Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovei C. C.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. A., D. D., B. B., E. E. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmetamas.

6. Prijungtos civilinės bylos Nr. e2-2342-614/2020 medžiagos pagrindu nustatyta, kad ieškovai A. A., E. E., B. B., D. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, UAB „Diagnostikos poliklinika“ dėl 535 100 Eur žalos atlyginimo. Byloje atlikus ekspertizę, ieškovai patikslino ieškinio reikalavimą ir prašė priteisti ieškovams solidariai iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, taip pat atsakovės UAB „Diagnostikos poliklinika“, jeigu būtų nustatyta ir jos dalis atsakomybės, viso 680 000 Eur sumą, paskirstant ją kiekvienam iš ieškovų taip: ieškovui A. A.. – 147 342,00 Eur, ieškovei D. D. – 147 342,00 Eur, ieškovei B. B. – 271 593,00 Eur; ieškovui E. E. – 113 723,00 Eur, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

9. Lietuvos apeliacinis teismas 2021-12-20 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-579-1120/2021, nusprendė Vilniaus apygardos teismo 2020-12-18 sprendimą panaikinti ir civilinę bylą pagal ieškovų A. A.., D. D., B. B. ir E. E. ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir UAB „Diagnostikos poliklinika“ dėl žalos atlyginimo nutraukti. Apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime padarė išvadą, kad ieškovai neturėjo teisės reikšti tiesioginio ieškinio, nes tokia teisė jiems nesuteikta nei bendrosiomis, nei specialiosiomis teisės normomis. Taip pat padarė išvadą, kad ieškovai, kaip UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcininkai, negalėjo kreiptis ir su išvestiniu ieškiniu dėl žalos, padarytos bendrovei trečiųjų asmenų veiksmais, atlyginimo. Teisėjų kolegija nurodė, kad nepaisant aplinkybių, pagrindžiančių bendrovės ir jos akcininkų tam tikrų interesų bendrumą, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovų įrodinėjami neteisėti atsakovių veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes tik UAB „Diagnostikos poliklinika“, todėl tik pati įmonė turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, šią teisę įgyvendindama per valdymo organus. Pažymėjo, kad šia teise bendrovė pasinaudojo, nes UAB „Diagnostikos poliklinika“ kreipėsi į administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. balandžio 20 d. raštą Nr. A51-24949/17(2.14.1.17-TR2) „Dėl nuostolių atlyginimo“ ir priteisti pareiškėjai iš Vilniaus miesto savivaldybės 550 000 Eur turtinės žalos. Vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, reikalavimą atlyginti žalą, kilusią dėl atsakovių neteisėtų veiksmų, atmetė. Ši faktinė aplinkybė, anot teisėjų kolegijos, reikšminga ir tuo, kad bendrovei pasinaudojus teise į teisminę gynybą, bei konstatavus, kad apeliantai, priešingai nei teigiama paaiškinimuose, šios bylos kontekste, nelaikytini savarankiškais civilinių teisinių santykių subjektais, laikytina, jog teisė reikšti ieškinį, dėl bendrovei trečiųjų asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, yra įgyvendinta. Teismas taip pat nurodė, kad akcininkų teisė reikšti ieškinį yra ribojama ir negali būti aiškinama plečiamai, akcininkai turi teisę naudotis tik specialiais civilinių teisių gynybos būdais, kurie įtvirtinti CK ir ABĮ normose. Šiuo atveju ieškovų pareikštas ieškinys dėl aukščiau aptartų priežasčių nekvalifikuotinas išvestiniu, o tiesioginio ieškinio pareiškimo teisės nagrinėjamu atveju akcininkams nesuteikia specialios įstatymo normos. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju teisę kreiptis į teismą turi tik pats juridinis asmuo, veikdamas per savo valdymo organus, todėl ieškovų pareikštas ieškinys nenagrinėtinas teisme pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, atitinkamai, nusprendė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir civilinę bylą nutraukti.

10. Taip pat iš prijungtos civilinės bylos Nr. e2-2342-614/2020 matyti, kad ieškovų 2019-12-02 prašymu byloje 2020-03-09 teismo nutartimi buvo paskirta UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijų nuvertėjimui nustatyti ekspertizė. Remiantis šia teismo nutartimi, į teismo depozitinę sąskaitą ieškovai per savo atstovą sumokėjo 8 470 Eur (2020-01-27 pavedimais buvo sumokėta 1 200 Eur ir 2 800 Eur, 2020-01-28 pavedimu – 2 050 Eur, 2020-02-11 – 2 420 Eur).

12. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Ši teisės norma nustato valstybės atsakomybę už teismo (teisėjo) klaidas vykdant teismines funkcijas civilinėse bylose. Ji apima ne tik klaidas dėl procesinių veiksmų, bet ir klaidas dėl teismo sprendimų turinio, įskaitant ir teisės aiškinimą ir įrodymų vertinimą.

13. Pagal aptariamą įstatymo normą, valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos: žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).

14. Kitaip nei pagal CK 6.271 straipsnį bei 6.272 straipsnio 1 dalį, CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, yra susieta su teisėjo ar kito teismo pareigūno kalte. Ši norma įtvirtina valstybės atsakomybę už teismų (teisėjų) padarytas klaidas vykdant teisminę funkciją civilinėje byloje. Teismų nepriklausomumo principas ir teismo sprendimų res judicata galia suponuoja, kad valstybės atsakomybė už teismų (teisėjų) padarytas klaidas yra labiau ribota nei už kitų valstybės institucijų padarytas klaidas. Kita vertus, valstybės atsakomybė už teismo (teisėjo) klaidas vykdant teismines funkcijas nustatyta kaip kompromisas tarp veiksmingos teisinės gynybos nuo teismų padarytų pažeidimų ir teismų nepriklausomumo principų ir leidžia užtikrinti, kad nukentėjusiesiems būtų atlyginta žala ir kartu teisėjai būtų apsaugoti nuo ieškinių, kuriuos nukentėjusieji jiems galėtų pareikšti tiesiogiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015)

15. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta instancinė teismų sistema. Šios instancinės teismų sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05).

16. Kasacinio teismo praktikoje dėl valstybės civilinės atsakomybės taikymo tiek CK 6.272 straipsnio 1 dalies, tiek ir šio straipsnio 2 dalies pagrindu laikomasi pozicijos, kad teismų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata (galutinis sprendimas) galią, šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka. Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo būdų įstatymai nenustato. Būtent instancinės teismų sprendimų kontrolės, skirtos klaidoms taisyti, egzistavimas, res judicata principas suponuoja, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu gali būti tenkinamas ne dėl bet kokios teismo klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad toks teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais – taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).

17. Taigi, teismų (teisėjų) padarytos klaidos pirmiausia yra taisomos instancine tvarka ir, jei neįmanoma jų ištaisyti šia tvarka, gali būti sprendžiamas valstybės atsakomybės už teismų (teisėjų) padarytas klaidas klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-1075/2024).

18. Šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, kad viena iš valstybės civilinės atsakomybės už teismo (teisėjo) padarytas klaidas vykdant teismines funkcijas sąlygų yra kaltė. Kaltė pagal civilinę atsakomybę gali pasireikšti tyčia ar neatsargumu. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.272 straipsnio 2 dalį, yra nurodęs, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota tik padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti ne tik tai, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015). Taigi, taip aiškinama kaltės sąvoka neabejotinai apima ir neatsargumą kaip kaltės formą. Be to, kasacinio teismo praktika suponuoja tai, jog CK 6.272 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste kaltė suprantama objektyviai; subjektyviojo konkretaus teisėjo kaltės elemento nereikia įrodinėti. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024-08-14 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-1075/2024).

19. Šios bylos nagrinėjimo kontekste teismas pažymi, kad civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnio 1 dalis). CPK 5 straipsnio 1 dalimi užtikrinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Taigi, teismai turi pareigą užtikrinti kiekvienam asmeniui konstitucinės teisės kreiptis į teismą, kai yra pažeidžiamos jo konstitucinės ar laisvės pažeidžiamos, įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis).

20. Teismai ieškinių priėmimo klausimą sprendžia pagal CPK nuostatas. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 111 straipsnis), ir specialiuosius ieškinio turiniui keliamus reikalavimus.

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (liet. – savo iniciatyva, pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018).

22. Iš prijungtos civilinės bylos Nr. e2-2342-614/2020 medžiagos matyti, kad ieškovų ieškinys buvo priimtas 2018-10-15 teisėjos rezoliucija ir išsiųstas atsakovams atsiliepimams į ieškinį pateikti. Byloje gauti atsakovės UAB „Diagnostikos poliklinika“, Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimai į ieškinį. Atsakovė UAB „Diagnostikos poliklinika“ atsiliepimu prašė ieškinį tenkinti. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovų ieškinį atmesti. Šios atsakovės atsiliepime, be kita ko, nurodė, kad ieškovai ne tik yra praleidę įstatymo nustatytus terminus tokiam ieškiniui pareikšti, bet ir apskritai neturi teisės reikalauti bendrovei tariamai padarytos žalos atlyginimo, kadangi ieškovai pagal ieškinio pagrindą ir dalyką neatstovauja bendrovės interesų, taip pat byloje nėra įrodytos visos savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovės atkreipė dėmesį į tai, kad analogiškas reikalavimas atlyginti lygiai tą pačią tariamai patirtą žalą nagrinėjamas administraciniame teisme pagal bendrovės skundą. Ieškovai netinkamai ir neaiškiai suformulavo tiek ieškinio pagrindą, tiek ieškinio dalyką, dėl ko ieškovų tariamai pažeistos teisės net ir hipotetiškai negali būti apginamos. Ieškovų pozicija prieštaringa – viena vertus, ieškinyje yra teigiama, kad ieškovai patyrė turtinę žalą kaip bendrovės akcininkai, nes dėl ginčo patalpų perdavimo Lietuvos jėzuitų provincijai sumažėjo akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi įsigytų bendrovės akcijų vertė, kita vertus, ieškiniu yra prašoma priteisti bendrovei tariamai padarytą turtinę žalą (netektų ginčo patalpų rinkos vertę), tačiau reikalavimas yra reiškiamas ne bendrovės, bet akcininkų naudai. Tokia situacija kai ieškovai, gindami savo tariamai pažeistas teises, reikalauja bendrovei tariamai padarytos turtinės žalos atlyginimo savo, kaip bendrovės akcininkų, naudai teisiškai yra negalima, kadangi UAB „Diagnostikos poliklinika“ savarankiškai gina savo tariamai pažeistas teises Vilniaus apygardos administraciniame teisme (eI-3792-811/2017), o be to, įstatymas apskritai nesuteikia teisės akcininkams reikšti ieškinius ne bendrovės naudai ir su bendrovės valdymu nesusijusiems asmenims dėl bendrovei galimai padarytos žalos atlyginimo. Įstatymas nesuteikia akcininkams turtinės teisės į bendrovės turto disponavimą. Materialinio teisinio santykio dėl teisės į turtą dalyvis yra bendrovė, o akcininkai yra tik akcijų savininkai. Byloje nėra įrodymų ar duomenų, kad bendrovė gali įgyti civilines teises ir pareigas ne per savo organus, o per savo dalyvį (akcininką), taip pat kad akcininkas bendrovės vardu turėtų įgaliojimus reikalauti atlyginti žalą iš trečiųjų asmenų. ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta akcininko teisė kreiptis į teismą su ieškiniu, prašant atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, suteikia ieškovams teisę reikalauti atlyginti žalą iš bendrovės vadovo, valdybos narių, tačiau negali būti aiškinama plečiamai, kaip suteikianti teisę bendrovės vardu reikalauti atlyginti žalą iš kitų asmenų. Todėl savo turtines teises gali ginti tik pati bendrovė, ką UAB „Diagnostikos poliklinika“ ir daro administraciniame teisme, o bendrovės akcininkai savo turtines ir neturtines teises įgyvendina per bendrovės valdymo organus ABĮ nustatyta tvarka. Ieškovų reikalavimai neatitinka teisės kreiptis į teismą sąlygų, todėl nenagrinėti teisme civilinio proceso tvarka, jeigu ieškovai neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko. .Ieškovų kaip bendrovės akcininkų nurodomas argumentas, jog akcininkai turi teisę kreiptis į teismą dėl bendrovės interesų gynimo pagal CK 2.81 straipsnio 3 dalį ir ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą nepagrįstas, kadangi akcininkai tokiu atveju gali kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tačiau ieškinys šioje byloje faktiškai nėra pareikštas bendrovės naudai, akcininkai siekia turtinės žalos atlyginimo savo naudai.

24. Teismas civilinėje byloje Nr. e2-2342-614/2020 dėl ieškovų teisės kreiptis į teismą pasisakė priimdamas 2020-12-18 teismo sprendimą. Ieškovai ieškinyje nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo 2020-12-18 sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, 2021-12-20 nutartyje konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismas, priėmęs ieškovų ieškinį dėl žalos ir pradėjęs civilinę bylą, padarė klaidą, t. y. kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti ieškinį ir civilinės bylos proceso nepradėti. Su tokia ieškovų pozicija nėra pagrindo sutikti, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2021-12-20 nutartyje tokios išvados nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai neturėjo teisės reikšti nei tiesioginio, nei išvestinio ieškinio. Teismas, be kita ko, nurodė, kad egzistuoja akcininkų interesas išlaikyti bendrovės kapitalą stabiliu, tačiau vien šio intereso turėjimas nesuteikia teisės reikšti ieškinius dėl žalos, kuriais žala sukelta įmonei trečiųjų asmenų veiksmais, atlyginimo, grąžinant juos bendrosiomis deliktinės atsakomybės normomis, kadangi žala tiesiogiai padaryta ne akcininkams, o bendrovei. Akcininkas savo turtines teises į akcijų vertę gali ginti tik netiesiogiai, specialiaisiais civilinių teisių gynimo būdais, tokiais kaip bendrovės organų sprendimų pripažinimas negaliojančiais. Akcininkų turtinių teisių bendrovėje gynimo būdai yra įtvirtinti įstatymuose ir nėra aiškinami plečiamai, visais kitais atvejais akcininkų teisę į investicijų vertės stabilumą gina pati bendrovė. Akcininkai gali pasinaudoti teise į teisminę gynybą tik jei naudojasi akcininkų teisių gynimo būdais, įtvirtintais įstatymuose (CK, ABĮ ir kituose), kuriose akcininkai yra aiškiai įvardijami kaip subjektai, turintys teisę naudoti atitinkamą gynybos būdą. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ieškovai negali kreiptis į teismą ir su išvestiniu ieškiniu. Teismas nurodė, kad nepaisant aplinkybių, pagrindžiančių bendrovės ir jos akcininkų tam tikrų interesų bendrumą, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad šiuo atvejų ieškovų įrodinėjami neteisėti atsakovių veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes tik UAB „Diagnostikos poliklinika“, todėl tik pati įmonė turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, šią teisę įgyvendindama per valdymo organus, o šia teise bendrovė pasinaudojo.

25. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nurodė argumentus, kodėl ieškovai, reikšdami ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir UAB „Diagnostikos poliklinika“, negali ginti savo teises bendrosiomis deliktinės atsakomybės normomis, taip pat kodėl ieškovai negalėjo kreiptis į teismą ir su išvestiniu ieškiniu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių bendrovės ir jos akcininkų tam tikrų interesų bendrumą, ir savo išvadas padarė, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, išanalizavęs, ar buvo pažeistas teisės normomis saugomas akcininkų interesas ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis (ieškovai ieškinio pagrįstumą, kaip minėta, įrodinėjo tuo, kad atsakovių veiksmais buvo sumažinta bendrovės akcijų vertė). Tai leidžia spręsti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl ieškovų teisės reikšti tokio pobūdžio ieškinį galėjo padaryti tik įvertinę visas bylai išnagrinėti reikšmingas faktines aplinkybes. Dėl šios priežasties tai, kad atsakovių atsiliepime buvo nurodyti argumentai, kodėl ieškovai neturi teisės reikšti tokio pobūdžio ieškinį, nėra pakankama aplinkybė daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas nagrinėti ieškovų ieškinį iš esmės, padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės taikymo klaidą. Nėra pagrindo šiuo atveju spręsti, kad bet kuriam kitam teisėjui būtų buvę aišku, jog toks ieškinys nenagrinėtinas teisme jau ieškinio priėmimo stadijoje. Šios aplinkybės neįrodinėjo ir patys ieškovai. Šiame kontekste pažymėtina, kad CPK nėra numatyta procesinė galimybė apeliacine tvarka peržiūrėti teisėjos rezoliucijos, kuria priimamas ieškinys ir iškeliama byla, teisėtumą ir pagrįstumą, be to, ieškinio priėmimo stadijoje teismui pateikiama informacija yra ribota (atsakovai dar būna nepasisakę dėl ieškinio), todėl ne visada ieškinio priėmimo stadijoje teismas gali nuspręsti, ar ieškovai turi teisę reikšti tam tikrą ieškinį, kartais tai paaiškėja tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Šiuo atveju teismas neturi pagrindo spręsti, kad dar ieškinio priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismui turėjo būti akivaizdu, jog yra pagrindas ieškinį atsisakyti priimti. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas skirtingai aiškino susiklosčiusią faktinę situaciją, apeliacinės instancijos teismas, pritaikęs kitas teisės normas, konstatavo, kad nėra pagrindo vadovautis bendrosiomis deliktinės atsakomybės teisės normomis. Atsižvelgtina ir į tai, kad ieškinį pareiškę ieškovai siekė apginti savo, kaip akcininkų, interesus, todėl reiškiamas ieškinys reikalavo ne tik bendrųjų, bet ir specialių teisės normų analizės. Tai taip pat leidžia labiau tikėti tuo, kad bet kuriam kitam teisėjui tokio pobūdžio byla būtų sukėlusi sunkumų kvalifikuojant teisinius santykius.

26. Nurodytų motyvų pagrindu, teismas konstatuoja, kad ieškovai neįrodė, jog Vilniaus apygardos teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, to nenustatė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2021-12-20 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-579-1120/2021, šios aplinkybės nepatvirtinta ir surinkta bylos medžiaga. Atitinkamai, šio sprendimo 25 punkte nurodytais motyvais nėra pagrindo konstatuoti buvus teismo kaltei. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovai neįrodė Vilniaus apygardos teismo neteisėtų veiksmų ir kaltės (CPK 185 straipsnis). Neįrodžius šių civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atsakovei taikyti atsakomybę, todėl ieškovų ieškinys atmetamas, kaip nepagrįstas.

27. Ieškovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti ieškinį, jie nebūtų patyrę išlaidų, apmokant už byloje paskirtą ekspertizę. Teismas pažymi, kad ieškovams prašant byloje skirti ekspertizę jau buvo žinoma, kad byloje bus sprendžiamas klausimas dėl jų teisės kreiptis į teismą, nes atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį nurodė argumentus, kodėl ieškovai tokios teisės neturi. Pažymėtina, kad atsakovės taip pat prašė ieškinį atmesti, taikant ieškinio senatį (pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį, pareikštą byloje Nr. e2-2342-614/2020, atmetė būtent šiuo pagrindu). Taigi, ieškovai turėjo įvertinti, ar yra tikslinga kreiptis su prašymu skirti byloje ekspertizę esant tokiems atsakovų argumentams. Kokiomis įrodinėjimo priemonėmis bus įrodinėjamos bylos faktinės aplinkybės pasirenka pati proceso šalis, todėl net ir nustačius teismo padarytą šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, šios išlaidos negalėtų būti vertinamos kaip žala, atsiradusi dėl tokių teismo veiksmų, nes ekspertizė buvo atlikta ne teismo, o ieškovų iniciatyva, taigi, konstatuoti priežastinio ryšio egzistavimą taipogi nebūtų teisinio pagrindo.

28. Byloje nepatirta procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu ir 269-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

netenkinti ieškovų A. A.., D. D., B. B., E. E. ieškinio.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.