Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas, priteista iš L. K. 2 216,63 Lt Valstybinei ligonių kasai.

L. K. paliktas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jam priklausantį turtą – į banko sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančias AB bankas ,,Swedbank“ iki bus įvykdyta nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. nuteistas už tai, kad jis dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė D. K. sveikatą, t. y. 2012 m. lapkričio 1 d., apie 16 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje, be jokios dingsties du kartus smogė peiliu D. K. į pilvą ir krūtinę ir padarė dvi durtines-pjautines žaizdas: kiaurinę durtinę-pjautinę pilvo dešinės pusės žaizdą su kylančiosios storžarnės dalies pažeidimu bei durtinę - pjautinę krūtinės ląstos dešinės pusės žaizdą mentės linijoje 5-ame tarpšonkaulyje. Dėl kiaurinio durtinio-pjautinio pilvo sienos sužalojimo su storžarnės pakenkimu nukentėjusiajam D. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių III skyriaus 6.6.9. punktas).

Be to, apelianto teigimu, byloje buvo padaryta visa eilė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Teismas nuosprendyje rėmėsi liudytojo T. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui, šis nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Nors atsižvelgiant į tai, kad T. J. buvo ne kartą teistas, slapstėsi nuo teisėsaugos ir vengė atlikti jam paskirtą bausmę, pažeidinėjo įstatymus, prokuroras galėjo numatyti, jog T. J. neatvyks į teismą ir prašyti, kad šis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, kaip tai numatyta BPK 276 straipsnio 1 dalyje. Tačiau prokuroras nesilaikė šių BPK reikalavimų. Todėl, liudytojui šių savo parodymų nepatvirtinus ikiteisminio tyrimo teisėjui, teismas negalėjo jais remtis. Be to, nukentėjusysis taip pat nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nors šis nuo pat tyrimo pradžios aiškino, kad neturi niekam pretenzijų ir nedalyvaus tiriant ir po to nagrinėjant bylą teisme. Teismui buvo žinoma nukentėjusiojo buvimo vieta – Anglija, tačiau teismas nesiėmė jokių priemonių, kad nukentėjusysis būtų atvesdintas į teismą. Taip pat neatvesdino ir svarbaus liudytojo O. S..

Be to, apelianto teigimu, pagal BPK 275 straipsnio 1 dalies nuostatas, jis, kaip kaltinamasis, turi teisę užduoti klausimus liudytojams ir nukentėjusiajam. Tačiau jis negalėjo užduoti klausimų nukentėjusiajam ir svarbiam liudytojui O. S., nes nei vienas iš jų nedalyvavo teismo posėdyje. Tokiu būdu jam buvo atimta galimybė gintis ir įrodyti savo nekaltumą, ir tuo pažeistos jo teisės.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir sušvelninti paskirtą bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. K. pagrįstai pripažintas kaltu padarius D. K. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bausmė paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų.

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos šiuo atveju yra kvalifikuojamasis sunkaus sveikatos sutrikdymo požymis. Vadovaujantis teismų praktika nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2010, 2K-286/2011, 2K-7/2013, 2K–166/2013). Teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 1 d. L. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, be jokios dingsties du kartus smogė peiliu D. K. į pilvą ir krūtinę ir sunkiai sutrikdė D. K. sveikatą. Nuteistasis L. K. savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą nepripažįsta ir apeliaciniame skunde tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad būtent jis sunkiai sutrikdė D. K. sveikatą, o ikiteisminio tyrimo metu prisipažino spaudžiamas T. J.. Tokius apelianto teiginius paneigia ir jo kaltę padarius šias nusikalstamas veikas patvirtina ne tik ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai: teisiamajame posėdyje duoti liudytojų R. T., V. P., E. N., R. L. parodymai, BPK 276 straipsnyje numatyta tvarka pagarsinti nukentėjusiojo ir liudytojo T. J. parodymai, paties L. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, rašytiniai bylos įrodymai, specialisto išvada, bet ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustų nukentėjusiojo D. K. ir liudytojo O. S. parodymai.

Byloje esančia specialisto išvada Nr. G 2363/12(03) neginčytinai nustatyta, kad D. K. 2012 m. lapkričio 1 d. buvo padaryti sužalojimai aštriu duriančiomis-pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu daiktu pilvo dešinėje pusėje ir krūtinės ląstos nugarinio paviršiaus dešinėje pusėje, dėl kiaurinio durtinio-pjautinio pilvo sienos sužalojimo D. K. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., 28–29 b. l.). Taip pat nustatyta, kad D. K. buvo sužalotas (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje esančiame namo kieme, kuriame išgertuvių metu kilo konfliktas.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas, imtasi priemonių ir užtikrintas nukentėjusiojo D. K. bei liudytojo O. S. dalyvavimas teismo posėdyje, tokiu būdu užtikrinant ir nuteistojo teisę užduoti jiems klausimus. Iš nukentėjusiojo D. K. parodymų apeliacinės instancijos teismo posėdyje matyti, kad dėl stipraus girtumo prieš sužalojimą jis negalėjo prisiminti sužalojimo aplinkybių, tačiau parodė, kad po operacijos ligoninėje pas jį buvo atėjęs L. K., kurį jis atpažino ikiteisminio tyrimo metu ir atpažįsta apeliacinės instancijos teismo posėdyje. L. K. į ligoninę atėjo atsiprašyti, tai padarė nuoširdžiai, paspausdamas ranką, ir prisipažino, kad jį (D. K.) sužalojo. Iš sesers R. L. sužinojo, kad L. K. atėjęs į ligoninę atlygino ir 200 Lt žalą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti D. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nukentėjusysis patvirtino, kad jie yra teisingi. Iš ikiteisminio tyrimo metu D. K. duotų parodymų matyti, kad prieš sužalojimą vartojo alkoholinius gėrimus pas Laurą Melnragėje (t. y. byloje nustatytoje įvykio vietoje, kurioje gyvena liudytoja L. D.). Taip pat D. K. parodė, kad po sužalojimo pas jį į ligoninę atvyko asmuo, kuris atsiprašė, pasakė, kad nenorėjo sužaloti, kad tai įvyko dėl per didelio kiekio suvartoto alkoholio (1 t., 10-11, 19-20 b. l.). Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nepavykus apklausti nukentėjusiojo, taip pat buvo perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (2 t., 83 b. l.). Ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie nėra ir niekiniai; kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nagrinėjant bylą teisme, tinkamai vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 4 dalies nuostatomis, D. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti.

Nukentėjusiojo D. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, sutampa su pirminiais paties L. K. parodymais, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje (2 t., 82-83 b. l.). Iš jų matyti, kad L. K. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino peiliu sužalojęs D. K. ir parodė, kad 2012 m. lapkričio mėnesio pradžioje, apie 16–17 val., jam būnant namuose (duomenys neskelbtini), iš nepažįstamo numerio paskambinęs asmuo Rytis paprašė pagalbos, nes jį ir jo brolį užpuolė ir muša šalia (duomenys neskelbtini) namo. S. K. mobiliuoju telefonu pasikvietė T. J., susitiko kieme, iš tolo išgirdo triukšmą (duomenys neskelbtini) namo aptvertame kieme, kur vyko konfliktas, jiems įėjus į kiemą, vienas iš kieme buvusių vaikinų priėjęs paklausė, ko jiems reikia, o T. J. jam sudavė kumščiu vieną smūgį, tuomet pribėgo kitas vaikinas ir bandė iš nugaros griauti T. J., todėl jis puolusiajam T. J. dūrė du kartus peiliu, kuris buvo padėtas ant palangės ar ant suoliuko, į dešinį šoną. S. K. nurodė, kad kieme tuo metu buvo dar buvo T. J., broliai R. (R. T.) ir E. (E. N.), du nepažįstami, matė, kad namuose yra L. (L. D.) ir V. (V. P.). Vėliau sužinojo, kad sužalotasis vaikinas ligoninėje, be to, jam paskambino pastarojo sesuo ir reikalavo pinigų, todėl jis pasiskolino 200 Lt ir nuvežė į ligoninę, kur kieme jo laukė nukentėjusysis. Taip pat L. K. parodė, kad iškvietus greitąją pagalbą, jis su T. J. nuėjo į barą, vėliau iš brolių sužinojęs, kad konfliktas įvyko dėl to, kad jie išgertuvių metu lenkė rankas ir pralošę vaikinai atsisakė mokėti 1000 Lt (1 t., 93–95 b. l.). Teisiamajame posėdyje buvo perskaitytas ir byloje esantis įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas, iš kurio matyti, kad L. K. patvirtino apklausos metu duotus parodymus ir parodė, kaip jis pačiupo ant virtuvės palangės buvusį peilį ir du kartus dešine ranka dūrė D. K. iš už nugaros į dešinį pilvo šoną (1 t., 96–98 b. l.). Iš perskaityto byloje esančio L. K. nuoširdaus prisipažinimo taip pat matyti, kad įvykio metu dūrė peiliuku vaikinui, kad šis atsitrauktų nuo T. (T. J.), vaikinas nukrito, po to bandė taikytis ir kitą dieną į ligoninę nuvežė 200 Lt (1 t., 89 b. l.). Taigi, ikiteisminio tyrimo metu L. K. duoti pirminiai parodymai yra nuoseklūs, papildantys vienas kitą, sutampa juose nurodytos įvykio aplinkybės. Priešingai negu L. K. teigia apeliaciniame skunde, tai, kad apklausos metu jis parodė, jog kieme dūrė peiliu, kuris buvo ant palangės ar ant suoliuko, o parodymų patikrinimo vietoje parodė, kad vidiniame kieme dūrė peiliu, kuris buvo ant virtuvės palangės, nepatvirtina jokių esminių prieštaravimų jo parodymuose ir nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad tikrosios įvykio aplinkybės jam nebuvo žinomos. Tiek teisiamajame posėdyje, tiek apeliaciniame skunde L. K. tvirtina, kad jis prisipažino spaudžiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tačiau ši jo versija paneigta bylos duomenimis, iš kurių matyti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu L. K. savanoriškai davė parodymus, jam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jis advokato nepageidavo, nušalinimų nepareiškė, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neapskundė (1 t., 90-91, 96 b. l.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, kaip gynybinę versiją, atmetė L. K. vėlesnėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotus parodymus apie tai, kad kaltę dėl nusikaltimo prisiėmė už T. J., pastarojo nurodymu, pats nukentėjusiajam nedūrė, tačiau T. J. prašymu vyko pas jį į ligoninę ir nuvežė pinigus. Atkreiptinas dėmesys, jog tokią versiją L. K. iškėlė tik 2013 m. birželio 11 d. įtariamojo apklausos metu (1 t. 166 b. l.), t. y. jau po liudytojo T. J. mirties (2013 m. kovo 10 d.).

Aptarti teisiamajame posėdyje perskaityti L. K. parodymai sutampa ir su liudytojų R. T., V. P., E. N. parodymais, kuriais nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 1 d., išgertuvių metu kilo konfliktas tarp R. T. ir D. K., prasidėjo muštynės, tuo metu L. K. dar nebuvo, pastarasis su T. J. atėjo jau vykstant muštynėms. Šių aplinkybių teisiamojo posėdžio metu neneigė ir L. K., pastarasis parodė, kad atėjus į muštynių vietą, nukentėjusysis užpuolė T. J., pastarasis sudavė nukentėjusiajam, tada jis (L. K.) atitraukė T. J.. Nors nei vienas iš liudytojų nepatvirtino matę, kad L. K. dūrė peiliu D. K., tačiau liudytojas R. T. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad po įvykio iš paties L. K. girdėjo, jog jis dūrė nukentėjusiajam, liudytojas E. N. taip pat parodė girdėjęs, jog nukentėjusįjį sužalojo L. K. (2 t., 19-20, 54 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu, nepažeidžiant BPK 276 straipsnio reikalavimų buvo perskaityti mirusio liudytojo T. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 83 b. l.). Iš jų matyti, kad 2012 m. lapkričio mėn. pas kaimyną V. P., gyvenantį (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje, girdėjosi išgertuvių triukšmas. Jam su L. K. įėjus į kiemą, ten buvę vaikinai tarpusavyje nesimušė, triukšmavo dėl 1000 Lt, tuomet kažkas iš ten buvusių nepažįstamųjų sugriebė jį už striukės, bet jis tą vaikiną nustūmė, tuomet kažkas jam kabinosi iš už nugaros, bet išsisuko ir tuomet išgirdo, kad kviečiama greitoji pagalba ir policija, nes „papjautas“ žmogus. Tuomet abu su L. K. išėjo ir buvo bare, vėliau į tą patį barą atėjo ir R. T., L. K. visiems bare pasakojo, kad jis dūrė peiliu. Taip pat iš T. J. parodymų matyti, kad vėliau L. K. jam sakė, kad vyko pas nukentėjusįjį į ligoninę, vežė šiek tiek pinigų (1 t., 72–75 b. l.). Iš liudytoja teisiamajame posėdyje apklaustos nukentėjusiojo sesers R. L. parodymų taip pat matyti, kad po įvykio į ligoninę buvo atvažiavęs vyriškis, kuris atvežė pinigus, o iš brolio sužinojo, kad ir jo atsiprašė, o brolis atleido. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas ir liudytojas O. S., kuris parodė, kad įvykio dieną dalyvavo išgertuvėse pas L. D., kartu buvo ir D. K., kadangi buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, detalių neatsimena, tik atsimena, kad pamatęs ant žemės gulintį subadytą ir kraujuojantį D. K., užsigulė ant jo ir jį (O. S.) dar paspardė. Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas O. S. patvirtino perskaitytus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes (1 t., 69-71 b. l.).

Taigi, visų byloje esančių įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma sudaro logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę ir patvirtina, kad būtent L. K. įvykio metu du kartus dūrė peiliu D. K., taip padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgiant į tai, kad aptartais liudytojų parodymais nustatyta, jog pats L. K. nukentėjusiojo nepažinojo, su juo nekonfliktavo, pirminis nukentėjusiojo ir liudytojo R. T. konfliktas jau buvo nurimęs, darytina išvada, kad pirminis konfliktas tebuvo nereikšmingas pretekstas nuteistojo chuliganiškoms paskatoms formuotis ir reikštis. L. K. reakcija į buvusį konfliktą ir jame dalyvavusiųjų elgesį jam ir T. J. atėjus buvo aiškiai neadekvati. Iš apeliaciniame skunde minimos teisiamajame posėdyje liudytoja apklaustos L. D. parodymų turinio matyti, kad tarp R. T. ir D. K. įvyko konfliktas, nes D. K. buvo stipriai neblaivus (3 t. 54 b. l.). Nukentėjusiojo neblaivumas ir sukeltas konfliktas nepateisina jo atžvilgiu panaudotų priemonių ir jomis padarytų sunkių sužalojimų. Juo labiau, kad tiek iš liudytojos L. D., tiek iš liudytojo E. N. parodymų matyti, kad apsistumdymo metu nukentėjusysis buvo stipriai neblaivus, E. N. tvirtinimu nereikėjo peilio nuo jo apsiginti (3 t., 54 b. l.). Tai patvirtina ir liudytojų L. D. bei O. S. parodymai apie tai, kad pastarasis užsigulęs nukentėjusįjį bandė apsaugoti jį nuo spyrių. Tokiu būdu L. K. panaudotas peilis susidariusioje situacijoje buvo labai pavojingi smurtiniai veiksmai nesant tam realios dingsties, kuriais pademonstruotas niekinamas požiūris į aplinkinius ir viešąją tvarką. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs L. K. padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą kaip padarytą dėl chuliganiškų paskatų, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs, iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl L. K. kaltės ir jų padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Tai, kad bylos įrodymai buvo vertinami ne taip, kaip tikėjosi L. K., nepatvirtina teismo pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje teismas, vykdydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir analizuodamas bylos įrodymų visumą, lygindamas juos tarpusavyje bei pateikdamas visų bylos duomenų vertinimą, pagrįstai pripažino L. K. kaltu sunkiai sutrikdžius D. K. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų.

Pirmosios instancijos teismas L. K. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingą ir tinkamai individualizuotą bausmę, nepažeisdamas BK 41 straipsnio nuostatų, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų bei teisingumo principo. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Skiriant bausmę L. K. pagrįstai atsižvelgta į tai, kad jis padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), anksčiau jau buvo teistas tris kartus už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, naują nusikaltimą padarė praėjus vos devyniems mėnesiams po ankstesnės laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei L. K. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas L. K. pagrįstai paskyrė bausmę, artimą BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos vienintelės bausmės rūšies – laisvės atėmimo nuo dvejų iki dvylikos metų vidurkiui, t. y. septynis metus ir tris mėnesius. Priešingai negu teigia apeliaciniame skunde L. K., atsižvelgiant į visas aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, vertinti nežymiai (trimis mėnesiais) už vidurkį didesnę laisvės atėmimo bausmę kaip pernelyg griežtą ir švelninti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta.

Apeliacine tvarka patikrinus baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo L. K. apeliaciniame skunde, nėra pagrindų nuosprendį pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo L. K. apeliacinį skundą atmesti.