- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-29
- Bylos Nr.
- 2-341-178/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00295-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Aidrita“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Conlex“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Aidrita“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla, civilinėje byloje Nr. B2-1860-527/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Conlex“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Aidrita” dėl bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė ,,Indebt“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Daitrada“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos UAB „Aidrita“ iškėlimo.
Ieškovas UAB „Conlex“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos UAB „Aidrita“ iškėlimo ir bankroto administratoriaus UAB „Bankroto bankas“ paskyrimo. Nurodė, kad Jonavos rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 11 d. priėmė įsakymą, kuriuo nutarė išieškoti kreditoriui UAB „Rimansta“ iš skolininko UAB „Aidrita“ 2 250,60 Lt skolą, 1 541 Lt baudą, 282,13 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 31 Lt žyminio mokesčio bei 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Minėtas teismo įsakymas įsiteisėjęs, tačiau kreditorius priteistų sumų neatgavo. Jonavos rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo priteisė UAB „Rimansta“ solidariai iš UAB „Aidrita“ ir A. M. 4 618,74 Lt skolą, 3 000 Lt baudą, 293,09 Lt delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (7 911,83 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. balandžio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 237 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas, nepadengęs ir šios skolos, iš viso liko įsiskolinęs 15 393,97 Lt. 2014 m. vasario 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Rimansta“ visas reikalavimo teises į atsakovą perleido UAB „Conlex“.
Trečiasis asmuo UAB „Scania Lietuva“ prašė iškelti UAB „Aidrita“ bankroto bylą ir administratoriumi paskirti UAB „Ius Positivum“. Nurodė, kad atsakovas pagal 2012 m. balandžio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 20001007 liko nesumokėjęs 11 398,57 Lt. Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi trečiasis asmuo UAB „Scania Lietuva“ pakeistas į UAB ,,Indebt“.
Trečiasis asmuo UAB ,,Daitrada“ prašė UAB „Aidrita“ iškelti bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti UAB ,,Turto valdymas“. Nurodė, kad atsakovo 17 846,33 Lt skola ir 1 535 Lt bylinėjimosi išlaidos priteistos iš atsakovo trečiajam asmeniui Tauragės rajono apylinkės teismo sprendimu, kurio pagrindu išduotas vykdomasis raštas, tačiau atsakovas iki šiol sprendimo neįvykdė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 15 d. nutartimi iškėlė UAB „Aidrita“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Turto valdymas“. Teismas nustatė, kad pagal 2010 m. gruodžio 31 d. balansą atsakovo turto vertė sudarė 519 682 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per vienerius metus – 416 839 Lt, veikla buvo nuostolinga (78 278 Lt nuostolių). Iš atsakovo pateikto 2013 m. gruodžio 31 d. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad atsakovo veikla buvo pelninga (61 874 Lt pelno), turto vertė sudarė 228 086 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per vienerius metus – 80 738 Lt. Be to, ir 2014 m. birželio 30 d. balanso duomenimis atsakovo turto vertė sudarė 198 731 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per vienerius metus – 55 071 Lt. Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai kreditoriams yra gerokai didesni nei 2014 m. birželio 30 d. balanse (55 071 Lt) ir didesni nei 2013 m. gruodžio 31 d. balanse (80 738 Lt) nurodytas per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų dydis. Teismas preliminariai nustatė 2014 m. birželio 30 d. atsakovo įsipareigojimus kreditoriams 100 451,03 Lt sumai: UAB ,,Rimansta“ 15 393,97 Lt, UAB ,,Livena“ 8 397 Lt, UAB ,,H. T.“ 9 128,79 Lt, UAB ,,Daitrada“ 19 975,06 Lt, UAB ,,Scania Lietuva“ 11 398,57 Lt, Sodrai 1 452,14 Lt, UAB ,,Lukrenta“ 15 337,11 Lt, UAB ,,Omnitel“1 793,81 Lt, Ergo Insurance SE Lietuvos filialui 66,9 Lt, UAB ,,Tele2 1 096,86 Lt, UAB ,,Apskaitos darbai“ 212 Lt, UAB ,,Divio“ 6 111,3 Lt, antstolei J. J. 6 065 Lt vykdymo išlaidų, antstolei T. G. 3 341 Lt vykdymo išlaidų vykdomojoje byloje Nr. 0045/14/00252 ir BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje 681,52 Lt. Teismas iš į bylą pateiktų ir teismo surinktų duomenų preliminariai nustatė, kad šiuo metu atsakovo įsipareigojimai kreditoriams sudaro ne mažesnę nei 130 561,31 Lt sumą: VMI 1 385,20 Lt, UAB ,,Conlex“ (reikalavimo teisės perimtos iš UAB ,,Rimansta“) 15 393,97 Lt, UAB ,,Livena“ 8 397 Lt, UAB ,,H. T.“ 9 128,79 Lt, UAB ,,Daitrada“ 20 236,47 Lt, UAB ,,Indebt“ (reikalavimo teises perėmė iš UAB ,,Scania Lietuva“) 11 398,57 Lt, Sodrai 1 527,70 Lt, UAB ,,Lukrenta“ 15 337,11 Lt + 417,5 Lt, UAB ,,Omnitel“ 1 793,81 Lt, Ergo Insurance SE Lietuvos filialui 66,90 Lt, UAB ,,Tele2“ 1 096,86 Lt, UAB ,,Divio“ 6 111,3 Lt + 61 Lt procesinių palūkanų + 183 Lt žyminio mokesčio + 605 Lt advokato išlaidų, viso 6 960,3 Lt, antstolei J. J. - 5 607,68 Lt vykdymo išlaidų, antstolės T. G. vykdymo išlaidos 3 341 Lt, antstolės A. M. vykdymo išlaidos 718 Lt, BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, 735,52 Lt (681,52 + 54) bei UAB ,,Vilniaus dobilas“ 27 018,93 Lt.
Teismas nurodė, kad byloje dalyvaujantys asmenys neginčijo atsakovo į 2014 m. birželio 30 d. balansą įrašyto turto vertės, kurios 1/2 dalis sudaro 99 365,50 Lt (198 731 / 2), o nustatytos atsakovo pradelstų įsiskolinimų kreditoriams sumos tiek 2014 m. birželio 30 d. duomenimis, tiek šiuo metu šį dydį viršija, teismas. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas iki 2014 m. spalio 15 d. nesugebėjo pateikti teismo reikalautų duomenų, pagrindžiančių po 2010 m. gruodžio 31 d. pagerėjusią finansinę būklę, konstatavo atsakovo nemokumą ir iškėlė atsakovui bankroto bylą (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.).
Dėl bankroto administratoriaus kandidatūros teismas sprendė, kad kreditorius, kurio finansinis reikalavimas yra didesnis bei kurio reikalavimas nėra perpirktas iš kito kreditoriaus, turi ir didesnį materialinį suinteresuotumą, jog bankroto procedūros metu administratorius kaip įmanoma aktyviau, skaidriau ir operatyviau vykdytų savo pareigas, kas neabejotinai sudarytų didesnes galimybes ir visų kitų trečios eilės kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui. Teismas įvertino ir tai, jog ieškovas byloje neveikė pakankamai aktyviai, nevyko į teismo posėdžius ir nebendradarbiavo su teismu, kuris pats turėjo rinkti atsakovo nemokumą patvirtinančius įrodymus. Dėl to, teismo vertinimu, ne ieškovo, o trečiojo asmens UAB ,,Daitrada“ pasiūlytas administratorius UAB „Turto valdymas“ labiausiai atstovaus kreditorių interesams. Duomenų, kurie sukeltų pagrįstų abejonių dėl šio bankroto administratoriaus gebėjimo skaidriai ir nešališkai vykdyti atsakovo bankroto administravimo procedūras – nesurinkta. Šis administratorius yra įrašytas į asmenų, teikiančių įmonių bankroto administravimo paslaugas, sąrašą, yra apsidraudęs profesinę civilinę atsakomybę, pateikęs savo sutikimą administruoti atsakovą bei deklaraciją dėl atitikties teisės aktų reikalavimams, o jo kandidatūra suderinta su Įmonių bankroto valdymo departamentu prie Ūkio ministerijos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Atsakovas UAB „Aidrita“ (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti UAB „Aidrita“ bankroto bylą; netenkinus šio prašymo, grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylą iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Su teismo išvada, kad 2014 m. spalio 15 d. atsakovo įsipareigojimai kreditoriams preliminariai sudaro 130 511,31 Lt, nėra pagrindo sutikti. Bankroto byloje turi būti konkrečiai nustatyti įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams, o ne padarytos niekuo nepagrįstos prielaidos. Teismas išvadą apie atsakovo nemokumą padarė preliminariomis išvadomis, nesudaręs apeliantui galimybės procesiniams dokumentams pateikti. Teismas neinformavo apelianto, kad byla bus nagrinėjama apeliantui nedalyvaujant. Byloje nepateikta jokių rašytinių įrodymų (pvz. antstolio patvarkymo), kad iš apelianto nėra jokios galimybės išieškoti priteistų sumų. Apeliantas antstolės J. J. buvo informuotas, kad yra areštuotos apeliantui priklausančios transporto priemonės. Apeliantas, vadovaudamasis VšĮ „Emprekis“ pateiktomis vidutinėmis transporto priemonių rinkos vertėmis, nurodo, kad bendra jam priklausančių transporto priemonių rinkos vertė sudaro 270 670 Lt. Teismas skundžiamojoje nutartyje nurodė, jog apeliantas preliminariai kreditoriams įsiskolinęs yra apie 130 561,31 Lt, todėl visi įsiskolinimai kreditoriams būtų padengti vien transporto priemonių dalį pardavus iš varžytynių. Teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ir trečiųjų asmenų pareiškimų dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo. Skundžiama nutartis prieštarauja ĮBĮ keliamus reikalavimus. Ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir stengiasi sužlugdyti apeliantą, siekdamas greičiau patenkinti savo turtinius reikalavimus. Teismas nurodė, kad apeliantas yra skolingas UAB „Divio“ 6 111,30 Lt bei kitas procesines išlaidas, tačiau 2014 m. rugsėjo 4 d. tarp apelianto ir UAB „Divio“ buvo sudarytas skolų apmokėjimo grafikas, kuriuo apeliantas įsipareigojo su šiuo kreditoriumi atsiskaityti iki 2015 m. sausio 19 d. Teismas netinkamai įvertino byloje esančių rašytinių įrodymų visumą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantui priklausančių transporto priemonių bendra vertė sudaro 270 670 Lt, 2014 m. kovo 31 d. balanso eilutėje „Ilgalaikis materialus turtas“ turėtų būti ne 133 620 Lt, o 270 670 Lt suma. Taigi, apeliantui priklausančio turto suma yra ženkliai didesnė nei nustatyta skundžiamojoje nutartyje. Iš 2014 m. kovo 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad apeliantas per 2014 metus turėjo 61 874 grynojo pelno. Įvertinus įmonės balanse nurodytas sumas ir teismo preliminariai priskaičiuotas apelianto skolas kreditoriams (130 561,31 Lt), apeliantas visiškai neatitinka nemokios įmonės statuso, nes įmonė turi įsipareigojimų mažiau nei ½ turto vertės.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo UAB „Daitrada“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą bei priimti naujus įrodymus – 2014 m. rugsėjo 17 d. UAB „Divio“ pranešimą, 2014 m. rugsėjo 7 d. UAB „Aidrita“ prašymą, 2014 m. lapkričio 4 d. Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas dar 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi įpareigojo apelianto vadovą ir buhalterinę apskaitą tvarkančią įmonę pateikti bankroto bylos iškėlimo klausimui svarbius dokumentus ir duomenis, kurie iki šiol nepateikti, taip siekiant nuslėpti tikrąją įmonės turtinę padėtį, nepadengtus įsiskolinimus kreditoriams. Apelianto vadovui nuo pat bankroto bylos nagrinėjimo pradžios vengiant atskleisti ir teikti teismui pastarojo reikalaujamus dokumentus, jam pagrįstai paskirtos 3 000 Lt, 10 000 Lt baudos. Nesutiktina su apelianto nurodytų transporto priemonių verčių paskaičiavimu. Antstolė T. G. areštavo devynias apelianto transporto priemones, tačiau iki šiol nei antstolė, nei išieškotojas (trečiasis asmuo) negali surasti minėtų transporto priemonių, nustatyti jų buvimo vietos, jų apžiūrėti, nustatyti jų vertę. Apeliantas jokių duomenų ar dokumentų apie areštuotas transporto priemones antstolei nėra pateikęs. Turto arešto registro duomenimis apelianto transporto priemonės yra areštuotos ne tik trečiojo asmens, bet ir kitų įmonių, institucijų naudai. Trečiojo asmens duomenimis nei vienam iš antstolių nepavyko surasti ir fiziškai apžiūrėti apelianto transporto priemonių, kurias pastarasis aktyviai slepia. Apeliantas, įrodinėdamas jo turimų transporto priemonių vertę, pateikia bendro pobūdžio informaciją iš VšĮ „Emprekis“ duomenų bazės, tačiau jis privalėjo kreiptis į nepriklausomus ekspertus, kurie faktiškai apžiūrėtų turtą ir nustatytų jų individualią, o ne orientacinę vertę. Apeliantas sąmoningai to nedaro, nes tikėtina, kad transporto priemonių vertė būtų ženkliai mažesnė. Be to, trečiojo asmens duomenimis, apeliantui priklausanti Audi Q7, kurią pastarasis įvertino 128 050 Lt suma, yra visiškai sunaikinta, t. y. sudegusi ir/ar susprogdinta.UAB „Divio“ 2014 m. rugsėjo 17 d. pranešimas patvirtina, kad joks skolų suderinimo grafikas su apeliantu nesudarytas, dėl skolos išdėstymo dalimis nesutarta. Apelianto skolos UAB „Divio“, UAB „Daitrada“ ir kitiems kreditoriams yra seniai pradelstos, tačiau apeliantas siekia gauti iš kreditorių sutikimus dėl jų išdėstymo. 2014 m. birželio 30 d. balanse numatyta apelianto turimo turto vertė 198 731 Lt, o atskirajame skunde apeliantas įrodinėja, kad jo turto vertė yra 270 670 Lt. Apeliantas teikia teismui skirtingus, klaidingus duomenis apie įmonės turtą, siekdamas paslėpti jos nemokumą. Be to, apeliantas skunde neginčijo teismo nustatytos minimalios 130 561,31 Lt pradelstų įsipareigojimų sumos, jos nepatikslino remdamasis buhalterinės apskaitos duomenimis, kas įrodo, kad apelianto pradelsti įsipareigojimai yra didesni nei 130 561,31 Lt suma. Apeliantas atsisako bendradarbiauti ir su Valstybine mokesčių inspekcija, kuri 2014 m. lapkričio 4 d. priskaičiavo vien 143 733 Lt papildomų mokėtinų mokesčių į valstybės biudžetą. Taigi, apelianto pradelsti skoliniai įsipareigojimai viršija 130 561,31 Lt sumą. Todėl teismas pagrįstai nustatė, kad apelianto pradelstų įsipareigojimų suma viršija pusę jos į balansą įrašyto turto vertę, kas reiškia UAB „Aidrita“ nemokumą.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo prašo priimti naujus įrodymus - 2014 m. rugsėjo 17 d. UAB „Divio“ pranešimą dėl UAB „Aidrita“ skolinio įsipareigojimo, 2014 m. rugsėjo 7 d. UAB „Aidrita“ prašymą dėl skolos išdėstymo, 2014 m. lapkričio 4 d. Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nes jų pateikimo būtinybė atsirado po skundžiamos nutarties priėmimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iškelta UAB „Aidrita“ bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Taigi, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.
Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar apeliantui UAB „Aidrita“ keltina bankroto byla nemokumo pagrindu. Kaip minėta, ĮBĮ kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.
Pirmosios instancijos teismas apeliantui iškėlė bankroto bylą nustatęs jo nemokumą pagal pateiktus UAB „Aidrita“ finansinės atskaitomybės dokumentus už 2013 metus, už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. bei pagal šalių pateiktus ir teismo savo iniciatyva surinktus rašytinius įrodymus. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį, teigia, kad teismas neinformavo apelianto apie bylos nagrinėjimą apeliantui nedalyvaujant; teismas išvadą apie apelianto nemokumą padarė preliminariomis išvadomis, nesudaręs galimybių pateikti procesinius dokumentus; byloje nėra rašytinių įrodymų apie priteistų sumų išieškojimo iš apelianto negalimumą; 2014 metais apeliantas dirbo pelningai bei įvertinus įmonės balanse nurodytas sumas ir teismo preliminariai priskaičiuotas apelianto skolas kreditoriams, apeliantas neatitinka nemokios įmonės statuso. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.
Visų pirma, atmestini apelianto argumentai, kad teismas neinformavo apie bylos nagrinėjimą apeliantui nedalyvaujant. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantui apie 2014 m. spalio 15 d. teismo posėdį buvo žinoma, be to, jis pateikė teismui prašymą dėl šio teismo posėdžio atidėjimo (t. 3, b.l. 106-107). Pažymėtina, kad dalyvaujantiems byloje asmenims turi būti pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, tačiau šaliai neatvykus į teismo posėdį ir teismui netenkinus prašymo atidėti bylos nagrinėjimą bei nutarus bylą nagrinėti iš esmės, civilinio proceso normos nenumato, kad apie tai turi būti pranešta šaliai nedalyvaujančiajai teismo posėdyje (CPK 133 str., 246 str.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įmonei bankroto byla dėl jos nemokumo keltina tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą išvadai, jog įmonė faktiškai yra nemoki. Kaip minėta, įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą tuo atveju, jei ištyrus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti ir nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti.
Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas apelianto nemokumą, pagrįstai vadovavosi byloje esančiai rašytiniais įrodymais, inter alia paskutiniais 2014 m. birželio 30 d. paties apelianto sudaryto balanso duomenimis bei kitais įrodymais, patvirtinančiais apelianto turimą turtą bei pradelstus finansinius įsipareigojimus. 2014 m. birželio 30 d. duomenimis apelianto turimo turto vertė sudaro 198 731 Lt (t. 2, b.l. 12). Nors minėtame balanse apelianto per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai nurodyti 55 071 Lt, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išsamiu bei rašytiniais įrodymais pagrįstu apelianto finansinių įsipareigojimų paskaičiavimu bei padaryta išvada, kad bankroto bylos iškėlimo metu apelianto pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro ne mažesnę nei 130 561,31 Lt sumą. Nors atskirajame skunde apeliantas ir nurodo, kad nesutinka su teismo nustatyta įsipareigojimų suma kreditoriams, tačiau teismo nustatytos 130 561,31 Lt minimalios pradelstų įsipareigojimų sumos iš esmės neginčijo. Apeliantas skunde nenurodė, kokie yra įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams bei nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių teismo nustatytą šių įsipareigojimų dydį (CPK 12 str., 178 str.). Apelianto argumentas, kad teismas, nustatydamas finansinių įsipareigojimų kreditoriams dydį, rėmėsi niekuo nepagrįstomis prielaidomis, laikytinas deklaratyviu, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas nagrinėjant kilusį ginčą buvo aktyvus, savo iniciatyva kruopščiai rinko įrodymus, kuriais remiantis ir padarė minėtas išvadas. Juolab, kad atskirajame skunde apeliantas nekvestionuoja nei rašytinių įrodymų, pagrindžiančių apelianto turimus įsipareigojimus kreditoriams, nei jų dydžio. Be to, iš byloje esančio Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo matyti, kad po skundžiamos nutarties priėmimo apeliantui yra papildomai dar priskaičiuota 143 733 Lt suma mokėtinų mokesčių į valstybės biudžetą (t. 4, b.l. 37-47). Taigi, apeliantui nepaneigus pirmosios instancijos teismo nustatyto pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydžio bei atsižvelgiant į minėtą valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą, spręstina, kad apelianto pradelstų įsipareigojimų suma kreditoriams gali sudaryti ir dar didesnę (130 561,31 Lt + 143 733 Lt) sumą nei nustatyta skundžiamoje nutartyje.
Apeliantas, kvestionuodamas teismo išvadas dėl jam priklausančio turto vertės nustatymo, teigia, kad vien tik jam priklausančių transporto priemonių bendra vertė sudaro 270 670 Lt, todėl 2014 m. kovo 31 d. balanso eilutėje „Ilgalaikis materialus turtas“ turėtų būti ne 133 620 Lt, o 270 670 Lt suma. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais. Visų pirma, pagal įmonėje esančius dokumentus buvo sudaryta įmonės finansinė atskaitomybė, kurią pasirašė apelianto vadovas bei įmonė, atlikusi buhalterinę apskaitą (t. 2, b.l. 12). Todėl apeliacinės instancijos teismas abejoti šių duomenų tikrumu neturi pagrindo. Antra, sutiktina su trečiojo asmens argumentu, kad apelianto pateikta turimų transporto priemonių vertę neva įrodanti informacija iš VšĮ „Emprekis“ duomenų bazės yra bendro pobūdžio, todėl nelaikytina pakankamai patikimu įrodymu, pagrindžiančiu būtent apelianto turimų transporto priemonių vertę. Trečia, dėl apelianto nurodytų transporto priemonių verčių pagrįstumo abejonių kelia ir trečiojo asmens nurodytos aplinkybės, kad antstoliams, areštavusiems apeliantui priklausančias transporto priemones, apskritai nepavyksta jų rasti, apžiūrėti bei nustatyti jų vertę. Apeliantas, neteikęs įrodymų dėl transporto priemonių realaus buvimo ir vertės pirmosios instancijos teismui bei jau žinodamas skundžiamos nutarties turinį, ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių turto realaus vertinimo įrodymų. Taigi, apeliantui neįrodžius, kad apeliantui priklausančio turto vertė yra didesnė nei 2014 m. birželio 30 d. balanse numatytoji, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo minėto balanso duomenimis nustatyta apeliantui priklausančio turto verte, kuri sudaro 198 731 Lt (t. 2, b.l. 12).
Apelianto argumentai, kad teismas nesudarė galimybių procesinių dokumentų pateikimui, atmestini kaip nepagrįsti bei prieštaraujantys bylos duomenims. Pirmosios instancijos teismas ne vieną kartą buvo įpareigojęs apeliantą pateikti duomenis bei informaciją, susijusią su nagrinėjamu ginču, ne vieną kartą apeliantui buvo skiriama bauda už teismo įpareigojimų nevykdymą bei ne vieną kartą apelianto prašymu jam buvo pratęsti terminai prašomų dokumentų pateikimui. Būtent, 2014 m. balandžio 11 d. teismo pranešimu apeliantas įpareigotas pateikti teismui finansinės atskaitomybės dokumentus bei kitą teismo prašomą informaciją (t. 1, b.l. 43); apelianto prašymu, jam pratęstas terminas šių dokumentų pateikimui (t. 1, 57), tačiau iki nustatyto (pratęsto) termino apeliantas šio reikalavimo neįvykdė. 2014 m. gegužės 14 d. teismo nutartimi apelianto vadovui paskirta 2 000 Lt bauda ir nustatytas terminas dokumentams pateikti (t. 1, b.l. 83-84). Teismas 2014 m. birželio 11 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą (t. 1, b.l. 98-101), tačiau sutikus su apelianto atskiruoju skundu, šią nutartį pasinaikino (t. 1, b.l. 115-117). Pažymėtina, kad apeliantas tik su šiuo atskiruoju skundu pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus, t.y. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą už 2013 metus bei kreditorių sąrašą. Tačiau teismui 2014 m. liepos 10 d. nutartimi pakartotinai apeliantą įpareigojus pateikti teismo prašomus duomenis (t. 1, b.l. 144-147), gautas apelianto prašymas dėl termino pratęsimo (t. 1, b.l.157-158). 2014 m. liepos 25 d. dar kartą teismui įpareigojus pateikti rašytinius įrodymus (t. 1, b.l. 165), apeliantui to neįvykdžius, teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi apelianto vadovui paskyrė 3 000 Lt baudą už paskirtų įpareigojimų nevykdymą bei vėl įpareigojo pateikti teismo nurodomus duomenis (t. 3, b.l. 38-44). Jų nepateikus, 2014 m. spalio 3 d. teismo nutartimi apelianto vadovui paskirta 10 000 Lt bauda bei pakartotinai apeliantas įpareigotas pateikti reikalaujamus duomenis (t. 3, b.l. 80-82), kurių iki skundžiamos nutarties priėmimo dienos taip ir nepateikė. Taigi, apeliantui buvo sudaryta ne viena galimybė pateikti įrodymus, pagrindžiančius UAB „Aidrita“ finansinę būklę, tačiau apeliantas jų nei pirmosios instancijos teismui, nei su atskiruoju skundu nepateikė. Taigi, būtent apeliantas pats siekė piktybiškai vilkinti procesą, tuo tarpu teismas dėjo maksimalias pastangas, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai.
Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12 str., 178 str.). Apeliantas, prašydamas panaikinti skundžiamą nutartį ir atmesti prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė teismui įrodymų, iš esmės paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl apelianto nemokumo, nes byloje nustatyti apelianto minimalūs pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Todėl turto ir įsipareigojimų santykio kontekste nėra jokio pagrindo pripažinti, kad UAB „Aidrita“ neatitinka nemokumo būsenos. Nors iš pelno (nuostolių) ataskaitos ir matyti, kad apeliantas 2013 metais dirbo pelningai, t. y. gavo 61 874 Lt grynojo pelno (t. 1, b.l. 109), tačiau jau 2014 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, apeliantas patyrė 3 688 Lt nuostolį (t. 2, b.l. 13). Taigi, iš aukščiau nurodytų duomenų matyti, kad apeliantas neįrodė, jog realiai turi tiek vertingo turto, kurio pakaktų finansiniams įsipareigojimams padengti.
Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo iškelti apeliantui bankroto bylą pagrįstumu bei teisėtumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad įmonė bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.
Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nekvestionuoja skundžiamos nutarties dalies dėl paskirto bankroto administratoriaus tinkamumo, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas nepagrįstas, o Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kiti atskirajame skunde bei atsiliepime išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.