- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-12
- Bylos Nr.
- 2A-1077-345/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-22623-2009-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis (pran.), Loreta Lipnickienė
- Pareiškėjas
- M. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės, Valstybinė planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos Dailininkų sąjunga
- Advokatai
- Faina Kukliansky
- Kategorijos
- 29.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,
suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Daivai Giedraitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybė, Valstybinė planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos Dailininkų sąjunga.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. B. pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad I. N. statybos būdu įsigijo ir nuosavybės teise valdė 19,2 kv.m. ploto garažo 26 boksą, esantį (duomenys neskelbtini), ir, kad 1982 m. rugsėjo 30 d. namine sutartimi jį įgijo M. B.. Nurodė, kad 1982 m. rugsėjo 30 d. I. N., gavusi LTSR Dailės fondo sutikimą, garažą namine sutartimi pardavė pareiškėjui M. B.. Pareiškėjas šiuo garažu naudojasi kaip savu, tačiau paaiškėjo, kad nekilnojamojo turto registre jo nuosavybės teisės į garažo boksą neįregistruotos. Dėl daiktinių teisių registracijos kreipėsi į VĮ Registrų centras Vilniaus filialą, tačiau 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimu atsisakyta įregistruoti nuosavybės teises, nes nepateikė statinį identifikuojančių dokumentų. Dokumentai, patvirtinantys I. N. nuosavybės teises į garažą neišliko. Prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas susietas su subjektinės teisės atsiradimu. Nuosavybės teisių patvirtinančių dokumentų pareiškėjas negali gauti arba atkurti kitokia, t.y. neteismine tvarka.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, jog kelia abejonių naminė nekilnojamojo daikto pardavimo sutartis, ji buvo įforminta netinkamai, nes reikėjo, kad tokį susitarimą patvirtintų notaras. Todėl pareiškėjas pardavimo fakto neįrodė. Pats pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas, kad tinkamai įformintų įsigytą nekilnojamojo turto nuosavybę.
Suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nurodė, jog neprieštarauja pareiškėjo pareiškimo patenkinimui, kadangi pareiškėjas pateikė įrodymus, jog I. N., kaip garažo bokso savininkė, mokėjo mokesčius už paslaugas, draudimo mokestį, elektros mokestį ir pareiškėjas įrodė, jog jis, kaip savininkas naudojasi šiuo garažu, todėl pareiškimas turėtų būti patenkintas.
Suinteresuotas asmuo Lietuvos Dailininkų sąjunga atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog su pareiškėjo pareiškimu sutinka.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Nurodė, kad viešasis valstybės interesas reikalauja, kad valstybėje nebūtų pastatų, neturinčių teisėto valdytojo, naudotojo. Vilniaus miesto savivaldybė, vykdydama teisės aktų jai priskirtas funkcijas (statinių naudojimo priežiūra ir kt.), nesiėmė jokių realių veiksmų dėl minėtų garažų boksų savininkų (naudotojų, valdytojų) nustatymo, nuosavybės teisių įregistravimo. Klausimas dėl minėtų garažų boksų teisėtų savininkų įregistravimo viešame registre daugelį metų visiškai nebuvo sprendžiamas. Duomenų apie minėtų garažų boksų įtraukimą į bešeimininkių daiktų apskaitą byloje nepateikta. Šie faktai patvirtina aplinkybę, kad nei Vilniaus miesto savivaldybė, nei kiti asmenys nepretenduoja būti garažų valdytojais. Remiantis aukščiau nurodytais argumentais, byloje esančiais rašytiniai įrodymais, darytina išvada, jog I. N. statybos būdu įsigijo ir nuosavybės teise valdė 19,2 kv.m. ploto garažo boksą Nr.26, esantį (duomenys neskelbtini), ir kad 1982 m. rugsėjo 30 d. namine sutartimi jį įgijo M. B..
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo Vilniaus savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nėra žinoma apie jokius susitarimus tarp Dailininkų sąjungos ir I. N. siekiant pastatyti garažus, taip pat nėra jokių duomenų, kad Dailininkų sąjungai ar/ir I. N. naudodama savo lėšas pirko medžiagas, reikalingas garažų statybai, mokėjo už statybos darbus ar pati juos atliko. LTSR Ministrų tarybos 1954 m. lapkričio 20 d. potvarkis Nr. 2147-p nenurodo kokių nors požymių, kuriais būtų galima nustatyti aplinkybę, kad garažai buvo pastatyti, kas bus garažų naudotojai ir ar jie bus skiriami Dailininkų sąjungos nariams. Dėl šios priežasties neturėtų būti vertintinas LTSR dailės fondo direktoriaus pavaduotojo J. K. 1966 m. sausio 31 d. raštas Nr. 220 Vilniaus miesto Vyriausiajam architektui, kadangi toks susirašinėjimas negalėjo sukurti teisių ar pareigų I. N.. Pareiškėjas išvis neįrodo, kad I. N. būtų buvusi LTSRS Tarybinių dailininkų sąjungos nare. Iš pateiktų dokumentų negalima daryti pagrįstos išvados, kad garažai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo pastatyti teisėtai, nes pateiktas aiškinamasis raštas projektinei užduočiai LTSR tarybinių dailininkų sąjungos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) užstatymui, kuriame numatyta, jog yra planuojama pastatyti 10 garažų boksų, iš kurių 6 skirti lengviesiems automobiliams, 4 sunkvežimiams, tačiau nėra jokių duomenų apie likusius garažus, į kuriuos savo turtines teises yra pareiškęs pareiškėjas. 1958 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. 1685 jau yra minimas 14 vietų garažas. Šiuose dokumentuose nėra identifikuoti jokie kiti garažų savininkai ar naudotojai, tik LTSR Dailės fondas, Vilniaus miesto Statybos valdyba Nr. 6 ir Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos skyrius. Vilniaus miesto DŽDT Vykdomojo komiteto 1957 m. vasario 16 d. potvarkyje Nr. 106p nėra minimas garažų perdavimas kitiems asmenims, todėl nėra pagrindo teigti, kad garažai buvo perduoti LTSR Dailininkų sąjungos nariams. LTSR Dailininkų sąjungos valdybos 1957 m. sausio 14 d. posėdžio protokole Nr. 3 nėra duomenų, jog būtų buvęs svarstomas garažų priskirtinumo klausimas, taipogi nėra nurodyta, kad I. N. būtų paskirtas butas. Įrodomosios galios neturi pareiškėjo pateiktos I. N. apmokėtų kvitų kopijos, kadangi iš jų negalima nustatyti, už kurį būtent objektą mokestis buvo mokamas. Pabrėžtina, kad teismas klaidingai vertino byloje pateiktus įrodymus, nes nėra duomenų, kad I. N. statybos būdu būtų įgijusi nuosavybės teises į garažo boksą, esantį (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis 1964 m. CK 58 str. 2 d. laikytina, kad sutarties sudarytos tarp I. N. ir M. B. sudarymo faktas negali būti grindžiamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimais, priimtais civilinėse bylose Nr. 2-3494-656/2008 ir Nr. 2-933-619/2009. Pažymėtina, jog minėtose bylose nebuvo nagrinėjamos tarp pareiškėjo ir I. N. 1982 m. rugsėjo 30 d. sudarytos naminės sutarties sudarymo aplinkybės. Remiantis 1964 m. CK 255 str. pareiškėjas nepateikė vykdomojo komiteto vedamos ūkinės knygos išrašų ir neįrodė, kad 1982 m. garažo bokso sandoris būtų sudarytas ir įregistruotas. Atsižvelgiant į 1964 m. CK 255 str. ir CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 3 d. ginčo sandoris negalėtų būti pripažintas galiojančiu, nes sandorio galiojimui turi reikšmės ne tik notarinis patvirtinimas, bet ir sandorio teisinė registracija. Sandorio teisinė registracija taip pat buvo būtina teisėto ir galiojančio sandorio sąlyga. Pažymėtina, kad pagal Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 2.1. p. asmenys, norėdami įregistruoti nekilnojamąjį turtą, privalo pateikti pažymą iš savivaldybės ar archyvo apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d., tačiau pareiškėjo pateiktuose dokumentuose tokių įrašų išvis nebuvo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas M. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą nepakeistu bei priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad byloje yra įrodytos visos sąlygos, būtinos prašymui patenkinti, t.y. I. N. nuosavybę įgijo statybos būdu; turėjo tai patvirtinančius dokumentus, tačiau jie dingo išvykus vienam iš savininkų S. R.; pareiškėjas negali kitu, o tik teisminiu būdu gauti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus; kitų pretendentų į garažų boksus nėra; garažai pastatyti teisėtai. Pabrėžia, kad iki 1959 m. apskritai nebuvo statybos leidimų išdavimo tvarkos. Garažų statybos teisėtumo klausimui pats svarbiausias yra LTSR Ministrų tarybos 1949 m. sausio 15 d. nutarimas Nr. 14, kuriuo yra patvirtinta instrukcija dėl tvarkos teisinei pastatų registracijai atlikti LTRS miestuose, vasarvietėse ir kurortuose, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės 1966 m. lapkričio 25 d. sprendimo pagrindu Vilniaus miesto Lenino rajono finansų skyrius atleido garažo savininkę I. N. nuo trobesių mokesčio, t.y. savivaldos institucija pripažino ją garažo savininke. Apeliantas nesupranta įstatymų reikalavimų, nes pagal 1964 m. CK reikalavimas notariškai patvirtinti sandorį lietė tik gyvenamuosius namus, tuo tarpu garažas nėra gyvenamasis namas ir tuo metu, kai pareiškėjas „namine“ sutartimi įsigijo garažą, neegzistavo įstatymo, kuris reikalautų tokį sandorį patvirtinti notariškai.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad byloje esantys dokumentai, t.y. LTSR Ministrų tarybos 1954 m. lapkričio 20 d. potvarkis Nr. 2147-p, Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos 1954 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. 245/2, Architektūros reikalų valdybos 1954 m. rugsėjo 29 d. raštas, 1955 m. lapkričio 23 d. sutartis pasirašyta TSRS Meno fondo Vilniaus skyriaus ir TSRS miesto ir kaimo statybos ministerijos projektavimo instituto „Litgiprogostroj“, netiesiogiai įrodo, jog garažai buvo statomi teisėtai išskirtame žemės sklype. Iš 1958 m. gruodžio 10 d. Dailės fondo rašto darytina išvada, kad garažai jau buvo pastatyti. Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1966 m. lapkričio 25 d. sprendimas buvo pagrindas Lenino rajono finansų skyriui atleisti I. N. nuo trobesių mokesčio ir tuo pačiu pripažinti ją garažo savininke. I. N. buvimą LTSR Tarybinių dailininkų sąjungos nare netiesiogiai įrodo LTSR Tarybininių dailininkų sąjungos valdybos 1957 m. sausio 14 d. posėdžio protokolas Nr. 3.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, o tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).
CPK 176 str. 1 d. ir 185 str. įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes bei, įvertinus byloje esančius įrodymus, nustatyti objektyvią tiesą, priimti teisėtą ir visapusiškai pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus, netyrė bei nenustatinėjo reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui faktinių aplinkybių, motyvuojamoje skundžiamo sprendimo dalyje neišdėstė išvadų, kurios būtų pagrįstos bylos medžiagos analize, ir argumentų, kodėl priima arba atmeta kuriuos nors reikalavimus, atsikirtimus ar įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 1 - 3 punktai). Tuo teismas pažeidė CPK 327 str. 1 d. 2 p. nuostatą, t.y. neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme negalima. Dėl šio pažeidimo teismo sprendimas pripažįstamas neteisėtu ir panaikintinas.
Pareiškėjas savo reikalavimą kildina iš nekilnojamojo daikto valdymo, kaip savarankiškos daiktines teisės, teisinių santykių, reglamentuojamų CK 4.22 - 4.24 straipsniuose. Bylos dėl valdymo faktų patvirtinimo, kuomet nėra ankstesniojo nekilnojamojo daikto savininko bei dėl to nėra galimas ir ginčas dėl turto su ankstesniu turto savininku, yra nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka pagal CPK 524 - 529 straipsnių nuostatas (CPK 442 str. 1 d. 9 p.). Tam, kad toks faktas ypatingosios teisenos tvarka būtų teismo patvirtintas, yra būtina nustatyti šių sąlygų visumą: asmuo faktiškai turi daiktą, į kurį jam nuosavybės teisė nepriklauso, turėdamas tikslą valdyti jį kaip savo; asmuo šį daiktą valdo teisėtai; asmuo neturi valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba negalima atkurti prarastų dokumentų; valdomas daiktas neturi kito teisėto jo savininko. Pirmosios instancijos teismas nei dėl vienos iš šių sąlygų buvimo ar nebuvimo skundžiamame sprendime nepasisakė ir tokių teisiškai reikšmingų aplinkybių iš viso nenustatinėjo, jų egzistavimą galinčių patvirtinti ar paneigti įrodymų neanalizavo ir nevertino, taigi iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjo pareikšto prašymo pagrįstumo ar nepagrįstumo, nustatydamas pareiškėjui garažo valdymo nuosavybės teise juridinį faktą pagal CPK 444 str. 2 d. 5 p., dėl ko pareiškėjas net nesikreipė į teismą, neįvardijo konkretaus nuosavybės teisės įgijimo pagrindo ir garažo valdymo būtent nuosavybės teise neįrodinėjo. Pažymėtina, kad šių dviejų bylų kategorijų teisminio nagrinėjimo dalykas yra skirtingas. Šis CPK normų pažeidimas lėmė, kad pareiškėjo pareiškimas pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo išspręstas, nes pagal CPK 444 str. 2 d. 5 punktą daikto valdymo faktas negali būti patvirtintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-12-29 nutarimo Nr.56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 10 p.). Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo ir dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu nagrinėjamos pagal CPK XXXIV skyriaus taisykles.
Susiklosčius tokiai situacijai teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso. Apeliacinės instancijos teismas turėtų dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio nagrinėti reikalavimus visa apimtimi naujais aspektais. Tačiau byloms nagrinėti įtvirtinta instancinė teismų sistema lemia, kad kiekvienos instancijos teismas atlieka jam priskirtas funkcijas. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga, aukštesnės instancijos teismai dėl nurodyto kompetencijos pasiskirstymo pirmosios instancijos teismo pakeisti negali. Priešingu atveju apeliacinės instancijos teismas pažeistų byloje dalyvaujančių asmenų teisę pasinaudoti viena (pirmąja) teismine instancija.
Visa tai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.). Bylą nagrinėjant iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti I. N. teisės statyti garažą (duomenys neskelbtini) buvimo pagrindą, kadangi byloje nebuvo pateikta įrodymų, leidžiančių spręsti, jog Dailininkų sąjunga ir I. N. susitarė dėl garažo statybos, atitinkamai I. N. atliko garažo statybos darbus. Nėra įvertinta, kokiais įrodymais remiantis, darytina išvada, jog garažas buvo pastatytas, kas yra jo naudotojas, ir kokias konkrečias teisines pasekmes sukelia LTSR Dailės fondo direktoriaus pavaduotojo 1966-01-31 raštas Nr. 220 Vilniaus miesto vyriausiajam architektui. Pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų iš naujo įvertinti, kad Vilniaus miesto DŽTD Vykdomojo komiteto 1957-02-16 potvarkyje Nr. 106p nenurodyta, jog butai kartu su dirbtuvėmis (duomenys neskelbtini) buvo priimti eksploatuoti, o garažai buvo perduoti LTSR Dalininkų sąjungos nariams ir tuo tarpu I. N. būtų buvusi Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Be to, LTSR Tarybinių dailininkų sąjungos valdybos 1957-01-14 posėdžio protokolo Nr. 3 nenurodyta apie garažų priskyrimo klausimo svarstymą, o taip pat nėra nurodyta, jog I. N. būtų paskirtas butas (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog vertintina ir ta aplinkybė, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai duomenų apie trobesių pirkimo-pardavimo sutarties notarišką patvirtinimą ir įregistravimo atitinkamame komunaliniame ūkyje, kaip to reikalavo iki 1965 m. sausio 1 d. galiojusio 1922 metų RTFSR civilinio kodekso 185 str. ir 1964 m. CK 255 straipsnis, numatantis gyvenamojo namo ar jo dalies pirkimo-pardavimo (dovanojimo) sutartis patvirtinimą notariškai ir įregistravimo vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajame komitete (atitinkamo vykdomojo komiteto vedamosiose ūkinėse knygose), buvimą ar nebuvimą. Priklausomai nuo minėtų aplinkybių įvertinimo, vertintinas ir pareiškėjui suteikto garažo bokso, esančio (duomenys neskelbtini) teisinio statuso klausimas, jo teisėto savininko buvimas ar nebuvimas ir atitinkamai jo perleidimo teisėtumo klausimas. Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra nustatytos aplinkybės, ar ginčo garažas nuosavybės teise realiai priklausė I. N., ar buvo jos valdomas kitu teisiniu pagrindu. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino reikšmingos byloje aplinkybės, jog 1982-09-30 naminės sutarties sudarymo metu 1964 m CK 58 straipsnio 2 dalis numatė, jog reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui remtis sandoriui patirtinti liudytojų parodymais, todėl teismas be pagrindo sprendimą grindė taip pat ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimais, priimtais civilinėse bylose Nr. Nr. 2-3494-656/2008 ir Nr. 2-933-619/2009. Be to, kaip teisingai pažymėjo apeliantas, minėtuose sprendimuose nebuvo nagrinėjamas I. N. ir M. B. 1982-09-30 sutarties sudarymo aplinkybės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.