Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R. Z. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, civilinėje byloje Nr. 2-59-615/2013 pagal ieškovo R. Z. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“, tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, V. M., M. M., S. M., J. B., K. M., I. S., V. M., UAB „Žaidas“ ir AB „City Service“ dėl neteisėtai nutrauktos energijos pirkimo pardavimo sutarties bei žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Šioje byloje keliamas ieškovo pareigos laikytis tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos tinkamo įgyvendinimo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtu nurodęs, kad ieškovas nesilaikė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio reikalavimų, kadangi dėl ginčo išsprendimo nustatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka nesikreipė į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją. Teismas sprendė, kad ginčas byloje iš esmės yra susijęs su buto atjungimu nuo centrinių šildymo įrenginių ir pagrindinis ieškovo reikalavimas yra pripažinti buto atjungimą nuo centrinių šildymo įrenginių neteisėtu, todėl ieškovui nurodė dėl su energetikos įmone kilusio ginčo išsprendimo kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją.

Remiantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas pareiškimą palieka nenagrinėtu tais atvejais, kai ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti. Nurodytas ieškinio palikimo pagrindas suponuoja, jog ieškovas ar pareiškėjas į teismą kreipėsi netinkamai įgyvendindamas savo teisę į teisminę gynybą, t. y. kreipėsi į teismą nesilaikydamas privalomos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos, tačiau šia tvarka dar galima pasinaudoti. Kai pagal įstatymą ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka yra laikoma tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga ir kai ieškovas ar pareiškėjas šia tvarka turėjo pasinaudoti, tačiau ja nepasinaudojo ir dar nėra praradęs galimybės ja pasinaudoti, laikytina, kad šiuo atveju nėra visų teisės kreiptis į teismą prielaidų, dėl ko ieškovas nelaikytinas turinčiu procesinę teisę kreiptis į teismą. Esant nurodytai situacijai teismas turėtų atsisakyti priimti ieškinį remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktu, tačiau tais atvejais, kai ieškinys jau yra priimtas, teismui remiantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu yra suteikta galimybė ištaisyti paaiškėjusią klaidą. Pažymėtina, kad teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas priimdamas ieškinį teismas privalo aiškintis ex officio. Galimybę nustatyti privalomą išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarką įstatymų numatytais atvejais įtvirtina CPK 22 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pripažįstama, kad ikiteisminė ginčų sprendimo ne teisme tvarka gali būti nustatyta, tačiau jos teisinis reguliavimas negali būti toks, jog paneigtų asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisę ginti savo teises ir laisves teisme. Asmens teisė į teisminę gynybą įtvirtinta CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Ieškovas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį palikti ieškinį nenagrinėtu dėl nesilaikymo išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos teigdamas, kad toks teismo sprendimas, kai ieškovas jau yra pasinaudojęs šia tvarka, užkerta kelią pažeistų teisių gynimui. CPK 297 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pašalinus aplinkybes, kurios buvo pagrindas pareiškimą palikti nenagrinėtą, suinteresuotas asmuo turi teisę vėl kreiptis į teismą su pareiškimu bendra tvarka, todėl laikytina, kad ieškinio palikimas nenagrinėtu negali būti pripažįstamas kliūtimi tinkamai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Ieškinio palikimas nenagrinėtu suteikia asmeniui teisę dar kartą pareikšti tapatų ieškinį, todėl toks teismo sprendimas nelaikytinas užkertančiu kelią pažeistų teisių gynimui. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad toks teismo sprendimas užkerta kelią pažeistų teisių gynimui, tačiau spręstina, kad esant tokiai situacijai ieškovui atsirastų papildomos procesinės pareigos įrodinėjant aplinkybę, jog jis yra pasinaudojęs išankstine bylos sprendimo ne teisme tvarka, dėl ko teismas neturėjo pagrindo priimti tokio procesinio sprendimo. Teismas, palikdamas ieškinį nenagrinėtu, nurodė, kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias nagrinėti bylą ir tik minėtų aplinkybių pašalinimas leistų ieškovui vėl kreiptis į teismą su ieškiniu. Pripažintina, kad šiuo atveju ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar ieškovas yra pasinaudojęs ikiteismine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, todėl teismas, manydamas, kad šia tvarka nėra pasinaudota, turėjo teisę ieškinį palikti nenagrinėtu. Ieškovas ne tik kad turi galimybę pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad šia tvarka yra pasinaudojęs, bet ir atskiruoju skundu skųsdamas teismo nutartį dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu remdamasis tuo, kad jis jau yra pasinaudojęs ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, turi galimybę įrodyti nebuvus pagrindo ieškinį palikti nenagrinėtu.

Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtu nurodęs, kad ieškovas nesilaikė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio reikalavimų, kadangi dėl ginčo išsprendimo nustatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka nesikreipė į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją. Atskiruoju skundu ginčijama ne tik teismo padaryta išvada, kad ieškovas nėra laikęsis šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, bet ir išvada, jog tarp šalių kilęs ginčas ne teismo tvarka turėtų būti sprendžiamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, kadangi, ieškovo teigimu, teismas neteisingai kvalifikavo tarp šalių kilusio ginčo pobūdį. Su šiais atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.

2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Energetikos įstatymas, kurio 34 straipsnis reglamentuoja skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Žin., 2011, Nr. 160-7576). Šiame straipsnyje nustatyta, kad vartotojų ir energetikos įmonių ginčus išankstine sprendimo ne teisme tvarka pagal savo kompetenciją nagrinėja trys valstybinės institucijos – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl to, kuriai iš minėtų institucijų turėtų būti priskiriamas ginčo nagrinėjimas jį nagrinėjant ne teismo tvarka, kadangi, teismo manymu, tarp šalių kilęs ginčas nagrinėtinas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, kai tuo tarpu ieškovas atskirajame skunde teigia, kad ginčas nagrinėtinas Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos. Sprendžiant šį klausimą, būtina nustatyti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, t. y. būtina nustatyti, dėl ko tarp šalių kilo ginčas ir kuriai iš minėtų institucijų yra priskirtinas šio ginčo nagrinėjimas. Taigi, šiuo atveju aktualu atriboti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos kompetenciją nagrinėjant vartotojų ir energetikos įmonių ginčus išankstine neteismine tvarka. Minėto Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Valstybinė energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nors tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs ne tiktai su buto atjungimu nuo centrinio šildymo įrenginių, tačiau tai tiesiogiai sudaro byloje nagrinėjamo ginčo dalyką, kadangi pagrindiniu ieškovo reikalavimu, be kurio nebūtų galima išspręsti išvestinių reikalavimų dėl žalos atlyginimo priteisimo, yra reikalavimas pripažinti buto atjungimą nuo centrinio šildymo įrenginių neteisėtu. Teismas, spręsdamas, kad tarp šalių kilęs ginčas iš esmės yra dėl buto atjungimo nuo centrinio šildymo įrenginių, sprendė, kad ginčas išankstine tvarka ne teisme turėtų būti nagrinėjamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos. Su tokiu ginčo teisinių santykių kvalifikavimu, apeliacinės instancijos teismo manymu, galima sutikti tik iš dalies. Sutiktina, kad ieškovas be kitų reikalavimų reiškia ir reikalavimą įpareigoti atsakovę atstatyti buitinės katilinės, esančios adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), funkcijas, tačiau negalima sutikti, kad šis reikalavimas lemia tarp šalių kilusio ginčo pobūdį ir laikyti, kad ginčas tarp šalių kilęs dėl buto atjungimo nuo centrinių šildymo įrenginių. Kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, ką atskirajame skunde nurodo ir apeliantas, butas, kuriame gyvena ieškovas su savo šeima, niekada nebuvo atjungtas nuo pastate buvusių buitinės katilinės šildymo įrengimų ir nėra atjungtas nuo pastato vidinio šildymo tinklo, todėl negalima sutikti su teismo išvada, kad ginčas kilęs būtent dėl buto atjungimo nuo centrinio šildymo įrenginių. Be to, atjungimas nuo šilumos teikimo įrenginių, laikytinas techninio pobūdžio veiksmu, sąlygojančiu energijos tiekimo nutraukimą ir reglamentuotas teisės aktais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad be kitų reikalavimų ieškovas reiškia ir reikalavimą pripažinti, kad atsakovė vienašališkai ir neteisėtai nutraukė 1998 m. vasario 2 d. sutartį Nr. 7112213 bei 1999 m. vasario 2 d. šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų aptarnavimo sutartį. Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad 1998 m. vasario 2 d. ieškovas R. Z. ir specialiosios paskirties bendrovė „Kauno energija“ sudarė atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 12-13, t. 1), pagal kurią ieškovas įsipareigojo už suvartotą šilumos energiją šildymui ir karštam vandeniui mokėti tiekėjui, t. y. „Kauno energijai“ Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintomis kainomis. Nurodyta sutartis buvo sudaryta laikotarpiui iki 1999 m. gruodžio 31 d. ir jos 12 punkte nurodyta, kad sutartis tęsiama kasmet, jei likus mėnesiui iki metų pabaigos nė viena iš šalių neatsisakys sutarties ar nepareikš noro ją peržiūrėti. Sutartis gali būti nutraukta anksčiau minėto laiko, raštu įspėjus kitą šalį vieną mėnesį prieš jos nutraukimą. Sutartis gali būti nutraukiama tik pilnai atsiskaičius su tiekėju. Be to, 1999 m. vasario 2 d. pirmiau nurodyti subjektai sudarė Šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų aptarnavimo sutartį (b.l. 14-15, t. 1), pagal kurią „Kauno energija“ įsipareigojo atlikti namo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų aptarnavimą. Minėtos sutarties 4 punkte nurodyta, kad sutartis sudaroma laikotarpiui iki 1999 m. gruodžio 31 d. ir kasmet tęsiama, jeigu likus mėnesiui iki metų pabaigos nė viena iš šalių neatsisakys sutarties arba nepareikš noro ją peržiūrėti. Sutartis gali būti nutraukta anksčiau minėto laiko raštu įspėjus kitą šalį prieš vieną mėnesį prieš jos nutraukimą. Nors, kaip nurodė ieškovas, atsakovė jo nėra informavusi apie minėtų sutarčių nutraukimą, tačiau nuo 1999 metų savo įsipareigojimų pagal minėtas sutartis tinkamai nevykdo, nutraukė energijos tiekimą ieškovui, dėl ko ieškovas savo pažeistas teises ieškovei nutraukus energijos tiekimą gina kreipdamasis į teismą su ieškiniu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo manymu, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės yra ne dėl buto atjungimo nuo centrinio šildymo įrenginių, bet dėl energijos tiekimo nutraukimo, kas leidžia spręsti, kad tarp šalių kilęs ginčas remiantis Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi turėtų būti nagrinėjamas Valstybinėje energetikos inspekcijoje. Pažymėtina, kad ieškovas reikalavimą įpareigoti atsakovę atstatyti buitinės katilinės, esančios adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), funkcijas, kaip kad nurodė, reiškia siekdamas pašalinti katilinės sugadinimą, kurį tyčiniais neteisėtais veiksmais įvykdė atsakovė, o ne siekdamas pripažinti neteisėtu atsakovės neveikimą, o kadangi ginčus dėl įrenginių eksploatavimo išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja būtent Valstybinė energetikos inspekcija, ieškovas turėjo kreiptis būtent į ją. Poziciją, jog ginčas tarp šalių yra kilęs dėl energijos tiekimo nutraukimo palaiko ir pati atsakovė, kurios atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad kadangi ieškovui buvo nutrauktas šilumos energijos tiekimas, jis turėtų pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėjant ginčą Valstybinei energetikos inspekcijai (b.l. 41, t. 4). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus ir sprendžiant, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog tarp šalių kilęs ginčas yra iš esmės dėl buto atjungimo nuo centrinio šildymo įrenginių, laikytina, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad tarp šalių kilęs ginčas išankstine tvarka ne teisme turėtų būti nagrinėjamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos. Priešingai, laikant, kad ginčas tarp šalių yra kilęs dėl energijos tiekimo nutraukimo, tarp šalių kilęs ginčas išankstine tvarka ne teisme turėtų būti nagrinėjamas Valstybinėje energetikos inspekcijoje.

Ieškovo teigimu, kadangi dėl tarp šalių kilusio ginčo jau yra pasisakiusi Valstybinė energetikos inspekcija, laikytina, kad jis yra laikęsis šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, dėl ko teismas nepagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtu. Su šiuo atskirojo skundo argumentu sutiktina. Remiantis prie atskirojo skundo teismui pateiktais rašytiniais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, ieškovui nepateikus reikiamo kopijų skaičiaus, nustatyta, kad ieškovas R. Z. dėl ieškovės atliktų, jo manymu, neteisėtų veiksmų nutraukiant šilumos energijos tiekimą kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją su pareiškimu dėl geriamojo vandens ir šilumos tiekimo nutraukimo (b.l. 76-77, t. 4), kurį Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti atitinkamai Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai bei Valstybinei energetikos inspekcijai. 2010 m. rugsėjo 6 d. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Kauno teritorinis skyrius raštu Nr. 13-4-OV-277 „Dėl šilumos tiekimo nutraukimo“ (b.l. 74-75, t. 4), atsakydamas į pareiškėjo jai persiųstą pareiškimą dėl šiluminės energijos tiekimo nutraukimo, nurodė, kad namo šildymo problema yra namo savininkų problema ir dėl jos sprendimo ieškovas turėtų kreiptis tiesiogiai būtent į juos, taip pat nurodė, kad jei ieškovas mano patyręs žalą dėl šilumos teikėjo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, jis turi teisę kreiptis į teismą. Minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl tarp šalių kilusio ginčo institucija, kurios kompetencijai remiantis Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi priskirta nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą ikiteismine ginčų sprendimo tvarka, jau yra pareiškusi savo poziciją, ginčo klausimu yra pasisakiusi, todėl laikytina, kad tarp šalių kilęs ginčas yra nagrinėtas ne ginčo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įsigaliojus Energetikos įstatymo 34 straipsnio naujai redakcijai ieškovas dėl ginčo išsprendimo minėtame straipsnyje nustatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka į kompetentingą instituciją nesikreipė, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas dar iki šio įstatymo straipsnio naujos redakcijos įsigaliojimo buvo kreipęsis į kompetentingą instituciją dėl tarp šalių kilusio ginčo išsprendimo ne teismo tvarka, laikytina, kad ieškovo pakartotinis kreipimasis į kompetentingą instituciją dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka yra nebūtinas. Kitoks nurodytos situacijos vertinimas, manymas, kad ieškovas, siekdamas savo pažeistas teises ginti teismine tvarka, privalo pakartotinai kreiptis dėl ginčo išsprendimo ne teismo tvarka, būtų nelogiškas, pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Net ir tuo atveju, kaip kad nurodė trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė, kad nuo ginčo sprendimo ikiteismine ginčų sprendimo tvarka yra pasikeitusios tam tikros aplinkybės, negalima laikyti, kad ieškovas nėra tinkamai įvykdęs pareigos tarp šalių kilusį ginčą iš pradžių išspręsti ne teisme tvarka. Priešingas situacijos vertinimas sąlygotų, jog visais atvejais, kai pasikeistų ar paaiškėtų naujos aplinkybės, susijusios su ginču, suinteresuotas asmuo iš naujo, pakarotinai turėtų kreiptis dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka į kompetentingą instituciją.

Be to, sutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog, esant nurodytai situacijai, kai ieškovas yra pasinaudojęs ginčo sprendimo ne teisme tvarka, ieškinio palikimas nenagrinėtu pažeidžia proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus, ieškovo teisėtus lūkesčius į greitą ir objektyvų ginčo sprendimą, kadangi pakartotinis kreipimasis dėl ginčo sprendimo ne teisme sąlygotų papildomas išlaidas ne tik byloje dalyvaujantiems asmenims, o taip pat ir valstybei, teismui pakartotinai nagrinėjant civilinę bylą. Kaip jau buvo nurodyta, kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, yra suteikta teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, todėl siekiant užtikrinti teisės į teisminę gynybą tinkamą įgyvendinimą ieškovui spręstina, kad šioje situacijoje ginčo nagrinėjimas toliau teisme atitiktų ir protingumo bei teisingumo principus.

Taigi apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad ieškovas dėl tarp šalių kilusio ginčo yra kreipęsis į kompetentingą instituciją siekdamas išspręsti ginčą ne teismo tvarka, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį nuspręsdamas ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, dėl ko yra pagrindas ginčijamą nutartį dalyje, kuria ieškovo ieškinys paliktas nenagrinėtu, panaikinti (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

Atskirąjį skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartį dalyje dėl ieškovo R. Z. ieškinio atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“ palikimo nenagrinėtu ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.