Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vladislavo Lenčiko, Ainoros Kornelijos Macevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartimi nustatytos laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi ir K. B. paskirtas laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 3 MGL (112,98 Eur) dydžio bauda.

Nukentėjusiajam S. V. iš K. B. ir D. G. solidariai priteista 78 Eur turtinei žalai atlyginti.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti D. G. ir R. B., jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. ir D. G. nuteisti už tai, kad 2016 m. rugsėjo 26 d., apie 16.00 val., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, netoli Vilniaus lopšelio-darželio ,,(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), D. G. sudavus kumščiu S. V. į dešinės pusės smilkinio sritį, pastarajam praradus sąmonę, pagrobė S. V. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson“, kurio vertė 10 Eur, su Tele-2 Pildyk SIM kortele, kurios vertė 1 Eur, piniginę, kurioje buvo 50 Eur grynųjų pinigų, vilniečio kortelę, kurioje buvo du bilietai po 30 minučių, kurių bendra vertė 4 Eur, kuprinę, kurios vertė 15 Eur, dvi rusiškas knygas, kurių bendra vertė 3 Eur, tokiu būdu D. G. ir K. B. panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam S. V. priklausantį turtą, kurio vertė 83 Eur. Šiais veiksmais K. B. ir D. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Teismo posėdyje nuteistasis K. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

Nuteistasis K. B. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas už plėšimą, nes prieš nukentėjusįjį S. V. smurto nenaudojo ir jo turto nepagrobė, tai padarė kaltinamasis D. G..

Pažymima, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-227-139/2016).

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo K. B. veiksmus kaip nusikalstamą veiką ir pagrįstai pripažino jį padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog K. B., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. G., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, panaudodami fizinį smurtą ir taip atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, tai yra D. G. tyčia suduodant vieną smūgį S. V. į dešinės pusės smilkinio sritį, nuo ko nukentėjusysis prarado sąmonę ir nukrito ant žemės. Po šio smurto, atėmus galimybę nukentėjusiajam priešintis, iš nukentėjusiojo pagrobė jam priklausančių daiktų, kurių bendra vertė 83 Eur.

Nors nuteistasis neigia dalyvavęs šiame nusikaltime, tačiau aukščiau minėtas apylinkes patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma: paties K. B. parodymai, nuteistojo D. G. ir nukentėjusiojo S. V. parodymai, supirkimo kvitas, savanoriškas daiktų, dokumento pateikimo, daiktų apžiūros bei daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolai ir kiti rašytiniai bylos duomenys. O nuteistojo K. B. kaltės neigimas laikytinas gynybinio pobūdžio pasirinkta pozicija. Pažymėtina, kad nukentėjusysis K. B. atpažino, kaip vieną iš įvykyje dalyvavusių asmenų. Netikėti S. V. parodymais teismas neturi pagrindo, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis turėtų pagrindą ar norėtų apkalbėti nuteistąjį, turėtų asmeninių nesutarimų su juo ar būtų buvę pažįstami iki įvykio. Juolab, kad jo parodymai dėl esminių bylos aplinkybių viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, be to, juos patvirtina ir nuteistojo D. G. parodymai.

Tai, kad K. B. pagrobė nukentėjusiajam priklausančią kuprinę su joje buvusiais daiktais, patvirtina abiejų nuteistųjų parodymai. Be to, iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad K. B. tyrėjai pateikė juodos spalvos kuprinę, kurią nukentėjusysis daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti metu atpažino. O iš supirkimo kvito matyti, kad 2016 m. spalio 4 d. K. B. į lombardą už 5 Eur pridavė mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericsson S500“. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis S. V. parodė, kad mobiliojo ryšio telefoną jis laikė striukės priekinėje viršutinėje kišenėje, o ne kuprinėje, nes buvo taip įpratęs. Šiais nukentėjusiojo parodymais teismas neturi pagrindo netikėti. Todėl šie nukentėjusiojo parodymai leidžia daryti išvadą, kad mobiliojo ryšio telefonas buvo ištrauktas iš jo striukės kišenės. Juolab, kad ikiteisminio tyrimo metu D. G. parodė, kad jis nematė, kas paėmė nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną, tačiau mano, jog jį galėjo paimti K. B.. Taigi, iš D. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, bei nukentėjusiojo S. V. parodymų matyti, kad nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną galėjo paimti tik K. B., kuris jį vėliau pridavė į lombardą. Tuo tarpu nukentėjusiojo kuprinę jam atnešė D. G.. Be to, nukentėjusysis parodė, kad su nuteistaisiais bendravo normaliai, nei vienas iš jų nebuvo smarkiai apgirtęs.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Pažymėtina, kad nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju yra visiškai įrodyta, jog abu nuteistieji veikė bendrai, t. y. D. G. panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, abu nuteistieji pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą. Šiuo atveju nekyla jokių abejonių, kad K. B. suvokė, kad fizinį smurtą D. G. prieš nukentėjusįjį panaudojo kaip priemonę užvaldyti jo turtą, ir nors jis pats smurto nenaudojo, tačiau pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusiajam buvo atimta galimybė pasipriešinti, pagrobė dalį jam priklausančio turto. K. B. apeliacinio skundo argumentas, kad jis dėl girtumo nesuvokė, kad grobia svetimą turtą, vertintinas tik kaip jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės. Juolab, kad nukentėjusysis parodė, jog su nuteistaisiais bendravo normaliai, nei vienas iš jų nebuvo smarkiai apgirtęs. Be to, K. B. galėjo tinkamai įvertinti situaciją, nes pats parodė, kad norėdamas išvengti problemų jis paėjo šiek tiek toliau nuo įvykio vietos, kur laukė D. G., pastarajam atėjus paėmė dalį jo atsineštų daiktų ir jiedu išsiskyrė.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo K. B. nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir pripažino jį kaltu dėl nuosprendyje nurodyto nusikaltimo padarymo. Nuosprendyje aptarti duomenys patvirtina, jog K. B., veikdamas išvien (bendrininkų grupėje) su D. G., šiam panaudojus fizinį smurtą ir tokiu būdu atėmus nukentėjusiajam galimybę priešintis, užvaldė svetimą turtą. Ta aplinkybė, jog ne jis tiesiogiai, o jo bendrininkas D. G. panaudojo fizinį smurtą, nepaneigia K. B. kaltės, nes jų tolimesni veiksmai po jo panaudojimo rodo susitarimą padaryti plėšimą. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai ir jais remiantis padarytos faktines aplinkybes atitinkančios išvados, teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Todėl nuteistojo K. B. apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmestini.

Taip pat apeliaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo sušvelninti paskirtą bausmę, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

BK 180 straipsnio 1 dalyje nustatyta arešto arba laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmės.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam K. B. bausmę, BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį (padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą nuosavybei), jo pavojingumo laipsnį ir kaltės formą (padarytas baigtas nusikaltimas), šio nusikaltimo įvykdymo aplinkybes (nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų paskatų), į kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat į kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (anksčiau teistas, tame tarpe ir už nusikaltimus nuosavybei, baustas administracine tvarka, nusikaltimo padarymo metu niekur nedirbo, buvo išbrauktas iš Darbo biržos bei kt.) ir paskyrė BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas didesnį nei minimalus šios sankcijos bausmės dydis. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti bausmės vykdymą jeigu nusprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas privalo vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo – K. B. nuteistas už vieno apysunkio nusikaltimo padarymą ir jam paskirta 1 metų 8 mėnesių subendrinta laisvės atėmimo bausmė.

Pagal formuojamą teismų praktiką, spręsdamas klausimą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumo, teismas privalo įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumą (pavojingumo pobūdį ir laipsnį), kaltininko asmenybę (anksčiau padarytas nusikalstamas veikas, teisės pažeidimus, girtavimą ir kitokį antisocialinį kaltininko elgesį, vertybinę orientaciją, požiūrį į darbą, charakterizuojančius duomenis ir pan.), jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (atvykimą ir prisipažinimą, gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimą ir pan.).

Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad K. B. nusikalto iš savanaudiškų paskatų, siekdamas pasipelnyti, savo kaltės nepripažino, padarytos žalos nukentėjusiajam neatlygino. Be to, nuteistasis ne kartą baustas administracine tvarka už alkoholinių gėrimų vartojimą viešoje vietoje, smulkaus svetimo turto pagrobimus, Kelių eismo taisyklių pažeidimą ir kt., turi galiojančių administracinių nuobaudų, keturis kartus teistas iš esmės už nusikalstamas veikas nuosavybei, pirmasis teistumas – 2011 metais, t. y. 17 metų, šis nusikaltimas padarytas bausmės vykdymo atidėjimo metu, esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui. Ankstesniais teismų sprendimais jis, vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis nepateisino jam parodyto pasitikėjimo ir vėl padarė nusikalstamas veikas. Tai rodo, kad nuteistasis dėl savo nusikalstamų veiksmų išvadų nedaro, nelinkęs laikytis įstatymų reikalavimų, kriminalinių polinkių neatsisako. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Teisėjų kolegija teigiamai vertina, kad K. B. susirado darbą, nori pakeisti gyvenimą ir eiti doros keliu, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti jam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti.