Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Accuratus“ ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Admivita“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4431-656/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Admivita“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Accuratus“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl bankroto administratoriaus teisės į atlyginimą už suteiktas įmonės administravimo paslaugas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Teismas tenkino ieškinio dalį, tik formaliai vadovaudamasis tuo, kad buvo patvirtinta administratorės veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. Nors ši ataskaita buvo patvirtinta kreditorių susirinkime, tuo metu neišspręstų kreditorių reikalavimų suma bankroto byloje sudarė net 16 971 916 Lt, o teismo jau patvirtinti kreditorių reikalavimai sudarė tik 17,93 proc. visų kreditorių pareikštų finansinių reikalavimų sumos. Tuo metu kreditoriaus IDS BORJOMI BEVERAGES Co. N.V. (kurio iniciatyva UAB „Admivita“ ir buvo paskirta administratore) patvirtintas finansinis reikalavimas sudarė net 72,443 proc. visų patvirtintų reikalavimų bendros sumos ir iš esmės vien šio kreditoriaus balsais buvo patvirtinta ataskaita. Visi kiti susirinkime dalyvavę įmonės kreditoriai balsavo prieš administratorės veiklos ataskaitos tvirtinimą (prieš prievolės priėmimą). Vėliau atlikus auditą buvo nustatyta, kad ieškovė netinkamai vykdė administravimo funkcijas, galbūt netinkamai vedė buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima nustatyti BUAB „Accuratus“ veiklos, ūkinių operacijų, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, ir galbūt padarė įmonei 140 804,02 Eur žalą. Administratorės ataskaitos patvirtinimas sudaro tik pagrindą preziumuoti, kad nurodytu laikotarpiu administratorė tinkamai vykdė savo funkcijas, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama ir į bylą buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog negali būti išmokėtas visas maksimalus administratorės atlyginimas. Šių argumentų teismas nevertino, todėl šioje bylos dalyje neatskleista bylos esmė. Teismas nepagrįstai priteisė 1 304,59 Eur PVM sumą, neįvertindamas aplinkybės, kad ieškovė nėra išrašiusi PVM sąskaitos faktūros, šios PVM sumos nėra sumokėjusi ir šią dieną jos prievolė sumokėti šią PVM sumą nėra kilusi. Ieškovė jos pateiktos 2013 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaitos faktūros (serija ADM 2013 Nr. 000085) nėra įtraukusi į savo apskaitą ir nėra sumokėjusi joje nurodytos 41 590,14 Lt (12 045,34 Eur) PVM sumos, taigi ir 1 304,59 Eur PVM sumos. Ieškovė siekė tiek nuo teismo, tiek nuo atsakovės nuslėpti, kad minėta sąskaita nėra įtraukta į ieškovės apskaitą ir nėra sumokėtas joje nurodytas PVM. Be to, ieškovės pozicija yra prieštaringa ir nelogiška, nes ji teigia, kad ginčo sąskaita buvo anuliuota, bet tuo pačiu teigia, jog ta pati anuliuota sąskaita po teismo sprendimo priėmimo bus įtraukta į ieškovės buhalterinę apskaitą. Tačiau PVM sąskaita faktūra turi būti įtraukta į apskaitą tą mokestinį laikotarpį, kai ji buvo išrašyta.

Teismas visapusiškai neištyrė ir nevertino visų byloje pateiktų įrodymų ir nenustatė esminių aplinkybių, suponuojančių akivaizdų pagrindą priteisti ieškovei visą ieškinio sumą. Toks sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes teismas nenurodė jokių teisinių motyvų, kodėl apeliantei priklauso atlyginimo dalis tik už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. ir kodėl nepriklauso atlyginimas, nepatvirtinus ūkinės komercinės veiklos rezultatų.Dėl netinkamo duomenų skaičiavimo bei įvertinimo ir dalyje dėl atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Pajamų- sąnaudų suvestinėje, pateiktoje kartu su veiklos ataskaita už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., nurodyta, kad už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. administratorės atlyginimas sudarė 88 550 Lt (25 645,85 Eur) ir tokią sąmatą, skirtą naudoti iki pirmo kreditorių susirinkimo, patvirtino Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi. Nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. atlyginimas sudarė 66 000 Lt (19 114,92 Eur) suma, apskaičiuota pagal 2011 m. liepos 4 d. susirinkime patvirtintą sąmatą, t. y. 12 x 5 500 Lt + PVM. Taigi iš viso už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. administratorės atlyginimas sudarė 44 760,77 Eur + PVM, o apeliantei buvo išmokėta šiuo laikotarpiu 33 550 Lt (9 716,75 Eur) + PVM suma, taigi skolos likutis sudarė 35 044,02 Eur (121 000 Lt) + PVM. 2012 m. liepos 3 d. kreditoriai patvirtino administratorės veiklos ataskaitą ir kartu pajamų-išlaidų suvestinę, kurioje buvo nurodyta 121 000 Lt skola administratorei.Teismo motyvas, kad nėra pagrindo apeliantei priteisti atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d., nes ieškovė nepateikė atsakovei papildomų duomenų, nėra pagrįstas elementaria logika. Atsakovės atstovui perduoti visi duomenys, susiję su atsakove, o apeliantė jokiais BUAB „Accuratus“ dokumentais nedisponuoja, be to, apeliantė, vykdydama atsakovės bankroto procedūrą, nuolat teikė atsakymus ir paaiškinimus kreditoriams dėl vykdomų procedūrų, dėl ūkinės komercinės veiklos, tačiau kreditoriai ir naujas administratorius piktnaudžiaudami pakartotinai prašo jau pateiktų duomenų. Be to, nei kreditorių įpareigojimas administratorei vykdyti įmonės ūkinę komercinę veiklą, nei atlyginimas administratorei už tokią veiklą nebuvo nustatyti, todėl susirinkimui nepritarus administratorės iniciatyva vykdytai ūkinei komercinei veiklai, negali būti panaikinama administratorės teisė į atlyginimą, kuris buvo patvirtintas šiuo metu galiojančiais ir juridinę galią turinčiais nutarimais. Administratorė neteko tik teisės reikalauti papildomo atlyginimo už vykdytą ūkinę komercinę veiklą, bet ne už kitas atliktas funkcijas, už kurias atlygis sudarė 3 500 Lt + PVM per mėnesį. Teismas nepasisakė dėl atlyginimo dalies už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d., nors ieškovė tokį reikalavimą buvo pareiškusi. Minėtu laikotarpiu ieškovė vykdė kreditorių susirinkimo nutarimus bei kitas jai nustatytas pareigas, todėl vadovaujantis 2013 m. birželio 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimu, turi pagrįstą teisę reikalauti apmokėjimo už suteiktas paslaugas (27 548,30 Lt). Kitaip būtų paneigtas pavedimo teisinių santykių atlygintinumas, administratorės teisės bei teisėti lūkesčiai.

Administratorės ataskaitos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą jos veiklai ar veiklos daliai, už kurią tvirtinama ataskaita. Todėl ataskaitos patvirtinimas reiškia prievolės įvykdymo priėmimą. UAB „Admivita" veiklos ataskaita už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. buvo patvirtinta, o tai tiek pagal teisės aktus, tiek teismų praktiką suponuoja pagrindą sumokėti atlygį bankroto administratorei už suteiktas bankroto administravimo paslaugas. Nėra teisinio pagrindo teismui vertinti atliktą UAB „Admivita" veiklos auditą, nes žalos klausimas nėra šios civilinės bylos dalyku, o sudaro atskirą pagrindą kreditoriams ginti savo teises kitose civilinėse bylose, jei jie mano, jog dėl administratorės veiksmų buvo padaryta žala. Be to, minėta audito ataskaita neeliminuoja administratorės reikalavimo teisės į BUAB „Accuratus" pagal patvirtintas administravimo išlaidų sąmatas ir administratorės veiklos ataskaitas bei nedaro negaliojančiais BUAB „Accuratus" kreditorių priimtu sprendimu. Kreditoriai neskundė priimtų nutarimų, o tai reiškia, kad įvykdytas pavedimas buvo priimtas ir už tai turi būti atsiskaityta.Atsakovės teiginiai dėl kreditorių susirinkime balsavusiųjų asmenų procentinės išraiškos, lyginant su neišspręstų, tačiau bankroto byloje pareikštų, finansinių reikalavimų dydžiu, neturi jokios teisinės reikšmės, nes pats kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo patvirtinta ataskaita, buvo teisėtas, nutarimas nebuvo apskųstas ir yra galiojantis. Bankroto administratorės UAB „Admivita" teisės į patvirtintą atlyginimą už suteiktas paslaugas neeliminuoja ir argumentai, kad UAB „Admivita" nebendradarbiavo su kreditoriais, neteikė informacijos ir paaiškinimų, susijusių su jos vykdyta veikla. Atsakovės ir jo kreditorių reikalavimai, prabėgus daugiau nei pusantrų metų po UAB „Admivita" atsistatydinimo iš administratorės pareigų, kuomet naujajam administratoriui buvo perduoti visi BUAB „Accuratus" dokumentai, rodo tik atsakovės piktnaudžiavimą ir siekį vilkinti tiek šią civilinę bylą, tiek atsiskaitymo su UAB „Admivita" momentą.Kreditorių susirinkimas nutarimais patvirtino mėnesinį atlyginimą + PVM, nes bankroto administratorius yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Patvirtinus mėnesinį atlyginimą administratoriui kartu su PVM, akivaizdu, kad šioje civilinėje byloje priteistos sumos išmokėjimu atveju, UAB „Admivita“ įgis mokestines prievoles, kurias ir vykdys teisės aktų nustatyta tvarka. Neesant teismo sprendimo dėl atlyginimo bankroto administratorei sumokėjimo, nėra prievolės įtraukti PVM sąskaitą faktūrą į UAB „Admivita“ buhalterinę apskaitą, nes pagal pavedimo sutartį administratorė gauna atlyginimą, tik bankrutavusiai įmonei sukaupus lėšas. Be to, šioje civilinėje byloje nėra ir dėl netinkamo teismingumo negali būti sprendžiamas klausimas dėl UAB „Admivita“ mokestinių prievolių atsiradimo ir jų vykdymo, todėl tokie atsakovės teiginiai nėra reikšmingi bylai ir neturi jokios juridinės galios sprendžiant skolos priteisimo klausimą.

Faktas, kad buvo patvirtinta ieškovės sudaryta veiklos ataskaita už tam tikrą ataskaitinį laikotarpį, negali būti suabsoliutintas. Į bylą buvo pateikti įrodymai (taip pat audito ataskaita), patvirtinantys, kad administratorė netinkamai vykdė savo funkcijas ir todėl jai negali būti išmokėtas visas maksimalus atlyginimas. Administratorės veiklos ataskaita už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. buvo patvirtina tik iš dalies, t. y. nebuvo pritarta nurodytu laikotarpiu ieškovės vykdytai įmonės ūkinei veiklai. Todėl tam, kad būtų išspręstas klausimas, koks atlyginimas ieškovei turi būti išmokėtas už šį laikotarpį, turi būti nustatyta, kokią teiktų paslaugų dalį sudarė įmonės ūkinės veiklos vykdymas ir kokią dalį sudarė kiti administravimo veiksmai.Būtent dėl ieškovės nenoro bendradarbiauti ir jos kaltės, susiklostė tokia situacija, kad nebuvo galima nustatyti, kokia apimtimi ieškovė yra įvykdžiusi savo prievoles ir apskaičiuoti jai išmokėtino atlyginimo, kuris turi būti išmokamas proporcingai atliktų darbų apimčiai, atsižvelgiant į pavedimo sutarties dalies įvykdymą. Ieškovė net tris kartus atsisakė pateikti paaiškinimus ir dokumentus, reikšmingus sprendžiant atsiskaitymo su ja klausimą, o atsakovės kreditoriai net trijuose susirinkimuose norėjo išspręsti šį klausimą, tačiau to negalėjo padaryti dėl ieškovės nebendradarbiavimo. Skunde pateiktas pasiteisinimas, kad ieškovė negali pateikti atsakymų, nes visi dokumentai yra perduoti atsakovės administratoriui, yra nepagrįstas, nes ieškovė iš esmės perdavė tik PVM sąskaitas faktūras, nepateikdama jų išrašymo pagrįstumą patvirtinančių dokumentų. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikta audito ataskaita, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad ieškovė netinkamai tvarkė atsakovės buhalterinę apskaitą 2010 – 2013 metais, nes iš tyrimui pateiktų dokumentų (t. y. tų dokumentų, kuriuos iš ieškovės perėmė atsakovės administratorius) tiksliai negalima nustatyti atsakovės veiklos, ūkinių operacijų, įsipareigojimo dydžio ir struktūros.Ieškovės vykdyta atsakovės ūkinė veikla buvo ieškovės teikiamų administravimo paslaugų dalis, o atsakovės kreditorių patvirtintas administratorės atlyginimas apėmė ir atlyginimą už vykdytą ūkinę veiklą, nes atsakovės patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje atskirai nebuvo išskirta ūkinė veikla ir nebuvo nustatytas papildomas atlyginimas už ūkinės veiklos vykdymą. Nepritarus ieškovės vykdytai ūkinei veiklai, atitinkama dalimi turi būti mažinamas ieškovei išmokėtinas atlyginimas, nes laikoma, kad kreditoriai iš dalies nepriėmė ieškovės prievolės įvykdymo. Ieškovei nebedarbiaujant ir nepateikiant paaiškinimų bei dokumentų, neįmanoma nustatyti, kokia apimtimi savo administravimo prievolę tinkamai įvykdė ieškovė, koks jai turi būti išmokėtas atlyginimas, tuo labiau, kad atsakovės įmonės ūkinė veikla iš esmės sudarė pagrindinę ieškovės teiktų administravimo paslaugų dalį. Už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. ieškovė net nesudarė ir kreditorių susirinkimui nepateikė tvirtinti administratorės veiklos ataskaitos. Tai reiškia, kad už šį laikotarpį kreditoriai jokia apimtimi iš ieškovės prievolės įvykdymo nėra priėmę. Be to, ieškovė net nenurodė, kokius konkrečius administravimo veiksmus nurodytu laikotarpiu atliko ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.Ieškovės pozicija, kad už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. susidarė 121 000 Lt (35 044,02 Eur) + PVM skolos likutis, prieštarauja tiek ieškovės ankstesnei pozicijai, suformuotai ieškinyje, tiek byloje surinktiems įrodymams. Iš audito ataskaitos matyti, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. ieškovė už teiktas paslaugas išrašė sąskaitų, kurių bendra suma yra 44 550 Lt be PVM, o su PVM – 53 905,50 Lt. Tai, kad minėtą sumą, t. y. 53 905,50 Lt, atsakovė ieškovei yra sumokėjusi, ieškovė pripažino savo ieškinyje. Taigi atsakovė su ieškove pilnai yra atsiskaičiusi pagal ieškovės sąskaitas, išrašytas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir šalys to neginčija, kad UAB „Admivita“ buvo BUAB „Accuratus“ bankroto administratore nuo 2010 m. sausio 27 d., kai įsitesėjo teismo nutartis paskirti ja bankroto administratore, iki 2013 m. gruodžio 27 d., kai įsiteisėjo nutartis atstatydinti UAB „Admivita“ iš bankroto administratorės pareigų.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi patvirtino laikiną (iki pirmasis BUAB „Accuratus“ kreditorių susirinkimas patvirtins naują) administravimo išlaidų sąmatą, joje be kita ko nustatydamas ir 5 500 Lt atlyginimą administratorei už administravimo paslaugų teikimą.

2011 m. birželio 30 d. įvyko pirmasis kreditorių susirinkimas, kurio metu kreditorių susirinkimas 8 darbotvarkės punktu patvirtino administravimo išlaidų sąmatą, kurioje taip pat buvo nustatytas 5 500Lt + PVM bankroto administratorės atlyginimas nuo 2011 birželio 1 d. iki įmonės pabaigos. Kaip matyti iš sąmatos duomenų, į administratorės atlyginimo sumą nebuvo įtrauktos jokios kitos administravimo proceso metu galinčios atsirasti išlaidos (kaip, pavyzdžiui, teisinėms, transporto ir pan. paslaugoms apmokėti), todėl nustatyta 5 500 Lt suma apėmė tik atlygį už teikiamas administravimo paslaugas. 2011 m. birželio 30 d. susirinkime buvo patvirtintas ir pavedimo sutarties projektas, įpareigojant kreditorių susirinkimo pirmininką pasirašyti su bankroto administratore UAB „Admivita“ pavedimo sutartį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tarp įmonės administratoriaus ir įmonės susiklosto sutartiniai pavedimo administruoti nemokios įmonės turtą teisiniai santykiai, kurių pagrindas yra pavedimo sutartis. Nors pavedimo sutartis sudaroma kiek vėliau nei paskiriamas administratorius, šios sutarties teisiniai padariniai taikomi ex tunc, t. y. nuo pat teismo nutarties skirti teismo administratorių įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2012).

Pavedimo sutartis su ieškove buvo sudaryta 2011 m. liepos 4 d. Sutartyje, atsakovė, atstovaujama kreditorių susirinkimo (jos pirmininko), ir ieškovė (bankroto administratorė) sutarė, kad už pavedimo įvykdymą administratoriaus atlyginimas nustatomas pagal kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą. Kreditorių susirinkimui nustačius administratoriaus atlyginimą, sprendimo projektas dėl atlyginimo tampa šios sutarties neatskiriama dalimi. Be to, sutartyje taip pat įtvirtinta, kad kreditorių susirinkimas, nustatęs administratoriaus atlyginimą, vėlesniuose kreditorių susirinkimuose negali keisti administratoriaus atlyginimo už praėjusį laikotarpį.

2012 m. liepos 3 d. BUAB „Accuratus“ kreditorių susirinkimas 4 darbotvarkės klausimu patvirtino bankroto administratorės (ieškovės) ataskaitą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. Remiantis pajamų–sąnaudų suvestinės duomenimis, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., įmonės skola administratorei už administravimo paslaugas sudarė 121 000 Lt (88 550 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. (apskaičiuota pagal Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi patvirtintą sąmatą) ir 66 000 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. (apskaičiuota pagal 2011 m. birželio 30 d. pirmojo kreditorių susirinkimo patvirtintą sąmatą), išskaičiavus jau iki to momento atsakovės sumokėtą 33 550 Lt sumą).

2013 m. birželio 4 d. įvykusio kreditorių susirinkimo metu 4 darbotvarkės punktu patvirtinta, kad nuo 2013 m. gegužės 1 d. bankroto administratorės atlyginimas, įskaitant buhalterines apskaitos paslaugas, sudaro 3 500 Lt + PVM.

2013 m. gruodžio 30 d. kreditorių susunkimas patvirtino bankroto administratorės 2012 m. birželio 1 d. – 2013 m. balandžio 30 d. laikotarpio veiklos ataskaitą, išskyrus ataskaitos dalį dėl vykdytos ūkinės veiklos. Pirmiau nurodytos ataskaitos dalyje pajamų–išlaidų suvestinė nurodyta, kad įmonės skola administratorei už iki 2012 m. gegužės 31 d. suteiktas administravimo paslaugas sudaro 121 000 Lt, o už naują tvirtinamą laikotarpį (t. y. nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. administratorei priklauso 60 500 Lt atlyginimas. Iš viso 2013 m. balandžio 30 d. buvo patvirtinta 181 500 Lt atsakovės ieškovei nesumokėto administratorės atlyginimo skola.

Kaip savo 2014 m. rugpjūčio 12 d. pretenzijoje atsakovei nurodė pati ieškovė ir ką atsiliepime į apeliacinį skundą pripažįsta ir atsakovė, iš viso atsakovė ieškovei už administravimo paslaugas iki ieškinio šioje byloje pateikimo yra sumokėjusi 44 550 Lt + PVM.

2014 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais ieškovė perdavė atsakovės naujai bankroto administratorei įmonės turtą ir dokumentus, be kita ko, įmonės buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės, teisminių bylų dokumentus, sutartis. Paskutinis perdavimas įvyko 2014 m. rugpjūčio 7 d.

ĮBĮ 36 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad nutraukus bankroto bylą ar nutraukus su administratoriumi sudarytą pavedimo sutartį, atlyginimas už suteiktas administravimo paslaugas išmokamas proporcingai atliktų darbų apimčiai, atsižvelgiant į pavedimo sutarties dalies įvykdymą, išskyrus atvejus, kai administratorius vykdė bankroto procedūras po to, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad neteko teisės teikti bankroto administravimo paslaugas ir (arba) pavedimo sutartis buvo nutraukta. Kai administratorius atstatydinamas esant nebaigtoms bankroto procedūroms, pavedimo sutartis nutraukiama ir administratoriui priklausantis atlyginimas išmokamas, kai atstatydintas administratorius perduoda įmonės turtą ir dokumentus naujai paskirtam administratoriui, bet ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo turto ir dokumentų perdavimo akto pasirašymo dienos.

Nagrinėjamu atveju esminis ginčas iškilo dėl atsakovės pareigos sumokėti ieškovei administratorės atlyginimą apimties. Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nenustatė akivaizdaus pagrindo priteisti ieškovei visą jos ieškinyje reikalautą administratorės atlyginimo sumą. Savo ruožtu atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino bankroto administratorės veiklos ataskaitos patvirtinimą bei neįvertino kitų atsakovės nurodytų, su jos prievolės vykdymu susijusių, aplinkybių, todėl nepagrįstai priteisė ieškovei visą atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d.

ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje pirmiau minėtų kreditorių nutarimų patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą priėmimo metu, buvo nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, atlyginimas administratoriaus padėjėjui (padėjėjams), su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla. Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis). Pagal to paties straipsnio 5 dalį administratoriaus atlyginimo suma (atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti ir (arba) bankrutavusi įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį bei jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų bei pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir kiekį) ir jo mokėjimo tvarka (atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto baigus bankroto procesą arba dalimis vykdant bankroto procesą) nustatoma pavedimo sutartyje.

Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, net jei paskesnio kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimas nagrinėjamais klausimais rodo kreditorių susirinkimo valią tam tikrus klausimus po šio nutarimo priėmimo spręsti kitaip, tai nepašalina iki tol galiojusiu kreditorių susirinkimo nutarimu sukurtų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad atlyginimas administratoriui gali būti pakeistas ir naujas atlyginimas nustatomas tik nuo kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo dienos. Kreditorių susirinkimas negali peržiūrėti ir pakeisti administratoriui nustatyto atlyginimo dydžio už jo praėjusiu laikotarpiu suteiktas administravimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015).

Įvertinusi pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankrutavusios įmonės kreditoriai vėlesniu nutarimu negalėjo ar (ir) negali pakeisti jau ankstesniais kreditorių nutarimais nustatytą administratoriaus atlyginimo dydį, kuris, kaip nurodyta pirmiau, nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. sudarė 5 500 Lt + PVM, o nuo 2013 m. gegužės 1 d. – 3 500 Lt + PVM. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2011 m. birželio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimas nėra nuginčytas ir galioja, todėl atsakovės akcentuojamos aplinkybės, jog minėto nutarimo priėmimo metu teismo patvirtintų ir atitinkamai nutarimo priėmime dalyvavusių kreditorių reikalavimų suma sudarė tik 17,93 procentus nuo visų pareikštų bankroto byloje finansinių reikalavimų sumos, įvertinus pirmiau nurodytą teismų praktiką bei tai, kad pagal ĮBĮ 24 straipsnyje įtvirtintą kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarką įstatymo leidėjas kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimą nustatė tiesiogiai priklausomą nuo teismo patvirtintų (o ne apskritai pareikštų) kreditorių finansinių reikalavimų dydžio, neturi jokios teisinės reikšmės šioje byloje nagrinėjamam klausimui ir niekaip nepaneigia pirmiau minėtais šioje nutartyje nutarimais nustatyto ieškovei atlyginimo už teiktas administravimo paslaugas dydžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Tačiau aplinkybė, kad kreditorių susirinkimas nebegali retrospektyviai keisti galiojančiais kreditorių susirinkimo nutarimais nustatyto administratoriaus atlyginimo dydžio, automatiškai nereškia, jog bankroto administratorius visais atvejais turi teisę gauti absoliučiai visą (maksimalų) nustatytą (sulygtą) atlyginimą. Pagal CK 6.761 straipsnio 4 dalį, įgaliotojas privalo sumokėti įgaliotiniui atlyginimą, įgaliotiniui tinkamai įvykdžius pavedimą. Kitaip tariant, administratorius, kaip įgaliotinis, kurį su bankrutuojančia įmone sieja pavedimo teisiniai santykiai ir kuriam atlyginimo mokėjimas yra ne atlyginimas darbo teisinių santykių prasme, o civilinių teisinių santykių pagrindu mokamas atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas, turi teisę gauti visą (maksimalų) sutartą (kreditorių susirinkimo patvirtintą) atlyginimą tik tuo atveju, jeigu jis tinkamai suteikė paslaugas – tinkamai ir visiškai įvykdė pavedimo sutartyje prisiimtą prievolę.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas ir ką savo apeliaciniame skunde akcentavo ieškovė, kasacinio teismo praktikoje jau buvo išaiškinta, jog administratoriaus ataskaitos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai ar jo veiklos daliai, už kurią tvirtinama ataskaita. Kadangi susiklosto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, tai ataskaitos patvirtinimas, be kita ko, reiškia prievolės įvykdymo priėmimą CK 6.123 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Tai savo ruožtu reiškia, kad bankroto administratorius, kreditorių susirinkimui patvirtinus jo veiklos ataskaitą, t. y. priėmus jo prievolės įvykdymą už tam tikrą laikotarpį, nebeturi įrodinėti, jog jis savo prievolę įvykdė ir (ar) įvykdė tinkamai ir preziumuotina, kad jis turi teisę gauti visą atlyginimą už šį laikotarpį. Tačiau, kaip visiškai pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo atsakovė, administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimas savaime neeliminuoja atsakovės, kaip prievolę priėmusios kreditorės, teisės ginčyti prievolės įvykdymo tinkamumą ir atitinkamai nuginčyti prezumpciją, jog ieškovė įgijo teisę reikalauti viso sutarto (maksimalaus) atlyginimo sumokėjimo. Iš esmės tokios pozicijos laikomasi ir pačios ieškovės cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011), kurioje nurodyta, kad administratoriaus ataskaitos nepatvirtinimas reiškia, jog kreditoriai nesutinka su administratoriaus veikla vykdant pavedimo sutartį. Kol prievolės įvykdymas nepriimtas, pareigą įrodyti, kad prievolė įvykdyta ir įvykdyta tinkamai, turi skolininkas (CK 6.123 straipsnio 2 dalis), o tais atvejais, kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nors ir pagrįstai nurodydamas, kad atsakovės pateiktas UAB „Auditoriai ir konsultantai“ atliktas BUAB „Accuratus“ dokumentų už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. įvertinimas (kuriame pažymėta, jog įmonei nurodytu laikotarpiu dėl aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymo galėjo būti padaryta 486 168,13 Lt žala), savaime neeliminuoja ieškovės teisės gauti atlyginimą už teiktas administravimo paslaugas, visiškai nepagrįstai nenagrinėjo atsakovės nurodytų aplinkybių, susijusių su administratorės funkcijų vykdymo tinkamumu, ir netyrė, ar ieškovė iš tikrųjų tinkamai ir visiškai įvykdė savo prievolę (tinkamai suteikė administravimo paslaugas) ir atitinkamai turi teisę gauti maksimalų kreditorių susirinkimų nutarimuose nustatytą atlyginimo dydį.

Be to, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad 2013 m. gruodžio 30 d. kreditorių susirinkimas tik dalinai patvirtino administratorės veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. (nepatvirtinta dalis dėl vykdytos ūkinės veiklos), neatsižvelgė į tai, kad šiuo administratorės veiklos laikotarpiu ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje buvo aiškiai nurodyta, jog prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, o ir atlyginimo administratorei nustatymo metu (2011 m. birželio 30 d.) į 5 500 Lt + PVM atlyginimą, kuris galiojo ir laikotarpiui nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d., nebuvo įtraukti mokėjimai administratorei už ūkinės komercinės veiklos vykdymą, todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, sutiktina su ieškovės pozicija, kad šiuo konkrečiu atveju ataskaitos dalies dėl vykdytos ūkinės veiklos nepatvirtinimas, skirtingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nepaneigia ieškovės prievolės įvykdymo už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. priėmimo ir neperkelia bankroto administratorei pareigos įrodyti jos teisę reikalauti viso sulygto atlyginimo sumokėjimo. Savo ruožtu, kaip minėta pirmiau, atsakovė turi teisę įrodinėti, kad ir minėtu laikotarpiu ieškovė iš tikrųjų netinkamai vykdė ar neįvykdė jos prisiimtų prievolių ir todėl neturi teisės į viso atlyginimo priteisimą. Tačiau šalių nurodytų aplinkybių, susijusių su atsakovės pareigos sumokėti atlyginimą administratorei apimtimi, pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo ir laikotarpiui nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d., todėl ir šioje dalyje bylos esmė liko neatskleista.

Galiausiai, kaip jau minėta pirmiau, bankroto administratorės UAB „Admivita“ veiklos ataskaita už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d., kai įsiteisėjo teismo nutartis atstatydinti ieškovę iš administratorės pareigų, nebuvo patvirtinta, todėl, remiantis kasacinio teismo praktika, būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad prievolė įvykdyta ir įvykdyta tinkamai ir ieškovė turi teisę į viso atlyginimo sumokėjimą. Bankroto administratorė, kaip juridinis asmuo, vykdydama atlygintinę kitos įmonės administravimo veiklą, privalo turėti bei apskaityti jos veiklą (veiksmus) pagrindžiančius dokumentus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė perdavė naujai BUAB „Accuratus“ administratorei visą bankrutavusios įmonės turtą ir dokumentus, savaime neatleidžia ieškovės nuo pareigos įrodinėti, kad ji tinkamai suteikė paslaugas ir įgijo teisę reikalauti viso atlyginimo. Kita vertus, aplinkybės, kad ieškovė buvo įmonės administratore nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d., atsakovė neginčija, todėl, priešingai nei interpretuoja atsakovė, tai, jog ieškovė nepateikė papildomų atsakovės kreditorių reikalaujamų duomenų, savaime nesuteikia atsakovei teisės apskritai nemokėti ieškovei atlyginimo, kai įmonės turtas ir kiti dokumentai yra perduoti atsakovei. Todėl šiuo atveju abi šalys turėjo teikti įrodymus, pagrindžiančius, kokį, jų nuomone, atlyginimą, administratorė turėjo gauti už minėtą laikotarpį. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2013 m. gegužės 1 d. į administratoriaus atlyginimą pagal patvirtintą sąmatą buvo įskaičiuojamos ir buhalterinės apskaitos paslaugos, todėl šių paslaugų atlikimo tinkamumas taip pat turi įtakos ieškovei priteistino atlyginimo dydžiui.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, suabsoliutinęs administratorės veiklos ataskaitos patvirtinimo aplinkybę ir nevertinęs atsakovės argumentų dėl ieškovės prievolių vykdymo tinkamumo, taip pat netinkamai paskirstydamas šalių įrodinėjimo pareigą, neatskleidė bylos esmės, taip pažeisdamas pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai bei įvykdyti teisingumą (CPK 6 straipsnis). Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau, įvertinusi ginčo esmę bei reikšmę ir atsižvelgusi į papildomai išreikalautinų ir tirtinų įrodymų apimtį bei pobūdį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, bei į tai, kad ir byloje esami įrodymai nebuvo visapusiškai pirmosios instancijos teismo išnagrinėti, teisėjų kolegija, remdamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, daro išvadą, kad pagal byloje pateiktus įrodymus šios bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.