Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

2013-05-02 · Civilinė byla Nr. 2A-703-265/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-12-27Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2013-05-02Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-05-02
Bylos Nr.
2A-703-265/2013
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-03890-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alvydas Žerlauskas (pirm.), Danguolė Martinavičienė, Irma Čuchraj
Atsakovas
UAB „Agveta“
Ieškovas
A. A.
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas A. Žerlauskas Civilinė byla Nr. 2A-703-265/2013Teisėja G. Seselskytė (Proceso Nr. 2-06-3-03890-2012-6)
Procesinio sprendimo kategorija 121.14; 121.20 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 2 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Danguolės Martinavičienės, Irmos Čuchraj, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Agveta“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovei UAB „Agveta“ dėl neišmokėtų su darbo santykiais susijusių mokėjimų, delspinigių, neturtinės žalos priteisimo, atsakovės UAB „Agveta“ priešieškinį ieškovui A. A. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei UAB „Agveta“. Prašė iš atsakovės priteisti 1300 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų; 18,20 Lt delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo priėmimo; 1000 Lt neturtinės žalos ieškovo naudai, bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „Agveta“ pareiškė priešieškinį ieškovui, prašydamas ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo 1 961,64 Lt žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-12-27 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovui A. A. iš atsakovės UAB „Agveta“ 1 326,64 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 1000 Lt neturtinės žalos ir 605,00 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tik iš atsakovo nurodomų argumentų ir versijų apie degalų normas ir ieškovo komandiruotės metu viršyto degalų kiekio negalima daryti išvados, jog ieškovas pasisavino degalus. Pasak pirmosios instancijos teismo, ikiteisminis tyrimas nėra pradėtas ir nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis ieškovo atžvilgiu, todėl nurodė, kad atsakovė neįrodė fakto, kad ieškovas būtų pasisavinęs atsakovei priklausančius degalus. Teismas konstravo, kad atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai 2012-02-29 įsakymu atliko išskaitą iš ieškovo darbo užmokesčio. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą šioje dalyje - priteisė 1 326,64 Lt, kaip be pagrindo išskaitytą darbo užmokestį. Tuo tarpu ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 18,20 Lt delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį atmetė, kadangi delspinigių mokėjimą, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis, įstatymas numato šalims esant darbo santykiuose, šiuo atveju darbo santykiai tarp šalių yra nutrūkę. Teismas, atmesdamas atsakovės priešieškinio dalį už automobilio remontą konstatavo, kad ieškovui ginčijant žalos padarymo aplinkybes ir dydį bei šalims skirtingai aiškinant žalos kilimo aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog jis negali nustatyti, dėl kokių priežasčių buvo daromas remontas vilkikui Volvo FH 12, ir dėl kieno kaltės. Dėl to teismas konstatavo, kad neįrodytas priežastinis ryšys tarp žalos atsiradimo ir ieškovo veiksmų.

Atsiliepimas

Atsakovė su skundžiamu sprendimu nesutiko, skundžiamo sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys tenkintas iš dalies, prašė panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Nurodė, kad atsakovė pateikė rašytinius duomenis bei paaiškinimus apie susidariusį degalų trūkumą. Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo šių rašytinių duomenų nelaikyti įrodymais. Kaip nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl atsakovės pateikti rašytiniai duomenys neturi įrodomosios galios, o ieškovo žodiniai paaiškinimai, nepagrįsti rašytiniais įrodymais, turi didesnę įrodomąją galią. Taip pat atsakovė nurodo, jog ieškovas pripažino patekęs į autoįvykį Lenkijoje, iš kurio pasišalino, dėl to byloje dėl šio fakto ginčo nekilo. Tuo tarpu įrodymus apie remonto kaštus atsakovė teismui pateikė, kurie nepagrįstai nevertinti. Pasak apeliantės, esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms iš ieškovo turėjo būti priteista žala, kuri padaryta įmonei. Be to, atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo priteisė iš atsakovės 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovui. Atsakovės vertinimu, ieškovas neįrodė neturtinės žalos patyrimo fakto rašytiniais įrodymais.

Šalies argumentai

Ieškovas su atsakovės apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą. Pasak ieškovo, atsakovė neįrodė, jog dingo degalai, jis nebuvo supažindintas su degalų perviršio aktu, pati atsakovė į teisėsaugas institucijas dėl degalų nesikreipė. Nurodo, kad teismui pateikti rašytiniai įrodymai yra be jo parašų. Dėl to kyla pagrįstos abejonės dėl automobilio VOLVO FH 12 remonto. Taip pat nurodo, kad jis su atsakove nebuvo sudaręs visiškos materialinės atsakomybės sutarties, dėl to lėšos iš jo buvo išieškotos neteisėtai. Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes ieškovas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės neturtinę žalą, kadangi jis jautėsi nepagrįstai apkaltintas vagyste ir nesąžiningumu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo nuostatų. Pirmosios instancijos teismas iš esmės išimtinai orientavosi į vien tik į ieškovo paaiškinimus, kurie nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Kaip matyti iš atsakovės paskaičiuoto degalų viršnormio lentelės, ieškovas pereikvojo 281,46 litrus degalų būdamas komandiruotoje. Ši viršnormio lentelė sudaryta atsižvelgiant į direktorės įsakymu numatytas kuro normas ir paties ieškovo pildytus kelionės lapus, kuriuose nurodyti kilometrai ir kuro likutis bake. Pažymėtina, jog ieškovas nepaneigė aplinkybės, jog direktorės nustatyti kuro limitai 100 km yra per maži, jog jais remiantis neįmanoma nuvažiuoti tokio atstumo ir pan. Aplinkybę, jog ieškovas su aktu apie viršytas normas nebuvo supažindintas iš karto, o jis buvo surašytas tik tada, kai ieškovas parašė pareiškimą išeiti iš darbo, neturi teisinės reikšmės. Taip pat teisiškai nereikšminga ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma aplinkybė, jog atsakovė nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl kuro vagystės. Pažymėtina, kad atsakovė turi teisę nuspręsti, kokį teisių gynimo būdą pasirinkti ir kuris iš jų labiausiai atitinka jos interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, kokiu metodologiniu pagrindu buvo sudaromas kuro perviršijimo aktas. O jis buvo sudaromas, kaip minėta, remiantis paties ieškovo pildytais kelionės lapais. Dėl to nėra teisinio pagrindo atmesti atsakovės įrodymus kaip nepagrįstus ir jų nevertinti, kadangi jie įrodo, jog ieškovui nuvažiavus atstumą, kurį jis pats nurodė, kuro trūkumo neturėjo būti. Dėl to konstatuotina, kad ieškovas padarė įmonei žalą, pereikvodamas 281,46 litrus degalų, kas sudaro 1 184,99 litus. Taip pat nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalims skirtingai aiškinant automobilio remonto aplinkybes ir žalos dydį, teismas negali nustatyti, dėl kokių priežasčių buvo daromas remontas vilkikui Volvo FH 12, ir dėl kieno kaltės. Pažymėtina, jog byloje nėra tarp šalių ginčo, jog automobilis buvo apgandintas autoįvykio metu dėl ieškovo kaltės. Šalys nesutaria tik dėl automobilio remonto aplinkybių ir žalos dydžio. Byloje esančios sąskaitos - faktūros patvirtina, jog atsakovė turėjo išlaidų pirkdama automobilio detales ir jį remontuodama. Taip pat byloje esantis mokėjimo nurodymas patvirtina, kad atsakovė sumokėjo trečiajam asmeniui UAB „Lekpas“ pagal sąskaitą - faktūrą LEKP Nr. 4617, kuri buvo išrašyta už atliktus remonto darbus VOLVO FH 12. Byloje nėra įrodymų, jog automobilio remonto darbai būtų atlikti dėl aplinkybių, kurios nesusijusios su autoįvykiu Lenkijoje. Taip pat šiais įrodymais yra paneigiamos ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomos aplinkybės, jog realiai automobilio remonto darbai nebuvo atlikti. Dėl to, esant visoms ieškovo materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygoms (DK 246 straipsnis), yra teisinis pagrindas priteisti iš ieškovo atsakovei žalą tiek už kuro perviršijimą, tiek ir už vilkiko Volvo FH 12 remontą. Pažymėtina, jog DK 254 straipsnyje įtvirtinta ribota darbuotojo materialinė atsakomybė, pagal kurią darbuotojas atlygina visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus DK 255 straipsnyje. Kaip matyti iš pažymos apie vidutinį ieškovo darbo užmokestį atleidimo dienai, jis buvo 1 191,03 Lt. Dėl to iš ieškovo gali būti išieškoma atsakovei padaryta 1 961,64 Lt žala ir nenustačius DK 255 straipsnyje numatytų pagrindų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į DK 254 straipsnį bei į ieškovo gaunamą vidutinį darbo užmokestį konstatuoja, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstu ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomą argumentą, jog iš jo žala negali būti išieškoma, kadangi su juo nebuvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Taip pat pažymėtina, kad DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, jog iš darbuotojo administracijos nurodymu galima išskaičiuoti žalos atlyginimą, kurį darbuotojas dėl savo kaltės padarė įmonei, jeigu įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog atsakovė turėjo teisę išieškoti 1 191,03 Lt įmonei padarytą žalą, o ne 1326,64 Lt, kaip padarė atsakovė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovės žala ženkliai didesnė, nei jos neteisėtai išskaičiuoti 134,97 Lt, todėl teisėjų kolegijos vertinimu būtų neprotinga šią sumą priteisti iš atsakovės, vėliau priteisiant iš ieškovės tą pačią sumą kaip žalos atlyginimą.

Atmetus ieškovo reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokestį nėra teisinio pagrindo priteisti ir neturtinės žalos atlyginimą. Be to, šios žalos neturėjo teisinio pagrindo priteisti ir pirmosios instancijos teismas, netgi jei ir būtų pripažinęs ieškovo reikalavimus pagrįstais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymu nustatytais atvejais, nereiškia, kad ji yra preziumuojama ir jos įrodinėti nereikia. Ši žala, kaip ir turtinė, turi būti įrodinėjama visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 3 dalis).

Esant nurodytų aplinkybių visetui apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos. Šios aplinkybės sudaro teisinį pagrindą apeliacinės instancijos teismui panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintinas iš dalies, o priešieškinis atmestinas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, jog atsakovės priešieškinis negali būti tenkinamas visiškai, kadangi atsakovė dalį žalos atlyginimo, t. y. 1 326,64 Lt, yra išsiieškojusi išskaičiuodama iš ieškovui tenkančio darbo užmokesčio, todėl atsakovei priteistina iš ieškovo jo neatlyginta 635 Lt žala ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 635 Lt sumą nuo priešieškinio priėmimo dienos (2012-05-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestinas, o atsakovės priešieškinio reikalavimų patenkinta 32 proc., tai iš ieškovo priteistinos atsakovei turėtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovės bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, sumokėtas pirmosios instancijos teisme pateikiant priešieškinį ir apeliacinį skundą, iš viso 118 Lt. Kadangi atsakovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 32 proc., tai iš ieškovo priteistina atsakovei 38 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš ieškovo A. A. atsakovei UAB „Agveta“ 635 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 635 Lt sumą nuo priešieškinio priėmimo dienos (2012-05-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 38 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kolegijos pirmininkas Alvydas ŽerlauskasKolegijos teisėjai Danguolė MartinavičienėIrma Čuchraj