Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas, sekreto­riau­jant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorėms Editai Naujokaitei ir Rasai Verdnikovienei, kal­ti­na­majam L. V., jo gy­nė­jui ad­vo­ka­tui Linui Mažonui, viešame teisiamajame posė­dyje iš­na­grinėjo bau­džia­mąją bylą, kurio­je:

LUKAS VIRGANAVIČIUS, asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs 1995-01-13 Kauno m., Lie­tu­vos Respublikos pilietis, lietuvis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Kau­no m., Kauno sporto universiteto studentas, nedirbantis, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respu­b­li­kos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 str. 2 d. ir 259 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai įgijo ir siuntė nedidelį kiekį psi­cho­tro­pinės medžiagos neturėdamas tikslo jos platinti, o būtent: laikotarpiu nuo 2014 m. liepos mėnesio pabaigos iki rugpjūčio mėnesio pradžios, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiku, savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, pasinaudodamas kompiuteriu, iš nenus­ta­ty­to asmens Jungtinėje Karalystėje, internetu nusipirkdamas su pristatymu ir nurodydamas savo gyve­na­mosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), Kaunas, adresą, neturėdamas tikslo platinti, įgijo ne­di­delį kiekį psichotropinės medžiagos - 10,224 g. (100 vnt.) tablečių, kuriose identifikuota psi­cho­tropinį poveikį turinti medžiaga – etilfenidatas, kurios grynasis kiekis tabletėse yra ne didesnis kaip 0,06 g., už šią medžiagą ir jos pristatymą pardavėjui iš savo asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ banke 2014 m. liepos 30 d. pervedęs 48,19 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (GBP), tai yra 211,14 Lt, inicijavo šios psichotropinės medžiagos atsiuntimą į Lietuvos Respubliką, nu­ro­dė pardavėjui šią medžiagą atsiųsti į jo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune, o par­davėjui, vykdant jo nurodymą, oro keliu siuntinys su šia psichotropine medžiaga 2014 m. rugpjūčio 4 d. apie 13 val. 56 min. buvo atgabentas iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką, Vilniaus terito­ri­nės muitinės Vil­niaus Pašto postą, esantį Rodūnios kelias 9, Vilniuje, kur muitinės pareigūnai siuntinį sulaikė ir išėmė, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 str. 2 d.

Taip buvo kaltinamas tuo, kad jis įgytą psichotropinę medžiagą gabeno per Lietuvos Res­pub­li­kos valstybės sieną kontrabandos būdu, o būtent: tomis pačiomis aplinkybėmis ir tais pačiais veiks­mais įgijęs nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – 10,224 g. (100 vnt. tablečių), kuriose iden­ti­fi­kuo­ta psi­chotropinį poveikį turinti medžiaga – etilfenidatas, kurios grynasis kiekis tabletėse yra ne didesnis kaip 0,06 g., už šią medžiagą ir jos pristatymą pardavėjui iš savo asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, 2014 m. liepos 30 d. pervedęs 48,19 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (GBP), tai yra 211,14 Lt, ir nurodęs pardavėjui šią psichotropinę medžiagą atsiųsti jo nu­ro­dy­tu adresu – į jo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune pašto siuntoje, kuri iki 2014 m. rug­pjū­čio 4 d. apie 13 val. 56 min. iš Jungtinės Karalystės buvo atgabenta į Lietuvos Respubliką, Vil­niaus te­ritorinės muitinės Vilniaus Pašto postą, esantį Rodūnios kelias 9, Vilniuje, kur muitinės pa­rei­gū­nai siun­tinį sulaikė ir išėmė, tokiu būdu, neturėdamas leidimo gabeno psichotropinę medžiagą – 10,224 g. (100 vnt. tablečių), kuriose identifikuota psichotropinį poveikį turinti medžiaga – etilfe­ni­da­tas, kurios grynasis kiekis tabletėse yra ne didesnis kaip 0,06 g, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. kal­tinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 str. 2 d.

Kaltinamasis L. V. dėl padarytų nusikalstamų veikų kaltu neprisipažino. Parodė, kad šešis metus sportuoja irklavimą. Naudoja įvairius maisto papildus sporto rezultatams gerinti, jė­goms atstatyti. Kaltinime nurodytu laiku internete iš Didžiosios Britanijos užsisakė maisto papildą rau­me­nims. Svetainėje, kurios pavadinimo neprisimena, skaitė šio papildo aprašymą, apie jo poveikį. Sve­tainėje nebuvo jokių įspėjimų, kad medžiaga yra draudžiama. Medžiagos pavadinimo neprisimena, tačiau ji nėra uždrausta. Už tą medžiagą apmokėjo internetu iš savo sąskaitos 48,19 svarų. Užsisakė 100 tablečių. Etilfenidato neužsakinėjo. Kaltinamasis nurodė, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio ty­ri­mo pradžioje, nėra visai teisingi. Parodymuose nurodytą medžiagos pavadinimą ir svetainės pava­di­ni­mą pasuf­le­ra­vo tyrėjas.

Šie įrodymai neabejotinai patvirtina faktą, kad iš Didžiosios Britanijos kaltinamojo namų ad­re­su buvo atsiųsta siunta, kurioje buvo 100 vnt. tablečių, kurioje yra nenustatytas kiekis psichotropinį po­veikį turinčios medžiagos – etilfenidato.

Iš ikiteisminio tyri­mo pradžioje L. V. duotų parodymų (b. l. 112-113) matyti, kad siuntoje, kurią užsisakinėjo 2014 m. lie­pos mėnesį turėjo būti 100 vienetų tablečių Creatine Ethyl Ester Malate, kad šį jų pavadinimą rado per inter­netinį paieškos puslapį google.com. Jo žiniomis tos tabletės padidina ener­giją, ištvermę. Žinojo, kad tabletes sudaro medžiaga, kuri nurodyta jų pavadinime. Jis pa­si­domėjo internete ir nerado, kad šios medžiagos apyvarta draudžiama. Paieškos lau­ke­lyje įve­dė „energy suple­ments“. Tabletes užsi­sa­ki­nė­jo iš Didžiosios Britanijos, bet parduotuvės internetinio ad­reso neatsiminė. Vėliau atsisakė savo elektroninio pašto dėžutės, nes jos pavadinimas buvo nerimtas. Apie 2014 m. rug­pjū­čio pabaigą ar rug­sė­jo pradžią atsisakė banko DnB kortelės ir sąskaitos, nes bran­gus kortelės iš­lai­ky­mas. Internetinėje par­duotuvėje, kurioje užsakinėjo tabletes, nebuvo jokių įspėjimų apie uždraus­tas medžiagas. Už­sa­ky­mą atliko iš savo kompiuterio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotais parodymais teismas negali pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Pro­ku­roro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktoje apklausoje gauti duomenys gali būti reikšmingi teis­mui tikrinant bei įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus, tiek kitus byloje esančius įrodymus, tačiau jie negali būti vertinami kaip savarankišką įrodomąją reikšmę ir galią turintys įrodymai. Priimdamas nuosprendį teismas negali konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra teisingi ir todėl jais remiamasi nuosprendyje. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų proku­ro­rui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai įvertinant įrodymus (kasacinė nu­tartis Nr. 2K-83-699/2015). Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu L. V. duotų paaiš­ki­ni­mų, nors jis visiškai pripažino padaręs įtarime nurodytas nusikalstamas veikas ir nurodė, kad internete už­sisakė etilfenidato, iš šių parodymų matyti, kad L. V. tvirtino, jog narkotinių ir psi­cho­tro­pi­nių medžiagų nevartoja, ieškojo internete informacijos apie energijos suteikiančius maisto papildus, pa­skaitęs apie užsakomą medžiagą rado, kad ji suteikia energijos, užsisakė šią medžiagą sau vartoti, negalvojo, kad taip daro nusikaltimą. Taip pat nurodė, kad užsakymo metu neprisimena ar buvo parašytas koks pavadinimas ant užsakomos prekės. Įvertinus šiuos ir paskesnius, taip pat ir teisme duotus L. V. parodymus bei liudytojo A. B. parodymus, teismas spren­džia, kad pirmieji L. V. parodymai yra pakankamai prieštaringi ir negali būti vertinami, kaip visiškas įtarime išdėstyto kal­ti­nimo suvokimas ir kaltės pripažinimas. Nėra neginčijamų įrodymų pa­neig­ti abejones, kad psichotropinės me­džiagos pavadinimas L. V. apklausos protokole atsi­ra­do ne iš apklausiamojo žodžių, o iš apklausiančiojo užduodamų klausimų teksto. Esant šioms aplin­ky­bėms šių L. V. parodymų teismas nepripažįsta kaip turinčių savarankišką įrodomąją reikšmę patvirtinant kaltinamojo kaltę ir ver­ti­na juos kitų įrodymų kontekste.

Motyvuojamoji dalis

Teismas daro išvadą, kad šioje byloje objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos po­žy­miai neįrodo L. V. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Tai, kad L. V. užsakė sau tam tikrą medžiagą ir apmokėjo už ją, kad medžiaga buvo atsiųsta į Lie­tu­vos Respubliką, yra patvirtinta aukščiau paminėtais įrodymais, kaltinamasis to iš esmės neneigia. Tačiau baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma objektyviai ir neginčijamai nepatvirtina, kad kaltinamasis turėjo tikslą užsakyti psichotropinę medžiagą ir būtent etilfenidatą.

Tiek BK 199 str. 2 d., tiek 259 str. 2 d. numatytų ir L. V. inkriminuotų nu­si­kal­timų subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, kuri suprantama, kad kalti­nin­kas suvokia, jog jis įgyja, siunčia ir neteisėtai (neturėdamas leidimo) per Lietuvos Respublikos vals­ty­bės sieną ga­be­na uždraustas psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti. Teismų praktikoje nuro­do­ma, kad asmuo už dis­ponavimą psichotropine ar narkotine medžiaga atsako, jei jis bent bendrais bruo­žais suvokė, kad me­džiagos, su kuriomis susiję jo neteisėti veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės medžiagos, taip pat koks jų kiekis (kasacinės nutartys Nr. 2K-587/2012, 2K-7-201/2013, 2K-43/2014, 2K-290-489/2015 ir kt.).

Pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne tik paties kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė bei vertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius ir t. t., bet ir tiriant ir įver­ti­nant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, in­ten­sy­vu­mą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuri buvo juos padarant, kokios paskatos lėmė nusi­kals­ta­mos veikos padarymą, kokių padarinių šia veika buvo siekta ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-76/­2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-290-489/2015).

Kartu pažymėtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant nusikalstamos veikos sudėties požymius, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl asmens nesugebėjimas įtikinti teismą dėl savo nekaltumo nėra pakankamas jo kaltumui nustatyti. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų, o kilusios abejonės aiš­kinamos kaltinamojo naudai.

Taigi, esant aukščiau paminėtoms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir kaltinamojo pa­rodymams, byloje esminę reikšmę turi tyčios elementas L. V. veikoje.

Pats kaltinamasis parodė, kad jis medžiagos nurodytu pavadinimu neužsakinėjo, buvo įsi­ti­ki­nęs, kad jo užsakyta medžiaga nėra psichotropinė, kad minėtą medžiagą jis užsisakė sau vartoti kaip maisto papildą. Kaltinamasis patvirtino, kad dažnai parsisiųsdavo įvairių maisto papildų, skaitė jų ap­ra­šus, domėjosi jų poveikiu, ieškojo sau tinkamų. Apie maisto papildų naudojimą žinojo jo tėvai, treneris. Kaltinamasis nurodė dėl kokių priežasčių pakeitė savo kompiuterio programą, pakeitė pašto adresą, ban­ko sąskaitą. Teismo vertinimu, šios priežastys yra gana logiškos ir įtikinamos. Pastarosios aplin­ky­bės nei pa­tvirtina, nei paneigia galimo jo siekio nuslėpti galimą užsakytų medžiagų šaltinį.

Byloje ištyrus visus įrodymus nėra nustatyta konkreti interneto svetainė, kurioje L. V. užsakė medžiagą, nėra paneigta, kad toje interneto svetainėje, kurioje L. V. užsakė pa­geidaujamą me­džia­gą, buvo nurodytas jos oficialus pavadinimas, pagal kurį ji įtraukta į aukš­čiau minėtą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, kad svetainėje buvo pateiktas jos kaip psichotropinės me­džiagos aprašymas, kad buvo nurodyti kokie nors įspėjimai dėl vartojimo ar dis­po­navimo apribojimų, kad jų parsisiuntimas yra nelegalus ir draudžiamas.

Nesant priešingų įrodymų nėra paneigta, kad esant laisvam pardavimui medžiaga interneto sve­tainėje galėjo būti pateikta kaip legali. Įstatymais nėra uždrausta internetu įsigyti ir parsisiųsti į Lietuvos Respubliką leidžiamas apyvartoje chemines medžiagas, medikamentus ir kitas prekes.

Kaltinimo argumentai, kad L. V. užsakė nurodytą medžiagą kaltinime nurodytoje interneto svetainėje, ir kad siekė užsakyti būtent psichotropinę medžiagą etilfenidatą, yra prielaidų po­bū­džio. Visi kaltinamajame akte nurodyti ir teismo posėdyje ištirti įrodymai nei patvirtina, nei paneigia L. V. kaltę.

Byloje nėra nustatyti kokie nors L. V. veiksmai, kad jis veikė sąmoningai ir kryp­tin­gai, siekdamas užsisakyti ir parsisiųsti, ir taip įgyti psichotropinę medžiagą. L. V. anks­čiau nebuvo teistas (b. l. 106), administracine tvarka nebaustas (b. l. 107), studijuoja, mokykloje cha­rak­terizuojamas teigiamai (b. l. 101), priklausomybių ligų centre nėra registruotas (b. l. 105). Byloje nėra jokių duomenų apie galimą jo narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą ar neteisėtą dis­po­na­vimą jomis, kad būtų domėjęsis nar­ko­tinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Atvirkščiai, kal­ti­na­mo­jo tėvai ir jo treneris nurodė, kad jokių draudžiamų medžiagų jis nevartojo, intensyviai treniravosi, pe­riodiškai tikrinosi sveikatą. Šiomis aplinkybėmis teismas nemato pagrindo netikėti kal­ti­na­mojo pa­aiš­ki­nimu, kad jis siekė užsisakyti ne psichotropinio poveikio medžiagą, o sau vartoti maisto papildą, ke­tindamas padidinti savo energiją ir ištvermę.

Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (su vė­les­niais pakeitimais) „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kie­kio nustatymo rekomendacijų“ 217¹ punkte nustatyta, kad psicho­tro­pinės medžiagos etilfenidato nedi­de­lis kiekis sudaro ne daugiau kaip 0,06 g. L. V. įgytos ir per valstybės sieną gabentos me­džiagos kiekis nėra nustatytas dėl aukščiau nurodytų priežasčių. Teis­mas sprendžia, kad ši aplinkybė taip pat neprieštarauja išvadai, jog kaltinamasis neturėjo siekio įgyti psichotropinę medžiagą.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teistas. BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas pa­da­ręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

Teismų prak­ti­koje, teisės doktrinoje pripažinta, kad ap­kal­tinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prie­lai­domis, teismo išvados turi būti pagrįstos įro­dy­mais, neginčijamai pa­tvir­tinančiais kaltinamojo kaltę padarius nu­si­kalstamą veiką ir kitas svarbias by­los aplinkybes. Iš nekal­tumo pre­zumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lie­tuvos Respublikos Kons­titucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pa­grin­dinių laisvių apsaugos kon­vencijos 6 str. 2 d. bei Lietuvos Respu­bli­kos baudžiamojo proceso ko­dek­so (toliau – BPK) 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pa­šalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Tačiau visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Baudžiamasis pro­cesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas pro­ce­se yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Be to vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos prin­cipu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms insti­tu­ci­joms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Lietuvos Aukš­čiau­sio­jo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų by­lai aplinkybių drau­džia­ma pri­imti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvar­ka ir neginčytinai įrodyti. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teis­mas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame po­sė­dy­je ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Taigi teisės normos draudžia esant nepašalintoms abe­jo­nėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kal­ti­nimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K-251/2010, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013).

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, ir rem­da­ma­sis in dubio pro reo principu, sprendžia, kad vien tik faktas, kad siunta su psichotropine medžia­ga buvo atsiųsta L. V., t. y. vienintelis netiesioginis kaltės įrodymas, nesant kitų tiesioginių ir/ar netiesioginių įrodymų apie L. V. tyčią įgyti būtent šią medžiagą, ir išnaudojus visas galimybes gauti papildomus įrodymus, negali būti pripažintas pakankamu daryti patikimą ir neabe­jo­ti­ną išvadą, kad L. V. turėjo tikslą užsakyti ir užsakė būtent tą medžiagą, kuri buvo atsiųsta į Lietuvos Res­pu­bliką iš Jungtinės Karalystės, ir kuri yra nurodyta kaltinime, tai yra, suvokė užsakytos medžiagos pobūdį ir turėjo tikslą pagal užsakymą gauti būtent psichotropinę medžiagą, ir kad tokiu būdu gabeno ją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną kon­tra­banda, tuo pačiu siekė dis­po­nuoti ja be tikslo platinti, bei sprendžia, kad tokia L. V. tyčia nėra įrodyta. Nesant kaltinamojo kaltės padarius jam in­kri­minuotas nusikalstamas veikas teismas sprendžia, kad kal­ti­na­masis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl jis išteisinamas (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Kadangi L. V. išteisinamas, ikiteisminio tyrimo metu 2014-09-25 jam paskirtos kar­do­mo­sios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas (b. l. 126-127) tampa nebereikalingos, todėl jos panaikinamos (BPK 139 str. 1 d.).

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti – siuntos Nr. RU150681785GB pakuotė ir 10,188 g tab­le­čių, turinčių psichotropinės medžiagos – etilfenidato, saugomi Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Sulaikytų prekių administravimo skyriuje (b. l. 98). Pa­kuotė yra menkos ver­tės, o psichotropinės medžiagos apyvarta yra ribojama, todėl jie su­naikintini (BPK 93 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis BPK 3 str. 1 d. 1 p., 297 str., 301 str., 302 str., 303 str. 5 d. 1 p., 304 str., 305 str. ir 307 str. 4 d. teismas

nusprendžia:

LUKĄ VIRGANAVIČIŲ pagal BK 199 str. 2 d. ir 259 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąsias priemones L. V. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą – panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – siuntos Nr. (duomenys neskelbtini) pakuotę ir 10,188 g tablečių, turinčių etilfenidato, kurie 2015 m. sausio 12 d. perdavimo aktu Nr. 2FT-10 per­duoti saugoti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Su­lai­kytų pre­kių administravimo skyriui, adresu Ramygalos g. 151, LT-36220 Panevėžys, sunaikinti.

Dėl nuosprendžio per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teis­mą.