- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-13
- Bylos Nr.
- 2A-298-357/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė (pirm.), Vytautas Kursevičius, Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- A. T.
- Atsakovas
- A. J., R. J.
Pranešėja R. Bartašienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-03739-2010-2
Teisėjas J. Stubrys Procesinio sprendimo kategorija 121.
NUTARTIS
2011 m. birželio 13 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Bartašienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-56-772/2011 pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovams A. J. ir R. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas A. T. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų A. J. ir R. J. 18 000,00 Lt skolos; 1800,00Lt delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2002-02-01 atsakovui A. J. ir jo sutuoktinei R. J., paskolino 18 000 Lt. Tą pačią dieną šalys pasirašė paskolos raštą, kuriuo atsakovas A. J. įsipareigojo paskolintą sumą 18 000 Lt ieškovui A. T. grąžinti pagal pirmą pareikalavimą. Tuo pačiu paskolos raštu atsakovas įsipareigojo mokėti po 300 Lt kas mėnesį delspinigių. 2006-02-18 dieną iš atsakovo A. J. buvo pareikalauta grąžinti skolą ir delspinigius, šis reikalavimas įteiktas jo sutuoktinei R. J., tačiau skola ir delspinigiai iki šios dienos nėra sumokėti.
Atsiliepimas
Atsakovė R. J. atsiliepimu į ieškinį su ieškinio reikalavimais nesutiko prašė ieškinį netenkinti.
Atsakovas A. J. atsiliepimu į ieškinį nurodė, jog sutinka su ieškovo A. T. ieškiniu iš dalies.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m.vasario 10 d. sprendimu ieškovo A. T. ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovui A. T. solidariai iš atsakovų A. J. ir R. J. 18 000 Lt skolos, 1 800 Lt delspinigių, 594 Lt žyminio mokesčio, 800 Lt už advokato paslaugas, 538 Lt už antstolio paslaugas ir 110,78 Lt papildomų išlaidų atlyginimui bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 19 800 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2010-04-14 dienos iki visiško sprendimo įvykdymo; priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovo A. J. 4,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovės R. J. 12,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priteisė į valstybės biudžetą iš ieškovo A. T. 4,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodė, kad atsakovo ir atsakovės prievolė ieškovui yra ne tik bendra, bet ir solidari. Pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas. Kadangi atsakovai nutraukdami santuoka dėl šios prievolės likimo nenusprendė, todėl ir po santuokos nutraukimo ši prievolė jiems lieka solidari.
Byloje nėra duomenų, kad atsakovas sudarydamas paskolos sutartį su ieškovu būtų siekęs tik savo asmeninių poreikių patenkinimo, o atsakovė apie tai nieko nebūtų žinojusi. Esant nurodytoms aplinkybėms laikytina, kad abu buvę sutuoktiniai privalo solidariai grąžinti ieškovui gautą paskolą (CK 6. 6 str. 4 d.). Tuo pačiu pažymėtina, kad byloje nėra ir duomenų, jog iš 2002-02-01 sandorio kylanti prievolė gali būti dalinė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantė R. J. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo dalį, kurioje solidariai iš atsakovų R. J. ir A. J. ieškovui priteista 18000 Lt skola, 1800 Lt delspinigių, 594 Lt žyminio mokesčio, 800Lt už advokato paslaugas, 538 Lt už antstolio paslaugas,110,78 Lt papildomų išlaidų, 5 procentus dydžio metines procesinės palūkanos nuo priteistos 19800 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2010-04-14 iki visiško sprendimo įvykdymo, priteista į valstybės biudžetą iš atsakovės R. J. 12,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir šių dalinių priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas negalėjo ginčo santykiui taikyti LR CK 3.109 str. 1d. 1-3 p., numatančių sutuoktinių bendrą atsakomybę dėl bendro turto tvarkymo, šeimos namų ūkio išlaikymu. Nes nei paskolos sutarties sudarymo metu - 2002 02 01, nei vėliau iki santuokos nutraukimo su atsakovu A. J. bendro jungtine sutuoktinių nuosavybe buvusio turto neturėjo. UAB „Transmigra" įstatinis kapitalas nuo 10 000 Lt (1997 m.) iki 140 000 Lt (1998 m.) padidintas iki paskolos sutarties 2002 02 01 sudarymo. Nuo 1998 m. (Rusijos krizės pradžia) ši bendrovė jokios veiklos nebevykdo, pajamų negauna, investicijų nedaro. Be to, pagal akcinių bendrovių įstatymą, akcininkai nėra atsakingi už bendrovės skolas, o bendrovės turtas jai ir priklauso.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė žinojo apie buvusio sutuoktinio paskolą ir jai pritarė. Tokia teismo išvada prieštarauja bylos medžiagai. Jos ir atsakovo šeimyniniai santykiai atšalo 1996 metais. Kadangi tuometis sutuoktinis A. J. tapo jai neištikimas, ji pareikalavo skyrybų. Nors santuoka buvo nutraukta 2003 metais, tačiau jie nustojo būti artimi jau nuo 1996 metų. To pasekoje 1997 01 15 su atsakovu A. J. sudarė santuokoje įgyto turto dalybų sutartį. Vėliau Kauno m. apylinkės teismas 2003 09 10 sprendimu nutraukė jos ir atsakovo santuoką. Sprendime konstatuota, kad ji su A. J. nuo 2000 metų rudens bendro ūkio nebeveda, santuokinių ryšių nebepalaiko ir gyvena atskirai. Šis teismo sprendimas įsiteisėjęs, jo peržiūrėti atnaujinant procesą, ieškovas neprašė. Ištuokos liudijimas išduotas 2003 10 14. Iš to matyti, kad paskolos sudarymo metu (2002-02-01) su A. J. nebebuvome artimi, kiekvienas gyvenome atskirą gyvenimą. Byloje nėra pateiktų įrodymų patvirtinančių, kad apeliantė žinojo apie paskolos sutartį, ir kad šiai sutarčiai būtų pritarusi.
Atsiliepimas
3.Pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad iš ieškovo gauti pinigai panaudoti apeliantės ir A. J. šeimos poreikiams tenkinti, niekuomi nepagrįsti. A. J. gautą paskolą panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti, ką pats patvirtina atsiliepime į ieškinį, buvo skirti pragyvenimui Rusijoje, kurioje pradėjo atskirą nuo apeliantės gyvenimą ir toks pinigų panaudojimas nėra laikytinas šeimos poreikių tenkinimu, todėl taikyti ginčo santykiui LR CK 3.109 str. 1 d. 5 p. nebuvo pagrindo.
Ieškovas A. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
1.Pirmosios instancijos teismas sprendime teisėtai ir pagrįstai konstatuota, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė tarp atsakovų egzistavo iki santuokos nutraukimo. Atsakovės R. J. apeliacinio skundo motyvai, kad iki santuokos nutraukimo sutuoktinių turtas buvo atidalintas ir negali būti vertinamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, o prisiimtos sutuoktinių prievolės vertinamos kaip jų asmeninės prievolės, nepagrįsti, neteisėti, todėl atmestini. Siekiant, kad turtas ir prievolės nebūtų vertintinos kaip bendroji sutuoktinių nuosavybė, šalys galėjo sudaryti vedybų sutartį ar teismo tvarka konstatuoti gyvenimą skyriumi, separaciją. Tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta, todėl teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad santuokos metu prisiimta prievolė yra solidari. 2006-02-18 atsakovei R. J. įteikus pareikalavimą grąžinti skolą, LR CK 3.96 str., atsakovė R. J. turėjo teisę ginčyti šį sandorį per vienerius metus nuo jo sužinojimo, bet iki šios dienos šio sandorio neužginčijo, todėl preziumuojama, kad buvo atsakovės R. J. sutikimas dėl paskolos gavimo ir prievolė yra solidari abiejų atsakovų.
2. Pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytos aplinkybės neatitinka faktų ir sudaro pagrindą manyti, kad santuoka nutraukta išskirtinai siekiant išvengti įsipareigojimų prievolės vykdymo, bei tai leidžia abejoti atsakovų sąžiningumu.
3. Atsakovė netinkamai aiškina ir rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutartimi civilinėje byloje, kadangi šioje byloje faktinės aplinkybės skiriasi, teisės normų aiškinimas ir taikymas siejamas su ginčų tarp sutuoktinių, o ne ginčui tarp kreditoriaus ir sutuoktinio. Šiaulių miesto apylinkės teismas pagrįstai įrodinėjimo pareigos neperkėlė kreditoriui dėl bendrosios sutuoktinių prievolės prezumpcijos, kad sutuoktinis sandorius sudaro esant kito sutuoktinio sutikimui. Priešingu atveju, atsakovės teisės aiškinimas ir taikymas LR CK 3.92 str.3d., iš esmės pažeistų kreditoriaus interesus ir neatitiktų suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimų kreditoriaus ir sutuoktinių prievolių klausimais.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Kolegija nagrinėja apeliacinį skundą atsakovės R. J. skundžiamoje sprendimo dalyje, todėl nepasisako dėl sprendimo teisėtumo dalyje, kuri nėra apskųsta atsakovo A. J. atžvilgiu.
Byloje svarbus atsakovų ir jų kaip sutuoktinių tarpusavio įsipareigojimų kreditoriui pagrindas bei dydis.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 20 d. Nutarime (Civilinė byla Nr.3K-P-186/2010) yra nurodęs, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės yra išvardytos CK 3.109 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotos vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių atsirandančios solidariosios prievolės. Sutuoktinių atsakomybė pagal iki santuokos įregistravimo atsiradusias prievoles, išieškojimo iš bendro bei asmeninio sutuoktinių turto tvarka detalizuojama CK 3.110-3.114 straipsniuose. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu, ar iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis). Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte.
Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys).
Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis ir be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, sprendžiant dėl tarp sutuoktinių kilusio ginčo prievolės kreditoriams pobūdžio kvalifikavimo, taikytinas CK 3.109 straipsnis. Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme yra prievolės iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais.
Šioje byloje konstatuotina, kad neįrodytas paskolos panaudojimas bendriems ir būtiniems šeimos poreikiams tenkinti, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo A. J. gauta paskola yra bendra solidari sutuoktinių prievolė (CK 3.109 straipsnio 1 dalis 5 p, 2 dalis, CK 6.6 straipsnis).
Bylos dokumentais nustatyta, kad ieškovas 2002-02-01 su atsakovu A. J. sudarė paskolos sutartį, kurią pasirašė tik atsakovas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendroji jungtinė nuosavybė tarp atsakovų egzistavo iki 2003 09 10, t.y. iki Kauno m. apylinkės teismo sprendimo dėl atsakovų santuokos nutraukimo įsiteisėjimo, yra nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Iš atsakovės pateiktų įrodymų matyti, kad ji 1997 01 15 su atsakovu A. J. pasirašė santuokoje įgyto turto dalybų sutartį ryšium su numatomu santuokos nutraukimu. Ši sutartis patvirtinta Šiaulių r. I-ojo notaro biuro notarės.
2002 01 29 Šiaulių r. apylinkės teismas nutartimi civilinėje byloje Nr.: A2-122-04/2002 tarp atsakovų padalino turtą, pakeitė nekilnojamojo turto režimą - iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės į bendrą dalinę asmeninę nuosavybę. Kauno m. apylinkės teisme 2003 09 10 priimtu sprendimu santuoka tarp atsakovų nutraukta, sprendime konstatuota, kad apeliantė su A. J. nuo 2000 metų rudens bendro ūkio nebeveda, santuokinių ryšių nebepalaiko ir sutuoktiniai gyvena atskirai, šis teismo sprendimas įsiteisėjęs, ištuokos liudijimas išduotas 2003 10 14.
Kolegija pažymi, kad įstatymas sutuoktinio sutikimą preziumuoja, todėl šioje byloje sutikimą nuginčyti turėjo atsakovė R. J., o aplinkybę, kad toks sandoris sudarytas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės, turėjo įrodyti ieškovas. Kolegija vertina, kad pateiktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadas ir pripažinti atsakovę paneigus sutikimo davimo faktą bei pripažinti ieškovą neįrodžius, kad A. J. sudarytas sandoris panaudotas šeimos interesais.
Aptartų išnagrinėtų civilinių bylų dokumentai ir sutuoktinių turto dalybos patvirtina atsakovės argumentus apie šalių atskirą ūkio vedimą laikotarpiu nuo 1996 iki 2003 09 10. Ieškovo argumentus apie tai, kad paskola, jo nuomone, paimta su atsakovės sutikimu, paneigia minėti atsakovės R. J. pateikti rašytiniai dokumentai ir kiti byloje surinkti įrodymai. Paneigia ir atsakovės R. J. procesiniuose dokumentuose bei apeliaciniame skunde motyvuojama turto dalybų priežastis, kad sutuoktinių šeimyniniai santykiai nuo 1996 metų nesiklostė, dėl to ir buvo sudaryta 1997 01 15 santuokoje įgyto turto dalybų sutartis, o nuo 2000m. rudens sutuoktiniai jokio bendro ūkio nebevedė.
Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog atsakovė žinojo apie buvusio sutuoktinio paskolą ir jai pritarė. Kolegijos vertinimu, byloje taip pat neįrodyta, kad A. J. paimta paskola panaudota šeimos reikmėms. Iš bylos dokumentų matyti, kad UAB „Transmigra" įstatinis kapitalas nuo 10 000 lt (1997 m.) iki 140 000 lt (1998 m.) padidintas iki paskolos sutarties 2002 02 01 sudarymo, tokiu būdu apeliantės skunde nurodoma aplinkybė paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl bendrovės įstatinio kapitalo didinimo. Kolegija pripažįsta, kad ši aplinkybė neįrodo paskolos panaudojimo šeimos interesams fakto.
Ieškovo A. T. parodymai, kad pinigus kaip paskolą 2002 02 01 perdavė vienam A. J. savo namuose Dubijos la-25, Šiaulių m., kad nežino, kur gautą paskolą atsakovas A. J. panaudojo, patvirtina ne ieškovo, bet atsakovės R. J. apeliacinio skundo argumentus ir įrodinėjamas aplinkybes.
Ieškovo nurodomų faktinių aplinkybių, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas nepatvirtina nei atsakovai, nei rašytiniai įrodymai, nei apklausti liudytojai R. L., A. V., K. M.. Liudytojai nepatvirtino paskolos sudarymo aplinkybių, sąlygų, tik išdėstė savo nuomonę apie šalių santykius ir ūkio vedimą. Todėl kolegija vertina, kad liudytojai nepatvirtino faktų apie R. J. žinojimą ar pritarimą 2002 02 01 paimtai sutuoktinio paskolai ir paskolos panaudojimą šeimos reikalams.
Apeliantės skunde išdėstytus argumentus, kad po paskolos gavimo A. J. dažnai vykdavo į Rusiją, kur kūrė naują gyvenimą, atskirai nuo buvusios šeimos ir gautą paskolą panaudojo savo asmeniniams poreikiams, nes ketino vykti gyventi į Rusiją ir pradėti savarankišką po faktinių skyrybų gyvenimą ir nei apeliantė, nei vaikai pasiskolintų pinigų negavo patvirtino atsakovo A. J. pateikti pasai. Apeliacinio teismo posėdžio metu pateiktų pasų atžymos 2002 02 04 (Baltarusijos pasienio spaudas) įrodo apie atsakovo išvykimą iš Lietuvos po paskolos gavimo, kas patvirtina apeliantės R. J. argumentus apie buvusio sutuoktinio dažnas keliones į užsienį ir paskolos panaudojimą sutuoktinio asmeninėms reikmėms.
Byloje nepaneigti R. J. teiginiai, kad jai paskolos pinigų nereikėjo, nes pagal 1997 01 15 turto dalybų sutartį atiteko kilnojamojo turto, pagal 2002 01 29 Šiaulių r. apylinkės teismo nutartį atiteko nekilnojamojo turto, kad atsakovė turėjo pastovias pajamas, kurios padėjo 2003 12 22 sudaryti su AB bankas „Nord/LB Lietuva" kreditavimo sutartį ir gauti 68 784.75 eurų paskolą butui Kaune įsigyti.
Todėl kolegija įvertinusi aptartus įrodymus daro išvadą, kad šie įrodymai paneigia sutuoktinio sutikimo prezumpciją, nustatytą LR CK 3.92 str. 3 d.ir neįrodžius paskolos panaudojimo šeimos interesams, paneigia bendrą sutuoktinių prievolę CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad šią bylą nagrinėjęs teismas netinkamai vertino įrodymus, išvados neatitinka bylos aplinkybėms ir surinktiems įrodymams – CPK 185 str. Todėl kolegija apeliacinį skundą tenkina, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia ir ieškinį atsakovės R. J. atžvilgiu atmeta.
Bylinėjimosi išlaidos priteistinos CPK 93 straipsnio pagrindais. Iš ieškovo A. T. priteistina 1594.00 Lt žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidų atsakovei R. J. bei 7.65 Lt procesinių išlaidų valstybei.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str., 1 dalies, 1 punktą
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10d. sprendimą pakeisti.
Ieškinį atsakovės R. J. atžvilgiu atmesti.
Priteisti iš ieškovo A. T. 1594.00 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei R. J..
Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. T. 7.65 Lt valstybei išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.