Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-11-19 · Administracinė byla Nr. A-756-972-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-11-19
Bylos Nr.
A-756-972-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Lietuvos apeliacinio teismo
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A756-972/2009Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,dalyvaujant atsakovo atstovei J. O. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. prašymą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos apeliaciniam teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas V. K. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) priteisti jam iš atsakovų Lietuvos Respublikos ir Lietuvos apeliacinio teismo dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2008 m. kovo 1 d., kuris sudaro iš viso 334 855,32 Lt įskaitant neišmokėtą 244 444,36 Lt sumą (atsižvelgiant į infliaciją); 2) įpareigoti Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas; 3) įpareigoti Lietuvos Respubliką ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 689 nustatytą atlyginimą bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. jam mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, kuriuo atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės ir įstatymų saugomi interesai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotas teismų ir teisėjų nepriklausomumas bei draudimas valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Pažymėjo, jog Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas, o bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimus ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Teigė, jog atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki, o atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Tačiau net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta. Pareiškėjas neabejoja, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas tik dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūko lėšų valstybės funkcijoms vykdyti. Pažymėjo, jog nuo 2000 m. iki šiol valstybės ekonominė padėtis keitėsi, tačiau minėtas nutarimas nebuvo panaikintas ir ši padėtis neištaisyta iki šiol.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nagrinėjant V. K. prašymą dėl uždarbio, netekto dėl atlyginimo sumažinimo, priteisimo, turėtų būti laikomasi Konstitucinio Teismo formuojamos konstitucinės doktrinos nuostatų, atsižvelgiama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus aktualiais bylos nagrinėjimo klausimais. Pažymėjo, kad teismai yra valstybės biudžetinės įstaigos, finansuojamos iš valstybės biudžeto, kurio vykdymą organizuoja Vyriausybė. Remiantis galiojančiais teisės aktais, Lietuvos apeliaciniam teismui, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios teismui skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Lietuvos apeliacinio teismo, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai. Atsakovo nuomone, vienintelis tinkamas atsakovas nagrinėjamoje administracinėje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Lietuvos apeliacinio teismo manymu, pareiškėjo prašyme keliamas klausimas dėl teisėjo atlyginimo sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo turi būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija kaip tiesioginio taikymo aktu bei konstitucines nuostatas plėtojančia konstitucine doktrina.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad panašiose civilinėse bylose Nr. 2A-3/2007 ir 2-2162/2007 buvo skirtos ekonominės ir finansinės ekspertizės. Ekspertų išvadose buvo konstatuota, jog valstybėje 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis ir kad ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių, o tai, atsakovo nuomone, reiškia, kad valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimų, buvusių iki 2000 m. sausio 1 d. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime konstatavo, jog visuotinai žinoma, kad 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą. 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui ir vertintina tai kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti. Atsakovo nuomone, dėl itin sunkios valstybės ekonominės-finansinės padėties buvimo 1999 metais ginčo šiuo atveju neturėtų kilti, o itin sunkios valstybės ekonominės-finansinės padėties trukmės išvados padarytos ekspertizės akte. Atkreipia dėmesį į tai, jog siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams, generaliniam prokurorui ir kitiems nutarime išvardintiems pareigūnams. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė minėtą nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. nurodyto koeficiento iš viso nebetaikė, o 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjams ir kitiems sąraše likusiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientą nuo 2,5 sumažino iki 1,75. Tokiu būdu teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, tai yra paliktas 1,75 padidinimo koeficientas (75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Taip pat pažymėjo, kad 1999 metų gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, o vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti pažeidžiant proporcingumo principą. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsnis, kuriame nustatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, kad ši norma analogijos būdu taikytina ir teisėjams, kad ji yra imperatyvi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo V. K. prašymą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį (su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje) nuo 2005 m. birželio mėnesio iki 2008 m. rugpjūčio mėnesio – 115 745,26 Lt bei įpareigojo Lietuvos Respubliką mokėti V. K. teisėjo atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai nuo sprendimo priėmimo dienos. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje suformuluotas teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas, kurį aiškindamas Konstitucinis Teismas dar 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime konstatavo, jog teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Nurodė, jog pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą ir jo orumą. Teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų. Pabrėžė tai, kad, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas, o bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, jog mažinti teisėjų atlyginimus galima tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kad mažinti atlyginimus teisėjams gali tik įstatymų leidėjas įstatymais ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki ir kad atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis), ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis) į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėtas nutarimas įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. (jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną) ir būtent nuo šios dienos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalėjo ir nebegali būti taikomos (Konstitucijos 107 str. 1 d.), o tai reiškia, kad teisėjams, gaudavusiems didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo ir turi būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas teisėjo atlyginimas. Pažymėjo, jog pareiškėjas, nuo 1999 m. spalio 29 d., po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo įgijo teisę gauti iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautą didesnį teisėjo atlyginimą, kadangi nagrinėjamos administracinės bylos kontekste konstatuotina, kad, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, apygardų teismų pirmininkų, šių teismų skyrių pirmininkų ir teisėjų, apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo (2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01), 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimai), jog nutarime Nr. 1494 nustatytas „teisinis reguliavimas nebegalioja“, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, tačiau minėtas nutarimas nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl jis turėjo būti taikomas jo galiojimo metu. Tokį pat požiūrį, jog vien teisės akto, įtvirtinančio teisėjų atlyginimus, formos neatitikimas Konstitucijai nėra esminis jo taikymui, suformulavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. vasario 21 d. nutartyje (Civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus ir vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, konstatuotina, jog po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime minėtiems teisėjams turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Taigi, minėtas pareiškėjo prašymas teismui yra traktuotinas kaip prašymas Lietuvos Respubliką įpareigoti laikytis Konstitucijos principų ir normų. Vadovaujantis pareiškėjo prašymu bei pateiktomis Lietuvos apeliacinio teismo pažymomis konstatuotina, kad pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovų – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos apeliacinio teismo neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 rugpjūčio 31 d. – 299 261,67 Lt, o įvertinus infliaciją pareiškėjo nurodyta galutinė priteistina suma sudaro 356 791,20 Lt. Teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo, einančio teisėjo pareigas Lietuvos apeliaciniame teisme ilgiau negu trejus metus iki skundo padavimo dienos (2008 m. gegužės 30 d.), atžvilgiu taikė DK 27 straipsnio 2 dalį, nustatančią, jog bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų, taip pat ir šio kodekso 298 straipsnį, nustatantį, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Be abejo, teisėjo statusas nėra tapatus darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, statusui, o teisėjo atlyginimas, kaip teisėjo nepriklausomumo socialinė (materialinė) garantija – darbuotojo darbo užmokesčiui, tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje DK normų, reglamentuojančių terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, taikymą šioje byloje pagrindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodyta, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Tokią išvadą patvirtina ir nacionalinių teismų praktika. Antai Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis)“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Ginčų dėl valstybės tarnautojui priklausančio darbo užmokesčio specifiškumas suponuoja, kad tokiems ginčams nagrinėti gali būti taikomos kitos teisės normos nei likusiems tarnybiniams ginčams“. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, tokio termino nenumato ir teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis numato, kad nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju panašiausias savo esme įstatymas, reglamentuojantis terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, yra DK, kurio normos ir taikomos nagrinėjant šį ginčą. Šiame kontekste pažymėtina, kad DK 298 straipsnyje numatytas terminas negali būti atnaujinamas, nes jis yra imperatyvus. Pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 rugpjūčio 31 d. įvertinus infliaciją, t. y. ne 299 261,67 Lt, o 356 791,20 Lt netenkinamas, kadangi nei teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai, nei Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nenumato, kad turi būti kompensuojamas tokio pobūdžio atlyginimo nuvertėjimas. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovę – Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti neišmokėtai teisėjo atlyginimo daliai padengti reikalingas lėšas netenkinamas, kadangi neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis priteisiama būtent iš atsakovės – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, be to, ABTĮ 14 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas. Pažymėtina, kad nei V. K. , nei jo atstovas – advokatas J. G. nei su pareiškėjo prašymu, nei administracinės bylos teisminio nagrinėjimo metu nepateikė teismo išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl šis pareiškėjo reikalavimas netenkintinas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. K. prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą, panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmesta reikalavimo dalis ir jo reikalavimą patenkinti visiškai. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai taikė DK 298 straipsnio nuostatas, kadangi nagrinėjamu atveju DK iš viso negali būti taikomas, nes teisėjas dirba ne darbo sutarties pagrindu. Nurodo, jog teisėjo darbą reglamentuoja specialus teisės aktas – Teismų įstatymas. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija dėl teisėjų atlyginimo civilinėse bylose Nr. 3K-P-187/2007 nurodė, kad taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) VI knygos nuostatos, o iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 taip pat išplaukia, kad, esant tokios kategorijos byloms, taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Pareiškėjas nurodo, jog esant įstatymų nesureguliuotiems klausimams dėl teisėjų atlyginimo, taikytinos ne DK 298 straipsnio nuostatos, o Lietuvos Respublikos Konstitucija ir iš jos išplaukiantis principas, kad pažeistos teisės turi būti atstatytos visiškai, o tuo pačiu padaryti nuostoliai kompensuoti pilnai. Teigia, jog iš DK 9 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių analogijos taikymą, galima daryti išvadą, kad specialiesiems įstatymams negali būti taikoma analogija iš DK normų. Pažymi, jog šioje byloje senaties skaičiavimo terminas nėra pasibaigęs, kadangi pažeidimas, kurį daro atsakovai, yra tęstinio pobūdžio ir jis vyksta iki šiol. Teigia, jog sprendžiant klausimą dėl teisėjų atlyginimo, tiesiogiai taikytinas Konstitucijos 109 straipsnis ir CK bendrosios nuostatos dėl žalos padarymo. Be to, apeliantas nurodo, kad ne tik negautos darbinės pajamos yra jo patirti nuostoliai CK 6.249 straipsnio prasme, bet ir infliacijos padariniai, o atsakovai privalo patirtą nuostolį atlyginti visiškai (CK 6.251 str.). Teigia jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respubliką ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarime Nr. 689 numatytą atlyginimą, o priteisdamas kompensaciją iki 2008 m. rugpjūčio mėnesio, apribojo galimybę paduoti naują prašymą už laikotarpį nuo 2008 m. kovo mėnesio iki pažeidimo nutraukimo dienos.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė ABTĮ 86 straipsnį, kadangi sprendime nustatytos faktinės aplinkybės prieštarauja teismo padarytoms išvadoms. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendime yra nuolat pažymima, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko, tačiau tame pačiame sprendime vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, nustatydamas teisėjų atlyginimo dydžius. Nurodo jog, pirmosios instancijos teismas ne tik vadovaujasi tais Vyriausybės nutarimais, kurie, jo manymu, yra neteisėti ir negaliojantys, tačiau tai daro pareiškėjo ir neapibrėžto teisėjų skaičiaus atžvilgiu, tokiu būdu išeidamas už skundo ribų, o toks procesinis teisės pažeidimas yra esminis ir sudarantis pakankamą pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos Seimas, kaip valdžios institucijos, sprendžia klausimus, susijusius su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu, teisės aktų nustatyta tvarka savo kompetencijos ribose: 1) įsigaliojus Teismų įstatymui, nuolat buvo rengiami, registruojami ir svarstomi atskiri įstatymo straipsnių projektai; 2) parengtas Negautos teisėjų atlyginimo dalies grąžinimo įstatymo projektas; Seimui pateiktas Teisėjų atlyginimo įstatymo projektas. Taigi, teismas neturėjo teisės pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti įstatymo leidėjo funkcijų, kurias pagal savo kompetenciją paraleliai vykdo ir įstatymų leidžiamosios bei vykdomosios valdžios institucijos. Nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė konstitucinius principus ne tik tenkindamas reikalavimą priteisti pareiškėjui iš Lietuvos Respublikos nesumokėtą atlyginimo dalį, bet ir nustatydamas šią teisę į ateitį, t. y. įpareigodamas Lietuvos Respubliką mokėti V. K. atlyginimą, paskaičiuotą pagal minėtus Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimus, kuriuos, kaip minėta, teismas pripažino negaliojančiais. Atsakovas pažymėjo, jog skundžiamame sprendime pats pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad konstitucinis principas, draudžiantis mažinti teisėjų atlyginimą, nėra absoliutus, todėl siekdamas įrodyti, kad teisėjų atlyginimai teisėjams buvo sumažinti dėl sunkios ekonominės ir finansinės padėties, atsakovas pateikė į bylą Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktą ekspertizės aktą, kuris byloje nebuvo įvertintas. Teisingumo ministerija nurodo, kad ekspertizės išvadose nustatyta, jog itin sunki padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2006 m. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942, Vyriausybė, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, tačiau teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinto koeficientas (t. y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Atsakovas nurodo, kad atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio ir buvo proporcingas. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad iš Lietuvos apeliacinio teismo išduotų pažymų matyti, kad pareiškėjo atlyginimas tiek 2000 m. sausio mėnesį, tiek nagrinėjamojo laikotarpio pabaigoje sudarė 6 615 Lt, t. y. pareiškėjo atlyginimas per aštuonis metus nesikeitė, o pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į šią aplinkybę konstatavo, kad V. K. ginčo laikotarpiu gavo sumažintą atlyginimą. Nurodo, jog tik palyginus pareiškėjo darbo užmokestį, gautą iki 2000 m. sausio 1 d. ir po šios dienos galima būtų konstatuoti, kad atlyginimas iš tiesų sumažėjo, tačiau šiuo atveju tai nebuvo atlikta, todėl apeliantas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pagrįstas byloje surinktais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo j a:

IV.

Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad tuo metu galioję Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir skaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, nustatančias teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl minėtos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą.

Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 2A-3-2008) yra konstatavęs, jog 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.

Taigi, aplinkybė, kad teisėjams nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 sumažintas atlyginimas, yra nustatyta kitose bylose, ir papildomai ji neturi būti įrodinėjama.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....> Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą) ir Teismų įstatymo minėtas nuostatas šiuo klausimu, teisėjų kolegija taip pat laikosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A822-790-2009) suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Todėl toje nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 metų šiai administracinei bylai yra reikšminga ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu.

Pažymėtinos ir 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatos (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.

Teisėjų kolegija, spręsdama šioje byloje taikytinų materialinės teisės normų klausimą, pažymi, kad pareiškėjo prašyme išdėstytas pagrindinis reikalavimas priteisti dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu yra laikytinas prašymo dalyku. Toks pareiškėjo prašymo reikalavimas suponuoja būtinumą taikyti pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančias, o ne civilinės teisės normas. Todėl nagrinėjant ginčą netaikytinos pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, reglamentuojančios teisės normos. Reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte.

Tokios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija laikėsi ir kitose šio pobūdžio administracinėse bylose, konstatuodama, kad teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose turėtų būti remiamasi būtent Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis (pvz., administracinė byla Nr. A822-792-2009; administracinė byla Nr. A143-698-2009; A822-763-2009 ir kt.). Pažymėtina, kad šios normos taikymo klausimas detaliai aptartas ir anksčiau paminėtoje administracinėje byloje (Nr. A822-790-2009). Priešingai, nei teigiama pareiškėjo apeliaciniame skunde, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-P-187-2007) nėra nurodyta, kad šio pobūdžio ginčui spręsti taikytinos Civilinio kodekso šeštos knygos normos.

Pasisakydama dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šios normos taikymo klausimas taip pat yra aptartas anksčiau paminėtoje administracinėje byloje (Nr. A822-790-2009), kuri iš esmės yra panaši su nagrinėjama byla. Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose, yra pagrįsta. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavęs ir prieštaraudamas savo išvadai, pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalį priteisė ne už tris metus, o už tris metus ir 3 mėnesius. Taigi, pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normą, ir tai yra pagrindas teismo sprendimą pakeisti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).

Taikydama nurodytus pareiškėjui priteistinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo kriterijus ir atsižvelgdama į pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį iki 2008 m. kovo 1 d. (tą pareiškėjas pabrėžė ir savo apeliaciniame skunde) bei byloje esančius duomenis (Lietuvos Apeliacinio teismo pažymas) apie pareiškėjui neišmokėto atlyginimo dalį (b. l. 11-14), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 102 336,48 Lt suma už tris metus, t.y. už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, sumažinant pareiškėjui priteistą nesumokėto darbo užmokesčio dalį. Įstatymų nustatyto dydžio pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos ar kitos teisės aktų nustatytos išskaitos turi būti išskaičiuojamos išmokant pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal teismo sprendimą. Todėl sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma pareiškėjui priskaičiuota darbo užmokesčio suma.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėto atlyginimo dalį atsižvelgiant į infliaciją atmestas pagrįstai, nes infliacija, kaip nuolat kintantis ekonominis procesas, tiesiogiai neįtakoja darbo užmokesčio dydžio.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas patenkino pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę toliau mokėti pareiškėjui atlyginimą, skaičiuotiną pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, neteisėtumo. Toks reikalavimas prieštarauja bendriesiems teisės principams, teisingumo bei protingumo kriterijams, todėl teisiškai nepagrįstas. Individualų ginčą nagrinėjantis teismas šiuo atveju yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę pareiškėjai nustatyti į ateitį, tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126 str., 127 str.). Tad minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina.

Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Įvertinusi, jog teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, ir atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-432/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, kuriose visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu teismai nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, konstatuoja, jog sprendimo vykdymas šioje byloje taip pat atidėtinas vieneriems metams.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą pakeisti: 1) sumažinti pareiškėjui V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies sumą iki 102 336,48 Lt (vieno šimto dviejų tūkstančių trijų šimtų trisdešimt šešių litų 48 centų); 2) panaikinti sprendimo dalį, kuria Lietuvos Respublika įpareigota mokėti V. K. atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. nutarime Nr. 666 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė