- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-16
- Bylos Nr.
- 2A-777-302/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10502-013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- UAB “Sauda”
- Ieškovas
- Muitinės departamento prie LR Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB “Sauda” apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo Muitinės departamento prie LR Finansų ministerijos ieškinį atsakovui UAB “Sauda” dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Muitinės departamentas prie LR Finansų ministerijos kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo UAB “Sauda” 2 500 Lt nuostoliams dėl pasaugai perduotos ir neišsaugotos transporto priemonės atlyginti, sumokant juos į Muitinės departamento atsiskaitomąją sąskaitą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad UAB “Sauda” patvirtinusi, kad turi visus būtinus leidimus, pažymėjimus ar kitokius dokumentus, įgalinančius užsiimti jos sutartinius įsipareigojimus sudarančia profesionalia transporto priemonių transportavimo ir saugojimo veikla, įsipareigojo pagal Muitinės departamento jai pateiktus Transporto priemonės paėmimo į centralizuotą F tipo muitinės sandėlį užsakymo-pristatymo pranešimus, transportuoti bei saugoti teisės aktų nustatyta tvarka sulaikytas ir jai perduotas transporto priemones ir grąžinti jas išsaugotas, atsižvelgiant į pokyčius dėl natūralių jų savybių. Sutartyje nustatyta tvarka, atsakovas priėmė pasaugai Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste administracinės teisės pažeidimo byloje muitinės pareigūnų sulaikytą 2011 m. rugpjūčio 25 d. daiktų ir dokumentų paėmimo protokole nurodytą kelių transporto priemonę- Audi 100, valstyb. Nr. FE3815. Automobilis Muitinės departamento Finansų ir apskaitos informacinės sistemos sulaikytų prekių apskaitos modulyje yra apskaitytas protokole nurodyta 2 500 Lt verte. Šį automobilį Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 8 d. nutarimu konfiskavo, o nenustatyti asmenys minėtą transporto priemonę pagrobė. Ieškovo manymu, atsakovas profesionaliai versdamasis transporto priemonių transportavimo ir saugojimo veikla, turėjo numatyti grėsmę prarasti saugojimui priimtas transporto priemones dėl grobimo ar net ginkluoto plėšimo ir jai ruoštis. Iki šios dienos atsakovas dėl šios neišsaugotos transporto priemonės ieškovo patirtų nuostolių nėra atlyginęs ar informavęs, kad nuostolius jis žada atlyginti ateityje.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Sauda“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas turi įrodyti, kad jis yra tinkamas ieškovas šioje byloje. Automobilis ieškovui priklauso, todėl nepriklausytų ir pinigai, kurie būtų gauti iš konfiskuoto automobilio pardavimo. Turtas konfiskuojamas valstybės – Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Atsakovo manymu, ieškovo reikalavimas yra ydingas, nes nepateikta įrodymų, kad Muitinės departamentas turėjo turto, kurio praradimo nuostolius prašo priteisti. Pažymėjo, jog automobilis buvo pavogtas iš atsakovo automobilių saugojimo aikštelės, esančios Minsko pl. 21, Vilniuje, panaudojant jėgą prieš darbuotoją, išlaužus vartus. Atsakovas atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos jis numatė ar galėjo protingai numatyti. Nei automobilio perdavimo metu, nei vėliau ieškovas apie jokius ypatingus veiksnius, kurie reikalautų ypatingų saugojimo sąlygų nepranešė, todėl UAB “Sauda”, kaip sąžiningas ir pareigingas saugotojas neturėjo pagrindo nei imtis išskirtinių saugojimo būdų, kad galima būtų išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu, nei atsisakyti saugojimo. Ieškovas nepagrįstai neatsižvelgia, kad jo patirtos žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprasta tvarka žalą tiksliai įvertinant ir įrodant, tačiau nuostolių dydį ieškovas įrodinėja neleistinais įrodymais.
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė iš UAB „Sauda“ Muitinės departamentui prie LR Finansų ministerijos 2 500 litų nuostolių atlyginimą. Priimdamas sprendimą, teismas nurodė, jog šalių sudaryta 2008 m. gegužės 26 d. Sulaikytų transporto priemonių transportavimo ir pasaugos paslaugų sutartį su vėlesniais jos pakeitimais yra pasaugos sutartis. Teismas atkreipė dėmesį, jog šalims yra numatyta pareiga tinkamai ir laiku vykdyti sutartines prievoles, o netinkamai įvykdžius sutartines prievoles atlyginti kitai šaliai patirtus nuostolius. Profesinę veiklą vykdantys asmenys – įmonė, verslininkas atsako visais atvejais, išskyrus atvejį, jeigu įrodo, kad buvo nenugalima jėga. Šiuo atveju, atsakovas būdamas profesionalus saugotojas, automobilio neišsaugojo, todėl vadovaujantis sutarties 6.2. punktu ir LR CK 6.256 str., 6.830 str., 6.831 str., 6.832 str. 3 d., 6.845 str. 3 d., 6.846 str. 2 d. 1 p. normomis, privalo atlyginti ieškovui automobilio vertę. Ieškovas, kaip pasaugos davėjas, pasaugos sutarties pagrindu turi teisę reikalauti grąžinti perduotą daiktą saugojimui iš saugotojo, o daikto praradimo atveju reikalauti atlyginti nuostolius, kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo. Teismas atsakovo atsikirtimus atmetė kaip prieštaraujančius pasaugos teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms ir pažymėjo, jog ieškovui reikalavimo teisė kyla iš pasaugos sutarties, nes atsakovas prarado perduotą saugoti daiktą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai
Apeliantas UAB “Sauda” pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto aplinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti. Nurodo, kad nuostolių priteisimas ne valstybės, bet biudžetinės įstaigos Muitinės departamento naudai, reiškia nepagrįstą valstybei turinčių priklausyti lėšų priteisimą ne į Valstybės biudžetą (biudžeto sąskaitą), bet tiesiogiai biudžetinei įstaigai. Todėl, šioje byloje tinkamu ieškovu turėjo būti valstybė. Pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų ir ieškovas neįrodinėja, kad Muitinės departamento nustatyta 2 500 Lt apskaitos vertė turėtų būti laikoma sutartiniu automobilio įvertinimų perduodant automobilį pasaugai pagal Pasaugos sutartį. Be to, nesutinka su teismo išvada, jog šiuo atveju automobilis buvo įkainuotas pagal Muitinės departamento direktoriaus 2009-06-26 įsakymu Nr. AB-361 patvirtintas įvertinimo taisykles, taikomas naudotų transporto priemonių importui. UAB „Sauda” saugojo mažavertį automobilį, taikydama atitinkamas protingai maksimalias (bet ne ypatingas) saugojimo sąlygas, priemones ir būdus. Analogiškų UAB „Sauda" saugomų transporto priemonių nėra pavagiama jau daugiau kaip 10 metų, todėl darytina išvadą, kad taikoma apsauga yra adekvati grėsmėms. Nėra pagrindo išvadai, kad buvo grobiamas automobilis, o ne kažkas kita, kas buvo jame. UAB „Sauda” negali taikyti jokių, išskyrus įprastines buitines, prievartos priemonių. Automobilis buvo pagrobtas tyčia dideliu greičiu judančiu automobiliu nubloškiant jį savo kūnu stabdžiusį UAB „Sauda” darbuotoją. Nėra pagrindo išvadai, kad Pasaugos sutartis ar CK normos įpareigoja UAB „Sauda” šaudyti į grobiką ar kitaip jį žaloti – teisę taikyti specialiąsias priemones gali tik policija. Valstybė, prisiėmusi pareigą užtikrinti materialinių subjektinių teisių gynimą, tai įgyvendina, užtikrindama kiekvienam teisės subjektui teisminę jo pažeistų teisių ir interesų gynybą bei teismo proceso metu priimto teismo sprendimo įvykdymą prievarta. Apelianto manymu, šis grobimas laikytinas ypatinga, nepaprasta, neišvengiama aplinkybe, nes šios aplinkybės UAB “Sauda” numatyti negalėjo, jos ir jos pasekmių pašalinimas nuo UAB “Sauda” nepriklausė. Jeigu, ieškovo teigimu, buvo reali atviro grobimo rizika apie kurią jis, matydamas, kad atsakovas nesiima ypatingų saugumo priemonių, atsakovui nepranešė, tai pagal formuojamą praktiką galima tvirtinti, kad ieškovas buvo dideliai neatsargus ir tai sąlygojo vėlesnių nuostolių atsiradimą.
Atsiliepimas
Ieškovas Muitinės departamentas prie LR finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo ir atsakovo teisiniai santykiai yra pasaugos santykiai, reglamentuojami atlygintinės 2008 m. gegužės 26 d. Sulaikytų transporto priemonių transportavimo ir pasaugos paslaugų sutarties Nr. A10-41/PM84. Šios sutarties pagrindu apeliantas ieškovui teikė profesionalias atlygintinės transporto priemonių transportavimo ir pasaugos paslaugas, todėl atsakovui neišsaugojus ieškovo pagal sutartį jam pasaugai perduoto automobilio, iš šios sutarties kildintina ir ieškovo reikalavimo teisė, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog valstybė nėra proceso šalis šioje byloje. Pažymi, kad ginčo automobilis, kaip ir numato Sulaikytų prekių apskaitymo centralizuotame F tipo muitinės sandėlyje taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2008 m. birželio ll d. įsakymo Nr. 1B-412, 5 punktas, F tipo muitinės sandėlyje buvo apskaitytas 2 500 Lt verte, nurodyta automobilio sulaikymo dokumente - 2011 m. rugpjūčio 25 d. Daiktų (prekių) ir dokumentų paėmimo protokole Nr. 1VK2003024. Tai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad automobilis jau jo perdavimo metu teisės aktų nustatyta tvarka buvo įvertintas 2 500 Lt verte, pagal kurią atsakovas ir atsako ieškovui už prarastą pasaugos objektą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ieškovas įstatymų nustatyta tvarka gautais dokumentais pagrindė patirtą žalą bei jos dydį. Be to, pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos, pagrįstai konstatavo, kad nusikalstama veika, dėl kurios neišsaugotas ginčo automobilis, nėra nenugalima jėga, nes apeliantas, kaip pasaugos profesinę veiklą vykdantis juridinis asmuo, turi būti pasiruošęs patirti veiksmus, prieštaraujančius įstatymams.
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos atsiliepimo į apeliacinį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas reguliuojančias saugotojo civilinę atsakomybę, tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl sprendimas nekeistinas.
Nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2008 gegužės 26 d. sudarė Sulaikytų transporto priemonių transportavimo ir pasaugos paslaugų sutartį su vėlesniais jos pakeitimais (b.l.6-27). Transporto priemonės techninės būklės ir perdavimo ir priėmimo aktą 2011-08-25 buvo perduotas atsakovui saugoti automobilis Audi Avant 100, valst. Nr. FE3815, kurį atsakovas priėmė saugojimui (b. l. 30-32). Atsakovas neišsaugojo automobilio, jis buvo pagrobtas iš saugojimo aikštelės.
Tarp šalių nėra ginčo dėl šalių siejančių sutartinių atlygintinės pasaugos santykių. Apeliantas kelia klausimą dėl ieškovo tinkamumo, neišsaugoto daikto vertės, kuri apsprendžia nuostolių dydį, dėl aplinkybių, šalinančių saugotojo atsakomybę nevertinimo teismo priimtame sprendime. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais.
Dėl pasaugos teisinių santykių ir turto saugotojo civilinės atsakomybės sąlygų.
Pagal CK 6.830 straipsnį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti atlyginimą, jeigu tai įtvirtinta sutartyje. Saugotojui savo prievolę įvykdžius netinkamai, jam kyla civilinė atsakomybė, kurios pagrindai nustatyti CK 6.845 ir 6.846 straipsniuose. Pagal CK 6.845 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas profesionalaus saugotojo ar už atlyginimą saugančio asmens civilinę atsakomybę už daikto neišsaugojimą pašalina tik nenugalima jėga. Įstatyme įtvirtinta tokių saugotojų atsakomybė be kaltės. Jų civilinės atsakomybės visiškai ar iš dalies nepašalina kitos civilinę atsakomybę šalinančios ar mažinančios aplinkybės, nustatytos CK 6.253 straipsnyje ir kitose normose ar kituose įstatymuose, nes iš tokių saugotojų protinga reikalauti visų priemonių, reikalingų daiktui išsaugoti, įveikiamų tik nenugalimos jėgos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB „Paira“, bylos Nr. 3K-3-931/2003; 2008 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vokietijos draudimo bendrovė „Zurich Versicherung AG“ v. S. M., bylos Nr. 3K-3-580/2008). Pasaugos atlygintinumas lemia ir atsakomybės dydį (CK 6.846 straipsnio 2 dalis). CK 6.845 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei 6.846 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos nėra dispozityvios, todėl pasaugos sutarties šalims nesuteikiama teisės keisti jose nustatytas atsakomybės sąlygas.
Pagal byloje pateiktą pasaugos sutartį atsakovas – Saugotojas – įsipareigojo tokiomis sąlygomis, kurios maksimaliai užtikrintų išsaugojimą, saugoti kitos šalies – Davėjo – perduotas transporto priemones, į kurias jų savininkų nuosavybės teisės laikinai suvaržytos, taip pat administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos ar baudžiamojo proceso tvarka paimtas, taip pat perduotas saugotojui dėl būtinojo reikalingumo (Sutarties 1.1, 1.2, 3.1, 4.1, 4.2 punktai). Pagal saugotojo atsakomybę apibrėžiančias Sutarties sąlygas Saugotojas už transporto priemonės trūkumą ar sugadinimą, kuris atsirado transportavimo ar saugojimo metu, išskyrus atvejus, kai tokie trūkumai ar sugadinimai atsirado dėl nenugalimos jėgos aplinkybių (force majeure) (Sutarties 6.1 punktas); saugotojui neužtikrinus tinkamo TP saugojimo sąlygų, jei dėl to pablogėja TP kokybė, TP sugadinama ar prarandama, saugotojas padengia visus davėjo (užsakovo) dėl TP patirtus nuostolius (Sutarties 6.2 punktas). Išvardytos sutarties sąlygos lemia būtent sutarties šalių teises ir pareigas bei atsakomybės pagrindus ir dydį, todėl šioje byloje, kurioje keliamas civilinės atsakomybės iš pasaugos teisinių santykių klausimas, jos turi būti aiškinamos ir taikomos.
Pažymėtina, kad pasaugos sutarties pagrindu atsirado ne tik atsakovo ir ieškovo pasaugos santykiai, nes sutartyje nustatytos ne tik ją sudariusių šalių teisės ir pareigos, bet ir transporto priemonės savininko (šioje byloje – ieškovo) pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą ir teisė reikalauti sutartyje nustatytomis sąlygomis grąžinti transporto priemonę. Taigi tai yra sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis). Tokia sutartimi tračiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos. Nagrinėjamu atveju ne tik pasaugos sutartį sudariusi šalis – Panevėžio teritorinė muitinė, bet ir transporto priemonės savininkas turi teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų perduotą saugoti transporto priemonę tokios pat būklės, kokios ji buvo atiduota saugoti, bei saugotojo atsakomybės neįvykdžius prievolės. CK 6.850 straipsnyje nustatyta, kad sutartinius pasaugos santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.830–6.849 straipsniai) taikomos ir pasaugos prievolėms, kurios atsiranda pagal įstatymą, jeigu įstatymas nenustato ko kita. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatė, jog ieškovas būdamas pasaugos sutarties šalimi turi teisę į nuostolių atlyginimą dėl jam patikėtos įstatymu transporto priemonės ir pagal pasaugos sutartį perduotą pasaugai atsakovui praradimo. Nagrinėjamu atveju būtent sutartinių santykių šalis kreipėsi dėl nuostolių atlyginimo, jokių išimčių pasaugos sutartyje šalys nėra numačiusios dėl sutarties šalies ribojimo gauti nuostolių atlyginimą. Tokiu būdu atsakovo argumentas dėl netinkamo ieškovo byloje yra nepagrįstas, jis atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad atsakovas neatsako už transporto priemonės neišsaugojimą dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, t.y. dėl to, jog prieš jo darbuotojo valią automobilis buvo pagrobtas. Kaip jau minėta sutarties 6.1 punkte yra numatyta sąlyga, kad saugotojas neatsako už transporto priemonės sugadinimą, kuris atsirado transportavimo ar saugojimo metu, jeigu tokie trūkumai ar sugadinimai atsirado dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Šalys sutarties 5.1 punkte susitarė, kad nenugalimos jėgos aplinkybės bus taikomos pagal taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840. Šių taisyklių 3 punkte nurodytos „force majeure“ aplinkybės, tarp kurių vagystė (grobimas) nėra pripažinta tokia aplinkybe. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vagystė (grobimas) teismų praktikoje taip pat nėra pripažįstama tokia kliūtimi dėl kurios neįmanoma vykdyti sutarties sąlygų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra analizavęs situaciją, esant pasaugos teisiniams santykiams ir turto neišsaugojimo faktui dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, ir pasisakęs, kad tokios aplinkybės neatitinka nenugalimos jėgos (force majeure) kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-10-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-931/2003). Apelianto nurodytas argumentas yra nepagrįstas ir neteisėtas, o apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo sprendimo motyvais, kad atsakovas kaip profesionalus saugotojas turi užtikrinti priimtų saugoti daiktų saugumą ir sudaryti tokias saugojimo sąlygas, kad asmenų veiksmai, net ir prieštaraujantys įstatymams, jų tarpe nusikalstami, nepadarytų nuostolių daiktų savininkui arba jų valdytojams.
Dėl nuostolių dydžio.
CK 6.846 str. nustatyta saugotojo atsakomybės dydis. Pagal šio straipsnio 1 dalį saugotojas privalo atlyginti visus nuostolius, susijusius su daikto praradimu, trūkumu ar sugedimu. Sutarties 6.2 punkto pagrindu atsakovas prisiėmė pareigą atlyginti visus nuostolius transporto priemonės neišsaugojimo atveju. 2011 m. rugsėjo 5 d. Sulaikytų prekių perdavimo akte buvo nurodyta, kad automobilio vertė 2 500 Lt (b.l. 30-34). Nors atsakovas nurodo, kad teismas be pagrindo vadovavosi šia nustatyta verte priteisdamas nuostolių dydį, tačiau kitų įrodymų apie neišsaugotą (pavogtą) transporto rinkos vertę atsakovas nepateikė. Pažymėtina tai, kad priimdamas saugoti atsakovas neginčija priimamo saugoti daikto vertės, o jo neišsaugojus nustatyti vidutinę rinkos vertę vertinant konkretų daiktą nėra galimybės. Atkreiptinas dėmesys, kad į bylą VšĮ „Emprekis“ autotransporto kainos Lietuvoje vidutinė AUDI 100 Avant 2.3E 1990-1995 metų gamybos vertė yra 4 580-3 680 litų su PVM (b.l. 84-86). Esant tokiems byloje įrodymams, kurių pagrindu pirmos instancijos teismas nustatinėjo neišsaugoto daikto vertę, nėra pagrindo išvadai, kad daikto vertė nustatyta per didelė. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius prarasto turto vertę liudijančius įrodymus, įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių teisės normų nepažeidė.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).
Šalys nepateikė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.