Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalyje, 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Taikant BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį tęsti darbą.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki bus pradėtas vykdyti įsiteisėjęs nuosprendis.

Iš A. K. valstybės naudai priteista 34,74 Eur už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Konfiskuota ir perduota valstybės nuosavybėn pinigai – 50 Eur nominalo kupiūra Nr. V18653555614, paimta 2016 m. rugpjūčio 30 d. apžiūros protokolu iš policijos tarnybinio automobilio Audi A6 ir saugoma pagal kvitą A Nr. 013732 Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriuje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistasis už tai, kad jis davė didesnį negu 1 MGL dydžio kyšį valstybės tarnautojui (policijos pareigūnui), siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo (policijos pareigūno) neteisėto veikimo (neveikimo) vykdant įgaliojimus, o būtent: 2016 m. rugpjūčio 30 d. apie 13 val. 25 min., (duomenys neskelbtini) r., kelyje (duomenys neskelbtini), 81 km, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės dėl to, kad viršijo leistiną greitį vairuodamas automobilį BMW 520 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus, ir prašydamas neįforminti administracinio teisės pažeidimo, siekdamas policijos pareigūno neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, Lietuvos kelių policijos tarnybos Specialios paskirties skyriaus vyriausiajam patruliui S. S. davė 50 eurų kyšį, įdėdamas vieną 50 eurų nominalo kupiūrą į policijos pareigūno tarnybinės striukės kišenę.Varėnos rajono apylinkės teismas apkaltinamu 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu konstatavo, kad A. K. kaltė įrodyta jo prisipažinimu bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kur, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant artimą įstatyme numatytos baudos minimumui. Skunde nurodo, jog teismas netinkamai taikė bausmių skyrimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo normas, nes paskirtoji bausmė – laisvės atėmimas 4 metams neproporcingai didelė, neatitinka teisingumo principo, yra neadekvati ir per griežta.Skirdamas bausmę teismas visiškai neatsižvelgė į teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir kitus kriterijus, o paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka bausmės paskirties, nes bausmė parinkta nepakankamai įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Teismas taip pat nepakankamai vadovavosi BK 41 straipsnio taisyklėmis, tinkamai neįvertino padarytos nusikalstamos veikos ir bausmės proporcingumo. Nustatydamas bausmės rūšį teismas ignoravo daugelį svarbių teisingam bausmės paskyrimui aplinkybių, ypač sureikšmino aplinkybę, kad A. K. pajamos artimos minimalioms. Pasak apelianto, ši aplinkybė negali būti laikoma esmine neskiriant bausmės - baudos. Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas gyvena su sugyventine, kuri irgi gauna legalias ir pastovias pajamas, nerinko duomenų, jog apelianto darbas susijęs su nuolatiniu sutarčių sudarymu ir tarpininkavimu, dažnu išvykimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, kas lemia atlyginimo dydį ir yra galimybė sumokėti paskirtą baudą.Paskirta bausmė - laisvės atėmimas apeliantui komplikuoja jo tolesnio darbo perspektyvą, galimas darbo netekimas, po ko bus neįmanoma įvykdyti paskirtos teismo pareigos – tęsti darbą 1 metus.Skunde nurodo ir tai, kad teismas neatsižvelgė, jog A. K. darbdavio charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Be to, jis jau 5 metus nėra padaręs jokio nusikaltimo, o tai rodo teigiamą nuteistojo elgesio korekciją ir pasiryžimą laikytis visuomenėje nustatytų elgesio normų. Nuteistasis tvirtina, kad tokio pobūdžio bylose, vadovaujantis teismų praktika, praktiškai visada skiriamos baudos. Padarytas nusikaltimas yra mažiau pavojingas nei smurtiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei, o nusikaltimo dalykas – 50 eurų suma – yra labai artima 1 MGL dydžiui.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė M. Vietaitė pritarė apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms bei reikalavimui, prašė apeliacinį skundą tenkinti ir paskirtą bausmę pakeisti į baudą, prokurorė prašė skundą atmesti, nes pagrindo keisti bausmės rūšį nėra.Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniu skundu apeliantas nekvestionuoja teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių, inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau, atitinkamai argumentuodamas, nuteistasis mano, jog teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, t. y. kelia jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra numatyti BK 54 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas paminėtų normų reikalavimų nepažeidė, jas taikė tinkamai, paskirta bausmė tinkamai individualizuota, proporcinga padarytam nusikaltimui ir nelaikytina per griežta.Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pirmos instancijos teismas, skirdamas A. K. griežčiausią inkriminuotos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, jo asmenybę ir jį charakterizuojančias aplinkybes. Aplinkybė, kad nuteistasis kaltės neneigia ir gailisi, yra konstatuota nuosprendyje, todėl akivaizdu, kad pirmos instancijos teismas ją taip pat įvertino. Teisėjų kolegija pažymi, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis (4 mėnesiai laisvės atėmimo) yra pakankamai motyvuotas, mažesnis, negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, todėl nei formaliai, nei faktiškai nėra pažeistos bendrosios bausmių skyrimo taisyklės, numatytos BK 41, 54, 61 straipsniuose. Be to, esant reikiamoms sąlygoms, nuteistajam buvo pritaikyta BK 64¹ straipsnyje įtvirtinta lengvata ir paskirta bausmė sumažinta trečdaliu. Atsižvelgus į kaltinamojo asmenybę (dirbantis, turi legalų pragyvenimo šaltinį, turi nepilnamečių vaikų, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė) teismas sprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje vyrauja nuomonė, jog teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 straipsnių nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe. Šioje dalyje skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo institutas pritaikytas tinkamai, ginčo dėl BK 75 straipsnio taikymo nėra.Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo pakeisti bausmės rūšį, kaip prieštaraujančią teisingumo principui ir paskirti jam baudą, jos dydį nustatant minimaliai. Sutinkamai su skundžiamu teismo nuosprendžiu, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų BK – bausmės teisingumo principas. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė pakankamus motyvus kodėl nuteistajam neskirtina nei bauda, nei areštas. Nagrinėjamu atveju kritikuojant teisingumo principo neužtikrinimą šioje byloje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ne tik kad nesutinka su tokia nuosprendžio kritika, bet ir nurodo, jog apylinkės teismas, siekdamas teisingos bausmės parinkimo, kuria būtų pasiekti bausmės tikslai, spręsdamas bausmės rūšies parinkimo klausimą, teisingai vadovavosi įstatymo nuostatomis, atsižvelgė į nuteistojo ankstesnius teistumus, dar neišnykusį teistumą už sunkių, tyčinių nusikaltimų padarymą, baustumą administracine tvarka ir galiojančias nuobaudas, šiuo nuosprendžiu A. K. nuteistas už apysunkį nusikaltimą, savo kaltės neneigė, ją pripažino ir nuoširdžiai gailisi, kas teismo įvertinta ir pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, sunkinančių aplinkybių nekonstatuota, be to, A. K. neįrašytas į gydytojo psichiatro ar priklausomybių ligų įskaitą. Teismas vertino ir aplinkybes, susijusias su nuteistojo darbine veikla, jo gaunamas lėšas. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus P. S. parengta charakteristika apie nuteistąjį, tačiau tai nereiškia, jog ši nevertinta aplinkybė nulėmė neteisingą bausmės rūšies parinkimą apelianto atžvilgiu. Spręsdamas dėl bausmės rūšies teisingumo, teismas įvertino ir tai, kad nuteistojo gautos pajamos yra artimos minimaliam mėnesiniam atlyginimui, turi du nepilnamečius vaikus, kuriuos kaip pats ir teigia, reikia išlaikyti, neturi kilnojamojo ar nekilnojamojo registruoto turto, kas leido pagrįstai spręsti dėl baudos neskyrimo, kadangi tikėtina, jog nagrinėjamu atveju ištirtos esamos aplinkybės nebus tos, kuriomis bus užtikrinti bausmės tikslai, o ir bauda už tokio sunkumo nusikaltimą yra numatyta iki 1 000 MGL (37 660 Eur). Nors nesutinkama apeliaciniame skunde dėl paskirtos bausmės rūšies, argumentuojant, jog paskirta būtent bauda būtų tinkamesnė bausmės tikslams pasiekti, tačiau tokia argumentacija neįtikinama ir nepagrįsta objektyviais bylos duomenimis, ir teisėjų kolegija su ja nesutinka. Aptartos aplinkybės ir skundo argumentai į ką teismas, nagrinėdamas bylą ir skirdamas nuteistajam bausmę, nepakankamai atsižvelgė ir neįvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, proporcingumo principo, nepagrįsti. Tiek veikos pavojingumas (nusikaltimo dalyko vertingumas, padarymo būdas, žalos dydis, tikslai ir motyvai), tiek kaltės forma (tiesioginė tyčia), nusikaltimo baigtumas, lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės bei kaltininko asmenybė buvo tinkamai įvertinta. Padarytas nusikaltimas valstybės tarnybai, kuria nuteistasis siekė išvengti atsakomybės už padarytą teisės pažeidimą (greičio viršijimą), kad nebūtų jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir skirta administracinė nuobauda. Kaip teisingos bausmės parinkimo sąlyga – kaltininko asmenybė, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismo įvertinta teisingai, atsižvelgta į asmenybės požymius, kurie galimai lemia asmens pavojingumą ir kurie įtakos tam neturi: nuteistojo elgesys iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo padarymo metu ir po nusikaltimo. Teismo teisinę sąmonę dėl teisingos bausmės paskyrimo suformavo ne tik paminėtos aplinkybės, bet ir tai, kad A. K. yra dirbantis asmuo, kurio darbo pobūdis, kaip jis pats nurodo, vadybinis, darbo užmokestis priklauso nuo jo pastangų dirbti. Nors ir teismas neįvertino tik prie apeliacinio skundo pateiktos A. K. charakteristikos, jos turinio, tačiau tai nėra esminis veiksnys, įtakojantis bausmės rūšies parinkimą. Pažymėtina, jog teisingos bausmės parinkimas, tai itin atsakingas procesas, kuris vertinamas preciziškai visų reikšmingų aplinkybių visumoj. Skunde nurodyta teisminė praktika, kuriose anot apelianto tokios kategorijos bylose visada skiriama piniginė bauda, nagrinėjamu atveju nėra aktuali šiai bylai ir ja teismas nesivadovauja, kadangi teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų), bet atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y. teismo sprendimą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės aiškinimais ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), kurie suformuluoti faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į nagrinėjamos bylos aplinkybes, bylose (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-353/2013), kas vertintina, jog nurodytų bylų aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai.Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino aplinkybes dėl minimalaus atlyginimo, neatsižvelgė, jog A. K. gyvena kartu su sugyventine, kuri irgi gauna legalias ir pastovias pajamas, neįvertino nuteistojo darbo pobūdžio ir tai, kad nuteistasis turi išvykti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, o paskirta laisvės atėmimo bausmė komplikuos tolesnio darbo perspektyvą, kuri galimai gali baigtis darbo netekimu ir neįvykdymu paskirtos teismo pareigos. Teisėjų kolegijos nuomone, šie subjektyvaus pobūdžio teiginiai tėra tik paties nuteistojo nuomonė, kuri prieštarauja bylos medžiagai ir išanalizuotoms bei aukščiau konstatuotoms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvadoms dėl apeliacinio skundo argumentacijos, o tai, kad apylinkės teismas priėmė ne tokį teismo sprendimą, kokį tikėjosi apeliantas, dar nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendį pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu. Nurodyti apelianto skundo argumentai dėl darbo galimo praradimo ir teismo pareigos neįvykdymo yra tik prielaidos, nes byloje šiuos teiginius patvirtinančių aplinkybių ar duomenų nepateikta. Be to, apeliantas skunde grįsdamas savo argumentus dėl paskirtos bausmės griežtumo nurodo, jog jam paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau skirtingai nei skundžiamojo teismo rezoliucijoje nurodyta, nuteistajam A. K. pirmosios instancijos teismas už nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, paskyrė 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o ne 4 metų. Dėl nuteistojo sugyventinės prašymo paaiškina, jog nuteistajam A. K. teismas, paskyręs bausmę ir atidėjęs bausmės vykdymą 1 metų laikotarpiui įpareigojo jį nenutraukti darbinių santykių vienerius metus, t. y. nuteistasis privalo dirbti ir pasibaigus minėtam įpareigojimo laikui, tik jo paties pasirinkimu toliau tęsti darbinius santykius tiek kiek jis nori. Svarbu, kad būtų įvykdytas teismo paskirtas apribojimas, kuris yra privalomas ir padedantis įgyvendinti bausmės paskirtį. Apibendrinant išanalizuoto nuosprendžio dalies kontekste dėl bausmės paskyrimo teisingumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija nepritaria apeliacinio skundo argumentavimui ir konstatuoja, kad bausmės skyrimo nuostatos nepažeistos, klaidų nepadaryta, paskirta bausmė tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai, ji proporcinga nuteistojo asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, ir todėl yra tinkamai individualizuota. Bausmės tikslas nėra vien nubaudimas, ja siekiama prevencijos tikslų – apriboti nusikaltusiam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, tačiau šiuo atveju, atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nėra pagrindo manyti, kad tokie tikslai gali būti pasiekti švelnesnio pobūdžio, nei terminuota laisvės atėmimo bausme, kur pritaikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Įvertinus visa kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas A. K. paskyrė pagrįstai laisvės atėmimo bausmę, kuri ženkliai švelnesnė negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, paskirtoji galutinė bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl yra teisinga ir keisti į kitos rūšies bausmę nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.