- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-20
- Bylos Nr.
- 2S-1932-640/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-10747-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Ieškovas
- Swedbank AB, T. K.
- Atsakovas
- AB Swedbank
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Swedbank AB atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovui AB Swedbank dėl neteisėto sutarties nutraukimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas T. K. teismui pateikė ieškinį prašydamas pripažinti, kad Swedbank AB neteisėtai nutraukė kredito sutartį Nr. 05-061362-FA ir kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių tęsiasi toliau. Reikalavimui užtikrinti teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti 2012-07-31 varžytines, kuriose numatoma parduoti nekilnojamąjį daiktą, esantį (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-08-28 nutartimi (b.l. 9) ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir sustabdė išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0128/11/09445 iš įkeisto nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iki procesinio sprendimo priėmimo šioje civilinėje byloje Nr. 2-14197-779/2012. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismui pripažinus kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, pakeitus kredito sutarties sąlygas ir tokiu būdu atidėjus kredito sutarties įvykdymo terminą, ieškovo prievolės pagal kredito sutartį jau būtų pasibaigusios jas priverstinai įvykdžius. Tokiu atveju ieškovui galimai palankus teismo sprendimas netektų prasmės.
Šalies argumentai
Atsakovas Swedbank AB atskiruoju skundu (b.l. 10-11) prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-08-28 nutartį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apsaugos priemonės pritaikytos neteisėtai, pažeidžiant civilinio proceso įstatymo reikalavimą preliminariai įvertinti tikėtiną ieškinio pagrįstumą. Nurodo, kad ieškinys nebus patenkintas. Klausimas dėl banko ir ieškovo sudarytos kredito sutarties Nr. 05-061362-FA nutraukimo ir negrąžintos skolos priteisimo jau du kartus išspręstas įsiteisėjusiais procesiniais teismo sprendimais. Taip pat nurodo, kad bankas gindamas savo teises nutraukė Kredito sutartį ir inicijavo kredito grąžinimą iš įkeisto turto. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2008-09-30 nutartimi Nr.489/2008 patikrino Kredito sutarties nutraukimo teisėtumą ir CPK 558 str. 1 d. nustatyta tvarka areštavo įkeistą turtą bei 2009-02-26 nutartimi Nr.489V/2008 išieškoti skolą privertinai parduodant turtą. Teismo nutartis įsiteisėjo 2009-03-06. Nurodo, kad civilinio proceso įstatymas draudžia nagrinėti ieškinio reikalavimus, dėl kurių nuspręsta ankstesniais procesiniais sprendimais (CPK 137 str. 1 d. 4 p.). Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2012-08-02 nutartyje CB. Nr. 3K-3-387/2012 išaiškino, kad kai šalių ginčas (ypatingąja teisena nagrinėjamas reikalavimas) yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo (reikalavimo) kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 str. 4 d.). Taip pat nurodo, kad skundžiamos apsaugos priemonės neatitinka CPK 144 str. 1 d. reikalavimų.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo D. M. atsiliepimu (b.l. 32-33) į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą ir palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagrįstai, nes patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), unik. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimas iš varžytynių už gerokai mažesnę nei rinkos kainą sukeltų ypač sunkių pasekmių jų šeimai, ir teismo sprendimo įvykdymas, jei jis būtų palankus ieškovui, pasidarytų akivaizdžiai neįmanomas. Nurodo, kad neteisinga ir nesąžininga, kad visa sandorio (kredito) rizika yra perkelta tik ant skolininko. Taip pat nurodo, kad teismas, priėmęs ieškinį, tuo pačiu įvertino ir ieškinio priimtinumo sąlygas, vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad tapatus ginčas tarp tų pačių šalių jau buvo vieną kartą spręstas. Ieškovas pirmą kartą naudojasi teise ginčyti kredito sutarties nutraukimo teisėtumą.
Ieškovas T. K. atsiliepimu (b.l. 35-37) į atskirąjį skundą prašo atsakovo skundą atmesti ir palikti galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad teismas, priimdamas ieškinį, įvertino jo priimtinumo sąlygas ir nenustatė aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau — CPK) 137 str. 2 d. Nurodo, kad tik teismas gali nuspręsti, ar ieškinys tenkintinas, ar ne. Taip pat nurodo, kad ieškinio pagrįstumo tikėtinumas pakankamai pagrįstas ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais bei pateiktais rašytiniai įrodymais, jis taip pat buvo preliminariai įvertintas teismo, priėmus ieškinį ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kadangi turtas jam reikalingas natūra dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių, be to, turtą ketinama parduoti už ypač mažą kainą, dėl ko taip pat būtų pažeisti ieškovo interesai, todėl laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos. Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovas atsisakė teisės ginčyti Kredito sutarties nutraukimą. Tokio atsisakymo nei žodžiu, nei raštu ieškovas nėra pareiškęs, teisme Kredito sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas nebuvo nagrinėtas, tad dėl jo nebuvo priimta jokių įsiteisėjusių teismo sprendimų. Taip pat nurodo, kad atsakovas netinkamai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodydamas civilinę bylą Nr. 3K-3-387/2012, kadangi toje byloje yra kitokios faktinės aplinkybės: toje byloje pakartotinai su tapačių, jau teismuose išspręstu ieškiniu buvo kreipęsis kreditorius (bankas), o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tenkino būtent skolininko kasacinį skundą dėl nepagrįsto banko bandymo dukart praturtėti iš tos pačios situacijos. Nurodo, kad hipotekos teisėjas atliko tik formalų įrodymų vertinimą dėl skolos buvimo ar nebuvimo. Nurodo, kad skolininkui privalo būti sudaryta galimybė teismine tvarka ginčyti kredito sutarties nutraukimą, nes priešingu atveju būtų paneigta absoliuti asmenų konstitucinė teisė į teisminę gynybą. Nurodo, kad būtent kreditorius ir negali pakartotinai reikšti reikalavimo dėl skolos priteisimo, o skolininkas dar nebuvo pareiškęs jokių reikalavimų. Taip pat nurodo, kad CK 4.194(1) str. 6 dalyje yra aiškiai įtvirtinta skolininko (įkaito davėjo) teisė ginčyti kreditoriaus veiksmų teisėtumą ieškinio teisenos tvarka, jeigu kreditorius pradėjo nepagrįstą ieškojimą be pagrindo arba pareiškė nepagrįstą reikalavimą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys. Todėl teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, jog CPK nedetalizuoja, kokios būtent aplinkybės rodo galimą teismo sprendimo neįvykdymo arba apsunkinto įvykdymo pavojų.
Teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ir ieškinio pagrįstumą. Jis vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, kad galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-254/2008; 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008). Svarstant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir teisėtumas nevertinami ( Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-831/2008).
Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo ir tik nustato, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Tačiau iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, t. y. bylos nagrinėjimo metu surinkus papildomą medžiagą, įvertinus šalių papildomus argumentus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas pakartotinai. Apeliantas nurodo, kad ieškinys nebus patenkintas. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad klausimą dėl ieškinio patenkinimo ar atmetimo, sprendžia teismas, o ne šalys. Jei pirmosios instancijos teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja.
Apeliantas nurodo, kad ginčas tarp šalių iš esmės yra išspręstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2008-09-30 nutartimi Nr. 489/2008. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad 2008-09-30 metu, galiojusioje CPK redakcijoje buvo nurodyta, kad hipoteka yra ne ginčo procedūrų visuma, užtikrinanti kreditoriui hipotekos reikalavimo patenkinimą. Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių buvo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK XXXVI skyrius), todėl ginčai dėl teisės bet kurioje hipotekos stadijoje, taip pat ir apeliacinės instancijos teismui tikrinant (revizuojant) hipotekos teisėjo priimtos nutarties, kuria patenkintas hipotekos kreditoriaus reikalavimas išieškoti skolą ir priverstinai parduoti iš varžytinių įkeistą daiktą (CPK 558 str. 2 d.), teisėtumą ir pagrįstumą, negalimi. Hipotekos teisėjų funkcijos nėra susijusios su ginčo nagrinėjimu, bylose dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių todėl tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nėra nagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2009, 2008-01-31 nutartis c.b. Nr. 3K-3-103/2008, 2007-05-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-201/2007, 2005-10-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-523/2005). Būtent hipotekos paskirtis ir tikslai – apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, bei jos esmė – turto įkeitimas bei hipotekos procedūrų atlikimas suteikia kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o tokiai specifinei hipotekos kreditoriaus padėčiai užtikrinti, hipotekos instituto esmei išlaikyti egzistuoja ir specialiosios proceso teisės normos, įtvirtintos CPK XXXVI skyriuje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-12/2005), kuris, kaip minėta, nėra skirtas ir pritaikytas ginčams dėl teisės nagrinėti, todėl atmestini apelianto argumentai, kad hipotekos teisėjas 2008-09-30 nutartimi iš esmės išsprendė banko ir ieškovo sudarytos Kredito sutarties Nr. 05-061362-FA nutraukimo pagrįstumą. Taip pat ir apelianto nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-512-155/11 buvo nagrinėjamas klausimas tik dėl skolos priteisimo, tačiau ne kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad šios bylos klausimas jau yra išspręstas iš esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Apelianto nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-08-02 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2012 ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa, kadangi apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo byloje iš esmės buvo nagrinėjamas klausimas dėl kreditoriaus ieškinio pareiškimo galimybės, kuomet nevisiškai patenkinamas kreditoriaus reikalavimas iš įkeisto daikto, todėl šioje byloje minėtos nutarties išvadomis apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja.
Teismas įvertinęs aukščiau išdėstytą konstatuoja, kad apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė procesines teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių instituto reglamentavimu.
CPK 80 str. 2 d. numatyta, kad už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas vieno šimto litų žyminis mokestis. Byloje nėra duomenų, jog pateikiant atskirąjį skundą, apeliantas sumokėjo žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad atskirasis skundas nėra tenkinamas, iš apelianto Swedbank AB priteistinas 100 Lt žyminis mokestis už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių valstybės naudai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš Swedbank AB, į.k. 112029651, 100 Lt žyminį mokestį valstybės naudai.