Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Ernesto Armalo ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės L. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. B. išteisintas, kaip nepadaręs nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK)166 str. 1 d., 198¹ str. 1 d., požymių.

E. R. išteisintas, kaip nepadaręs nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 166 str. 1 d., 198¹ str. 1 d., požymių.

Vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK)115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiosios L. B. pateiktas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Nukentėjusiosios L. B. prašymas iš E. R. ir E. B. priteisti patirtas 800 eurų atstovavimo išlaidų netenkintas.

Netenkintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymas dėl 191,07 Eur priteisimo iš E. R. už antrinės teisinės pagalbos suteikimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. ir E. R. buvo kaltinami tuo, kad veikdami kartu, laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. spalio 24 d., be L. B. leidimo, neteisėtai panaudodami žinomus prisijungimo vardą ir slaptažodį, prisijungė prie pastarosios asmeniškiems tikslams naudojamos socialinio tinklapio paskyros (duomenys neskelbtini), kurioje stebėjo elektroninių ryšių tinklais siunčiamos informacijos – susirašinėjimų su kitais asmenimis – turinį, L. B. vardu kitiems asmenims rašė žinutes bei skaitė atsakymus, pakeitė prisijungimo slaptažodį, dėl to panaikino galimybę L. B. naudotis socialinio tinklapio paskyra (duomenys neskelbtini), taip pat panaudodami žinomus prisijungimo prie elektroninės pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) vardą ir slaptažodį, prisijungė prie L. B. priklausančios asmeniškiems tikslams naudojamos elektroninės pašto dėžutės (duomenys neskelbtini), kurioje stebėjo elektroninių ryšių tinklais siunčiamos informacijos turinį, L. B. vardu kitiems asmenims rašė elektroninius laiškus bei skaitė atsakymus, ir tokiais savo veiksmais pažeidė L. B. susižinojimo neliečiamumą.

Be to, E. B. ir E. R. buvo kaltinami tuo, kad siekdami neteisėtai gauti informaciją apie asmeninį L. B. gyvenimą, 2014 m. spalio 15 d. laikotarpiu nuo 22.02 val. ir 22.03 val., būdami E. R. gyvenamojoje vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), naudodamiesi kompiuterine technika ir interneto ryšio prieiga, kuriai buvo suteiktas IP adresas (duomenys neskelbtini), 2014 m. spalio 20 d. laikotarpiu nuo 03.12 val. iki 03.13 val., būdami E. B. gyvenamojoje vietoje, adresu: (duomenys neskelbtini), naudodamiesi kompiuterine technika ir interneto ryšio prieiga, kuriai buvo suteiktas IP adresas (duomenys neskelbtini), 2014 m. spalio 24 d. laikotarpiu nuo 19.28 val. iki 19.45 val., būdami UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), naudodamiesi kompiuterine technika ir interneto ryšio prieiga, kuriai buvo suteiktas IP adresas (duomenys neskelbtini), taip pat laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. spalio 24 d., būdami tyrimo metu nenustatytose vietose, naudodamiesi kompiuterine technika ir interneto ryšio prieigomis, kurioms buvo suteikti IP adresai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), be L. B. leidimo, neteisėtai panaudodami žinomus prisijungimo vardą ir slaptažodį, iš viso 159 kartus prisijungė prie pastarosios asmeniškiems tikslams naudojamos socialinio tinklapio paskyros (duomenys neskelbtini), taip pat panaudodami žinomus prisijungimo prie elektroninės pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) vardą ir slaptažodį, nenustatytą skaičių kartų prisijungė prie L. B. priklausančios asmeniškiems tikslams naudojamos elektroninės pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) ir tokiais savo veiksmais pažeidė informacinės sistemos apsaugos priemones.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras Ernestas Armalas prašo 2016 m. balandžio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį dėl E. B. ir E. R., išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

E. B. pripažinti kaltu pagal BK 166 str. 1 d., 198¹ str. 1 d. ir pagal BK 166 str. l d. skirti 50 MGL Eur baudą, pagal BK 198¹ str. 1 d. skirti 60 MGL Eur baudą, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti galutinę bausmę – 60 MGL(2280) Eur baudą.

E. R. pripažinti kaltu pagal BK 166 str. 1 d., 198¹ str. 1 d. ir pagal BK 166 str. l d. skirti 30 MGL Eur baudą, pagal BK 198¹ str. 1 d. skirti 40 MGL Eur baudą, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti galutinę bausmę – 40 MGL (1520) Eur baudą.

Prokuroras skunde nurodo, kad teismas savo sprendimą grindė tik kaltinamųjų parodymais, nevertindamas visos baudžiamosios bylos medžiagos, kuri akivaizdžiai prieštarauja kaltinamųjų parodymams.

Prokuroro teigimu, E. R. ir E. B. kaltė byloje įrodyta: L. B. protokolu – pareiškimu, daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, apžiūros protokolu, akistatos protokolu, specialisto išvadomis, tarnybiniu pranešimu. Prokuroro manymu, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad E. B. naudojosi L. B. paskyra ir pastaroji į paskyrą negalėjo įeiti (pakeisti slaptažodžiai, kalba), iš jos profilio rašinėjo žinutes jos draugėms, gyvenančioms (duomenys neskelbtini), su jomis bendravo rusų ir anglų kalba pusbrolio E. R. pagalba. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas visiškai nevertino apžiūros protokolo, kuriuo apžiūrėtas L. B. pateiktos CD laikmenos turinys, kuriame yra jos „Facebook“ profilio istorija, kuria nustatyta, kad prie L. B. paskyros, kai ji nebegalėjo prisijungti pati, profilyje, pakeitus kontaktinį jos tel. numerį į kitą tel. (kuris įrašytas kaip L. B. profilio identifikavimo tel. numeris, priklauso įtariamajam E. R.), prisijungimai buvo vykdomi nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. spalio 24 d. iš aštuonių skirtingų IP adresų 159 kartus, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. spalio 24 d. prie L. B. profilio buvo jungiamasi iš IP adreso (duomenys neskelbtini), priklausančio E. R., iš IP adreso (duomenys neskelbtini), priklausančio E. B..

Prokuroras skunde taip pat pažymi, kad teismui kyla abejonė dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo apie smurto jos atžvilgiu naudojimą, verčiant pateikti prisijungimo prie jos „Facebook“ paskyros duomenis, tačiau norint veiką kvalifikuoti pagal BK 166 str., 198¹ str. 1 d., nėra būtina sąlyga smurto panaudojimas.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji bei civilinė ieškovė L. B. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: E. B. pripažinti kaltu pagal BK 166 str. 1 d., 198¹ str. 1 d. ir nuteisti pagal įstatymą; E. R. pripažinti kaltu pagal BK 166 str. 1 d., 198¹ str. 1 d., ir nuteisti pagal įstatymą; priteisti iš nusikalstamą veiką padariusių asmenų 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, nurodomą sumą priteisiant (duomenys neskelbtini) vaikų globos namams, (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini); priteisti jai (L. B.) iš nusikalstamą veiką padariusių asmenų atstovavimo išlaidas.

Nukentėjusioji skunde nurodo, kad teismas neteisingai vertino duomenis, pripažindamas juos įrodymais, padarė neteisingas išvadas.

Nukentėjusiosios teigimu, išteisintasis, prievarta išgavęs prisijungimo slaptažodžius, pakeitė prisijungimo duomenis, be to, atspausdintą galbūt nukentėjusios susirašinėjimą, be jos sutikimo teikė teisminio nagrinėjimo metu. Nukentėjusioji pažymi, kad teismas nesigilino į tai, jog tokie duomenys buvo pateikti, po to, kai antrą kartą E. B. panaudojo smurtą prieš artimą asmenį (dėl ko šiuo metu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis). Nukentėjusioji pažymi, kad jos prašymu liudytoja V. D. pakeitė jos prisijungimo prie „Facebook“ paskyros duomenis, o išteisintasis, siekdamas gauti minėtus prisijungimo duomenis, naudodamas smurtą, privertė nukentėjusiąją paskambinti liudytojai V. D. ir paprašyti padiktuoti prisijungimo prie „Facebook“ paskyros duomenis. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį, kad teismui kilo abejonė dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo apie smurto jos atžvilgiu naudojimą, verčiant pateikti prisijungimo prie jos „Facebook“ paskyros duomenis, tačiau teismas nesigilino ir neanalizavo (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo nuosprendžio, iš kurio matyti, kad būtent ji (nukentėjusioji) po pakartotino vyro smurto kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir nuo pat pradžių aiškinio, kad pirmą kartą vyras panaudojo smurtą po to, kai pamatė „Facebook“ paskyroje esantį susirašinėjimą, dėl to ir pakeitė prisijungimo duomenis bei kartu su E. B. stebėjo susirašinėjimą. Nukentėjusiosios nuomone, teismas nepagrįstai išėjo iš kaltinimo ribų ir šiame kontekste vertino jos (nukentėjusios) parodymus, sietinus su šiuo metu teisme nagrinėjama civilinė byla ieškinine tvarka dėl santuokos nutraukimo tarp jos ir E. B., kurioje ieškovu yra ji (nukentėjusioji), nes dėl santuokos nutraukimo ji kreipėsi po E. B. panaudoto fizinio smurto, o ne dėl prisijungimo prie elektroninio pašto dėžutės ir „Facebook“ paskyros.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus išteisintasis E. R. prašo atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros ir nukentėjusiosios L. B. apeliacinius skundus dėl 2016 m. balandžio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-117-771/2016.

Atsiliepime nurodoma, kad neteisinga laikyti teismo nuosprendį nepagrįstu vien dėl to, kad jis neatitiko prokuroro ir nukentėjusiosios L. B. interesų ir lūkesčių byloje.

E. R. teigimu, jam buvo pareikštas nepagrįstas ir netgi perteklinis kaltinimas, jis neprivalo gintis dėl to, kas netgi nelaikoma nusikaltimu pagal baudžiamąjį įstatymą, t. y. kaltinimo dalis, kad jis (E. R.), neva „L. B. vardu kitiems asmenims rašė žinutes bei skaitė atsakymus, pakeitė prisijungimo slaptažodį, dėl ko panaikino galimybę L. B. naudotis socialinio tinklapio paskyra“, arba kita dalis: „L. B. vardu kitiems asmenims rašė elektroninius laiškus bei skaitė atsakymus ir tokiais savo veiksmais pažeidė L. B. sužinojimo neliečiamumą“ turėjo būti pašalinta iš kaltinamojo akto.

Be to, E. R. įsitikinimu, jam kaltinimas yra suformuotas remiantis tik prielaidomis, nes visi baudžiamojoje byloje esantys objektyvūs duomenys (išskyrus subjektyvūs suinteresuotos apkalbėti nukentėjusiosios L. B. parodymai) patvirtina, kad jis (E. R.) nepadarė jokio nusikaltimo, dėl kurio jis yra kaltinamas. E. R. pažymi, kad jo parodymai, jog jis buvo leidęs naudotis bevieliu internetu tiek E. B., tiek L. B., buvo nepaneigti. Be to, nepaneigta ir tai, kad jo (E. R.) kompiuteriu ir mobiliuoju telefonu naudojosi E. B..

E. R. nesutinka su nukentėjusiosios L. B. apeliacinio skundo reikalavimu priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir atstovavimo išlaidas, kadangi jis (E. R.) nepadarė jokio nusikaltimo, be to, prašoma atlyginti 2000 eurų suma yra neadekvati ir niekuo nepagrįsta, o (duomenys neskelbtini) vaikų globos namai prieš E. R. jokio turtinio ar neturtinio reikalavimo neturi.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus išteisintasis E. B. prašo atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros ir nukentėjusiosios L. B. apeliacinius skundus dėl 2016 m. balandžio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-117-771/2016.

Atsiliepime E. B. nurodo, kad žmonai leidus jis stebėjo susirašinėjimą socialiniame tinkle „facebook“ bei elektroniniame pašte (duomenys neskelbtini), vizitinės kortelės įrodo, kad vykdant šeimos verslą sutuoktinių sutarimu el. paštas (duomenys neskelbtini) buvo naudojamas kaip kontaktas verslo reikalams. E. B. atkreipia dėmesį, kad teisėsaugos institucijos negali būti panaudojamos kaip įrankis dirbtinai kriminalizuojant civilinius teisinius santykius bei kišantis į šeimyninius nesutarimus dėl neištikimybės. E. B. skunde taip pat pažymi, jog visada neigė jam nežinia pagal kokį baudžiamojo kodekso straipsnį pareikštus kaltinimus dėl siuntimo L. B. vardu žinučių ir el. laiškų.

E. B. teigimu, tiek iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos matyti, kad niekur nėra atsiejamai aiškinama teisė į asmeninį ir šeiminį gyvenimą. E. B. atkreipia dėmesį, kad jis ir L. B. šiuo metu dar yra laikomi susituokę, todėl negalima „išskirinėti“ kažkokios jos pažeistos teisės į susirašinėjimą. E. B. nuomone, jis kaip sutuoktinis turėjo teisę stebėti savo žmonos susirašinėjimus, be to, jam tapo aišku, kad L. B. jam buvo neištikima – tai patvirtina teismui pateikti L. B. susirašinėjimai.

Taip pat E. B. nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai baudžiamojoje byloje yra akivaizdžiai prieštaringi, nenuoseklūs, laikui bėgant tikslėja ir koreguojami atsižvelgiant į naujas bylos aplinkybes. E. B. atkreipia dėmesį, kad pati nukentėjusioji nurodė, jog neslėpė savo prisijungimų, o tai patvirtina jo (E. B.) teiginius, kad nieko neteisėto prisijungdamas prie L. B. socialinio tinklapio paskyros „facebook“ ir L. B. elektroninio pašto jis nepadarė.

E. B. įsitikinimu, ši baudžiamoji byla buvo pradėta ne dėl to, kad jis neva neteisėtai prisijungė prie žmonos socialinio tinklo „facebook“ ir el. pašto, o dėl baimės, kad informacija, kuri buvo rasta susirašinėjimuose, nebūtų pateikta atitinkamoms institucijoms ir L. B. nebūtų sukompromituota.

Dėl L. B. teiginių apie prieš ją naudotą smurtą E. B. pastebi, kad tik 2015 m. spalio 15 d. apklausos metu L. B. pirmą kartą nurodė, kad E. B. „grasino fizinius smurtu ir reikalavo pasakyti prisijungimo slaptažodį“ – nukentusioji nei kreipdamasi į policiją, nei visose ankstesnėse apklausose pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus nieko panašaus net neminėjo, tokie jos parodymai atsirado po to, kai 2015 m. spalio 14 d., t. y. viena diena prieš nukentėjusiosios papildomą apklausą, jis (E. B.) davė išsamius parodymus, nurodydamas, kad stebėjo žmonos L. B. susirašinėjimą jos leidimu.

E. B. nuomone, žinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, visiškai atmestini nukentėjusiosios L. B. apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, neva „teismas nepagrįstai išėjo iš kaltinimo ribų ir šiame kontekste vertino nukentėjusiosios parodymus sietinus su šiuo metu teisme nagrinėjama civiline byla dėl santuokos nutraukimo“. Analizuojant V. D. parodymus, E. B. įsitikinimu, svarbi vienintelė aplinkybė –teisme ji nurodė, kad L. B. nepasakojo, ar leido, ar neleido naudotis jos elektroniniu paštu ir „Facebook“.

E. B. atkreipia dėmesį, kad visiškai nesuprantama, kokiais veiksmais pasireiškė jo ir E. R. bendrininkavimas, nes byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, telefoninių pokalbių, susirašinėjimo, patvirtinančių, jog išteisintieji tarėsi padaryti nusikaltimą.

E. B. teigimu, civilinis ieškinys, kurį pareiškė L. B. yra nepagrįstas jau vien dėl to, kad nepadaryta nusikalstama veika, kuria jis kaltinamas, o prašoma atlyginti 1000 eurų suma yra neadekvati ir niekuo nepagrįsta, jam (E. B.) nepateikti jokie kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, kuriomis jis būtų kaltinamas padaręs žalą (duomenys neskelbtini) vaikų globos namams.

Apygardos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistieji E. B. ir E. R. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą bei pagrįstumą, įvertinęs apeliacinių skundų motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, pagrįstai dėl E. B. ir E. R. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Ginčijamame nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, pagrindžiantys teismo išvadas, kad E. B. ir E. R. veikoje nėra visų būtinųjų nusikaltimų, numatytų BK 166 str. 1 d., 198¹ str. 1 d., sudėties požymių.

Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra konstatavęs, kad santuokos sudarymas ir asmenų kaip sutuoktinių statusas nepaneigia jų privatumo vienas kito atžvilgiu, taigi jie privalo jį gerbti ir nepažeisti, o pažeidimo atveju valstybei atsiranda pareiga apginti pažeistą teisę. Kita vertus, nustatant, ar sutuoktinio teisė į privataus gyvenimo gerbimą buvo apribota ir pažeista dėl kito sutuoktinio elgesio, būtina atsižvelgti į sutuoktinių tarpusavio privatumo ypatumus (kasacinė nutartis 2K-198/2013). Nagrinėjamoje byloje šiuo aspektu svarbu tai, kad tiek iš E. B., tiek iš L. B. parodymų matyti, kad pati nukentėjusioji buvo suteikusi leidimą savo sutuoktiniui E. B. jungtis tiek prie jos „Facebook“ paskyros, tiek prie jos elektroninio pašto. Nors teisiamojo posėdžio metu L. B. teigė, kad iki įvykio „Facebook“ paskyros slaptažodžio E. B. nebuvo davusi, gal tik kartu yra žiūrėję jos „Facebook“ profilį (3 t., 66 b. l.), pirminiame pareiškime aiškiai nurodė, kad jos sutuoktinis jai priklausančios „Facebook” paskyros prisijungimo kodus žinojo, nes ji jų neslėpė (1 t., 36 b. l.). Kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, net įvykio dieną L. B. pati savo noru leido E. B. naudotis jos „Facebook“ paskyra, kad pastarasis galėtų pasižiūrėti į jos „Facebook“ paskyrą atsiųsta nuorodą. Dėl elektroninio pašto teisiamojo posėdžio metu L. B. paaiškino, kad E. B. buvo pasakiusi elektroninio pašto prisijungimo kodus, slaptažodis visada buvo toks pat, paprašius visada duodavo (3 t., 66–67 b. l.). Bylos medžiagoje esančios dvi vizitinės kortelės (1 t., 202 b. l.) patvirtina E. B. nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusiosios elektorinis paštas sutuoktinių sutarimu buvo naudojamas kaip kontaktas verslo reikalams. Pripažinti, kad L. B. prisijungimo kodus E. B. pasakė dėl prieš ją panaudoto smurto (3 t., 66 b. l.), nėra pagrindo, kadangi jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentusioji nei kreipdamasi į policiją dėl negalėjimo prisijunti prie „Facebook“ paskyros, nei visose ankstesnėse apklausose tokių aplinkybių apskritai neminėjo (1 t., 36, 48, 61–62, 72 b. l.). Šie jos parodymai byloje atsirado po to, kai 2015 m. spalio 14 d., t. y. dieną prieš nukentėjusiosios papildomą apklausą, E. B. davė išsamius parodymus nurodydamas, kad stebėjo žmonos L. B. susirašinėjimą jos leidimu (1 t., 81–82, 200–201 b. l.). Nors nukentėjusioji posėdžio metu teigė, kad dėl fizinio smurto nesikreipė į policiją, nes mylėjo savo vyrą (3 t., 65 b. l.), neaišku, kodėl tuomet ji kreipėsi į policiją, siekdama iškelti nagrinėjamą baudžiamąją bylą, dėl prisijungimo prie jos „Facebook“ paskyros. Nukentėjusiosios L. B. apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl jos nepagrįsto parodymų vertinimo, juos siejant su teisme nagrinėjama civiline byla dėl santuokos nutraukimo, atmestini kaip nepagrįsti, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kad teismai turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti procesų dalyvių, įskaitant ir nukentėjusiųjų, parodymus, kai skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės (2K-71/2012). Esant tokioms aplinkybėms, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad E. B. veikoje nenustatytas BK 166 str. 1 d. ir BK 198¹ str. 1 d. numatytų nusikaltimų objektyviosios pusės būtinasis požymis – neteisėtas veikimas, kuris pasireiškia tuo, jog kaltininkas veikia be nukentėjusiojo asmens sutikimo. Nesant neteisėtumo požymio kaltinime nurodyti veiksmai – prisijungimas prie L. B. „Facebook“ paskyros ir elektroninio pašto, elektroninių ryšių tinklais siunčiamos informacijos stebėjimas, susirašinėjimas su kitais asmenimis, slaptažodžio pakeitimas, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 166 str. 1 d. ir BK 198¹ str. 1 d.

Dėl E. R., kaip E. B. bendrininko, pritartina atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų (pvz., telefoninių pokalbių, susirašinėjimo), patvirtinančių, jog išteisintieji tarėsi padaryti nusikalstamą veiką. Nors prokuroras skunde teisingai pastebi, kad bylos medžiagoje esantys duomenys patvirtina, jog prie L. B. profilio buvo jungiamasi iš IP adreso, priklausančio E. R., tačiau byloje nepaneigti E. B. parodymai, kad jis jungėsi prie L. B. „Facebook“ paskyros ir el. pašto taip pat būdamas ir pas E. R., tačiau E. R. jam padėti neprašė, su pastaruoju nesitarė (3 t., 68 b. l.), t. y. jungėsi jo pusbroliui (E. R.) to nežinant. Dėl to daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai E. R. išteisino, kaip nepadariusį nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 166 str. 1 d., 198¹ str. 1 d., požymių.

Nagrinėjamos bylos aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju kaltinime nurodyti veiksmai galėtų būti vertinami tik civilinės teisės normų kontekste.

Pripažinus, jog E. B. ir E. R. buvo pagrįstai išteisinti, kaip nepadarę nusikalstamų veikų, turinčių BK 166 str. 1 d. ir 198¹ str. 1 d. numatytus požymius, nėra pagrindo tenkinti L. B. prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p. tokiu atveju civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu. Taip pat kaip nepagrįstas atmetamas L. B. prašymas priteisti iš E. B. ir E. R. atstovavimo išlaidas (BPK 105 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 15 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniuose skundyose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Ernesto Armalo ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės L. B. apeliacinius skundus atmesti.