- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-03
- Bylos Nr.
- 1A-56-497/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-14407-2024-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Audrius Cininas, Gintaras Dzedulionis
- Nuteistasis
- M. T.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. (toliau ir – nuteistasis, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam skirta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. T. paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, bausmės paskirtos šiuo nuosprendžiu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi paskirtos subendrintos 1 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalis – 7 mėnesiai laisvės atėmimo ir M. T. skirta galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. M. T. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: jis, 2024 m. balandžio 16 d., apie 19.45 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, abejomis rankomis suėmė savo motinai V. T. už gerklės ir tyčia trenkė jos galvą į duris, tokiu būdu, smurtaudamas savo šeimos nariui – motinai V. T., sukėlė fizinį skausmą. M. T. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. T. prašo bausmės vykdymą atidėti, taikyti intensyvią priežiūrą, bet kokias baudžiamojo poveikio priemones arba skirti bausmę atlikti atviroje kolonijoje.
Šalies argumentai
2.1. Apeliantas nurodo, kad slaugo ir globoja močiutę, kurią labai myli. Atkreipia dėmesį, kad jam anksčiau nebuvo skirta intensyvi priežiūra ar kitos jį resocializuojančios priemonės. Laisvės atėmimo vietoje tęsia mokslus 11 klasėje, bando įgyti siuvėjo kvalifikaciją, lanko pykčio valdymo, anoniminių alkoholikų užsiėmimus, užsiima savišvieta. Bendrauja su šeima kiekvieną dieną. Kritiškai vertina savo elgesį ir nori pasitaisyti,
2.2. Apelianto teigimu, įvykio aplinkybės, jog jis smaugė ir trenkė į vamzdžius yra neteisingos. Nurodo, kad iš dalies save apkalbėjo, nes tikėjosi, kad bus skirta žymiai švelnesnė bausmė. Jis melavo, kad buvo sugriebęs už gerklės. Iš tiesų sugriebė motiną už striukės gobtuvo, truktelėjo, dėl ko motina su galva trenkėsi į durų rėmą. Tuo viskas ir baigėsi. Tą patvirtina E. T. parodymai, tą patvirtinti gali ir ekspertas. Šiuose parodymuose atsispindi aplinkybė apie guzą ant galvos. Gi V. T. melavo duodama parodymus. Pažymi, kad jo pyktį sukėlė ne tai, kad motina buvo neblaivi, kaip ji nurodė apklausos metu, bet tai, kad ji pragėrė močiutės duotus pinigus už butą sumokėti.
2.3. Prašo atsižvelgti į tai, kad joks teismas nėra jam skyręs intensyvios priežiūros, turtinės žalos atlyginimo ar įmokos į nukentėjusiųjų fondą.
Atsiliepimas
2.4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti. Atliktas dalinis įrodymų tyrimas, apeliacinės instancijos teismas nutarė apklausti nukentėjusiąją V. T. ir liudytoją E. T.. V. T. ir E. T. atsisakė duoti parodymus. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, E. T. teigė, nieko paaiškinti nenorinti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje M. T. paaiškino, kad V. T. grįžus namo pasiteiravo jos ar sumokėjo mokesčius. Ji nurodė, kad tuos pinigus pragėrė, tada jis griebė už nukentėjusiosios striukės kapišono ir patempė, tuomet nukentėjusioji atsitrenkė galva į vonios kambario durų rėmą ir atsirado guzas, nesitikėjo, kad nukentėjusioji gali atsitrenkti į durų rėmą, norėjo tik patempti iš pykčio, sugriebęs už gerklės nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis nurodo, kad kaltinime nurodytas neteisingas nukentėjusiosios atžvilgiu pavartoto smurto mechanizmas, be to, prašo atidėti paskirtos bausmės vykdymą arba skirti atlikti bausmę atvirojoje kolonijoje.
5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo M. T. apeliacinio skundo argumentais, išklausiusi apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytus proceso dalyvių argumentus, sprendžia, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės atitinka byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, pagrindo atidėti paskirtos bausmės vykdymą, teisėjų kolegija nenustatė, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl kaltinimo tikslinimo
6. Apelianto skundo argumentai, jog jis nebuvo sugriebęs nukentėjusios už gerklės, o iš tiesų sugriebė ją už striukės gobtuvo, truktelėjo, dėl ko motina su galva trenkėsi į durų rėmą, atmestini, nes prieštarauja surinktų įrodymų visumai. Be to, nuteistojo parodymai nebuvo nuoseklūs.
7. Remiantis skambučio Bendrajam pagalbos centrui (toliau – BPC) įrašu, V. T. įvykio dieną BPC operatorei nurodė, kad ją sumušė sūnus, trenkė galvą į sieną (t. 1, b. l. 94-95). Iš pareigūnų prie kūno dėvimų kamerų užfiksuoto vaizdo įrašo pavadinimu „2024-04-16 202916“ (toliau – vaizdo įrašas) (02.00 min) matyti, jog V. T., į butą užėjusiems pareigūnams parodė, kad grįžus neblaiviai į butą M. T. trenkė jos galvą į sieną (rodo į šalia įėjimo į butą durų koridoriuje šone esančias duris), priekaištaudamas, kad ji išgėrusi. Vėliau vaizdo įraše (13.40 min) pareigūnui užėjus į virtuvę pas nukentėjusią ir paprašius dar kartą parodyti kaip buvo smurtauta, nukentėjusioji parodo, kad paėmė už gerklės ir atsistojusi prie sienos rodo identiškai kaip ir vaizdo įrašo pradžioje. 2024 m. balandžio 16 d. pareiškime nukentėjusioji parodė, kad M. T. paėmęs jai už gerklės stumtelėjo jos galvą ir trenkė ją į baltos spalvos duris, taip sukeldamas fizinį skausmą. Tos pačios dienos apklausos protokole V. T. nurodo, kad M. T. čiupo jai už gerklės dviem rankomis, pastūmė jos galvą į baltos spalvos duris už kurių yra vamzdynai. Analogiškas aplinkybes, jog M. T. abejomis rankomis suėmė ją už gerklės ir trenkė jos galvą į baltos spalvos duris, už kurių yra vamzdynai nurodė ir papildomos ikiteisminio tyrimo apklausos metu. Papildomai paaiškino, kad šios durys yra šalia buto lauko durų, stovint koridoriuje priešais buto duris, šios durys yra dešinėje (t. 1, b. l. 36-37). Taigi nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai nurodė tas pačias smurto aplinkybes. Todėl pagrindo jais netikėti, teisėjų kolegija nenustatė, juolab, kad šias nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti įrodymai: 1) liudytojos E. T. 2024 m. gegužės 27 d. apklausos metu duoti parodymai, remiantis kuriais M. T. konflikto metu griebė motinai abiem rankomis už gerklės ir tyčia trenkė galvą į duris. (t. 1, b. l. 55-56); 2) E. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, remiantis kuriais, įvykio metu V. T. paaiškino, jog tik užėjus ir pastačius maišus ant grindų, iš kito kambario atėjo sūnus, čiupo už gerklės bei pastūmė jos galvą ir ją trenkė į baltos spalvos duris, už kurių yra vamzdynai (1t. b. l. 49-50);
8. Gi nuteistojo parodymai ir pozicija viso proceso metu buvo nenuosekli. Iš vaizdo įrašo matyti, kad M. T. įvykio vietoje pareigūnams kategoriškai neigia smurtavęs, nurodo net pirštu nukentėjusiosios neprilietęs. Ikiteisminio tyrimo apklausos ikiteisminio tyrimo metu prisipažino kaltas, nurodė, kad konflikto metu buvo suėmęs motiną už gerklės ir trenkė į duris. Teisme pripažino kaltę, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apklaustas teisme M. T. paaiškino, kad sunku prisiminti visas įvykio aplinkybes, atsimena, kad sugriebė už rankų, norintis likti prie pradinių parodymų, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu viską tiksliai surašė, dabar sunku prisiminti. Patvirtino, kad įvykio aplinkybes geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu, pagarsinus dalį ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, juos patvirtino. Apeliaciniame skunde jau nurodo, kad nukentėjusiosios ir jo paties parodymai dėl smurto mechanizmo neteisingi. Nurodo, kad jis melavo, o iš tiesų sugriebė motiną už striukės gobtuvo, truktelėjo, dėl ko motina su galva trenkėsi į durų rėmą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad griebė už nukentėjusiosios striukės kapišono ir patempė, tuomet nukentėjusioji atsitrenkė galva į vonios kambario durų rėmą ir atsirado guzas, sugriebęs už gerklės nebuvo. Atsižvelgiant į tokią nenuoseklią apelianto poziciją, teisėjų kolegija apelianto argumentus šioje dalyje atmeta ir atkreipia dėmesį, kad apeliantas pats iš dalies painiojasi, antai apeliaciniame skunde mini, jog nebuvo suėmęs už gerklės ir nesmaugė, tačiau aplinkybė, kad jis būtų smaugęs nukentėjusiąją, jokiais bylos duomenimis nenustatyta ir kaltinime nenurodyta. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad M. T. pavartoto smurto pobūdis grindžiamas nukentėjusiosios parodymais, o ne specialisto išvada. Todėl apelianto teiginys, kad apelianto skunde nurodomą smurto mechanizmą gali patvirtinti ekspertas, nepagrįstas. Nors ikiteisminio tyrimo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu E. T. nurodė, kad M. T. nukentėjusiąją pastūmė ar patempė už kapišono, taip mama su galva atsitrenkė į sieną, jie konfliktavo ties vonia, atsižvelgdama į tai, kad pirmos apklausos metu duoti E. T. parodymai patvirtina, jog M. T. buvo suėmęs nukentėjusiąją už gerklės, trenkė galvą į duris, itin nuoseklią nukentėjusiosios poziciją dėl smurto pobūdžio ir ją patvirtinančius kitus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad keisti kaltinimo nurodytas aplinkybes, remiantis apelianto nurodomais neatitikimais, nėra pagrindo.
Dėl bausmės
9. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas bausmę skiria įvertinęs šių aplinkybių visumą, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020).
Žemesnės instancijos teismas
10. M. T. nusikaltimo padarymo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo VIII-1968 redakcija galiojusi iki 2025 m. sausio 31 d.) buvo numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šiuo metu galiojančioje BK 61 straipsnio 2 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.), numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi matyti, kad panaikinta taisyklė, pagal kurią bausmė skiriama skaičiuojant nuo jos vidurkio. Toks pakeitimas laikytinas švelninančiu nuteistojo teisinę padėtį, todėl turi grįžtamąją galią ir taikytinas nagrinėjamu atveju, o M. T. skirta bausmė peržiūrima vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
11. Iš skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad padaryta viena tyčinė baigta nusikalstama veika žmogaus sveikatai, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. M. T. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nes veikos padarymo metu nebuvo išnykęs teistumas už kitus tyčinius nusikaltimus. Taip pat teismas atsižvelgė į M. T. charakterizuojančius duomenis – šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, 7 kartus teistas už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka už apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio numatytų įpareigojimų nesilaikymą, statutinio valstybės tarnautojo, kario ar žvalgybos pareigūno garbės ir orumo pažeminimą, pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, važiavimą be bilieto, didesnė dalis baudų nesumokėtos (1 t., b. l. 115-123). Gydytas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 5 kartus. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2024 m. birželio 5 d. specialisto išvadoje Nr. 89TPK-170/2024 nustatyta, kad nėra duomenų, jog M. T. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar byloje nagrinėjamų įvykių metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Jam skirti psichiatrijos ekspertizę netikslinga (1 y., b. l. 141). Teisėjų kolegijos vertinimu, visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai.
12. Remiantis bausmių skyrimo taisyklėmis, konkrečią bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 140 straipsnio 2 dalies sankcija numato alternatyvias bausmes –viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą parinko 1 metų ir 3 metų laisvės atėmimo bausmę, kurią BK 64¹ straipsnio pagrindu sumažino vienu trečdaliu ir vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę subendrino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi subendrinta bausme. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į kaltinamojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią ir lengvinančią aplinkybes, nustatytinas didesnis nei BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Nors šiuo metu galiojančioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje, bausmė nėra skaičiuojama nuo jos vidurkio, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį (nustatyta viena atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybės), nuteistąjį charakterizuojančias bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, M. T. teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, atitinka pakeistos BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatą ir negali būti laikoma aiškiai per griežta. Bendrindamas šią bausmę su bausme, skirta ankstesne nutartimi subendrinta bausme BK 64 straipsnio 1, 4, 9 dalyse numatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas įstatymo taip pat nepažeidė.
13. Remiantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. M. T. atitinka formaliąsias įstatyme įtvirtintas bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis BK 75 straipsnio 4 dalimi (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija galiojusi iki 2025 m. sausio 31 d.), bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
14. Pagal teismų praktiką teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-693/2019).
15. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad bausmės tikslų galima pasiekti taikant BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas ir atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą. M. T. iki šioje byloje padaryto nusikaltimo buvo teistas 4 kartus, daugiausiai už analogiškus smurtinius nusikaltimus, prieš teistumus, vieną kartą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. baudžiamuoju įsakymu jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį (3 veikos), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 16 d. baudžiamuoju įsakymu M. T. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Minėtais baudžiamaisiais įsakymais, jam buvo skirtos laisvės apribojimo bausmės. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus nurodytus BK 140 straipsnio 2 dalyje (5 veikos) ir 145 straipsnio 2 dalyje ir jam skirta galutinė 1 metų ir 3 mėn. laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas. Vėliau bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas, priėmus 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu, realia 1 metų 1 mėn. laisvės atėmimo bausme. Teisėjų kolegija pažymi, kad veiką, už kurią nuteistas minėtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu, apeliantas padarė 2023 m. lapkričio 1 d., taigi ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad ankstesniais nuosprendžiais jis vieną kartą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam buvo skirtos tiek švelnesnės bausmės, tiek suteiktas teismo pasitikėjimas, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kurios jis nepateisino, nes bausmės vykdymo atidėjimo metu vėl padarė naują nusikaltimą, taip pat skirta ir reali laisvės atėmimo bausmė. Kaip nurodyta ir aprašytoje teismų praktikoje, sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo svarbu vertinti ar asmuo kritiškai vertina savo elgesį. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. T. padarytas analogiškas nusikaltimas, leidžia teigti, kad savo elgesio M. T. kritiškai nevertina, M. T. padarytas nusikaltimas nelaikytinas atsitiktiniu. Iš ankstesnių nuosprendžių visumos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais M. T. ne kartą pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio smurto V. T. atžvilgiu, taigi prieš V. T. smurtavo ne pirmą kartą ir toks jo elgesys laikytinas sistemingu. Aptarti duomenys rodo atsainų požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio taisykles, M. T. nelinkęs resocializuotis, šiuo metu nėra jokios tikimybės, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš prie skundo pridėtų dokumentų matyti, kad laisvės atėmimo vietoje M. T. lanko pykčio valdymo užsiėmimus, užsiima savišvieta, taigi deda pastangas išmokti pykčio valdymo pagrindų, tačiau šie teigiamai M. T. bausmės atlikimo metu charakterizuojantys veiksmai, nenusveria aukščiau aprašytų M. T. sistemingą smurtinį elgesį patvirtinančių aplinkybių, kuriam įtakos tiek švelnesnės bausmės, tiek bausmės vykdymo atidėjimas neturėjo ir nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
16. Taip pat M. T. prašo skirti atlikti bausmę atvirojoje kolonijoje, tai yra prašo nustatyti jo bausmės atlikimo režimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio prašymas negali būti tenkinamas. Remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 30 straipsnio 2 dalimi, konkrečią bausmės atlikimo vietą, kurioje nuteistasis turės atlikti laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgdama į nuteistojo keliamą pavojų, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, į nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę, o jei yra galimybė, – ir į nuteistojo nepilnamečio vaiko (vaikų) interesus bei nuteistojo arba kitų jo artimųjų nuolatinę gyvenamąją vietą, parenka laisvės atėmimo vietų įstaiga. Taigi, konkrečią bausmės atlikimo vietą parenka ne teismas, o laisvės atėmimo vietų įstaiga.
17. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. T. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 9 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.
18. 2025 m. vasario 4 d. Vilniaus apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patikslinta pažyma Nr. APD-2025-01411dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 197,92 Eur, už M. T. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme.
19. BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato kad gynėjo dalyvavimas būtinas kitais šio kodekso numatytais atvejais. Remiantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turi dalyvauti gynėjas. Atsižvelgdamas į tai, kad M. T. neturėjo gynėjo, Vilniaus apygardos teismas kreipėsi su prašymu į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių dėl gynėjo parinkimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyrius M. T. parinko gynėją Eleną Žilėnienę, kuri Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi ir buvo paskirta jo gynėja advokate. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, iš M. T. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
M. T. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų, kurias sudaro 197, 92 Eur, iš nuteistojo M. T. nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.