Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio AVPK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą atsakovės atstovui pranešta tinkamai, teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 144).

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos30straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustatoįstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymųnumatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK6.271straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK6.246straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK6.249straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK6.247straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagalCK6.271straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimasadministracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartisadministracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartisadministracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartisadministracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

CK 6.271straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagalįstatymusšios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagalCK6.271straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatymear sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK6.246straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 nutartisadministracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R(84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atliko neteisėtus veiksmus.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimąbyloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimąValašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 11 d. nutartįadministracinėje bylojeNr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimąadministracinėje bylojeNr. A261-1802/2013ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimąadministracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš jo laikymo Panevėžio AVPK Areštinėje metu jam neužtikrinto teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto normos reikalavimo, higienos normų, susijusių su jo laikymu Areštinės kamerose, reikalavimų nesilaikymu ir maitinimo tvarkos pažeidimu.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant teritorinės policijos įstaigos areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą, vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (ginčui aktuali 2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 5-V-382redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 13 d.) (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, nustatančiu vienam policijos areštinės kameroje laikomam asmeniui tenkančią ploto normą, kuri negali būti mažesnė nei 5 kv.m (sanitarinio mazgo plotas į bendrąjį gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartįadministracinėje byloje Nr. A-678-442/2015; 2015 m. liepos 16 d. nutartįadministracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartįadministracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015, kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), t. y. nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 21 d. (iki 2016 m. sausio 13 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje Nr. 13 (10,2 kv. m), vėliau toje pačioje kameroje su vienu asmeniu iki 2016 m. sausio 14 d., o vėliau toje pačioje kameroje vienas); nuo 2016 m. vasario 29 d. iki 2016 m. kovo 2 d. pareiškėjas buvo laikomas su vienu asmeniu kameroje Nr. 13; nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. – vienas kameroje Nr. 19 (10,5 kv. m); nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. ir nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2016 m. liepos 15 d. – vienas kameroje Nr. 19; nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. liepos 22 d. – su vienu asmeniu kameroje Nr. 19; nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. ir nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. – vienas kameroje Nr. 6 (7,37 kv. m); nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. – vienas kameroje Nr. 6; nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2016 m. spalio 27 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. – vienas kameroje Nr. 22 (8,10 kv. m). Taigi, iš viso pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK buvo laikomas 45 paras (b. l. 87-124, 133).

Vadovaujantis šiais duomenis, taip pat atsižvelgiant į tai, jog kameroje Nr. 13 esančio sanitarinio mazgo užimamas plotas yra 1,35 kv. m, o kameroje Nr. 19 – 1,24 kv. m., teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK Areštinėje pareiškėjui tekusi ploto norma buvo nežymiai pažeista 2016 m. sausio 14 d. ir nuo 2016 m. vasario 29 d. iki 2016 m. kovo 2 d.,pareiškėją laikant kameroje Nr. 13 su vienu asmeniu, kai pareiškėjui tekusi ploto norma buvo mažesnė0,58 kv. m, nei tai numato Taisyklių 80 punkte įtvirtintas reikalavimas, taip pat ir nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. liepos 22 d. pareiškėją laikant kameroje Nr. 19 su vienu asmeniu, kai pareiškėjui teko 4,63 kv. m. kameros ploto.Kitais pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK Areštinėje laikotarpiais jam tekęs plotas atitiko vienam asmeniui turinčio tekti plotonormos reikalavimą bei jį viršijo. Nustatytieji duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėją laikant vienvietėje kameroje, vienam asmeniui turinti tekti ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta, todėl pareiškėjo teiginiai, jog vienvietėje kameroje jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė ir dėl to, jog Panevėžio AVPK Areštinės kamerosedėl sudužusių langųbuvo šalta ir drėgna, iš atvirų tualetų sklidonemalonus kvapas, be to, nebuvo sudaryta sąlygųtinkamai išvėdinti kameras.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, taikomus teritorinių policijos įstaigų areštinėms, ginčo laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Minėtosios higienos normos 16 punktas įtvirtino reikalavimus gyvenamųjų patalpų oro temperatūrai, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pažymėtina, jog Higienos norma HN 134:2015 nenustatė jokių reikalavimų sanitarinio mazgo ir jame esančio tualeto įrengimui ar jo techninėms savybėms.

Vadovaujantis byloje pateiktame Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus (toliau – ir VTT AKS) vyriausiojo specialisto L. M. 2017 m. rugpjūčio 9 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 129-130) nurodytais duomenimis, nustatyta, kad 2005 m. Panevėžio AVPK Areštinės antrame korpuse buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu pakeisti visi baldai, lovos, langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, pakeisti vamzdynai, sumontuoti nauji unitazai; 2013 m. sausio mėn. buvo suremontuotas Areštinės pirmasis postas. Visuose Areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame įrengta atskira patalpų oro šalinimo sistema. Vyriausiojo specialisto tvirtinimu, vėdinimo sistema Areštinėje veikia be sutrikimų. Remiantis Panevėžio AVPK VTT AKS viršininko G. M. 2017 m. rugpjūčio 28 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 135) nurodytais duomenimis,šildymo sezono metu visos Areštinės kameros šildomos centriniu šildymu, drėgmės kamerose nėra. Areštinėje esanti vėdinimo sistema veikia labai gerai, ji nebuvo sugedusi, visi kamerų langai darinėjami, todėl pasibaigus šildymo sezonui, kamerose nėra drėgmės. Tarnybiniame pranešime Panevėžio AVPK VTT AKS viršininkas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nei žodžiu, nei raštu nėra teikęs jokių prašymų būti perkeliamas į kitas kameras (b. l. 135).

Minėtuose tarnybiniuose pranešimuose nurodytus duomenis, t. y. tinkamą techninę sanitarinio mazgo būklę, užtikrintas sąlygas kameras vėdinti per varstomus langus, taip pattai, jog Areštinėje yra veikianti mechaninė patalpų vėdinimo sistema, patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12) (toliau – ir Patikrinimo aktas) 2016 m. rugsėjo 30 d. atlikto patikrinimo metu nustatyti duomenys (b. l. 127-128). Patikrinimo akte pažymėta, kad sanitariniai įrenginiai techniškai tvarkingi; pažeidimų, susijusių su sanitariniuose mazguose esančių tualetų ar sanitarinių įrenginių būkle, nenustatyta; sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga, taip pat yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, kamerų langai varstomi (b. l. 127). Atkreiptinas dėmesys, kad nors Patikrinimo akte nustatyti ne konkrečiai pareiškėjo laikymo Areštinėje metu atlikto patikrinimoduomenys, tačiau jie susiję su labai artimu pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK Areštinėje laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo abejoti, kad patikrinimo metu nustatytos Areštinės kamerose buvusiossąlygos galėjo iš esmės pasikeisti.

Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, jog dėl šalčio ir drėgmės, jį laikant Areštinės kameroje Nr. 22, jis susirgo. Iš byloje pateikto pareiškėjo Asmens išrašo duomenų, nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 10 d. 15 val. 29 min. pareiškėją konvojavus į Panevėžio AVPK Areštinę iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų, jis neturėjo nusiskundimų dėl sveikatosbūklės, taip pat ir vėliau dėl jokių susirgimų ar sveikatos sutrikimų pareiškėjas į Panevėžio AVPK medicinos darbuotoją nesikreipė (b. l. 126). Nagrinėjant bylą taip pat nenustatyta, jog dėl aptariamų pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su jo laikymo sąlygomis Panevėžio AVPK Areštinėje, pareiškėjas skundais ir (ar) prašymais būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK Areštinės administraciją ar pareigūnus, tokios aplinkybės nenurodė ir pats pareiškėjas teismui paduotame skunde bei teismo posėdyje teikdamas žodinius paaiškinimus, be to, tiek atsakovės atstovas atsiliepime, taip pat ir Panevėžio AVPK VTT AKS vyriausiasis specialistas tarnybiniame pranešime patvirtino, kad pareiškėjas, jį laikant Panevėžio AVPK Areštinėje, neteikė jokių skundų, susijusių su jo laikymo sąlygomis Panevėžio AVPK Areštinėje.

Pareiškėjas teigė neturtinę žalą patyręs ir dėl to, jog nuo Areštinėje išduodamos patalynės ir čiužinių buvo juntamas nemalonus kvapas, kamerose lovos buvo surūdijusios, be to, nebuvo išduodama tinkamų priemonių švarai ir tvarkai kamerose palaikyti.

Areštinių veiklos taisyklių, nustatančių teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką, 82 punktas įtvirtino nuostatą, kad policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Higienos normos HN 134:2015 41, 42, 43 punktuose įtvirtinus reikalavimus, taikytinus areštinėje laikomiems asmenims išduodamiems čiužiniams, pagalvėms, antklodėms, išvardintas minkštasis inventorius turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas). Aptariamos higienos normos 42 punkte įtvirtintas draudimas skelbė, kad policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims.

Sprendžiant dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog kameroje nebuvo sudarytos sąlygos švarai ir tvarkai palaikyti, todėl tam, jog galėtų nuvalyti stalą ar išsiplauti kameros grindis pareiškėjas turėjo plėšyti savo asmeninius drabužius, pagrįstumo, teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį, kad Taisyklių 9.2. punktas nustato pareigą policijos areštinėje laikomiems asmenims nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose (policijos pareigūnų nurodymu eilės tvarka skiriamas atsakingas už kameroje esančios tvarkos palaikymą asmuo). Analogiško turinio pareigą taip pat įtvirtino ir ginčo laikotarpiu galiojusių Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio AVPK viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 50-V-442 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 8.2. punktas. Pagal Higienos normos HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam kaip nepilnamečiui, priklausantys pavakariai būdavo išduodami pateikiant vakarienę arba visai neišduodami.