Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-643-238/2015;

Teisėjas: Raimundas Krušinys Proceso Nr. 1-36-1-00032-2013-2;

2015 m. lapkričio 6 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, Indrei Vitkutei, dalyvaujant prokurorėms Renatai Oželienei, Loretai Šimkuvienei, nuteistajam R. J., jo gynėjui ir civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) atstovui advokatui Nerijui Plėdžiui, nukentėjusiojo atstovui advokatui Valdui Bivainiui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. ir civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus D. M. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 281 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta bausmė – 40 MGL dydžio, t. y. 1506,40 Eur, bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ nukentėjusiojo A. Š. naudai priteista 202,73 Eur turtinei žalai atlyginti; iš civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) A. Š. naudai priteista 23962 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. pagal LR BK 281 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 1 d., apie 6.30 val., kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 94,5 km, Kalvarijos sav., neatsargiai vairuodamas UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 123 p., 3 priedo 1.3 p. reikalavimus – apvažinėdamas dešinėje kelio pusėje stovėjusį krovininį automobilį ir pareigūną, kirto dvigubą ištisinę ženklinimo liniją, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su priešais antra eismo juosta važiavusiu vilkiku „Volvo FH 42T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, vairuojamu A. Š., dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiajam A. Š. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes kliniškai konstatuota kairio žasto trauminė amputacija, įvyko kairės mentės lūžimas, kairės pusės V šonkaulio lūžimas, trauminis šokas III°, buvo padarytos muštinės plėštinės žaizdos galvos, dešinės pažandės ir kaklo srityse, nes dėl kairio žasto trauminės amputacijos nukentėjusysis A. Š. neteko 60 procentų bendro pastovaus darbingumo.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad buvo be pagrindo priteista tokia didelė neturtinė žala, ir ji turėtų mažinama. Atsižvelgtina ir į tai, jog R. J. kaltė šiuo atveju yra neatsargi, be to, kaip jau buvo minėta, eismo įvykis įvyko ne tik dėl neatsargių R. J. veiksmų, bet ir paties nukentėjusiojo A. Š. veiksmų, kai jis nesilaikė KET 125 p. reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir remdamasis LR įstatymais bei teismų formuojama praktika priteisti maksimaliai tik pusę šiuo metu priteistos 28962 Eurų sumos. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio motyvavo teismų praktika, tačiau nepaminėjo nei vienos bylos ar teismų nutarčių, nurodančių, jog formuojama būtent tokia praktika ir dėl tokio neturtinės žalos dydžio, todėl toks teismo sprendimas dėl minėtos sumos priteisimo laikytinas nepagrįstu. Apibendrinus formuojamą teismų praktiką ir Marijampolės rajono apylinkės teismo motyvus dėl neturtinės 28962 Eurų sumos priteisimo, pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į formuojamą praktiką, neatsižvelgė į tai, kad A. Š. darbingumo sumažėjimas iki 20 procentų neturi priežastinio ryšio su eismo įvykio pasekmėmis ir nėra byloje duomenų, įrodančių priešingai.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas ir civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) atstovas prašė R. J. ir civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus D. M. apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo R. J. ir civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus D. M. apeliaciniai skundai atmestini.

Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino R. J. kaltu padarius LR BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai, taip pat tinkamai išspręsti ir civilinių ieškinių klausimai.

Kelių eismo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2013-01-19 iki 2014-10-11) 123 p. nustatyta, kad dvipusio eismo kelyje iš keturių ir daugiau eismo juostų arba kelyje su skiriamąja juosta draudžiama įvažiuoti į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, važiuoti skiriamąja juosta arba ją pervažiuoti. Nagrinėjamuoju atveju svarbu nustatyti, ar R. J., vairuodamas transporto priemonę, išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę ir dėl to buvo sukeltas eismo įvykis.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu dėl pareikšto kaltinimo R. J. kaltu neprisipažino ir nurodė, kad nei jo vairuojama transporto priemonė, nei priešais atvažiuojantis sunkvežimis nebuvo įvažiavę į priešpriešinę eismo juostą, tačiau ties ašine linija įvyko automobilių kontaktas šonais ir kilo šis eismo įvykis, tuo metu jo vairuojama transporto priemonė buvo nutolusi nuo dvigubos ašinės linijos apie 10 cm atstumu. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad byloje surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent R. J. vairuojama transporto priemonė neleistinai kirto dvigubą ištisinę liniją, kuri skyrė priešingų krypčių transporto srautus kelio Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 94,5 km, Kalvarijos sav., turinčiame keturias eismo juostas.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-06-13 specialisto išvadoje Nr. 11-1148 (13) konstatuota, kad tikėtina, jog buvusioje kelio eismo situacijoje, autovežio „Mercedes Benz“, vairuotojo R. J. veiksmai – apvažiuodamas dešinėje kelio buvusius krovininį automobilį ir pareigūną, kirto dvigubą ištisinę ženklinimo liniją, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su prieš priešais antra eismo juosta važiavusiu vilkiku „Volvo FH 42T“ su puspriekabe, – techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu ir buvo pagrindine sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. Tirti pateiktoje medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad vilkiko „Volvo FH 42T“ vairuotojo A. Š. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šiuo eismo įvykio kilimu. Autovežio „Mercedes Benz“ vairuotojas R. J., važiuodamas antra eismo juosta ir neįvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti eismo įvykio. (1 t., b. l. 81–86)

Įrodymų tyrimo metu teismui buvo pateikta specialisto Valentino Mitunevičiaus, turinčio transporto trasologo teismo eksperto kvalifikaciją, 2014-04-25 išvada Nr. MV 2014-20 (3 t., b. l. 5–24), kurios tiriamojoje dalyje bei išvadoje nurodyta, jog negalima nustatyti, kurioje vietoje įvyko nurodytų transporto priemonių susidūrimas (susidūrimas įvyko arti dvigubos ištisinės kelio ženklinimo linijos, tai galėjo įvykti tiek kelio pusėje, skirtoje važiuoti link Suvalkų, tiek priešingoje kelio pusėje), todėl techniniu požiūriu negalima nustatyti, kurie eismo įvykio dalyvio veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.

Siekdamas pašalinti abejones, dėl kurio iš nurodytų krovininių automobilių vairuotojų veiksmų kilo eismo įvykis, pirmosios instancijos teismas nutarė atlikti papildomą eismo įvykio vietos apžiūrą ir paskirti papildomą eismo įvykio ekspertizę, kurią atlikti buvo pavesta Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus trijų ekspertų komisijai.

Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų komisijos ekspertizės akte Nr. 11-2867 (14) (3 t., b. l. 156–166) konstatuota, jog sunkvežimio „Mercedes Benz 1841“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Lohr Eurolohr 21ST“, valst. Nr. EA 277, susidūrimas su vilkiku „Volvo FH 42T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe „Schmitz SCS 24/2 13.62“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvyko kelio Suvalkai–Marijampolė važiojamosios dalies kairėje pusėje, tikėtina, tiek grūdų išsibarstymo zonos, turėjusios daugiau apibrėžtą ribą, pažymėtą 8 pav. geltona brūkšnine linija, kelio Marijampolė – Suvalkai važiuojamosios dalies dešinėje pusėje, pradžia. Automobilio „Mercedes Benz 1841“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Lohr Eurolohr 21ST“, valst. Nr. EA 277, vairuotojas R. J., apvažiuodamas kelio Suvalkai– Marijampolė dešinėje kelio pusėje sustabdytą patikrinimui sunkvežimį ir šalia jo kabinos stovėjusį pareigūną, išvažiavo iš dalies į kelio važiuojamosios dalies kairę pusę, kur jo vairuojamas transporto priemonių junginys susidūrė su priešpriešiais link Suvalkų važiavusio A. Š. vairuojamu vilkiku „Volvo FH 42T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe „Schmitz SCS 24/2 13.62“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ekspertų komisijos išvadoje konstatuojama, jog automobilio „Mercedes Benz 1841“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo R. J. veiksmai buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą šiam eismo įvykiui kilti.

Ekspertizės aktas (specialisto išvada) LR BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirtas prie įrodymų, nustatant kaltę asmens, kaltinamo padarius LR BK 281 straipsnio atitinkamoje dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau tai yra tik vieni iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jie neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, eismo įvykio ekspertizės akte (specialisto išvadoje) pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų komisijos ekspertizės akto Nr. 11-2867 išvada, kuri taip pat patvirtina ir pirmąją Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-06-13 specialisto išvadą Nr. 11-1148 (13), kadangi šiose ekspertizėse nurodomas aplinkybes patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad, kaip teigia nuteistasis, specialistas Valentinas Mitunevičius nedavė kategoriškos išvados, kurie eismo įvykio dalyvio veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, savaime nepaneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų išvadų pagrįstumo, o kaip minėta, ekspertų išvados turi būti vertinamos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų padaryta išvada, kad tikėtina, jog susidūrimo metu vilkiko „Volvo FH 42T“ ir puspriekabės kairysis kraštas buvo išsidėstęs ties išbirusių grūdų kraštu, kuris buvo antroje minėto vilkiko judėjimo krypties juostoje, kas patvirtina, jog kontaktas tarp transporto priemonių įvyko ne vilkikui „Volvo FH 42T“, o autovežiui „Mercedes Benz“ kirtus dvigubą ištisinę ženklinimo liniją ir išvažiavus į priešpriešinio eismo juostą. Teismas sprendžia, kad niekaip kitaip nebūtų įmanoma paaiškinti išbirusių grūdų išsidėstymo už dvigubos ištisinės ženklinimo linijos vilkiko „Volvo FH 42T“ judėjimo krypties juostoje, kuomet eismo įvykio metu buvo pažeistas kairysis vilkiko šonas. Specialisto Valentino Mitunevičiaus 2014-04-25 išvadoje nurodoma, kad dėl smūginio poveikio grūdai taipogi galėjo byrėti ir per plyšį ties puspriekabės priekiniu dešiniu kampu bei per angą puspriekabės priekinės sienelės viršuje, ir tai neva sąlygojo tokį grūdų išsidėstymą ant važiuojamosios kelio dalies. Tačiau aukštesnysis teismas sprendžia, kad ši specialisto nurodoma aplinkybė negali patvirtinti, jog nuotraukose matomas grūdų kiekis galėjo išbyrėti net 3,42 m nuo dvigubos ištisinės ženklinimo linijos (atstumas nustatytas Papildomos eismo įvykio vietos apžiūros protokole, 3 t., b. l. 117, 118). Nuteistasis iškėlė versiją, kad būtent nukentėjusiojo vilkikas išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, tačiau tokiu atveju grūdai turėjo pasklisti ne tik nuo dvigubos ištisinės ženklinimo linijos, tačiau ir nuo transporto priemonių kontakto vietos už šios linijos, taigi daugiau nei 3,42 m + 0,13 m (ženklinimo linijos plotis), t. y. 3,55 m. Manytina, kad tokiu dideliu atstumu grūdai iš vilkiko negalėjo pasklisti vien tik per plyšį ties puspriekabės priekiniu dešiniu kampu bei per angą puspriekabės priekinės sienelės viršuje, kadangi pats vilkikas būtų užstojęs šią kelio dalį, o, kaip matyti iš byloje esančių nuotraukų, priekinio dešinės pusės vilkiko priekabos kampo pažeidimai yra minimalūs, taigi toks didelis ant važiuojamosios kelio dalies išbyrėjusių grūdų kiekis negalėjo atsirasti per dešinėje pusėje vilkiko priekabos esančius pažeidimus. Darytina išvada, kad grūdai iš vilkiko byrėti daug dešiniau (daugiau nei 3,55 m) puspriekabės kairių ratų trajektorijos, kaip tai yra nurodoma Valentino Mitunevičiaus išvadoje, negalėjo.

Byloje taip pat nustatyta, ką patvirtino ir pats nuteistasis R. J., prieš eismo įvykį jis apvažinėjo pasienio policijos pareigūnų sustabdytą ir priešais kelkraštyje stovėjusį kitą krovininį automobilį. Ši aplinkybė patvirtina, kad R. J. turėjo priežastį pajudėti į kairę pusę link dvigubos ištisinės ženklinimo linijos ir, siekdamas saugiai apvažiuoti važiuojamoje kelio dalyje stovinį pareigūną, galėjo neįvertinti atstumo iki jos. Tuo tarpu byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog būtent nukentėjusysis turėjo būtinybę važiuoti kuo kairiau važiuojamosios dalies (pvz., apvažiuoti kitą transporto priemonę). Nenustatyta ir tai, kad dešinėje važiuojamosios dalies pusėje nukentėjusiajam būtų buvusi kliūtis. Byloje nesant jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis galėjo kirsti dvigubą ištisinę ženklinimo liniją, ši apelianto versija atmestina kaip nepagrįsta. Priešingai, byloje nustatyta aplinkybė, dėl ko R. J. galėjo išvažiuoti į priešingą eismo juostą, kuri objektyviai sudaro pagrindą tikėti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų padarytomis išvadomis dėl eismo įvykio kilimo priežasties. Ta aplinkybė, kad vilkiko „Volvo“ kabinos detalių nuolaužos išsibarsčiusios šio automobilio judėjimo juostoje (tai matyti iš apžiūros protokolo, eismo įvykio plano, nuotraukų - t. 1. b. l. 6-16), taip pat duoda pagrindą teigti, kad automobilių kontaktas įvyko vilkiko „Volvo“ judėjimo juostoje, o ne jam išvažiavus į priešingą eismo juostą, nes tokiu atveju vilkiko „Volvo“ detalės būtų išsidėsčiusios priešingoje eismo juostoje.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojas T. S. duodamas parodymus patvirtino, jog pirmiausia išgirdo ne veidrodėlių ar stiklo dūžių garsą (kaip turėtų būti pagal spėjamas ekspertizės išvadas), o aiškiai girdėjo sprogusios padangos garsą, todėl mano, kad nukentėjusiojo vairuojamas vilkikas į priešingą eismo juostą galėjo išvažiuoti dėl šios priežasties.

Liudytojas T. S. teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis eismo įvykio nematė, tačiau išgirdo smūgį, garsas buvo lyg sprogtų padanga. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad priėjęs prie sustabdyto automobilio kabinos jis išgirdo garsą, panašų į automobilio padangos sprogimą, ir tuo metu jam į kojas kažkas atsitrenkė (2 t., b. l. 50–52). Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad vilkiko, kurį vairavo nukentėjusysis, priekinė kairė padanga yra dehermetizuota ir nuplėšta nuo rato. Tačiau nei minėto liudytojo parodymai, nei jokie kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad vilkiko padanga būtų sprogusi prieš eismo įvykį. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo asmens vairuojama transporto priemonė kontaktavo kairiąja puse, labiausiai tikėtina išvada yra ta, kad vilkiko padanga sprogo kontakto metu, atsitrenkusi į autovežio priekabą. Šią išvadą iš dalies patvirtina ir liudytojo T. S. parodymai, kuomet jis nurodė, kad išgirdo smūgį, o jo garsas buvo lyg sprogtų padanga, taigi iš esmės galima daryti išvadą, jog padanga sprogo smūgio (transporto priemonių kontaktavimo) metu. Apie tai, kad vilkiko padanga galėjo sprogti prieš eismo įvykį, nenurodoma ir nei vienoje specialisto ar ekspertų išvadoje.

Aukštesnysis teismas pažymi ir tai, kad išvadą dėl priežastinio ryšio buvimo tarp kaltininko padaryto kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir LR BK 281 straipsnyje numatytų padarinių daro teismas. Ši išvada neturi apsiriboti vien tik ekspertizės akto ar specialisto išvadų atkartojimu.

Apeliantas teigia, kad tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo būtiname priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Proceso metu nebuvo nustatyta jokių priežasčių, kad nukentėjusysis negalėjo važiuoti pirma eismo juosta, be to, nėra ir kitų liudytojų parodymų ar kitų duomenų, kad jo vairuojamo vilkiko „Volvo FH 42T“ judėjimo kelio pusėje buvo užimta pirma eismo juosta. Apeliantas mano, kad nukentėjusysis pažeidė KET reikalavimus, todėl būtina spręsti, kieno iš eismo įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmai buvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti. Byloje esantys duomenys apie eismo įvykio mechanizmą bei įvykio vietos sąlygas patvirtina, kad nukentėjusysis turėjo galimybę išvengti eismo įvykio važiuodamas kuo arčiau dešinės kelio pusės.

Teismų praktikoje priežastinis ryšys paprastai grindžiamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymu. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos Kelių eismo taisyklės, t. y. eliminuojant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės Kelių eismo taisyklių pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad R. J. veiksmai, kuomet jis išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, sudarė avarinę situaciją, nes išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą jis sudarė kliūtį savo kryptimi važiuojančiam vilkikui, kurį vairavo A. Š., ir tai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Net jei vilkiko vairuotojas A. Š. būtų pažeidęs KET 125 punkto reikalavimus (kas šiuo atveju nėra neginčijamai nustatyta, kadangi byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis neabejotinai turėjo galimybę važiuoti pirmąja eismo juosta), kuriuose nurodoma, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, tačiau šis pažeidimas pats savaime negalėtų sukelti tokio eismo įvykio, kuris įvyko nagrinėjamuoju atveju (transporto priemonių, važiavusių priešingomis eismo kryptimis, susidūrimo). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išvada dėl priežastinio ryšio tarp R. J. veiksmų ir kilusių padarinių yra teisinga, nes eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs. Būtent R. J. turėjo galimybę išvengti eismo įvykio, jei būtų laikęsis KET reikalavimo, draudžiančio kirsti dvigubą ištisinę kelio ženklinimo juostą, o nukentėjusiojo A. Š. veiksmai nebuvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu.

Taigi, teismas, vadovaudamasis tiek ekspertų išvadomis, tiek nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais bei rašytine bylos medžiaga, pagrįstai nustatė, kad būtent R. J. veiksmai buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių – kito asmens sužalojimo – būtinoji sąlyga ir priežastis. Su šia teismo išvada nėra pagrindo nesutikti, ji padaryta remiantis tinkamai byloje ištirtais ir įvertintais patikimais įrodymais. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tai, jog teismas padarė nuteistajam nepalankias išvadas, nereiškia, kad jis netinkamai nustatė faktines aplinkybes, neatsakė į esminius byloje iškeltus klausimus ar buvo šališkas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, ir pagrįstai nustatė R. J. kaltę pažeidus KET reikalavimus –išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, o tai ir buvo pagrindinė eismo įvykio, kurio metu nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kilimo priežastis, ir jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal LR BK 281 straipsnio 3 dalį.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas apie tai, kad teismas nesiaiškino aplinkybės, kodėl nukentėjusysis važiavo antra eismo juosta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo sužalotas, po įvykio apklaustas jis nurodė, kad įvykio aplinkybių nepamena. Toks aiškinimas yra įtikinamas įvertinus tą aplinkybę, kad eismo įvykio metu nukentėjusysis patyrė stiprius sužalojimus, todėl logiška, kad jis dėl to gali neprisiminti įvykio aplinkybių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas į posėdį nekvietė ekspertų (specialistų), jų neapklausė, nesiaiškino grūdų išbyrėjimo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 285 straipsnis numato, kad jeigu ekspertizė buvo atlikta ikiteisminio tyrimo metu ir teismui pateiktas ekspertizės aktas yra pakankamai aiškus ir išsamus, jis teismo posėdyje paskelbiamas ekspertui nedalyvaujant. Ekspertas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti. Šiuo atveju teismas daro išvadą, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) pakankamai aiškus, išsamus, todėl teismui nebuvo reikalingumo kviesti specialistą, kad jis paaiškintų ar papildytų savo išvadą.

Apeliaciniame skunde civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) direktorius D. M. prašo sumažinti iš UAB (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam A. Š. priteistą sumą ir nurodė, kad jeigu A. Š. būtų laikęsis minėto Kelių eismo taisyklių reikalavimo ir būtų važiavęs pirma eismo juosta, eismo įvykis nebūtų įvykęs, nes transporto priemonės būtų prasilenkusios. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad anksčiau šioje nutartyje aptarus tiesioginio priežastinio ryšio tarp nukentėjusiojo A. Š. veiksmų ir kilusių pasekmių nebuvimą, civilinio atsakovo apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmetami, kadangi nagrinėjamu atveju abipusė kaltė dėl kilusio eismo įvykio nebuvo nustatyta.

Civilinis atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad buvo be pagrindo priteista tokia didelė neturtinė žala ir ji turėtų būti mažinama. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio motyvavo teismų praktika, tačiau nepaminėjo nei vienos bylos ar teismų nutarčių, nurodančių, jog formuojama būtent tokia praktika ir dėl tokio neturtinės žalos dydžio, todėl toks teismo sprendimas dėl minėtos sumos priteisimo laikytinas nepagrįstu.

Pagal LR CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (LR CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės.

2013-02-28 specialisto išvadoje Nr. G 161/13 (09) A. Š. klinikiniais duomenimis konstatuota kairio žasto trauminė amputacija, kairės mentės lūžimas, kairės pusės V šonkaulio lūžimas, trauminis šokas III°, muštinės plėštinės žaizdos galvos, dešinės pažandės ir kaklo srityse buvo padaryti kontaktuojant su kietomis bukomis automobilio dalimis ir sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2013-02-01 įvykusio eismo įvykio metu (1 t., b. l. 77).

Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiajam civiliniam ieškovui A. Š. buvo padaryta didelė neturtinė žala, nes jam eismo įvykio metu buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas (visiškai amputuota kairė ranka), nukentėjusysis ilgą laiką buvo gydomas įvairiose ligoninėse. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis kentė didelius fizinius skausmus, patyrė dideles moralines kančias, kurias jaučia iki šiol. Nuo 2013 birželio mėnesio nukentėjusysis neteko 55 procentų darbingumo, o nuo 2013-08-13 – 60 procentų darbingumo. Nuo 2014-08-13 A. Š. nustatytas 20 procentų darbingumo lygis (jį ištiko insultas). Paskutiniu metu jis buvo paguldytas į Utenos socialinės globos namus. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad A. Š. pasveikimo galimybės yra minimalios.

Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas klausimą dėl civilinio ieškinio priteisiant neturtinę žalą nukentėjusiajam A. Š., išsprendė tinkamai, neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatė atsižvelgęs į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso ir Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamų teismų praktiką. Nagrinėjamu atveju nenustačius priežastinio ryšio tarp nukentėjusiojo A. Š. veiksmų, t. y. kad jis pažeidė KET reikalavimus, ir dėl to įvyko eismo įvykis, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog priteistas neturtinės žalos dydis A. Š. yra akivaizdžiai per didelis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į LR BK 281 straipsnio 3 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingai įvertino įtvirtintus įstatyme, t. y. LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Teisėjų kolegija su nurodytais motyvais sutinka, jie atitinka įstatymų reikalavimus, todėl jų papildomai neatkartoja ir neanalizuoja.

Pažymėtina, jog priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nustatydamas neturtinės žalos dydį A. Š., pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos šios kategorijos bylose, kadangi nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiamas nuo 30 000 Lt (8688,60 Eur) iki 90 000 Lt (26 065,80 Eur) neturtinės žalos atlyginimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-511/2008, 2K-556/2008, 2K-181/2010, 2K-48/2013 ir kt.).

Skirdamas nuteistajam R. J. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo pobūdį (padarytas neatsargus nusikaltimas), nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas). Teismas atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, darbovietėje UAB (duomenys neskelbtini) jis charakterizuojamas kaip geras darbuotojas, yra vedęs ir augina mažametį sūnų bei išlaiko dar vieną pilnametį vaiką, žmona bedarbė. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir skyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, mažesnę nei vidurkis, todėl laikytina, kad bausmė paskirta teisinga.

Konstatuojama, kad nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įstatyminio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra, todėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo R. J. ir civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus D. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo R. J. ir civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus D. M. apeliacinius skundus atmesti.