- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-17
- Bylos Nr.
- e2-1360-241/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00751-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Aigvis“
- Pareiškėjas
- J. K.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aigvis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-3396-580/2019 pagal pareiškėjo J. K. pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aigvis“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas J. K. kreipėsi į teismą prašydamas iškelti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Aigvis“ bankroto bylą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė skolinga pareiškėjui 1 393,24 Eur darbo užmokesčio, 315,90 Eur delspinigių ir 1 150 Eur baudą pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. sausio 11 d. bei 2018 m. birželio 27 d. sprendimus, tačiau šios sumos antstolei nepavyko išieškoti; atsakovė neturi registruoto turto, jai keltina bankroto byla.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartimi iškėlė atsakovei UAB „Aigvis“ bankroto bylą.
4. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė nepateikė atsiliepimo į pareiškimą bei reikalaujamų įmonės finansinę padėtį apibūdinančių dokumentų, spręsdamas įmonės mokumo klausimą rėmėsi pareiškėjo pateiktais dokumentais bei teismui prieinamais registrų ir viešais duomenimis.
5. Teismas nustatė, kad atsakovė registruotino nekilnojamojo turto bei transporto priemonių neturi. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, atsakovė šiuo metu skolos Valstybiniam socialinio draudimo fondui neturi. Atsakovės atžvilgiu kitų nagrinėjamų bylų nėra. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, atsakovės atžvilgiu yra vykdomos trys vykdomosios bylos: dvi J. K. naudai dėl 1 150 Eur ir dėl 1 709,14 Eur išieškojimo bei dėl 384,19 Eur išieškojimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai.
6. Teismas nustatė, kad VĮ Registrų centrui pateiktais finansinės atskaitomybės duomenimis, atsakovė 2018 m. mokestiniu laikotarpiu turėjo turto už 34 243 Eur (trumpalaikis turtas – 34 232 Eur ir ilgalaikis turtas – 11 Eur); per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 19 162 Eur. Iš pelno (nuostolių) ataskaitos nustatyta, jog atsakovė 2018 m. mokestiniu laikotarpiu turėjo 560 Eur nuostolių.
7. Teismas sprendė, jog atsakovės turtinė padėtis formaliai atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje nurodytą nemokumo apibrėžimą, kadangi jos įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Atsižvelgęs į tai, jog teismas neturi duomenų, kad atsakovės finansinė padėtis būtų gera, teismas konstatavo esant įstatyminiam pagrindui atsakovei iškelti bankroto bylą.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Atsakovė UAB „Aigvis“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį ir pareiškimą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Atsakovei nebuvo pranešta apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes pranešimas buvo išsiųstas ne buveinės adresu (duomenys neskelbtini), o registruotos buveinės adresu (duomenys neskelbtini), nors ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis reikalauja pranešimą siųsti buveinės adresu, t. y. vietos, kurioje yra jos nuolatinis valdymo organas, o ne registruotos buveinės adresu. Antras įspėjimas dėl bankroto bylos iškėlimo taip pat siųstas klaidingu adresu, nors pareiškėjas J. K. tikrąjį įmonės buveinės adresą žinojo ir privalėjo teismui jį nurodyti teisingai.
8.2. Nėra ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytų sąlygų iškelti bankroto bylą, nes UAB „Aigvis“ įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės ir savo įsipareigojimus įmonė gali įvykdyti. 2019 m. birželio 26 d. sudaryto balanso duomenys patvirtina, kad turto iš viso už ataskaitinį laikotarpį yra už 28 238 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai yra 13 251 Eur, kuriuos sudaro: 1) likusi skola pareiškėjui J. K. (1 709,14 Eur); 2) gautas avansas (10 000 Eur) iš AB „Vilniaus sigma“ pagal 2017 m. vasario 6 d. technologijų sukūrimo sutartį (sutarties kaina 13 552 Eur), apskaitomas kaip įsipareigojimas, nes aparatas dar nėra užsakovo priimtas, nors pagamintas ir apie tai pranešta užsakovui, todėl tai iš esmės nėra skola; 3) skola Sodrai (390,19 Eur) nors viskas buvo sumokėta; 4) 1 151,67 Eur – darbo užmokesčio skola direktoriui R. P. ir skola buhalteriui už buhalterines paslaugas. Daugiau pradelstų įsipareigojimų įmonė neturi. Įmonė darbuotojų neturi nuo 2017 m. gruodžio 1 d. Teismuose iškeltų bylų, išieškojimo ne ginčo tvarka nevyksta. Įkeisto turto nėra. Tiek 2018 m., tiek 2019 m. balanse nurodyta 27 400 Eur suma (po vienerių metų mokėtina suma) yra skola G. V. PĮ „Ekliptika“, tačiau jos mokėjimo terminas nėra suėjęs.
8.3. Įmonė turi vienintelį skolininką – pareiškėją J. K., kurio padaryta žala įmonei sudaro 27 400 Eur.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Aigvis“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 , 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
10. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
11. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė: Juridinių asmenų registro išrašą su istorija; 2018 m. balansą; aiškinamąjį raštą; 2019 m. birželio 26 d. balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą; pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus; akcininkų susirinkimo protokolą ir darbotvarkę; paskolos sutartį; licencinę sutartį, Valstybinio patentų biuro oficialų biuletenį; 2015 m. lapkričio 10 d. ketinimų protokolą–susitarimą; UAB „Aigvis“ raštą dėl nuostolių atlyginimo; 2018 m. vasario 19 d. J. K. prašymą; 2017 m. gruodžio 6 d. pavedimą pateikti paaiškinimą; SODROS el. laišką; technologijų sukūrimo sutartį.
12. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad elektroninėje byloje apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateikti dokumentai priešingai šaliai yra / turi būti žinomi, jie gali būti reikšmingi klausimo dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo pagrįstumo išsprendimui, šių dokumentų priėmimas neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo, todėl nauji rašytiniai įrodymai priimami.
Dėl pranešimo apie ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo
13. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad buvo pažeista ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka – pareiškėjas tinkamai nepranešė apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes pareiškimas buvo siunčiamas ne atsakovės buveinės, bet registruotos buveinės adresu.
14. Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 1 dalį kreditorius apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos (ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis).
15. Iš kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų dokumentų nustatyta, kad pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas 2019 m. sausio 16 d. išsiuntė UAB „Aigvis“ adresu – (duomenys neskelbtini). Šis pranešimas pareiškėjui buvo grąžintas (2019 m. vasario 19 d.), grąžinimo priežastimi nurodyta – neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo laiką. Tuo pačiu adresu atsakovei buvo išsiųstas 2019 m. gegužės 6 d. pakartotinis pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą, kuris laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenimis (kuriuos taip pat pateikė ir apeliantė), UAB „Aigvis“ buveinės vieta nurodyta yra (duomenys neskelbtini).
16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.49 straipsnio 1 dalį juridinio asmens buveine laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Pagal šio straipsnio 3 dalį, visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu, taip pat atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip. Pareiga pranešti apie juridinio asmens buveinės vietos pakeitimą ar kitą galimą procesinių dokumentų įteikimo adresą tenka būtent juridiniam asmeniui (CK 2.49 straipsnio 2–3 dalys, 2.62 straipsnis, 2.66 straipsnis, CPK 121 straipsnis, 122 straipsnio 2 dalis).
17. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, juridinio asmens buveinė yra itin reikšminga informacija apie jį patį, nes būtent ši informacija yra vienas iš duomenų, užtikrinančių galimybę susisiekti su juridiniu asmeniu, taip pat ir nuspėjamumą bei teisinį tikrumą teisinių santykių dalyviams. Ši informacija turi reikšmės ir užtikrinant kreditoriaus interesus. Pareiga atskleisti duomenis juridinių asmenų registrui taikoma juridiniam asmeniui. Be to, juridinis asmuo turėtų ne tik atskleisti duomenis Juridinių asmenų registrui, bet ir pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją. Juridinio asmens nepasirūpinimas duomenų apie savo buveinę atskleidimu iš esmės reiškia, jog pats juridinis asmuo, žinodamas jam tenkančią įstatymo nustatytą atskleidimo pareigą ir jos teisines pasekmes, sąmoningai pasirenka tokį savo elgesio būdą, kuriuo atsisako savo pasiekiamumo ir prieinamumo bei su tuo susijusių savo teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018).
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių bei įrodymų visumą ir nurodytą teisinį reguliavimą, sprendžia, kad apeliantės nurodomu aspektu ikiteisminė ginčo sprendimo ne teisme tvarka nebuvo pažeista – pareiškėjas apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pranešė bendrovei pranešimu (įspėjimu), išsiųstu registruotu laišku bendrovės registruotos buveinės adresu, kurio įteikti nepavyko. Taip pat pareiškėjas išsiuntė pakartotinį pranešimą UAB „Aigvis“ registruotos buveinės adresu, kuris laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Taigi, apeliantė UAB „Aigvis“ buvo tinkamai informuota apie pareiškėjo (kreditoriaus) ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o pranešimų (įspėjimų) neatsiėmimo registruotos buveinės adresu pasekmės tenka pačiai bendrovei, kadangi, kaip minėta, juridinis asmuo turėtų ne tik atskleisti duomenis Juridinių asmenų registrui, bet ir pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją.
19. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog ir apeliantės teismui pateiktuose dokumentuose jos adresas nurodomas trejopai – tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini), ranka prirašius „B“, tiek (duomenys neskelbtini).
Dėl atsakovės (ne)mokumo
20. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Įmonės nemokumas ĮBĮ apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
21. Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovę esant nemokia, remdamasis Juridinių asmenų registrui pateikto 2018 m. balanso duomenimis, pareiškėjo pateiktais dokumentais bei teismui prieinamais registrų ir viešais duomenimis ir sprendė esant pagrindą iškelti UAB „Aigvis“ bankroto bylą. Apeliantės teigimu, atsakovė yra moki įmonė ir dėl to jai atsisakytina kelti bankroto bylą.
22. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės atskirojo skundo argumentų, pirmiausia, pažymi, kad viešojo intereso buvimas bankroto bylose įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, tai apima ir teisę rinkti įrodymus. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012, kt.). Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1482-241/2018; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2184-798/2016 ir kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kad ji yra moki bei turi realias galimybes toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais.
23. Įmonės (ne) mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne) mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė. Be to, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018).
24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė yra nemoki, kadangi jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams (19 162 Eur) viršija daugiau kaip pusę į jos 2018 m. balansą įrašyto turto vertės (34 243 Eur). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad remiantis šiais duomenimis, atsakovė formaliai laikytina nemokia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, tačiau iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, kad teismas visą atsakovės per vienerius metus mokėtiną sumą ir kitus trumpalaikius įsipareigojimus (19 162 Eur) laikė pradelstais. Pažymėtina, kad atsakovė į bylą pateikė tarpinį balansą (2019 m. birželio 26 d.), kurio duomenimis, turto iš viso už ataskaitinį laikotarpį yra už 28 238 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai yra 13 251 Eur, t. y., remiantis vien šiais duomenimis, atsakovė nebelaikytina nemokia. Kaip minėta, įmonės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių šiuo atveju balansas neatspindi. Apeliantė nepateikia konkretaus pradelstų įsipareigojimų kreditoriams sąrašo, detalizuojančio skolos dydį ir mokėjimo terminus, iš esmės teigia, kad ir per vienerius metus mokėtinos sumos nėra pradelstos. Nors apeliantė nurodo, kad 10 000 Eur avansas apskaitytas kaip įsipareigojimas, tačiau jis nėra bendrovės skola, bet nepateikia tai patvirtinančių įrodymų, pridėta 2017 m. vasario 6 d. Technologijos sukūrimo sutartis Nr. 02/08 tokių aplinkybių nepagrindžia. Atskirajame skunde taip pat teigdama, kad likusi skola pareiškėjui yra 1 709,14 Eur, neteikia įrodymų apie dalies sumos, pagal Darbo ginčų komisijos sprendimus, sumokėjimą. Dėl nurodomos 1 151,67 Eur darbo užmokesčio skolos direktoriui R. P. ir skolos buhalteriui už buhalterines paslaugas taip pat nepateikta jokių įrodymų. Be to, teigdama, kad 27 400 Eur sumos pagal 2015 m. lapkričio 17 d. paskolos sutartį mokėjimas nėra pradelstas, apeliantė to nepagrindžia leistinais įrodymais. Nors paskolos sutarties 3.1 punkte numatyta, kad paskola suteikta laikotarpiui iki 2017 m. birželio 1 d. su galimybe paskolos terminą pratęsti, tačiau duomenys, patvirtinantys termino pratęsimą, nėra pateikti. Esant tokioms aplinkybėms, iš pateiktų duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie atsakovės pradelstų įsipareigojimų sumą, reikšmingą sprendžiant jos (ne) mokumo klausimą.
25. Kaip minėta, sprendžiant įmonės (ne) mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi realia į balansą įrašyto turto verte. Pagal atsakovės pateiktą 2019 m. birželio 26 d. balansą, atsakovės turtą sudaro 28 238 Eur (11 Eur ilgalaikis ir 28 227 Eur trumpalaikis turtas), tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, kurie leistų nustatyti, ar į balansą įrašytas turtas realiai egzistuoja ir nurodyta jo vertė yra reali. Pastebėtina ir tai, kad neaiškus atsakovės turto pokytis lyginant su 2018 m. balanso duomenimis, juolab, kad pati atsakovė nurodo nebevykdanti veiklos: 2018 m. balanso duomenimis atsakovės turimo trumpalaikio turto – atsargų – vertė buvo 26 820 Eur, o 2019 m. birželio 26 d. padidėjo iki 27 527 Eur (2017 m. buvo 26 845 Eur), tuo tarpu per vienerius metus gautinų sumų dydis ženkliai sumažėjo nuo 7 372 Eur 2018 m. duomenimis iki 660 Eur 2019 m. birželio 26 d. duomenimis. Pagal 2019 m. birželio 26 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, įmonės pardavimo savikaina ir nuostolis buvo 5 800 Eur, prie kitų veiklos rezultatų nurodoma 6 100 Eur niekuo nepagrindžiama suma. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės pateikti duomenys pakankamai nepagrindžia jos turimo turto realumo.
Dėl bylos procesinės baigties
26. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal byloje esančius duomenis nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog atsakovė ĮBĮ prasme yra (ne) moki (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas panaikina skundžiamą nutartį ir klausimą dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas); nagrinėjamu atveju siekiant tinkamai išnagrinėti šią bylą, teismui reikalinga rinkti ir (ar) šalių pareikalauti papildomų įrodymų ir (ar) paaiškinimų, siekiant nustatyti atsakovės turimo turto realią vertę ir pradelstų įsipareigojimų sumą, t. y. klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėti iš esmės, todėl šiuo aspektu bankroto bylos iškėlimo klausimo išsprendimas apeliacinėje instancijoje nėra galimas.
27. Esant tokiai procesinei bylos baigčiai apeliantės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nespręstinas, be to, nepateikti ir šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai.
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aigvis“ iškėlimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.