- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-14
- Bylos Nr.
- A-1811-520/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06788-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- G. J., J. Č., A. M., R. S., V. S., T. V., A. Z., H. J., G. V., R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatorius -kalėjimas
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. (G. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. Č., A. M., G. J. (G. J.), R. S., V. S., T. V., A. Z., H. J., G. V., R. (R.) P., A. A. ir S. S. skundus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai J. Č., A. M., G. J., R. S., V. S., T. V., A. Z., H. J., G. V., R. P., A. A. ir S. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundais (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimis bylas pagal pareiškėjų skundus sujungė į vieną bylą), prašydami priteisti jiems 2009–2013 metais neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 22-1683 dalį dėl atsisakymo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją, 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 22-1734, 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 22-1923 dalį dėl atsisakymo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją, 2013 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 22-1613 dalį dėl atsisakymo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę kategoriją.
Pareiškėjai paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas 2009–2013 metais jiems mokėjo sumažintą darbo užmokestį dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų ir priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžio. Pareiškėjams taip pat buvo sumažintas ir priedas už tarnybinį laipsnį (nuo 2010 m. sausio 1 d. rangas). 2009 metais Lietuvoje susidarius itin sunkiai finansinei padėčiai, Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), be kita ko, pakeitė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas) 1 priedą ir sumažino pareiginės algos koeficientus bei Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutą (toliau – ir Statutas) ir sumažino priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžius. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjų darbo užmokestis, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).
Atsiliepimas
Atsakovai Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovai) atsiliepimuose į skundus prašė atidėti bylos nagrinėjimą, kol įstatymų leidėjas patvirtins kompensavimo tvarką bei sąlygas, nustatyti pareiškėjams priteistinos sumos kompensavimą pagal įstatymų leidėjo patvirtintą tvarką bei sąlygas, pareiškėjų reikalavimus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo tenkinti ta apimtimi, kuria darbo užmokesčio nepriemoka yra susidariusi dėl neproporcingai sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę dydžio, pareiškėjų reikalavimams taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teismo sprendimo vykdymą atidėti 1 metams arba išdėstyti mokėjimus proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per 2 metus.
Atsakovai nurodė, kad jie sutinka, jog pareiškėjams turi būti kompensuota jiems teisėtai priklausanti dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Įstatymo nuostatų neapskaičiuota ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Atsakovai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog valstybė ginčo laikotarpiu apskritai neturėjo teisės mažinti valstybės tarnautojų atlyginimų, todėl pareiškėjų reikalavimai priteisti jiems neišmokėto darbo užmokesčio dalį turėtų būti tenkinami tik ta apimtimi, kuria darbo užmokesčio nepriemoka yra susidariusi dėl neproporcingai sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžio. Atsakovų teigimu, darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjams susidarė dėl to, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas vykdė galiojančius įstatymus, kurie vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, t. y. darbo užmokesčio nepriemoka susidarė ne dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtų veiksmų, o dėl įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reglamentavimo. Todėl pareiškėjų darbo užmokesčio nepriemoka turėtų būti išieškoma iš Lietuvos valstybės, o ne iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui nėra skirta lėšų išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką, o Lietuvos valstybė įstatymu yra įsipareigojusi nustatyti kompensavimo mechanizmą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjų J. Č., A. M., G. J. (G. J.), R. S., V. S., T. V., A. Z., H. J., G. V., R. (R.) P., A. A. ir S. S. skundus atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjų atlyginimas ginčo laikotarpiu buvo sumažintas dėl įstatymo, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, taikymo. Teismas nurodė, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais ir konstatavo, kad institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teismo vertinimu, pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Teismas pažymėjo, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 suformuotą praktiką. Teisams darė išvadą, kad dėl tų pačių argumentų nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų panaikinti ginčijamus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo sprendimus (jų dalis).
III.
Pareiškėjas G. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo dalį dėl apelianto 2013 m. lapkričio 15 d. skundo dėl neteisėtai sumažintos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies priteisimo ir panaikintą administracinės bylos sprendimo dalį pagal apelianto skundą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, neištyrus ir netinkamai įvertinus įrodymus, neatskleidus visų bylos aplinkybių esmės. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstyti argumentai yra nemotyvuoti ir panašūs į sofistinius išvedžiojimus, o aplinkybės aiškinamos neobjektyviai ir šališkai tik vienos iš šalių (atsakovų) naudai, todėl toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tendencingas, nepagrįstas ir neteisėtas.
2. Jokie procesiniai veiksmai šioje byloje, išskyrus keliolikos analogiškų administracinių bylų sujungimą į vieną bylą ir proceso sustabdymą, nebuvo atliekami. Keliolikos administracinių bylų pagal atskirus individualius skundus susijungimas į vieną bylą ir bendro sprendimo priėmimas netiriant visų bylos aplinkybių turėtų būti vertinamas kaip ydinga teismų praktika, kuri neturėtų būti toleruojama. Apelianto iniciatyva po Grąžinimo įstatymo priėmimo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo buvo gauta pažyma apie pareiškėjui pagal Grąžinimo įstatymą grąžintiną darbo užmokesčio dalį – 281,08 Eur. Toks pareiškėjui priklausančio darbo užmokesčio (atlyginimo) grąžinimo apskaičiavimas yra nepriimtinas, kadangi iš esmės neatitinka anksčiau apskaičiuoto nepriemokos dydžio (757,07 Eur). Kadangi apeliantas negavo atsakymo į prašymus išaiškinti, kodėl tuo pačiu klausimu teikiamuose dokumentuose atsirado toks didelis skirtumas, apeliantas teismo posėdyje išsakė savo nuomonę apie tai, jog būtina byloje išreikalauti iš atsakovų tokius paaiškinimus ir rašytinius įrodymus, tačiau skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime šie apelianto pareikšti pagrįsti prašymai nėra net paminėti.
3. Apelianto skundas buvo teisėtas ir pagrįstas nuo jo surašymo ir kreipimosi į teismą dienos, nes dėl neteisėto apeliantui priklausančio turto nusavinimo buvo pažeistos apelianto konstitucinės teisės. Tol, kol apeliantui padaryta žala nebus visiškai atlyginta, apelianto skundas niekaip negali būti pripažintas nepagrįstu. Iki šiol žalos atlyginimo procesas nėra pradėtas, be to, net neaišku, koks yra realus padarytos žalos dydis, nors tai būtina buvo nustatyti teisminio proceso metu. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas užkirto apeliantui galimybę pakartotinai kreiptis su skundu į teismą tuo pačiu klausimu, jeigu šios bylos nagrinėjimo metu nebus pašalinti iškilę prieštaravimai dėl grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dydžio. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti vertinamas kaip teismo atsisakymas vykdyti savo pareigą ginti apelianto teises ir teisėtus interesus.
Atsiliepimas
Atsakovai Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą.
Atsakovų teigimu, apelianto darbo užmokesčio nepriemoka susidarė išimtinai dėl įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo, todėl apeliantui turi būti kompensuojama jam teisėtai priklausanti dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų neapskaičiuota ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino bylos aplinkybes ir surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Grąžinimo įstatymas savaime nustato pareigą jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti asmenų patirtus praradimus, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliantas apeliaciniame skunde nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams J. Č., A. M., G. J., R. S., V. S., T. V., A. Z., H. J., G. V., R. P., A. A. ir S. S. (valstybės tarnautojams) 2009–2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų, priedo už kvalifikacinę kategoriją ir priedo už rangą dydžius, priteisimo. Taip pat pareiškėjai yra pareiškę reikalavimus panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 22-1683 dalį dėl atsisakymo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją, 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 22-1734, 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 22-1923 dalį dėl atsisakymo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją, 2013 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 22-1613 dalį dėl atsisakymo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę kategoriją.
Kaip nurodė pareiškėjai skunduose, jie ginčo laikotarpiu ėjo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo valstybės tarnautojų pareigas, jiems buvo suteiktos kvalifikacinės kategorijos ir laipsniai (rangai). Pareiškėjai skunde, prašydami priteisti jiems 2009–2013 metais susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas neginčija aplinkybės, kad jis ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį, nes vykdė tuo metu galiojusius įstatymus. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skunduose ir atsakovų atsiliepimuose į skundus nurodytus argumentus, pareiškėjų reikalavimus atmetė. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik pareiškėjas G. J..
Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti kitų pareiškėjų, išskyrus G. J., skundų reikalavimai dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, nėra apskųsta apeliacine tvarka. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apelianto apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apelianto apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Byloje nėra ginčo, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Statuto redakcija, ginčo laikotarpiu apeliantui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Apeliantas skunde prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 9 d. apskaičiuotą ir neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio (pareiginę algą (koeficientą) ir priedą už kvalifikacinę kategoriją) dalį. Pirmosios instancijos teismas šį apelianto reikalavimą atmetė, nes nustatė, kad jo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas jau yra nustatytas Grąžinimo įstatyme. Apeliacinis skundas grindžiamas pirmosios instancijos teismo padarytais materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimais.
Dėl apelianto nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde akcentuojamas bylų sujungimas yra ABTĮ įtvirtinta teismo teisė. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimis bylas pagal pareiškėjų skundus sujungė į vieną bylą, tačiau apeliantas nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų, kad dėl bylų sujungimo byla galėjo būti neteisingai išspręsta.
Teisėjų kolegija atmeta abstrakčius apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neištyrus ir netinkamai įvertinus įrodymus, neatskleidus visų bylos aplinkybių esmės, ir kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstyti argumentai yra nemotyvuoti, o aplinkybės aiškinamos neobjektyviai ir šališkai. Aplinkybė, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas atsakovų, o ne apelianto naudai, pati savaime nepatvirtina, jog toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tendencingas, nepagrįstas ar neteisėtas.
Nors apeliaciniame skunde yra akcentuojama apeliantui padaryta žala, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nagrinėjamas tarnybinis ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, o ne ginčas dėl žalos atlyginimo priteisimo. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne kitokio pobūdžio dokumentuose ar teismo posėdyje. Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui, todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu.
Teisėjų kolegija, atsakydama į apelianto argumentą, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra net paminėti apelianto teismo posėdyje pareikšti pagrįsti prašymai išreikalauti iš atsakovų paaiškinimus ir rašytinius įrodymus, kodėl tuo pačiu klausimu teikiamuose dokumentuose (darbo užmokesčio skirtumo skaičiavimuose) atsirado toks didelis skirtumas, nurodo, jog paprastai teismas šalių (jų atstovų) teismo posėdyje pareikštus prašymus išsprendžia tame pačiame teismo posėdyje (ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 82 str. 5 d.). Teisėjų kolegija, išklausiusi 2016 m. birželio 15 d. teismo posėdžio garso įrašą, akcentuoja, kad bylą nagrinėjęs teisėjas nagrinėjamu atveju pridėjo prie bylos apelianto 2016 m. birželio 15 d. teismo posėdyje pateiktus papildomus įrodymus, tačiau apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdyje nesuformulavo aiškaus ir konkretaus prašymo išreikalauti iš atsakovų papildomus įrodymus, kurį pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs teismo posėdyje išspręsti. 2016 m. birželio 15 d. teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad apeliantas teismo posėdyje palaikė savo skundą ir prašė pirmosios instancijos teismo priteisti jam pirminiuose skaičiavimuose nurodytą ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.
Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į kilusio ginčo pobūdį ir skundo ribas, kurių pareiškėjas nekeitė, nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota byloje, kurioje buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Kadangi skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad apelianto skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantas skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, ir į argumentus, dėl kurių apelianto reikalavimas priteisti darbo užmokesčio skirtumą nebuvo tenkintas, sprendžia, jog apelianto nurodyti byloje esantys galbūt prieštaringi įrodymai dėl apeliantui ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dydžio nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neteisingai ir dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neužkirs apeliantui kelio ateityje kreiptis į teismą, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus teisingai kompensuota (apskaičiuota) pagal Grąžinimo įstatymą.
Iš apeliacinio skundo galima suprasti, kad, apelianto teigimu, jam turi būti kompensuojami visi ginčo laikotarpiu patirti praradimai, tačiau tokia apelianto pozicija prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Taigi apeliantas negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jam bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.
Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 7 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. liepos 31 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.
Jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio byloje suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme. Pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti apelianto reikalavimą priteisti per krizę neišmokėto darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016 ir kt.). Apelianto teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių apelianto apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. J. (G. J.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.