Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Vitalija Norkūnaitė, išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nutarimo, kuriuo N. M. nubaustas pagal pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ATPK) 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, galutine subendrinta administracine nuobauda – 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. M. nubaustas už tai, kad jis 2015 m. kovo 12 d., apie 9.30 val., Vilniuje, V. Grybo - Šilo g., vairuodamas automobilį „Renault Twingo“ (v. n. (duomenys neskelbtini) keisdamas važiavimo kryptį, nedavė kelio ta pačia kryptimi važiavusiam automobiliui „Toyota“ (v. n. (duomenys neskelbtini) ir su juo susidūrė, taip apgadindamas abi transporto priemones. Eismo įvykio vietoje nepasiliko, apie įvykį policijai nepranešė. Tokiais savo veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 101 ir 220 punktų reikalavimus.

Atkreipia dėmesį į tai, kad nebūdamas įsitikinęs galimo eismo įvykio sukėlimo kaltumu, jis paskambino ne į policiją, o draudimui, tuo pat metu savotiškai išreiškiant, jog neslepia, o priešingai – informuoja apie galimą eismo įvykį, kurio metu nenukentėjo žmonės buvimą. Atsižvelgiant į tai, nesutinka su teismo išvada, jog iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia.

Atsiliepimai į skundą nepateikti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

N. M. iš esmės neneigia buvus eismo įvykiui, tačiau neigia kaltę dėl eismo įvykio kilimo ir pasitraukimo iš eismo įvykio vietos, t. y. neigia padaręs ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinės teisės pažeidimus, nurodydamas, kad jo kaltė nėra įrodyta byloje surinktais įrodymais, todėl aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Ginčydamas ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinės teisės pažeidimo padarymą, apeliantas nurodo, kad nėra surinkta įrodymų dėl šio administracinės teisės pažeidimo padarymo ir nėra įrodyta jo kaltė, teismas nebuvo aktyvus, o tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą: nenustatyta tiksli eismo įvykio vieta, nepašalinti liudytojų, nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai, atsižvelgiant į eismo įvykio vietą, o būtent už V. Grybo - Šilo g. sankryžos stovintį kelio ženklą, draudžiantį automobiliams stovėti; neatsižvelgta į tai, kad nubraižyta melaginga eismo įvykio schema bei tai, kad pareigūnai davė melagingus parodymus.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numato atsakomybę už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Pagal formuojamą teismų praktiką, kad pripažinti asmenį kaltu pažeidus Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, būtina nustatyti žalos kitų asmenų turtui padarymo faktą bei faktą, kad asmuo yra padaręs su įvykiu susijusius KET pažeidimus.

KET 101 punkte nustatyta, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Nors N. M. neneigia, kad apylinkės teismo nutarime nurodytu laiku ir sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadinta jo ir M. J. vairuotos transporto priemonės, tačiau ginčija, kad būtent jis kaltas dėl šio eismo įvykio, tačiau šį faktą patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas: administracinio teisės pažeidimo protokolas; automobilį „Toyota“ (v. n. (duomenys neskelbtini) vairavusio avininko M. J. paaiškinimas apie jam priklausančios transporto priemonės apgadinimą administracinės teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje (b. l. 7); 2015 m. kovo 12 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 4); liudytojų – policijos pareigūnų parodymai teisme; įvykio vietos schema (b. l. 5); papildomi duomenys apie eismo įvykį (b. l. 6); fotonuotrauka (b. l. 17); Compensa S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialo pranešimas (b. l. 17), paties N. M. 2015 m. kovo 12 d. rašytinis paaiškinimas ir parodymai teisme, kiek jie neprieštarauja byloje nustatytiems įrodymams.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad N. M. vairuodamas automobilį „Renault Twingo“ (v. n. (duomenys neskelbtini) ir keisdamas važiavimo kryptį, nedavė kelio ta pačia kryptimi važiavusiam automobiliui „Toyota“ (v. n. (duomenys neskelbtini) jis pažeidė KET 101 punkto reikalavimus, ir šis pažeidimas lėmė automobilių susidūrimą, kurio metu buvo nežymiai apgadintos abi transporto priemonės. „Toyota Corolla“ sugadintas priekinis dešinės pusės sparnas (sugadinimų aukštis 60-68 cm); automobiliui „Renault Twigo“ sugadintas galinis kairysis sparnas. Abu automobiliai buvo patraukti iš eismo įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai, išsamiai, visapusiškai, objektyviai ištyręs, išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje surinktus duomenis tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek palyginęs tarpusavyje ir susiejęs juos į vientisą loginę grandinę, pripažino, kad N. M. teiginius, jog ne dėl jo, o dėl nukentėjusiojo kaltės įvyko eismo įvykis, - paneigia pati eismo įvykio vieta, nukentėjusiojo N. M. rašytinis paaiškinimas, liudytojų R. Š. bei R. M. parodymai, R. M. 2015 m. kovo 12 d. tarnybinis pranešimas, proceso dalyvių 2015 m. kovo 12 d. rašytiniai paaiškinimai ir kita bylos medžiaga. Visų pirma, kelias, kuriuo važiavo proceso dalyviai yra dvipusio eismo iš dviejų juostų su skiriamąja ištisine ženklinimo linija, kuria paženklintos tik važiuojamoji ir priešpriešinio eismo dalys, todėl nepagrįsti apelianto teiginiai, kad M. J. sustojo antroje eismo juostoje, o jis – pirmoje. Iš eismo įvykio vietos schemos matyti, kad dešinė kelio juosta, kuria važiavo ir prie sankryžos sustojo abi transporto priemonės, yra viena, kurios plotis 4,5 m. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, joje tik teoriškai gali tilpti dvi transporto priemonės. Šias išvadas grindė nukentėjusiojo ir paties N. M. parodymais bei LST 1379:1995 „Kelių ženklinimas“ 1.3 punkto nuostatomis, pagal kurias minimalus ženklinamos eismo juostos plotis, kurio pakanka automobiliams važiuoti viena eile, yra 3 m. Esant būtinumui, ženklinamos eismo juostos, kuria vyksta tik lengvųjų automobilių eismas ir yra atitinkami eismo apribojimai, plotis gali būti sumažintas iki 2,75 m. Nustatyta, kad M. J. prie sankryžos atvažiavo ir sustojo pirmas, šioms aplinkybėms neprieštarauja ir N. M.. Nukentėjusysis apklausiamas teisme nurodė, kad jo vairuojamas automobilis stovėjo viduryje eismo juostos, „Renault Twingo“ automobilis privažiavo prie jo automobilio galinių keleivio durelių, nes toliau nebuvo vietos, nebūtų tilpę veidrodėliai, o užsidegus žaliam šviesoforo signalui ir jam išvažiavus į sankryžą, N. M. pabandė važiuoti greta, tačiau neužteko vietos, tada padidino greitį ir lenkė jį. Jis pristabdė, tačiau eismo įvykio išvengti nepavyko. Tai, kad prie sankryžos, vienam automobiliui stovint viduryje eismo juostos, neužtenka vietos dviem automobiliam, matyti ir iš N. M. pateiktų fotonuotraukų (2 lentelė, b. l. 63), kurioje užfiksuota, kad vienam automobiliui sustojus prie sankryžos, kitas automobilis, nerizikuodamas užkliudyti jau stovintį, nesusigretina visiškai su pirmuoju automobiliu. Be to, nors už sankryžos, kelio pusėje, kuria važiavo proceso dalyviai, stovi ženklas „Sustoti draudžiama“, tačiau kitoje kelio pusėje šis ženklas draudžia stovėti automobiliams tik 20 m nuo jo, todėl priešpriešinėje eismo juostoje stovi automobiliai (b. l. 63-65), tai rodo, kad priešpriešine juosta važiuojantiems automobiliams tenka važiuoti labai arti, ar net kirtus ženklinimo liniją, todėl teismas pagrįstai nustatė, jog abi transporto priemonės šalia viena kitos už sankryžos Grybo gatve nebūtų galėjusios važiuoti. Pažymėtina tai, kad nukentėjusysis tiek rašytiniame paaiškinime, tiek teisme parodė, kad eismo įvykis įvyko sankryžos pabaigoje, dar iš jos neišvažiavus. Atsižvelgiant į tai, šios aplinkybės tikslintinos, pripažįstant, kad eismo įvykis įvyko sankryžoje, bandant N. M. aplenkti pirmą į sankryžą įvažiavusį M. J. ir kirsti sankryžą pirmam. Eismo įvykio mechanizmą patvirtina ir nustatyti automobilių sužalojimai: automobilio „Toyota Corolla“ priekinis dešinysis sparnas ir „Renault Twingo“ galinis kairys sparnas. Pritartina pirmosios instancijos išvadai, kad apgadinimų pobūdis rodo, kad kontakto metu automobilis „Renault“ jau buvo beveik aplenkęs automobilį „Toyota“, buvo jo priekyje. Atsižvelgiant į išdėstytą ir į KET 101 punkto nuostatas, N. M. privalėjo keisdamas kryptį įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, to nepadaręs, pažeidė kelių eismo taisykles ir sukėlė eismo įvykį.

Taip pat nepagrįsti N. M. argumentai dėl nukentėjusiojo parodymų prieštaringumo bei pareigūnų R. Š. bei R. M. parodymų melagingumo. Byloje nėra duomenų, kurie leistų abejoti liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais ar manyti, jog jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, taip pat jokio pagrindo abejoti šių asmenų parodymais neturi. Todėl pagrįstai minėtų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai laikyti įrodymais, pagrindžiančiais N. M. kaltę. Be to, liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai, priešingai nei teigia N. M., yra nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, bei visiškai atitinka tarnybiniame pranešime bei M. J. 2015 m. kovo 12 d. rašytiniame paaiškinime nurodytas aplinkybes ir kitą pažeidimo metu surinktą medžiagą.

Tuo tarpu N. M. parodymai dėl automobilių manevravimo ir vairuotojų veiksmų nebuvo nuoseklūs: R. M. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad N. M. teigė supratęs, kad į jį atsitrenkė automobilis, tačiau valstybinių numerių nepastebėjo, nes labai skubėjo į paskaitas ir nuvažiavo; 2015 m. kovo 12 d. N. M. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad užsidegus žaliai pradėjo važiuoti tiesiai, o M. J. vairuojamas automobilis pradėjo vytis ir spaudė jį į dešinę, kol nubrozdino; apklausiamas teisme teigė nesupratęs, kad įvyko eismo įvykis, tik išgirdo dundėjimą. Todėl apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi N. M. rašytiniu paaiškinimu, iš kurio matyti, kad jis matė ir suvokė kito automobilio vairuotojo veiksmus, kad jis važiuoja tiesiai ir eismo juosta už sankryžos nebuvo pakankama lygiagrečiai važiuoti abiem automobiliams.

Apelianto nurodytos aplinkybės, kad M. J. vairuojamas automobilis galimai ketino iš pradžių sukti į kairę, nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi, nes esant vienai eismo juostai, iš paskos antras privažiavęs automobilis turi pareigą sustoti už pirmojo eismo juostoje automobilio, juo labiau, kad antram automobiliui neužteko eismo juostoje vietos sustoti greta pirmo prie sankryžos stovėjusio automobilio bei už sankryžos greta abu automobiliai negalėjo važiuoti. Todėl išvažiuodamas į sankryžą ir joje bandydamas pirmą automobilį aplenkti, privalėjo įsitikinti, kad tai daryti saugu.

Apeliantas mano, kad teismas be pagrindo rėmėsi R. M. 2015 m. kovo 12 d. tarnybiniu pranešimu kaip įrodymu, nes jis įvykio nematė. Tarnybinis pranešimas yra dokumentas, kuriame policijos pareigūnas nurodo su įvykiu susijusias faktines aplinkybes, o jame nurodyta informacija vertinama kartu su liudytojų bei proceso dalyvių parodymais ir kitais rašytiniais įrodymais. Iš pareigūno R. M. tarnybinio pranešimo matyti, kad jis su kolega pagal gautą pranešimą buvo nuvykęs į įvykio vietą, apžiūrėjo automobilio abiejų automobilių apgadinimus, juos sugretino, užfiksavo pirminius proceso dalyvių paaiškinimu. Tarnybiniame pranešime nurodytos įvykio aplinkybės atitinka liudytojų ir nuketėjusiojo parodymus, N. M. rašytinį paaiškinimą bei rašytinę bylos medžiagą, todėl R. M. tarnybinis pranešimas apylinkės teismo pagrįstai pripažintinas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu administracinio teisės pažeidimo padarymą ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę (ATPK 256 straipsnis).

Taip pat atmestinas argumentas dėl suklastotos eismo įvykio vietos schemos. Pripažintina, kad ji nėra tiksliai užpildyta, tačiau ji nėra melaginga.

Apelianto nuomone, teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko pakankamai įrodymų jo kaltei pagrįsti. Pažymėtina, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl N. M. kaltės sukėlus eismo įvykį, todėl apelianto argumentai, jog apylinkės teismas nebuvo aktyvus ir jo kaltei pagrįsti nesurinko pakankamai įrodymų, nes nebuvo tiksliai nustatyta eismo įvykio vieta, o laikas nustatytas iš jo pateiktų duomenų, - atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad apylinkės teismas N. M. veikoje teisingai nustatė, kad būtent jis sukėlė eismo įvykį, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 101 punktą, t. y. ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo požymius.

N. M. ginčydamas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinės teisės pažeidimo padarymą, nurodo, jog nėra surinkta jo kaltės įrodymų, jis išgirdo garsą, tačiau nesuprato, kad įvyko eismo įvykis, o pamatęs apgadinimus, pranešė draudimo kompanijai.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles.

Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-70-2014).

Kelių eismo taisyklių 220 punkte numatyta, kad <...> dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariant, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad N. M. kaltė padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį teisės pažeidimą yra tinkamai įrodyta ir šis jo padarytas administracinis teisės pažeidimas teisingai kvalifikuotas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Apelianto nurodytus paaiškinimus, jog nėra jo kaltės dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, paneigia byloje surinkti įrodymai: paties N. M. 2015 m. kovo 12 d. rašytinis paaiškinimas, nukentėjusiojo 2015 m. kovo 12 d. rašytinis paaiškinimas ir parodymai teisme, liudytojų R. Š. ir R. M. parodymai teisme, pranešimas draudimo kompanijai. Apylinkės teismas, nustatė, kad ši versija prieštarauja tiek jo ankstesniam paaiškinimui, tiek policijos pareigūno R. M. tarnybiniam pranešimui, liudytojų R. M. ir R. Š. parodymams, nes: savo rašytiniame paaiškinime, jis nurodė, kad iki kontakto automobilio „Toyota“ vairuotojas jį spaudė į dešinę, kol įvyko kliudymas; teismo posėdyje teigė, kad jis paskambino tik į draudimą, bet ne į policiją, nes įvykį vertino mažareikšmiu; policijos pareigūnai patvirtino, kad bendraujant su N. M., šis neneigė suvokęs, kad įvyko eismo įvykis, kaip pasišalinimo priežastį nurodė skubėjimą į paskaitas. Šių įrodymų pagrindu pirmosios apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog N. M. išvažiavo iš eismo įvykio vietos, suvokdamas, kad įvyko eismo įvykis. Be to, N. M. apie eismo įvykį draudimo kompanijai pranešė tepraėjus keliolikai minučių, kas taip pat patvirtina jį suvokus, kad įvyko eismo įvykis. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis apie draudiminį įvykį pranešė draudimo bendrovei, nepaneigia minėtais įrodymais byloje pripažinto fakto dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos tyčia. Taigi, pagrįstai nustatyta, kad N. M. suvokė, jog įvyko eismo įvykis ir iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, nesustojo bei nepranešė policijai kaip privalėjo tai padaryti pagal KET (Akto redakcija, galiojanti nuo 2014 m. spalio 11 d.) 220 punkte nustatytus reikalavimus.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ir nešališkai ištyręs bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs įrodymus, nustatė nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą išaiškintinas ir N. M. atsakomybės pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį bei 130 straipsnio 1 dalį klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes bei jo kaltę sukėlus eismo įvykį ir tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas, pripažįstant, kad N. M. padarė ATPK 127 straipsnio 3 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, yra teisingas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.