- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-29
- Bylos Nr.
- eI3-17560-414/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01166-2025-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- I. L.
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, Klaipėdos miesto savivaldybei, atstovaujamai Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovėms Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai ir Klaipėdos miesto savivaldybei, atstovaujamai Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos lopšelis–darželis (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. L. kreipėsi į teismą, prašydamas:
1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrius (toliau – ir Ginčų komisija) 2025-07-25 sprendimą Nr. 21RE2-180 (AG2-146/17-2025) (toliau – Ginčų komisijos sprendimas);
2) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2025-06-11 sprendimą Nr. (31.1E)-RS2-530 (toliau – ir Ginčijamas sprendimas);
3) įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2025-05-02 skundą ir priimti naują teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą;
4) priteisti iš Klaipėdos miesto savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, pareiškėjo naudai atlyginti 500 Eur neturtinės žalos kompensaciją, atsiradusią dėl neteisėtų veiksmų.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2025-03-21 prašymu kreipėsi į Klaipėdos lopšelį–darželį „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Įstaiga), prašydamas suteikti duomenis apie jo sūnui M. L. suteiktas Įstaigoje paslaugas, parengiant atsakymus į suformuluotus devynis klusimus. 2025-03-26 16:45 val. su pareiškėju mobilaus telefono skambučiu susisiekė Įstaigos direktorė. Direktorė telefoninio pokalbio metu apsiribojo deklaratyvaus pobūdžio pateikta informacija, nesuteikdama jokių faktinių duomenų jos pateiktai informacijai pagrįsti. Po to pareiškė, kad raštiškas atsakymas nebus ruošiamas.
Pareiškėjas, po nustatyto 20 darbo dienų ir papildomai 10 darbo dienų pasibaigusio termino, per kurį turėjo būti priimtas sprendimas, kreipėsi į Administraciją, paduodamas 2025-05-02 skundą dėl Įstaigos direktorės neteisėtų veiksmų (neveikimo). Administracija pateikė Ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjo reikalavimą atmetė, nurodydama, jog vadovavosi Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (2016/679) (toliau – BDAR) nuostatomis, pagal kurias – informacija, susijusi su konkretaus darbuotojo tarnybinės veiklos vertinimu, galimai nustatytais pažeidimais ar jam taikytomis poveikio priemonėmis, yra laikoma jo asmens duomenimis. Todėl tokių duomenų teikimas tretiesiems asmenims yra galimas tik esant BDAR ir kituose teisės aktuose numatytiems teisėtiems pagrindams ir tvarkai, siekiant užtikrinti asmens teisę į privataus gyvenimo ir asmens duomenų apsaugą. Be to, informavo, kad Administracija neturi duomenų, susijusių su nepilnamečiu vaiku M. L., todėl jų pateikti negali.
Ginčijamą sprendimą pareiškėjas apskundė Ginčų komisijai, kuri skundą atmetė.
Pažymi, kad Ginčų komisija netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo (toliau – TGIDPNĮ) teisinio reguliavimo nuostatas bei įtvirtintus principus, nepagrįstai pateisindama Administracijos elgesį. Teigia, kad pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015-10-29 sprendimu Nr. T2-294 patvirtintų Įstaigos nuostatų 21 punktą Įstaigos direktorius pavaldus ir atskaitingas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai atitinkamai ir už teisės aktų laikymąsi bei tinkamą funkcijų atlikimą (Nuostatų 23.2 p.), už valdymą, skaidriai priimamus sprendimus, bendruomenės narių informavimą, sveiką ir saugią aplinką (Nuostatų 23.3 p.), už asmens duomenų teisinę apsaugą, teikiamų duomenų teisingumą (Nuostatų 23.4 p.), už gerą ir veiksmingą vaiko minimalios priežiūros priemonių įgyvendinimą (Nuostatų 23.5 p.), už bendradarbiavimą su vaikų tėvais (globėjais, rūpintojais), švietimo pagalbos, socialinių paslaugų, sveikatos įstaigomis ir kitomis institucijomis, dirbančiomis vaiko teisių apsaugos srityje (Nuostatų 22.18 p.). Nuostatų 68 punkte nustatyta, kad biudžetinės įstaigos, t. y. Įstaigos veiklos priežiūrą atlieka Administracija teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2023-12-21 sprendimu Nr. T2-363 patvirtintais Administracijos nuostatais (toliau – ir Administracijos nuostatais), jų 7.1. – 7.3. p. numatyti Administracijos uždaviniai užtikrinti teisių įgyvendinimą bendruomenės interesais, užtikrinti, kad būtų vykdomi įstatymai, nutarimai, sprendimai, užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą. Administracija organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina, administruoja viešųjų paslaugų teikimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, vadovaudamasis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu, ginčija Ginčų komisijos
Motyvuojamoji dalis
padarytą išvadą dėl savivaldybės administracijos kompetencijos atsisakymo pateikti prašytus duomenis apie jo sūnų, teisėtumą ir pagrįstumą.
Paaiškina, kad neprašė jokių konfidencialių duomenų apie Įtaigos direktorę. Skundo pirmuoju prašymu pareiškėjas siekė inicijuoti tarnybinį patikrinimą direktorės vykdomos veiklos atžvilgiu, skundo antruoju prašymu pareiškėjas prašė pripažinti, kad buvo pažeista viešojo administravimo tvarka, nagrinėjant ir atsakant į jo prašymą dėl duomenų pateikimo apie jo sūnų. Skundo trečiuoju prašymuprašė pateikti tuos duomenis apie savo sūnų, kuriuos Įstaiga ignoravo ir nepateikė jokios atsakymo.
Pažymi, kad Ginčų komisija netinkamai išnagrinėjo skundą, nepagrįstai nenustatė, kad Įstaigos direktorė veikė neteisėtai, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, nepagrįstai vilkino pateikti
atsakymą ir atsakymo jokio nepateikė. Ginčų komisijos neobjektyvus ir pakankamai šališkas skundo
nagrinėjimas turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą, kas lėmė pareiškėjo teisių pažeidimą į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą.
Administracija atsisakydama inicijuoti administracinę procedūrą dėl Įstaigos direktorės vykdomos veiklos tinkamumo tarnybinį patikrinimą ir atsisakydama suteikti viešąją paslaugą dėl prašomų duomenų pateikimo apie sūnų, nenurodė konkrečios teisės aktų nuostatos, konkrečios normos, kuri numatytų aiškiai suformuluotą atsisakymo pagrindą ir iš kurio pareiškėjas būtų galėjęs suprasti atsisakymo priežastis.
Pažymi, kad Ginčijamas sprendimas ir Ginčų komisijos sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnyje numatytų viešojo administravimo subjektų veiklos principų, t. y. atsakomybės už priimtus sprendimus, įstatymo viršenybės, išsamumo, objektyvumo ir proporcingumo principų, t. y. neteisėti iš esmės dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo pažymi, kad šioje byloje neteisėti Administracijos veiksmai susiję su netinkamu administracinės paslaugos – duomenų suteikimo, vykdymu. Viešojo administravimo subjektams jau pusę metų nesuteikiant pareiškėjui prašomų duomenų apie sūnaus lankomumą Įstaigoje ir nepateikiant tuo pagrindu motyvuoto sprendimo, tokie veiksmai pripažintini neteisėtais, kaip padaryti neveikimu ir piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Nustatyti neteisėti Administracijos veiksmai, sudaro pakankamą teisinį pagrindą tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo išgyvenimai dėl šeimos santykių patiriami ne pirmą kartą yra besikartojantys, kurie pasireiškia nepagrįstu būdingų teisių suvaržymu informacijai gauti apie savo vaiką. Pareiškėjas patyria kiekvieną dieną neigiamus dvasinius išgyvenimus ir pažeminimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų užtikrinta jo teisė gauti prašomus duomenis apie savo sūnų.
Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija prašė I. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Administracija atsiliepime į skundą nurodė, kad Ginčijamas sprendimas yra informacinio pobūdžio. Jame nėra suformuluota jokių privalomojo elgesio taisyklių individualiai apibrėžtai asmenų grupei, konkrečiam subjektui, nėra nustatyta kam nors privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių, o tik pateikiami informatyvaus pobūdžio atsakymai. Šis raštas niekaip nepažeidė pareiškėjo subjektinių teisių ar įstatymo saugomų interesų.
Net ir patenkinus reikalavimą panaikinti Ginčijamą sprendimą, pareiškėjo teisinė padėtis iš esmės nepasikeistų. Ginčijamame sprendime aiškiai nurodyta, kad sprendimas dėl tarnybinio patikrinimo pradėjimo, jo atlikimo apimties, tyrimo metodų ir galimų priemonių taikymo yra viešojo administravimo subjekto, veikiančio kaip darbdavys ar steigėjas, diskrecijos teisė. Ši teisė įgyvendinama atsižvelgiant į visas konkrečios situacijos aplinkybes, teisės aktų reikalavimus ir siekiant objektyviai įvertinti situaciją.
Teigia, kad nors biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybė, tačiau biudžetinė įstaiga veikia savarankiškai ir atsako už savo veiklą pagal įstatymus. Tai reiškia, kad Įstaiga priima sprendimus savo kompetencijos ribose, jos vadovas atsako už tai, kad Įstaigos veikla būtų vykdoma teisėtai. Administracija neturi ne tik informacijos, bet ir teisės kitų biudžetinių įstaigų vardu spręsti klausimų ar teikti jų turimą informaciją – tokia informacija gali būti gauta tik kreipiantis į konkrečią biudžetinę įstaigą, kuri disponuoja duomenimis ar dokumentais, susijusiais su prašymu. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui buvo pateikta informacija, tinkamai atsakyta į kreipimąsi, paaiškinta esama teisinė situacija.
Teismas konstatuoja:
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2025-03-21 prašymu pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos lopšelį–darželį „(duomenys neskelbtini)“, prašydamas suteikti duomenis apie jo sūnui M. L. suteiktas Įstaigoje paslaugas, parengiant atsakymus į suformuluotus devynis klusimus.
Pareiškėjas, po 20 darbo dienų ir papildomai 10 darbo dienų pasibaigusio termino, per kurį turėjo būti priimtas sprendimas, kreipėsi į Administraciją, paduodamas 2025-05-02 skundą dėl Įstaigos direktorės neteisėtų veiksmų (neveikimo).
1. Atlikti tarnybinį patikrinimą dėl darželio direktorės veiksmų teisėtumo, vykdant nustatytą funkciją;
2. Pripažinti darželio direktorę pažeidusią viešojo administravimo tvarką, tuo padarant žalą nepilnamečio vaiko interesams;
3. Įpareigoti atsakingą asmenį priimti sprendimą dėl prašymo ir suteikti prašomus duomenis, susijusius su nepilnamečiu vaiku M. L.: 1) pirmos registracijos darželyje datą, nurodyti motinos G. V. pateiktus duomenis apie vaiko tėvą dėl jo nedalyvavimo vaiko auginime ir priežiūroje, pridėti sutarties kopiją; 2) ar priimant vaiką į darželį, motina G. V. informavo administraciją apie kokius nors M. L. turimus sveikatos sutrikimus; 3) kas pastebėjo ir po kurio laiko, skaičiuojant nuo pirminės registracijos, kad vaikas M. L. turi sveikatos sutrikimų, kokiais
požymiais pasireiškė sveikatos sutrikimai, nurodyti tikslią datą, kada buvo pirmą kartą kalbėta su motina apie vaiko sveikatos būklę, koks buvo priimtas motinos sprendimas, kartu pridėti dokumentinius įrodymus; 4) kieno iniciatyva, nuo kurios dienos ir kokios rūšies vaikui M. L. nustatytas specialus ugdymo poreikis, nurodyti specialistus, kurie teikė specializuotą ugdymo priemonę; 5) nurodyti duomenis, kokioms institucijoms darželio administracija informavo apie vaiko sveikatos sutrikimus, pateikti informaciją, ar vaikui buvo taikoma stebėsena, kuri buvo fiksuojama, ar nuo pastebėto sveikatos sutrikimo būklė gerėjo / blogėjo / nesikeitė, pridėti dokumentinius įrodymus; 6) ar vaikui M. L. darželyje buvo teikiamos mokomos paslaugos, nurodyti kokios; 7) pateikti apie vaiko M. L. viso laikotarpio išsamią ir tikslią darželio lankomumo suvestinę; 8) pateikti išsamius ir tikslius duomenis apie institucijų kreipimąsi į darželį, renkant duomenis apie vaiką M. L., nurodant instituciją, paklausimo datą ir rašto gavimo registracijos numerį, duomenų rinkimo tikslą ir apimtį, kartu pridėti dokumentinius įrodymus; 9) nurodyti, ar motina G. V. informavo apie sudarytos sutarties su darželiu dėl vaiko lankymosi nutraukimo, nurodyti tikslią datą.
2025-05-02 skunde pareiškėjas nurodė jo kreipimosi teisinį pagrindą, t. y. Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą.
Ginčijamame sprendime Administracija nurodė, kad sprendimas dėl tarnybinio patikrinimo pradėjimo, jo atlikimo apimties, tyrimo metodų ir galimų priemonių taikymo yra viešojo administravimo subjekto, veikiančio kaip darbdavys ar steigėjas, diskrecijos teisė. Ši teisė įgyvendinama atsižvelgiant į visas konkrečios situacijos aplinkybes, teisės aktų reikalavimus ir siekiant objektyviai įvertinti situaciją.
Išnagrinėjus ir įvertinus pateiktą skundą ir informaciją bei gautą paaiškinimą priimtas sprendimas netenkinti prašymo.
Nurodė, kad vadovaujantis Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (2016/679) (toliau – BDAR) nuostatomis, informacija, susijusi su konkretaus darbuotojo tarnybinės veiklos vertinimu, galimai nustatytais pažeidimais ar jai taikytomis poveikio priemonėmis, yra laikoma jos asmens duomenimis. Tokių duomenų teikimas tretiesiems asmenims yra galimas tik esant BDAR ir kituose teisės aktuose numatytiems teisėtiems pagrindams ir tvarkai, siekiant užtikrinti asmens teisę į privataus gyvenimo ir asmens duomenų apsaugą.
Informavo, kad Administracija neturi duomenų, susijusių su nepilnamečiu vaiku M. L., todėl jų pateikti negali.
Nurodė, kad šis atsakymas neužkerta kelio naudotis kitomis teisės aktuose numatytomis teisių gynimo priemonėmis, jeigu manoma, kad teisės buvo pažeistos ir yra tam pakankamas pagrindas.
Ginčijamą sprendimą pareiškėjas apskundė Ginčų komisijai, kuri pareiškėjo I. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Administracijos 2025-06-11 sprendimo Nr. (31.1E)-RS2-530 teisėtumo ir pagrįstumo. Tuo pačiu byloje sprendžiamas ir Ginčų komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl 2025-05-02 skundo reikalavimo atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Įstaigos direktorės veiksmų teisėtumo ir pripažinimo ją pažeidusią viešojo administravimo tvarką
Teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuoseklios praktikos, kad asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal bendruosius gero administravimo pricipus įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-241/2013; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1111-662/2015; eA-114-662/2018). Be to, joks teisės aktas nenustato pareigos atlikti tarnybinį patikrinimą, gavus bet kokią informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą, teismas taip pat neturi galimybės įpareigoti viešojo administravimo subjektą tai padaryti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-1321/2014; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1312-261/2015).
Raštai, kuriais tarnybinio patikrinimo atlikimą inicijavę asmenys yra informuojami apie tarnybinių patikrinimų rezultatus (atsisakymą atlikti tokius patikrinimus), yra informacinio pobūdžio, jais yra pateikiama bendra informacija apie pranešimo nagrinėjimą institucijoje bei jo metu nustatytas aplinkybes, šiais raštais tarnybinio patikrinimo atlikimą inicijavusiems asmenims nėra formuluojami kokie nors patvarkymai (įpareigojimai), todėl tokie raštai patys savaime nesukelia minėtiems asmenims kokių nors teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-78-143/2016).
LVAT savo praktikoje ne kartą konstatavo, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-295-756/2018 ir kt.).
Kaip minėta, Ginčijamu sprendimu Administracija pareiškėjui pateikė informaciją apie atsisakymą pradėti tarnybinį patikrinimą pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Taigi Ginčijamas sprendimas šioje dalyje yra informacinio pobūdžio ir jokių pareiškėjo teisių ir pareigų turiniui įtakos neturi. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde Ginčų komisijai ir teismui nesutinka su Ginčijamame sprendime įformintu sprendimu nepradėti tarnybinio patikrinimo, o argumentų dėl netinkamo informacijos jam pateikimo neteikia.
Visa tai apibendrinus ir įvertinus tai, kad Administracijos priimtas Ginčijamas sprendimas paminėtoje dalyje neturi esminių trūkumų, yra pagrindas pareiškėjo skundą atmesti (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl 2025-05-02 skundo reikalavimo įpareigoti atsakingą asmenį suteikti prašomus duomenis, susijusius su nepilnamečiu vaiku M. L.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymas, Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės). Vadovaujantis VAĮ 2 straipsnio 12 dalimi, skundas – asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame tas asmuo nurodo, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašo juos apginti. VAĮ 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Nagrinėjant skundus, taikytini VAĮ III skyriuje reglamentuoti administracinės procedūros ypatumai.
TGIDPNĮ tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, duomenis, kuriais jie disponuoja ir (ar) kuriuos jie tvarko vykdydami viešojo administravimo įgaliojimus, suteiktus VAĮ nustatyta tvarka, kituose įstatymuose nustatytas funkcijas, įskaitant viešųjų paslaugų teikimo funkcijas (toliau – viešoji funkcija), ir kuriuos būtų galima pakartotinai naudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams, įgyvendinimo priemones ir tvarką (TGIDPNĮ 1 straipsnio 1 dalis). Pagal TGIDPNĮ informacija laikomos žinios, kuriomis disponuoja institucija, atlikdama viešąsias funkcijas (3 straipsnio 9 dalis). Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad institucijos ir valstybės valdomi subjektai privalo teikti pareiškėjams ar jų atstovams duomenis, įskaitant pakartotiniam naudojimui skirtus duomenis, išskyrus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus atvejus. Duomenys – užfiksuota informacija apie institucijos ar valstybės valdomo subjekto veiklą ar jos dalis, neatsižvelgiant į jos pateikimo būdą, formą (raštu arba elektronine forma ar kaip garso, vaizdo ar garso ir vaizdo įrašas) ir laikmeną, įskaitant registro duomenis, registro informaciją, registrui pateiktus duomenis ir (arba) jų kopijas, valstybės informacinės sistemos duomenis (3 straipsnio 3 dalis). Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje reglamentuoti duomenų teikimo principai, tokie kaip: duomenų išsamumo – pareiškėjui turi būti pateikti visi pagal teisės aktus teiktini jo prašymo turinį atitinkantys duomenys; duomenų tikslumo – pareiškėjui teikiami duomenys turi atitikti institucijos ar valstybės valdomo subjekto disponuojamus duomenis; teisėtumo – institucijos ir valstybės valdomo subjekto veiksmai teikiant duomenis grindžiami šiuo ir kitais įstatymais ar kitais norminiais teisės aktais (1–3 papunkčiai). Prašymai dėl duomenų teikimo ir jų pakartotinio naudojimo teikiami ir nagrinėjami VAĮ nustatyta tvarka (13 straipsnio 1 dalis).
LVAT, aiškindamas TGIDPNĮ 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų taikymą, yra nurodęs, jog valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga turi pateikti tik tokią informaciją, kuria ji disponuoja pagal savo kompetenciją (pvz., 2020 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1639-520/2020). Įstatymas nustato institucijos ar įstaigos pareigą prašančiam asmeniui pateikti turimo, o ne asmens norimo gauti, turinio informaciją (taip pat ir informacijos kiekio prasme) (pvz., 2021 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1600-552/2021; 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA79-502/2024).
Kaip minėta, Ginčijamu sprendimu Administracija informavo pareiškėją, kad ji neturi duomenų, susijusių su nepilnamečiu vaiku M. L., todėl jų pateikti negali.
Pažymėtina, kad VAĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme ar skunde išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl prašyme ar skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui. Taisyklių 11 punkto 2 dalyje taip pat numatyta, kad jei institucija pagal kompetenciją negali spręsti prašyme ar skunde išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, – atlieka VAĮ 11 straipsnio 4 dalyje nurodytus veiksmus.
Teismo vertinimu, Ginčijamas sprendimas laikytinas administraciniu sprendimu, kaip numatyta VAĮ 10 straipsnio 3 dalyje. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta:
1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas;
2) administracinio sprendimo data;
3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris;
4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos;
5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės;
6) administracinio sprendimo motyvai;
7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką;
8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Tačiau iš Ginčijamo sprendimo turinio negalima nustatyti, kokie argumentai lėmė, jog Administracija atsisakė įpareigoti atsakingą asmenį priimti sprendimą dėl prašymo ir suteikti prašomus duomenis, susijusius su nepilnamečiu vaiku M. L.. Taip pat iš Ginčijamo sprendimo turinio negalima nustatyti, kodėl Administracija nesilaikė VAĮ 11 straipsnio 4 dalyje bei Taisyklių 11 punkto 2 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. skunde išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo nepersiuntė kompetentingam viešojo administravimo subjektui.
LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Nurodyta teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.
Paminėti trūkumai yra esminiai, todėl Ginčijamo sprendimo dalis dėl reikalavimo įpareigoti atsakingą asmenį suteikti prašomus duomenis, susijusius su nepilnamečiu vaiku M. L. panaikintina. Tai sudaro pagrindą panaikinti ir Ginčų komisijos sprendimą dėl netinkamo teisės aktų aiškinimo ir taikymo (ABTĮ 91 straipsnio 2 dalis.). Dėl šių priežasčių kiti šalių argumentai šiame bylos nagrinėjimo etape neturi teisinės reikšmės ir laikytini pertekliniais.
Susiklosčius tokiai faktinei situacijai, Administracija įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2025-05-02 skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakingą asmenį suteikti prašomus duomenis, susijusius su nepilnamečiu vaiku M. L..
Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir institucijos neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda ir yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).
LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012; kt.).
Teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010; kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas (5 00 Eur), tačiau nenurodė jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių šioje byloje turėtų būti nustatyta, kad dėl Administracijos priimto neteisėto Ginčijamo sprendimo jis patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais.
Vertinant, ar aplinkybė, kad panaikinta Ginčijamo sprendimo dalis ir Administracija įpareigota iš naujo išnagrinėti skundą, sudaro pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais, pirmiausia konstatuotina, jog pareiškėjas skunde nėra nurodęs jokių argumentų, kurie pagrįstų pareiškėjui sukeltą stresą, rūpesčius, prarastas tam tikras galimybes ir pan., t. y. argumentų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjas dėl priimto Ginčijamo sprendimo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad pareiškėjo teisė į tinkamą jo 2025-05-02 skundo išnagrinėjimą buvo pažeista ir ši teisė apginta panaikinant Ginčijamo sprendimo dalį ir įpareigojant Administraciją iš naujo išnagrinėti skundą, ir nėra pagrindo pareiškėjui I. L. priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais dėl to, kad Ginčijamo sprendimo dalis panaikinta.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje byloje teismo sprendimas priimamas iš dalies pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Į bylą pateiktas 2025-09-04 mokėjimo nurodymas Nr. 1 įrodo, kad pareiškėjas patyrė 22,50 Eur dydžio išlaidas (žyminis mokestis). Tačiau vertintina, kad pareiškėjo reikalavimai patenkinti ½ dalimi, todėl 11,25 Eur suma laikytina pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis ir ji priteistina iš Administracijos (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1–2 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo I. L. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2025-06-11 sprendimo Nr. (31.1E)-RS2-530 dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakingą asmenį suteikti prašomus duomenis, susijusius su nepilnamečiu vaiku M. L..
Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrius 2025-07-25 sprendimo Nr. 21RE2-180 (AG2-146/17-2025) dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakingą asmenį suteikti prašomus duomenis, susijusius su nepilnamečiu vaiku M. L..
Įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti I. L. 2025-05-02 skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakingą asmenį suteikti prašomus duomenis, susijusius su nepilnamečiu vaiku M. L..
Kitą skundo dalį atmesti.
Priteisti I. L. iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 11,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.