informacijos rengėja mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovas yra viešas asmuo, tačiau jam taikė per plačias asmens garbės ir orumo gynimo ribas, kadangi viešas asmuo privalo demonstruoti didesnį tolerancijos laipsnį žiniasklaidos dėmesiui ir viešas asmuo gali būti kritikuojamas itin griežtai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 2.24 straipsnio 6 dalies nuostatas, kurios numato, kad paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Teismas, atsižvelgdamas į šios normos reikalavimus ir suformuotą Aukščiausiojo Teismo praktiką, pripažino, kad viešieji asmenys nesinaudoja tokia pačia pažeistų teisių gynyba, kaip privatūs asmenys, o nevienoda pažeistų teisių gynyba taikoma įvairiais būdais derinant ir parenkant teisinius gynimo instrumentus. Šiuo atveju teismas ieškovo, kaip viešo asmens, pažeistų teisių gynimo būdą susiaurino, nuspręsdamas, kad pakanka tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimo, todėl nepriteisė neturtinės žalos. Be to, pažymėtina, kad duomenis paskelbęs asmuo paskelbęs asmuo – viešosios informacijos rengėja neįrodė, kad ji veikė sąžiningai, siekdama supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla, t. y., kad pagrindinis tikslas buvo informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti (yra viešasis interesas). Apeliantė teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė turėjo išankstinį tikslą pažeminti ieškovo garbę ir orumą. Tačiau, remiantis CK 2.24 straipsnio 6 dalimi, būtent atsakovė turėjo įrodyti, kad ji veikė sąžiningai ir buvo poreikis supažindinti visuomenę su paskelbta ir visiškai nepatikrinta informacija apie galimą ieškovo bendradarbiavimą su KGB. Apeliantės argumentai, jog ji tik siekė išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių V. S. buvo išbrauktas iš politinės partijos sąrašo, kaip nurodyta aiškinant informacijos turinį, yra niekuo nepagrįsti. Kitokio visuomenės intereso pateikti ginčo publikacijoje išplatintą informaciją, atsakovė nenurodė ir CPK 178 straipsnio tvarka neįrodė.

Dėl saviraiškos laisvės ribų

Saviraiškos laisvė yra įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje, tačiau šio straipsnio 2 dalyje numatyta ir galimybė ją riboti, tame tarpe siekiant apsaugoti kitų asmenų orumą ir teises. VIĮ 19 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Todėl saviraiškos laisvė gali būti toleruojama tol, kol nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir interesai. Tokios nuostatos įtvirtintos ir LR Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Sprendžiant dviejų konstitucinių vertybių – asmens garbės ir orumo bei teisės skleisti informaciją – koliziją, pirmenybė teikiama asmens garbės ir orumo gynimui. Kadangi atsakovė neįrodė, jog buvo visuomenės poreikis pateikti ginčo publikacijoje išplatintą informaciją ir ši informacija buvo pateikta nesąžiningai, net nebandžius patikrinti jos tikrumo ir pagrįstumo, todėl negalima teigti, kad buvo apribota saviraiškos laisvė ir apribota žurnalisto teisė rinkti ir skelbti visuomenei informaciją. Skleidžiant informaciją neturėtų būti piktnaudžiaujama šia teise.

Dėl ieškovo nepagrįsto pripažinimo viešuoju asmeniu

Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, dėl kurių jis buvo pripažintas viešuoju asmeniu, ir jas ginčija. Kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų pagrindimu, todėl visų jų nekartoja. Viešuoju asmeniu paprastai laikomi asmenys, kurie dėl savo einamų pareigų, veiklos ar visuomeninės padėties nuolat sulaukia visuomenės dėmesio ir ją domina. Negalima sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad viešasis asmuo turi turėti valdingus įgalinimus, kurie lemia galimybę priimti valdingus sprendimus. Ieškovo minimame LR Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodyta, kad asmens pareigos ar dalyvavimas visuomeninėje veikloje savaime nėra laikytini būtinais ar pakankamais kriterijais, pagal kuriuos asmuo gali būti priskiriamas viešiesiems asmenims. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 1165 (1998) dėl teisės į privatumą 7 punkte įtvirtinta, kad viešieji asmenys yra asmenys, užimantys pareigas valstybės tarnyboje ir (ar) naudojantys viešuosius išteklius, ir, apskritai, visi tie, kurie atlieka reikšmingą vaidmenį visuomeniniame gyvenime (politikos, ekonomikos, meno, socialinėje, sporto ar bet kurioje kitoje srityje). 2012 m. vasario 7 d. EŽTT priėmė du svarbius sprendimus (žr., mutatis mutandis, Axel Springer AG v. Germany (GC), no. 39954/08, 7 February 2012; Von Hannover v. Germany (No. 2) (GC), nos. 40660/08 ir 60641/08), išaiškinančius EŽTT poziciją dėl įžymybių teisės į privataus gyvenimo gerbimą (Konvencijos 8 straipsnis, aprėpiantis įvairius aspektus, įskaitant privataus, šeimos gyvenimo, asmens garbės ir orumo gynimą bei pan.) ir žiniasklaidos saviraiškos laisvės (Konvencijos 10 straipsnis) pusiausvyros. Šiuose sprendimuose EŽTT pabrėžė tai, kad iš esmės nacionaliniai teismai gali geriausiai įvertinti, kaip gerai žinomas yra asmuo, ypač kai jis daugiausia žinomas nacionaliniu lygiu (pvz., byloje Axel Springer AG EŽTT nurodė, kad asmuo (TV serialų žvaigždė). Tai reiškia, kad viešojo asmens statusas priklauso ne tik nuo turimų valdingų įgalinimų, bet ir nuo jo reikšmingumo (žinomumo) visuomenės gyvenime. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovas nors šiuo metu ir nebevykdo jokios reikšmingos veiklos, tačiau dėl anksčiau užimtų pareigų ir vykdytos politinės veiklos yra žinomas miestelio žmogus, todėl kelia pagrįstą visuomenės domėjimąsi juo, ginčo informacija pateikta būtent tik dėl jo vykdytos veiklos, pagrįstai sprendė, kad jis laikytinas viešuoju asmeniu.

Dėl K. G. atsakomybės

Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog už tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą yra atsakinga tik visuomenės informavimo priemonė – atsakovė UAB „Dimstis“, kadangi atsakovas K. G. savo atsakyme į klausimą taip pat patvirtina, jog disponuoja informacija apie ieškovo bendradarbiavimą su KGB, t. y. jis nebūdamas susijęs su visuomenės informavimo priemone nei darbiniais, nei kokias nors pavaldumo ryšiais taip pat pateikia tikrovės neatitinkančius ir ieškovo garbę ir orumą žeminančius duomenis. Ieškovo nuomone, žala jam buvo padaryta abiejų atsakovų bendrais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 2.24 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju kyla tik visuomenės informavimo priemonės atsakomybė. CK 2.24 straipsnio 5 dalis yra specialioji norma, reglamentuojanti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kai asmens reputaciją (garbę ir orumą) žeminantys ir tikrovės neatitinkantys duomenys paskleisti per visuomenės informavimo priemonę. Joje numatyta, kad visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo ir jo veikla. Tai reiškia, kad, visų pirma, visuomenės informavimo priemonei neatsiranda pareiga atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, jeigu ji padarė viską, ką konkrečioje situacijoje buvo įmanoma padaryti, siekiant nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad viešosios informacijos rengėjas šiuo atveju turėjo galimybę ir pareigą patikrinti duomenų, susijusių su pateikiama informacija apie ieškovą, tikrumą dar prieš ją paskelbdama, tačiau to nepadarė ir paskleidė žinias, kurios buvo paremtos tik anoniminiais skambučiais ir K. G. pateikta informacija iš neaiškaus ir nepatikrinto šaltinio. Be to, kaip jau nurodyta, K. G. atsakymas į viešos informacijos rengėjo pateiktą klausimą tebuvo priemonė viešosios informacijos rengėjo klausime pateiktos informacijos patvirtinimui. Todėl kolegija sutinka su teismo išvada, jog visuomenės informavimo priemonė buvo nesąžininga, todėl tik ji yra atsakinga už tikrovės neatitinkančių ir ieškovo garbę ir orumą žeminančių duomenų paskelbimą ir šiuo paskelbimu ieškovui padarytą žalą.

Dėl neturtinės žalos nepriteisimo

Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad buvo pagrindas atsakovus atleisti nuo civilinės atsakomybės, kadangi nebuvo nustatyti CK 2.24 straipsnio 6 dalyje numatyti atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai. CK 224 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Nustatyta, kad ieškovas pagrįstai pripažintas viešuoju asmeniu. Kaip yra suformuota teismų praktikoje, svarbiausiu viešojo asmens gynimo būdu laikytinas garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių paneigimas, o moralinės žalos dydis negali turėti dominuojančio vaidmens. Viešas asmuo turi didesnes galimybes apginti savo teises, todėl ginant jo garbę ir orumą pirmenybė teiktina garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių paneigimui, o ne kuo didesniam moralinės žalos piniginiam įvertinimui. Žalos atlyginimas neturėtų būti svarbiausia viešo asmens gero vardo atkūrimo priemonė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2000 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2000; 2001 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Č. v. Tauragės rajono meras, bylos Nr. 3K-3-529/2001 ir kt.). Todėl net ir nustačius, kad buvo paskleistos tikrovės neatitinkančios ir asmens garbę ir orumą žeminančios žinios, gali būti sprendžiamas klausimas dėl civilinės atsakomybės netaikymo, pripažįstant pakankamu kitą asmens teisių gynimo būdą – tikrovės neatitinkančių žinių paneigimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tokias teismų praktikoje suformuotas taisykles, pagrįstai laikė pakankamu ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą – paskelbtų tikrovės neatitinkančių žinių paneigimą, netaikant civilinės atsakomybės, t. y. nepriteisinat ieškovui neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad ieškovui esant viešu asmeniu jam turėtų būti svarbiau geras vardas ir būtinybė apginti jo garbę ir orumą, paneigiant paskleistas žinias, nei patirtą žalą įvertinti pinigais. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta ir šiuos ieškovo apeliacinio skundo argumentus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi pripažinti nepagrįstais tiek ieškovo, tiek atsakovės UAB „Dimstis“ apeliacinio skundo argumentai, dėl ko jų apeliaciniai skundai atmestini, todėl netenkinti ir jų prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nes sprendimas nepriimamas nei vieno iš jų naudai (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Galina BlaževičNijolia IndreikienėNerijus Meilutis