Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėjas Olegas Zaicevas NuorašasBaudžiamoji byla Nr. 1A-70-209-2013Teisminio proceso numeris: 1-06-1-00055-2006-6 Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.10.1.; 1.1.12.1.; 1.2.14.5.2.; 1.2.29.1.; 2.1.7.; (S).

2013 m. vasario 14 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. ir jo gynėjo advokato Vitoldo Petravičiaus ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. pripažintas kaltu ir nuteistas

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija) laisvės atėmimu 2 metams 9 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija) laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir L. J. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo 3 metų 2 mėnesių bausmė, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo L. J. sulaikymo, vykdant šį teismo nuosprendį.

Iš L. J. priteista 142 789 Lt Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, 884,63 Lt valstybei, specialisto išvados dėl parašų autentiškumo tyrimo išlaidų atlyginimo.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 3 p., 5 d. iš L. J. konfiskuota iš nusikalstamų veikų gauti 242 840,54 Lt valstybės nuosavybėn.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. J. buvo kaltinamas tuo, kad įsteigė ir vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti, o būtent: jis, iš anksto turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą sukčiauti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, t.y. klastojant tikrus dokumentus ir juos panaudojant, savo naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės - mokėti į valstybės biudžetą PVM, tikslu vykdyti ir nuslėpti šią neteisėtą veiklą, 2002-10-09 adresu (duomenys neskelbtini), veikdamas išankstine tiesiogine tyčia įregistravo uždarąją akcinę bendrovę „E.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini). Tęsdamas nusikalstamą veiką, tikslu suklaidinti mokesčius administruojančias institucijas, visų įmonės akcijų pardavimą įformino neegzistuojančio asmens vardu, VSDFV Vilniaus skyriui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, pateikė žinomai suklastotus dokumentus, patvirtinančius, kad bendrovės direktoriumi paskirtas R. Ž., buhalteriu - T. S.; siekdamas vienasmeniškai valdyti įmonės vardu neteisėtai gaunamas pridėtinės vertės mokesčio lėšas, AB Banke „Snoras“ atidarė bendrovės vardu atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir mikroprocesinės kortelės sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini) bei išsiėmė čekių knygelę, nurodydamas save UAB „E.“ direktoriumi ir vieninteliu sąskaitą tvarkančiu asmeniu, po ko laikotarpyje nuo 2002-10-11 iki 2004-02-02 vadovavo šiam juridiniam asmeniui, kuris buvo naudojamas nusikalstamai veiklai – apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės mokėti į valstybės biudžetą PVM, nuslėpti. L. J. buvo kaltinamas savo veiksmais padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 203 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija).

L. J. nuteistas už tai, kad jis apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės, būtent: laikotarpyje nuo 2002-10-11 iki 2004-02-02, vadovaudamas nusikalstamai veikai nuslėpti įsteigtos, turinčios PVM mokėtojo statusą ir neva įstatymų nustatyta tvarka veikiančios įmonės - UAB „E." (įm. kodas (duomenys neskelbtini), reg. adresas (duomenys neskelbtini)) vardu, tyčia, tikslu apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą PVM, pats arba veikdamas per tyrimo metu nenustatytus asmenis įgavo ūkio subjektų pasitikėjimą, sudarė sandorius, pagal kuriuos atliko darbus, suteikė paslaugas ar pardavė prekes. Tęsdamas nusikalstamą veiką, tikslu suklaidinti mokesčius administruojančias institucijas ir apsunkinti PVM mokėtojo subjekto atsakingų asmenų nustatymą, pats arba padedamas tyrimo metu nenustatytų asmenų, suklastojęs tikrus dokumentus, t.y. UAB „E.“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose su išskirtu mokėtinu į biudžetą pirkimo PVM nurodęs žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „E." direktorius yra R. Ž., buhalteris – R. S. bei suklastojęs jų parašus, šiuos suklastotus dokumentus pateikė apmokėjimui žemiau nurodytoms įmonėms:

(duomenys neskelbtini) su išskirta bendra pirkimo 1472, 07 LT PVM suma;

(duomenys neskelbtini) su išskirta bendra pirkimo 3 823,16 Lt PVM suma;

(duomenys neskelbtini) su išskirta bendra pirkimo 20 145,57 Lt PVM suma;

(duomenys neskelbtini) su išskirta bendra pirkimo 7889,42 Lt PVM;

(duomenys neskelbtini) su išskirta bendra pirkimo 8228,10 Lt PVM;

(duomenys neskelbtini) su išskirta pirkimo 810 Lt PVM suma;

(duomenys neskelbtini) su išskirta bendra pirkimo 96 449,19 Lt PVM suma;

(duomenys neskelbtini) su išskirta pirkimo 2 698,02 Lt PVM;

(duomenys neskelbtini) su išskirta bendra pirkimo 241 368,28 LT PVM;

(duomenys neskelbtini) su išskirta bendra pirkimo 2 745,76 LT PVM.

Gavęs grynais ar išėmęs į UAB „E." atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Snoras", už atliktus darbus gautus pinigus su išskirtu pridėtinės vertės mokesčiu, šio mokesčio sąmoningai, tyčia, nedeklaravo ir nesumokėjo, tokiu būdu apgaule, savo naudai, išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį 385 629,54 Lt sumai, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija).

Be to, L. J. nuteistas už tai, kad jis, laikotarpyje nuo 2002-10-11 iki 2004-02-20, tyrimo metu nenustatytoje vietoje, suklastojo bei organizavo tikrų UAB „E." vardu išrašytų dokumentų suklastojimą, ir dėl to padaryta didelės žalos, o būtent: jis suklastojo šiuos UAB „E." vardu išrašytus dokumentus:

Suklastojus aukščiau nurodytus dokumentus, buvo sudarytos sąlygos apgaule išvengti turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį 385 629,54 Lt sumai ir dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei – 385 629,54 Lt sumai, t.y. padarė nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymas Nr. VIII-1968).

Apeliaciniu skundu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-12 nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą L. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija), suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui ir nurodo, kad teismas 2011-12-12 nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad teisiamajame posėdyje ištirtais dokumentais, specialisto išvada, patikrinimo aktu, kaltinamojo parodymais nustatyta, kad L. J. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija), taip pat nustatyta, jog šią veiką jis padarė laikotarpyje nuo 2002-10-11 iki 2004-02-02. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos BK 95 str. redakciją (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968), asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai kai padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas. Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnyje yra numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, numatyta BPK 3 str. 1 d. 2 p., yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šioje dalyje baudžiamoji byla L. J. dėl BK 203 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo nutrauktina vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p. Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje aptarto sprendimo - baudžiamąją bylą dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija) nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nepriėmė, tuo netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (LR BPK 328 str. 1 p.).

Teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti. VMI atstovė prašė prokurorės skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės skundas tenkintinas, nuteistojo L. J. ir jo gynėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad tai, kad UAB „E.“ buvo fiktyvi įmonė ir neatliko jokių darbų, nesuteikė jokių paslaugų ir nepardavė jokių prekių, neginčijamai įrodo ir valstybinių institucijų į bylą pateikti duomenys (Vilniaus apskrities VMI 2006-06-05 patikrinimo aktas Nr. 05-06-10-12, Vilniaus apskrities VMI 2009-01-30 patikrinimo aktas Nr. (21-26)-08-77-2), kad UAB „E.“ „<...> buvo popierinė bendrovė, kuri realiai nevykdė jokios veiklos“, patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas VMI Mokestinių prievolių departamento Vilniaus įmonių skyriaus vedėjas Algirdas Šimkūnas, tikrinęs šią bendrovę 2006 metais. Tokiu būdu, teismas, pasirėmęs abejotinos vertės neišsamiais, šališkais ir prieštaringais 4 liudytojų parodymais apie tai, kad UAB „E.“ įmonėms atliko darbus ir pardavė prekes, nevertino nepriklausomo specialisto parodymų bei valstybinių institucijų pateiktų į bylą duomenų, paneigiančių tokius liudytojų teiginius ir patvirtinančių L. J. nurodomas aplinkybes, kad UAB „E.“ buvo fiktyvi įmonė, kuri kitiems ūkio subjektams jokių paslaugų nesuteikė, jokių darbų neatliko ir jokių prekių nepardavė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas A. Šimkūnas paaiškino, kad dirbo VMI poskyrio vedėju, mokestinį tyrimą atliko pats, ne prokuratūros, ne FNTT prašymu, tikrino „E.“ dokumentus, buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, padarė išvadą, kad tai fiktyvi įmonė, iš visų surinktų duomenų darė tokią išvadą. Vienas darbuotojas buvo įdarbintas pagal pamestą pasą. Nesurinko duomenų, kad įmonė vykdo darbus, todėl darė prielaidą, nurodė ją savo išvadoje. Nežino ar buvo teikiamos paslaugos, negali pasakyti ar darbai buvo atlikti, neturėjo duomenų dėl darbų atlikimo Palangoje. „E.“ neatliko, bet juos galėjo atlikti kitos įmonės. Nematė to pastato ir nežino. Reikia žiūrėti tuos pastatus, reikia daryti matavimus.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje A. Šimkūnas parodė, kad (t.8, b.l. 211-212) 2006 dirbo patikrinimų skyriaus poskyrio vedėju, prisimena tik esmę. Realiai sandoriai gal ir buvo įvykdyti, bet pats jis tų statybų nematė.

Iš minėto 2006-06-05 Vilniaus apskrities VMI patikrinimo akto Nr. 05-06-10-12 (t.4, b.l. 7-32) matyti, kad jame konstatuojama, kad apibendrinus UAB „E.“ akcininko apklausos duomenis, jo pateiktas dokumentų, pagal kuriuos buvo parduotos bendrovės akcijos ir perduoti jos buhalterinės apskaitos ir kiti dokumentai, bei įvertinus žemiau išdėstytas aplinkybes (3.1, 3.2), galima teigti, kad patikrinimo metu nenustatyti asmenys panaudodami galimai suklastotus asmens dokumentus įsigijo UAB „E." akcijas ir pasinaudodami šios bendrovės steigimo ir kitais dokumentais, jos vardu vykdydami veiklą nemokėjo į valstybės biudžetą privalomų mokesčių, nurodoma, kad UAB "E.", kaip ūkio subjektas jokių prekių nepardavė ir jokių paslaugų neatliko, o patikrinimo metu nenustatyti asmenys, neteisėtai pasinaudojo UAB „E.“ vardu, šios bendrovės įsigytais specialiaisiais apskaitos dokumentų blankais, jos antspaudu ir kitais rekvizitais. Buvo siekiama ne ūkinės-komercinės veiklos rezultatų, o savanaudiškų, visuomenei priešiškų interesų, tikslu sudaryti sąlygas kitiems ūkio subjektams neteisėtai suformuoti veiklos sąnaudas ir atskaityti pirkimo PVM. UAB „E.“ įformindama prekių pardavimą ir paslaugų atlikimą kitiems ūkio subjektams, sudarė sąlygas neteisėtai jiems suformuoti 2221763 Lt veiklos sąnaudų ir 399834 Lt atskaityti PVM.

Iš UAB „L.“ patikrinimo akto 2009-01-30 Nr. (21.26)-08-77-2, kuriame konstatuota, kad laikotarpyje nuo 2002-10-11 iki 2003-12-31 UAB „E." atliko UAB „L.“ darbų už 1582503,35 Lt (tame tarpe 241 368, 28 Lt PVM) sumą (t.7, 1-54 b.l.), taip pat neseka, kad UAB „L.“ vardu darbai atlikti nebuvo.

Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, L. J. nuteistas būtent už tai, kad jis UAB „E.“ vardu, tyčia, tikslu apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą PVM, pats arba veikdamas per tyrimo metu nenustatytus asmenis įgavo ūkio subjektų pasitikėjimą, sudarė sandorius, pagal kuriuos atliko darbus, suteikė paslaugas ar pardavė prekes. Tęsdamas nusikalstamą veiką, tikslu suklaidinti mokesčius administruojančias institucijas ir apsunkinti PVM mokėtojo subjekto atsakingų asmenų nustatymą, pats arba padedamas tyrimo metu nenustatytų asmenų, suklastojęs tikrus dokumentus, t.y. UAB „E.“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose su išskirtu mokėtinu į biudžetą pirkimo PVM nurodęs žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „E.“ direktorius yra R. Ž., buhalteris – R. S. bei suklastojęs jų parašus, šiuos suklastotus dokumentus pateikė apmokėjimui nuosprendyje nurodytoms įmonėms. Gavęs grynais ar išėmęs į UAB „E." atsiskaitomąją sąskaitą už atliktus darbus gautus pinigus su išskirtu pridėtinės vertės mokesčiu, šio mokesčio sąmoningai, tyčia, nedeklaravo ir nesumokėjo, tokiu būdu apgaule, savo naudai, išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį 385 629,54 Lt sumai, darytina išvada, kad nei A. Šimkūno paaiškinimai, nei apeliaciniame skunde nurodytos išvados neprieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, bet, priešingai, iš esmės, jas patvirtina.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir pagrįstai rėmėsi liudytojų A. Š., V. B., N. M., I. B., A. P., D. P. parodymais, iš kurių matyti, kad paslaugos (darbai) pagal UAB „E.“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras iš tiesų buvo atlikti, prekės atvežtos, I. B. parodymais ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, kuriame užfiksuota, kad I. B. iš pateiktų asmenų atpažino L. J., kaip asmenį, per kurį jis bandė susisiekti su UAB „E.“ darbuotoju Ramūnu ir kuris perdavė jam UAB „E.“ neužpildytus dokumentus su direktoriaus parašu ir antspaudu, kad I. B. T. S. ir R. Ž. iš fotonuotraukų, pastarųjų neatpažino, liudytojų R. V. ir T. S. parodymais, kad jie apie UAB „E.“ nieko nežino, niekada ten nedirbo, niekada nėra išrašę ir pasirašę jokių šios įmonės dokumentų.

Netikėti minėtais įrodymais, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, nėra pagrindo, kadangi juos patvirtina pasirašytos PVM sąskaitos faktūros, iš dalies tai, kad analogiškai UAB „E.“ elgesį apibūdina didelis kiekis liudytojų ir kita išdėstyta įrodymų visuma, kuria netikėti nėra pakankamo pagrindo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad kiti liudytojai teismui garsinant ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus juos tvirtino, tačiau pažymėtina, kad tai parodo liudytojų parodymų nuoseklumą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojai negalėjo savo teiginių pagrįsti objektyviais duomenimis, įrodančiais darbų atlikimą ar paslaugų suteikimą, tačiau, įvertinus liudytojų parodymus ir jų didelį kiekį, pagrindimo procedūros sudėtingumą ir apimtį, teismas daro išvadą, kad, šiuo atveju, minėtas pagrindimas nėra tikslingas, o jo nebuvimas, šiuo atveju, nėra pakankamas pagrindas netikėti liudytojų parodymais. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad A. Š. negalėjo nurodyti su kuo konkrečiai bendravo pasirašant sutartį, V. B., N. M. negalėjo nurodyti, kas jai pateikė pasirašyti sąskaitą-faktūrą, įvertinus įvykių apie kuriuos duodami parodymai nedidelę svarbą minėtiems liudytojams ir parodymų davimo nuo įvykių didelę laiko trukmę, tai, kad prekes paprastai, o kartu su jomis dokumentus, tikėtina, pateikė vairuotojai – ekspeditoriai, nėra pakankamas pagrindas juos vertinti kaip nenuoseklius ar prieštaringus ar nepatikimus dėl jų šališkumo. Apeliacinio skundo argumentas, kad apie bendrovę „E.“ įmonių „F.“, „Š. t.“ bei „A. ir C.“ vadovams tapo žinoma ne finansiniuose dokumentuose nurodytu laiku, įvertinus M. R., A. P. ir D. P. parodymus, nėra reikšmingas. Apeliaciniame skunde teigiama, V. B. parodymai nenuoseklūs, dvilypiški ir šališki, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme V. B. patvirtino, jog jam buvo pateikti tušti lapai su UAB „E.“ direktoriaus parašu, įmonės antspaudu bei rekvizitais, kuriuos liudytojas pats ir užpildė pagal jau anksčiau išrašytas PVM sąskaitas faktūras, tokiu būdu „sutvarkė" dokumentus dėl atliktų darbų sąmatų bei priėmimo-perdavimo aktų, tačiau pažymėtina, kad, kaip parodė pats V. B., remdamasis jau turimomis PVM sąskaitomis-faktūromis jis užpildė sąmatas ir atliktų darbų priėmimo aktus, o išdėstyta aplinkybė kaip tik yra pagrindas tikėti V. B. parodymais dėl PVM sąskaitų-faktūrų ir kad L. J., davė jam tuščius lapus, kuriuose buvo UAB „E.“ direktoriaus parašas, įmonės antspaudas ir įmonės duomenys.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi PVM sąskaitą-faktūrą dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose, tačiau, šiuo atveju, kaip nustatyta, būtent L. J., gavęs grynais ar išėmęs į UAB „E.“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Snoras", už atliktus darbus gautus pinigus su išskirtu pridėtinės vertės mokesčiu, šio mokesčio sąmoningai, tyčia, nedeklaravo ir nesumokėjo, tokiu būdu apgaule, savo naudai, išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį, kadangi L. J. pats arba veikdamas per tyrimo metu nenustatytus asmenis įgavo ūkio subjektų pasitikėjimą, sudarė sandorius, pagal kuriuos atliko darbus, suteikė paslaugas ar pardavė prekes ir išrašė PVM sąskaitas faktūras, o, sutinkamai su Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 str. 1 d., prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita-faktūra.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas savo veiklą suprato kaip neteisėtą, pasireiškiančią dokumentų apiforminimu už tam tikrą atlygį, tačiau nesuvokė, kad tokiu būdu yra užvaldomos lėšos PVM pavidalu, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas, kad L. J. PVM sąskaitas faktūras pasirašinėjo ir veikė ne savo, o tariamų UAB „E.“ direktoriaus R. V. ir buhalterio R. S. vardu, vertina kritiškai minėto teiginio dalį, kad L. J. nesuvokė, kad tokiu būdu yra užvaldomos lėšos PVM pavidalu. Teismas, įvertinęs „sugalvotos schemos“ sudėtingumą taip pat kritiškai vertina apeliacinio skundo argumentą, kad neįtikėtina, kad tokią lėšų pasisavinimo schemą sugalvotų ir įgyvendintų vienas vidurinį išsilavinimą turintis asmuo. Kolegija vertina apeliacinio skundo teiginius apie nuteistojo realią turtinę padėtį, tačiau tai nėra pakankamas teisinis pagrindas jį išteisinti.

Iš išdėstyto, įvertinus įrodymų visumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka nustatytas bylos aplinkybes, byloje surinkta pakankamai įrodymų pripažinti L. J. kaltu padarius veiką, numatytą BK 182 str. 2 d. ta apimtimi, kuri nurodyta kaltinamajame akte.

Apeliaciniame skunde įvardintos aplinkybės – tai, kad teismui buvo pateiktas prokuroro prašymas pakeisti L. J. kaltinimą (tai buvo prokuroro veiksmas), L. J. dar iki jo apklausos buvo užduodami klausimai, nuteistojo brolio K. J. buvo klausinėjamas ar jis tvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kolegijos vertinimu, neparodo pirmosios instancijos teismo šališkumo.

Apeliaciniuose skunduose iš esmės nekeliamas iš nusikalstamų veikų gauto turto klausimas konfiskavimo iš L. J., civilinio ieškinio klausimai ir jie kolegijai abejonių nekelia.

Dėl baudžiamosios atsakomybės senaties termino

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad teisiamajame posėdyje ištirtais dokumentais, specialisto išvada, patikrinimo aktu, kaltinamojo parodymais nustatyta, kad L. J. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 203 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija), taip pat nustatyta, jog šią veiką jis padarė laikotarpyje nuo 2002-10-11 iki 2004-02-02. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos BK 95 str. redakciją (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968), asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai kai padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas. Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnyje yra numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, numatyta BPK 3 str. 1 d. 2 p., yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, šioje dalyje baudžiamoji byla L. J. dėl Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo nutrauktina vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p.

Kolegija vertina išdėstytą ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinio skundo turinį, kuriuo prašoma pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-12 nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą L. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija), suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui ir daro išvadą, kad L. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija), baudžiamoji byla nutrauktina suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Atsižvelgus į išdėstytą, pritartina prokurorės apeliacinio skundo argumentui, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje aptarto sprendimo - baudžiamąją bylą dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija) nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nepriėmė, tuo netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (LR BPK 328 str. 1 p.).

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bausmės

Pagal teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268/2008). Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką nelaikytina prisipažinimu situacija, kai kaltininkas prisipažįsta ne laisva valia, o verčiamas byloje surinktų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys Nr. 2K-270/2008, 2K-400/2004, 2K-470/2004, 2K-123/2005). Šiuo atveju, L. J. parodymus davė tik pirmosios instancijos teismo posėdyje, jo duoti parodymai duoti jam jau susipažinus su kaltinamuoju aktu ir neatitinka pirmosios instancijos teismo nustatytų ir apeliacinės instancijos teismo patikrintų aplinkybių, todėl nėra teisinio pagrindo nustatyti L. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnyje 1 d. 2 p.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. J. bausmę Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų stadiją, L. J. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Nuteistasis L. J. padarė tyčinius apysunkį (BK 300 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija), 11 str. 4 d.) ir sunkų (BK 182 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija), 11 str. 5 d.) nusikaltimus. L. J. teistas, tačiau jau po nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo (t. y. neteistas), dirba, į narkologinę įskaitą neįrašytas. Įvertinusi šias aplinkybes, tame tarpe nusikalstamų veikų pobūdį ir kiekį, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmę ir todėl L. J. pagrįstai paskirta vienintelė Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija) ir Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija) numatyta laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, ženkliai mažesnes, nei Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija) ir Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija) sankcijose numatyti bausmių vidurkiai. Atsižvelgus į bylos aplinkybes, kolegijos nuomone, nuteistajam L. J. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir švelninti bausmę nėra teisinio pagrindo.

Pagal BK 75 str. 1 d. asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, bausmės vykdymas gali būti atidėtas nuo vienerių iki trejų metų, tačiau, šiuo atveju, L. J. buvo nuteistas ir už sunkų nusikaltimą, todėl taikyti BK 75 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo, net ir atsižvelgus į bausmės tikslus, jos skyrimo pagrindus, padarytos veikos sunkumą, kaltininko asmenybę ir jo socialinį ryšį su visuomene bei kitas aplinkybes, įvardintas apeliaciniame skunde. Taikyti BK 54 str. 3 d. taip pat nėra įstatyminio pagrindo.

Tačiau teismas subendrino bausmes vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., iš dalies sudedant. Nagrinėjamoje byloje dokumentų klastojimas tik tam tikri etapai siekiant konkretaus tikslo – sukčiavimo, todėl dokumentų klastojimas buvo tik priemonė padaryti sukčiavimą. Visos inkriminuotos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, todėl taikytina kita bausmių bendrinimo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 04 10 nutartis Nr. 2K-194/2012). Esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, L. J. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bendrinamos bausmių apėmimo būdu.

Esant tokioms aplinkybėms, naikinti skundžiamą nuosprendį arba švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo, tačiau nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendį pakeisti:

nutraukti baudžiamąją bylą L. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d. (LR 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje paskirtos bausmės subendrintos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 3 metai 2 mėnesiai.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. L. J. pagal BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 2 d. (2000 09 26 įstatymo redakcija) paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir L. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.