- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-05-04
- Bylos Nr.
- 1A-299-885/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08041-2020-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- S. K., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus vyriausiojo
- Advokatai
- Aleksandr Palamarčiuk
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Aušros Bielskės, Nijolės Žimkienės,
nuteistajam S. K., jo gynėjui advokatui Aleksandr Palamarčiuk (naudojantis vaizdo konferencijų programa „Zoom“),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, S. K. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirtas laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką S. K. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. rugsėjo 15 d., 9.50 val., iki 2020 m. rugsėjo 15 d., 16.19 val. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo S. K. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos. Kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą, nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti bausmę ir asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti S. K..
Patenkintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys ir priteista iš S. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 525,36 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. S. K. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpas, o būtent:
jis, 2020 m. vasario 24 d., nakties metu, nuo 1.00 val. iki 5.23 val., tyčia, išdaužė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), lango stiklo paketą, 45,00 Eur vertės, ir pro jį įsibrovė į kavinės „(duomenys neskelbtini)“ vidų, iš kur pagrobė svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 550,36 Eur turtą, t. y. iš sandėlio du 0,7 l talpos degtinės „Esbjaerg Vodka“ butelius – bendros 16,68 Eur vertės (kai vieno butelio vertė 8,34 Eur), du 0,5 l talpos degtinės „Zelionaja Marka“ butelius – bendros 18,98 Eur vertės (kai vieno butelio vertė 9,49 Eur), vieną 0,75 l talpos vyno „Torres S. V. Black“ butelį – 8,79 Eur vertės, vieną 0,75 l talpos putojančio vyno „Porte Leone“ butelį – 9,58 Eur vertės, du 0,2 l talpos putojančio vyno „Porte Leone“ butelius – bendros 6,18 Eur vertės (kai vieno butelio vertė 3,09 Eur), 10 pakelių cigarečių „Winston“ – bendros 36,30 Eur vertės (kai vieno pakelio vertė 3,63 Eur), 5 pakelius cigarečių „Marlboro“ – bendros 18,60 Eur vertės (kai vieno pakelio vertė 3,72 Eur), bei 390,25 Eur grynųjų pinigų, ir šiais savo veiksmais padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 550,36 Eur turtinę žalą.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. vasario 25 d. nuosprendį pakeisti, bei, vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktu, pripažinti nuteistojo S. K. baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
2.1. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, nes BK 60 straipsnio 1 dalį papildžius nauju 13 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554), atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad veiką padarė recidyvistas.
2.2. Šioje baudžiamojoje byloje prokuroro surašytame kaltinamajame akte buvo nurodyti visi ankstesni S. K. teistumai, šias aplinkybes teisingai įvertino nuosprendį priėmęs teismas, ir nurodė šiuos teistumus nuosprendyje. Tai, kad S. K. yra teistas 16 kartų buvo žinoma ir pačiam S. K., taip pat jam buvo įteiktas kaltinamasis aktas, kuriame, kaip minėta, teistumai buvo nurodyti. Tačiau kaltinamajame akte buvo nurodyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nurodyta nesant nustatytų.
2.3. Pažymėjo, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą teisiamajame posėdyje, savo baigiamojoje kalboje valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras konstatavo, kad yra matyti, kad kaltinamojo S. K. recidyvai kartojasi, nuolat yra daromos nusikalstamos veikos, šios veikos yra analogiškos – tai nusikaltimai nuosavybei – vagystės, beveik visada įsibrovus į patalpą (BK 178 straipsnio 2 dalis), kad vienintelė taikytina sankcija yra laisvės atėmimo bausmė, kadangi teisiamas asmuo turi 16 teistumų, dabar yra 17 teistumas, todėl kaltinamasis yra recidyvistas. Savo baigiamojoje kalboje prokuroras ne kartą konstatavo, kad S. K. yra recidyvistas, teistumai jam nėra išnykę, kad skiriant bausmę, teismas turi atsižvelgti į šias aplinkybes.
2.4. Prokuroro teigimu, tai, kad kaltinamajame akte, dėl klaidos, nebuvo nurodyta esant BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytos, baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės, negali užkirsti kelio šią aplinkybę konstatuoti teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį, kuomet iš kaltinamajame akte nurodytų duomenų galima daryti išvadą, kad ši aplinkybė egzistuoja. Galutinį sprendimą dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių buvimo byloje priima bylą nagrinėjantis teismas, priimdamas nuosprendį.
2.5. Pagal formuojamą Aukščiausiojo Teismo praktiką (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-648/2019, Nr. 2K-15-489/2019), teismo motyvacija nepripažinti esant baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės dėl to, jog tai prieštarautų teismų praktikai, pasunkintų nuteistojo teisinę padėtį, remiantis tuo, kad asmens atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis negali būti pripažįstamos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos kaltinamajame akte, išskyrus tuos atvejus, kai buvo patikslintos kaltinimo aplinkybės, yra netinkama ir nepagrįsta.
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. K. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. vasario 25 d. nuosprendį pakeisti ir jam už nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmės rūšį.
3.1. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo bausmės skyrimo taisyklėmis, todėl paskyrė neteisingą bausmę. Pirmosios instancijos teismo išdėstyti motyvai dėl bausmės skyrimo yra lakoniški, apsiribota tik formaliu konstatavimu, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą ir prokuroro siūlomą bausmę – laisvės atėmimą. Nuteistojo teigimu, bausmė buvo paskirta neįvertinus visų reikšmingų bylos aplinkybių, laisvės atėmimo bausmės skyrimas grindžiamas iš esmės vien tik atsižvelgiant į kaltinamojo asmenybę, tačiau nevertinant BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumos.
3.2. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nesant pagrindo aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, laikyti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, taip pat nenustatyta kitų jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Buvo nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas pakankamai neįvertino aplinkybės, kad jis dėjo pastangas bent iš dalies realiai atlyginti padarytą turtinę žalą. Taip pat nebuvo atsižvelgta ir į jo asmenybę teigiamai charakterizuojančias aplinkybes: šiai dienai susiklosčiusius tvirtus socialinius ryšius, artimiausią aplinką – baudžiamosios bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu nurodė aplinkybes ir pateikė jas pagrindžiančius dokumentus, kad rūpinasi sunkiai sergančia ir neįgalumą turinčia V. G., gim. (duomenys neskelbtini), pas šią moterį nuo 2020 m. vasaros nuolat gyvena; Vilkaviškio vyskupijos Carito išduotoje 2020 m. lapkričio 23 d. pažymoje nurodyta, kad jis nuo 2020 m. spalio 30 d. dalyvauja vyskupijos įgyvendinamame projekte „Integracija į darbo rinką“; šiuo metu yra registruotas darbo biržoje.
3.3. Apelianto teigimu, skirdamas griežtą laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, ar tai nepakenks jo socialinei aplinkai, kuri yra teigiama, ir socialiniams ryšiams bei nevertino, ar padaryta žala socialiniams ryšiams nebus didesnė nei tokia bausme pasiekta nauda. Dėl paskirtos griežtos laisvės atėmimo bausmės jis nebegalės pasirūpinti sunkiai sergančiu asmeniu, kuris tapo nuo jo priklausomu, iškils grėsmė teigiamiems socialiniams ryšiams iširti.
3.4. Pirmosios instancijos teismo paskirta bausme iš esmės nebus pasiekti bausmei keliami tikslai. Paskirta bausme būtų įgyvendintas tik nubaudimo tikslas, dėl bausmės atlikimo jam, kaip nuteistajam, ir jo artimajam kilsiantys padariniai bus nepalyginamai sunkesni už dėl nusikaltimo kilusius padarinius. Nuteistojo nuomone, visi BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti ir paskyrus jam kitokią nei laisvės atėmimo bausmę, tai yra švelnesnę bausmės rūšį, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Priešingu atveju būtų pažeistas proporcingumo, o kartu ir teisingumo principas, iškreipta bausmės paskirtis.
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis S. K. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš prokuroro ir nuteistojo S. K. apeliacinių skundų argumentų matyti, kad nė vienas apeliantas neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas nuteistojo S. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą. Tuo tarpu nuteistasis ginčija jam paskirtą bausmę ir prašo paskirti švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmės rūšį.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo
6. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 24 d.) atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad veiką padarė recidyvistas. Nusikaltimų recidyvo, taip pat recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 24 d.). Joje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas, kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą.
7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. spalio 9 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-495/2019 pasisakė dėl situacijos, kai atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką asmuo padarė būdamas recidyvistas, nebuvo nurodyta kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo posėdyje prokuroras neprašė šią aplinkybę laikyti atsakomybe sunkinančia. Pagal kasacinės instancijos teismą, esminis aspektas yra tai, kad tokia aplinkybė proceso šalims nebūtų staigmena. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad duomenys apie visus teistumus išdėstyti kaltinamajame akte ir nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įžanginėje dalyje, todėl minėtos aplinkybės konstatavimas nuteistajam nebuvo netikėtas ir jo teisė į gynybą nebuvo pažeista.
8. Šiuo atveju kaltinamajame akte konkrečiai įvardinti visi ankstesni S. K. teistumai, kurie buvo žinomi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. S. K. anksčiau teistas 16 kartų, paskutinį kartą (iki nagrinėjamos bylos) nuteistas Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams; dvi padarytos veikos priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai ir viena padaryta veika – sunkių nusikaltimų kategorijai. Jis 2019 m. spalio 30 d. buvo paleistas iš Marijampolės pataisos namų atlikęs bausmę (2 t., b. l. 93). Taigi, S. K. teistumas padarant 2020 m. vasario 24 d. nusikalstamą veiką išnykęs ar panaikintas pasibaigęs (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunktis). Nagrinėjamu atveju naują nusikalstamą veiką S. K. padarė būdamas teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą, t. y. būdamas recidyvistas. Šią nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę įrodantys faktai kaltinamajame akte buvo nurodyti, be to, teisiamojo posėdžio baigiamosiose kalbose prokuroras konstatavo, kad kaltinamasis recidyvistas (2 t., b. l. 207), todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti ją nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. To nepadaręs apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keistinas, pripažįstant S. K. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kaip to ir prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.
Dėl nuteistojo apeliacinio skundo
9. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-429-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-148/2014, 2K-481/2014). Todėl į byloje nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė recidyvistas – turi būti atsižvelgiama, ją vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste, jos reikšmė bausmės skyrimui negali būti suabsoliutinama.
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymas šioje byloje nėra būtina sąlyga griežtinti bausmę. Prokuroras apeliaciniame skunde prašė tik pripažinti nuteistojo S. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tačiau neprašė griežtinti bausmės. Tačiau nuteistojo įsitikinimu, jam paskirta bausmė yra per griežta ir jis prašo paskirti švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmės rūšį. Teisėjų kolegijos vertinimu, be pirmiau šioje nutartyje minėtos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas S. K. laisvės atėmimo bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, išdėstė tokios bausmės individualizavimo motyvus.
11. Šiuo atveju bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės iš esmės nepasikeitė, be kita ko, ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, kad veiką padarė recidyvistas, į šį faktą vis viena atsižvelgė skirdamas bausmę – pirmosios instancijos teismo nuosprendyje S. K. laikomas recidyvistu, bausmės skyrimo motyvuose ši aplinkybė yra įvertinta, t. y. baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas motyvuose pažymėjo, jog S. K. šią nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą ir esant neišnykusiam teistumui (recidyvistas), teistas 16 kartų, daugiausia už nusikalstamas veikas, susijusias su svetimo turto pagrobimu, nusikalstamų veikų padarymo sistemiškumas rodo, kad nagrinėjamu atveju jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įvykdymas buvo logiška jo nusikalstamo elgesio išdava bei yra jam būdingo elgesio modelio dalis, kurio korekcijai jokių realių pastangų nededa. S. K. prisipažino nusikaltęs ir gailisi taip pasielgęs, šią aplinkybę teismas pripažino nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir atliko byloje sutrumpintą įrodymų tyrimą.
12. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, S. K. už jam inkriminuotą nusikalstamą veiką skyrė laisvės atėmimo bausmę, jos terminą nustatant trumpesnį nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, kurį sudaro daugiau nei 3 metai, ir paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors už S. K. padarytą nusikalstamą veiką galima skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, kaip tai numatyta BK 178 straipsnio 2 dalyje, tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes ir skyrė teisingą ir proporcingą bausmę už padarytą nusikaltimą. Atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, nėra galimybės, nes, įvertinus ankstesnius S. K. teistumus, akivaizdu, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tuo pačiu pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalis šioje situacijoje apskritai negali būti taikoma, kadangi minėtas straipsnis gali būti taikomas tik tada, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pavyzdžiui, minėto straipsnio taikymas gali būti svarstomas tada, kai sankcijoje yra numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, kurios paskyrimas būtų neteisingas. Skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę S. K., vadovaujantis BK 62 straipsniu, taip pat nėra pagrindo ir galimybės.
13. Nors S. K. anksčiau dirbo (jo paties teigimu), nuo 2020 m. vasario 17 d. registruotas Užimtumo tarnyboje (2 t., b. l. 151), tačiau tai nuo naujo nusikaltimo jo nesustabdė. Po šio nusikaltimo padarymo (2020 m. vasario 24 d.) deklaruoja norą keistis: 2020 m. vasarą apsigyveno pas garbaus amžiaus neįgalią moterį, kuria nuolat rūpinasi, nuo 2020 m. spalio 30 d. dalyvauja Vilkaviškio vyskupijos Carito įgyvendinamame projekte „Integracija į darbo rinką“ (2 t, b. l. 203-205), stengiasi atlyginti civiliniam ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytą žalą (bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu sumokėjo 50 Eur (2 t., b. l. 202 kita pusė)); apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis nurodė, kad sumokėjo 100 Eur, tačiau tai patvirtinančių dokumentų teismui nepateikė. Nors šie dokumentai ir rodo S. K. siekį keisti gyvenimo būdą, galimai atisakyti kriminalinių polinkių, tačiau jie nepatvirtina asmens tikrosios valios ir siekių. Iš nuteistojo pateiktų dokumentų matyti, kad jam Užimtumo tarnyba 2020 m. kovo 12 d. buvo pasiūlius įsidarbinti, tačiau buvo pasirinktas kitas kandidatas (2 t., b. l. 204 kita pusė). Nuteistasis, kaip priežastį, apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog jis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, todėl jo neįdarbina, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad nuteistasis galėjo ir turėjo kreiptis į pirmosios instancijos teismą prašydamas jam išduoti asmens tapatybės kortelės kopiją, nes šioje byloje jam taikyta kardomoji priemonė – dokumento paėmimas (asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 35-36)), ir ši aplinkybė nuteistajam buvo žinoma (2 t., b. l. 38), tačiau nuteistasis to nepadarė. Taigi jo galimybės pradėti dirbti ir tuo pačiu keisti gyvenimo būdą yra neįgyvendintos. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad tokie nuteistojo veiksmai, kaip nepažįstamos moters priežiūra, dalyvavimas vyskupijos projekte, labiau rodo jo siekį išvengti paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, o ne keisti gyvenimo būdą.
14. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą skirti S. K. laisvės atėmimo bausmę, be kita ko, lėmė jo teistumai ir polinkis daryti nusikalstamas veikas, padarytų nusikalstamų veikų sunkumas, pobūdis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad paskirta bausmė yra nuteistojo netinkamo gyvenimo būdo ir elgesio pasekmė, kad jis kriminalinių polinkių neatsisako, į tai, kad paskirta bausmė už nusikalstamą veiką yra švelnesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, dar labiau švelninti paskirą bausmę nėra pagrindo, juo labiau skirti kitą, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
15. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. balandžio 21 d. pažyma Nr. (12.32Mr) PT-2895 dėl teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad S. K. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas sudaro 85,50 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.
16. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad S. K. anksčiau 16 teistas, baustas administracine tvarka, baudų nemoka, niekur nedirba, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, duomenų apie nuteistojo turimą turtą nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms S. K. turtinę padėtį laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už S. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsniu 1 dalimi,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. vasario 25 d. nuosprendį pakeisti:
P. S. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti iš S. K. teisinės pagalbos išlaidas.