Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-10-05 · Civilinė byla Nr. 2A-676/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-05
Bylos Nr.
2A-676/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Vytas Milius
Ieškovas
A. M., M. M., G. M., M.
Atsakovas
G. J., uždarajai akcinei bendrovei „Dituvos prekyba“
Advokatai
Linas Meškys, Saulius Brazauskas
Kategorijos
  • 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-676/2010Procesinio sprendimo kategorija 21.4.2.7.; 22.3.1.; 25.3 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vyto Miliaus,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant ieškovams A. M. , M. M. ,ieškovų atstovui advokatui Linui Meškiui,atsakovų atstovui advokatui Sauliui Brazauskui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. M. , M. M. , G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-630-230/2010 pagal ieškovų A. M. , M. M. , G. M. ieškinį atsakovams G. J. , uždarajai akcinei bendrovei „Dituvos prekyba“ dėl vekselio ir vekselio perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai M. M. , A. M. , G. M. , kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai buvo patikslinti, atsakovams G. J. , UAB „Dituvos prekyba“, prašydami pripažinti negaliojančiu 2007 m. gruodžio 14 d. ieškovų išduotą atsakovui G. J. paprastąjį vekselį dėl 177 750 EUR (613 237,50 Lt) išmokėjimo ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo G. J. be pagrindo jam sumokėtus 10 000 Lt; pripažinti negaliojančiu atsakovo G. J. reikalavimo pagal ginčijamą vekselį perleidimą atsakovui UAB „Dituvos prekyba“; panaikinti Kauno rajono notarės R. S. 2009 m. kovo 18 d. vykdomąjį įrašą dėl 440 709,80 Lt išieškojimo; nutraukti antstolės A. Adomaitienės vykdomas vykdomąsias bylas Nr. 0036/09/02044, Nr. 0036/09/02045, Nr.0036/09/02046. Ieškovai nurodo, kad jie vekselį pasirašė be pagrindo, suklaidinti apgaulingų ir nesąžiningų G. J. veiksmų. Ieškovai nurodė, kad 2007 m. spalio 22 d. steigimo sutarties pagrindu ieškovai su atsakovu G. J. įsteigė UAB „Viduklės bioenergija“, ketindami vykdyti šalto aliejaus spaudimo gamybą, atsakovas įgijo 50, ieškovas M. M. – 20, ieškovas A. M. – 30 procentų akcijų. Ieškovų teigimu, iki bendrovės įsteigimo atsakovas G. J. su Austrijos įmone „Lacon Beteiligung GmbH“ (toliau tekste – „Lacon“) sudarė 2007 m. rugpjūčio 30 d. investicinių lėšų parūpinimo bendrųjų sutarties sąlygų sutartį, 2007 m. spalio 16 d. investavimo sutartį, pagal kurią UAB „Viduklės bioenergija“ turėjo gauti finansavimą iš „Lacon-Fonds BW56“ lėšų, generalinės rangos sutartį, pagal kurią projektas finansavimui gauti buvo pavadintas LEO LT Nr. 200730. Ieškovai nurodė, kad pagal 2007 m. gruodžio 14 d. paskolos sutartį G. J. paskolino įmonei UAB „Viduklės bioenergija“ 364 500 EUR (1 257 525 Lt) ir tą pačią dieną bendrovė iš šios sumos 355 500 EUR pervedė įmonei „Lacon“. Ieškovų teigimu, tą pačią dieną ieškovai G. J. įkalbėti pasirašė ginčijamą 2007 m. gruodžio 14 d. vekselį, pagal kurį įsipareigojo sumokėti G. J. 177 750 EUR, t.y. ½ dalį sumos, pervestos įmonei „Lacon“. Ieškovų nuomone, šis vekselis pripažintinas negaliojančiu, nes sudarytas apgaulės įtakoje, ieškovai jokių pinigų negavo, neįgijo jokių teisių ir neturėjo jokių įsipareigojimų atsakovui G. J. . Ieškovai pažymėjo, kad ieškovas M. M. buvo daug bendravęs ir dirbęs su G. J. , dėl jauno amžiaus pasitikėjo atsakovu, kuris turi finansinį išsilavinimą ir didelę patirtį investicijų srityje. Ieškovų teigimu, ieškovai G. ir A. M. nemoka anglų kalbos, jo teksto nesuprato, vekselį sutiko pasirašyti tik perskaitę 2007 m. gruodžio 14 d. papildomo susitarimo dėl vekselio galiojimo sąlygas, t.y. kad vekselis negalios, kai atsakovas G. J. gaus pinigus iš investicinio fondo, o projekto nesėkmės atveju reikės pasidalinti tik išlaidas. Ieškovai nurodė, kad atsakovas G. J. pagal savo pasirašytus susitarimus su įmone „Lacon“ asmeniškai gavo nulinio kupono obligacijų už 149 448 EUR, gautą pinigų sumą už obligacijų pardavimą 146 853 EUR (506 642,85 Lt) pasiliko sau, be to, G. J. turi reikalavimo teisę į UAB „Viduklės bioenergija“ suteiktą 364 500 EUR (1 257 525 Lt) paskolą. Ieškovai pažymėjo, kad atsakovas G. J. , pažeisdamas susitarimą dėl vekselio panaudojimo, jį protestavo 127 000 EUR sumai ir pareikalavo mokėti 127 000 EUR skolą. Ieškovai nurodė, kad, pagrasinus areštuoti ieškovų sąskaitas, ieškovai sumokėjo atsakovui 10 000 Lt, kuriuos laiko atsakovui sumokėtais be pagrindo. Ieškovai pažymėjo, kad po vekselio protestavimo ir 2009 m. kovo 18 d. vykdomojo įrašo gavimo, atsakovas G. J. 2009 m. balandžio 6 d. vekselį tariamai indosavo ir perdavė išieškojimo teisę atsakovui UAB „Dituvos prekyba“, kuri pateikė vykdomuosius dokumentus išieškoti antstolių kontorai. Ieškovai pažymėjo, kad UAB „Dituvos prekyba“ vienintelė akcininkė O. G. yra atsakovo sutuoktinės motina, todėl vekselio perleidimas vertintinas kaip būdas apsunkinti ginčą, atsakovai atlikdami vekselio indosamentą veikė nesąžiningai.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovų A. M. , M. M. , G. M. atsakovui G. J. po 2 333,33 Lt atstovavimo išlaidų, valstybei – po 10,60 Lt pašto išlaidų; sprendimui įsiteisėjus panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nurodė, kad ieškovai ginčija 2007 m. gruodžio 14 d. pasirašytą vekselį, kaip pasirašytą dėl atsakovo G. J. apgaulės CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. ieškovai vekselį ginčija bendraisiais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, nurodydami, kad vekselis pripažintinas negaliojančiu, nes jo pasirašymas neatitinka tikrosios jų valios.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką ta linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė. Teismas nurodė, kad pagal suformuotą teismų praktiką vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Teismas nurodė, kad kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, jog vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui. Dėl to, teismo teigimu, asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas vertybinį popierių, vekselio įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t.y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Teismas nurodė, kad vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių. Teismo teigimu, vekselyje įtvirtintas prievolės abstraktumas, besąlyginis įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą sumą reiškia, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t.y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, ir dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisinių santykių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta.

Teismas nurodė, kad pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio nuostatas įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai, t.y. skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais, arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t.y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja.

Teismas nurodė, kad nors ieškovai teigia, kad jie pagal vekselį negavo jokių pinigų ar turtinio ekvivalento, neįgijo jokių teisių ir neturėjo jokių įsipareigojimų atsakovui, t.y. kad nebuvo teisinio pagrindo vekseliui, tačiau šios aplinkybės nėra įrodytos. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog šalys kartu įsteigė UAB „Viduklės bioenergija“, pagal verslo projektą buvo numatyta gauti finansavimą iš užsienio, kurio pagrindu buvo numatyta vystyti gamybą. Teismo teigimu, bendri šalių veiksmai rodo, kad tai buvo bendras verslo projektas. Teismas pažymėjo, kad nors, ieškovų teigimu, kad pagal šį verslo projektą atsakovas įsipareigojo pasirūpinti finansavimu, o ieškovai M. M. ir A. M. tik įsipareigojo panaudoti savo žinias ir energiją verslui ir gamybai vystyti, tačiau tokio susitarimo, išskyrus ieškovų paaiškinimus, nepatvirtina jokie įrodymai. Teismas nurodė, kad atsakovas projekto vykdymui suteikęs 364 500 EUR paskolą, veikdamas protingai ir apdairiai, negalėjo visos finansinės rizikos prisiimti vien sau. Teismo nuomone, šiuo atveju nurodytos apimties finansinė parama bendrovei jokiu būdu negali prilygti ieškovų žinių ir energijos plėtojant verslą ekvivalentui. Teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog tarp šalių susitarta dėl finansinės rizikos pasekmių pasidalinimo, patvirtina ir pačių ieškovų iniciatyva prie vekselio pasirašytas papildomas susitarimas, numatęs investicinio projekto nesėkmės atveju pasidalinti patirtus nuostolius, juos dengiant tarp atsakovo ir ieškovų lygiomis dalimis pagal turimų akcijų skaičių. Teismo teigimu, tai reiškia, kad ieškovų pasirašytas vekselis iš esmės buvo investicinio projekto verslo rizikos pasiskirstymas, projekto nesėkmės atveju ieškovai faktiškai įsipareigojo padengti atsakovui pusę jo suteiktos paskolos UAB „Viduklės bioenergija“.

Teismas konstatavo, kad ieškovai taip pat neįrodė, jog vekselį pasirašė dėl atsakovo apgaulės. Teismas pažymėjo, kad apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių. Teismas nurodė, kad ieškovai teigia, jog pasirašydami vekselį nesuprato jo esmės, t.y. kad jie pagal pasirašytą vekselį bus besąlygiškai atsakingi atsakovui, o atsakovas pasinaudojo ieškovo M. M. besąlyginiu pasitikėjimu atsakovu dėl ilgalaikio bendravimo su juo, bendro darbo, taip pat pasinaudojo jo jaunu amžiumi. Teismo teigimu, ieškovo M. M. paaiškinimą, jog jis nežinojęs vekselio esmės, paneigia tas faktas, kad vekselį anglų kalba užpildė pats M. M. ir, saugodamas savo interesus, net surašė papildomą susitarimą prie vekselio. Teismas nurodė, kad nors M. M. yra jauno amžiaus, tačiau akivaizdu, kad jis jau turi pakankamai verslo patirties – jau mokydamasis mokykloje buvo perspektyvus moksleivis, dalyvavęs ekonomistų konkurse, kur su kitais moksleiviais jo įkurta bendrovė buvo pripažinta geriausia, be to, pats M. M. patvirtino, kad kartu su atsakovu vystė verslą UAB „Nidulus“, laisvai kalba angliškai, mokėsi JAV, jis dalyvavo UAB „A. Abišala ir partneriai“ vestose konsultacijose, iškilus investicinio projekto problemoms pats savo iniciatyva vyko į įmonę Lacon Beteiligung GmbH ir pasiėmė vekselį. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas M. M. teigia, kad tik 2008 m. spalio 31 d. paėmęs šį vekselį suprato vekselio reikšmę, tačiau ir po to ieškovai dar neginčijo jų pasirašyto vekselio, o bylą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu iškėlė tik 2009 m. gegužės 28 d., kai 2009 m. balandžio 22 d. buvo priimti antstolės patvarkymai priimti vykdomąjį įrašą vykdyti ir ieškovams buvo išsiųsti raginimai įvykdyti sprendimą. Teismas atkreipė dėmenį į tai, kad ieškovai faktiškai skolos pagal vekselį kurį laiką neginčijo, ją pripažindami 2008 m. gruodžio 18 d. prieštaravimu dėl skolos išieškojimo pagal vekselį, taip pat elektroniniuose laiškuose ir net gera valia sumokėdami 10 000 Lt.

Teismas nurodė, kad ieškovai neįrodinėja atsakovo G. J. apgaulės veiksmų ieškovų A. M. ir G. M. atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad ieškovai A. M. ir G. M. teigia, jog vekselį pasirašė pasitikėdami sūnumi, t.y. atsakovas nėra apgavęs vekselio davėjų A. M. ir G. M. ir negali būti atsakingu už jų pasitikėjimą sūnumi ir tai reiškia, kad atsakovas savo veiksmais niekaip negalėjo įtakoti ir neįtakojo šių ieškovų valios. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovas A. M. taip pat turėjo pakankamai verslo patirties, jis buvo UAB „Viduklės bioenergija“ direktoriumi, dirbo UAB „Legatina“ vadybininku, dalyvavo derybose su Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos bei Ukrainos partneriais vystant rapsų aliejaus gamybą, turi gyvenimiškos patirties, todėl neįtikėtina, jog jam nebuvo žinoma vekselio, kaip plačiai versle taikomo dokumento, esmė.

Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad nenustatyti atsakovo, kaip vekselio turėtojo, kokie nors konkretūs nesąžiningi veiksmai įgyjant vekselį ir jis jokių tyčinių klaidinančių veiksmų, siekdamas įgyti vekselį, neatliko, o ieškovai jokiais įrodymais jo sąžiningumo nepaneigė.

Teismas konstatavo, kad ieškovų nurodyta aplinkybė, jog vekselis pasirašytas atsakovui skubinant, tą pačią dieną, kai atsakovas suteikė paskolą, nesuteikiant ieškovams galimybės pasikonsultuoti, yra neįrodyta. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas tą pačią dieną sudarė paskolos sutartį su UAB „Viduklės bioenergija“, tą pačią dieną buvo pasirašytas vekselis ir susitarimas prie vekselio, bei atliktas pervedimas įmonei Lacon Beteiligung GmbH, tačiau kartu nustatyta, kad vekselį užpildė ir susitarimą prie vekselio parengė ieškovas M. M. , todėl nesuprasdamas dokumento paskirties jis to nebūtų daręs. Teismas taip pat pažymėjo, kad, remiantis šio ieškovo paaiškinimais, jis po to vekselį pasirašyti vežė A. M. ir G. M. , todėl turėjo galimybę pasikonsultuoti. Teismas nurodė, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes; abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Teismas nurodė, kad šių veiksmų ieškovai neatliko, todėl pačių ieškovų netinkamas elgesys negali būti pagrindu kelti abejones dėl vekselio teisėtumo.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad nenustatytas pagrindas pripažinti ieškovų išduotą vekselį negaliojančiu. Teismas nurodė, kad ieškovų paaiškinimai apie tai, jog šiuo metu dar negalima nustatyti investicinio projekto nuostolių, kadangi dar nebaigtas ir išieškojimas iš įmonės Lacon Beteiligung GmbH, nėra šios bylos dalykas, nes tai yra susiję su susitarimu prie 2007 m. gruodžio 14 d. paprastojo vekselio, tačiau reikalavimai, kylantys šio susitarimo pagrindu, šioje byloje nėra pareikšti, o sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad byloje buvo tik pareikštas reikalavimas dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, teigiant ieškovų valios ydingumą, dėl ko jau yra pasisakyta.

Teismas nurodė, kad 2009 m. balandžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovas G. J. perleido UAB „Dituvos prekyba“ reikalavimo teisę į ieškovų skolą pagal ginčo vekselį, tačiau ieškovai šį sandorį ginčija nenurodydami atskirų sandorio negaliojimo pagrindų. Dėl to teismas konstatavo, kad, nenustačius pagrindų pripažinti vekselį negaliojančiu, ir šis reikalavimas atmestinas.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. spalio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7 -216/2007 konstatavo, kad skolininko pagal vekselį teisiniai santykiai su pirmuoju vekselio įgijėju negali turėti įtakos vėlesnio teisėto vekselio turėtojo teisėms pagal vekselį netgi tuo atveju, jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas vekselis, yra negaliojantis, t.y. vekselio viešo patikimumo savybė skirta apsaugoti sąžiningam vekselio turėtojui nuo įsipareigojusio pagal vekselį asmens prieštaravimų, grindžiamų jo santykiais su ankstesniaisiais vekselių turėtojais, iš kurių vekselio turėtojas sąžiningai įgijo šį vertybinį popierių. Vekselio viešo patikimumo taisyklė santykiuose su trečiaisiais asmenimis gali būti netaikoma tik tokiu atveju, jeigu skolininkas pagal vekselį paneigs vėlesniojo vekselio turėtojo sąžiningumo, įgyjant vekselį, prezumpciją. Teismas pažymėjo, kad UAB „Dituvos prekyba“ sąžiningumo prezumpcija nėra paneigta. Teismo teigimu, ta aplinkybė, kad UAB „Dituvos prekyba“ vienintele akcininke yra atsakovo žmonos motina nėra pakankama UAB „Dituvos prekyba“ sąžiningumui paneigti. Teismas nurodė, kad įrodinėdami šios bendrovės nesąžiningumą ieškovai remiasi CK 6.67 straipsniu, tačiau ši norma ginčo teisiniam santykiui negali būti taikoma, kadangi reglamentuoja kreditoriaus interesų gynybą pareiškiant actio Pauliana ieškinį, o ieškovai šiuo atveju yra skolininkai pagal vekselį, o ne kreditoriai.

Teismas pažymėjo, kad nurodytoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės asmens, t.y. vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus perduotas pagal indosamentą; kai vekselis perduodamas indosamentu, dėl jo, kaip vertybinio popieriaus, abstraktumo nuo prievolės, kurios pagrindu jis buvo išduotas, vekselio davėjas be išlygų turi sumokėti vekselyje nurodytą sumą teisėtam vekselio turėtojui, o tik po to įrodinėti nesąžiningus pirmojo vekselio turėtojo veiksmus įgyjant vekselį ar įgyvendinant jame įtvirtintą reikalavimo teisę, pavyzdžiui, reikšdamas šiam ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai M. M. , A. M. , G. M. prašo apeliacinės instancijos teismą Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Klaidinga teismo išvada, kad neįrodytos aplinkybės, kad ieškovai pagal vekselį negavo jokių pinigų ar turtinio ekvivalento, neįgijo teisių ir neturėjo jokių įsipareigojimų atsakovui ,t. y. kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nors, ieškovų teigimu, pagal verslo projektą atsakovas įsipareigojo pasirūpinti finansavimu, o ieškovai M. M. ir A. M. tik įsipareigojo panaudoti savo žinias ir energiją verslui ir gamybai vystyti, tačiau tokio susitarimo nepatvirtina jokie įrodymai. Tokią teismo išvadą ir atsakovo teiginius paneigia atsakovo G. J. 2007 m. gruodžio 14 d. pasirašyta paskolos sutartis su UAB „Viduklės bioenergija“, kuria bendrovei buvo suteikta 364 500 EUR beprocentė paskola. Ši sutartis patvirtina, kad atsakovas G. J. prisiėmė visą riziką, susijusią su lėšų, reikalingų fondui Lacon, parūpinimu. Teismas visiškai nevertino šios sutarties bei ieškovų teiginių, kad jeigu ieškovai būtų taręsi su atsakovu dėl rizikos pasiskirstymo ir dėl dalies šių pinigų paskolinimo ieškovams, tokiu atveju šalys ir būtų pasirašę kitokio pobūdžio sutartis. Nagrinėjamu atveju ieškovams nebuvo jokio pagrindo pasirašyti ginčijamą vekselį.

3. Teismas nepagrįstai nevertino UAB „Viduklės bioenergija“ pateikto G. J. 2009 m. birželio 29 d. pareikalavimo dėl skolos grąžinimo, kuriuo atsakovas reikalavo iš bendrovės visos paskolintos 364 500 EUR sumos. Šis pareikalavimas patvirtina ne tik aplinkybę, kad nebuvo jokios atsakovo G. J. paskolos ieškovams ir rizikos pasidalinimo, tačiau akivaizdžiai parodo ir atsakovo nesąžiningumą.

4. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo argumentais ir nesiaiškino aplinkybių, kodėl buvo pasirinktos skirtingos sandorių formos.

5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas projekto vykdymui suteikęs 364 500 EUR paskolą, veikdamas protingai ir apdairiai, negalėjo visos finansinės rizikos prisiimti vien sau; šiuo atveju nurodytos apimties finansinė parama bendrovei jokiu būdu negali prilygti ieškovų žinių ir energijos plėtojant verslą ekvivalentui. Šį teiginį paneigia į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Be to, tai, kad šalys įsteigė bendrovę ir pasidalijo jos kapitalo dalis, nereiškia, jog tolimesnės investicijos į bendrovę tarp akcininkų privalo būti lygios ar proporcingos turimam akcijų skaičiui. Teismas į bylą pateiktų įrodymų, parodančių aiškų atsakovo savarankiškumą investicinėje verslo dalyje, nevertino ir nepagrįstai vadovavosi tik atsakovo argumentu, jog su ieškovais kartu pasidalino investicinio projekto verslo riziką.

Šalies argumentai

6. Teismas klaidingai vertino ieškovų A. M. ir M. M. verslo patirtį.

7. Nežiūrint to, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, perduotas indosamentu turi absoliutaus mokėjimo dokumento galią, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ įgijo ne indosamentu perleistą vekselį, o reikalavimo teisę pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, nes vekselis buvo protestuotas, gautas vykdomasis įrašas ir tik 2009 m. balandžio 6 d. vekselis buvo tariamai indosuotas. Atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ neturi besąlyginio reikalavimo teisės pagal ginčijamą vekselį, nes jis nebuvo indosuotas, o ieškovai turi visas skolininko teises reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui.

Šalies argumentai

8. Atsakovas suklaidino teismą pareiškęs, jog tarp jo ir UAB „Dituvos prekybos“ nėra tiesioginės sąsajos ir teisių į vekselį perleidimas nėra tik dėl akių. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog lėšos bendrovei buvo skolintos iš bendros sutuoktinių G. J. ir B. J. sąskaitos, taip pat ir UAB „Viduklės bioenergijos“ žemės nuomos sutartis buvo sudaryta su abejais sutuoktiniais. Dėl to akivaizdu, jog atsakovo sutuoktinė turėjo visą informaciją apie atsakovo G. J. verslo santykius, susijusius tiek su UAB „Viduklės bioenergija“, tiek ir su ieškovais. Reikalavimo teisės perleidimo metu UAB „Dituvos prekyba“ vienintelė akcininkė buvo O. G. –B. J. motina. Todėl vertinant atsakovo, jo sutuoktinės ir UAB „Dituvos prekyba“ sąsajas, atsiranda pagrindas teigti, jog reikalavimo teisės perleidimas buvo įvykdytas siekiant apsunkinti ieškovams bylinėjimosi procesą, o tai savo ruožtu įrodo atsakovų nesąžiningumą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas G. J. prašo apeliacinės instancijos teismą Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai, ieškovai neįrodė sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Atsakovas nurodo, kad tiek ieškovų išrašytas vekselis, tiek papildomas susitarimas prie vekselio patvirtina, jog finansinę riziką prisiėmė visi UAB „Viduklės bioenergija“ akcininkai, todėl ieškovų nurodytas rašytinis įrodymas – paskolos sutartis – turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o įrodymų visuma įrodo, jog finansinę riziką prisiėmė ne tik G. J. , bet ir kiti akcininkai A. M. bei M. M. . Atsakovas pažymi, kad nors ieškovai ginčija vekselį neigdami jo atsiradimo pagrindą, tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, vekselio davėjas negali ginčyti vekselio remdamasis tuo, kad jo ir vekselio gavėjo nesiejo prievoliniai santykiai. Atsakovo nuomone, nors ieškovai teigia, kad ieškovė G. M. nedalyvavo versle, todėl negalėjo būti skolinga atsakovui G. J. pagal vekselį, tačiau vekselio davėjos G. M. įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą nepriklauso nuo tam tikrų sutartinių ar kitokių prievolių tarp jos ir vekselio turėtojo buvimo. Dėl atsakovo G. J. apgaulės fakto nebuvimo pažymi, kad apgaulės nebuvimą patvirtina tai, jog ieškovai pripažino skolą pagal vekselį ir jos neneigė, sumokėjo dalį skolos, ieškovai vekselio neginčijo beveik 2 metus nuo jo išrašymo, o ieškinį dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu pateikė tik tuomet, kai buvo pradėti priverstiniai skolos išieškojimo pagal vekselį veiksmai, be to, vekselį anglų kalba užpildė bei papildomą susitarimą prie vekselio surašė pats ieškovas M. M. . Atsakovas pažymi, kad ieškovų teiginys, jog A. M. nesuprato vekselio teisinės reikšmės, nepagrįstas jokiais argumentais, be to, tai, kad vekselio davėjas nesuprato, kokias teisines pasekmes sukelia vekselis, nesudaro pagrindo jį pripažinti negaliojančiu. Atsakovas pažymi, kad ieškovų poziciją, kad atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ neturi besąlyginio reikalavimo teisės pagal ginčijamą vekselį, paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Atsakovas nurodo, kad nors, ieškovų manymu, reikalavimo teisės perleidimas UAB „Dituvos prekyba“ buvo tik dėl akių, siekiant apsunkinti bylinėjimąsi, tačiau toks teiginys yra visiškai nepagrįstas, nes sandoris tik dėl akių sudaromas neketinant sukurti realių teisinių padarinių, o reikalavimo perleidimo sutartis patvirtina, kad, ji sukūrė šalims teises ir pareigas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ prašo apeliacinės instancijos teismą Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai, ieškovai neįrodė sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Atsakovas pažymi, kad ieškovų poziciją, jog atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ neturi besąlyginio reikalavimo teisės pagal ginčijamą vekselį, paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Atsakovas nurodo, kad nors, ieškovų manymu, reikalavimo teisės perleidimas UAB „Dituvos prekyba“ buvo tik dėl akių, siekiant apsunkinti bylinėjimąsi, tačiau toks teiginys yra visiškai nepagrįstas, nes sandoris tik dėl akių sudaromas neketinant sukurti realių teisinių padarinių, o reikalavimo perleidimo sutartis patvirtina, kad, ji sukūrė šalims teises ir pareigas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas ir Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. spalio 22 d. sudaryta UAB „Viduklės bioenergija“ steigimo sutartis, pagal kurią atsakovas G. J. ir ieškovai A. M. ir M. M. įsteigė nurodytą bendrovę, G. J. įgijo 50 procentų, A. M. – 30 procentų ir M. M. - 20 procentų bendrovės akcijų. UAB „Viduklės bioenergija“ Juridinių asmenų registre buvo .įregistruota nuo 2007 m. gruodžio 10 d. ir nurodyta, kad įmonės direktorius yra A. M. . UAB „Bionergija“ iki įmonės įregistravimo veikianti sąjungoje su UAB „Nidulus“, atstovaujama atsakovo G. J. , 2007 m. spalio 16 d. pasirašė investavimo sutartį su įmone Lacon Beteiligung GmbH (Lacon) finansuoti investicijos gavėją pagal investicinį projektą Nr. LEO LT 2007030 „Lacon-Fonds BW56“ investicinėmis lėšomis. Pagal šią sutartį nurodytas investicijos gavėjas privalėjo į įmonės Lacon Beteiligung GmbH (Lacon) sąskaitą iki 2007 m. gruodžio 15 d. pervesti 355 500 EUR investicijos sutarties vykdymui (investavimo sutarties 4 punktas). Kaip garantija investicijos gavėjui sutartyje buvo numatyta teisė gauti nulinio kupono obligaciją (investavimo sutarties 4.1.1 punktas). 2007 m. spalio 16 d. prie šios sutarties buvo pasirašytos investicinių lėšų parūpinimo bendrosios sutarties sąlygos bei generalinės rangos sutartis, kuria dar kartą buvo nurodyta investicijos gavėjo pareiga iki 2007 m. gruodžio 15 d, pervesti į įmonės Lacon Beteiligung GmbH sąskaitą 355 500 EUR projekto išlaidų dalį. Pateiktas į bylą paskolos sutarties nuorašas patvirtina, kad atsakovas G. J. 2007 m. gruodžio 14 d. suteikė UAB „Viduklės bioenergija", atstovaujamai direktoriaus A. M. , 364 500 EUR beprocentę paskolą. Lėšų pervedimą UAB „Viduklės bioenergija“ patvirtina pateiktas į bylą sąskaitos išrašas. 2007 m. gruodžio 14 d. ieškovai M. M. , A. M. ir G. M. pasirašė vekselį, pagal kurį įsipareigojo iki 2008 m. gruodžio 1 d. sumokėti atsakovui G. J. 177 750 EUR. Tą pačią dieną buvo pasirašytas susitarimas prie šio vekselio, kuriuo nustatyta, kad vekselis bus laikomas negaliojančiu, jeigu G. J. pagal finansavimo sutartį, pasirašytą su įmone Lacon Beteiligung GmbH, iki 2008 m. lapkričio 30 d. gaus 355 500 EUR sumą arba išmokos patvirtinimą tokiai pačiai sumai, kad investicinio projekto nutraukimo atveju ir G. J. negavus šios sumos bei suskaičiavus patirtus nuostolius vekselyje nurodyta suma bus keičiama, nuostoliai dengiami atitinkamai: 50 procentų – G. J. , 50 procentų – A. ir M. M. bei G. M. . 2008 m. gruodžio 3 d. buvo surašytas protesto aktas dėl atsisakymo apmokėti vekselį. 2009 m. kovo 18 d. notarės buvo padarytas vykdomasis įrašas dėl vekselyje nurodytos sumos išieškojimo.

Vekselis – valstybinis popierius, kuris išrašomas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats ar įsako tai padaryti kitam (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str. 1 d.). Indosamentas – perduodamasis įrašas vekselio antrojoje pusėje arba jo pratąsoje, patvirtinantis visų teisių pagal vekselį perdavimą kitam asmeniui (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str. 5 d.). Akceptas – įrašas vekselyje, patvirtinantis, kad padaręs įrašą asmuo sutinka vekselį apmokėti laiku (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str. 9 d.). Protestas – protesto aktu įformintas oficialus patvirtinimas, kad nustatytu laiku vekselis nebuvo akceptuotas arba apmokėtas; protesto aktu gali būti patvirtinti ir kiti Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme numatyti veiksmai arba jų neatlikimas (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str. 11 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja teismų praktiką taip, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė. Pagal suformuotą praktiką vekselis - tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2005, 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007, 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis Nr. 3K-7-216/2007). Todėl asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas vertybinį popierių, vekselio įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trukumus, t.y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių. Vekselyje įtvirtintas prievolės abstraktumas, besąlyginis įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą sumą (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas, CK 1.105 straipsnio 1 dalis) reiškia, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t.y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas, civilinių teisinių santykių objektas - vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta.

Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio nuostatas įsipareigoję pagal

vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų

asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio

turėtojas, įgydamas vekselį tyčia butų veikęs skolininko nenaudai. Tai reiškia, kad skolininkas

pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą

tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trukumais, arba

su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais,

taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. Kadangi vekselio išrašymas yra

valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t.y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės

valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais

sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-

216/2007). Tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas

(vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad

jis negalioja.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

Pateiktame į bylą susitarime prie 2007 m. gruodžio 14 d. paprastojo vekselio, pasirašytame A. M. , M. M. bei G. M. ir G. J. , nurodyta, kad vekselis bus laikomas negaliojančiu, jeigu G. J. pagal finansavimo sutartį Nr. LEO LT 200730, pasirašytą su Lacon Beteiligung GmbH, iki 2008 m. lapkričio 30 d. gaus 355 500 EUR sumą arba išmokų patvirtinimą tokiai pačiai sumai. Minėtame susitarime taip pat nurodyta, kad investicinio projekto Nr. LEO LT 200730 nutraukimo atveju, G. J. negavus visos 355 500 EUR sumos ir suskaičiavus patirtus nuostolius, vekselyje nurodyta suma bus keičiama, nuostoliai dengiami atitinkamai: 50 procentų – G. J. ir 50 procentų – A. M. , M. M. , G. M. . Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai turėjo suprasti ir suprato nurodyto susitarimo turinį bei susitarimo sąlygas. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad minėtas susitarimas ir kiti pateikti į bylą įrodymai paneigia ieškinio ir apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina ieškinio bei apeliacinio skundo nepagrįstumą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog aplinkybę, kad pagal vykdoma, verslo projektą atsakovas G. J. įsipareigojo pasirūpinti finansavimu, o ieškovai A. M. ir M. M. – tik panaudoti savo žinias ir energiją verslui vykdyti, patvirtina G. J. 2007 m. gruodžio 14 d. paskolos sutartis, kuria G. J. suteikė UAB „Viduklės bioenergija“ 365 500 EUR paskolą. Tokia išvada yra nepagrįsta bei nelogiška. UAB „Viduklės bioenergija“ akcininkas G. J. suteikė bendrovei paskolą dėl to, kad tuo metu jis turėjo finansinių galimybių paskolinti visą reikalingą pinigų sumą, be to, šalių susitarimu G. J. už ieškovus sumokėjo jiems priklausančią investicijų dalį. Atitinkamai, siekiant įforminti skolą G. J. , paskolos sutarties sudarymo dieną ieškovai išrašė vekselį, pagal kurį įsipareigojo sumokėti G. J. 177 750 EUR, t.y. pusę sumos, kurią UAB „Viduklės bioenergija“ pervedė įmonei „Lacon“. Prie vekselio buvo papildomai pasirašytas susitarimas, kuriame nustatyta, jog verslo projekto nesėkmės atveju UAB „Viduklės bioenergija“ nuostolius padengs akcininkai A. M. , M. M. bei G. J. proporcingai jų turimų akcijų skaičiui. Taigi, tiek ieškovų išrašytas vekselis, tiek papildomas susitarimas prie vekselio patvirtina, jog finansinę riziką prisiėmė visi UAB „Viduklės bioenergija“ akcininkai. Todėl ieškovų nurodytas rašytinis įrodymas – paskolos sutartis – turi būti vertinamas kartu su kitais į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais ir įrodymų visuma įrodo, jog finansinę riziką prisiėmė ne tik UAB „Viduklės bioenergija“ akcininkas G. J. , bet ir kiti akcininkai A. M. bei M. M. , akcininko A. M. sutuoktinė G. M. .

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nebuvo jokio pagrindo ieškovams pasirašyti ginčijamą vekselį. Toks argumentas neturi teisinės reikšmės. Pagal CK 1.105 straipsnio 1 dalyje pateiktą vekselio sampratą vekselis yra dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui, t. y. vekselį išrašantis asmuo sukuria sau pareigą. o vekselio turėtojas įgyja teisę reikalauti vekselyje nurodytos sumos. Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad vekselio atsiradimo pagrindas yra jo išrašymas, todėl prievolė pagal vekselį nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo, t. y. tam tikro sandorio, ir yra be išlygų. Atsižvelgiant į tai, skolininkas gali ginčyti savo prievolę pagal vekselį tik remdamasis vekselio formaliais trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2005). Apeliacinis skundas patvirtina, kad ieškovai ginčija vekselį neigdami jo atsiradimo pagrindą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai nurodęs, kad įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą sumą nesiejamas su tam tikrų sutartinių ar kitokių prievolių tarp vekselio davėjo ir vekselio turėtojo buvimu, todėl vekselio davėjas negali ginčyti vekselio remdamasis tuo, kad jo ir vekselio gavėjo nesiejo prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007). Be to, byloje nustatyta, kad vekselio išrašymo pagrindas buvo vykdomo projekto verslo rizikos pasiskirstymas tarp akcininkų, kaip ir yra nurodoma Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendime.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė G. M. visiškai nedalyvavo versle, todėl negalėjo būti skolinga atsakovui G. J. pagal vekselį. Kaip minėta, vekselį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja sumokėti tam tikra, pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui, be to, prievolė pagal vekselį nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo, t. y. tam tikro sandorio (CK 1.105 str. 1 d.). Todėl vekselio davėjos G. M. įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą nepriklauso nuo tam tikrų sutartinių ar kitokių prievolių tarp jos ir vekselio turėtojo buvimo.

Apeliantai apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad skirtingos sandorių formos ir užsienio kalba surašytas vekselis įrodo, jog dėl vekselio pasirašymo atsakovo G. J. veiksmuose buvo apgaulė. Vadovaujantis CK 6.156 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis, taip pat nustatyti sutarties sąlygas savo nuožiūra. Todėl, vadovaujantis CK įtvirtintu sutarties laisvės principu, yra nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog keleto skirtingų sutarčių ar tam tikros rūšies sutarčių sudarymas įrodo santykiuose buvus vienos iš šalių apgaulei. Pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį apgaulė yra aplinkybių, kurios turėjo būti atskleistos kitai šaliai, nuslėpimas arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą šalį dėl esminių aplinkybių. Byloje nustatyta, kad vekselį anglų kalba užpildė bei papildomą susitarimą prie vekselio surašė pats ieškovas M. M. , kurio nurodymu vekselį pasirašė A. M. ir G. M. . Minėta aplinkybė įrodo, kad nebuvo ir negalėjo būti jokių apgaulės veiksmų iš G. J. pusės. Apgaulės nebuvimą patvirtina taip pat tai, jog anksčiau ieškovai pripažino skolą pagal vekselį ir jos neneigė (G. J. atsiliepimo į ieškinį 2-5 priedai; t. 1, b.l. 161-167). Be to, ieškovai sumokėjo dalį skolos, o pagal teismų praktiką tai rodo, jog šalis siejo teisiniai santykiai pagal vekselį. Kita svarbi aplinkybė bei reikšminga aplinkybė, paneigianti kokios nors apgaulės buvimą, yra tai, jog ieškovai vekselio neginčijo beveik 2 metus nuo jo išrašymo, o ieškinį dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu pateikė tik tuomet, kai buvo pradėti priverstiniai skolos išieškojimo pagal vekselį veiksmai.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad A. M. nesuprato vekselio teisinės reikšmės. Toks apeliantų teiginys nepagrįstas argumentais ir pateiktais į bylą įrodymais. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. M. turėjo nemažai verslo patirties (A. M. buvo UAB Viduklės energija“ direktoriumi, dirbo UAB „Legatina“ vadybininku, dalyvavo tarptautinėse verslo derybose ir pan.), todėl nėra įmanoma, jog jis nesuprato vekselio esmės. Be to, A. M. rašytas elektroninis laiškas patvirtina, kad A. M. suprato, jog vekseliu įforminta skola G. J. (G. J. atsiliepimo į ieškinį 3 priedas; t. 1, b.l. 165). A. M. patvirtino skolos buvimo faktą ir kituose rašytiniuose dokumentuose (G. J. atsiliepimo į ieškinį 4-5 priedai; t.1, b.l. 166-167). Tuo atveju, jeigu A. M. iš tikrųjų abejojo, nors yra visiškai neįmanoma, dėl vekselio pasirašymo teisinės reikšmės ar galimų teisinių padarinių, jis galėjo bei turėjo pasikonsultuoti su teisininkais arba tiesiog susilaikyti nuo tokio veiksmo. Nurodytą apeliantų teiginį paneigia ir tai, kad dalį prievolės, atsirandančios iš vekselio, ieškovai įvykdė – grąžino G. J. 10 000 Lt. Be to, teismų praktikoje nurodyta, jog tai, kad vekselio davėjas nesuprato, kokias teisines pasekmes sukelia vekselis, nesudaro pagrindo jį pripažinti negaliojančiu, vekselio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų teisinių santykių stabilumo tikslui (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A-386/2009).

Apeliaciniame skunde apeliantai taip pat nurodo, jog M. M. nesuvokė vekselio teisinių pasekmių, kadangi buvo jauno amžiaus. Žmogaus amžius nėra vienintelė aplinkybė, turinti teisinę reikšmę nustatant, ar asmuo suvokė vekselio esmę. Kauno apygardos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė ir į kitas aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą, kad nepaisant jauno amžiaus M. M. turėjo verslo patirties, todėl žinojo vekselio prasmę. Byloje nustatyta, jog M. M. dalyvavo ekonomistų konkurse, kuriame jo įkurta bendrovė buvo pripažinta geriausia, dalyvavo įmonės veikloje ir vystė verslą UAB „Nidulus“, mokėsi JAV, dalyvavo UAB „A. Abišala ir partneriai“ konsultacijose, pats nuvyko į įmonę Lacon Beteiligung GmBH pasiimti vekselį ir pan. Dėl vekselio esmės supratimo vadovautis vien tik vekselį išdavusio žmogaus amžiumi, neatsižvelgiant į kitas žmogaus savybes bei patirtį, būtų neteisinga ir nepagrįsta. Be to, ieškovai neįrodė kokių nors tyčinių nesąžiningų G. J. veiksmų, nukreiptų M. M. atžvilgiu. Byloje nustatyta, kad vekselį ir susitarimą prie vekselio surašė pats M. M. ieškovų siūlymu, todėl aišku, jog tuo atveju, jeigu M. M. iš tikrųjų nebūtų supratęs vekselio esmės, jis nebūtų sugebėjęs parengti ir surašyti minėtų dokumentų.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ neturi besąlyginio reikalavimo teisės pagal ginčijamą vekselį. Tokią apeliantų poziciją paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas vekselio išdavimo pagrindo negaliojimas, skolininkas pagal vekselį negali atsisakyti įvykdyti prievolę teisėtam vekselio turėtojui, kuriam vekselis buvo vėliau perleistas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, įsipareigojęs pagal vekselį asmuo privalo įvykdyti vekselyje įtvirtintą prievolę be išlygų vekselio turėjosi, tačiau šis asmuo, įvykdęs prievolę, turi teisę pareikšti ieškinį tam asmeniui, dėl kurio veiksmų ši prievolė atsirado be pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/207). Ieškovai ir UAB „Dituvos prekyba“ nėra tiesioginiai teisinio santykio, iš kurio atsiradusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, kontrahentai, todėl ieškovai neturi teisės atsisakyti sumokėti UAB „Dituvos prekyba“ vekselyje nurodytą pinigų sumą, remdamiesi tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinta, jog ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį buvimo ar galiojimo, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Tačiau skolininko pagal vekselį teisiniai santykiai su pirmuoju vekselio įgijėju negali turėti įtakos vėlesnio teisėto vekselio turėtojo teisėms pagal vekselį net ir tuo atveju, jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas vekselis, yra negaliojantis. Todėl tuo atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vekselio davėjo valios, jis turi iš karto ginčyti vekselį nelaukdamas, kada šis bus perduotas pagal indosamentą, kadangi vekselį perdavus indosamentu, vekselio davėjas be išlygų turi sumokėti vekselyje nurodytą sumą teisėtam vekselio turėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad indosamentu reikalavimo teisės perleidimas UAB „Dituvos prekyba“ buvo tik dėl akių, siekiant apsunkinti bylinėjimąsi. Toks teiginys yra nepagrįstas, nes sandoris tik dėl akių sudaromas neketinant sukurti realių teisinių padarinių. Vekselyje padarytu indosamentu sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis patvirtina, kad sutartis sukūrė šalims teises ir pareigas, naujasis kreditorius UAB „Dituvos prekyba“ įgijo reikalavimo teisę, o pradinis kreditorius G. J. už tai gavo iš UAB „Dituvos prekyba“ sutartyje nustatytą pinigų sumą. Bylos duomenys patvirtina, kad indosamentas vekselyje buvo padarytas ketinant sukurti teisinius padarinius ir nesiekiant jokių neteisėtų tikslų. Tai, kad sandorio sudarymo metu UAB „Dituvos prekyba“ vienintelė akcininkė buvo G. J. sutuoktinės motina, nereiškia, jog sandoris buvo sudarytas dėl akių ar tuo paneigiama UAB „Dituvos prekyba“ sąžiningumo, įgyjant vekselį, prezumpcija.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas, kad Kauno apygardos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, kad ieškovai neįrodė pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl sprendžia, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš ieškovų atsakovui G. J. iš kiekvieno po 900 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš ieškovų į valstybės biudžetą iš kiekvieno po 1,60 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų A. M. , M. M. , G. M. atsakovui G. J. iš kiekvieno po 900 Lt (devynis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti iš ieškovų A. M. , M. M. , G. M. į valstybės biudžetą iš kiekvieno po 1,60 Lt (vieną litą šešiasdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Teisėjai Alė BukavinienėKazys KailiūnasVytas Milius