- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-27
- Bylos Nr.
- I1-2755-561/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01635-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- N. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Advokatai
- Bronius Varsackis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo (toliau – ir LKT), už laikotarpį nuo 2024 m. gegužės 9 d. iki 2024 m. rugpjūčio 23 d. už dieną po 20 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde teismui nurodo, kad kreipiasi į teismą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Marijampolės kalėjime, t. y. dėl sanitarinio mazgo, esančio kameroje Nr. 1, įrengimo. Nurodo, kad kameroje tualetas yra tik tupimas, dar likęs nuo senų laikų. Paaiškina, kad gamtinius reikalus turi atlikti į skylę, iš kurios sklinda nemalonūs kvapai, tualetas surūdijęs.
Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės pažeidžia orų kalinimą bei žmogaus teises, todėl pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose turi būti 1 klozetas, kuris gali būti ir tupimas bei praustuvė. Atsakovės atstovei nesuteikta teisė interpretuoti teisės aktų savaip, kalėjimas privalo vykdyti galiojančius teisės aktus, kuriuose numatyti reikalavimai dėl patalpų įrengimo.
Pareiškėjui nebuvo sudarytos išskirtinai blogesnės gyvenimo sąlygos nei kitiems nuteistiesiems ar laisvėje gyvenantiems asmenims. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.
Pagal LKT Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus Sveikatos priežiūros administratorės 2024 m. rugsėjo 3 d. pažymą „Dėl duomenų apie nuteistojo N. N. sveikatos būklę“, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 2 d. iki 2024 m. rugpjūčio 23 d. į sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl to, kad negali naudotis tupiamu tualetu, nesikreipė.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pažymi, jog sanitariniuose mazguose yra veikianti mechaninė patalpų vėdinimo sistema.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepime į atsakovės atsiliepimą nurodo, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais.
Šalies argumentai
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde teismui išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti visą.
Atsakovės atstovė teisminio nagrinėjimo metu nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti po 20 Eur už dieną neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Marijampolės kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Higienos normos reikalavimus, laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 9 d. iki 2024 m. rugpjūčio 23 d.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 39 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas teismui nurodo, kad buvo laikomas kameroje Nr. 1, kurioje įrengtas tupimas klozetas; sklido nemalonūs kvapai, o pats tualetas buvo surūdijęs.
Taisyklių 10.4 punkte nustatyta, kad kamerų tipo patalpose sanitariniuose mazguose klozetas gali būti tupimas. LVAT laikosi praktikos, jog sėdimų tualetų neįrengimas savaime nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2245-502/2020; 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-268-968/2023 ir kt.). Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovės neteisėti veiksmai dėl klozeto įrengimo sanitariniame mazge nenustatyti.
HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovė atsiliepime teismui nurodo, jog sanitariniuose mazguose yra veikianti mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Kartu su atsiliepimu teismui atsakovės atstovė pateikia įrodymus, kurie šias aplinkybes patvirtina. Pareiškėjas atsiliepime teigia, kad vėdinimo sistema neveikia, tačiau teismas pažymi, jog šiems argumentams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikia įrodymų, kad dėl neveikiančios mechaninės patalpų vėdinimo sistemos kreipėsi į kalėjimo administraciją su nusiskundimu. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas su nusiskundimais į kalėjimo administraciją nesikreipė.
Pastebėtina ir tai, kad atsakovės pateiktos sanitarinio mazgo fotonuotraukos nepatvirtina ir kito pareiškėjo nusiskundimo dėl tualeto surūdijimo.
Teismas įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus bei surinktą rašytinę bylos medžiagą, sprendžia, kad atsakovės atstovė veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo N. N. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.