- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-05
- Bylos Nr.
- 2A-246-407/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00567-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- individualios įmonės „Statybos meistrai“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Solo baldai“, L. R.
- Trečiasis asmuo
- Stockholms Fastigheter
- Kategorijos
- 2.5.10.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės individualios įmonės „Statybos meistrai“ ir atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Solo baldai“ bei L. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-335-569/2015 pagal ieškovės individualios įmonės „Statybos meistrai“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Solo baldai“ ir L. R. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – Stockholms Fastigheter och Mark AB.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pagal trečiojo asmens Stockholms Fastigheter och Mark AB užsakymus ieškovė IĮ „Statybos meistrai“ vykdė statybos rangos darbus Švedijoje. 2013 m. dalis ieškovės darbuotojų perėjo dirbti pas atsakovę UAB „Solo baldai“, kuri pradėjo vykdyti statybos rangos darbus trečiajam asmeniui, o pastarasis atsisakė ieškovės paslaugų. Statybos darbų vadovas atsakovas L. R. pasiūlė ieškovės darbuotojams sudaryti darbo sutartis su atsakove UAB „Solo baldai“ bei tęsti tuos pačius statybų darbus, naudojantis ieškovės komercinėmis paslaptimis. Tokios faktinės aplinkybės įrodo nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kuriais buvo sužlugdyta ieškovės veikla. Visuotinai žinoma, kad 2013 metais pajamos Švedijoje didėjo, tačiau ieškovės pajamos mažėjo, todėl darytina išvada, jog būtent atsakovų ir trečiojo asmens veiksmai lėmė ieškovės pajamų kritimą. Ieškovė patirtą nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytą žalą vertina 298 109,90 Lt, kurią sudaro 143 927,61 Lt už subrangos darbus, 154 182,29 Lt vieno mėnesio negautų pajamų iš nesąžiningos konkurencijos būdu pervilioto užsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Solo baldai“ su ieškiniu nesutiko. Iš esmės visa ieškinyje pateikta argumentacija yra paremta vien prielaidomis, ieškovė nenurodė konkrečių atsakovės neteisėtų veiksmų ir nepateikė įrodymų, kad jos nurodyta informacija yra komercinė paslaptis. Atsakovei nesuprantama, kokia informacija yra slapta ir nevieša statybų sektoriuje. Be to, teisės aktai nedraudžia atsakovei teikti paslaugas visiems pageidaujantiems jas pirkti ūkio subjektams. Varžymasis dėl klientų yra laisvos rinkos funkcionavimo modelis. Teisės aktai įtvirtina darbuotojų teisę laisvai pasirinkti darbą, išskyrus atvejus, kai darbdavys ir darbuotojas yra raštu sudarę nekonkuravimo susitarimą, tačiau ieškovė nepateikė ją su darbuotojais siejusių nekonkuravimo ir/ar konfidencialumo susitarimų. Už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis prašė skirti ieškovei baudą.
Atsakovas L. R. teismo prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad kito darbo pradėjo ieškoti dėl to, kad ieškovė laiku nemokėjo darbo užmokesčio, o pareiškus pretenzijas pasiūlė ne tik atsakovui, bet ir kitiems darbuotojams rašyti prašymus dėl darbo sutarties nutraukimo. Be to, ieškinio pareiškimas atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, neturi teisinio pagrindo. Atsakovas nėra ūkio subjektas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) prasme, todėl negali būti atsakovu šioje byloje. Ieškovės argumentai dėl komercinės paslapties atskleidimo yra nepagrįsti, nes ieškovė nepateikė įrodymų, jog buvo priimti sprendimai dėl komercinę paslaptį sudarančios informacijos apsaugos.
Trečiasis asmuo Stockholms Fastigheter Och Mark AB teismo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė jo naudai neatliko darbų, kuriems pagrįsti pateikė PVM sąskaitas – faktūras, todėl neaišku, kokiu pagrindu šias sumas prašoma priteisti iš atsakovų. Ieškovė tinkamai neįrodė, kad būtų gavusi prašomas priteisti negautas vieno mėnesio pajamas, nes trečiasis asmuo jau ilgą laiką nebuvo patenkintas ieškovės darbu, nuolatiniais vėlavimais. Trečiasis asmuo ieškovės pateiktų rangos sutarčių nepasirašė, todėl yra pagrindas išreikalauti iš ieškovės sutarčių originalus ir skirti ekspertizę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Bylos nagrinėjimo teisme metu kilo ginčas, ar nagrinėjamoje byloje taikomas KĮ. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nacionalinis KĮ taikomas, motyvuodamas tuo, jog tiek ieškovė, tiek atsakovė UAB „Solo baldai“ yra ūkio subjektai registruoti ir veikiantys Lietuvos Respublikoje, o nustačius, kad atsakovė nesąžiningai konkuravo užsienyje, ieškovės galimybės konkuruoti su atsakove Lietuvoje akivaizdžiai sumažėtų.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo L. R. negalima prilyginti ūkinę veiklą vykdančiam ar galinčiam vykdyti fiziniam asmeniui, nes nėra duomenų, kad atsakovas būtų įregistravęs įmonę ar užsiėmęs veikla, analogiška ieškovės įmonės veiklai. Dėl nurodytų priežasčių teismas darė išvadą, kad ieškovės reikalavimai atsakovo L. R. atžvilgiu yra nepagrįsti ir atmestini.
Kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, kad įmonėje buvo sudaryti susitarimai dėl komercinių paslapčių, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovai neteisėtais veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymą ir atskleidė ieškovės komercinę paslaptį.
Teismas nustatė nesant pagrindo konstatuoti, kad atsakovė UAB „Solo baldai“ nesąžiningos konkurencijos veiksmais perviliojo ieškovės darbuotojus. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs, kad ieškovė pažeidinėjo atsiskaitymo su darbuotojais tvarką, pati pasiūlė savo darbuotojams išeiti iš darbo. Be to, teismas sprendė, kad vien tik pateiktos PVM sąskaitos – faktūros neleidžia daryti išvados, ar tarp ieškovės ir trečiojo asmens buvo susitarimas dėl epizodinių darbų, ar dėl tam tikrų darbų atlikimo, t. y. neaišku, ar trečiasis asmuo planavo toliau dirbti su ieškovės įmone. Nors ieškovė pateikė su trečiuoju asmeniu sudarytas rangos sutartis, tačiau teismas, atsižvelgęs į eksperto išvadą dėl sudarytų sutarčių parašų autentiškumo, suabejojo minėtų sutarčių egzistavimu.
Teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti žalos atlyginimą motyvuodamas tuo, kad tiek trečiasis asmuo, tiek liudytoju apklaustas jo buvęs vadovas pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų nepripažino, nurodė, kad ieškovė pagal nurodytas sąskaitas nėra atlikusi darbų. Be to, teismas nurodė, kad ieškovė ginčą dėl skolos apmokėjimo gali spręsti teisme, inicijuodama bylą trečiajam asmeniui, o ne negautas sumas įvardindama kaip 143 927,61 Lt tiesioginę žalą patirtą dėl nesąžiningų atsakovų konkurencijos veiksmų. Teismas laikė nepagrįstu reikalavimą priteisti netiesioginius nuostolius – 154 182,29 Lt dydžio vieno mėnesio pajamas gautinas iš trečiojo asmens, nes trečiasis asmuo siekė nutraukti verslo santykius su ieškove dėl netinkamai teikiamų paslaugų.
Pirmosios instancijos teismas prašymo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkino. Teismas nurodė, kad ieškinio atmetimas nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės piktnaudžiavimo procesu faktą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė IĮ „Statybos meistrai“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovės darbuotojai ne kiekvienas individualiai nusprendė nutraukti darbo santykius su ieškovės įmone ir tada įsidarbino UAB „Solo baldai“, o buvo pervilioti atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmais, nes nebuvo svarbių priežasčių darbo sutartims su ieškove nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė konkrečiai nenurodė nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Akivaizdu, jog bendrai suderinti atsakovų ir trečiojo asmens veiksmai, kuriais buvo perimtas ieškovės verslas Švedijoje, kartu perviliojant ir ieškovės darbuotojus, yra nesąžiningos konkurencijos forma.
3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad sumą pagal neapmokėtas PVM sąskaitas – faktūras ieškovė turėtų išsiieškoti iš užsakovo, t. y. trečiojo asmens, kadangi jo atsisakymą atsiskaityti už 2013 m. gegužės mėnesį atliktus darbus lėmė ne ginčas tarp ieškovės ir trečiojo asmens, o būtent atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmai.
4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo L. R. negalima prilyginti ūkio subjekto vadovui ir vien dėl šių priežasčių jo atžvilgiu ieškinio reikalavimai atmestini.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Solo baldai“ prašo apeliacinį skundą ir jame išdėstytus prašymus atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Iš apeliacinio skundo matyti, kad keliamas ir trečiojo asmens atsakomybės klausimas, todėl spręstina dėl jo procesinės padėties.
2. Nesutiktina su apeliantės pozicija, kad atsakovas L. R. gali būti laikomas ūkio subjektu KĮ prasme.
3. Taip ir liko neaišku, kokia informacija statybų sektoriuje galėtų būti laikoma ne vieša, sudaranti komercinę paslaptį. Ieškovė apskritai nenurodė, kokią konkrečią informaciją ji laiko nevieša ir atitinkančia komercinės paslapties požymius.
4. Ieškovė nepagrįstai vieno kliento praradimą prilygina verslo perėmimui. Taip pat atmestini ieškovės argumentai dėl neva tai perviliotų darbuotojų. Teisės aktai nedraudžia darbuotojui įsidarbinti pas kitą darbdavį, konkuruojantį su pirmuoju darbdaviu. Jeigu darbdavys ir darbuotojas nėra sudarę nekonkuravimo susitarimo, darbuotojas yra laisvas pasirinkti kitą darbą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas L. R. teismo prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime papildomai nurodė, kad atsakovui L. R. negali būti taikoma civilinė atsakomybė už tariamą ieškovės komercinės paslapties atskleidimą, nes ieškovės įmonėje nebuvo tinkamai apibrėžta, kas laikoma įmonės komercine paslaptimi.
Šalies argumentai
Atsakovai UAB „Solo baldai“ ir L. R. apeliaciniame skunde teismo prašo iš Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo motyvuojamosios dalies sakinio „Iš ieškovo siųsto elektroninio laiško (II t. b. l. 56) ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (VI t. b. l. 132, 133) matyti, kad ieškovas pasiūlė išeiti iš darbo darbuotojams, kuriems įmonėje dirbti nepatinka, tame tarpe ir L. R.. Laiško turinys atitinka liudytojų parodymus, kad ieškovo darbuotojams buvo pasiūlyta pereiti į kitą įmonę, arba vykti namo. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų matyti, kad darbuotojams pereiti į kitą įmonę siūlė L. R. ir Stockholms Fastigheter och Mark AB vadovas P. A.“ žodžius „L. R. ir“ ir motyvuojamosios dalies sakinį „Aplinkybę, kad atsakovas UAB „Solo baldai“ įdarbino ieškovo darbuotojus, pradėjo vykdyti statybos darbus pas užsakovą tuose pačiuose statybos objektuose, sudaro tik prielaidas manyti, kad atsakovas UAB „Solo baldai“ perviliojo darbuotojus ir perėmė ieškovo darbų užsakymus“. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Apygardos teismas sprendime pasisakė tik dėl baudos skyrimo ieškovei pareiškiant nepagrįstą ieškinį, tačiau nepasisakė dėl prašymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pavėluotai teikiant įrodymus.
2. Akivaizdu, kad atsakovai neatliko nesąžiningos konkurencijos veiksmų, tačiau Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas šioje byloje neturėjo būti taikomas.
3. Iš teismo sprendimo galima susidaryti įspūdį, kad atsakovas L. R. siūlė darbuotojams pereiti į kitą įmonę, tačiau tokį siūlymą pateikė ieškovės IĮ „Statybos meistrai“ savininkas S. J..
4. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos prielaidos, kad apeliantė UAB „Solo baldai“ perviliojo ieškovės darbuotojus ir perėmė ieškovės darbų užsakymus neatitinka tikrovės ir nėra pagrįstos byloje esančia medžiaga.
Atsiliepimas
Atsiliepime į UAB „Solo baldai“ L. R. apeliacinį skundą IĮ „Statybos meistrai“ nurodė, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o suformuluotas apeliacinio skundo reikalavimas negali būti apeliacijos dalyku. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas KĮ taikymą pagrįstai grindė ne nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo vieta, o jų įtaka Lietuvos Respublikos konkurencinei aplinkai.
Motyvuojamoji dalis
2. Teismo įrodymų vertinimo procese daromos, o vėliau atmetamos prielaidos negali būti apeliacijos dalyku, nes nesukuria savarankiškų teisinių pasekmių.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Ieškovė atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmus įrodinėja, vadovaudamasi KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais.
Dėl naujų įrodymų
Ieškovė IĮ „Statybos meistrai“ prašo prijungti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateikiamus įrodymus, taip pat prijungti prie bylos 2015 m. gegužės 28 d. teismo posėdyje pateiktus įrodymus ir išreikalauti naujus įrodymus. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prašymus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti naujus įrodymus, motyvuodamas tuo, kad jie pateikti pavėluotai, teikiamo susirašinėjimo turinio be konteksto neįmanoma įvertinti, nėra pokalbių išklotinės, iš kurios būtų galima suprati dialogo prasmę. Prašomi prie bylos prijungti nauji įrodymai bei papildomai prašomi išreikalauti įrodymai nepagrindžia, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, neaišku, kodėl šie įrodymai negalėjo būtų pateikti bei išreikalauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės nurodytų įrodymų prijungimas bei išreikalavimas šiuo konkrečiu atveju nėra tikslingas ir tokio prašymo netenkina.
Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo taikymo
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės UAB „Solo baldai“ teiginiu, kad nagrinėjamoje byloje teismas nepagrįstai taikė KĮ, nes neva tai nesąžiningos konkurencijos veiksmai buvo atlikti užsienio valstybėje (Švedijoje) (KĮ 2 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė yra ūkio subjektai registruoti Lietuvos Respublikoje, vykdantys veiklą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Dėl to, byloje nustačius nesąžiningos konkurencijos veiksmus, būtų daroma įtaka ir Lietuvos Respublikos vidaus rinkai, todėl turi būti taikomas nacionalinis KĮ. Byloje esantis užsienio elementas (darbų vykdymas ir pasiūlymo pereiti dirbti į konkuruojančią įmonę pateikimas Švedijoje) neeliminuoja aplinkybės, kad nustačius neteisėtus atsakovų veiksmus, konkurencija būtų ribojama ne tik užsienio valstybės, bet ir Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje. Kitoks šio įstatymo taikymo atvejų aiškinimas sudarytų sąlygas nepagrįstai išvengti atsakomybės už nesąžiningos konkurencijos veiksmus, pavyzdžiui, komercines paslaptis atskleidus konkurentams komandiruočių užsienyje metu, išvykus iš Lietuvos Respublikos geografinės teritorijos teikti siūlymus nacionalinio konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams, komandiruotiems dirbti į užsienį, pereiti dirbti į kitą įmonę, ir panašūs atvejai.
Dėl ūkio subjekto sampratos
Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ūkio subjekto sąvoką ir sprendė, kad atsakovas L. R. KĮ prasme nėra prilyginamas ūkio subjektui, todėl jo atžvilgiu ieškinį atmetė. Esminiai konkurencijos teisės subjekto požymiai yra ekonominės veiklos vykdymas bei ūkio subjekto savarankiškumas. Ūkio subjekto savarankiškumas turėtų būti suprantamas, kaip jo ekonominė nepriklausomybė ir veiksmų laisvė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų laisvai užsiėmęs veikla, analogiška ieškovės veiklai ir tokiu būdu siekęs su ja konkuruoti. Priešingai, atsakovas ieškovės įmonėje dirbo statybos meistru pagal darbo sutartį, nutraukęs šią darbo sutartį įsidarbino atsakovės UAB „Solo baldai“ įmonėje, o ne vykdė savarankišką veiklą, iš kurios gavo nedarbines pajamas.
Dėl komercinės paslapties atskleidimo
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė, įrodinėdama KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą, neįvardijo, kokią konkrečią atsakovų atskleistą informaciją ji laiko komercine paslaptimi, todėl neįrodė, kad buvo pažeista įstatyminė pareiga saugoti ūkio subjekto komercinę paslaptį (CPK 178 straipsnis).
Ieškovės komercinės paslapties neįvardijimas ir jos konkretus neapibrėžimas neatitinka CK 1.116 straipsnio nuostatų, nes komercine paslaptimi ieškovė laiko visa, kas tik susiję su darbu ieškovės įmonėje bei jo organizavimu, tačiau konkrečiai nenurodo, kokią konkrečią komercinę paslaptį atsakovas L. R. atskleidė, o atsakovė UAB „Solo baldai“ neteisėtai perėmė. Nors bendrovės valdymo organai nustato informaciją, kuri laikoma bendrovės komercine paslaptimi, tačiau tam, kad tokia informacija galėtų būti pripažinta komercine paslaptimi, jai keliami iš esmės trys reikalavimai: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016). Paprastai konfidencialios informacijos savininkas turi sudaryti sąlygas kitiems asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad atitinkama informacija yra slapta, taip pat sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi. Svarbu tai, kad pasirinktas informacijos pateikimo būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei informacija, kuri turi būti laikoma konfidencialia, nei faktas, kad atsakovas L. R. buvo supažindintas su tokia informacija ir ją perdavė atsakovei UAB „Solo baldai“.
Dėl darbuotojų perviliojimo
Apeliantė IĮ „Statybos meistrai“ taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto konkurenciją draudžiančio veiksmo, siūlant konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį, neįrodymo.
Žemesnės instancijos teismas
Jeigu darbo sutartis nutraukiama be svarbių priežasčių, o po jos pasibaigimo iš karto įsidarbinama konkuruojančiame ūkio subjekte, gali būti svarstoma, ar darbo sutarties nutraukimas nėra susijęs su nesąžininga konkurencija. Tačiau vien tik faktas, kad darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, nėra pagrindas spręsti dėl nesąžiningos konkurencijos.
Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad darbuotojų perviliojimas byloje neįrodytas, vertino įrodymų visumą, taip pat buvusių ieškovės IĮ „Statybos meistrai“ darbuotojų paaiškinimus teismo posėdžio metu. 2015 m. balandžio 29 d. ir 2015 m. gegužės 8 d. teismo posėdžių metu liudytojai M. J., R. G., G. K., A. R., S. S., A. S. ir A. Š. patvirtino, kad ieškovė pažeidinėjo atsiskaitymo už darbą su darbuotojais tvarką, ir tai buvo viena iš perėjimo į atsakovės UAB „Solo baldai“ įmonę priežasčių (garso įrašai užfiksuoti teismų informacinėje sistemoje LITEKO). Be to, liudytojai paaiškino, kad pasiūlymus pereiti dirbti pas atsakovę gavo iš trečiojo asmens Stockholms Fastigheter och Mark AB vadovo P. A.. Iš ieškovės siųstos trumposios sms žinutės ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (VI t. b. l. 132-133) matyti, jog ieškovės atstovas pasiūlė išeiti iš darbo darbuotojams, kuriems nepatinka dirbti įmonėje. Toks pasiūlymas buvo adresuotas ir atsakovui L. R.. Aplinkybes, kad ieškovė su savo darbuotojais neatsiskaitinėjo laiku ir pasiūlymą darbuotojams pereiti dirbti į atsakovės UAB „Solo baldai“ įmonę pateikė P. A. patvirtina ir elektorinio laiško turinys (V t. b. l. 66). Kad tokį pasiūlymą P. A. ieškovės darbuotojams pateikė atsakovės UAB „Solo baldai“ prašymu ar interesais, byloje įrodymų nėra (CPK 178 straipsnis). Priešingai, apklaustas liudytoju P. A. patvirtino, kad jis nebenorėjo turėti verslo santykių su ieškove, todėl nusprendė susirasti kitą verslo partnerį, o ieškovės darbuotojų atliktais darbais buvo patenkintas, todėl pasiūlė jiems toliau tęsti pradėtus darbus, tik kitoje įmonėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, susiklosčiusi darbuotojams nepalanki situacija, kai ieškovė vėluodavo mokėti darbo užmokestį, teikė pasiūlymą rašyti prašymą dėl darbo santykių nutraukimo ir tokiu būdu sukėlė abejones dėl darbo perspektyvų Švedijoje, laikytina pakankamai svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį, siekiant užtikrinti savo, kaip darbuotojų, interesus, priimant pasiūlymą pereiti į konkuruojančią įmonę. Byloje nenustatyta, kad ieškovė su darbuotojais buvo sudariusi nekonkuravimo susitarimus ir tokiu būdu apribojusi jų teisę laisvai pasirinkti darbą.
Vadovaujantis byloje esančiais įrodymais nenustatyti atsakovės UAB „Solo baldai“ veiksmai, susiję su ieškovės darbuotojų perviliojimu, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė UAB „Solo baldai“ perviliojo ieškovės darbuotojus, siekdama nesąžiningai konkuruoti su ieškove.
Dėl žalos atlyginimo
Žala, padaryta nesąžininga konkurencija, turi būti apskaičiuojama ir įrodoma remiantis bendraisiais žalos atlyginimo principais, įtvirtintais CK, nes KĮ nenustatyta specialių kriterijų, pagal kuriuos turėtų būti apskaičiuojama žala. Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą būtina nustatyti atsakovų neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, kaltę ir priežastinį ryšį tarp atsakovų veiksmų ir žalos atsiradimo fakto. Byloje nenustačius neteisėtų atsakovės veiksmų, nėra visų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti ir spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo (CK 6.245, 6.246 straipsniai).
Dėl baudos skyrimo
Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad teismas neišsprendė posėdžio metu atsakovės UAB „Solo baldai“ atstovo prašymo skirti ieškovei baudą už pavėluotą įrodymų pateikimą. Teisėjų kolegijos vertimu, nors pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl baudos skyrimo ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, atskirai neišskyrė, kuriuo aspektu (dėl nepagrįstai pareikšto ieškinio ar dėl pavėluoto įrodymų pateikimo) netenkina prašymo skirti baudą, tačiau vertino ieškovės procesinį elgesį viso bylos nagrinėjimo metu ir pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo ieškovei skirti baudą. Dėl nurodytų aplinkybių šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.
Dėl teismo sprendimo motyvų
Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai dėl atmestų įrodymų, įstatymai ir kiti teisės aktai, kiti teisiniai argumentai (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Apeliantai UAB „Solo baldai“ ir L. R. iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies prašo pašalinti argumentus, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas darė prielaidas, jog atsakovų veiksmais galimai buvo pervilioti ieškovės darbuotojai, tačiau priimdamas sprendimą, šias prielaidas atmetė. Sutiktina su ieškovės IĮ „Statybos meistrai“ pozicija, jog teismas, vertindamas įrodymus, daro galimas prielaidas, kurias patvirtina arba atmeta, todėl tokių prielaidų nurodymas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nesukuria savarankiškų teisinių padarinių ir apeliantų teisių nepažeidžia.
Apeliacine tvarka patikrinus faktinę ir teisinę priimto teismo sprendimo puses bei nustačius, jog pirmosios instancijos teismas priėmė faktiškai ir teisiškai pagrįstą sprendimą, tenkinti atsakovų UAB „Solo baldai“ ir L. R. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamąją dalį nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, atmetus visų proceso šalių apeliacinius skundus, bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.