Klaipėdos apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Ž. Č. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. Č. ieškinį atsakovei A. R. G. dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo, vaiko bendravimo tvarkos su atsakove nustatymo, vaiko išlaikymo tvarkos pakeitimo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Argumentuoja, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka CPK 265 straipsnio reikalavimų ir buvo priimta nepakankamai įsigilinus į faktines bylos aplinkybes, neįvertinus esminių prašymo motyvų bei pažeidžiant prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

Nurodo, kad aplinkybė, jog prašymo nagrinėjimo metu atsakovė buvo Lietuvoje, yra visiškai nesusijusi su jos darbo santykių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pabaiga nuo 2023 m. balandžio 24 d. Atsakovė net ir po darbo santykių su šia įmone pabaigos jau buvo du kartus išvykusi dirbti į naftos platformas užsienyje nuo 2023 m. balandžio 25 d. iki 2023 m. gegužės 28 d. ir nuo 2023 m. birželio 20 d. iki 2023 m. liepos 19 d. bei neslepia, kad ir toliau dirbs užsienyje. Dėl šios priežasties darbo santykių nutraukimas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ negali kelti jokių lūkesčių, kad atsakovė artimiausiu metu liks Lietuvoje ir neiškils būtinybė spręsti vaiko priežiūros klausimo atsakovės išvykimo laikotarpiais. Teigia, kad būtent atsakovės darbo pobūdis ir yra pagrindinė priežastis, kodėl jis prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tik nustačius vaiko ugdymo įstaigą Klaipėdoje, o ne (duomenys neskelbtini), būtų užtikrinti vaiko interesai būti prižiūrimam tėvo, t. y. ieškovo, tais laikotarpiais, kai jo motina (atsakovė) yra išvykusi į užsienį. Teigia, kad išsamiai išdėstė aplinkybes, kaip tuo atveju, jei vaikas vis dėlto lankytų (duomenys neskelbtini) gimnaziją, būtų apsunkintos jo galimybės atsakovės išvykimo laikotarpiais perimti vaiko priežiūrą ir kad tai iš esmės pakeistų jau praktikoje nusistovėjusią ir vienerius metus galiojančią vaiko bendravimo tvarką su tėvu. Pažymi, jog ir Tarnyba nurodė, kad svarbu išsiaiškinti, kas rūpintųsi vaiko ugdymu, kai motina būtų išvykusi, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neanalizavo.

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas savaime prioritetą auklėti ir prižiūrėti vaiką suteikė ne vaiko tėvui (ieškovui), bet seneliams (atsakovės tėvams), kuriems susidariusioje situacijoje tektų vaiko priežiūros našta atsakovės išvykimo laikotarpiais. Toks tėvo atsakomybės perkėlimas seneliams pažeidžia CK 3.165 straipsnio 1 dalį, kuri įtvirtina tėvų pirmumo teisę auklėti vaikus, būti atsakingiems už jų auklėjimą ir vystymą, rūpinimąsi vaikų sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Be to, atsakovė nepaneigė jo nurodytų aplinkybių, kad tėvai yra pensininkai, senyvo amžiaus, abiem yra po 70 metų, automobilį vairuoja tik atsakovės tėvas, o atsakovės motina serga sunkia liga, jai reikalinga nuolatinė medikų priežiūra ir procedūros, po kurių ji nepajėgi rūpintis anūku.

Tuo atveju, jei vaikas ir toliau mokysis (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, atsakovės išvykimo laikotarpiais ieškovui praktiškai būtų neįmanoma perimti visapusiškos vaiko priežiūros, nors jo darbo pobūdis ir vykdomos funkcijos leidžia darbą dažniausiai atlikti nuotoliniu būdu ir sudaro galimybes maksimaliai užtikrinti vaiko priežiūrą, atsižvelgiant į jo poreikius ir dienos režimą. Pažymi, kad visus metus atsakovės išvykimo laikotarpiais (trunkančiais po maždaug po 5 savaites) vaikas gyvena pas jį ir jis tokį ilgą laiką sugebėjo tinkamai prižiūrėti vaiką, rūpinosi jo ugdymu ir visa tai suderino su savo darbu, be to, Klaipėdoje gyvena jo teta, kurią vaikas vadina močiute, sesuo ir kiti giminaičiai, su kuriais artimai bendrauja ir kurie galėtų jam padėti pasirūpinti vaiku esant poreikiui.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismui atmetus jo prašymą vaikas jau pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) gimnaziją, su kuria atsakovė mokymosi sutartį sudarė 2023 m. rugpjūčio 30 d. Dėl to vaikas neteko vietos (duomenys neskelbtini) progimnazijoje ir nebegalėtų į ją grįžti, nes nebeliko laisvų vietų. Tačiau klausimas dėl mokyklos parinkimo išlieka aktualus, kadangi esminė priežastis, kodėl buvo užregistravęs vaiką į (duomenys neskelbtini) progimnaziją, buvo jos geografinė vieta, t. y. tai, kad ji buvo Klaipėdos mieste. Tik vaikui lankant ugdymo įstaigą Klaipėdos mieste yra įmanoma suteikti galimybes vienodai patogiai tiek atsakovei, tiek ieškovui tinkamai pasirūpinti vaiku. Jo prašymą priimti vaiką į pirmą klasę patenkino (duomenys neskelbtini) mokykla–darželis, o vaikui šios mokymo įstaigos aplinka, pedagogai, įstaigos vidinė tvarka, tradicijos, taikomi ugdymo principai yra puikiai pažįstami, kadangi vaikas lankė šios įstaigos darželio grupes.

Argumentuoja, kad vaiko interesai yra pažeidžiami, nes vaikui pradėjus lankyti (duomenys neskelbtini) gimnaziją neišvengiamai ir iš esmės pasikeičia įprasta bendravimo tvarka su skyrium gyvenančiu tėvu, įprastinė aplinka, nes atsakovės išvykų laikotarpiais vaikas gyveno su juo, nusistovėjo dienotvarkė, vaikas kieme susirado draugų, be to, (duomenys neskelbtini) neorganizuojamas krepšinio būrelis, vyksta tik futbolo užsiėmimai, todėl vaiko mokymasis (duomenys neskelbtini) gimnazijoje yra niekaip nesuderinamas su galimybėmis toliau lankyti krepšinio treniruotes, kurias sūnus Klaipėdoje lankė pastaruosius 3 metus. Be to, būsimo teismo sprendimo, net jeigu teismas jo reikalavimus patenkintų iš dalies ir nustatytų bendravimo su sūnumi tvarką pagal „50:50 procentų laiko“ modelį, įvykdymas būtų apsunkintas dėl išdėstytų motyvų.

Pažymi, kad pritaikius laikinąją apsaugos priemonę ir nustačius, kad vaikas pirmąją klasę lanko Klaipėdoje esančioje mokykloje, šis sprendimas niekaip neapsunkintų atsakovės kasdienybės, nes atsakovės vyresnysis sūnus šiuo metu lanko ir ateityje lankys mokyklą Klaipėdoje, taigi atsakovei bet kuriuo atveju tenka važinėti į Klaipėdą.

Teismo sprendimas atmesti prašymą negali būti laikomas skatinimu patiems tėvams susitarti, kadangi dėl nutarties santykiuose tarp šalių atsirado dar daugiau įtampos, lieka neaišku, kas ir kaip rūpinsis vaiku atsakovės išvykimo laikotarpiais ir kaip bus užtikrinami vaiko interesai toliau bendrauti su savo tėvu (ieškovu).

Neslepia, kad dirba užsienyje, tačiau kartu su ja ir vaikais bute (duomenys neskelbtini) gyvena jos tėvai, kurie visada jai išvykus prižiūri vaikus. Nurodo, kad jos mama 2023 m. spalio mėnesį atostogaus, o nuo 2023 m. lapkričio 3 d. nebedirbs ir visą dėmesį galės skirti anūkams. Nurodo, kad jos mama neserga ir jai nereikia medikų priežiūros, sunki liga yra išgydyta prieš 20 metų. Sūnus visą laiką gyveno su atsakove, broliu ir jau beveik metus laiko kartu su seneliais, jos tėvais, tarp jų visų yra susiklostęs stiprus ryšys. Pažymi, kad jeigu jos laikini išvykimai dėl darbo yra nesuderinami su vaiko interesais, ji nedvejodama atsisakys šio darbo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Ieškovas Ž. Č. su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus apie tai, kad jo prašymas priimti sūnų į (duomenys neskelbtini) progimnaziją yra atmestas, tačiau sūnus yra priimtas į (duomenys neskelbtini) mokyklą–darželį.

CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimą. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Įrodymai yra gauti po ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, žinomi ir atsakovei, nes išsiųsti kartu su atskiruoju skundu, iš dalies dėl jų atsakovė pasisakė atsiliepime į atskirąjį skundą, taip pat, teismo vertinimu, naujai teikiami įrodymai gali būti susiję su byloje keliamais klausimais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, darytina išvada, kad priėmus naujai pateiktus įrodymus bylos nagrinėjimas nebus užvilkintas, todėl apeliacinės instancijos teismas priima ieškovo naujus įrodymus, tačiau dėl jų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo įvertinimui.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikyta ieškovo prašyta laikinoji apsaugos priemonė, t. y. nenustatyta, kad šalių nepilnametis vaikas N. Č., gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. turi lankyti (duomenys neskelbtini) progimnaziją iki kol šioje civilinėje byloje bus priimtas galutinis teismo sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Taigi nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tik preliminari priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius.

Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi padarė išvadą, kad šioje proceso stadijoje jokios grėsmės galbūt ieškovui palankiam būsimam teismo sprendimo įvykdymui ar būtinybės nustatyti, kad šalių nepilnametis vaikas nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. turėtų lankytų (duomenys neskelbtini) progimnaziją ar kitą mokyklą būtent Klaipėdos mieste, nėra. Apeliacinės instancijos teismas šiai pozicijai pritaria. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vaikas šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini) mieste ir jame lanko pradinę mokyklą, jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad šalių sūnaus interesai pradėjus lankyti (duomenys neskelbtini) gimnaziją gali būti pažeisti, kad būtent šios ugdymo įstaigos lankymas prieštarauja vaiko teisėms ir / ar interesams, nėra ir ieškovas jų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo dėstomi argumentai iš esmės yra susiję su jo paties, o ne su vaiko interesų patenkinimu. Vien aplinkybė, kad vaikui gyvenant ir lankant ugdymo įstaigą kitame mieste nei gyvena vaiko tėvas (ieškovas) ir dėl to šiam kyla nepatogumų lankant vaiką ar su juo bendraujant, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad lankoma ugdymo įstaiga vaikui yra netinkama. Taip pat nėra abejonių dėl to, kad vaikui pradėjus lankyti mokyklą keičiasi jo įprasta dienotvarkė ir rutina, kad tenka prisitaikyti prie naujo režimo, naujų žmonių ir reikalavimų, tačiau šie pokyčiai vaiko gyvenime vyksta natūraliai, jam augant, šiuo atveju – pradėjus eiti į pirmą klasę, tačiau ne dėl to, kad šalių sūnaus mokykla būtent yra (duomenys neskelbtini) mieste, o ne Klaipėdoje. Taip pat ir dėl mažamečio vaiko gyvenime ką tik įvykusių šių pokyčių šiuo metu nebūtų protinga ir neatitiktų vaiko interesų sprendimas dar kartą pakeisti jo lankomą mokyklą, prie kurios aplinkos, reikalavimų, mokytojų ir klasės draugų vaikui tektų iš naujo pratintis.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vaiko motinos darbo pobūdis niekaip nėra susijęs su vaiko lankomos mokyklos buvimo vietos klausimu. Išvykstamojo darbo pobūdžio specifika galėtų būti aktuali sprendžiant vaiko priežiūros ir gyvenamosios vietos tuo laikotarpiu, kol vaiko motina yra išvykusi į darbinę komandiruotę į užsienio valstybę, klausimus, tačiau ne vaiko lankomos mokyklos klausimą. Kaip minėta, aplinkybė, kad vaiko tėvui būtų patogiau ir paprasčiau prižiūrėti vaiką savo gyvenamojoje vietoje, šalia kurios būtų ir vaiko mokykla, tuo metu, kol vaiko motina yra išvykusi, niekaip nelemia šalių vaiko lankomos mokyklos (duomenys neskelbtini) netinkamumo vaikui. Pažymėtina, jog pats ieškovas nurodo, kad jo darbo pobūdis leidžia jam vykdyti funkcijas nuotoliniu būdu, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik nuo vaiko tėvų noro ir pastangų, o ne nuo lankomos mokyklos vietos pakeitimo, priklauso laikinos vaiko priežiūros klausimo atsakovei išvykus dirbti į užsienį išsprendimas.

Apeliacinės instancijos teismas dar kartą akcentuoja, kad spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo teismas nesprendžia šalių ginčo ir bylos nenagrinėja iš esmės. Dėl to nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad teismas turėjo detaliai įvertinti byloje esančiuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes. Visus įrodymus, vaikų teisių apsaugos institucijų išvadas, jų įrodomąją reikšmę, ryšį su byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas detaliai tirs ir vertins nagrinėdamas bylą iš esmės. Šiame kontekste nepagrįsti apelianto argumentai, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka CPK 265 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kurie iš esmės taikomi galutiniam teismo sprendimui.

Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko interesai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas nepateikė įrodymų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad vaiko lankoma ugdymo įstaiga jam yra netinkama, kad kitos ugdymo įstaigos nustatymas iki teismo sprendimo yra būtinas ir geriausiai atitiktų vaiko interesus (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad teismo aktyvumas nagrinėjamos kategorijos bylose neturi būti suprantamas kaip įrodymų rinkimas už šalis ir šalių nurodytų aplinkybių įrodinėjimas už jas. Teismo aktyvumas jokiais atvejais nepakeičia CPK 178 straipsnyje įtvirtintos šalių įrodinėjimo pareigos, ši pareiga neišnyksta ir šeimos bylose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Šioje proceso stadijoje tokio poreikio nenustatyta, ieškovas jo neįrodė, o jeigu bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas klausimą dėl vaiko lankomos ugdymo įstaigos vietos vaiko tėvai gali spręsti iš naujo. Laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą. Taigi ieškovo keliami klausimai (reikalavimai) bus išspręsti tik įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir išnagrinėjus ginčą iš esmės.

Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju yra skirtos nepilnamečio vaiko interesų laikinam užtikrinimui, kol vyksta teisminis procesas, o ne ieškovo interesų ar norų patenkinimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje situacijoje septynerių metų vaikui, pirmokui tik ką pradėjusiam eiti į mokyklą, reikalingas bent minimalus stabilumas, tokio amžiaus vaikui ypač svarbu sudaryti bent minimaliai stabilias, ramias ir saugias gyvenimo, vystymosi ir ugdymosi sąlygas. Ieškovas nepateikė ir byloje šioje proceso stadijoje dar nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog vaiko lankoma mokykla yra netinkama, nesaugi, žalinga ir dėl to būtų būtina ją keisti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie leistų padaryti kategorišką išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, darytų neigiamą įtaką šalių vaikui, pažeistų jo teises ir interesus ar jų neatitiktų. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog šalys gali taikiai išspręsti ginčą, yra inicijuotas teisminės mediacijos procesas.

Kiti atskirojo skundo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems motyvams ir plačiau jų nekartoja. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms šalys gali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje proceso stadijoje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.