- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-23
- Bylos Nr.
- 2S-1044-345/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00539-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Henrichas Jaglinskis
- Pareiškėjas
- Lindorff Oy, Lietuvoje
- Skolininkas
- R. T.
- Kategorijos
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Henrichas Jaglinskis, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lindorff Oy, Lietuvoje veikiančio per struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškimą civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lindorff Oy, Lietuvoje veikiančio per struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko R. T..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas Lindorff Oy, Lietuvoje veikiančio per struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo įsakymą išieškoti jam iš skolininko 929,25 Lt skolos, 235,67 Lt palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 11 Lt žyminį mokestį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 20 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą atsisakė priimti. Teismas konstatavo, kad pareiškimas aiškiai nepagrįstas. Teismas padarė išvadą, jog kreditoriaus teisių perėmėjas žinomai paduoda pareiškimą praleidęs ieškinio senaties terminus, nors skolos reikalavimo teisę perėmė dar 2006 metais, todėl, kai skolininkas negali gintis šio instituto pagalba (jam nebus įteiktas pareiškimas iš anksto, o iš karto bus priimtas teismo įsakymas pagal pareiškimą), kreditorius nesąžiningai preziumuoja savo reikalavimo pagrįstumą CPK XXIII skyriaus tvarka formaliai, kas yra nesąžininga praktika ir prieštarauja CK 1.5 str. prasmei. Įvertinęs, kad skolininkas yra vartotojas, kreditorius reikalavimo teisę į skolininką įgijo dar 2006-09-25 Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo-pardavimo sutartimi, tačiau į teismą kreipiasi tik po septynių metų, teismas laikė, kad prašomos priteisti palūkanos yra aiškiai per didelės ir kreditorius elgiasi nesąžiningai, nesikreipdamas į teismą kuo ilgesnį laikotarpį ir tuo metu skaičiuodamas palūkanas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas Lindorff Oy, Lietuvoje, veikiantis per struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, prašo nutartį panaikinti ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad kreditorius prašydamas išduoti teismo įsakymą neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo, atitinkamai teismo įsakymo išdavimo proceso specifika lemia, jog spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (LR CPK 435 str. 3 d.). Kreditoriaus reikalaujamas priteisti netesybų dydis, sprendžiant klausimą dėl teismo įsakymo priėmimo, negalėjo būti vertinamas (LR CPK 435 str. 3 d.), teismas šioje proceso stadijoje negalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama praktika, kadangi palūkanų dydžio klausimas galėtų būti sprendžiamas skolininkui nesutinkant su tokiu reikalavimu ir tik nagrinėjant bylą iš esmės (LR CPK 439 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal LR CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su teismo įsakymo išdavimo institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., viena iš priežasčių, dėl kurių teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytinas aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. CPK 435 str. 3 d. numato, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo motyvavo tuo, jog šiuo atveju kreditoriaus teisių perėmėjas žinomai paduoda pareiškimą praleidęs ieškinio senaties terminus, taip pat ir tuo, kad skolininkas yra vartotojas bei, kad kreditorius reikalavimo teisę į skolininką įgijo dar 2006-09-25 Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo-pardavimo sutartimi, tačiau į teismą kreipiasi tik po septynių metų, todėl prašomos priteisti palūkanos už nurodytą periodą yra aiškiai per didelės. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, jog teismas neturi teisės, pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje, vertinti sutartinių netesybų dydžio pagrįstumo, taip pat, kad šis klausimas galės būti sprendžiamas skolininkui CPK nustatyta tvarka pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo. Pažymi, kad jo išvadas patvirtina ir apygardos teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais argumentais, tačiau pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (Teismų praktika Nr. 37). Tokia teismų pozicija ir suformuota vėlesne teismų praktika, negu apeliantas nurodė atskirtajame skunde ir teismas ja vadovaujasi (Vilniaus apygardos teismas civilinės bylos Nr. 2S-513-781/2013, Nr. 2S-1057-258/2013, Nr. 2S-1975-431/2013 ir kt.) Taigi pirmosios instancijos teismas įvertinęs tokių bylų nagrinėjimo specifiką, jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje turėdamas tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms ir įvertinęs įstatymo numatytą teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai neapgrįsto pareiškimo priėmimą - CPK 435 str. 2 d. bei vadovaudamasis CPK 2 str. ir 3 str. 1 d. įvardintu tikslu, kad aiškinant bei taikant įstatymus būtina vadovautis teisingumu, protingumu ir sąžiningumu, pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą ir teisingai išaiškino pareiškėjui teisę pasinaudoti ieškinio institutu, kas suteiktų galimybę ir teisę skolininkui įvertinti susidariusius skolinius santykius formaliai nepreziumuojant skolos.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjo (kreditoriaus) atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis LR Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.