Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 metams;

- pagal BK 284 straipsnį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, šios bausmės subendrintos jas apimant ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams.

Į paskirtą bausmę įskaitytas jo laikiname sulaikyme išbūtas laikas – 2 paros.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. G. nuteistas už tai, kad 2022 m. gegužės 21 d. apie 13.30 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sudavė ranka vieną smūgį nukentėjusiajam D. V. į veido sritį, dėl ko D. V. krito ant betoninių takelio trinkelių, po to suėmęs gulintį D. V. už pažastų ne mažiau du kartus trenkė pastarojo galvą į betonines takelio plyteles, tuo padarydamas D. V. galvos sumušimą, pasireiškusį: dešinės pusės momenkaulio ir smilkinkaulio linijiniu lūžiu kur lūžio linijos nusitęsia į kaukolės pamato vidurinę daubą, pleištakaulio lūžiu; kraujo išsiliejimu virš kietojo, po kietuoju ir po voratinkliniu galvos smegenų dangalais; kraujavimu iš dešiniosios ausies landos; taip sunkiai sutrikdė D. V. sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje nustatyta ir neginčijama, kad 2022 m. gegužės 21 d. apie 13.30 val. viešoje vietoje kilusio konflikto metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo D. V. sveikata ir kad šis sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas nuteistojo A. G. veiksmais (pastarajam ranka sudavus vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, po ko jis krito ant betoninių takelio trinkelių). Apeliaciniame skunde nesutinkama su tuo, kad A. G. suėmė ant takelio gulintį D. V. už pažastų ir ne mažiau du kartus trenkė pastarojo galvą į betonines takelio plyteles. Teigiama, kad A. G. prieš D. V. smurtavo (tokia apimtimi, kokia nuteistasis pripažįsta) gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi. Taip pat apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei jam paskirtos bausmės. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.

Dėl būtinosios ginties

7. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis A. G. nusikalstamą veiką prieš D. V. padarė tyčia. Teigiama, kad nors buvo sunkiai sužalotas nukentėjusysis D. V., tačiau pagal apelianto įrodymų vertinimą, tai įvyko dėl paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, nuo kurių nuteistasis turėjo teisę į būtinąją gintį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nebuvo tinkamai įvertintas nukentėjusiojo elgesys – kad jis buvo agresyvus bei pirmas pradėjo smurtauti.

8. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamo nuosprendžio motyvus, sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl D. V. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išnagrinėjo konflikto pradžią, paties nukentėjusiojo D. V. veiksmus bei galimybę nuteistojo A. G. veiksmus prieš nukentėjusįjį vertinti kaip būtinąją gintį. Tačiau tokia galimybė buvo motyvuotai ir pagrįstai atmesta. Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Todėl teisėjų kolegija, pritardama pakankamai išsamiems skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

9. Kad nuteistasis A. G. ir nukentėjusysis D. V. 2022 m. gegužės 21 d. apie 13.30 val. viešoje vietoje konfliktavo, šio konflikto metu buvo naudojamas fizinis smurtas bei nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti įrodymai. Tai patvirtina iš dalies paties nuteistojo A. G., nukentėjusiojo D. V., liudytojų O. M., R. Š., S. P., R. S., M. G. parodymai, specialisto išvada, garso bei vaizdo įrašai ir kiti bylos įrodymai. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, šios aplinkybės iš esmės nėra ginčijamos apeliaciniame skunde, tačiau nurodoma, kad būtent dėl nukentėjusiojo elgesio, t. y. jam pirmam sudavus smūgį nuteistajam į veidą, A. G. buvo priverstas gintis, nes jam buvo kilęs pavojus ir reali grėsmė, tačiau be to vieno smūgio nuteistasis daugiau jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

10. BK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

11. Teismų praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški.

12. Iš nuteistojo A. G., nukentėjusiojo D. V., liudytojų R. S., M. G. ir O. M. parodymų matyti, kad jie aplinkybes apie konflikto pradžią nurodo panašiai, t. y. jiems einant A. G. ir D. V. susipyko dėl to, kas iš jų turi pirkti alkoholį, po ko jie apsistumdė, D. V. sudavė ranka vieną smūgį A. G. į veidą ir jis į tai atsakė tuo pačiu – sudavė ranka vieną smūgį D. V. į veidą, po ko pastarasis nugriuvo ant betoninių takelio plytelių. Tačiau šių asmenų parodymai apie tolimesnę įvykio eigą išsiskyrė. Nuteistasis A. G. iš esmės viso proceso metu tikino, kad ant betoninių takelio plytelių nukritusiam D. V. daugiau nieko nedarė, tik jį nutempė ant žolės, kad jam būtų minkščiau. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino tokius nuteistojo parodymus ir motyvuotai nurodė, kad vadovaujasi ne visais byloje esančiais pirmiau paminėtų asmenų parodymais, o tik ta jų dalimi, kurią patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, nes minėti asmenys tarpusavyje susiję ir apie įvykio aplinkybes nurodo su jais buvusių asmenų naudai. Neutraliausias šioje situacijoje yra liudytojas R. S., kadangi jis nepažinojo nei vieno įvykyje dalyvavusio asmens.

13. Pagal liudytojo R. S. parodymus, rūkydamas balkone, jis matė einančius 4 asmenis (kaip vėliau paaiškėjo – tai buvo nuteistasis, nukentėjusysis ir liudytojai M. G. bei O. M.). Šis liudytojas parodė, kad nuteistasis ir nukentėjusysis susistumdė; jam įėjus į kambarį, jis išgirdo garsą, tarsi kažkas kristų, ir pro langą pamatė ant plytelėmis iškloto pėsčiųjų tako gulintį nukentėjusįjį; po to A. G. už pažastų paėmęs nukentėjusįjį 2 ar 3 kartus jį kėlė ir trenkė į grindinį taip, kad jo galva trenkėsi į plyteles; jis pro langą surėkė „ką darai“ ir nuteistasis nukentėjusįjį nutempė ant žolės. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, tokie liudytojo R. S. parodymai buvo nuoseklūs bei sutapo tiek jo apklausų ikiteisminiame tyrime bei pirmosios instancijos teisme metu, tiek jam atpasakojant per buto langą matytas aplinkybes bendrojo pagalbos centro operatoriui (garso įrašas iš bendrojo pagalbos centro) bei į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (liudytojų R. Š. ir S. P. parodymai, garso bei vaizdo įrašai), taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu.

14. Anot apelianto, liudytojo R. S. parodymai yra nepatikimi, kadangi jis apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, jog „buvo toks vaizdas, jog tas asmuo norėjo kelti nuo plytelių ir akivaizdžiai metė atgal į plyteles“. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka. Liudytojas R. S. visų apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nuosekliai bei aiškiai parodė, kad A. G., ant betoninių takelio plytelių gulintį D. V. suėmęs už pažastų, 2-3 kartus jo galvą daužė į plyteles. Ir tik teisiamajame posėdyje, atsakydamas į patikslinančius klausimus, liudytojas parodė, kad „toks vaizdas buvo, kad tas asmuo norėjo kelti nuo plytelių ir akivaizdžiai meta atgal į plyteles“. Tai nėra prieštaravimas šio liudytojo parodymuose, kadangi jis parodė apie tas pačias įvykio aplinkybes, tik jas patikslino kitais žodžiais. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo netikėti anksčiau aptartais liudytojo R. S. parodymais.

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad be liudytojo R. S. daugiau jokių tiesiogiai įvykį mačiusių nešališkų liudytojų nėra. Su tuo sutikti galima tik iš dalies. Pagal nuteistojo A. G. parodymus (2022 m. gegužės 22 d. apklausos metu) jis girdėjo, kaip namo gyventojai šaukė, ramino, kad nebesimuštų. Pagal liudytojo R. S. parodymus nuteistąjį drausmino ir pro šalį ėjusi moteris. Nors šie įvykį matę asmenys byloje nebuvo nustatyti, nesuinteresuoto liudytojo R. S. parodymai nėra vienintelis A. G. kaltės įrodymas. Šio liudytojo parodymus iš esmės patvirtina ir dar labiau juos papildo specialisto išvada dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo masto. Pagal ją D. V. nustatyti sužalojimai galvoje (išvardinti šios nutarties 1 punkte) padaryti trauminių poveikių kietais bukais ar bukabriauniais daiktais/paviršiais galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu. Nors pagal specialistą nėra galimybės tiksliau pasisakyti apie sužalojusį veiksnį ar tikslų trauminių poveikių skaičių, neatmetama galimybė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti griūnant ir galva atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ar paviršius, tačiau (ir kas svarbu šiuo atveju) visumoje sužalojimai – mažai būdingi griuvimui. Tai patvirtina liudytojo R. S. parodymus, kad kai nukentėjusysis D. V. po nuteistojo A. G. smūgio jam į veidą nukrito ant betoninių takelio plytelių, pastarasis, suėmęs jį už pažastų, jo galvą kelis kartus trenkė į plyteles. Kad liudytojas turėjo visas sąlygas bei galimybes per savo buto langus visa tai matyti, patvirtina įvykio vietos apžiūros bei jo parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotos aplinkybės, kad liudytojui įvykio vietos vaizdo niekas neužstojo.

16. Visi šie įrodymai patvirtina, kad po to, kai nuteistasis A. G. ir nukentėjusysis D. V. apsikeitė smūgiais vienas kitam į veidą (nukentėjusysis pirmas smūgiavo nuteistajam), D. V. nugriuvo ant betoninių takelio plytelių, o A. G. liko stovėti. Be to, po nukentėjusiojo suduoto smūgio A. G. nebuvo nustatyti jokie sužalojimai ir jis niekuo nesiskundė. Tai patvirtina byloje esantys vaizdo bei garso įrašai, jo asmens apžiūra laikinai jį sulaikius. Įvertinus tai bei atsižvelgiant į tai, kad D. V. po įvykio buvo nustatytas 3,26 promilių girtumas, darytina išvada, kad D. V. smūgis nuteistajam buvo labai nestiprus, o labiau, kaip parodė liudytojas R. S., jų tarpusavio apsistumdymas, kurio metu nukentėjusysis A. G. sudavė per veidą. Po to, pagal paties nuteistojo A. G. parodymus, pargriuvęs ant plytelių nukentėjusysis nebejudėjo, nebesiorientavo aplinkoje. Pagal liudytojo R. S. parodymus, ant plytelių pargriuvęs nukentėjusysis nieko daugiau nuteistajam A. G. nedarė. Tačiau A. G., nepaisydamas to, toliau vartojo fizinį smurtą prieš nesipriešinantį ir ant takelio gulintį nukentėjusįjį D. V., t. y. suėmęs jį už pažastų kelis kartus jo galvą trenkė į betonines takelio plyteles. Pagal liudytojo R. S. parodymus A. G. smurtauti prieš D. V. nustojo tik tada, kai liudytojas sušuko jam: „ką darai“. Tai rodo, kad nuteistasis, suvokdamas, jog ant plytelių gulintis nukentėjusysis jokio pavojaus jam nekelia, savo smurtinių veiksmų prieš jį nenutraukė. Įvertinusi visas šias byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiajam sužalojimus A. G. padarė ne gindamasis nuo pavojingo jo kėsinimosi, o jiems sukonfliktavus dėl to, kuris iš jų turi pirkti alkoholį bei jiems tarpusavyje apsistumdžius. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad nuteistajam A. G. buvo kilęs pavojus ir reali grėsmė, t. y. apie nukentėjusiojo sužalojimą būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnis).

17. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino ne tik nuteistojo A. G., bet ir nukentėjusiojo D. V. veiksmus. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, buvo padarytos pagrįstos išvados, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas dėl alkoholio pirkimo, kad pirmas tam tikrus smurtinius veiksmus pradėjo naudoti pats nukentėjusysis, tačiau A. G. veiksmai prieš D. V. buvo ne gynybiniai, o puolamieji. Tad apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik jo veiksmus, tačiau tinkamai neįvertino nukentėjusiojo veiksmų, yra nepagrįstas. Galima sutikti, kad nukentėjusiojo veiksmai irgi buvo nepriimtini. Tačiau baudžiamojon atsakomybėn šioje byloje buvo patrauktas A. G. todėl, kad būtent jis sunkiai sužalojo kitą asmenį, kai nebuvo jokio realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi į jį.

18. Pagal anksčiau minėtą specialisto išvadą, dėl A. G. nukentėjusiajam D. V. padarytų sužalojimų pastarajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Todėl pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistojo veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal atsiradusius padarinius, t. y. kaip sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo A. G. veiką pagrįstai kvalifikavo ir pagal BK 284 straipsnį. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistasis A. G. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. V. naudojo viešoje vietoje kitų žmonių akivaizdoje, jo galvą kelis kartus trenkė į betonines takelio plyteles, kas savaime įvykį mačiusius žmones šokiravo. Kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, patvirtina ir tai, kad liudytojas R. S. buvo atitrauktas nuo savo veiklos, buvo iškviestos specialiosios tarnybos. Toks nuteistojo elgesys prieštaravo visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms ir tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Dėl to ši nuteistojo veika atitinka BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius.

19. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. G. yra pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šioje dalyje keisti ar juolab naikinti šį nuosprendį.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

20. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo A. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, t. y. kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Tačiau su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

21. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2014, 2K-153-511/2020, 2K-210-697/2020).

22. Šioje byloje nustatyta, kad įvykio metu tiek nuteistasis A. G., tiek nukentėjusysis D. V. buvo girti. Jie sukonfliktavo dėl to, kuris iš jų turi pirkti alkoholį, po ko tarpusavyje apsistumdė ir nukentėjusysis pirmas nuteistajam sudavė per veidą, tačiau pastarajam tai nesukėlė jokio akivaizdaus fizinio skausmo ir nepadarė jokių sužalojimų. Nuteistojo parodymų, kad nukentėjusysis jį įžeidinėjo dėl jo tautybės, nepatvirtina šalia ėjusių liudytojų M. G. ir O. M. parodymai. Pagal liudytojo M. G. parodymus nuteistasis ir nukentėjusysis tarpusavyje susipyko tik dėl alkoholio. O liudytojas R. S., būdamas ketvirtame namo aukšte, įvykį matė, bet negirdėjo, apie ką jie šnekėjosi. Be abejo, teisėjų kolegija nukentėjusiojo D. V. elgesio irgi nelaiko priimtinu visuomenėje, tačiau nėra jokio pagrindo pripažinti, kad A. G. nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Be nukentėjusiojo nestipraus smūgio nuteistajam į veidą jų tarpusavio konflikto dėl alkoholio metu, jokių kitokių veiksmų D. V. prieš A. G. neatliko – jam negrasino, neįžeidinėjo, neturėjo jokio įrankio, tinkamo žmogui sužaloti, tik buvo labai girtas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, A. G. padarytas D. V. sumušimas jo galvą kelis kartus trenkus į betonines takelio plyteles nėra adekvati ir proporcinga reakcija į nukentėjusiojo veiksmus, todėl aptartas nukentėjusiojo elgesys negali būti laikomas nusikalstamos veikos provokacija, tai yra negalėjo nulemti A. G. nusikalsti prieš jį, t. y. padaryti jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Tai, kad nuteistasis mano, jog toks jo elgesys yra tinkama reakcija, rodo, jog A. G. elgiasi nesugebėdamas laikytis visuotinai priimtinų bendravimo taisyklių ir nevertina savo padarytų nusikalstamų veiksmų kritiškai bei siekia sumenkinti savo kaltę.

23. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. G. teigia, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė. Su tuo teisėjų kolegija nesutinka.

24. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

25. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

26. Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

27. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 10 metų. BK 284 straipsnio sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų.

28. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. G., atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau yra dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir šiuos nusikaltimus jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismas taip pat įvertino A. G. padarytų nusikaltimų pobūdį bei pavojingumą – kad jis padarė vieną sunkų ir vieną nesunkų nusikaltimus, šios veikos tyčinės, baigtos, nukentėjusysis sunkių pasekmių nejaučia, jis ligoninėje buvo gydytas vieną parą, pretenzijų nuteistajam neturi. Teismas, vertindamas A. G. asmenybę, pagrįstai nurodė, kad jį galima charakterizuoti tik neigiamai. Jis teistas 11 kartų, didžioji dalis jo padarytų veikų – tai turtinio pobūdžio nusikalstamos veikos, tačiau jis buvo teistas ir smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Naujas nusikalstamas veikas jis padarė praėjus tik keliomis dienoms po ankstesnės laisvės atėmimo bausmės atlikimo (ją atliko 2022 m. gegužės 17 d.). Šie duomenys patvirtina, kad A. G. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo gyvenimo būdo. A. G. taip pat sistemingai daro administracinius nusižengimus, turi galiojančių administracinių nuobaudų, kadangi paskirtų baudų nemoka. Nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistasis buvo nedirbantis (oficialiai nėra dirbęs nuo 2009 m.), Užimtumo tarnyboje neregistruotas. Įvertinęs visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti už šių dviejų nusikaltimų padarymą paskyrus A. G. griežčiausias sankcijose numatytas bausmes – laisvės atėmimus, mažesnius už jų vidurkius. Su tuo teisėjų kolegija sutinka. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai subendrino nuteistajam paskirtas bausmes jas apimant ir paskyrė jam galutinę subendrintą 5 metų laisvės atėmimo bausmę. Tokios bausmės ir galutinė subendrinta bausmė negali būti laikomos aiškiai per griežtomis. Šios bausmės atitinka padarytų nusikaltimų aplinkybes ir nuteistojo asmenybę.

29. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. G. bausmę, atsižvelgė į visas jo asmenybę bei padarytas nusikalstamas veikas kiek palankiau galinčias padėti įvertinti aplinkybes bei jas vertino kitų jį charakterizuojančių bylos duomenų visumoje. Pavyzdžiui, teismas įvertino nukentėjusiojo D. V. poziciją dėl nuteistajam skirtinos bausmės (jis pretenzijų nuteistajam neturėjo), jo gydymosi laiką ir sunkių pasekmių nebuvimą, taip pat nuteistojo sveikatos būklę. Apeliaciniame skunde nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad jis serga hepatitu bei turi psichikos sutrikimų, nemenkina jo kaltės padarius nusikalstamas veikas ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietose nuteistiesiems yra užtikrinama asmens sveikatos priežiūra (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnis). Iš nuteistojo teistumo istorijos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais ir teismo baudžiamaisiais įsakymais jam dauguma atvejų buvo skirtos realios laisvės atėmimo bausmės, tačiau tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, kadangi jis ir toliau darė nusikalstamas veikas. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad paskyrus A. G. švelnesnę bausmę, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, nuteistąjį išimtinai tik neigiamai charakterizuojančius bylos duomenis, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių kiekį, lengvinančių aplinkybių nebuvimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik tokio dydžio nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė atitinka jos tikslus ir įgyvendina teisingumo principą.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

30. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šioje pažymoje nurodoma, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. G. (pasirengiant jo bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme bei dalyvaujant teismo posėdyje) buvo patirtos 146,67 Eur dydžio išlaidos, kurias prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybei. Šis prašymas netenkinamas.

31. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šioje byloje apeliacinį skundą padavė tik nuteistasis A. G. Taigi, apeliacinis procesas vyko tik nuteistojo iniciatyva siekiant sušvelninti jo teisinę padėtį. Šia nutartimi nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas. Galima tvirtinti, kad procesas apeliacinės instancijos teisme nuteistojo buvo inicijuotas nepagrįstai. Kita vertus, iš bylos matyti, kad nuteistasis yra neįgalus, jis nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteista žala bei išieškotos proceso išlaidos valstybei, jam taip pat paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, o gynėjo dalyvavimas apeliaciniame procese buvo būtinas (pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį). Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo iš nuteistojo išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. G. apeliacinį skundą.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymo iš nuteistojo A. G. išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas už jo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.