Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Juditos Sungailaitės ir Vaido Vasiliausko,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. gynėjo advokato Ramūno Gudašiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK):

- 187 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu, ir R. R. paskirta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu paskirta 2 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta 5 metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmę paskirta atlikti laisvės atėmimo vietų įstaigos parinktoje vietoje.

Bausmės pradžią R. R. nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo, tai yra nuo 2025 m. lapkričio 10 d.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2025 m. balandžio 2 d. 21.00 val. iki 2025 m. balandžio 4 d. 10.49 val. ir bausmės laikas, atliktas (įskaitytas) pagal 2025 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį – iki nuosprendžio paskelbimo, tai yra iki 2025 m. lapkričio 10 d.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Iš V. R. ir R. R. solidariai priteista 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai K. D..

Iš V. R. ir R. R. solidariai priteista 357,95 Eur turtinės žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Iš R. R. priteista 2 595,00 Eur turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam A. Š..

Kauno apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 11 d. nutartimi buvo ištaisytas Kauno apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytas skaičiavimo apsirikimas skiriant R. R. galutinę bausmę. Vietoje klaidingai paskaičiuotos R. R. paskirtos galutinės subendrintos 5 metų laisvės atėmimo bausmės – R. R. paskirta galutinė subendrinta 4 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Apkaltinamasis nuosprendis taip pat buvo priimtas ir V. R. atžvilgiu, tačiau jos atžvilgiu apeliacinis skundas paduotas nebuvo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4.1. Teismas, bendrindamas nuosprendžiu paskirtą bausmę su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme, nenurodė prie griežtesnės bausmės pridedamos švelnesnės bausmės dalies bei nenurodė bausmės dalies parinkimo motyvų. Sudėdamas nuosprendžiais paskirtas bausmes teismas nesilaikė proporcingumo, teisingumo principų, kadangi bausmė subendrinta beveik visiško sudėjimo būdu.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo R. R. gynėjo advokato Ramūno Gudašiaus apeliacinis skundas atmetamas.

8. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. Ir tik įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

9. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtų bausmių, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

10. Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su gynėjo advokato Ramūno Gudašiaus apeliacinio skundo argumentais, Kauno apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu, bylos duomenimis ir pirmosios instancijos teismo motyvais, konstatuoja, kad skundžiama nuosprendžio dalis dėl bausmės paskyrimo ir bausmių bendrinimo yra teisėta ir pagrįsta.

12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad R. R. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių viena nukreipta į žmogaus sveikatą (BK 138 straipsnio 1 dalis), kita – į nuosavybę (BK 187 straipsnio 1 dalis). Nenustačius nė vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, konstatuotos kelios atsakomybę sunkinančios aplinkybės: nusikalstamos veikos padarytos būnant apsvaigus nuo alkoholio, kai tai turėjo įtakos jų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), be to, R. R. veikė būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

13. Skirdamas bausmę R. R. pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes: iki nagrinėjamo nuosprendžio priėmimo jis buvo teistas 13 kartų, tame tarpe ir už nužudymą, taip pat už kitus smurtinius ir turtinius nusikaltimus; nuosprendžio priėmimo metu jis atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę; baustas administracine tvarka; paskirtų baudų nemoka; iki suėmimo nedirbo. Teismas motyvuotai konstatavo, kad ankstesniais nuosprendžiais taikytos skirtingo griežtumo bausmės nuteistojo nuo nusikalstamo elgesio nesulaikė, todėl jo nusikalstamas elgesys nelaikytinas atsitiktiniu.

14. Kasacinėje praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad kaltininkas laisva valia pripažįsta esmines inkriminuotos veikos faktines aplinkybes ir jo gailėjimasis yra realus, t. y. atsispindi kritiškame savo elgesio vertinime ir pastangose švelninti padarinius. Vien deklaratyvus kaltės pripažinimas ar formalus atsiprašymas nelaikytinas aptariama atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

15. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos R. R. pripažino tik dalį smurtinių veiksmų, o kitas esmines aplinkybes neigė ir aiškino provokavimu, taip siekdamas sumažinti atsakomybės apimtį. Tokia selektyvi pozicija, vertinama kartu su bylos duomenimis apie nuteistojo elgesį proceso metu, nepagrindžia išvados, kad jis laisva valia pripažino inkriminuotos veikos esmę ir kritiškai vertino savo elgesį taip, kaip to reikalauja BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo kriterijai.

16. Dėl BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos R. R. kaltę pripažino, sutiko su A. Š. pareikštu civiliniu ieškiniu ir žalos dydžio neginčijo, tačiau teisiamojo posėdžio protokolu nustatyta, kad duodamas parodymus savo veiksmus aiškino kaip reakciją į nukentėjusiojo elgesį – pabrėžė tariamą provokavimą, siejo įvykį su asmeniniu konfliktu dėl jo sutuoktinės ir pripažino keršto motyvą. Tokia pozicija rodo veikos pateisinimą ir atsakomybės perkėlimą nukentėjusiajam, o ne kritišką savo elgesio vertinimą ir realų gailėjimąsi. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. R. prisipažinimas ir atsiprašymas buvo formalūs bei deklaratyvūs, todėl atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą pagrįstai nenustatyta.

17. Apeliaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad R. R. nebevartoja alkoholio, siekia dirbti ir resocializuotis, yra pasirengęs atlyginti žalą nukentėjusiajai K. D.. Tačiau šie teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir vertintini atsižvelgiant į faktinį kontekstą: šiuo metu R. R. atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl alkoholio nevartojimas šiuo laikotarpiu savaime nepatvirtina jo valingo apsisprendimo keisti elgesį. Be to, iki nuosprendžio priėmimo jis turėjo galimybę bent iš dalies atlyginti padarytą žalą ar imtis kitų realių veiksmų padariniams sušvelninti, tačiau to nepadarė. Byloje taip pat nenustatyta, kad iki suėmimo R. R. būtų rodęs nuoseklų ir realų norą keisti savo gyvenimo būdą ar elgesį. Todėl vien deklaruojami ketinimai nepaneigia nuteistojo daugkartinio teistumo, recidyvo ir ankstesnių bausmių neveiksmingumo, ir nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę.

18. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bausmės individualizavimo kontekste reikšmingas abiejų nusikalstamų veikų tarpusavio ryšys: jos padarytos labai artimu laikotarpiu (iš esmės per pusantros paros laikotarpį), esant apsvaigimui nuo alkoholio, ir atskleidžia tą patį nuteistojo agresyvaus elgesio modelį – konfliktų sprendimą smurtu arba tyčiniu svetimo turto naikinimu, o vėliau – savo veiksmų aiškinimą juos pateisinančiomis priežastimis. Už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, R. R. paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, o už nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Todėl, esant kelioms atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms ir nenustačius nė vienos lengvinančios, atsižvelgiant į nuteistojo recidyvą ir ankstesnių bausmių neveiksmingumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinko tiek bausmės rūšį (realų terminuotą laisvės atėmimą), tiek ir jos dydį, atitinkančius BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus ir teisingumo principą.

19. Teisėjų kolegija patikrina ir bausmių bendrinimo teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 3 dalimi, visiško sudėjimo būdu subendrino už BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes ir paskyrė 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vėliau ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu paskirta 2 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskiriant galutinę 4 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

20. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 63 straipsnio 4 dalyje numatytą dalinį bausmių sudėjimą, nepakankamai motyvavo pridedamos bausmės dalies dydį, o galutinė bausmė iš esmės (be vieno mėnesio) prilygsta visiško sudėjimo rezultatui, todėl, apelianto vertinimu, nesilaikyta proporcingumo ir teisingumo principų.

21. Kolegija pažymi, kad BK 63 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas dalinis bausmių sudėjimas savaime nereiškia pareigos prie griežtesnės bausmės pridėti tik nedidelę švelnesnės bausmės dalį. Pridedamos dalies dydis nustatomas pagal bausmės individualizavimo kriterijus ir turi užtikrinti BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų įgyvendinimą. Todėl vertinant, ar pridedamos dalies dydis pagrįstas, esminė yra ne formali aritmetinė proporcija, o tai, ar sprendimas priimtas individualizuotai, įvertinus nuteistojo asmenybę ir nusikalstamų veikų pavojingumą.

22. Nors pirmosios instancijos teismas galėjo aiškiau atskirai išdėstyti pridedamos bausmės dalies dydžio motyvus, vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo keisti nuosprendį, jeigu iš motyvų visumos matyti individualizuoto sprendimo logika. Nagrinėjamu atveju sprendimas grindžiamas nuteistojo asmenybės pavojingumu, recidyvu, nusikalstamų veikų kartotinumu ir ankstesnių bausmių neveiksmingumu.

23. Reikšminga ir tai, kad sprendžiant dėl bausmių bendrinimo būdo pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ne vien R. R. daugkartiniu teistumu ir recidyvu, bet ir visa jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma, leidžiančia daryti išvadą apie didesnį asmenybės pavojingumą bei nepakankamą ankstesnių bausmių prevencinį poveikį. Šiame kontekste papildomai vertintinas ir nuteistojo elgesys proceso metu, įskaitant jo bendravimo su nukentėjusiąja K. D. pobūdis teisiamųjų posėdžių metu, kuris neparodė nuteistojo pastangų koreguoti elgesį ir laikytis pagarbos proceso dalyviams standartų. Šioje nutartyje aptartų aplinkybių visuma pagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimą taikyti pasirinktą bausmių bendrinimo būdą ir nustatyti konkrečią pridedamą bausmės dalį, taip užtikrinant BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų įgyvendinimą, o pirmosios instancijos teismo papildomai nurodytos nuteistojo elgesį apibūdinančios aplinkybės šią išvadą tik sustiprina, tačiau nėra vienintelis ar lemiamas argumentas.

24. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad R. R. jau anksčiau buvo taikytos skirtingo griežtumo bausmės, tačiau jos nepasiekė prevencinių tikslų ir nesustabdė jo nuo pakartotinio nusikalstamo elgesio. Šios aplinkybės, vertinamos kartu su atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, pateisina sprendimą galutinę bausmę skirti pridedant didesnę ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį.

25. Vien tai, kad galutinė subendrinta bausmė yra artima visiško sudėjimo rezultatui, nereiškia, jog ji yra neproporcinga. Įvertinus nusikalstamų veikų pobūdį, jų pakartotinumą ir nuteistojo asmenybės pavojingumą, tokio griežtumo galutinė bausmė atitinka teisingumo principą ir yra būtina BK 41 straipsnyje įtvirtintiems bausmės tikslams pasiekti.

26. Kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su nuteistojo deklaruojamais ketinimais ateityje, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų apie nuteistojo asmenybės pavojingumą, jo nusikalstamo elgesio sistemingumą ir ankstesnių bausmių neveiksmingumą, todėl nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę.

27. Apibendrinus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 63 straipsnio nuostatas ir, individualizuodamas galutinę bausmę pagal nuteistojo asmenybę bei jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, parinko tokį bausmių sudėjimo būdą ir pridedamos bausmės dalį, kurie užtikrina BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų įgyvendinimą. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl bausmės sušvelninimo ir bausmių bendrinimo pripažintini nepagrįstais.

28. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo motyvais jį keisti ar naikinti nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. R. gynėjo advokato Ramūno Gudašiaus apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.