Šiaulių apygardos teismo nutartis

2017-02-15 · Civilinė byla Nr. e2S-222-440/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-02-15
Bylos Nr.
e2S-222-440/2017
Teisminio proceso Nr.
2-47-3-02688-2016-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Valantienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Ajuva“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-222-440/2017Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02688-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1.; 3.1.18.2.1.; 3.1.18.2.3.; 3.1.18.3.; 3.2.4.4.; 3.2.4.9.3.3.; 3.2.4.11.; 3.3.2.3.; 3.3.2.4.; 3.3.2.5. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 15 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Ajuva“ atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-184-971/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Telšių kuras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus R. B., ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ajuva“ dėl sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo ir teisėtumo. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) ,,Telšių kuras“, atstovaujama bankroto administratoriaus R. B. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Ajuva“ priteisti 17 842,59 Eur turtinę žalą, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo piniginių lėšų, esančių Lietuvos komerciniuose bankuose, nekilnojamųjų bei kilnojamųjų daiktų, ir/ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštą pareikšto reikalavimo ribose. Nurodė, kad pareikšto reikalavimo suma yra didelė, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies. Ieškovės BUAB „Telšių kuras“ reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovės UAB „Ajuva“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, neviršijant 17 842,59 Eur sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitose esančių piniginių lėšų atsakovui leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su darbo užmokesčio bei privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės ir savivaldybės biudžetams bei atsiskaityti su ieškovu, taip pat nedraudžiama disponuoti piniginėmis lėšomis, viršijančiomis prašomą išieškoti sumą.Teismas nurodė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįstas. Įvertinus ieškovės nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ginčo suma yra didelė, kreipimosi į teismą dieną nėra žinoma atsakovės turtinė padėtis, jos pozicija, todėl sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas pažymėjo, kad piniginių lėšų areštas, esant kito turto, nesuderinamas su ekonomiškumo principu, nes piniginių lėšų areštas susijęs su įmonės veiklos sutrikdymu, nuostolių atsiradimu. Vadovaujantis laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumo principu ir siekiant be pagrindo nevaržyti atsakovo teisių, teismas sprendė, kad pirmiausia areštuotinas jam priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos ir turtinės teisės, priklausančios atsakovei ir esančios pas jį arba trečiuosius asmenis, neviršijant 17842,59 Eur sumos.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė UAB ,,Ajuva“ prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinio suma yra didelė atsakovui, neįvertino, kad atsakovas yra veikianti įmonės, jos finansinės padėties: 2015 m. įmonė gavo 45 000 Eur pelno, jai priklauso 5 žemės klypai, kurių bendra vertė 41 000 Eur, taip pat turi 40 000 Eur vertės administracinį pastatą. Taigi atsakovo gaunamos pajamos ir valdomo turto vertės yra didesnė nei ieškinio suma, todėl nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.Taikytos laikinosios apsaugos priemonės varžo įmonės veiklą bei teises. Antstolis areštavo atsakovės pinigines lėšas, todėl įmonė negali mokėti socialinio draudimo įmokų, mokesčių į valstybės biudžetą, vykdyti įsipareigojimų darbuotojams. Dėl neteisėtų antstolio veiksmų paduotas skundas.Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė BUAB ,,Telšių kuras“ prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Atsakovės pateikta pelno (nuostolių) ataskaita atspindi įmonės veiklos rezultatus 2015 m., tačiau neatspindi jos turtinės būklės. Atsakovės turtinę padėtį atspindi įmonės balansas. Pagrindžiant gerą finansinę padėtį atsakovė pateikė 2015 m. gruodžio 31 d. balansą, tačiau neaišku dėl kokių priežasčių įmonės balansą 2016 m. vasario 8 d. pasirašė įmonės vadovo R. R. tėvas V. R., kuris direktoriaus pareigas ėjo tik 2016 m. liepos 4 d.Balanse nurodoma, kad bendra viso turto vertė yra 118 140 Eur, taigi ieškinio suma (17 842,59 Eur) sudaro apie 15,10 procentų viso įmonės turto. Ieškovės manymu, ieškinio suma sudaro reikšmingą atsakovės turto dalį.Nors atskirajame skunde atsakovė teigia, kad turi nekilnojamojo turto, kurio vertė apie 41 000 Eur bei administracinį pastatą, kurio vertė apie 40 000 Eur., tačiau balanse nurodoma, kad 2015 m. gruodžio 31 d. įmonės materialiojo turto vertė buvo 41 936 Eur, taigi atsakovė arba klaidina teismą arba klaidingai veda buhalterinę apskaitą.Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-437/2008 nurodė, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio nėra pakankamas garantas, užtikrinantis teismo sprendimo įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė turi trumpalaikio turto už 67 199 Eur, todėl „pakankamą garantą“ sudarytų tik 50 941 Eur. Šiuo atveju ieškinio suma sudaro 35,06 procentus turimo ilgalaikio turto, todėl ši suma neabejotinai gali būti laikoma didele jo dalimi.Atsakovės turtinės būklės dinamika kelia pagrįstas abejones, nes lyginant balanso duomenis 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d. matyti, kad įmonės turtas sumažėjo nuo 215 435 Eur iki 118 140 Eur (45,16 procentus), ilgalaikis turtas sumažėjo nuo 99 408 Eur iki 50 941 Eur (48,76 procentus). Taigi esant atsakovo turto mažėjimo tendencijoms, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas vadovavosi galiojančiais įstatymais, laikėsi ekonomiškumo ir proporcingumo principų, teisingai įvertino atsakovo finansinę būklę, o atskirojo skundo argumentai nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

Pažymėtina, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl ieškinio prima facie (lot. iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas.

Dėl būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau teismų praktikoje taip pat akcentuojama, kad ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo vertinti faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė. Kitaip tariant, ieškinio suma, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi būti vertinama ne absoliučiu dydžiu, o atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1756-516/2016).Kaip jau minėta, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos ir būtent ieškovui, prašančiam byloje taikyti tokias priemones, tenka pareiga įrodyti sąlygų, dėl kurių prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1539/2014). Minėta išvada paremta bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, pagal kurią šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Prašydamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieškinį dėl priteisimo, ieškovas turi pateikti tiek įrodymų, kad teismui pakaktų įvertinti, ar egzistuoja preliminari grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, neapribojus atsakovo galimybių disponuoti jo turimu turtu. Tuo tarpu atsakovas, siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turi pateikti duomenis, paneigiančius teismo nutarties pagrįstumą, t. y. leidžiančius teigti, jog ieškinio suma atsakovui nėra didelė ir nėra grėsmės, kad būsimas teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1722/2014).Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas pripažino, kad ieškovės reikalaujama priteisti 17 842,59 Eur suma laikytina didele atsakovei, siekiant paneigti šią aplinkybę atsakovė pateikė finansinės atskaitomybės duomenis už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., taip pat duomenis iš nekilnojamojo turto registro apie valdomą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus ir pastatus), ilgalaikio turto apskaitymo korteles. Vertinant atsakovės finansinę padėtį apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė yra juridinis asmuo, ūkinę – komercinę veiklą vykdantis nuo 2011 m. balandžio 29 d., kuri kasmet juridinių asmenų registrui pateikia savo finansinės atskaitomybės duomenis. Pažymėtina, kad šiuo metu UAB ,,Ajuva“ direktoriaus pareigas eina V. R., kuris buvo paskirtas (išrinktas) juridinio asmens vadovu 2016 m. liepos 4 d. Taigi 2016 m. liepos 4 d. įvyko įmonės vadovo pasikeitimas, kuris juridinių asmenų registre įregistruotas 2016 m. liepos 21 d. Pažymėtina, kad 2016 m. vasario 8 d. finansinės atskaitomybės dokumentus, t. y. pelno (nuotolių) ataskaitą ir įmonės balansą, pasirašė R. R. kaip UAB ,,Ajuva“ direktorius, šie duomenys perduoti juridinių asmenų registrui. Atsižvelgiant į tai, kad civilinėje teisėje galioja prezumpcija, kad viešųjų registrų duomenys yra teisingi ir išsamūs, kol jie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15 straipsnio 5 dalis), teismas neturi pagrindo abejoti viešai skelbimų registro duomenų tikrumu, t. y. kad finansinės atskaitomybės dokumentų parengimo metu UAB ,,Ajuva“ direktoriaus pareigas ėjo būtent R. R.. Be to, pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad R. R. ėjo UAB ,,Ajuva“ direktoriaus pareigas nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2016 m. liepos 21 d., todėl nėra pagrindo teigti, kad finansinės atskaitomybės duomenis parengė neįgaliotas asmuo, kad juose nurodyti duomenys yra klaidingi.Pastebėtina, kad atsakovė nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų už 2016 m. finansinius metus, todėl sprendžiant atsakovės finansinę padėtį vertintintina 2016 m. vasario 8 d. parengta pelno (nuotolių) ataskaita bei įmonės balansas.Įvertinus pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis matyti, kad pastaruosius dvejus metus UAB ,,Ajuva“ veikė pelningai: 2014 m. įmonė gavo 21 794 Eur grynojo pelno, o 2015 m. – 44 861 Eur. Iš balanso už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. matyti, kad UAB ,,Ajuva“ turėjo turto už 118 140 Eur, kurį sudarė 50 941 Eur vertės ilgalaikis turtas ir 67 199 Eur vertės trumpalaikis turtas. Vertinant ilgalaikio turto sudėtį pastebėtina, kad jį sudaro 41 963 Eur vertės materialusis turtas, 8 978 Eur vertės finansinis turtas. Vertinant ilgalaikio turto sudėtį pastebėtina, kad įmonė turėjo 45 995 Eur atsargų, išankstinių mokėjimų ir nebaigtų vykdyti sutarčių, per vienerius metus gautinos sumos sudarė 1 536 Eur, kitas trumpalaikis turtas – 290 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 19 378 Eur. 2015 m. finansiniai metais įmonė turėjo 83 184 Eur vertės nuosavo kapitalo, kurį sudarė 2 896 Eur vertės kapitalas, 290 Eur vertės rezervas ir 79 998 Eur vertės nepaskirstytas pelnas, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos yra 34 956 Eur. Atsakovės pateikti duomenys iš Nekilnojo turto registro patvirtina, kad atsakovei nuo 2014 m. nuosavybės teise priklauso penki žemės sklypai. Atsakovės teigimu, žemės sklypų bendra vertė yra 41 000 Eur. Remiantis 2016 m. balandžio 25 d. lizingo sutartimi atsakovė naudojasi administraciniu pastatu, kuris nuosavybės teise priklauso akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“, lizingo sutarties pabaigos terminas 2023 m. balandžio 25 d. Taigi šis administracinis pastatas nuosavybės teise priklauso kitam juridiniams asmeniui, nors atsakovė lizingo pagrindu ir naudojasi minėtomis patalpomis, tačiau tik pasibaigus lizingo sutarties terminui ji įgis nuosavybės teises į jį, jei sutartis nenumato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.567 straipsnio 1 dalis), todėl skaičiuojant atsakovei priklausančio turto vertę, nėra pagrindo į ją įtraukti administracinio pastato vertės (apie 40 000 Eur), nes šiuo metu atsakovė nėra jo savininkė.Apeliacinio teismo vertinimu, atsakovės turtinė padėtis nėra tokia gera ir stabili, kaip ji pati teigia, nes per vienerius metus atsakovės turimas turtas sumažėjimo daugiau nei 40 procentų. Vien per 2015 m. įmonės turto vertė sumažėjo 45,16 procentais, t. y. nuo 215 435 Eur iki 118 140 Eur, ilgalaikis turtas sumažėjo 48,76 procentais, t. y. nuo 99 408 Eur iki 50 941 Eur. Be to, įvertinus ieškiniu reikalaujamos priteisti iš apeliantės 17 842,59 Eur sumą matyti, kad ji sudaro apie 35 procentus apeliantės ilgalaikio turto vertės (50 941 Eur), bei beveik pusę (apie 43 procentus) ieškovės turimo nekilnojamojo turto vertės (41 000 Eur). Turint omenyje, kad 2015 m. įmonės įsipareigojimai sudarė apie 42 procentus nuosavo kapitalo (nuosavas kapitalas 83 184 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos yra 34 956 Eur), teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą, atsakovė turėtų papildomų įsipareigojimų, kurių įvykdymo našta gali lemti įmonės nemokumą. Tenkinus ieškinį atsakovės pradelsti įsipareigojimai (34 956 Eur + 17 842,59 Eur = 52 798,59 Eur) gali viršyti pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, taigi įmonei iškiltų ir mokumo klausimas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme.Kitų įrodymų, susijusių būtent su ieškinio sumos reikšmingumu ir jos santykiu su atsakovės finansine padėtimi, t. y. pagrindžiančių jos gerą finansinę padėtį (pvz., duomenų apie vykdomą veiklą, planuojamas gauti pajamas ir pelną, t. t..), apeliantė teismui nepateikė, nors turi tokią pareigą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-130-943/2017). Atskirajame skunde atsakovės nurodyti argumentai, kuriais siekiama paneigti didelės ieškinio sumos prezumpciją, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaneigia byloje konstatuoto poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos nutarties.Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismo taikytas laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bei nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo ir ekonomiškumo

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-130-943/2017). Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, ekonomiškumo ir proporcingumo principų nepažeidė, nes skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ribojamos ieškinio reikalavimų suma (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Be to, iš areštuotų lėšų leista išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokėti mokesčius bei socialinio draudimo įmokas, taip pat atsiskaityti su ieškove.Pritartina apeliantės argumentams, jog apeliantė dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių patiria tam tikrus suvaržymus ir apribojimus, tačiau tokie argumentai nepaneigia byloje konstatuoto poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos nutarties. Apeliantei išaiškintina, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ribojamos ieškinio reikalavimų suma, t. y. 17 842,59 Eur (CPK 145 straipsnio 2 dalis), o visi klausimai, susiję su skundžiamos nutarties vykdymu ir pritaikyto arešto mastu, turi būti sprendžiami vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų tvarka (CPK VI dalis). Nors atsakovė nurodė, kad skundė antstolio veiksmų, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių šiuos jos teiginius.

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Teisėja Vilija Valantienė