- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-17
- Bylos Nr.
- e2-100-910/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01057-2021-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Incorpus“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Litvija“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Incorpus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litvija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Incorpus“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Incorpus“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Litvija“ dėl atliktų darbų aktų pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Litvija“ ieškinį atsakovei UAB „Incorpus“ dėl 181 078,76 Eur skolos ir 20 670,80 Eur delspinigių priteisimo.
Šalies argumentai
2. Atsakovė UAB „Incorpus“ pateikė teismui priešieškinį, kuriame prašo pripažinti negaliojančiais ieškovės UAB „Litvija“ vienašališkai pasirašytus atliktų darbų aktą Nr. 1, atliktų darbų aktą Nr. 2 ir atliktų darbų aktą Nr. 3, priteisti iš ieškovės 186 646,36 Eur nuostoliams atlyginti, bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
3. Atsakovė priešieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškovės turto ir piniginių lėšų areštą 186 646,36 Eur sumai. Nurodė, kad prašoma atlyginti 186 646,36 Eur dydžio nuostolių suma nėra maža. Su atsiliepimu į ieškinį pateiktas el. susirašinėjimas, kad ieškovė neturi reikiamų sumų metalo žaliavoms įsigyti, kas būtų jai leidę laiku ir tinkamai užbaigti sutartyje numatytus darbus, teikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovė gali elgtis nesąžiningai ir siekti sumažinti savo pajamas/turtą tam, kad išvengtų atsakovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovė su ieškove nutraukė sutartį būtent dėl netinkamo jos vykdymo, tad akivaizdu, kad ieškovė gali vengti vykdyti ir teismo sprendimu jai nustatytą įpareigojimą – atlyginti 186 646,36 Eur dydžio nuostolius. Dėl to laikinųjų apsaugos priemonių (turto ir piniginių lėšų areštas) taikymas yra būtina ir tikslinga priemonė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 7 d. nutartimi atmetė atsakovės UAB „Incorpus“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
5. Teismas pažymėjo, kad pagal naujausią teismų praktiką didelė ieškinio suma nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos išskirtiniais atvejais, kai yra akivaizdu (reali grėsmė), kad jų nesiėmus būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas.
6. Teismo vertinimu, atsakovė nurodė tik abstrakčius teiginius, kad ieškovė yra nesąžininga ir būsimo atsakovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Atsakovės teigimu, ieškovė neturi reikiamų sumų metalo žaliavoms įsigyti, kas būtų jai leidę laiku ir tinkamai užbaigti sutartyje numatytus darbus; atsakovė nutraukė sutartį su ieškove dėl netinkamo jos vykdymo. Teismo nuomone, kol byla neišnagrinėta iš esmės, negalima teigti, kad kuri nors iš šalių netinkamai vykdė sutartį. Jokių kitų argumentų dėl ieškovės nesąžiningumo atsakovė nenurodė, įrodymų tokiam teiginiui pagrįsti nepateikė. Teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų ieškovės nesąžiningumą ar ketinimą slėpti savo turtą.
7. Teismas priėjo prie išvados, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmės būsimo atsakovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl atsakovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atsakovė UAB „Incorpus“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti ieškovei UAB „Litvija“ laikinąsias apsaugos priemones – piniginių lėšų ir (ar) nekilnojamojo turto ir (ar) kilnojamojo turto areštą priešieškinio sumai, t. y. 186 646,36 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Atsakovės pareigą įrodyti ieškovės nesąžiningumą teismas išimtinai susiejo su konkrečių, aiškių duomenų apie asmenį, jo veiksmus pateikimu. Tačiau pagal teismų formuojamą praktiką užtenka, kad atsakovė pateiktų bent tikėtinus duomenis apie galimą asmens nesąžiningumą. Atsakovė aiškiai nurodė, kad jau su atsiliepimu į ieškinį buvo pateiktas el. susirašinėjimas, jog ieškovė neturi reikiamų sumų metalo žaliavoms įsigyti, tai būtų jai leidę laiku ir tinkamai užbaigti sutartyje numatytus darbus, o tai suponuoja išvadą, kad ieškovė gali elgtis nesąžiningai ir siekti sumažinti savo pajamas/turtą tam, kad išvengtų atsakovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
8.2. Teismas visiškai nevertino ir neanalizavo priešieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių, kad ieškovė atsakovės sąskaita gavo naudos, t. y. atsakovės nupirktų (apmokėtų) 109,08 t metalo žaliavų dalį panaudojo ne atsakovės poreikiams, o tai reiškia atsakovės nuostolius dėl nupirkto, bet ieškovės asmeniniams poreikiams panaudoto metalo žaliavos. Akivaizdu, kad ieškovė yra nesąžininga sutartinių santykių šalis, neteikia jokių duomenų, kur yra atsakovės lėšomis nupirkta metalo žaliava, kam ji buvo iš tiesų panaudota. Tokie ieškovės veiksmai leidžia teigti, kad ieškovė ir toliau neigs bet kokią savo atsakomybę ir neteisėtų veiksmų faktą, gali siekti bloginti ir savo turtinę padėtį, kad išvengtų atsakovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
8.3. Ieškovė ieškinyje nereiškia reikalavimo pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu ir nepagrįstu. Tai reiškia, kad ji iš esmės pripažįsta, jog atsakovė pagrįstai ir teisėtai pasinaudojo savo teisėmis nutraukti sutartį. Dėl to galima pagrįstai teigti, kad ieškovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus.
8.4. Aplinkybė, kad ieškovė, elgdamasi nesąžiningai, nevykdo savo prievolių atsakovei, apie kurių egzistavimą ji žino (privalo žinoti), sudaro pakankamą teisinį pagrindą įžvelgti riziką dėl būsimo teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimo bei lemia būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
8.5. Pagal viešai prieinamus duomenis ieškovės įstatinis kapitalas yra tik 2 896 Eur, grynasis pelnas 2020 m. – tik 37 323 Eur, t. y. penktadalį priešieškiniu prašomos priteisti sumos, ieškovė turi 103 188,18 Eur dydžio skolą Sodrai, aukšto kreditingumo riziką. Prasta ieškovės turtinė padėtis leidžia daryti išvadą apie galimai atsakovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymą iš dalies ar visa apimtimi.
8.6. Viešai prieinamais duomenimis, ieškovė dalyvavo ne vienoje byloje, kurioje jai priimtas nepalankus teismo sprendimas dėl netinkamai įvykdytų sutartinių įsipareigojimų ir skolos priteisimo. Taigi ieškovė, vykdydama savo veiklą, ne tik su atsakove buvusiuose sutartiniuose santykiuose, bet ir santykiuose su kitomis šalimis vengė vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, vadinasi, ieškovė yra nesąžiningas teisinių santykių subjektas, dėl to kyla itin didelė grėsmė dėl atsakovei galimai palankaus teismo sprendimo tinkamo įvykdymo.
8.7. Ieškovės turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkelta išimtinai atsakovei. Būtent ieškovė, siekdama įrodyti savo mokumą ir išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi daugiau galimybių pateikti duomenis apie savo turtinę padėtį. Byloje nesant ieškovės pateiktų duomenų apie gerą jos turtinę padėtį, laikytina, kad priešieškiniu reikalaujama priteisti 186 646,36 Eur suma ieškovei yra didelė, o prezumpcija, jog didelė reikalavimo suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, išlieka nepaneigta.
8.8. Teismas nepateikė jokių motyvų, kurių pagrindu būtų galima preliminariai konstatuoti, kad atsakovės priešieškinyje reiškiamas reikalavimas yra nepagrįstas. Tai reiškia, kad teismas, siekdamas užtikrinti teisinį stabilumą, turėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto ir piniginių lėšų areštą.
8.9. Išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo teismas padarė remdamasis vien tik ieškovei galimai kilsiančiomis neigiamomis pasekmėmis ir visiškai neatsižvelgė į atsakovės teisėtus lūkesčius bei interesus ir galimybę, kad teismas, išanalizavęs visus atsakovės pateiktus argumentus, gali priimti jai palankų sprendimą, kurio įvykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, taptų sunkiai įmanomas.
Atsiliepimas
9. Ieškovė UAB „Litvija“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Nors atsakovė įrodinėja, kad ieškovės turtinė padėtis yra bloga, ši aplinkybė iš esmės neturi jokios reikšmės vertinant būsimo galimai palankaus atsakovei teismo sprendimo įvykdomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ieškovei savaime nesukurtų materialinių vertybių ir nepagerintų ieškovės turtinės padėties.
9.2. Atsakovės nurodomos sutarties vykdymo aplinkybės yra tarp šalių kilusio ginčo objektas ir negali būti laikomos įrodytomis. Jas nustatinės teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, atlikdamas šalių pateiktų įrodymų tyrimą, nes ieškovė savo procesiniuose dokumentuose įrodinėja priešingas sutarties vykdymo aplinkybes, t. y. ieškovė teigia, jog tinkamai įvykdė savo sutartines prievoles ir įgijo teisę į atlyginimą už faktiškai atliktus darbus.
9.3. Atsakovė teismui nepateikė jokių duomenų apie ieškovės atliktus/atliekamus nesąžiningus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), kurie darytų neigiamą įtaką būsimo sprendimo įvykdymui.
9.4. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė negalėtų normaliai vykdyti jai įprastos komercinės veiklos (metalo konstrukcijų gamybos), nes, areštavus apyvartines lėšas, pablogėtų galimybės atsiskaityti su tiekėjais ir darbuotojais, o arešto neigiama įtaka ieškovės dalykinei reputacijai pablogintų žaliavų tiekimo sąlygas (išankstinis apmokėjimas ir pan.). Dėl to laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų aiškiai neproporcingas, varžantis ieškovės veiklą ir tokiu būdu darantis tik dar didesnę žalą, negu jomis siekiama naudos atsakovei.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
11. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
12. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovės UAB „Incorpus“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinąsias apsaugos priemones, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
13. Ieškovė UAB „Litvija“ su atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus: skolos Sodrai nebuvimą ir mokestinių prievolių valstybės biudžetui vykdymą pagrindžiančius dokumentus, 2021 m. gruodžio 23 d. kreditingumo ataskaitą, iš kurios matyti, kad ieškovės atžvilgiu nėra užvestų vykdomųjų bylų.
14. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką ginčo klausimui išspręsti.
15. Nagrinėjamu atveju ieškovė naujais įrodymais grindžia savo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus argumentus, tačiau neformuluoja prašymo šiuos įrodymus priimti, neargumentuoja jų priėmimo būtinybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teikiami įrodymai neturi reikšmingos įtakos ginčo klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręsti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir nutarties 14 punkte aptartus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas nepriima ir nevertina ieškovės pateiktų naujų įrodymų.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
16. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
17. Kasacinio teismo praktikoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas priemonių, teismo taikomų po vieną ar kelias dėl atsakovui (skolininkui) priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti teismo procesinio sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą ir kartu išvengti teismo procesinio sprendimo įvykdymo pasunkinimo arba neįmanomumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2014). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir pagrindinė funkcija – siekis užtikrinti, kad teismo priimtas ieškovui galbūt palankus sprendimas būtų realiai įvykdytas ir jo vykdymas nebūtų apsunkintas.
18. Įstatyme nustatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis apibrėžia ir aplinkybes, kurias ieškovas turi įrodyti siekdamas, kad byloje būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar yra tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra kokia nors grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas. Tokia grėsmė paprastai pripažįstama, kai laikinųjų apsaugos priemonių prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais jis bando išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018). Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – yra būtinos kumuliatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
19. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017 ir kt.).
20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovės UAB „Incorpus“ priešieškinyje išdėstyti teisiniai bei faktiniai argumentai, juos vertinant preliminariai, nesuteikia pagrindo teigti, kad atsakovės pareikšti priešieškinio reikalavimai dėl atliktų darbų aktų pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo yra akivaizdžiai nepagrįsti (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad tai, ar atsakovės materialieji teisiniai reikalavimai yra pagrįsti, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius reikšmingus bylai faktus ir juos teisiškai kvalifikavus. Nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje proceso stadijoje būtų aišku, kad atsakovės priešieškinis negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo teigti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra negalimas dėl priešieškinio preliminaraus nepagrįstumo.
21. Nors šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl preliminaraus priešieškinio pagrįstumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, tačiau, atmesdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavo, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmės būsimo atsakovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų teigti, jog atsakovės priešieškinis yra tikėtinai nepagrįstas.
22. Konstatavus, kad atsakovė priešieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindė, vertintina kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus atsakovei, įvykdymui.
23. CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.
24. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasisakyta, jog, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017 ir kt.).
25. Ieškinio suma bei asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos, yra tos aplinkybės, kurias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į asmens atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; ir kt.).
26. Taigi tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019).
27. Pažymėtina tai, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.
28. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė UAB „Incorpus“ šiuo atveju nepagrindė antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankaus atsakovei, įvykdymui. Atsakovė nepateikė objektyvių (bent tikėtinų) duomenų, kad ieškovė UAB „Litvija“ turi ketinimų perleisti, slėpti savo turimą turtą ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti teismo sprendimo vykdymui (CPK 12, 178 straipsniai). Aplinkybių, galinčių patvirtinti galimą ieškovės nesąžiningumą, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
29. Atsakovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia argumentais, kad ieškovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, dėl to sutartis su ieškove buvo nutraukta; ieškovė neturi reikiamų sumų metalo žaliavoms įsigyti, kas būtų jai leidę laiku ir tinkamai užbaigti sutartyje numatytus darbus; ieškovė atsakovės nupirktų (apmokėtų) 109,08 t metalo žaliavų dalį panaudojo ne atsakovės poreikiams, tai reiškia atsakovės nuostolius. Šios aplinkybės, anot apeliantės, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė gali elgtis nesąžiningai ir siekti sumažinti savo pajamas/turtą tam, kad išvengtų atsakovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės nurodomų aplinkybių išsamus ištyrimas bei jų įvertinimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir šioje proceso stadijoje, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šios aplinkybės neanalizuojamos ir nevertinamos. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nenagrinėja priešieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria, nevertina priešieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų. Dėl priešieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų ir su jais susijusių aplinkybių, teismas pasisakys tik išnagrinėjęs bylą iš esmės.
31. Atskirajame skunde apeliantė taip pat nurodo, kad ieškovė, elgdamasi nesąžiningai, nevykdo savo prievolių, apie kurių egzistavimą ji žino (privalo žinoti), o tai sudaro pakankamą teisinį pagrindą įžvelgti riziką dėl būsimo teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimo bei lemia būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prievolių nevykdymas yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovė nesutinka su atsakovės reikalavimais ir juos ginčija, teigdama, jog savo sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai, bei reiškia savarankiškus reikalavimus dėl atsiskaitymo už atliktus darbus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad abiejų ginčo šalių viena kitai reiškiami piniginiai reikalavimai yra iš esmės vienodo dydžio: ieškovė ieškiniu iš atsakovės siekia prisiteisti 181 078,76 Eur skolos ir 20 670,80 Eur delspinigių, o atsakovė priešieškiniu iš ieškovės reikalauja 186 646,36 Eur nuostolių atlyginimo.
33. Apeliantė (atsakovė) laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą taipogi grindžia sunkia ieškovės turtine padėtimi, kuri, pasak apeliantės, padidina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę (nedidelis pelnas, skola Sodrai, iškeltos civilinės bylos teismuose, aukšto kreditingumo rizika ir pan.). Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovės) turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017).
34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje civilinio proceso stadijoje nėra nustatytas bent tikėtinas ieškovės nesąžiningumas, siekiant ateityje išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės atžvilgiu (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina tai, kad civiliniame procese šalys yra lygios, todėl vien priešieškinio pareiškimas ir deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo nurodymas, nepateikus įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, jog ieškovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, siekdama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo varžyti ieškovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo atsakovės valios. Pripažinus, kad laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti užtenka bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
35. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikytų tokia apimtimi, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Nagrinėjamu atveju, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nenustačius tam pakankamo pagrindo, būtų pažeisti nurodyti principai.
36. Atsakovei neįrodžius ieškovės veiksmų, kurie keltų grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė teisingai, atsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, pateikiamą Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje.
37. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
38. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nustatytoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, apeliacine tvarka apskundus pirmosios instancijos teismo tarpinį procesinį sprendimą, byla dėl ginčo esmės išlieka pirmosios instancijos teismo dispozicijoje, todėl bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacine tvarka ginčijant tarpinius pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus, tarp šalių turi būti paskirstomos pirmosios instancijos teismui priimant baigiamąjį teismo procesinį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021). Vadovaujantis nurodytais motyvais, šalių prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, atlyginimo šioje civilinio proceso stadijoje nenagrinėjami.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.