Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

gynėjams advokatams Gediminui Bukauskui, Birutei Strimaitytei, Violetai Mikutavičienei, Laimai Balčiūnienei, Jaroslavui Mikšai, Jolantai Teresei Litvinskienei, Leonorai Vasiliauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro bei nuteistųjų T. V. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 249 str. 1 d. (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakciją) ir 178 str. 3 d., 302 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją), BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d., o taip pat baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 str. 3 d., ir nuteistas:

- pagal BK 249 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 metų;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. dėl W. G. ir J. G. dokumentų pagrobimo laisvės atėmimu 10 mėnesių;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. dėl G. Ž. dokumentų pagrobimo laisvės atėmimu 10 mėnesių;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Mercedes Benz Vito“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „VW Bora Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Audi Alroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. dėl K. G. dokumento pagrobimo laisvės atėmimu 10 mėnesių;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Land Rover Freelander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 187 str. 3 d. dėl UAB „Antikora“ turto sugadinimo laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „VW Transporter Kombi Maktuniversal“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. dėl A. T. ir J. K. dokumentų pagrobimo laisvės atėmimu 10 mėnesių;

- pagal BK 25 str. 4 d., 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. dėl D. M. dokumentų pagrobimo laisvės atėmimu 10 mėnesių;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. dėl UAB „Club & Company“ bei K. H. R. dokumentų pagrobimo laisvės atėmimu 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 5, 6 d., apėmimo būdu subendrintos šios T. V. paskirtos bausmės:

- už automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę ir W. G., J. G. dokumentų pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams;

- už automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę ir Ž. dokumentų pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams;

- už automobilio „Audi Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę ir K. G. dokumento pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams;

- už automobilio „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę ir UAB „Antikora“ turto sugadinimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 187 str. 3 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams;

- už automobilio „VW Transporter Kombi Maktuniversal“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę ir A. T. bei J. K. dokumentų pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams;

- už automobilio „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę ir J. S. M. dokumentų pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams;

- už automobilio „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę ir UAB „Club & Company“ bei K. H. R. dokumentų pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 str., šios bausmės subendrintos su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 249 str. 1 d., 178 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. (už automobilių „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Mercedes Benz Vito“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „VW Bora Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Land Rover Freelander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystes) ir T. V. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 189 str. 2 d. T. V. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 249 str. 1 d. (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakciją) ir 178 str. 3 d., 302 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją), BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d., 181 str. 2 d., bei baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 str. 3 d., ir nuteistas:

- pagal BK 249 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 metų;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. dėl W. G. ir J. G. dokumentų pagrobimo laisvės atėmimu 10 mėnesių;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. dėl G. Ž. dokumentų pagrobimo laisvės atėmimu 10 mėnesių;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Mercedes Benz Vito“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d., 178 str. 3 d. dėl automobilio „VW Bora Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Audi Alroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. dėl K. G. dokumento pagrobimo – laisvės atėmimu 10 mėnesių;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Land Rover Freelander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 187 str. 3 d., dėl UAB „Antikora“ turto sugadinimo – laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „VW Transporter Kombi Maktuniversal“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. dėl A. T. ir J. K. dokumentų pagrobimo laisvės atėmimu 10 mėnesių;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. dėl D. M. dokumentų pagrobimo laisvės atėmimu 10 mėnesių;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame buvusio turto vagystės laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. dėl UAB „Club & Company“ K. H. R. dokumentų pagrobimo laisvės atėmimu 10 mėnesių;

- pagal BK 181 str. 2 d. dėl turto prievartavimo iš S. M. laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 5, 6 d., apėmimo būdu subendrintos ir A. V. paskirtos bausmės:

- už automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę ir W. G., J. G. dokumentų pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams;

- už automobilio „Toyota RAV 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę ir G. Ž. dokumentų pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams;

- už automobilio „Audi Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę ir K. G. dokumento pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams;

- už automobilio „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę ir UAB „Antikora“ turto sugadinimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 187 str. 3 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams;

- už automobilio „VW Transporter Kombi Maktuniversal“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę ir A. T., J. K. dokumentų pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams;

- už automobilio „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę ir J. S. M. dokumentų pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams;

- už automobilio „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę ir UAB „Club & Company“, K. H. R. dokumentų pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. šios bausmės subendrintos su A. V. pagal BK 249 str. 1 d., 178 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. (už automobilių „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota RAV 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Mercedes Benz Vito“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota RAV 4“, valst. Nr(duomenys neskelbtini), „VW Bora Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Land Rover Freelander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystes) ir BK 181 str. 2 d. (už S. M. turto prievartavimą) paskirtomis bausmėmis ir A. V. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 189 str. 2 d. A. V. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

S. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 249 str. 1 d. (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakciją) ir 178 str. 2 d., 178 str. 3 d., 302 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją), BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d., 181 str. 2 d., bei baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 str. 3 d., ir nuteistas:

- pagal BK 249 str. 1 d., pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p. laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. dėl W. G. ir J. G. dokumentų pagrobimo, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 3 mėnesiams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. dėl G. Ž. dokumentų pagrobimo, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 3 mėnesiams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Mercedes Benz Vito“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „VW Bora Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Audi Alroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. dėl K. G. dokumento pagrobimo, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 3 mėnesiams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Land Rover Freelander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 187 str. 3 d. dėl UAB „Antikora“ turto sugadinimo laisvės apribojimu 3 mėnesiams;

- pagal BK 25 str. 4 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį „BMW 525“, valst. Nr. SX-RT-28, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 10 mėnesių;

- pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. ((duomenys neskelbtini), ir jame buvusio turto vagystės laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 178 str. 2 d. dėl automobilio „Audi 80 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)vagystės laisvės apribojimu 10 mėnesių;

- pagal BK 181 str. 2 d. dėl turto prievartavimo iš S. M., pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 7 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 5, 6 d., apėmimo būdu subendrintos ir S. A. paskirtos bausmės:

- už automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę ir W. G., J. G. dokumentų pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams;

- už automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę ir G. Ž. dokumentų pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams;

- už automobilio „Audi Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę ir K. G. dokumentų pagrobimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 302 str. 1 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams;

- už automobilio „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę ir UAB „Antikora“ turto sugadinimą (pagal BK 178 str. 3 d. ir 187 str. 3 d.) paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str., šios bausmės subendrintos su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 249 str. 1 d., 178 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. (už automobilių „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Mercedes Benz Vito“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „VW Bora Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Land Rover Freelander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystes) bei BK 178 str. 2 d., 181 str. 2 d. (už automobilio „Audi 80 Avant“, valst. Nr(duomenys neskelbtini) vagystę ir S. M. turto prievartavimą) ir S. A. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 2 metams, uždraudžiant nuteistajam palaikyti bet kokius ryšius su T. V., A. V., V. P., A. Š., įpareigojant nuo 23.00 val. iki 5.00 val. būti namuose, 200 valandų išdirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 3, 9 d., 65 str. 2 d., ši bausmė subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams ir 20 MGL dydžio (2500 Lt) bauda, uždraudžiant nuteistajam palaikyti bet kokius ryšius su T. V., A. V., V. P., A. Š., įpareigojant nuo 23.00 val. iki 5.00 val. būti namuose, 200 valandų išdirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose.

A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d., (dėl automobilio „Audi 80 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės) ir nuteistas 56 MGL dydžio (7000 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., ši bausmė subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 72 MGL dydžio (9000 Lt) bauda.

V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 181 str. 2 d. (už turto prievartavimą iš S. M.) ir, taikant BK 54 str. 3 d., jam paskirta 64 MGL dydžio (8000 Lt) bauda.

Iš T. V., A. V., S. A. solidariai priteista: 80 341 Lt - W. G.‘ei, 260 Lt - G. Ž., 3 884 Lt - UAB „Aliksta“, 140 175,97 Lt - UAB „Fortransas“, 220 Lt - D. Č., 9 800 Lt - R. T.‘ui, 8 190 Lt - K. G., 17 545,82 Lt - UAB „Audiosistemos“, 19 465 Lt - S. M., 1 200 Lt - UAB „Antikora“.

Iš T. V., A. V., S. A., V. P. solidariai priteista: 1 000 Lt - G. P., 2 000 Lt - H. G. M., 8 560 Lt - S. R..

Iš T. V., A. V., V. P. solidariai priteista 45 566 Lt - J. S. M., 14351,07 Lt - UAB „Z. R.“, 467 Lt - M. S., 685 Lt - I. R., 4986,02 Lt - UAB „Club & Company“.

Vadovaujantis BK 72 str., nuspręsta konfiskuoti nusikaltimų priemones – automobilius „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą J. K. vardu, „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą V. P. vardu, „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą J. V. vardu, taip pat konfiskuoti mobilaus ryšio telefoną „Siemens“ su SIM kortele, paimtą 2004-03-10 kratos metu (duomenys neskelbtini)pas V. P., mobilaus ryšio telefonus „Nokia 6100“ su SIM kortele ir „Nokia 5110“ su SIM kortele, paimtus 2004-03-10 A. V. kratos metu, mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5210“ su SIM kortele, paimtus 2004-03-10 D. S. asmens kratos metu.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti V. P. bei R. U., dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. V., A. V., S. A. nuteisti už tai, kad jie ir V. P. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje bendrai darant sunkius nusikaltimus – didelės vertės svetimo turto (automobilių) vagystes bei kitas nusikalstamas veikas, kurias padarė tokiomis aplinkybėmis.

Tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip nuo 2003 m. gegužės mėnesio, T. V. ir A. V., o taip pat ir V. Š., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas BPK 212 str. 7 p., BK 39¹ str. pagrindu, pradėjo dalyvauti D. S., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas BPK 3 str. 7 p. pagrindu dėl šio asmens mirties, sukurtame ir vadovaujamame nusikalstamame susivienijime, veikusiame iki 2004 m. vasario pabaigos; nuo 2003 m. pavasario - gegužės mėnesio, šio susivienijimo veikloje T. V. ir A. V. pasiūlymu pradėjo dalyvauti S. A., veikęs iki 2003 m. gruodžio vidurio, o nuo 2003 m. lapkričio pabaigos to paties nusikalstamo susivienijimo veikloje iki 2004 m. vasario pabaigos dalyvavo V. P.. Dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje nuteistieji veikė pasiskirstę vaidmenis ir užduotis, kiekvienas atlikdamas savo funkciją. Tiesiogiai vagystėse dalyvavo T. V., A. V. bei jų nurodymus vykdę S. A. ir V. P.. Bendriems nusikalstamiems ketinimams įgyvendinti nusikalstamo susivienijimo veikloje dalyvavę nuteistieji įgijo ir naudojo įrankius bei priemones: visrakčius, atsuktuvus, specialius, tarp jų ir elektroninius, prietaisus automobilių spynų užraktams ištraukti, palydovinės apsauginės sistemos (signalizacijos) bangoms slopinti, pagrobtų automobilių varikliams užvesti, naujiems raktams su skaitmeniniu kodu gaminti, papildomiems transponderiams įprogramuoti, radijo stotį, kurios pagalba buvo klausomasi policijos radijo ryšio eteriu perduodamų pranešimų, mobiliojo ryšio telefonus ir korteles tarpusavio ryšiams palaikyti; įgijo ir naudojo automobilius „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (registruotą J. K. vardu), „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (registruotą J. V. vardu), „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (registruotą V. P. vardu), „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (registruotą M. V. vardu), „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (registruotą G. V. vardu), „Mitsubishi Galant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (registruotą D. K. vardu), „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (priklausantį R. S.), kuriuos naudojo vykstant į nusikaltimų padarymo vietas, tempiant bei lydint pagrobtuosius automobilius, o pastarųjų slėpimui (iki jų realizavimo) nuomojo ir naudojo patalpas – (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei priklausantį angarą (duomenys neskelbtini)r., privačių asmenų garažus Nr. 147 ir Nr. 59, esančius (duomenys neskelbtini), Nr. 73 ir Nr. 40 – (duomenys neskelbtini), sodybą (duomenys neskelbtini). Siekiant paslėpti nusikaltimų pėdsakus ir pašalinti vagysčių metu padarytus sugadinimus bei kliūtis realizuojant pavogtus automobilius, buvo pasitelkti kiti asmenys, gebantys tai padaryti, tai yra, D. S. pasiūlymu įtrauktas į nusikalstamo susivienijimo veiklą V. Š., kuris pakeisdavo (pervirindavo) tokių automobilių identifikacinius numerius, sumontuodavo, pakeisdavo signalizacijų sistemas. Realizavus pagrobtus automobilius, buvo gaunamos lėšos, kurių dalis buvo paskirstoma nusikalstamo susivienijimo nariams ar kitiems bendrininkams pagal jų indėlį į nusikalstamą veiklą.

Tokiu būdu, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, nuteistieji padarė šias nusikalstamas veikas:

T. V., A. V. ir S. A. pagrobė didelės vertės svetimą turtą: 2003 m. gegužės 10 d., nuo 01.00 iki 04.00 val., Trakuose, viešbučio „Trakai“, esančio Ežero g. 7, aikštelėje, tuo metu, kai T. V. nurodytoje aikštelėje, o S. A. – iš netoli esančio vaikų darželio „Obelėlė“ teritorijos Trakų g. 13 stebėjo aplinką, A. V. prasuko 42 000 Lt vertės automobilio „Audi A6“, valst. Nr. 5758 MAK, priklausančio A. B., vairuotojo durelių ir užvedimo spyneles, panaudodamas specialų prietaisą, užvedė minėtą automobilį „Audi A6“ ir iš vagystės vietos su pagrobtu automobiliu bei jame buvusiu A. B. priklausančiu turtu, t.y. 138 Lt vertės konjako buteliu, 207 Lt vertės konditerijos gaminiais, 276 Lt vertės 2 kvepalų buteliukais (viso turto už 621 Lt), nuvyko į tyrimo nenustatytą vietą, kur paslėpė pagrobtą automobilį.

T. V., A. V. ir S. A. pagrobė didelės vertės svetimą turtą bei dokumentus: 2003 m. birželio 15 d., apie 03.00 val., (duomenys neskelbtini)k., I. B. sodyboje, tuo metu, kai T. V. šioje sodyboje, o S. A. netoli geležinkelio pervažos, Rūdiškėse, Palieknės g., stebėjo aplinką, A. V. prasuko 75 900 Lt vertės automobilio „VW Passat“, valst. Nr. XL-BS-70, priklausančio W. G., vairuotojo durelių ir užvedimo spyneles, pagrobė šį automobilį, kuriame buvo nukentėjusiesiems priklausantys asmens dokumentai bei turtas, t. y. W. G. Olandijos piliečio pasas ir vairuotojo pažymėjimas, J. G. Olandijos piliečio pasas ir vairuotojo pažymėjimas, 2 banko kortelės, kelioninio namuko dokumentai, sveikatos pažymėjimas, 300 Lenkijos zlotų (231 Lt), 50 eurų (173,5 Lt), 1 035 Lt vertės automobilio radijas, 69 Lt vertės telefonas ir telefono kortelės, 1 638,75 Lt vertės 4 meškerės, 172,5 Lt vertės 2 žuvų gaudymo aliarmo signalai, 690 Lt vertės liemenė su žuvų gaudymo įranga, 69 Lt vertės krepšys su trim kėdutėmis žvejybai, 155,25 Lt vertės suolas, 51,75 Lt vertės sviedinys, 69 Lt vertės akiniai, 86,25 Lt vertės 2 lietsargiai, bendrai turto už 4 441 Lt. T. V. ir S. A. lydint automobiliu „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)A. V. nuvažiavo pagrobtuoju „VW Passat“ į G. P. priklausančią sodybą, esančią „Gilušio“ sodų bendrijoje, Trakų r., kur laikinai jį paslėpė. Kitą dieną, vakare, A. V. pagrobtu automobiliu „VW Passat“, T. V. ir S. A. lydint automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į M. B. sodybą, esančią Laičių k., Elektrėnų sav. teritorijoje, ir ten pagrobtą automobilį paslėpė.

T. V., A. V. ir S. A. pagrobė didelės vertės svetimą turtą bei dokumentus: 2003 m. liepos 8 d., nuo 02.00 val. iki 08.40 val., Vilniuje, Miežių g., namo Nr. 6 aikštelėje, tuo metu, kai T. V. šioje aikštelėje, o S. A. – netoli esančioje Baltupio - Mokslininkų g. sankryžoje stebėjo aplinką, A. V. iš anksto pasigamintu raktu atrakino 60 534 Lt vertės automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „Aliksta“, vairuotojo dureles bei užvedimo spynelę ir pagrobtą automobilį, kuriame buvo ir G. Ž. dokumentai – įgaliojimas, draudimo polisas bei G. Ž. priklausantis turtas – 100 Lt vertės 10 kompaktinių plokštelių, 60 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono laisvų rankų įranga, 100 Lt vertės vaikiška automobilio sėdynė – viso turto už 260 Lt, prikabino prie V. V. vairuojamo, 2003 m. gegužės 10 d. Trakuose pavogto automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo automobiliu („Audi A6“), S. A. lydint automobiliu „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nutempė A. V. vairuojamą pagrobtą automobilį „Toyota RAV4“ iš vagystės vietos į V. S. priklausantį garažą Nr. 147, esantį Vilniaus g. 88 a, Vievyje, kur jį paslėpė. Po to, 2003 m. liepos mėn., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, minėtame garaže T. V. nurodymu pagrobtame automobilyje V. Š. (jo atžvilgiu tyrimas nutrauktas), nuėmė signalizaciją, įstatė perprogramuotą kompiuterį, transponderį, o vėliau, 2003 m. vasarą - rudens pradžioje, tiksliai tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis automobilis buvo realizuotas.

T. V., A. V. ir S. A. pagrobė didelės vertės svetimą turtą: 2003 m. liepos 11 d., apie 03.00 val., Vilniuje, M. P. g. namo Nr. 5 aikštelėje, tuo metu kai T. V. šioje aikštelėje, o S. A. – netoli esančioje Vydūno - Karaliaučiaus g. sankryžoje stebėjo aplinką, A. V. iš anksto pasigamintu raktu atrakino 88 745,77 Lt vertės automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „VB Lizingas“, vairuotojo dureles ir užvedimo spynelę. Po to, pagrobtą automobilį, kuriame buvo ir D. Č. priklausantis turtas – 30 Lt vertės pagalvė „Toyota“, 20 Lt vertės pakabukas, 70 Lt vertės akiniai, 100 Lt vertės 5 kompaktiniai diskai, viso turto už 220 Lt, prikabino prie T. V. vairuojamo, 2003 m. gegužės 10 d. Trakuose pavogto automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo, S. A. lydint automobiliu „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nutempė A. V. vairuojamą pagrobtą automobilį „Toyota RAV4“ iš vagystės vietos į R. B. priklausantį garažą Nr. 59, esantį (duomenys neskelbtini), kur jį paslėpė. Po to, 2003 m. vasarą - rudenį, tiksliai tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis automobilis buvo realizuotas.

T. V., A. V. ir S. A. pagrobė didelės vertės svetimą turtą: 2003 m. rugsėjo 1 d., apie 01.00 val., Birštone, B. Sruogos g. 25, UAB „Birštono šiluma“ saugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, tuo metu, kai T. V. šioje aikštelėje, o S. A. B. Sruogos g. stebėjo aplinką, A. V. prasuko 32 594 Lt vertės automobilio „Mercedes Benz Vito“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „Tombetis“, vairuotojo durelių bei užvedimo spyneles, kartu su T. V. metalo žirklėmis iškirpo aikštelės tvoros dalį. Po to A. V. ir S. A. išstūmė pagrobtą automobilį iš vagystės vietos pro iškirptą tvoroje angą į B. Sruogos gatvę, kur A. V. ir S. A. prikabino jį prie T. V. vairuojamo automobilio „Mitsubishi Galant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šiuo automobiliu („Mitsubishi Galant“), kartu su S. A. nutempė A. V. vairuojamą automobilį „Mercedes Benz Vito“ į R. B. priklausantį garažą Nr. 59, esantį (duomenys neskelbtini), kur jį paslėpė. 2003 m. rugsėjo - spalio mėn., dienos metu, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, degalinėje, esančioje automagistralės Kaunas - Klaipėda 150 kilometre, nuteistieji automobilį „Mercedes Benz Vito“ realizavo tyrimo nenustatytiems asmenims.

T. V., A. V. ir S. A. pagrobė didelės vertės svetimą turtą: 2003 m. rugsėjo 10 d., apie 03.00 val., (duomenys neskelbtini)k., R. T. priklausančioje sodyboje, tuo metu, kai T. V. ir S. A. stebėjo sodybos aplinką, A. V. iš anksto pasigamintu raktu atrakino 97 700 Lt vertės automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio R. T., vairuotojo durelių ir užvedimo spyneles, o S. A. pagrobtą automobilį prikabino prie T. V. vairuojamo automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo automobiliu („Audi V8“), S. A. lydint automobiliu „Mitsubishi Galant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nutempė A. V. vairuojamą pagrobtą automobilį „Toyota RAV4“ iš vagystės vietos į V. S. priklausantį garažą Nr. 147, esantį (duomenys neskelbtini), kur jį paslėpė. Po to, 2003 m. rugsėjo mėn., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, minėtame garaže, T. V. nurodymu, pagrobtame automobilyje V. Š. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas) nuėmė signalizaciją, įstatė perprogramuotą kompiuterį, transponderį, vėliau – 2003 m. rudenį, tiksliai tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis automobilis „Toyota RAV4“ buvo realizuotas.

T. V., A. V., S. A. ir V. P. pagrobė didelės vertės svetimą turtą: 2003 m. rugsėjo 13 d., apie 23.00 val., Trakuose, šalia viešbučio „Rotušė“, esančio Vytauto g. 1, automobilių stovėjimo aikštelėje, tuo metu, kai T. V. ir S. A. šioje aikštelėje stebėjo aplinką, A. V. specialiu prietaisu ištraukė 46 623,90 Lt vertės automobilio „VW Bora Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio Latvijos Respublikos AB „Latvijas Unibanka“, vairuotojo durelių spynelę, po to, kartu su T. V., automobiliu „Mitsubishi Galant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvykę iš įvykio vietos pasigamino raktą, tinkamą atrakinti „VW Bora“ durų ir užvedimo spyneles. Vėliau, 2003 m. rugsėjo 14 d., apie 02.45 val. Trakuose, šalia viešbučio „Rotušė“, esančio Vytauto g. 1, automobilių stovėjimo aikštelėje, tuo metu, kai T. V. ir S. A. šioje aikštelėje stebėjo aplinką, A. V. pagamintu raktu atrakino automobilio „VW Bora“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo durelių ir užvedimo spyneles, o S. A. pagrobtą automobilį, kuriame buvo ir G. P. priklausantis turtas - 138 Lt vertės 5 kompaktiniai diskai, 103,50 Lt vertės 2 lietsargiai, 69 Lt vertės automobilinė vaikiška sėdynė, 690 Lt vertės dėžė su instrumentais (viso turto už 1 000,50 Lt), prikabino prie T. V. vairuojamo automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo automobiliu („Audi V8“) T. V. ir S. A. nutempė A. V. vairuojamą automobilį „VW Bora“ iš vagystės vietos į V. S. priklausantį garažą Nr. 147, esantį (duomenys neskelbtini), kur jį paslėpė. 2004 m. vasario mėn., vakare, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, degalinėje, esančioje šalia automagistralės Kaunas-Klaipėda, prie Kryžkalnio, T. V., A. V. ir V. P. automobilį „VW Bora“ realizavo tyrimo nenustatytiems asmenims.

T. V., A. V. ir S. A. pagrobė didelės vertės svetimą turtą bei dokumentus: 2003 m. rugsėjo 27 d., apie 24.00 val., (duomenys neskelbtini)k., poilsiavietėje „S. B.“, tuo metu, kai nusikalstamo susivienijimo narys S. A. miškelyje prie poilsiavietės, o T. V. minėtoje poilsiavietėje stebėjo aplinką, A. V. specialiu prietaisu ištraukė 177365 Lt vertės automobilio „Audi Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „Audiosistemos“ durelių spynelę, nustatė šios spynelės kodą, po ko kartu su T. V. automobiliu „Mitsubishi Galant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvyko iš įvykio vietos pasigaminti raktą, tinkamą atrakinti automobilio „Audi Allroad“ durų bei užvedimo spyneles. 2003 m. rugsėjo 28 d., apie 03.00 val., (duomenys neskelbtini)k., poilsiavietėje „S. B.“, tuo metu, kai T. V. prie poilsiavietės miškelyje, o S. A. poilsiavietėje stebėjo aplinką, A. V. pagamintu raktu atrakino automobilio „Audi Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo durelių ir užvedimo spyneles, o S. A. pagrobtą automobilį, kuriame gulėjo K. G. priklausantis asmens dokumentas – Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto studijų knygelė bei turtas – 700 Lt vertės striukė „HO“, 6 500 Lt vertės fotoaparatas „Minolta“, 40 Lt vertės rankšluostis, 150 Lt vertės šortai „Nike“, 400 Lt vertės portfelis „Samsonite“, 20 Lt vertės Lietuvos Respublikos Konstitucijos leidinys, 20 Lt vertės LR civilinio kodekso leidinys, 40 Lt vertės LR CK komentaro leidinys, 40 Lt vertės du LR baudžiamojo kodekso leidiniai, 20 Lt vertės LR baudžiamojo proceso kodekso leidinys, 10 Lt vertės 3 sąsiuviniai, 250 Lt vertės 5 kompaktiniai diskai (viso turto už 8 190 Lt), prikabino prie T. V. vairuojamo automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo „Audi V8“ automobiliu kartu su S. A., D. S. lydint automobiliu „BMW 530D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nutempė A. V. vairuojamą automobilį „Audi Allroad“, kuriame pastarasis laikė prietaisą, slopinantį palydovinės signalizacijos bangas, iš vagystės vietos į (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei priklausantį angarą, esantį (duomenys neskelbtini)r., kur jį paslėpė. Po to, 2003 m. rugsėjo mėn., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, minėtame angare V. Š. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas) nuėmė palydovinę signalizaciją, įstatė perprogramuotą kompiuterį, transponderį, pakeitė vairuotojo durelių ir užvedimo spyneles. 2003 m. rudenį, tiksliai tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis automobilis „Audi Allroad“ buvo realizuotas.

T. V., A. V. ir S. A. pagrobė didelės vertės svetimą turtą: 2003 m. spalio 10 d., apie 03.00 val., (duomenys neskelbtini)esančio namo kieme, tuo metu, kai T. V. namo kieme, o S. A. Kranto g. stebėjo aplinką, A. V., panaudodamas specialų prietaisą, medvaržčius, išrovė 56 000 Lt vertės automobilio „Land Rover Freelander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), , priklausančio S. M., vairuotojo durelių, bagažinės ir užvedimo spyneles, po to kartu su T. V. ir S. A. išstūmė pagrobtą automobilį iš vagystės vietos į Kranto gatvę, kur S. A. šį automobilį, kuriame buvo ir S. M. priklausantis turtas – 69 Lt vertės įspėjamasis ženklas, 34,5 Lt vertės liemenė, 51,75 Lt vertės sulankstomas semtuvėlis, 1 725 Lt vertės kompaktiniai diskai, 100 eurų (atitinka 345 Lt), 86,25 Lt vertės rankinė, 172,5 Lt vertės šveicariškas peiliukas, 690 Lt vertės instrumentų dėžė, 34,5 Lt vertės alaus dėžė, 34,5 Lt vertės lietsargis „TMP“, 138 Lt vertės vairo užraktas, 103,5 Lt vertės 3 antklodės, 310,5 Lt vertės viena pora batų, 345 Lt vertės sąskaita už durų užrakto sutaisymą, 345 Lt vertės akiniai, 69 Lt vertės buksyravimo trosas, 6,9 Lt vertės vaikiška knygelė, 690 Lt vertės automobilio magnetola „Panasonic“, 69 Lt vertės kelių žemėlapis (iš viso turto už 5 319,9 Lt), prikabino prie T. V. vairuojamo automobilio „Mitsubishi Galant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)šiuo automobiliu („Mitsubishi Galant“) kartu su S. A. tempė Kranto gatve A. V. vairuojamą automobilį „Land Rover Freelander“, kol šis užsivedė. Po to, T. V. ir S. A. lydint automobiliu „Mitsubishi Galant“, A. V. nuvažiavo pagrobtuoju „Land Rover Freelander“ į R. B. priklausantį garažą Nr. 59, esantį (duomenys neskelbtini), kur jį paslėpė. Vėliau, 2003 m. spalio - lapkričio mėn., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, minėtame garaže, T. V. nurodymu V. Š. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas) mėgino užvesti automobilį „Land Rover Freelander“, kuris buvo slepiamas iki jo suradimo, t. y. 2004 m. kovo 10 d. kratos.

T. V., A. V. ir S. A. pagrobė didelės vertės svetimą turtą bei sugadino nedidelės vertės svetimą turtą: 2003 m. lapkričio 3 d., apie 24.00 val., (duomenys neskelbtini)namo kieme, tuo metu, kai T. V. ir S. A. stebėjo aplinką Alinkos g. ir namo kieme, A. V. specialiu prietaisu ištraukė 130 000 Lt vertės automobilio „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio UAB „Ausga“, bagažinės durelių spynelę, po to su T. V. automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvyko iš įvykio vietos pasigaminti raktą, tinkamą atrakinti „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių ir užvedimo spyneles. 2003 m. lapkričio 4 d., 03.43 val., T. V. Alinkos g., o S. A. namo kieme stebint aplinką, A. V. pagamintu raktu atrakino minėto automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo dureles ir užvedimo spynelę, o S. A., siekdamas apsunkinti nusikalstamo susivienijimo narių galimą persekiojimą, tyčia pradūrė tame pačiame kieme stovėjusio automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio UAB „Antikora“, dviejų ratų padangas, padarydamas UAB „Antikora“ 220 Lt žalą; prikabinę pagrobtą automobilį „Toyota Land Cruiser“ prie T. V. vairuojamo automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo, siekdami paslėpti užvaldytą „Toyota Land Cruiser“ Lieponių žemės ūkio bendrovei priklausančiame angare, (duomenys neskelbtini)r. Iš vagystės vietos automobiliu „Audi V8“ T. V. su S. A. nutempė A. V. vairuojamą automobilį „Toyota Land Cruiser“ už Rūdiškių, Trakų r., pakeliui pastarasis sudaužė automobilio „Toyota Land Cruiser“ signalizaciją, tačiau, suveikus pagrobtame automobilyje įrengtai palydovinės apsaugos sistemai, apie šio automobilio vagystę buvo pranešta jo apsaugą vykdančiai Lietuvos policijos Apsaugos organizavimo tarnybai, tuomet policijos pareigūnams pradėjus persekioti pagrobtą automobilį, T. V., A. V. ir S. A. paliko „Toyota Land Cruiser“ kelio Žeronys - Tiltai 4 kilometre, Trakų rajone.

T. V., A. V., S. A. ir V. P. pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą: 2003 m. lapkričio 24 d., apie 03.00 val., siekdami įvykdyti didelės vertės automobilio vagystę, Vilniuje, Pajautos g., namo Nr. 13 aikštelėje, tuo metu, kai T. V. šioje aikštelėje, S. A. netoli esančioje Karaliaučiaus - Vydūno g. sankryžoje stebėjo aplinką ir be to, pastarasis per raciją klausėsi policijos radijo eterio, kad esant reikalui įspėtų nusikalstamo susivienijimo narius, jei apie daromą vagystę būtų pranešta policijai, V. P. stebėjo aplinką netoli esančioje Tolminkiemio g., šalia namo Nr. 15, tuo tarpu A. V., panaudodamas specialų prietaisą ir medvaržtį, ištraukė 55 000 Lt vertės automobilio „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio H. G. M., vairuotojo durelių spynelę, atrakino dureles, po to, siekdamas ištraukti užvedimo spynelę, įsuko į ją medvaržtį, tačiau kaltinamieji vagystės nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes į nusikaltimo vietą atvyko policijos pareigūnai.

T. V., A. V. ir V. P. pagrobė didelės vertės svetimą turtą bei dokumentus: 2003 m. lapkričio 26 d., apie 03.30 - 04.00 val., (duomenys neskelbtini)k., AB „Vingriai“ poilsio bazės „D.“ aikštelėje, tuo metu, kai T. V. ir V. P. šioje aikštelėje stebėjo aplinką, A. V. iš anksto pasigamintu raktu atrakino 75 249,2 Lt vertės automobilio „VW Transporter Kombi Maktuniversal“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio Estijos Respublikos AB „RT Ehitus“, vairuotojo durelių, užvedimo spyneles, o T. V. ir V. P. išstūmė pagrobtą automobilį iš aikštelės, po to V. P. pagrobtą automobilį, kuriame buvo ir AB „RT Ehitus“ priklausantys dokumentai ir turtas – to paties automobilio transporto priemonės registracijos liudijimas, techninės apžiūros talonas, priekabos registracijos liudijimas, draudimo pažymėjimai, 2 vnt. 1 584 Lt vertės kelio šablonų, 41 Lt vertės 10 m ilgio matavimo juosta, 98,5 Lt vertės 30 m matavimo juosta, 755 Lt vertės 4 laikikliai, 551,5 Lt vertės raktų komplektas, 158,4 Lt vertės 2 indai su dyzeliniu kuru, 83,6 Lt vertės žibintuvas (iš viso turto už 3272 Lt), šios bendrovės darbuotojų A. T. asmens dokumentas, t. y. Estijos Respublikos piliečio pasas, pastarajam priklausantis turtas – 2 buteliai 44 Lt vertės alkoholinio gėrimo „Vana Tallinn“, 24,64 Lt vertės 8 cigarečių „L&M“ pakeliai (viso šio asmens turto už 68,64 Lt), J. K. asmens dokumentas – Estijos Respublikos piliečio pasas, prikabino prie T. V. vairuojamo automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo kartu su V. P. nutempė A. V. vairuojamą, vagystės metu užvaldytą automobilį „VW Transporter Kombi Muktuniversal“ iš vagystės vietos į Trakų r., Salkininkų k., esančios Salkininkų pradinės mokyklos kiemą. Ten, išlaužus automobilio „VW Transporter Kombi Maktuniversal“ signalizaciją, paslėpė pagrobtą automobilį, kur 2003 m. lapkričio 26 d., apie 20.00 val., jį surado policijos pareigūnai.

T. V., A. V., S. A. ir V. P. pagrobė didelės vertės svetimą turtą: 2003 m. gruodžio 9 d., apie 22.00 - 22.30 val., Vilniuje, Avižų g., namo Nr. 13 aikštelėje, tuo metu, kai T. V. Avižų g. per radijo stotį klausėsi policijos radijo eterio, kad įspėtų bendrininkus, jei apie daromą automobilio vagystę būtų pranešta policijai, ir kartu su V. P. stebėjo aplinką, A. V. specialiu prietaisu ištraukė 56 000 Lt vertės automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „Hanza Lizingas“, vairuotojo durelių spynelę, nustatė spynelės kodą, po to trise – A. V., T. V. ir V. P. automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į TŪB „S.“, V. K. g. 7-14, Vilniuje, kur pagal nurodytos spynelės kodą pasigamino raktą, tinkamą atrakinti automobilio durų ir užvedimo spyneles. Vėliau, 2003 m. gruodžio 10 d., apie 03.55 val., Vilniuje, Avižų g. namo Nr. 13 aikštelėje, tuo metu, kai T. V. toje pačioje aikštelėje, S. A. netoli esančioje Baltupio - Mokslininkų g. sankryžoje, o V. P. netoli esančioje Ateities g. namo Nr. 11 aikštelėje stebėjo aplinką ir per radijo stotį klausėsi policijos radijo eterio, kad esant reikalui įspėtų bendrininkus, A. V. pagamintu raktu atrakino automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo durelių ir užvedimo spyneles ir kartu su T. V. pagrobtą automobilį, kuriame buvo ir S. R. priklausantis turtas – odinių pirštinių pora 20 Lt vertės, krepšys 40 Lt vertės (viso turto už 60 Lt), prikabino prie pastarojo vairuojamo automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo automobiliu, S. A. lydint automobiliu „Mitsubishi Galant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš vagystės vietos nutempė A. V. vairuojamą „Toyota RAV4“, kuriame pastarasis laikė prietaisą, slopinantį palydovinės signalizacijos bangas, į J. B. priklausantį garažą Nr. 73, esantį (duomenys neskelbtini), kur jį paslėpė. Po to, 2003 m. gruodžio mėn., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, minėtame garaže, T. V. nurodymu, pagrobtame automobilyje „Toyota RAV4“ V. Š. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas) nuėmė signalizaciją. 2003 m. gruodžio mėn. pabaigoje, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, prie kavinės „Pušynėlis“, Verkšionių k., Vilniaus r., T. V., A. V. ir V. P. pagrobtą automobilį „Toyota RAV4“ realizavo tyrimo nenustatytiems asmenims.

T. V., A. V., V. P. pagrobė didelės vertės svetimą turtą ir dokumentus: 2003 m. gruodžio 31 d., apie 03.00 val. Vilniuje, Žirmūnų g., namo Nr. 12b kieme, kur T. V. stebėjo aplinką, o V. P. netoli esančiame Žirmūnų g. 18 namo kieme stebėjo aplinką ir per radijo stotį klausėsi policijos radijo eterio, kad įspėtų bendrininkus, jei apie daromą vagystę bus pranešta policijai, tuo metu A. V., panaudodamas specialų prietaisą ir medvaržčius, išrovė 144 900 Lt vertės automobilio „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio Ispanijos piliečio J. S. M. įmonei „Promociones Y Construcciones Rapicasa, S.L.“, vairuotojo durelių, užvedimo spyneles, po to, panaudodamas specialų prietaisą, užvedė nurodytą automobilį „BMW 520“ ir kartu su T. V. pagrobtu automobiliu, kuriame buvo ir J. S. M. dokumentai, - automobilio „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės registracijos liudijimas, draudimo polisas, 2 bankinės knygelės, ir pastarajam priklausantis turtas – 1050 Lt vertės 15 kompaktinių diskų, 25 Lt vertės 5 kasetės, 750 Lt vertės staliaus įrankių komplektas, 35 Lt vertės 2 žemėlapiai, 70 Lt vertės aukštos įtampos laidai, 150 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono laisvų rankų įranga „Sharp“, 40 Lt vertės automobilinis pakrovėjas, 20 eurų (70 Lt), 200 Lt vertės auksinis auskaras, 15 Lt vertės akiniai, 795 Lt vertės akiniai „Police“, 966 Lt vertės fotoaparatas „Canon“ (viso turto už 4 166 Lt), nuvyko į J. B. priklausantį garažą Nr. 73, esantį (duomenys neskelbtini), kur paslėpė pagrobtą automobilį. 2004-01-13, apie 11.00 val., siekiant nuslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus ir realizuoti pagrobtą „BMW 520“, minėtame garaže T. V. prie pagrobto automobilio „BMW 520“ pritvirtino valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurie 2004 m. sausio 12 d. vakare, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, Vilniuje, Trakų Vokėje, Žalioji aikštė g., prie namo Nr. 7 buvo nuimti nuo L. V. priklausančio automobilio „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2004 m. sausio 13 d. dienos metu, šalia automagistralės Kaunas - Klaipėda, apie 20 km atstumu nuo Kryžkalnio, T. V. su V. P., pagrobtą automobilį „BMW 520“ realizavo tyrimo nenustatytiems asmenims.

T. V., A. V. ir V. P. pagrobė didelės vertės svetimą turtą: 2004 m. sausio 26 d., apie 01.30 val., Vilniuje, Biochemikų g. namo Nr. 5 aikštelėje, T. V. ir V. P. šalia šios aikštelės stebint aplinką, bei T. V. per raciją klausant policijos radijo eterio, kad įspėtų bendrininkus, jei apie daromą vagystę būtų pranešta policijai, A. V. specialiu prietaisu ištraukė 47 500 Lt vertės automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „Z. R.“, vairuotojo durelių spynelę, nustatė šios spynelės kodą, po to T. V. automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvyko iš įvykio vietos pasigaminti raktą, tinkamą atrakinti minėto automobilio „Toyota RAV4“ durų bei užvedimo spyneles. Vėliau 2004 m. sausio 27 d., apie 03.00 val., Vilniuje, Biochemikų g., namo Nr. 5 aikštelėje, tuo metu, kai T. V. toje pačioje aikštelėje stebėjo aplinką, V. P. netoliese, Molėtų pl., prie degalinės „Alsa“ stebėjo aplinką ir per raciją klausėsi policijos eterio, kad įspėtų bendrininkus, jei apie daromą vagystę būtų pranešta policijai, A. V. pagamintu raktu atrakino automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo durelių ir užvedimo spyneles ir kartu su T. V. pagrobtą automobilį, kuriame buvo ir V. S. priklausantis turtas – 8 kompaktiniai diskai 80 Lt vertės, šveicariškas peiliukas 65 Lt vertės, 3 raktų ryšulys 30 Lt vertės, 2 raktų ryšulys 40 Lt vertės (viso turto už 215 Lt), prikabino prie T. V. vairuojamo automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo automobiliu, V. P. lydint automobiliu „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nutempė A. V. vairuojamą pagrobtą automobilį „Toyota RAV4“ iš vagystės vietos į J. K. priklausantį garažą Nr. 40, esantį (duomenys neskelbtini), kur jį paslėpė. Po to, 2004 m. sausio mėn., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, minėtame garaže, T. V. nurodymu, V. Š. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas) nuėmė signalizaciją, įstatė perprogramuotą kompiuterį ir transponderį. 2004 m. vasario mėn., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, prie kavinės „Pušynėlis“, Verkšionių k., Vilniaus r., T. V., A. V. ir V. P. pagrobtą automobilį „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), realizavo tyrimo nenustatytiems asmenims.

T. V., A. V. ir V. P. pagrobė didelės vertės svetimą turtą: 2004 m. vasario 25 d., apie 22.00 val., Vilniuje, Marcinkevičiaus g., namo Nr. 17 aikštelėje, tuo metu, kai V. P. Marcinkevičiaus g. stebėjo aplinką ir per raciją klausėsi policijos radijo eterio, kad įspėtų bendrininkus, jei apie jų daromą vagystę būtų pranešta policijai, A. V. specialiu prietaisu ištraukė 53 000 Lt vertės automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „Hanza Lizingas“, vairuotojo durelių spynelę, nustatė šios spynelės kodą, po to (kartu su D. S.) automobiliu „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvyko iš įvykio vietos, pagal spynelės kodą pasigamino raktą, tinkamą atrakinti minėto automobilio „Toyota RAV4“ durų bei užvedimo spyneles. Vėliau 2004 m. vasario 26 d., apie 03.00 val., Vilniuje, Marcinkevičiaus g. namo Nr. 17 aikštelėje, tuo metu, kai T. V. toje pačioje aikštelėje stebėjo aplinką, V. P. netoli esančioje Žaliųjų ežerų g., namo Nr. 1 aikštelėje, stebėjo aplinką ir per raciją klausėsi policijos radijo eterio, kad įspėtų bendrininkus, jei apie jų daromą vagystę bus pranešta policijai, A. V. pagamintu raktu atrakino automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo durelių ir užvedimo spyneles, po to T. V. pagrobtą automobilį, kuriame buvo M. S. priklausantis turtas – 2 skėčiai 60 Lt vertės, Europos šalių žemėlapių rinkinys 20 Lt vertės, kompaktinių diskų dėklas „Police“ ir 15 kompaktinių diskų 465 Lt vertės, užtiesalas 30 Lt vertės, 4 raktai 20 Lt vertės (viso turto už 595 Lt), prikabino prie T. V. vairuojamo automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo iš vagystės vietos nutempė A. V. vairuojamą automobilį „Toyota RAV4“, kuriame pastarasis laikė prietaisą, slopinantį palydovinės signalizacijos bangas, į V. S. priklausantį garažą Nr. 147, esantį (duomenys neskelbtini), kur paslėpė pagrobtą automobilį. 2004 m. vasario mėn., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, minėtame garaže T. V. nurodymu pagrobtame automobilyje V. Š. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas), nuėmė signalizaciją, įstatė kompiuterį ir transponderį. „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo surastas minėtame garaže 2004 m. kovo 10 d. kratos metu.

T. V., A. V., V. P. pagrobė didelės vertės svetimą turtą ir dokumentus: 2004 m. vasario 27 d., apie 23.00 val. (duomenys neskelbtini)., namo Nr. 10 kieme, tuo metu, kai V. P. netoli (duomenys neskelbtini) autobusų stoties, Vytauto g. 90, o T. V. namo kieme stebėjo aplinką, A. V. specialiu prietaisu ištraukė 80 500 Lt vertės automobilio „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio UAB „Club & Company“, vairuotojo durelių spynelę, po to kartu su D. S. automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvyko iš įvykio vietos pagal spynelę pasigaminti raktą, tinkamą atrakinti minėto automobilio „BMW 316“ durų bei užvedimo spyneles. Po to, 2004 m. vasario 28 d., apie 02.00 val., Trakuose, Šilo g. namo Nr. 10 kieme, tuo metu, kai T. V. Šilo g., V. P. namo kieme stebėjo aplinką, A. V. pagamintu raktu atrakino automobilio „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių ir užvedimo spyneles, po to A. V. su V. P. išstūmė šį automobilį iš vagystės vietos į Šilo g., ten V. P. pagrobtą automobilį, kuriame buvo ir UAB „Club & Company“ dokumentai – automobilio „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos liudijimas Nr. 775564, techninės apžiūros talonas Nr. 00-0977654, techninės apžiūros rezultatų kortelės dublikatas Nr. 00-598658, 2 draudimo liudijimai Nr. 0009221, Nr. 0962101, K. H. R. įgaliojimai bei K. H. R. priklausantis turtas – 4 dėžės 100 Lt vertės, lietsargis 20 Lt vertės, automobilinė pompa 62 Lt vertės, ledo grandiklis 2 Lt vertės, vilkimo trosas 2 Lt vertės, kaitinimo spiralė 15 Lt vertės, 2 diržai 10 Lt vertės, 4 žemėlapiai 40 Lt vertės, medicininės pagalbos paketas 40 Lt vertės, mobilaus ryšio telefono laikiklis 10 Lt vertės, striukė „Toggi“ 500 Lt vertės, dveji akiniai 10 Lt vertės, ledo grandiklis „Eurocar“ 5 Lt vertės, zomšinės pirštinės 70 Lt vertės, medžioklinis peilis su dėklu 600 Lt vertės, 10 kompaktinių diskų su dėklu 40 Lt vertės, cigarečių „Marlboro“ blokas 45 Lt vertės (viso turto už 2 521 Lt), prikabino prie T. V. vairuojamo automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo automobiliu, V. P. lydint automobiliu „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nutempė A. V. vairuojamą automobilį „BMW 316“, kuriame pastarasis laikė prietaisą, slopinantį palydovinės signalizacijos bangas, iš vagystės vietos į J. K. priklausantį garažą Nr. 40, esantį (duomenys neskelbtini), kur jį paslėpė. Vėliau, 2004 m. vasario mėn. pabaigoje – 2004 m. kovo mėn. pradžioje, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, minėtame garaže T. V., A. V. pagrobtame automobilyje „BMW 316“ nuėmė kompiuterį perprogramavimui, o D. S. nurodymu, V. Š. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas) vogtame automobilyje „BMW 316“ nuėmė signalizaciją. Automobilis „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo surastas minėtame garaže 2004 m. kovo 9 d. kratos metu.

R. U. nuteistas už tai, kad bendrininkaudamas, tačiau pats nebūdamas nusikalstamo susivienijimo nariu, padėjo pagrobti didelės vertės svetimą turtą: 2001 m. balandžio mėn., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, Senuosiuose Trakuose, Trakų rajone, D. S. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas pastarajam mirus) pasiūlius, sutiko už piniginį atlygį nuolat taisyti nusikalstamo susivienijimo narių pavogtus automobilius ir pašalinti vagysčių metu padarytus automobilių sugadinimus – sutaisyti sulaužytas spyneles, sugadintą signalizacijos įrangą ir taip paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus bei pašalinti kliūtis nusikalstamo susivienijimo nariams realizuoti pavogtus automobilius. R. U. iš anksto pažadėjo atlikti nusikalstamo susivienijimo narių prašomus darbus ir taip padėti jiems padaryti automobilių vagystes. Naktį iš 2002 m. spalio 22 d. į 2002 m. spalio 23 d., nuo 22.00 val. iki 08.30 val. Vilniuje, iš Rygos g. esančio namo Nr. 36 aikštelės nenustatytiems asmenims pagrobus 96 900 Lt litų vertės automobilį „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį UAB „Hanza lizingas“ su jame buvusiais J. K. priklausančiais daiktais – magnetola „Pioneer“ 1 500 Lt vertės, grotuvu „Pioneer“ 500 Lt vertės, 5 kompaktiniais diskais 50 Lt vertės, skėčiu 50 Lt vertės, kėdute 25 Lt vertės (viso turto už 2 125 Lt), ir paslėpus šį automobilį Z. F. priklausančiame ūkiniame pastate, esančiame Serapiniškių k., Trakų r., R. U., 2002 m. spalio – lapkričio mėn., vykdydamas D. S. nurodymą, už 100 litų atlygį nurodytame garaže pakeitė pagrobto automobilio „VW Sharan“ vairuotojo durelių ir užvedimo spyneles, taip paslėpdamas nusikalstamos veikos pėdsakus bei pašalindamas kliūtis nusikalstamo susivienijimo nariams realizuoti vogtą automobilį.

Be to, veikdami iš anksto susitarusių bendrininkų grupe, S. A., V. P. ir A. Š. pagrobė svetimą turtą – automobilį: 2003 m. lapkričio 18 d., apie 24.00 val. Trakuose, S. A. ir V. P. pasiūlė A. Š., o šis sutiko dalyvauti automobilio vagystėje, po to 2003 m. lapkričio 19 d., apie 01.00 val. (duomenys neskelbtini)g., šalia namo Nr. 58, aikštelėje, tuo metu, kai V. P. ir A. Š. šalia nurodytos aikštelės Karaimų g. stebėjo aplinką, S. A. specialiu prietaisu ištraukė automobilio „Audi 80 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 16 000 Lt vertės, priklausančio S. M., vairuotojo durelių, bagažinės spyneles, atrakino šio automobilio dureles, atsuktuvu prasuko užvedimo spynelę ir kartu su V. P. prikabino pagrobtą automobilį prie S. A. vairuojamo automobilio „Mitsubishi Galant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. Š. lydint automobiliu „Mitsubishi Colt“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) S. A. nutempė iš vagystės vietos V. P. vairuojamą automobilį „Audi 80 Avant“ į J. B. priklausantį garažą Nr. 73, esantį (duomenys neskelbtini), kur jį paslėpė.

A. V., S. A., V. P. ir V. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai grupėje, prievartavo turtą, padarydami nukentėjusiajam didelę turtinę žalą: po to, kai S. A., V. P. ir A. Š. 2003 m. lapkričio 19 d. pavogė automobilį „Audi 80 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį paslėpė J. B. priklausančiame garaže Nr. 73, Semeliškių g. 101a, Vievyje, o nukentėjusysis S. M. pradėjo ieškoti pagrobto automobilio „Audi 80 Avant“, tą pačią dieną, nuteistieji, neturėdami teisėto pagrindo, pareikalavo iš nukentėjusiojo S. M. perduoti turtą – 5000 litų už automobilio „Audi 80 Avant“ grąžinimą, priešingu atveju grasinant nukentėjusiajam negrąžinti pagrobto automobilio. 2003 m. lapkričio 20 d., dienos metu, A. V. nurodymu V. B. telefonu pareikalavo iš S. M. perduoti per S. Š. 5000 litų už pagrobto automobilio „Audi 80 Avant“ grąžinimą, nes priešingu atveju negrąžins pagrobto automobilio. 2003 m. lapkričio 20 d., apie 19.00 val., Trakų r., Lentvaryje, Lauko g. 20, Lentvario 1-osios vidurinės mokyklos aikštelėje, S. M., bijodamas visiškai prarasti automobilį „Audi 80 Avant“, už jo grąžinimą per S. Š. perdavė V. B. reikalaujamą 5000 litų sumą. Tos pačios dienos vakare S. A. ir V. P., iš A. V. sužinoję apie gautą išpirką, vogtą automobilį „Audi 80 Avant“ grąžino nukentėjusiajam – pastatė Abromiškių kaime, Elektrėnų savivaldybės teritorijoje, apie tai informavę A. V., o V. B. apie vogto automobilio buvimo vietą telefonu pranešė S. M.. Gautą iš S. M. 5000 litų išpirką nuteistieji pasidalino taip: 1200 litų gavo A. V. su V. B., o likusią 3800 litų sumą A. V. perdavė S. A. ir V. P..

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad T. V. ir A. V. dalyvavimas automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystėje, dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje, neįrodytas. Tačiau teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl T. V. ir A. V. išteisinimo ir, pažeisdamas BPK 307 str. 4 d. nuostatas, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės. Todėl ši nuosprendžio dalis yra naikintina, priimant T. V. ir A. V. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį dėl automobilio ,,VW Sharan“ vagystės padarymo, nenustačius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Teismas pagrįstai nusprendė, vadovaujantis BK 72 str. nuostatomis, konfiskuoti J. K. vardu registruotą automobilį „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nusikaltimo priemonę. Tačiau teismas, vadovaudamasis BPK 94 str., nepagrįstai nusprendė automobilio raktą su signalizacijos pultu, paimtus 2004 m. kovo 12 d. automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. 715161, techninės apžiūros taloną Nr. 00-0952703, pažymą – sąskaitą, serija 23F Nr. 246240, paimtus 2004 m. kovo 18 d. automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu, signalizacijos pultą su dviem „Audi“ raktais, paimtus 2004 m. kovo 9 d. kratos metu bute, (duomenys neskelbtini), sunaikinti. Byloje atlikto eksperimento metu nustatyta, kad minimi raktai su signalizacijos pultais tinkami atrakinti, užrakinti ir užvesti minėtą automobilį „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi nurodyti raktai ir dokumentai įeina į automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), komplektaciją, teismas privalėjo pritaikyti BK 72 str. 2 d. ir šiuos daiktus bei dokumentus konfiskuoti.

Be to, pirmosios instancijos teismas nutarė telefoną „Nokia 6510“ su SIM kortelėmis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), paimtus 2004 m. kovo 9 d. kratos metu T. V. žmonos J. V. bute, (duomenys neskelbtini), grąžinti J. V.. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu apklaustas T. V. pripažino, kad jis naudojosi telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad telefono aparate „Nokia 6510“ nuo 2003-06-01 iki 2003-12-09 buvo naudojama SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis 2004-12-22 UAB „Bitė GSM“ raštu Nr. 8200-671, taip pat nustatyta, kad SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) atmintyje užfiksuoti nuteistojo V. P. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir TŪB „Silca“ meistrų telefonų numeriai - A. R. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), K. P. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), M. A. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), A. I. telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje bendrovėje T. V. ir A. V. pasigamindavo raktus vagiamiems automobiliams. Iš nuosprendžio matyti, kad T. V. abonentais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi automobilių „Mercedes Benz Vito“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Audi Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagysčių metu. Atsižvelgiant į tai, kad T. V. šias ryšio palaikymo priemones naudojo kaip palengvinančias nusikalstamų veikų padarymą, BK 72 str. 2 d. pagrindu telefonas „Nokia 6510“ ir SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo būti konfiskuoti.

Nuosprendžio dalis dėl bausmės paskyrimo A. Š. yra keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingos, aiškiai per švelnios bausmės paskyrimo. Pirmosios instancijos teismas A. Š., pripažintam kaltu pagal BK 178 str. 2 d. dėl dalyvavimo automobilio „Audi 80 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystėje, paskyrė 56 MGL dydžio (7000 Lt) baudą. Skirdamas A. Š. bausmę už dalyvavimą automobilio vagystėje, teismas netinkamai vadovavosi bendrais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str.): neatsižvelgė į ankstesnį neišnykusį teistumą bei A. Š. asmenybę neigiamai charakterizuojančią aplinkybę, kad po 2003-11-19 automobilio „Audi 80 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės jis padarė ir kitą automobilio vagystę, kas rodo, kad A. Š. antivisuomeninės nuostatos nepakito, ir duoda pagrindą manyti, jog be realaus laisvės atėmimo bausmės tikslai nebus pasiekti. BK 55 str. nuostatos, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, jam netaikytinos. Teismas, skirdamas A. Š. bausmę, padarė nepagrįstą išvadą, kad A. Š. visiškai pripažino savo kaltę, ir teisme jo duotus parodymus pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Iš bylos duomenų matosi, kad A. Š. ikiteisminio tyrimo metu neigė dalyvavęs automobilio „Audi“ vagystėje, teisme jis pripažino dalyvavęs šio nusikaltimo padaryme, tačiau pareiškė, kad pinigų už automobilio ,,Audi“ grąžinimą negavo, t. y. paneigė esminę bylos aplinkybę. Todėl A. Š. teisme duotų parodymų negalima laikyti visišku kaltės pripažinimu ir tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tokiu būdu teismas, pripažindamas šią nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, netinkamai pritaikė BK 59 str. nuostatas. Be to, teismas nepagrįstai nepripažino A. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Šis ir pirmiau minėti pažeidimai sukliudė pirmosios instancijos teismui paskirti A. Š. teisingą bausmę. Atsižvelgiant į A. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (atlygino turtinę žalą), sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą jis padarė veikdamas bendrininkų grupe), nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (BK 178 str. 2 d. numatytas nusikaltimas yra apysunkis), antraeilį jo vaidmenį, asmenybę charakterizuojančius duomenis, galima daryti išvadą, kad nepaskyrus A. Š. laisvės atėmimo bausmės, nebus pasiekti bausmės tikslai. Todėl A. Š. už minėtą nusikalstamą veiką skirtina įstatymo sankcijos vidurkį atitinkanti laisvės atėmimo bausmė.

Nuosprendžio dalis dėl bausmės pagal BK 181 str. 2 d. paskyrimo V. B. taip pat yra keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingos, aiškiai per švelnios bausmės paskyrimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punkte nurodyta, kad teismas, taikydamas švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą (BK 54 str. 3 d.), turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, kai nėra BK 62 str. nurodytų pagrindų. Skirdamas bausmę V. B., teismas rėmėsi BK 54 str. 3 d. motyvuodamas tuo, kad nėra V. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jis nebuvo pagrindinis nusikaltimo vykdytojas, nes automobilis, už kurį reikalavo išpirkos, buvo pagrobtas kitų asmenų, jų, t. y. V. P. ir S. A., dispozicijoje šis automobilis buvo ir reikalaujant išpirkos, kurią gauti iniciatyvą parodė ne V. B.. Nors nėra duomenų apie tai, kad atlyginant nukentėjusiajam žalą V. B. padengė nors jos dalį, tačiau šiuo metu žala atlyginta pilnai. V. B. anksčiau neteistas, nuo šio nusikaltimo padarymo praėjo nemažai laiko. Esant išdėstytų aplinkybių visumai bei turint omeny kitų asmenų nusikalstamų veiksmų apimtį ir vaidmenį, teismas padarė išvadą, jog būtų aiškiai neteisinga paskirti V. B. laisvės atėmimo bausmę, nes jo izoliavimas nuo visuomenės būtų neadekvatus ir netikslingas. Tačiau į šias aplinkybes atsižvelgiama tik individualizuojant bausmę. BK 54 str. 3 d. teismas pritaikė nepagrįstai, nes nenurodė, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas V. B. aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Be to, teismas be pagrindo nepripažino V. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, kad nusikaltimą jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. B. nebuvo pagrindinis nusikaltimo vykdytojas. Iš nuosprendžio matosi, kad V. B. susitarė su bendrininkais padaryti turto prievartavimą, aptarė išpirkos dydį, pats tiesiogiai pareikalavo ir priėmė iš nukentėjusiojo išpirką už pagrobto automobilio grąžinimą. Šie duomenys leidžia manyti, kad V. B. buvo pagrindinis turto prievartavimo iniciatorius ir vykdytojas. Duomenų, kad V. B. atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad V. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe, taip pat į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, V. B. pagrindinį vaidmenį, jo asmenybę ir tai, kad jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, jam skirtina bausmė, didesnė už įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį.

Teismo sprendimas V. B. į paskirtą bausmę įskaityti kardomajame kalinime (suėmime) išbūtą laiką nuo 2004 m. gruodžio 18 d. iki 2004 m. gruodžio 30 d., prilyginant vieną suėmimo dieną dviejų MGL dydžio baudai (1:2), keistinas, nes, remiantis BK 66 str. nuostatomis, V. B. į paskirtą bausmę turi būti įskaitytas visas kardomojo kalinimo - suėmimo terminas nuo 2004 m. gruodžio 8 d. iki 2004 m. gruodžio 30 d.

Teismas, pažeisdamas BPK 307 str. 1 d. 6 p. reikalavimus, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė sprendimo dėl kardomųjų priemonių nuteistiesiems A. Š. ir V. B., kol įsiteisės nuosprendis, bei sprendimo dėl S. A. 2004 m. liepos 2 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu paskirtos kardomosios priemonės - įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje, ir tokiu būdu netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus. Dėl šios priežasties ši nuosprendžio dalis irgi yra keistina.

Prokuroras apeliaciniame skunde prašo dalį nuosprendžio panaikinti ir priimti naują nuosprendį, T. V. pagal BK 25 str. 4 d., 178 str. 3 d. dėl dalyvavimo automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystėje išteisinti nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; A. V. pagal BK 25 str. 4 d., 178 str. 3 d. dėl dalyvavimo automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystėje taip pat išteisinti nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

A. Š., pripažintam kaltu pagal BK 178 str. 2 d. dėl automobilio „Audi 80 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės, skirti laisvės atėmimo bausmę trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 3, 9 d., 65 str. 2 d., šią bausmę ir bausmę, paskirtą Trakų rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu, visiškai sudėti ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą trejiems metams ir 20 MGL dydžio (2500 Lt) baudą, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą kardomajame kalinime nuo 2004-04-08 iki 2004-06-15. Kardomąsias priemones - įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir vykdymo pradžios palikti nepakeistas;

V. B., pripažintam kaltu pagal BK 181 str. 2 d. dėl turto prievartavimo iš S. M., skirti bausmę - laisvės atėmimą ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, ją atlikti nustatant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2004 m. gruodžio 8 d. iki 2004 m. gruodžio 30 d. Kardomąsias priemones - įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir vykdymo pradžios palikti nepakeistas;

S. A. paskirtą kardomąją priemonę - įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d., konfiskuoti: automobilio raktą su signalizacijos pultu, paimtus 2004-03-12 automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu; transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. 715161, techninės apžiūros taloną Nr. 00-0952703, pažymą-sąskaitą, serija 23F Nr. 246240, paimtus 2004-03-18 automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu; signalizacijos pultą su dviem „Audi“ raktais, paimtus 2004-03-09 kratos metu bute, (duomenys neskelbtini); telefoną „Nokia 6510“ su SIM kortelėmis, paimtus 2004-03-09 kratos metu J. V. bute, esančiame Kaune, Šarkuvos g. 31-29. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Bylą jau nagrinėjant apeliacine tvarka 2007 m. gegužės 5 d. teismui pateiktu raštu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas – ONKT skyriaus vyriausiasis prokuroras apeliacinio skundo dalį dėl nuteistajam A. Š. paskirtos bausmės atšaukė.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos duomenis, nuteistųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, buvo šališkas ir neobjektyvus, neatsižvelgė į tiesioginių įvykių liudytojų parodymus, paneigusius kai kurių kaltinamųjų prisipažinimus, kuriais šie kaltinamieji bandė sušvelninti jiems gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Jis neigia padaręs nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas, ir nurodo, kad su jomis neturi nieko bendro.

Apeliantas skunde nurodo, kad dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje galimas tik tiesiogine tyčia, tačiau jo veikoje tokia tyčia neįrodyta. Jis nusikalstamo susivienijimo veikloje nedalyvavo, jam inkriminuojamų nusikaltimų nedarė, S. A. ir V. P. į tokią veiklą neįtraukė, nekūrė jokių planų ir nevykdė užduočių. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių teismo išvadą, kad D. S. vadovavo nusikalstamam susivienijimui, nėra ir jokių duomenų, patvirtinančių jo (T. V.) sutikimą dalyvauti tokio nusikalstamo susivienijimo veikloje bei subordinacinius susivienijimo dalyvių santykius. Dalyvavimas nusikalstamame susivienijime jam inkriminuotas remiantis kitų nuteistųjų parodymais, nors jie patys tvirtino, kad jokio nusikalstamo susivienijimo nebuvo ir kad jie jokiame nusikalstamame susivienijime nedalyvavo.

Teismas neįvertino to, kad jis iki suėmimo dirbo (jo darbo stažas iki suėmimo buvo apie 10 metų), buvo susaistytas stipriais socialiniais ryšiais. Jis fiziškai nesugebėtų dieną dirbti darbe, o naktimis daryti tokius nusikaltimus. Su nuosprendyje nurodytais asmenimis jo nesieja jokie glaudūs ryšiai. Tik su vieninteliu V. Š. jis turėjo piniginių santykių: V. Š. paėmė iš jo 1 000 Lt jo automobilio remontui, tačiau automobilio nesuremontavo, pinigų negrąžino, dalį skolos grąžino automobilių detalėmis. Taip pat jis neįgijo jokių įrankių, prietaisų ar priemonių nusikalstamai veikai vykdyti ir apie tai byloje jokių duomenų nėra. Iš S. A. ir V. P. parodymų matosi, kad įvairius įrankius automobilių spynelėms išlaužti jie įsigijo savo iniciatyva. Be to, nuosprendyje nurodyti prietaisai, pavyzdžiui, prietaisas, skirtas palydovinės apsaugos signalizacijos blokavimui arba elektroninis prietaisas automobilių spynų užraktams ištraukti ir kt., netgi nėra pridėti prie baudžiamosios bylos kaip daiktiniai įrodymai. Todėl teismas jo kaltę pagrindė neegzistuojančiais ir teismo posėdyje neištirtais įrodymais. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi pažymomis, gautomis iš bendrovių (pavyzdžiui, „Altas“), kurios nėra ekspertinės įstaigos. Teismas nepagrįstai pripažino, kad jis įsigijo transporto priemones nusikalstamai veiklai vykdyti. Byloje yra nustatyta, kas įgijo nuosprendyje nurodytas transporto priemones: „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo J. K., „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra J. V. nuosavybė (kaltinamojo akto duomenimis šis automobilis jokioje nusikalstamoje veikoje nedalyvavo), „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat yra M. V. nuosavybė, „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra G. V. nuosavybė. Teismo išvados apie šių automobilių įgijimą nusikalstamai veiklai vykdyti nėra pagrįstos jokiais įrodymais. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis (T. V.) nuomojo patalpas, garažus ir sodybą. Šią aplinkybę patvirtina liudytojo A. L. parodymai teisme. Šis liudytojas parodė, kad su juo (T. V.) jokių reikalų neturėjo. Šią aplinkybę patvirtina ir analogiški kitų liudytojų parodymai. Nuosprendyje nepagrįstai nurodoma ir apie tai, kad ruošiant automobilius realizacijai būdavo pervirinami, pakeičiami automobilių identifikaciniai numeriai. Tai paneigia laikinai einančio Lietuvos kriminalinės policijos biuro ONTVV 2 valdybos viršininko pareigas A. M. 2005-01-03 raštas Nr. 31-SD-3-308.

Teismas nuosprendyje (11 psl.) neteisingai išdėstė jo parodymus. Priešingai nei nurodoma nuosprendyje, pas jį nei kratos metu, nei kitais būdais nebuvo rasta SIM kortelė (abonento Nr. (duomenys neskelbtini)), tokios kortelės jis niekada neturėjo. Automobiliai „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sulaikyti Kaune, tačiau iš kratos protokolų matosi, kad šių automobilių krata buvo atlikta tik tuomet, kai šiais automobiliais pareigūnai atvyko į Trakus. Tokių kratų atlikimo teisėtumas kelia abejonių, nes automobilių kratos turėjo būti atliktos iš karto jų sulaikymo vietoje Kaune. Be to, atliekant kratas nedalyvavo nei automobilių savininkai, nei kviestiniai. Teismas, atmesdamas jo prašymą į teismo posėdį iškviesti ir apklausti kviestinius bei kratas atlikusius pareigūnus, pažeidė jo teisę, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kaltinimo liudytojai. Atsisakęs patikrinti kratos dokumentų pagrįstumą ir patikimumą, teismas jais besąlygiškai grindė jo kaltę.

Daugelis bylos daiktinių įrodymų buvo surinkti pažeidžiant BPK 20 str. nuostatas, o jų paskirtis nustatyta abejotinomis rekomendacinio pobūdžio pažymomis. Neaiškiomis aplinkybėmis byloje atsirado metalinis įrankis su įmontuota spyruokle, kuris, remiantis bylos medžiaga, buvo surastas 2004-03-12 automobilyje „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šis automobilis buvo apžiūrėtas prieš tai, 2004-03-09, tačiau minėto metalinio įrankio jame nebuvo rasta, o jis atsirado tik po kelių parų, kai neantspauduotas automobilis buvo pareigūnų žinioje. Nors teisme V. P. ir S. A. prisipažino, kad jie tokį įrankį turėjo, tačiau jie neparodė, kad šį įrankį davė jam (T. V.). Be to, apibūdindamas 2004-03-09 (duomenys neskelbtini) kratos metu surastą plastmasinę dėžutę su jungtimis, teismas ją įvardijo kaip prietaisą, remdamasis bendrovės „Vilniaus altas“ tik rekomendacinio pobūdžio pažyma, joje pateikiamos išvados yra tik prielaidos bei spėjimai. Nuosprendyje, kaip daiktinis jo (T. V.) kaltės įrodymas minimas ir raktas „Made in China“, kuris, kaip nurodoma nuosprendyje, priklauso jam ir buvo rastas kratos metu Trakuose, Vytauto g. 48-16. Tačiau iš kratos protokolo matosi, kad raktas „Made in China“ surastas ir paimtas nebuvo. Radijo stotis, kuria, remiantis teismo nuosprendžiu, jis (T. V.) naudojosi policijos eterio klausymuisi, yra mėgėjiška, ją jis naudojo prekiaudamas Gariūnuose susisiekimui su kitais prekiautojais. Pripažinęs, kad ši radijo stotis buvo naudojama kaip nusikaltimo įrankis, teismas turėjo ją konfiskuoti, tačiau to padaryta nebuvo - prokuroras radijo stotį grąžino T. V. žmonai.

Grindžiant jo kaltę nuosprendyje remiamasi automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kratos, apžiūros, poėmio, eksperimento rezultatais, užfiksuotais protokoluose. Visus minėtus veiksmus pareigūnai atliko vieni, nakties metu, tai yra viskas buvo atlikta neteisėtai. Buvo pažeisti BPK 145 str. 3 d, 4 d., 147 str. 3 d., 20 str. 4 d. reikalavimai. Dėl šių pažeidimų jis rašė pirmosios instancijos teismui pareiškimą, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.

Be to, nuosprendyje nurodoma, kad 2004-03-13, atliekant operatyvinius veiksmus padarytame vaizdo įraše ir peržiūrėtame teisiamojo posėdžio metu užfiksuota, kad į garažą Nr. 73 Semeliškių g. 101a, Vievyje, atvyko D. S.. V. Š., T. V. ir V. P., kurie iš garažo išstūmė, po to išvairavo (T. V.) automobilį „BMW 520“. Šiam automobiliui buvo uždėtas valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) prieš tai ant to paties automobilio matėsi kito numerio fragmentas - 897. Apeliantas teigia, jog, priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei fotonuotraukose, nei filmuotoje medžiagoje jokio kito numerio fragmento nesimato.

Jo parodymai teismo nuosprendyje surašyti iškraipant jų prasmę ir esmę, jie pateikti taip, kad būtų sudarytas jo dalyvavimo nusikalstamose veikose įspūdis. Be to, teismas nuosprendyje rėmėsi S. A. ir V. P. parodymais, tačiau šių nuteistųjų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, iš jų neįmanoma suprasti, apie kokius automobilius jie kalba, šie nuteistieji negalėjo nurodyti automobilių registracijos numerių. Todėl neaišku, ar jie parodė apie nukentėjusiesiems priklausiusius automobilius, juolab, kad daugelis tų automobilių nebuvo surasta. Apklausiami po sulaikymo S. A. ir V. P. savo kaltę neigė. 2004-04-09 apklaustas įtariamuoju S. A. parodė, kad pažįsta jį (T. V.), tačiau jokių bendrų reikalų su juo neturi. Po mėnesio S. A. parašė nuoširdų prisipažinimą, kuriame apkaltino jį (T. V.) padarius nusikalstamas veikas. 2004-06-29 įvykio vietoje S. A. parodė, kad Trakuose prie pilies pavogė automobilį „VW Transporter“ arba „VW Caravella“. Tačiau Trakų policijos komisariato raštas patvirtina, kad nei „VW Transporter“, nei „VW Caravella“ vagystės užfiksuotos nebuvo. Analogiškai 2004-03-12 įtariamojo apklausos metu parodė ir V. P., jis aiškino, kad apie jokius nusikaltimus nieko nežino, T. V. pažįsta, tačiau bendrų reikalų su juo neturi. Šie asmenys jį kaltinančius parodymus davė tik po to, kai pasiekė sau naudingus susitarimus su prokuratūra. Dėl šios priežasties jie ikiteisminio tyrimo metu buvo paleisti iš suėmimo, buvo leista parduoti už nusikalstamu būdu gautas lėšas įgytą turtą (automobilį „Mitsubishi Galant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo S. A. darė nusikaltimus ir jį naudojo kaip nusikaltimo įrankį, šias aplinkybes S. A. patvirtino ikiteisminiame tyrime ir teisme. Pagrindinis ir esminis motyvas, kodėl S. A. ir V. P. jį apkalbėjo ir davė parodymus, kurie tenkino bylą tyrusius pareigūnus, yra tai, kad jiems buvo pažadėtos švelnios bausmės už nusikaltimus, kuriuos jie prisipažino padarę. Atliekant S. A. ir V. P. parodymų patikrinimus vietoje, jie negalėjo nurodyti esminių įvykio aplinkybių: automobilių valstybinių numerių, spalvų, modelių, įvykių datų, laiko, vagysčių būdo. Kai teismo posėdžio metu apeliantas paklausė S. A., kaip, remiantis jo žodžiais, jis sugebėjo tris vogtus automobilius paslėpti dviejuose garažuose, kuriuose vos telpa po vieną automobilį, S. A. negalėjo atsakyti ir paaiškinti prieštaravimų savo parodymuose. Tuo tarpu liudytojų S. R., A. J., A. V., G. P., I. P., E. T. ir kitų parodymai, duoti iš karto po įvykių ir kuriais netikėti nėra jokio pagrindo, paneigia S. A. ir V. P. parodymus.

Teismo posėdyje V. P. ir S. A. negalėjo atpasakoti savo pačių ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, painiojosi, klydo, negalėjo paaiškinti įvykių aplinkybių arba teigė šių aplinkybių nematę ar apie tai nieko nežinantys. Teismo posėdyje paaiškėjo, kad S. A. ir V. P. abu kartu savo reikmėms buvo įsigiję automobiliams vogti reikalingus įrankius, kuriuos pirko Kaune. Jie kartu dalyvaudavo automobilių vagystėse. S. A. po sulaikymo neigė, kad įrankiai priklauso jiems, tačiau V. P. 2005-07-06 prisipažinus, tai padarė ir S. A.. Nuosprendyje padaryta teismo išvada, kad kaltinamųjų V. P. ir S. A. parodymus atitinka V. Š. paaiškinimai tiek apie nusikalstamų veikų organizavimo aplinkybes, juose dalyvavusius asmenis, tiek apie konkrečių automobilių vagystes, jų nuvarymo būdą, automobilių paslėpimo vietas, neatitinka tikrovės. V. Š. teisme parodė, kad jo paaiškinimai apie vagiamus automobilius, kur ir kaip jie buvo pavogti, ar jie apskritai yra vogti, yra tik jo paties prielaidos. V. Š. parodymai apie tai, kad dažniausiai automobilių spynelės būdavo tvarkingos, paneigė S. A. ir V. P. parodymus apie tai, kad visų automobilių spynelės buvo išlaužtos.

Apeliaciniame skunde nuteistasis T. V. nurodo, jog BPK 80 straipsnis draudžia apklausti liudytoju asmenį, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. V. Š. buvo apklaustas liudytoju būtent apie savo paties padarytas nusikalstamas veikas. Tai jis pats pripažino teisme. Todėl V. Š. parodymai buvo gauti neteisėtai ir jie negali būti pripažinti įrodymais. Tas pats pasakytina ir apie M. B. ir Z. F. parodymus. Liudytojos J. K. parodymai taip pat negali būti laikomi patikimais, kadangi ji be aiškios priežasties savo parodymus keitė. J. K. nebuvo apklausta teisme, tačiau nuosprendyje teismas nepaaiškino, kodėl rėmėsi vėlesniais, jau pakeistais J. K. parodymais, o ne pirminiais jos parodymais, kuomet ji teigė, kad automobilis „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra jos vyro, tik registruotas jos vardu.

Vilniaus apygardos prokuratūra taip pat buvo šališka. Tai patvirtina 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamajam nusikalstamo susivienijimo dalyviui M. B.. Šiame nutarime nuolat minimas ir jis (T. V.), įvardijant jį kaip nusikalstamo susivienijimo dalyvį, nors joks tyrimas dar atliktas nebuvo. Toks šališkumas ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimas rodo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo pažeidinėjamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, garantuojantis jam teisę į teisingą teismą.

Teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad jis (T. V.) naudojosi abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tai yra netiesa. Teismas rėmėsi išvadomis, kurias paneigė fonoskopinės ekspertizės išvados, bei tyrėjo neaiškiomis aplinkybėmis gautais duomenimis apie bendrovės „TELE 2“ aptarnaujamas teritorijas, nors pati bendrovė į prokuratūros prašymą atsakė, kad tokių duomenų neturi ir negali suteikti. Be to, byloje esančios jo abonento Nr. (duomenys neskelbtini) telefono išklotinės patvirtina, kad tomis naktimis, kai buvo įvykdytos jam inkriminuotos automobilių vagystės, jis su niekuo nekalbėjo, o tai įrodo jo nekaltumą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis T. V. dėsto argumentus ir dėl kiekvienos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos atskirai.

Dėl kaltinimo 2003-05-10 pagrobus automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Šis kaltinimas yra grindžiamas iš esmės vien nuteistojo S. A. parodymais, kurie yra nekonkretūs ir nepatikimi. Teismo posėdyje S. A. parodė, kad nematė, o tik spėja, jog važiavo automobilis „Audi A6“ arba „VW Passat“. Kas vairavo automobilį, jis nematė, pačios vagystės, įrankių ar prietaisų taip pat nematė. Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nuosprendis paremtas vien tik prielaidomis.

Dėl kaltinimo 2003-06-15 pagrobus automobilį „VW Passat“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir dokumentus

2005-05-31 vykusio teismo posėdžio metu S. A. parodė, jog jis nežino ir nematė, kas, ką ir iš kurios vietos vogė. Tik vėliau jis matė juodos spalvos automobilį „VW Passat“ su geltonais numeriais. Kokios šalies registracijos numeriai tai buvo, jis nežino. Šie jo parodymai prieštarauja liudytojos I. B. parodymams apie tai, kad jos automobilis buvo mėlynos spalvos. Nuteistasis T. V. nurodo, jog automobilis buvo su signalizacija, todėl jo atrakinti atsuktuvu neįmanoma, o tai paneigia S. A. parodymus apie tai, kad automobilis buvo užvestas atsuktuvu. Įrodymų, pagrindžiančių apelianto kryptingą tyčią pagrobti dokumentus, apskritai nesurinkta, ikiteisminio tyrimo metu dėl to jis (T. V.) net nebuvo apklaustas.

Dėl kaltinimo 2003-07-08 pagrobus automobilį „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir dokumentus

Nuteistasis S. A. teisme dėl šios vagystės negalėjo pasakyti nieko konkretaus, jis negalėjo nurodyti nei automobilio valstybinio numerio, nei į kokį garažą automobilis buvo pastatytas. 2005-05-31 teismo posėdyje atsakydamas į jo klausimus, S. A. negalėjo nurodyti nei kas vairavo tempiantį, nei tempiamą automobilius. Pagal telefono bokštų signalų fiksavimo duomenis galima daryti išvadą, kad vagystės vietoje jo (T. V.) nebuvo.

Dėl kaltinimo 2003-07-11 pagrobus automobilį Toyota RAV4 valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Šiuo atveju kaltinimai irgi grindžiami iš esmės vien tik nuteistojo S. A. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu S. A. parodė, kad po automobilio pagrobimo jis pasivijo jį (T. V.) ir A. V. bei palydėjo juos iki garažų Vievyje. Iš jo parodymų seka, kad jis matė, kas kurį automobilį vairavo ir į kuriuos konkrečius garažus po to visi nuvažiavo. Savo parodymus S. A. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Tuo tarpu teismo posėdyje S. A. negalėjo pasakyti, nei kas vairavo automobilį „Audi“, o kas - grobiamą „Toyota“, nei į kurį garažą buvo pastatytas pagrobtasis automobilis. S. A. parodė, kad skambino jam (T. V.) nusikaltimo padarymo naktį, tačiau jo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinėse jokių skambučių tą naktį nėra užfiksuota.

Dėl kaltinimo 2003-09-01 pagrobus automobilį „Mercedes Benz Vito“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Ikiteisminio tyrimo metu S. A. parodė, kad jis (T. V.) išlaužė automobilio durų spyneles bei iškirpo saugomos mašinų aikštelės tvoros dalį. Tačiau teismo posėdyje jis parodė nežino, kas išlaužė automobilio spyneles, ir nematė, kas iškirpo tvorą. Teisme S. A. dar parodė, kad nuvertus tvorą ji taip ir liko gulėti, tačiau aikštelės sargas A. J. teisme parodė, kad 6 valandą ryto tvora dar stovėjo, o nuvirto vėliau. S. A. parodė, kad vagystės naktį skambino jam (T. V.), tačiau pagal telefoninių pokalbių išklotines jokių pokalbių užfiksuota nebuvo.

Dėl kaltinimo 2003-09-10 pagrobus automobilį „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

S. A. parodė, kad automobilio spynelės buvo išlaužtos kamščiatraukio - pompos pagalba. Tačiau liudytojas V. Š. parodė, jog automobilio spynelės nebuvo išlaužtos. Nukentėjusioji R. T. parodė, kad automobilis buvo sidabrinės spalvos, jos priekinis stiklas buvo įtrūkęs ir įlenktas galinio rato plastmasinis gaubtas. Bet liudytojas V. Š. teisme parodė, kad visi automobiliai „Toyota RAV4“ buvo be defektų. Be to, pagal telefoninių išklotinių duomenis, jis nei prieš vagystę, nei jos metu, nei po jos telefonu su niekuo nebendravo.

Dėl kaltinimo 2003-09-13 pagrobus automobilį „VW Bora Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Nukentėjusysis G. P. bei liudytojai L. P. ir E. T. parodė, kad šį automobilį nutempė tamsios spalvos automobilis. Šie parodymai paneigia S. A. parodymus apie tai, kad automobilį „VW Bora Variant“ tempė šviesios spalvos automobilis „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). S. A. parodė, kad vagystė buvo padaryta tarp 24.00 ir 01.00 val., tačiau automobilio savininkas paaiškino, kad jis pats matė įvykį ir nurodė laiką – 02.45 val. Be to, S. A. parodė, kad „VW Bora“ buvo pastatyta į garažą Nr. 147. Remiantis jo paties parodymais, 2003-09-10 į garažą Nr. 147 buvo pastatytas ir automobilis „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau du automobiliai vienu metu į šį garažą sutilpti negalėjo. Pagal telefoninių išklotinių duomenis jis nei prieš vagystę, nei jos metu, nei po jos telefonu su niekuo nebendravo.

Dėl kaltinimo 2003-09-27 pagrobus automobilį „Audi Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Nukentėjusys K. G. parodė, kad jo automobilis „Audi Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra juodos spalvos. Šiuos parodymus K. G. patvirtino teisiamajame posėdyje. Šie parodymai paneigia V. Š. parodymus apie tai, kad jis nuiminėjo palydovinę signalizaciją nuo žalios spalvos automobilio „Audi Allroad“. O S. A. parodymus apie tai, kad T. V. automobiliu „Audi V8“ nutempė pavogtąjį „Audi Allroad“ iš įvykio vietos, paneigia Lietuvos policijos kriminalistinių ekspertizių tyrimo centro 2004-11-04 išvada Nr. 7217.

Dėl kaltinimo 2003-10-10 pagrobus automobilį „Land Rover Freelander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Liudytoja A. V. parodė, kad automobilį ji matė vagystės dieną, anksti ryte, apie 05.50 val. Prie automobilio vaikščiojo neaukšto ūgio vyras, jo plaukai buvo tamsūs, jis buvo apsirengęs šviesiais rūbais. Iš maždaug 4 metrų atstumo ji matė, kad S. M. automobilis išvažiavo savo eiga, ji dar nustebo, kad S. M. išvažiavo taip anksti. Tokius pačius parodymus ji davė ir teisme. Šie A. V. parodymai paneigia nuteistųjų parodymus, kad automobilį „Land Rover Freelander“ S. A. nutempė savo automobiliu „Mitsubishi Galant“, valst. Nr. valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Be to, byloje yra nuotraukos, padarytos iš vaizdo įrašo, kuris buvo vykdomas garaže Nr. 59 nuo 2003-10-19 iki 2003-10-23. Nuotraukose esančių asmenų atpažinti neįmanoma. Pats vaizdo įrašas teismo posėdyje peržiūrėtas nebuvo. Suprasdamas, kad minėtos nuotraukos nieko neįrodo, prokuroras teismo posėdyje pateikė 2006-01-18 protokolą apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus ir fotonuotraukas. Tačiau nuotraukose visiškai nieko nesimato. Nepaisant to, protokole nurodyta, kad vaizdo įraše prie pagrobto automobilio „Land Rover Freelander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuoti asmenys yra T. V. ir A. V.. Taigi teismas nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi šiuo protokolu. Pagal telefoninių išklotinių duomenis jis nei prieš vagystę, nei jos metu, nei po jos telefonu su niekuo nebendravo.

Dėl kaltinimo 2003-11-03 pavogus automobilį „Toyota Land Cruiser“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sugadinus nedidelės vertės svetimą turtą

Byloje yra jam priklausiančio telefono numerio Nr. (duomenys neskelbtini)išklotinės, iš kurių matosi, kad nei 2003-11-03, nei 2003-11-04 jis Elektrėnuose nebuvo. Šios išklotinės taip pat paneigia nuteistojo S. A. parodymus apie tai, kad vagystės naktį jis skambino jam (T. V.). Teisme S. A. parodė, kad vagystė buvo padaryta apie 02.00-03.00 valandą, tačiau Lietuvos policijos apsaugos organizavimo rašte Nr. 5-AOT-2/2-SD8 1473 užfiksuota, kad suveikimo signalas iš automobilio buvo gautas 03.43 val.

Dėl kaltinimo 2003-11-24 pasikėsinus pagrobti automobilį „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Kaltinimas dėl šios nusikalstamos veikos grindžiamas nuteistųjų S. A. ir V. P. parodymais. Tačiau jų parodymus paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Iš jo (T. V.) mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės matyti, kad nuo 2003-11-24, 15.35 val., iki 2003-11-25, 18.37 val., jo telefonas be pertraukų buvo priregistruotas prie Kauno miesto mobiliojo ryšio telefono stočių. Tai rodo, kad jis nebuvo net arti vagystės vietos.

Dėl kaltinimo 2003-11-26 pagrobus automobilį „VW Transporter Kombi Maktuniversal“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir dokumentus

Šis kaltinamas grindžiamas nuteistojo V. P. parodymais, kuriuos paneigia kiti bylos įrodymai. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialistų atliktas keturių daktiloplokštelių, paimtų iš minėto automobilio, tyrimas parodė, kad pirštų pėdsakus paliko ne jis (T. V.). Automobilyje po vagystės buvo surasta kepurė. Iš 2005-01-14 specialisto išvados Nr. 5910 matosi, kad atlikus kepurės DNR tyrimą nustatyta, jog biologiniai pėdsakai, rasti ant tyrimui pateiktos kepurės, yra tinkami identifikavimui, tačiau šie pėdsakai taip pat jam nepriklauso.

Dėl kaltinimo 2003-12-09 pagrobus automobilį „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Nukentėjusysis S. R. parodė, kad jis matė, kaip jo automobilį „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nutempė kitas tamsios spalvos automobilis universalo kėbulu. Tokius pačius parodymus jis davė ir teisme. Šie parodymai paneigia nuteistųjų V. P. ir S. A. parodymus apie tai, kad S. R. „Toyota RAV 4“ buvo nutempta automobiliu „Audi V8“, kurio kėbulas yra sedano tipo.

Dėl kaltinimo 2003-12-31 pagrobus automobilį „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir dokumentus

Nuteistasis V. P. dėl šios nusikalstamos veikos teisme parodė, kad nieko nematė ir nieko konkretaus paaiškinti negalėjo. Kaip vienas iš jo kaltės įrodymų pateiktas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos vaizdo įrašas bei techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolas, kurių turinys, teismo teigimu, įrodo jo (T. V.) dalyvavimą šioje nusikalstamoje veikoje. Iš minėtų duomenų matosi, kad juose užfiksuoti tik pareigūnų samprotavimai bei spėjimai. Nors pareigūnai asmenis įvardijo vardais, tačiau požymių, pagal kuriuos jie identifikuoja asmenis, nenurodė. Dėl blogos vaizdo kokybės filmuojamų asmenų neįmanoma apibūdinti ir atpažinti.

Dėl kaltinimo 2004-01-26 pagrobus automobilį „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Įvykio vietoje buvo užfiksuoti žmogaus kojų pėdsakai. 2004-01-27 tarnybiniame pranešime dėl V. S. automobilio pagrobimo taip pat nurodyti 42-43 dydžio batų pėdsakai. Tačiau jo batų dydis yra kitas, todėl galima daryti išvadą, kad jis šioje nusikalstamoje veikoje taip pat nedalyvavo. Liudytojas V. Š. parodė, kad Vievyje esančiame garažų masyve nuiminėjo signalizaciją automobiliui „Toyota RAV4“, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. Š. parodė apie pilką automobilį, o „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra sidabrinės spalvos.

Dėl kaltinimo 2004-02-25 pagrobus automobilį „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

2004-02-26 apklausiama liudytoja E. D. P. parodė, kad nei tempiamo, nei tempiančio automobilio apibūdinti negali, nes nepastebėjo. 2004-02-26 VPK pareigūno tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad ši liudytoja nei automobilių modelių, nei valstybinių numerių pasakyti negalėjo. Tačiau 2004-07-27 apklausos metu liudytoja E. D. P. jau beveik tiksliai apibūdino tempiantįjį automobilį, nurodydama, kad tai buvo sedanas, pagal kėbulo formą panašus į Audi 100. Šie liudytojos parodymai nėra visiškai teisingi, nes prokuroras G. Norkūnas uždavinėjo atsakymus menančius klausimus. Be to, teismas, pripažindamas jį kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, rėmėsi ir tuo, kad automobilyje „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo surasta kompaktinė plokštelė „Chris de Burg“ ir kompaktinių plokštelių dėklas „Police“, kuriuos, kaip savo daiktus, atpažino nukentėjusysis M. S.. Teisme M. S. paaiškino, kad kompaktinę plokštelę ir dėklą jis atpažino ne pagal individualius požymius, o pagal turėtą savo daiktų sąrašą. Jis negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad tai yra būtent jo daiktai, nes tai yra masiškai gaminami daiktai. Be to, šie daiktai automobilyje „Audi A4“, stovinčiame prie Policijos departamento Saltoniškių g. 19, Vilniuje, buvo surasti tik 2004-04-05, tai yra praėjus mėnesiui laiko po automobilio sulaikymo. Prieš šių daiktų suradimą tas pats automobilis buvo apžiūrėtas du kartus: 2004-03-09 Kaune ir 2004-03-12 Vilniuje.

Teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. V. specialiu prietaisu ištraukė automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo durų spynelę. Tačiau šią teismo išvadą paneigia 2004-03-10 įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame nurodoma, kad visi automobilio spynelių užraktai tvarkingi, nesulaužyti, veikiantys. Tai patvirtina ir Lietuvos policijos KTC specialisto 2004-11-23 išvada Nr. 1728, kurioje nurodoma, kad tiriamo automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užvedimo ir durų atrakto spynelių mechanizmai yra tvarkingi ir nepažeisti. Jie yra rakinami raktu, kurį pateikė nukentėjusysis M. S..

Dėl kaltinimo 2004-02-27 pagrobus automobilį „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir dokumentus

Liudytojo A. J. parodymai apie tai, kad abu automobiliai vienas kito netempė, važiavo savo eiga, paneigia V. P. parodymus, jog grobiamas automobilis BMW 316 buvo tempiamas. Teismas nepagrįstai rėmėsi specialisto išvadomis Nr. 11-3780 (04) ir Nr. 11-3797(04), kuriose nurodoma, kad tyrimui pateiktos spynos „Gold-rhomb made in China" rakinamas mechanizmas yra tvarkingas ir rakinti tinkamas, o raktas „Made in China“, paimtas kratos metu apelianto namuose, pateiktą tirti spyną rakina. Iš jo gyvenamojoje vietoje 2004-03-09 atliktos kratos protokolo matosi, kad joks baltos spalvos raktas „Made in China“ rastas ir paimtas nebuvo. Šio rakto atsiradimo aplinkybės byloje yra neaiškios.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad teismas civilinius ieškinius patenkino ir žalos atlyginimą priteisė tik iš nuteistųjų, nors asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat dalyvavo nusikaltimuose ir nukentėjusiesiems padarė žalos. Teismas taip pat nepagrįstai konfiskavo automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šis automobilis būtų naudojamas kuriai nors iš nusikalstamų veikų įvykdyti. Priešingai, V. P. parodė, jog „Mitsubishi Pajero“ nebuvo naudojamas jokioje nusikalstamoje veikoje. Teismas savo sprendimo konfiskuoti šį automobilį nuosprendyje visiškai nemotyvavo. Šį automobilį jo žmona J. V. pirko 2003 m. dar iki jų santuokos. Kadangi to automobilio pardavėjas dažnai būdavo išvykęs, todėl automobilis buvo užregistruotas tik 2004 m. Šis automobilis nebuvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar rezultatas, todėl jis negalėjo būti konfiskuotas.

Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo užtikrintos jo teisės, numatytos BPK 22 str. Teismas neleido jam pareikšti nušalinimų, tai jis buvo priverstas daryti paštu, neleido pareikšti prašymų, nepadarė ir neleido pasidaryti teismo posėdžio protokolo kopijų. Teisme jį gynė advokatė Loreta Guižauskienė, gynusi ir kaltinamąjį R. U., kurio gynybos interesai prieštarauja jo gynybos interesams. Be to, jis buvo verčiamas dalyvauti teismo posėdyje, nors vartojo raminamuosius ir nuskausminančius vaistus.

Nuteistasis T. V. nesutinka ir su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu. Nurodo, kad BK 249 str. 1 d. numatytas nusikaltimas, už kurį jis yra nuteistas, yra priskiriamas labai sunkiems nusikaltimams. Kiti nusikaltimai, dėl kurių jis pripažintas kaltu, nuo pirmojo labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms. Be to, pagal BK 63 str. taisykles bausmių apėmimas taikomas esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai. Dėl šių priežasčių galutinė bausmė negalėjo būti paskirta didesnė nei laisvės atėmimas dešimčiai metų. Todėl jam paskirta bausmė aiškiai neatitinka jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnio ir jo asmenybės. Jis yra jaunas, neseniai vedęs, neasocialus asmuo, nėra kaltinamas padaręs smurtinio pobūdžio nusikaltimus.

Prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 249 str. 1 d. (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakciją) ir 178 str. 3 d., 302 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją), BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. bei baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 str. 3 d., ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų, panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra neobjektyvus, neteisėtas ir nepagrįstas. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį beveik pagal visus kaltinamajame akte nurodytus epizodus (išskyrus du, pagal kuriuos jis išteisintas), teismas vadovavosi iš esmės tik kitų nusikaltimuose dalyvavusių asmenų S. A. ir V. P. bei atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės V. Š. bei M. B. parodymais. Jokių kitų objektyvių duomenų, įrodančių jo kaltę, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nesurinkta. Jis pažįsta T. V., V. P., S. A., pažinojo ir V. S., tačiau jokių nusikalstamų veikų nepadarė.

Teismas nuteistųjų S. A. ir V. P. parodymus laikė patikimais, nes jie nuoseklūs, šie nuteistieji su juo nekonfliktavo ir pagrindo jį apkalbėti neturėjo. Kaip vieną iš šių asmenų parodymų patikimumo pagrindų teismas nurodė tai, jog jie patys prisipažino dalyvavę nusikaltimuose ir nuo baudžiamosios atsakomybės nebuvo atleisti. Tokia teismo išvada nepagrįsta. Nagrinėjant bylą išaiškėjo, kad jie susitarė su pareigūnais, atlikusiais ikiteisminį tyrimą ir teisme valstybinį kaltinimą palaikiusiu prokuroru. Prokuroras, prašydamas pripažinti juos kaltais dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje bei įvykdytų didelės vertės automobilių vagysčių, prašė teismo skirti jiems bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu. Tai rodo, jog S. A. ir V. P. praktiškai išvengė bausmės, todėl tokių asmenų parodymai negali būti laikomi nei patikimais, nei objektyviais. Jie apkalbėjo kitus nuteistuosius ir jį patį, būdami suinteresuoti ir tikėdamiesi išvengti griežtų bausmių. Savo pirminiuose parodymuose, duotuose įtariamojo apklausos metu (iki susitarimo su teisėsauga), V. P. davė objektyvius ir teisingus parodymus, nurodydamas, kad jo (A. V.) nepažinojo ir nusikaltimų kartu nedarė.

Teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad apie nusikalstamą grupuotę, vadovaujamą D. S., bei jos dalyvius T. V. ir A. V., parodė liudytojas M. B.. Šis liudytojas savo parodymuose nėra nei minėjęs jo pavardės, nei atpažinęs jį pagal fotonuotraukas. Byloje, be atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymų, nėra jokių kitų duomenų, įrodančių, kad D. S. vadovavo šiam nusikalstamam susivienijimui ar kad jis (A. V.) sutiko šiame susivienijime dalyvauti. Atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės V. Š. ir Z. F. parodymai buvo nenuoseklūs, nekonkretūs, jie gauti neteisėtu būdu, t. y. pažeidžiant BPK 80 str., todėl jie negali būti pripažinti įrodymais. Be to, S. A. ir V. P. teisme nesugebėjo patvirtinti jų pačių ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie esmines įvykių aplinkybes, todėl teismas negalėjo padaryti išvados, kad šių asmenų parodymai yra patikimi ir nuoseklūs, bei jais remtis.

Jis neigia automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojęs kaip nusikaltimo priemonę. Šis automobilis priklauso jo motinai, pirktas už jos lėšas ir juo naudojasi visa šeima. Tai, kad ant šio automobilio buvo sumontuotos 195/65 R15 dydžio padangos „Nokian Hakkapelitta“, neįrodo, kad jos buvo nuimtos nuo pagrobto automobilio „BMW 316“. Padangos yra serijinės gamybos ir toks modelis yra montuojamas daugeliui automobilių. Nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad pas jį buvo rasti 2 raktai „Made in China“. Tokią teismo išvadą paneigia byloje esantis 2004-03-09 kratos protokolas, kuriame apie tokio rakto suradimą nenurodyta. Be to, kinų gamybos raktai nėra unikalūs, su tuo pačiu raktu galima rakinti keletą spynų.

2003-01-27 pagrobiant automobilį „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš Vilniuje esančio Biochemikų g. 17 namo kiemo jis dalyvauti negalėjo, nes tą dieną vyko į žmonos tėvo laidotuves. Lygiai po mėnesio, vasario 28 d., kartu su visa šeima ir giminėmis jis dalyvavo mišiose mirusiajam paminėti, todėl negalėjo dalyvauti ir pagrobiant automobilį „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį (duomenys neskelbtini).

Prokuroras šioje byloje buvo šališkas ir tai patvirtina 2003-09-09 ir 2005-02-09 nutarimai nutraukti ikiteisminius tyrimus įtariamiesiems M. B. bei V. Š.. Šiuose nutarimuose jis ir T. V. minimi, kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nors tai dar nebuvo ištirta ir įrodyta.

Nuteistasis A. V. nesutinka su teismo sprendimu pripažinti jį kaltu padarius BK 302 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Šiame BK straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, o bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo tirta ir nustatyta, jog jis suvokė, kad kėsinantis pagrobti automobilį, buvo kėsinamasi ir į jame buvusius nukentėjusiojo asmens bei automobilio dokumentus.

V. Š., M. B. ir Z. F. buvo apklausti kaip liudytojai apie savo paties nusikaltimus. Taip buvo pažeistos BPK 80 str. 1 d. nuostatos, pagal kurias liudytoju negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Tokiu būdu gauti parodymai laikomi gauti neteisėtu būdu ir jie negali būti laikomi byloje įrodymais. Kiti byloje surinkti duomenys (vaizdo ir garso įrašai, nuotraukos) taip pat yra gauti neteisėtu būdu. Tais atvejais, kai operatyviniais veiksmais gauta informacija baudžiamojoje byloje panaudota kaip įrodymai, teismas privalo patikrinti, ar atliekant operatyvinius veiksmus esmingai nebuvo pažeisti Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimai. Nors vaizdo įraše esančių asmenų atpažinti neįmanoma, tačiau prokuroras protokole nurodo, jog įraše prie automobilio „Land Rover Freelander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuoti asmenys yra jis ir T. V.. Šiuo protokolo įrašu teismas nuosprendyje taip pat rėmėsi nepagrįstai. 2004-03-13 padarytame vaizdo įraše atliekant operatyvinius veiksmus užfiksuota, kad į garažą Nr. 73 atvyko T. V., nors ir T. V., ir jis buvo suimti nuo 2004-03-09.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai taikė ir BK 62 str., 63 str. ir 65 str. nuostatas. Paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta įstatyme, už padarytą nusikaltimą, teismas gali atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir jei: asmuo pats savanoriškai atvyko ir prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo ikiteisminio tyrimo institucijoms išsiaiškinti nusikalstamas veikas ir atlygino padarytą žalą. Iš bylos duomenų matyti, kad atleistieji nuo baudžiamosios atsakomybės asmenys patys savanoriškai neatvyko, o buvo suimti, iš pradžių jie savo kaltę neigė, o vėliau prisipažino, žalos neatlygino. Prisipažinimas turi būti savanoriškas, o ne nulemtas surinktų įrodymų ir siekio išvengti arba sušvelninti gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Be to, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nešalina solidariosios civilinės atsakomybės. Todėl civiliniai ieškiniai, turėjo būti priteisti ir iš atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų. Be to, S. A., būdamas nesuimtas, vėl įvykdė nusikaltimą ir 2005-12-23 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 178 str. 2 d., dar nebaigus nagrinėti šios bylos.

Teismo nuosprendyje nurodyta, kad išdėstyti įrodymai apie laiko aplinkybes rodo, kad neginčytina nusikalstamo susivienijimo veiklos pradžia yra 2003 m. gegužės mėnuo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 16 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant nusikalstamo susivienijimo baudžiamąsias bylas“ 4 punkte išaiškinta, kad nagrinėjant šios kategorijos bylas, būtinu įrodinėjimo dalyku privalo būti visi BK 227¹ str. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Jie turi būti išdėstyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nurodant įrodymus, kuriais grindžiamas jų buvimas. Tačiau nuosprendyje neišvardinta, kokie būtent yra tie neginčytini įrodymai, ar jie buvo patikrinti teisiamajame posėdyje, ar tai tik atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės V. Š. ir M. B. parodymai. Teismas neįrodė subjektyvios bendrininkavimo pusės - jo ir T. V. tiesioginės tyčios.

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad teismas suvaržė jo ir T. V. teisę į gynybą: neatsižvelgė į jų prašymus, teisiamajame posėdyje bei paskelbus nuosprendį nebuvo išaiškinta nuosprendžio apskundimo tvarka, terminai, paskirtų bausmių vykdymo ypatumai. Nebuvo sudarytos galimybės susipažinti su posėdžio protokolu, gauti jo kopiją ir laiku pateikti pastabas. Jis nėra susipažinęs su byla. Teismo posėdžių metu jam ir T. V. buvo surakintos rankos, o tai neleido tinkamai naudotis gynybos teisėmis - pasirašyti ar pasižiūrėti dokumentus. Kitiems kaltinamiesiems proceso metu antrankiai nebuvo uždėti. Teismas nesiėmė priemonių ir leido žurnalistams skelbiant nuosprendį jį ir kitus kaltinamuosius fotografuoti be jų sutikimo ir daryti įrašus, tuo pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 260 str.). Dėl to viename iš dienraščių nuosprendžiui neįsiteisėjus, buvo įdėtos jų nuotraukos ir juos įžeidžianti informacija.

Teismas, paskyręs jam bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, skirdamas jam galutinę subendrintą bausmę taikė bausmių apėmimo būdą (BK 63 str. 2 d.), tačiau paskyręs galutinę 12 metų laisvės atėmimo bausmę, nemotyvavo tokios subendrintos bausmės paskyrimo būdo. Kadangi nusikaltimai padaryti skirtingu laiku, todėl teismas negalėjo paskirtų bausmių bendrinti apėmimo būdu ir jam paskirti didesnės nei dešimties metų laisvės atėmimo bausmės.

A. V. apeliaciniame skunde prašo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 249 str. 1 d., 178 str. 3 d., 302 str. 1 d, 22 str. 1 d ir 178 str. 3d., 181 str. 2 d., 187 str. 3 d., ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų, panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą nuteistasis T. V. nurodo, kad nesutinka su prokuroro apeliaciniu skundu toje dalyje, kurioje prašoma konfiskuoti daiktus, paimtus 2004 m. kovo 12 d. automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, 2004 m. kovo 18 d. automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu, bei 2004 m. kovo 9 d. (duomenys neskelbtini)esančio buto bei tos pačios dienos J. V. buto, esančio (duomenys neskelbtini), atliktų kratų metu. Prokuroro apeliaciniame skunde išvardinti konfiskuotini daiktai buvo gauti nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo, t. y. tie įrodymai gauti neteisėtu būdu. Automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) krata buvo atlikta neteisėtai, nes automobilis buvo kratomas Kaune, o kratos protokolas, kuriame surašyti trys atskiri proceso veiksmai, surašytas Trakuose. Šio automobilio poėmis padarytas neteisėtai, nes tam nebuvo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Be to, jis buvo paimtas prieš tai iškračius ir paėmus visus jame buvusius daiktus. Liko neaišku, kaip po trijų dienų, t. y. 2004 m. kovo 12 d., jame galėjo atsirasti raktai su signalizacijos pultu, kurie, prokuroro teigimu, tiko automobiliui „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šio automobilio apžiūrą, eksperimentą, kratą ir poėmį prokuroras su kitu pareigūnu vykdė neteisėtai, nes nedalyvavo automobilio savininkė, kviestiniai, be to, tai buvo daroma nakties metu. Mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 6510“ su SIM kortelėmis Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paimtas kratos metu Trakuose, tačiau 2004 m. kovo 9 d. kratos protokole nurodyta, kad krata buvo atlikta J. V. bute (duomenys neskelbtini). Iš kratos protokolo matosi, kad rastas ir paimtas mobilaus ryšio telefonas mėlynos spalvos korpusu su SIM kortele, o ne su dviem SIM kortelėmis. Skunde nurodydamas neteisingus duomenis, prokuroras bando įtikinti teismą, kad jis (T. V.) naudojosi ir telefono Nr. (duomenys neskelbtini)ir taip susieti jį su daug vagysčių epizodų. Teismas nustatė, kad jis (T. V.) naudojosi telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Prašo prokuroro skundą šioje dalyje atmesti, nes jame dėstomos aplinkybės yra pagrįstos neteisėtai gautais ir tikrovės neatitinkančiais duomenimis.

Teismo posėdyje prokuroras prašo Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, tačiau atšaukus apeliacinio skundo dalį dėl nuteistojo A. Š., prašo šią apeliacinio skundo dalį palikti nenagrinėtą. Nuteistųjų T. V. ir A. V. apeliacinius skundus prašo atmesti. Nuteistasis T. V. jo apeliacinį skundą prašo patenkinti iš dalies ir jį išteisinti tik pagal BK 249 str. 1 d. Nuteistojo T. V. gynėjas prašo šio nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, T. V. išteisinti pagal BK 249 str. 1 d. ir pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. Jeigu nuosprendžio dalį dėl pripažinimo kaltu pagal BK 249 str. 1 d. teismas paliktų nepakeistą, tokiu atveju prašo sušvelninti T. V. paskirtą bausmę. Taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl automobilio „Mitsubishi Pajero“ konfiskavimo. Nuteistasis A. V. prašo patenkinti jo apeliacinio skundo dalį, kurioje prašoma jį išteisinti pagal BK 249 str. 1 d., prokuroro apeliacinį skundą prašo atmesti. Nuteistojo A. V. gynėja prašo A. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, išteisinti A. V. pagal BK 249 str. 1 d. ir pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. arba sušvelninti šiam nuteistajam paskirtą bausmę. Nuteistieji A. Š. ir V. B. baigiamųjų kalbų metu jokių prašymų nepareiškė. Nuteistųjų A. Š. ir V. B. gynėjai prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo S. A. gynėja su prokuroro apeliaciniu skundu dėl nuteistojo S. A. sutinka ir prašo jį patenkinti.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. apeliaciniai skundai atmetami, o Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje neišdėstytas sprendimas išteisinti T. V. ir A. V. pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 4 p.). Nuosprendis taip pat keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Iš kaltinamojo akto matosi, kad T. V. ir A. V., be kitų nusikaltimų padarymo, buvo kaltinami ir dėl automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame buvusio kito svetimo turto vagystės. T. V. ir A. V. buvo kaltinami tuo, kad nusikalstamo susivienijimo organizatoriui ir vadovui D. S. parengus nusikalstamos veikos planą, paskirsčius vaidmenis, naktį iš 2002-10-22 į 2002-10-23, nuo 22 val. iki 8.30 val., Vilniuje, Rygos g., namo Nr. 36 aikštelėje T. V. ir A. V. karu su D. S. prasuko automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 96900 Lt vertės, priklausančio UAB „Hanza lizingas“, vairuotojo durelių ir užvedimo spyneles, prikabino šį automobilį, kuriame gulėjo J. K. priklausantys daiktai, t. y. magnetola „Pioneer“, 1500 Lt vertės, grotuvas „Pioneer“, 500 Lt vertės, 5 vnt. kompaktinių diskų, 50 Lt vertės, skėtis, 50 Lt vertės, kėdutė, 25 Lt vertės, bendros 2125 Lt vertės, serviso knygelė, „Shell Pluss“ kortelė, 5 raktai, neturintys vertės, prie tyrimo nenustatyto automobilio ir nutempė iš vagystės vietos į Z. F. priklausantį ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini)., kur paslėpė pagrobtą automobilį. Po to, 2002 m. spalio-lapkričio mėn., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, minėtame ūkiniame pastate D. S. nurodymu pagrobtame automobilyje nusikalstamo susivienijimo narys V. Š. nuėmė signalizaciją, kelis kartus įstatė perprogramuotą kompiuterį, prietaisų skydelį, transponderį, o ne nusikalstamo susivienijimo narys R. U., iš anksto už piniginį atlygį pažadėjęs nuolat taisyti nusikalstamo susivienijimo narių pavogtus automobilius ir pašalinti vagysčių metu padarytus automobilių sugadinimus, taip paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus bei pašalinti kliūtis nusikalstamo susivienijimo nariams realizuojant automobilius, pakeitė pagrobto automobilio vairuotojo durelių ir užvedimo spyneles, po ko 2002-11-30 automobilį „VW Sharan“ surado policijos pareigūnai. Tokiu būdu T. V. ir A. V., veikdami kartu su nusikalstamo susivienijimo vadovu D. S., jo nariu V. Š. ir ne nusikalstamo susivienijimo nariu R. U., padarė didelės vertės svetimo turto vagystę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pagal nurodytą kaltinimą dėl automobilio „VW Sharan“ vagystės teismas pripažino kaltu tik R. U. ir nuteisė jį pagal BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 3 d. Tuo tarpu T. V. ir A. V. kaltais padarius šį nusikaltimą nebuvo pripažinti. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje (27 t., 77 b. l.) nurodyta, kad dėl paties nurodytos vagystės įvykio abejonių nekyla, tačiau tiesioginiai šio nusikaltimo vykdytojai nebuvo nustatyti. Duomenų, tiesiogiai patvirtinančių, kad T. V. ir A. V. tikrai yra tie asmenys, kurie pagrobė automobilį „VW Sharan“, byloje nėra, todėl jų dalyvavimas šioje vagystėje neginčijamais įrodymais nepatvirtintas. Toliau nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nurodė, kad, esant tokioms aplinkybėms, kaltinimo T. V. ir A. V. apimtis šioje dalyje mažinama pašalinant iš kaltinimo pagal BK 249 str. (25 str. 4 d.) ir 178 str. 3 d. šį veikos dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje epizodą. Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matosi, kad joje joks teismo sprendimas dėl nurodytos kaltinimo T. V. ir A. V. dalies neišdėstytas.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neišdėstęs sprendimo dėl T. V. ir A. V. kaltės, teismas nesilaikė BPK 307 str. 4 d. reikalavimų ir taip iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, todėl prašo nuosprendį šioje dalyje panaikinti, priimti naują nuosprendį ir T. V. bei A. V. pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl dalyvavimo automobilio „VW Sharan“ vagystėje išteisinti nenustačius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Nuteistasis A. V. savo apeliaciniame skunde naikinti arba keisti jau paminėtą nuosprendžio dalį neprašo, vis dėlto apeliaciniame skunde nuteistasis irgi nurodo, kad dėl automobilio „VW Sharan“ vagystės teismas nepriėmė sprendimo nei jį nuteisti, nei išteisinti.

Šioje dalyje prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas. Iš to, kas yra išdėstyta skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, matosi, kad teismas padarė išvadą, jog neįrodyta, kad T. V. ir A. V. dalyvavo padarant automobilio „VW Sharan“ vagystę. Tačiau tai, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas neišdėstė sprendimo T. V. ir A. V. dėl šios kaltinimo dalies išteisinti, nėra tik techninė teismo klaida. Iš jau paminėtų nuosprendyje išdėstytų motyvų matosi, kad teismas šiuo atveju nusprendė tik pašalinti kaltinimo dalį dėl automobilio „VW Sharan“ vagystės kaip vieną iš veikos, dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje, epizodą, todėl priimdamas tokį sprendimą apsiribojo tik aptardamas tai nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir neišdėstęs jokio sprendimo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.

Kad T. V. ir A. V. dalyvavimas automobilio „VW Sharan“ vagystėje neįrodytas, abejonių nekyla, kad tokia teismo išvada yra pagrįsta, nurodoma ir prokuroro apeliaciniame skunde. Tačiau BPK 307 str. 2 d. nurodyta, kad tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių išteisinamas. Pagal įtvirtintą ir galiojančią teisminę praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, taip pat 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ išaiškinimus) apsiriboti tik aptarimu nuosprendžio aprašomojoje dalyje galima tik pašalinant tam tikrus nepagrįstai inkriminuotus tęstinės nusikalstamos veikos epizodus. Tačiau T. V. ir A. V. šioje byloje buvo padarę ne tęstines, o atskiras nusikalstamas veikas, atskirai kvalifikuotas pagal BK 249 str. 1 d. ir kitus BK straipsnius. Automobilio „VW Sharan“ vagystė irgi kaltinime buvo nurodyta ne kaip tęstinė, o kaip atskira nusikalstama veika. Todėl teismas, šiuo atveju padaręs išvadą, kad T. V. ir A. V. dalyvavimas šio nusikaltimo padaryme neįrodytas, turėjo vadovautis ne tik BPK 307 str. 2 d., bet ir to paties BPK straipsnio 4 d. 2 p. nuostatomis, t. y. privalėjo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti sprendimą kaltinamuosius išteisinti, taip pat nurodyti jų išteisinimo pagrindą. Teismas pažeidė šiuos įstatymo reikalavimus, o prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės (BPK 369 str. 3 d.).

Dėl paminėtų aplinkybių skundžiamo nuosprendžio dalis, kurioje neišdėstytas sprendimas išteisinti T. V. ir A. V. pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 4 p.).

T. V. ir A. V. pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės išteisinami neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Tuo tarpu nuteistųjų T. V. ir A. V. kaltę padarius kitas nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytas nusikalstamas veikas patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų, teismas pagrįstai juos pripažino kaltais ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistieji T. V. ir A. V. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nusikalstamų veikų, už kurias jie nuteisti, nepadarė, o jų kaltė grindžiama nepatikimais įrodymais. Tokiais nepatikimais įrodymais apeliantai laiko nuteistųjų S. A. bei V. P., o taip pat liudytojų V. Š., M. B. ir Z. F. parodymus. Nurodoma, kad nuteistųjų S. A. ir V. P. parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi, nes tokius parodymus šie nuteistieji davė susitarę su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir prokuroru, siekdami išvengti griežtos bausmės. O liudytojų V. Š., M. B. ir Z. F. parodymais jų kaltė negalėjo būti grindžiama, nes šie asmenys buvo apklausti kaip liudytojai apie savo paties padarytus nusikaltimus. Tokiu būdu buvo pažeistos BPK 80 str. 1 d. nuostatos, pagal kurias liudytoju negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Be to, nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad kai kurie įrodymai šioje byloje buvo surinkti pažeidžiant BPK 20 str. nuostatas, todėl jais teismas negalėjo vadovautis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Visi apeliantų argumentai, susiję su įrodymų vertinimu bei BPK pažeidimais, yra nepagrįsti ir atmetami. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas išsamiai išdėstė, aptarė ir įvertino visų apeliantų nurodomų asmenų parodymus, o nuteistųjų kaltę grindė tų asmenų parodymus vertindamas kartu su kitais tuos parodymus atitinkančiais bylos duomenimis.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistųjų S. A. ir V. P. parodymus, nuosprendyje nurodė, kad šių asmenų parodymų atmesti nėra jokio pagrindo, kadangi nenustatyta aplinkybių, kodėl S. A. ar V. P. galėtų apkalbėti T. V. ir A. V.. Jie patys prisipažino dalyvavę nusikaltimuose, tačiau nuo atsakomybės atleisti nebuvo, todėl šių asmenų apsisprendimas duoti parodymus apie jiems žinomus ir bendrininkaujant įvykdytus nusikaltimus negali būti vertinamas kaip siekimas išvengti atsakomybės apkalbant kitus asmenis. Teismas nuteistųjų S. A. ir V. P. parodymus įvertino kaip nuoseklius, nes apie tas pačias aplinkybes jie parodė tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat ir apklausiami teisėjo bei akistatų su kitais kaltinamaisiais metu (t. 17, b. l. 138-143, t. 18, b. l. 106-115). Jų parodymai buvo patikrinti ir parodymų patikrinimo vietoje metu (17 t., 81-137 b. l., 18 t., 72-105 b. l.). Be to, šių nuteistųjų parodymai atitinka ir kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes.

Iš dalies galima sutikti su nuteistųjų T. V. bei A. V. skundų argumentais dėl to, kad S. A. ir V. P. parodymai viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo visiškai nuoseklūs. Iš bylos matosi, kad pirminėse apklausose S. A. ir V. P. savo kaltę neigė, tik vėliau prisipažino padarę kaltinimuose nurodytas nusikalstamas veikas bei atskleidė jiems žinomas tų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir nusikaltimų bendrininkus. Tačiau teigti, kad S. A. ir V. P. parodymus pakeitė ir T. V. bei A. V. apkaltinančius parodymus davė dėl to, kad išvengtų jiems patiems gresiančios griežtos bausmės, pagrindo nėra. Apie tarp minėtų nuteistųjų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro buvusį susitarimą duoti parodymus apie jiems žinomas bylos aplinkybes duomenų byloje nėra. Nors negalima atmesti tikimybės, kad nuteistiesiems galėjo būti išaiškintos įstatymų nuostatos apie tai, kad prisipažinus padarius nusikalstamas veikas ir nurodžius joje dalyvavusius asmenis, byloje kaltinami asmenys gali tikėtis, kad teismas jiems paskirs švelnesnes bausmes, tačiau tokie pareigūnų veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro pareiga yra ištirti bylą, išsiaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes bei nustatyti jį padariusius asmenis, jų pasirinkta tyrimo taktika įstatymais varžoma tik tiek, kad visi atliekami procesiniai veiksmai būtų teisėti, atlikti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymų. Pačiame baudžiamajame įstatyme (BK 59 str.) yra numatyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba pagalba išaiškinant šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Todėl net jei tyrėjai ar prokuroras ir būtų įtikinę nuteistuosius duoti parodymus, taip padedant išaiškinti tiriamus nusikaltimus ir juose dalyvavusius asmenis, paaiškindami, jog už tai jiems gali būti pritaikytos įstatyme numatytos lengvatos, tai negalėtų būti laikoma parodymų išgavimu neteisėtu būdu. Tokiu būdu nuteistųjų S. A. ir V. P. duoti parodymai yra vertinami kaip teisėtai gauti duomenys ir teismas pagrįstai juos pripažino įrodymais, pagrindžiančiais apeliantų kaltę. Be to, kaip jau buvo minėta, T. V. ir A. V. kaltę patvirtina ir kiti byloje ištirti įrodymai, kurie buvo įvertinti teismo nuosprendyje.

Nuteistojo T. V. apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistųjų S. A. ir V. P. parodymų nepatikimumo, kurį tariamai patvirtina šių nuteistųjų parodymų patikrinimo vietoje ir apklausų metu nurodytos netikslios aplinkybės, taip pat yra nepagrįsti. Nors nuteistieji S. A. ir V. P. parodymų patikrinimo vietoje metu iš tikrųjų negalėjo tiksliai nurodyti pagrobtų transporto priemonių valstybinių numerių, kartais ir modelių, tačiau tai neduoda pagrindo abejoti jų parodymais. S. A. dalyvavo ir buvo nuteistas už 13 automobilių pagrobimą (ar pasikėsinimą jas pagrobti), V. P. – už 9, todėl visiškai natūralu, kad jie galėjo neprisiminti pagrobtų transporto priemonių valstybinių numerių ar tikslių automobilių markių ir modelių pavadinimų. Įvykių datos, laikas, vagysčių būdai tikrinant parodymus vietoje taip pat ne visur nurodyti tiksliai ir išsamiai, tačiau tai paaiškinama tuo, kad duodant parodymus apie daugelį skirtingu laiku padarytų vagysčių nuteistieji galėjo ir suklysti, o aplinkybes jie nurodė taip, kaip jas prisiminė, juo labiau, kad dažnai buvo grobiami tos pačios markės automobiliai. Be to, parodymų patikrinimo vietoje tikslas yra labiau susijęs su asmens duotų parodymų patikrinimu ar patikslinimu dėl įvykio vietos arba situacijos, o ne dėl įvykio tikslios datos ar laiko. Kaip matosi iš nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų bei kitų bylos įrodymų, nustatytos automobilių vagysčių padarymo vietos, laiko, būdo aplinkybės atitinka S. A. bei V. P. parodymus.

Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad V. Š., M. B. ir Z. F. parodymais jų kaltė negalėjo būti grindžiama, nes šie asmenys buvo apklausti kaip liudytojai apie savo paties padarytus nusikaltimus. Tokiu būdu buvo pažeistos BPK 80 str. 1 d. nuostatos, pagal kurias liudytoju negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Šie apeliantų argumentai irgi yra nepagrįsti ir atmetami.

Iš bylos matosi, kad apeliantų nurodyti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinti įtariamaisiais, tačiau jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 212 str. 7 p., BK 39¹ str. numatytais pagrindais, kadangi jie prisipažino dalyvavę darant nusikalstamas veikas ir aktyviai padėjo atskleisti nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Šiuo pagrindu atleidus juos nuo baudžiamosios atsakomybės pasikeitė jų procesinė padėtis. Jie byloje buvo apklausti jau ne kaip įtariamieji, bet kaip liudytojai. Tuo BPK 80 str. 1 d. 1 p. nuostatos pažeistos nebuvo. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo nėra kaltinamas jokių nusikalstamų veikų padarymu, todėl jį apklausiant liudytoju apie jam žinomas kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas, BPK 80 str. 1 d. reikalavimai nebuvo pažeisti. Pažymėtina dar ir tai, kad 2003 m. balandžio 24 d. prokuroro nutarimu (1 t., 213 b. l.) baudžiamoji byla prieš Z. F. pagal 1961 m. BK 271 str. 4 d. nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties buvo nutraukta tiriant galimą Z. F. dalyvavimą toje pačioje automobilio „VW Sharan“ vagystėje. Už dalyvavimą šioje vagystėje T. V. ir A. V. nebuvo nuteisti, pirmosios instancijos teismas jiems pašalino šią kaltinimo dalį, o šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu dėl jau išdėstytų ir aptartų aplinkybių T. V. ir A. V. išteisinami nauju nuosprendžiu. Tuo tarpu ikiteisminis tyrimas M. B. buvo nutrauktas 2003 m. rugsėjo 9 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtintu nutarimu (13 t., 140-146 b. l.). iš šio nutarimo matosi, kad ikiteisminis tyrimas M. B. buvo nutrauktas dėl dalyvavimo kitame nusikalstamame susivienijime ir kitų nusikaltimų, padarytų dar 2000-2002 m. laikotarpiu. Nors šiame nutarime iš tikrųjų minimi D. S. („Storas“), T. V. („Varna“), akivaizdu, kad M. B. buvo įtariamas dalyvavęs anksčiau padarytuose nusikaltimuose, o ne tuose, kurie buvo tiriami ir nagrinėjami šioje, t. y. T. V. ir A. V. baudžiamojoje byloje. Taigi liudytojų V. Š., M. B. ir Z. F. parodymai yra gauti ir užfiksuoti nepažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, todėl jie galėjo būti pripažinti įrodymais šioje baudžiamojoje byloje.

Vis dėlto iš dalies galima sutikti su apeliantų argumentais, kad tiek nuteistieji S. A. ir V. P., tiek ir aukščiau nurodyti liudytojai vienaip ar kitaip gali būti suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau ja gali būti suinteresuoti ir kiti proceso dalyviai, tarp jų ir patys apeliantai, todėl vien tai savaime nėra pagrindas atmesti šių asmenų parodymus. Jų padėties specifiškumas įpareigoja teismą jų parodymų patikimumą ir įrodomąją reikšmę vertinti atsižvelgiant į jų nuoseklumą bei atitikimą kitiems įrodymams. Kaip tik taip nuteistųjų, liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai ir buvo teismo įvertinti. Iš bylos matosi, kad M. B., V. Š., S. A. ir V. P. viso proceso metu pakankamai detaliai nurodė faktines nusikaltimų padarymo aplinkybes, savo parodymus patvirtino asmenų parodymo atpažinti, parodymų patikrinimo vietoje bei akistatų metu. Jie parodymus davė ne tik apie kitų, bet ir apie savo padarytas nusikalstamas veikas, žinodami, kad visi faktai tyrimo metu bus patikrinti, suvokdami, kad dėl parodymų davimo gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. M. B. ir V. Š. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas vėliau, patikrinus visas nustatytas faktines aplinkybes ir esant įstatymų numatytiems pagrindams. Iki sulaikymo M. B. epizodiškai bendravo tik su R. U., S. A. – tik su V. P.. Jokių kitų tarpusavio santykių tarp M. B., V. Š., S. A., V. P. ir R. U. nenustatyta. M. B., V. Š., S. A., V. P. ir R. U. parodymai nėra tapatūs: kiekvienas jų patvirtino aplinkybes toje apimtyje, kiek yra dalyvavę nusikaltimų padaryme ir kiek tos aplinkybės jiems buvo žinomos. Jų parodymais nustatyti faktiniai duomenys apie nusikalstamų veikų dalyvius, jų vaidmenį, automobilių vagysčių metu naudotus įrankius, priemones, jų pagaminimo vietas, vagiamiems automobiliams naudotas patalpas, vogtų automobilių markes bei modelius, jų požymius, vagysčių, realizacijos būdus ir vietas tarpusavyje sutapo. Jų parodymai taip pat atitinka ir kitus objektyvius bylos įrodymus, patvirtinančius tas pačias aplinkybes: nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, įvykių vietų apžiūrų, kratų, daiktų apžiūros metu užfiksuotus duomenis, specialistų išvadas, telefoninius pokalbius bei vaizdo įrašus, darytus atliekant operatyvinius veiksmus. Pažymėtina ir tai, kad M. B., V. Š., S. A. ir V. P. pirminius parodymus apie automobilių vagystes davė tuo metu, kai didžioji dalis šių nusikaltimų dar nebuvo tiriama Vilniaus apygardos prokuratūroje. Tik vėliau, sugretinus jų parodymus su bylų, gautų iš kitų teisėsaugos institucijų, duomenimis, buvo nustatyta, kad šių proceso dalyvių parodymai atitiko padarytų vagysčių faktines aplinkybes. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ir nuteistųjų S. A. bei V. P., ir liudytojų M. B. bei V. Š. parodymus teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir jais pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį. Apie kitus apeliantų skunduose dėstomus liudytojų bei nuteistųjų S. A. ir V. P. parodymų nesutapimus šiame nuosprendyje dar bus pasisakyta analizuojant jų kaltę dėl atskirų automobilių vagysčių patvirtinančius įrodymus.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam kelia abejonių kratų atlikimo teisėtumas bei jų metu užfiksuotų rezultatų patikimumas. Automobiliai „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sulaikyti Kaune. Tačiau, sprendžiant iš kratos protokolų, šių automobilių krata buvo atlikta tik tuomet, kai šiais automobiliais pareigūnai atvyko į Trakus. Apelianto nuomone, automobilių kratos turėjo būti atliktos iš karto jų sulaikymo vietoje, t. y. Kaune. Be to, atliekant kratas nedalyvavo automobilių savininkai ir kviestiniai. Atsisakęs patikrinti kratos dokumentų pagrįstumą ir patikimumą, teismas, apelianto nuomone, pažeidė jo teisę į gynybą.

Su šiais apelianto argumentais galima sutikti tik iš dalies. Bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas T. V. prašymu apklausė kratoje dalyvavusius liudytojus M. B., M. B., A. A., T. V., S. K. ir R. R..

Liudytojas M. B. parodė, kad jis 2004 m. kovo 9 d. dalyvavo atliekant kratą T. V. namuose, (duomenys neskelbtini), tačiau apžiūrint T. V. automobilius nedalyvavo. Policijos pareigūnai bute surašė kratos protokolą ir kratos metu dalyvavusiems asmenims jį visą perskaitė, tačiau protokole buvo parašyta tik apie kratą bute. Tačiau tokie liudytojo M. B. parodymai neatitinka bylos duomenų.

Iš 2004 m. kovo 9 d. kratos protokolo matosi, kad iš pradžių krata buvo atliekama automobiliuose „Mitsubishi Pajero“ ir „Audi A4“, o tik po to T. V. namuose. Todėl policijos pareigūnai, atlikę kratą, perskaitę visą protokolą, negalėjo nepaminėti apie kratą automobiliuose. Kita vertus, iš kratos protokolo matyti, kad liudytojas M. B., kaip ir nuteistasis T. V. bei jo tėvai A. V., M. V., asmeniškai dalyvavo darant kratą tiek bute, tiek automobiliuose „Audi A4“ ir „Mitsubishi Pajero“, tačiau jokių pastabų dėl kratos atlikimo eigos ar galimų pažeidimų nepareiškė. Tai patvirtino ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai liudytojai M. B., A. A. bei T. V.. Šie liudytojai parodė, kad kratos protokolo turinys atitinka atliktos kratos eigą. Kratos protokolą surašęs liudytojas M. B., paaiškino, kad kratos metu dalyvavo visi kratos dalyviai, užfiksuoti protokole, o iš pradžių buvo apžiūrėti automobiliai, vėliau - butas.

Tai, kad policijos pareigūnai kartu su T. V., Kauno m. paėmę T. V. naudojamas transporto priemones, nuvyko į Trakus ir tik ten atliko kratą, neduoda pagrindo daryti išvadą, jog kratos atliktos pažeidžiant BPK reikalavimus, nes T. V. naudojami automobiliai iš Kauno į Trakus pervaryti T. V. akivaizdoje, o krata Trakų m. T. V. automobiliuose atlikta motyvuotomis teismo nutartimis. Duomenų, kad policijos pareigūnai ar kiti asmenys būtų padėję į T. V. butą ar automobilius kokius nors daiktus, byloje nėra. Tokių aplinkybių nepatvirtina ir liudytojų S. K. bei R. R. parodymai. Todėl abejoti šių ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumu, taip pat atitinkamuose procesiniuose dokumentuose – įvykio vietų, automobilių, daiktų apžiūros protokoluose užfiksuotais faktiniais duomenimis nėra pagrindo.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad metalinis įrankis su įmontuota spyruokle byloje atsirado neaiškiomis aplinkybėmis. Šis įrankis automobilyje „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo surastas tik 2004 m. kovo 12 d. Tuo tarpu apžiūrint šį automobilį 2004 m. kovo 9 d. nurodytas metalinis įrankis jame nebuvo rastas. Tas kelias paras šis neantspauduotas automobilis buvo pareigūnų žinioje. Todėl kyla abejonių dėl šio daiktinio įrodymo suradimo ir paėmimo teisėtumo. Su šiais apelianto argumentais irgi galima sutikti tik iš dalies. Iš tikrųjų nurodyto daiktinio įrodymo suradimo aplinkybės nėra visiškai aiškios, nes atliekant šio automobilio kratą 2003-03-09, šis įrankis tikrai nebuvo rastas ir paimtas, o surastas tik po kelių dienų atlikus papildomą apžiūrą. Tačiau tai tik parodo šio tyrimo veiksmo atlikimo neprofesionalumą, skubotumą ir atmestinumą, bet tikrai nepatvirtina galimybės, kad minėtas įrankis automobilyje atsirado neteisėtu būdu, t. y. kad jį ten galėjo padėti kas nors iš policijos pareigūnų, nes būtent apie tokio įrankio panaudojimą vagiant automobilius parodė nuteistieji S. A. ir V. P..

Nuteistojo T. V. argumentus dėl teismo išvados, jog 2004-03-09 kratos T. V. bute metu bute surasta plastmasinė dėžutė su jungtimis yra prietaisas, skirtas užvesti automobilius apeinant gamyklinį įmobilizatorių, kolegija taip pat atmeta. Tokią išvadą teismas tikrai padarė remdamasis bendrovės „Vilniaus altas“ rekomendacinio pobūdžio pažyma, tačiau laikyti, kad tokia teismo išvada buvo padaryta remiantis tik prielaidomis ar spėjimais, nėra jokio pagrindo. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vien dėl to, kad minimos išvados yra rekomendacinio pobūdžio ir duotos ne ekspertinės įstaigos, neduoda pagrindo abejoti tokiu teismo sprendimu, nes šie duomenys gauti teisėtai. Pirmosios instancijos teismas minimą pažymą ir joje pateiktas išvadas įvertino kaip pakankamai patikimas ir jomis rėmėsi pagrįstai.

Nuteistasis T. V. skunde nurodo, kad radijo stotis, kuria, remiantis teismo nuosprendžiu, jis naudojosi policijos eterio klausymuisi, yra mėgėjiška, ją jis naudojo prekiaudamas Gariūnuose, susisiekimui su kitais prekiautojais. Be to, pripažinęs, kad ši radijo stotis buvo naudojama kaip nusikaltimo įrankis, teismas turėjo ją konfiskuoti, tačiau to padaryta nebuvo. Iš byloje esančio 2004-12-07 Vilniaus miesto VPK Informatikos ir ryšių skyriaus Ryšių poskyrio rašto Nr. 1-IR2-969 matosi, kad T. V. minima radijo stotis „ALINKO DJ S40“ yra laisvo naudojimo radijo ryšio įranga ir ja klausytis VRM radijo tinklo tarnybinių pokalbių nėra galimybės. Nuosprendyje tikrai nurodyta, kad T. V. klausėsi policijos radijo eterio, kad reikalui esant galėtų įspėti bendrininkus, jei apie daromą automobilio vagystę būtų pranešta policijai. Tačiau nuosprendyje nenurodyta, kad policijos radijo ryšio klausymuisi nuteistasis naudojosi būtent šia t. y. „Alinko DJ S40“, radijo stotimi. Todėl nurodomą radijo stotį, kaip nusikaltimo įrankį, ir nebuvo nuspręsta konfiskuoti. Be to, kita radijo stotis, tinkanti klausytis policijos radijo ryšio, buvo rasta ir paimta iš V. P. namų Trakų m., Birutės g. 42-5.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad kratos protokolo (15 t., 246-247 b. l.) duomenys nepatvirtina to, jog kratos metu buvo surastas ir paimtas raktas „Made in China“, o teismas nuosprendyje nurodė, kad šis daiktinis įrodymas priklauso T. V. ir buvo rastas kratos metu Trakuose, Vytauto g. 48-16. Iš kratos bei daiktų apžiūros protokolo matyti, kad atliekant kratą buvo rastas ne vienas įvairių formų, dydžio bei kitokių požymių raktas, tačiau aprašant šiuos raktus nebuvo nurodyta, kad ant kurio nors iš jų būtų užrašas „Made in China“, kaip jis įvardintas specialisto išvadoje (10 t., 169-174 b. l.). Todėl neaišku, kuris konkrečiai kratos metu paimtas raktas buvo pateiktas tirti, ir ar apskritai jis buvo paimtas kratos metu. Dėl šių priežasčių nuosprendyje nurodytas raktas „Made in China“ negali būti vertinamas, kaip patikimas įrodymas.

T. V. apeliaciniame skunde nurodo ir apie tai, kad automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), krata, apžiūra, poėmis ir eksperimentas, atlikti neteisėtai, nes pareigūnai šiuos tyrimo veiksmus atliko vieni, nakties metu (10 t., 28-31 b. l.). Tokiu būdu buvo pažeisti BPK 145 str. 3, 4 d., 147 str. 3 d., 20 str. 4 d. reikalavimai. Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti, o iš dalies ir neatitinkantys bylos aplinkybių. Iš bylos matosi, kad nei krata, nei poėmis šiame automobilyje nebuvo atliekami. Buvo atlikta tik įvykio vietos apžiūra, eksperimentas, o vėliau, automobilyje rastų daiktų apžiūra. Įvykio vietos apžiūrai bei eksperimentui baudžiamojo proceso įstatymas nenumato ypatingų reikalavimų, susijusių su šių procesinių veiksmų atlikimo laiku ar juose dalyvaujančiais asmenimis. Tiek įvykio vietą, tiek ir eksperimentą gali atlikti prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Kitų asmenų dalyvavimas nėra privalomas. Kaip matyti iš minėtų procesinių veiksmų protokolų, atliekami veiksmai užfiksuoti tinkamai, nurodyti juose dalyvavę asmenys, procesinių veiksmų eiga bei rezultatai ir kiti būtini duomenys. Tai, kad veiksmai atlikti vėlai vakare, šiuo atveju reikšmės neturi, kadangi atliekamais veiksmais nebuvo nustatinėjamos tokios aplinkybės, kurias tikrinant būtų reikšmingas paros laikas, apšvietimas ir pan. Taigi, apelianto minimi procesiniai veiksmai, kolegijos nuomone, atlikti nepažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, todėl teismas duomenimis, gautais atliekant šiuos veiksmus, nuosprendyje rėmėsi pagrįstai.

T. V. apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad jis nusikalstamai veikai vykdyti įsigijo transporto priemones. Apelianto nuomone, byloje patikimai nustatyta, kas įgijo nuosprendyje nurodytas transporto priemonės, t. y. kad „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo J. K., „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra J. V. nuosavybė (kaltinamojo akto duomenimis šis automobilis jokioje nusikalstamoje veikoje nedalyvavo), „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra taip pat M. V. nuosavybė, „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra G. V. nuosavybė. Todėl, apelianto nuomone, teismo išvados apie šių automobilių įgijimą nusikalstamai veiklai vykdyti, nėra pagrįstos jokiais įrodymais.

Atsakant į šiuos apelianto argumentus kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju sąvokos transporto priemonių įgijimas nereikia tapatinti su nuosavybės teisės į automobilius įgijimu bei jų privalomu įregistravimu valstybės įmonės duomenų bazėje. Iš bylos matosi, kad nurodyti automobiliai tikrai yra registruoti kitų asmenų vardu, o ne nuteistųjų T. V. ar A. V.. Jie registruoti nuteistųjų motinų, vieno iš jų uošvės ir kitų asmenų vardu, tačiau kiti išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad faktiškai tie automobiliai priklausė nuteistiesiems ir jie tuos automobilius, kaip nusikaltimo priemones, panaudojo darydami nusikalstamas veikas.

Nuteistojo T. V. argumentai apie tai, kad automobilis „Mitsubishi Pajero“ iš viso nepaminėtas kaip nusikaltimo priemonė nė viename iš padarytų nusikaltimų, irgi nepagrįsti. Iš nuosprendžio nustatomosios dalies matosi, kad šis automobilis nepaminėtas tik aprašant dalyvaujant nusikalstamame susivienijime nuteistųjų padarytas vagystes. Tačiau šis automobilis „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) aiškiai nurodytas aprašant padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 249 str. 1 d. Nuosprendyje nurodyta, kad nusikalstamo susivienijimo dalyviai įgijo ir naudojo įrankius ir priemones, tarp jų ir nurodytą automobilį – „Mitsubishi Pajero“. Tai reiškia, kad nurodytus automobilius, kaip nusikalstamų veikų priemones, teismas konfiskavo pagrįstai.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis nuomojo patalpas, garažus ir sodybą. Tačiau ir šie jo argumentai nepagrįsti. Iš bylos matosi, raktai nuo automobilio „Audi V8“ garažo Nr. 40, esančio (duomenys neskelbtini), bei raktas nuo garažo Nr. 59, esančio (duomenys neskelbtini), buvo rasti būtent pas T. V.. Teisme liudytojais apklausti garažų Nr. 59, Nr. 147, esančių (duomenys neskelbtini), savininkai V. S., R. B. parodė, kad minėtus garažus perdavė naudotis A. L.. Liudytojas A. L. parodė, kad 2002 m. pavasarį, padavęs skelbimą laikraštyje „Alio reklama“, kuriame buvo nurodytas jo telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Jis nepažįstamam vyriškiui pernuomojo garažą Nr. 59, o po 3 mėnesių, tam pačiam vyriškiui pernuomojo ir garažą Nr. 147. T. V. jis pažįsta, tačiau su juo jokių reikalų neturi, A. V. nepažįsta. Tačiau šie A. L. parodymai prieštarauja 2005-01-24 UAB „Alio“ raštu pateiktiems duomenims, kad 2002-2004 m. A. L. telefono Nr. (duomenys neskelbtini)skelbimų spausdinta nebuvo, taip pat Lietuvos kriminalinės policijos biuro pateiktoms išklotinėms, kad A. V. naudotu MRT Nr. (duomenys neskelbtini) 2003-08-31 buvo kontaktuota su liudytojo A. L. MRT Nr. (duomenys neskelbtini). Tai, kad T. V. ir A. V. naudojosi nurodytais garažais bei garažu Nr. 40, esančiu (duomenys neskelbtini), ir turėjo šių garažų raktus, patvirtino ir nuteistieji S. A., V. P., R. U. bei liudytojas V. Š.. Įvykio vietos apžiūros metu garaže Nr. 147 rastas „Makroflex“ buteliukas, ant kurio rasti T. V. rankų atspaudai. Prie bylos pridėtas vaizdo įrašas, darytas atliekant operatyvinius veiksmus, kuriame T. V. ir A. V. užfiksuoti garaže Nr. 59, prie pagrobto automobilio „Land Rover Freelander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kratos metu T. V. naudotame automobilyje „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rastas raktas, kurį liudytojas R. B. atpažino kaip raktą nuo garažo Nr. 59. Šie įrodymai paneigia apelianto argumentus. Kita vertus, šiuo atveju ne taip svarbu, ar nuteistieji minimus garažus ir patalpas nuomojosi, ar naudojosi kitokiais pagrindais, kadangi aptartais bylos duomenimis neabejotinai įrodytas faktas, jog šiomis patalpomis nuteistieji naudojosi slėpdami pagrobtas transporto priemones.

Nuteistasis T. V. skunde nepagrįstai nurodo, kad pas jį niekada nebuvo rasta SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini). 2004-03-09 T. V. namuose, (duomenys neskelbtini) bei automobiliuose atliktos kratos metu, paimta SIM kortelė, kurios numeris, kaip vėliau nustatyta UAB „Bitė GSM“ raštu Nr. (duomenys neskelbtini), yra būtent (duomenys neskelbtini).

T. V. neigia ir tai, kad jis naudojosi MRT abonento Nr. (duomenys neske;btini). Tačiau iš bylos matyti, kad tos pačios 2004-03-09 kratos metu T. V. namuose, (duomenys neskelbtini), paimtas SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) vokas, o iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės (12 t., 87275 b. l.) matyti, jog 2003 m. ši SIM kortelė buvo naudojama telefono aparate, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini). Būtent šio telefono aparato 2003-08-14 „Tele 2” garantinis talonas Nr. 0357862 buvo rastas 2004-03-09 kratos metu T. V. automobilyje „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad T. V. naudojosi telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini).

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jo abonento Nr. (duomenys neskelbtini) telefono išklotinės įrodo, jog jis nusikaltimuose nedalyvavo, tačiau tokie jo argumentai yra nepagrįsti. Nors iš byloje esančių abonento Nr. (duomenys neskelbtini) telefoninių pokalbių išklotinių matosi, kad kai kurių nusikalstamų veikų padarymo metu šiuo numeriu nuteistasis su kitais nusikaltimuose dalyvavusiais asmenimis tikrai nekontaktavo, tačiau byloje neabejotinai nustatyta, kad T. V. naudojosi ne vien šiuo abonento numeriu. Tai patvirtina S. A., V. P. ir V. Š. parodymai. Šių asmenų parodymais nustatyta, kad T. V. naudojosi įvairiomis SIM kortelėmis, tarp jų ir „darbinėmis“, skirtomis tik automobilių vagystėms. Vagysčių metu T. V. SIM korteles nuolat keisdavo. Ikiteisminio tyrimo metu T. V. namuose bei naudotuose automobiliuose iš tikrųjų buvo paimtos net 4 SIM kortelės. Pažymėtina ir tai, kad byloje yra tik dalis SIM kortelių išklotinių ir tik laikotarpiu nuo 2003 m. birželio mėn. iki lapkričio mėn. Taigi tai, kad tomis naktimis, kuomet buvo įvykdytos jam inkriminuotos automobilių vagystės, jis su niekuo nekalbėjo vienu iš savo MRT, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), T. V. dalyvavimo vagystėse nepaneigia.

Nuosprendyje nurodyta, kad padarytame vaizdo įraše 2004-03-13 atliekant operatyvinius veiksmus (6 t., 172-200 b. l.), kuris buvo peržiūrėtas teisiamojo posėdžio metu, užfiksuota, jog į garažą Nr. 73, esantį (duomenys neskelbtini), atvyko D. S.. V. Š., T. V. ir V. P., kurie iš garažo išstūmė, po to išvairavo (T. V.) automobilį „BMW 520“. Šiam automobiliui buvo uždėtas valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) prieš tai ant to paties automobilio matėsi kito numerio fragmentas - 897. Apeliantas T. V. skunde nurodo, kad fotonuotraukose, nei filmuotoje medžiagoje nei Nr. 897, nei jokio kito numerio fragmento nesimato. Šie apelianto argumentai yra pagrįsti, tačiau nustatant, kokia transporto priemonė užfiksuota vaizdo įraše, šis neatitikimas, kolegijos nuomone, neturi esminės reikšmės. Iš vaizdo įrašo bei nuotraukų akivaizdžiai matyti, jog tai yra automobilis „BMW 520“, matosi jo spalva bei kiti požymiai, kurie atitinka pagrobtojo to paties modelio automobilį. Be to, ant šio automobilio matosi uždėtas valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris, kaip byloje nustatyta, iš tikrųjų priklausė automobiliui „Audi 100“. Taigi dėl vaizdo įrašuose užfiksuoto automobilio teismui nekilo abejonių.

Nuteistasis T. V. skunde nurodo ir apie tai, kad teismo nuosprendyje jo parodymai išdėstyti iškraipant jų prasmę bei esmę, jie pateikiami taip, kad būtų sudarytas jo dalyvavimo nusikalstamose veikose įspūdis. Tačiau išanalizavus byloje esančius nuteistojo T. V. parodymus ir sugretinus juos su išdėstytais nuosprendyje, akivaizdžių ir esminių neatitikimų nenustatyta. Pats apeliantas savo skunde taip pat nenurodo, kokie jo parodymai ir kaip buvo iškraipyti, todėl šį deklaratyvų apeliacinio skundo argumentą kolegija atmeta kaip nepagrįstą.

Abu apeliantai nuteistieji T. V. ir A. V. skunduose taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos prokuratūra buvo šališka. Tai, jų nuomone, patvirtina 2003 m. rugsėjo 9 d. ir 2005 m. vasario 9 d. nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamiems nusikalstamo susivienijimo dalyviams M. B. ir V. Š. (13 t., 140-146 b. l.; 14 t., 109-119 b. l.) Šiuose nutarimuose minimi ir apeliantai, įvardijant juos kaip nusikalstamo susivienijimo dalyvius. Toks šališkumas ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, apeliantų nuomone, rodo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, garantuojantis jam teisę į teisingą teismą. Ir šiuos apeliantų skundų argumentus kolegija atmeta.

Baudžiamojo proceso įstatyme ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme įtvirtintas prokuroro vaidmuo baudžiamajame procese yra atlikti ir organizuoti ikiteisminį tyrimą, jam vadovauti, kontroliuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiklą, palaikyti valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, kontroliuoti nuosprendžių pateikimą vykdyti ir jų vykdymą. Taigi, baudžiamajame procese prokuroras yra kaltintojas, todėl natūralu, kad iš įtariamojo ar kaltinamojo pozicijų jis viso proceso metu gali atrodyti suinteresuotas, kad šie asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau toks prokuroro statusas savaime nepažeidžia baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinto nešališkumo principo. Prokuroro šališkumui konstatuoti būtina nustatyti, kad yra BPK 58 str. numatyti nušalinimo pagrindai, t. y., kad prokuroras tame procese yra ar buvo nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas ar atsakovas, šių proceso dalyvių šeimos narys arba giminaitis, įtariamojo, kaltintojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis, taip pat jei jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Kaip minėta, šiuo atveju prokuroro vykdoma valstybės kaltintojo funkcija neturi būti suprantama kaip suinteresuotumas bylos baigtimi. Šią įstatymo sąvoką derėtų aiškinti, kaip galimą asmeninį paties prokuroro suinteresuotumą, kad asmuo būtų nuteistas arba išteisintas, arba kad kiti klausimai baudžiamojoje byloje būtų išspręsti taip, jog toks sprendimas būtų vienaip ar kitaip naudingas tiesiogiai pačiam prokurorui arba su juo susijusiems asmenims. Tokių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, todėl teigti, kad prokuroras buvo šališkas, pagrindo nėra.

Iš byloje esančių prokuroro priimtų nutarimų nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamiesiems M. B. ir V. Š. matosi, kad juose T. V. ir A. V. iš tiesų įvardijami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, tačiau tai negali būti vertinama, kaip nekaltumo prezumpcijos ar teisės į teisingą teismą pažeidimas. Nors tiesiogiai šiuose nutarimuose nenurodyta, tačiau iš jų turinio akivaizdu, kad kalbama tik apie įtarimus, jog asmenys, kurių atžvilgiu nutraukiamas ikiteisminis tyrimas (M. B. ir V. Š.), kartu su T. V. ir A. V. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo daromuose nusikaltimuose. Nutarimo aprašomoji dalis pradedama žodžiais „ikiteisminio tyrimo metu nustatyta...“, taip parodant, jog tai yra tik ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kurių dar teismas nuosprendyje neįvertino. Vadovaujantis tokia apeliantų logika, nepažeidžiant nekaltumo prezumpcijos, būtų apskritai neįmanoma ikiteisminio tyrimo metu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenį, prisipažinusį dalyvavus darant nusikalstamą veiką ar priklausiusį nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjusį atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Priimant tokį nutarimą ikiteisminio tyrimo metu tam tikra prasme pripažįstama, jog asmuo padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nuo atsakomybės už kurias jis ir atleidžiamas. Taigi teigti, jog šie nutarimai pažeidžia nekaltumo prezumpciją ar nuteistųjų teisę į teisingą teismą nėra pagrindo. Iš bylos taip pat matosi, kad šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjant pirmą kartą, nuteistojo T. V. prokurorui G. Norkūnui pareikštą nušalinimą teisėjų kolegija motyvuota nutartimi atmetė (28 t., 166 b. l.).

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje esantys vaizdo ir garso įrašai, gauti atliekant operatyvinius veiksmus, yra gauti neteisėtu būdu. Tokie argumentai irgi nepagrįsti, o ir pats apeliantas nenurodo, kuo grindžia tokias savo abejones. Byloje esantys vaizdo ir garso įrašai buvo daromi vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymu dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka, teisme buvo gauti ir ištirti duomenys apie šių veiksmų atlikimo teisėtumą. Patikrinus teismui pateiktus duomenis, konstatuota, kad operatyviniai veiksmai buvo tinkamai sankcionuoti ir atlikti nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei kitų įstatymų reikalavimų, todėl atliekant šiuos veiksmus gauti duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais.

Nuteistasis A. V. skunde nepagrįstai nurodo, kad 2004-03-13 padarytame vaizdo įraše atliekant operatyvinius veiksmus užfiksuota, jog į garažą Nr. 73 atvyko T. V., o to negalėjo būti, nes jis jau buvo suimtas nuo 2004-03-09. Kolegija šioje dalyje atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad minimame protokole užfiksuoti įvykiai vyko ne 2004-03-14, o 2004-01-13, t. y. kuomet dar nei T. V., nei A. V. suimti nebuvo. Apelianto nurodoma data 2004-03-13 yra tik protokolo surašymo, bet ne vaizdo įraše užfiksuotų įvykių data.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo užtikrintos jo teisės, numatytos BPK 22 str., kad jam nebuvo leista pareikšti prašymų ir nušalinimų. Jis buvo priverstas dalyvauti jo sąmonę veikiant raminamiesiems ir nuskausminantiems vaistams. Tokie apelianto argumentai irgi neatitinka bylos aplinkybių. Iš bylos matosi, kad T. V. buvo pareiškęs ne vieną prašymą. Teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, pablogėjus T. V. sveikatai, buvo iškviestas med. darbuotojas, kuris paaiškino, jog su T. V. gali būti atliekami procesiniai veiksmai. Po medicininės apžiūros T. V. pats sutiko tęsti bylos nagrinėjimą. Todėl apelianto teiginys, jog jis buvo priverstas dalyvauti teismo posėdyje jo sąmonę veikiant raminamiesiems ir nuskausminamiesiems vaistams, yra nepagrįstas.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į A. V. ir T. V. prašymus, tačiau kokių prašymų teismas netenkino ar į juos neatsižvelgė, apeliantai savo skunduose nenurodo. Esant tokiems deklaratyviems apeliantų argumentams, kolegija į juos neatsakinėja. Be to, bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas dalį T. V. ir A. V. pareikštų prašymų patenkino ir teismo posėdyje apklausė daugelį nuteistųjų nurodytų liudytojų. Antrą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistajam T. V. pareiškus prašymą leisti jam dar kartą duoti parodymus, tokį prašymą teismas patenkino, o nuteistasis pirmą kartą prisipažino padaręs visas nuosprendyje nurodytas automobilių vagystes.

Nuteistojo A. V. skundo argumentai apie tai, kad teismas neišaiškino nuosprendžio apskundimo tvarkos bei terminų, paskirtų bausmių vykdymo ypatumų, neatitinka tikrovės. Kaip matyti iš bylos, A. V. asmeniškai dalyvavo paskelbiant nuosprendį. O teismo posėdžio protokole užfiksuota, jog 2006 m. birželio 19 d., 10.00 val., kolegijos pirmininkė paskelbė nuosprendžio įžanginę bei rezoliucinę dalis, žodžiu paaiškino nuosprendžio priėmimo motyvus, išaiškino nuosprendžio apskundimo tvarką ir terminus. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad A. V. ar jo gynėjui būtų suvaržyta BPK 312 str. numatyta teisė apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka. Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nuteistasis A. V. jokių papildomų nesutikimo su nuosprendžiu argumentų nepateikė, o šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pakartotinai, nuteistasis A. V. prisipažino kaltu padaręs visas, už kurias buvo nuteistas, vagystes ir baigiamųjų kalbų metu jau pareiškė prašymą jį išteisinti tik pagal BK 249 str. 1 d.

Abu apeliantai A. V. ir T. V. savo skunduose dar nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu jų rankos buvo surakintos ir tai sutrukdė jiems tinkamai gintis. Tačiau ir šie jų argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti. Rankų surakinimas netrukdė jiems nei kalbėti teismo posėdžio metu, nei naudotis kitomis gynybai reikalingomis teisėmis, juolab, kad byloje dalyvavo ir nuteistųjų gynėjai, be to, esant reikalui, nuteistųjų prašymu rankos būdavo atrakinamos. Nepagrįstai nuteistųjų skunduose nurodoma ir apie tai, kad teismo posėdžio metu apeliantai buvo fotografuojami, tokiu būdu pažeidžiant BPK 260 str. nuostatas. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šį teiginį, kad fotografavimas buvo atliekamas būtent teismo posėdžio metu, o ne iki jo ar po jo.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. argumentus dėl teismo išvadų apie jų dalyvavimą konkrečiose nusikalstamose veikose kolegija taip pat atmeta. Kad nuteistieji T. V. ir A. V. nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis padarė 16 automobilių vagysčių bei pasikėsino padaryti vieną automobilio vagystę, patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje išdėstytų bei aptartų įrodymų visuma: nuteistųjų S. A., V. P., nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų, liudytojų parodymai, parodymų patikrinimo vietose, įvykio vietų apžiūrų, daiktų pateikimo bei jų apžiūrų, kratų, asmenų parodymų atpažinti protokolai, specialistų išvados ir kiti bylos duomenys, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme ištirti papildomi įrodymai, tarp jų pačių nuteistųjų T. V. bei A. V. parodymai.

Pirmosios instancijos teisme apklausti nuteistieji T. V. ir A. V. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad jokių nusikalstamų veikų jie nepadarė, o jiems pareikšti kaltinimai neatitinka tikrovės ir grindžiami abejotinais įrodymais. Jie abu pažįsta S. A. ir V. P., bet su jais jokių nusikaltimų nėra padarę. Nuteistasis A. V. parodė, kad nežino kodėl šie duoda jį apkaltinančius parodymus. T. V. parodė, kad su S. A. kažkada buvo susipykęs, nes jis (T. V.) užstojo merginą, o V. P. ant jo pyksta dėl to, kad nebuvo pakviestas į vestuves. Nuteistųjų T. V. ir A. V. parodymus paneigia kitų nuteistųjų S. A. ir V. P., dalyvavusių automobilių vagystėse kartu su apeliantais, parodymai. Nuteistieji S. A. ir V. P. teisme kaltais prisipažino visiškai ir parodė, kad dalyvavo visose automobilių vagystėse, kurios nurodytos jiems pateiktuose kaltinimuose. S. A. teisme davė parodymus apie savo paties dalyvavimą kartu su T. V. ir A. V. 11 automobilių vagysčių bei pasikėsinime padaryti vieną automobilio vagystę. Nuteistasis V. P. teisme parodė, kad kartu su T. V. ir A. V. dalyvavo 7 automobilių vagystėse, 2 iš jų kartu ir su S. A., bei pasikėsino pagrobti 1 automobilį. Šių nuteistųjų parodymai yra išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. kaltę dėl automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrobimo patvirtina nuteistojo S. A., nukentėjusiojo A. B., liudytojos R. Š. parodymai, įvykio vietos, daiktų apžiūrų protokolai.

T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad kaltinimas jam dėl šios vagystės grindžiamas iš esmės vien nuteistojo S. A. parodymais, kurie yra nekonkretūs ir nepatikimi. Teismo posėdyje 2005-05-31 S. A. parodė, jog nematė, o tik spėja, kad važiavo automobilis „Audi A6“ arba „VW Passat“. Kas vairavo automobilį, jis nematė, pačios vagystės, įrankių ar prietaisų taip pat nematė. Todėl jo kaltė dėl šios nusikalstamos veikos grindžiama tik prielaidomis.

Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti. S. A. pirmosios instancijos teisme parodė, jog kartu su nuteistaisiais T. V. ir A. V. automobilį „Audi A6“ pavogė iš aikštelės prie viešbučio Trakuose. Tai buvo pirmoji vagystė, kurioje jis dalyvavo. T. V. ir A. V. jam pasiūlė užsidirbti 300 JAV dolerių už tai, kad jis stebės aplinką ir jis sutiko tai padaryti. Vagystė įvyko apie 1-2 val. nakties. Jis stovėjo krūmuose prie vaikų darželio ir stebėjo aplinką, o T. V. su A. V. nuėjo link viešbučio „Trakai“. Stebint aplinką jam paskambino vienas iš bendrininkų ir pasitikslino ar viskas tvarkoje, o jam atsakius, kad viskas tvarkoje, po kiek laiko pastebėjo dideliu greičiu iš Ežero g. atvažiuojantį automobilį, tačiau matė tik jo galinius žibintus, todėl negalėjo tiksliai pasakyti ar tai buvo „Audi A6“, ar „VW Passat“. Maždaug po mėnesio už dalyvavimą šioje vagystėje A. V. jam perdavė 300 JAV dolerių. Vėliau jis suprato, jog tą vakarą kartu su T. V. ir A. V. pavogė būtent automobilį „Audi A6“, nes jis vėliau buvo naudojamas ir kitoms vagystėms daryti.

Nuteistojo S. A. parodymais dėl šio automobilio vagystės abejoti nėra pagrindo, nors jis ir negalėjo tiksliai nurodyti, kokį automobilį matė. Pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad buvo nakties metas, o S. A. tik visai kitoje gatvėje stebėjo aplinką. Tuo tarpu nukentėjusiojo A. B., liudytojos R. Š. parodymai patvirtina, kad automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pagrobtas iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios šalia viešbučio „Trakai“ Trakų mieste, t. y. iš tos vietos, kurios link pagal S. A. parodymus nuėjo T. V. ir A. V.. Be to, A. B. parodė, kad 1997 metų gamybos automobilyje „Audi A6“ buvo tik imobilizatorius. Kratos metu pas T. V. namuose paimtas prietaisas, kuris, remiantis 2005-01-31 UAB „Vilniaus altas“ raštu, yra skirtas užvesti būtent tokios markės ir pagaminimo metų automobilį, apeinant imobilizatorių. Tai, kad T. V. disponavo tokiu prietaisu, nors ir netiesiogiai, tačiau taip pat patvirtina jo dalyvavimą šiame nusikaltime. Taigi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai teismui leido padaryti neabejotiną išvadą, kad automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystėje dalyvavo T. V. ir A. V..

Nuteistųjų T. V. ir A. V. kaltę dėl automobilio „VW Passat“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrobimo patvirtina nuteistojo S. A., nukentėjusiojo W. G., liudytojos I. B. parodymai, įvykio vietos, daiktų apžiūrų protokolai.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo posėdyje S. A. parodė, jog jis nežino ir nematė, kas, ką ir iš kurios vietos vogė. Tik vėliau matė juodos spalvos automobilį „VW Passat“ su geltonais numeriais. Šie parodymai, apelianto teigimu, prieštarauja liudytojos I. B. parodymams apie tai, kad jos automobilis buvo mėlynos spalvos. Tačiau tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad nuteistasis S. A. teisme apie pagrobtojo automobilio „VW Passat“ spalvą iš viso nieko neparodė. Jis tik ikiteisminio tyrimo metu (17 t., 23 b. l.) buvo nurodęs, kad šis automobilis buvo tamsios spalvos. Taigi nors nustatyta, kad automobilis buvo mėlynos spalvos, tokie S. A. parodymai iš esmės neprieštarauja jokiems bylos duomenims apie pagrobtojo automobilio spalvą.

Pirmosios instancijos teisme S. A. parodė, kad 2003-06-15 naktį dalyvavo vykdant automobilio „VW Passat“ pagrobimą. Jam paskambino kažkuris iš nuteistųjų T. V. arba A. V. ir pasakė, kad reikia važiuoti į Rūdiškes. Ten jie nuvažiavo visi trys T. V. vairuojamu automobiliu „Audi 80“, priklausiusiu A. V. žmonai. Rūdiškėse jie sustojo prieš mišką, T. V. ir A. V. išlipo, o jam liepė grįžti prie geležinkelio pervažos ir laukti bei stebėti aplinką. Maždaug valandos bėgyje pagrobtu automobiliu „VW Passat“ privažiavo A. V. su T. V., pastarasis iš pagrobtojo automobilio persėdo į automobilį „Audi 80“, kuriame buvo ir S. A. ir jie abu važiuodami priekyje stebėjo, ar kelyje nėra policijos, o iš paskos pavogtuoju „VW Passat“ važiavo A. V.. Taip visi atvažiavo į „Gilušio“ sodų bendriją Trakų r., kur paliko pagrobtąjį automobilį. Čia pasiliko nakvoti ir jis (S. A.). Kitą dieną atvažiavo T. V. ir A. V., kuris atsuktuvu atidarė pagrobtojo automobilio durelių spyną. Tuomet šį automobilį nuvarė paslėpti į kitą vietą – kaimą, kur gyveno A. V. uošviai. Kartu važiavo ir S. A.. Jam už šią vagystę A. V. vėliau davė 300 JAV dolerių.

Nors nuteistasis S. A. ir nenurodė tikslių pagrobto automobilio duomenų (valstybinio Nr., konkrečios spalvos ir kt.), tačiau iš jo nurodytų duomenų apie tai, kad buvo automobilis „VW Passat“, kad jo valstybiniai numeriai buvo geltonos spalvos (olandiški arba prancūziški), kad jis buvo pagrobtas Rūdiškių apylinkėje ir kt., galima daryti neabejotiną išvadą, jog S. A. parodymuose minimas būtent kartu su T. V. ir A. V. pagrobtas W. G. priklausantis automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nuteistojo S. A. parodymai atitinka ir nukentėjusiojo W. G. bei liudytojos I. B. parodymus apie automobilio pagrobimo laiką ir vietą, taip pat kitus bylos duomenis apie jo slėpimo vietas. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog automobilis buvo su signalizacija, todėl jo atrakinti atsuktuvu neįmanoma, o tai tariamai paneigia S. A. parodymus apie tai, jog automobilis buvo užvestas atsuktuvu. Iš S. A. teisme duotų parodymų matosi, kad jis ir neparodė, jog automobilis buvo užvestas atsuktuvu, S. A. tik matė, kad A. V. atsuktuvu atidarė automobilio dureles. Be to, nukentėjusysis W. G. patvirtino, kad jo automobilyje jokių apsaugos priemonių nebuvo, nors jo raktas ir buvo su signalizacijos pultu.

Nuteistojo S. A. parodymus, o taip pat ir apeliantų kaltę patvirtina ir nukentėjusiojo W. G., liudytojos I. B. parodymai, įvykio vietos, daiktų apžiūrų protokolai. Šie įrodymai buvo išdėstyti, aptarti ir įvertinti skundžiamame nuosprendyje.

Kad nuteistieji T. V. ir A. V. kartu su S. A. 2003 m. liepos 8 d. ir 11 d. pagrobė du automobilius „RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat patvirtina nuteistojo S. A., nukentėjusiųjų G. Ž., D. Č., liudytojų V. C., A. Ž. parodymai, įvykio vietų apžiūrų, daiktų pateikimo bei jų apžiūros protokolai.

Nuteistasis T. V. skunde nurodo, kad ir dėl šių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme S. A. duoti parodymai yra prieštaringi, nes ikiteisminio tyrimo metu S. A. parodė, kad po automobilio pagrobimo šis pasivijo jį ir A. V. bei palydėjo juos iki garažų Vievyje. Tuo tarpu teisme S. A. negalėjo pasakyti, nei kas vairavo automobilį „Audi“, nei grobiamą „Toyota“, nei į kurį garažą buvo pastatytas pagrobtasis automobilis.

Tokie nuteistojo T. V. argumentai atmetami. Iš S. A. apklausos protokolo (17 t., 30-31 b. l.) matosi, kad apie 2003 m. liepos mėnesį padarytus automobilių „Toyota RAV4“ grobimus jis parodymus davė apibendrintai apie abi vagystes, kartais nebenurodydamas tikslių aplinkybių apie „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grobimą, tiesiog apibendrintai nurodydamas, jog viskas vyko kaip ir pirmą kartą. Jis parodė, jog viskas vyko analogišku būdu (vagystės padarytos 3 dienų laikotarpiu). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis S. A. buvo parodęs, jog pirmas „džipas“ - „Toyota RAV4“ buvo pavogtas Vilniuje, prie „Aids“ centro. Jį vogė trise: jis, T. V. ir A. V.. Automobilio spalvos ir valstybinio numerio jis neįsidėmėjo, kadangi jį matė tik naktį, kai T. V. ir A. V. pro jį tą automobilį pratempė. Apie 23.00 val. jam paskambino T. V. arba A. V., jie visi susitiko Trakuose Vytauto g., prie jo namų. Jis suprato, kad jie važiuos vogti automobilio, nes dėl kitokių reikalų su šiais nuteistaisiais naktimis nesusitikinėjo. Jau buvo žinoma ir koks automobilis bei iš kur bus vagiamas. Į Vilnių jie važiavo dviem automobiliais - vienas buvo anksčiau pagrobtas „Audi B4“, kitas A. V. žmonos „Audi B4“. Šiuos automobilius vairavo T. V. ir A. V.. Jis pats važiavo T. V. vairuojamame automobilyje. Vilniuje, Santariškėse, privažiavus prie sankryžos, T. V. persėdo į „Audi A6“, o jis sėdo už „Audi B4“ vairo ir ten automobilyje bendrininkų nurodymu pasiliko stebėti aplinką ir jiems paskambinti telefonu, jei važiuotų policija ar taksi. O T. V. su A. V. nuvažiavo link to namų kvartalo, kur yra „Aids“ centras. Maždaug po 10 min. paskambino T. V. ir liepė važiuoti link Vievio, prie kelių į Vievį ir Kauną sankryžos, pagal susitarimą laukė T. V. su A. V.. Tempiant vogtus automobilius, tempiantįjį vairuodavo T. V., o vagiamąjį – A. V.. Nurodytoje sankryžoje palaukęs 10-20 min., jis pamatė pro jį pratempiamą pavogtą automobilį, pravažiavo dideliu apie 120 km/h greičiu. Po kurio laiko jam paskambino kažkuris iš bendrininkų ir liepė atvažiuoti prie garažų, kur nuvažiavęs iš ten juos paėmė ir visi trys sugrįžo namo į Trakus.

Po kiek laiko (tikslios datos nepamena), Vilniuje, Pilaitės mikrorajone jie visi trys pavogė kitą automobilį „Toyota RAV4“. Iš pradžių viskas vyko taip pat, kaip ir pirmą kartą. Į Vilnių vyko tais pačiais automobiliais, atvažiavo į Pilaitės mikrorajono pabaigą, važiuojant nuo Karoliniškių. T. V. ir A. V. jau turėjo pasidarę grobiamo automobilio raktus, taip pat buvo ir pirmu atveju su automobiliu „Toyota RAV4“, tai yra durelių spynelės jau buvo išimtos prieš tai. Pilaitėje jie buvo apie 1 val. nakties. Jis A. V. žmonos automobilyje „Audi B4“ liko laukti prie sankryžos ir stebėti aplinką ir jei kas jiems pranešti, o T. V. ir A. V. automobiliu „Audi A6“ nuvažiavo į kiemus. Po 10-15 min. jam paskambino T. V. ir liepė važiuoti. Toliau viskas vyko kaip ir pirmu atveju. Automobilio spalvos, kitų požymių apibūdinti S. A. negalėjo, valstybinių numerių neįsidėmėjo (17 t., 30-31 b. l.).

Iš esmės tokius pačius, tik mažiau išsamius parodymus nuteistasis S. A. davė ir pirmosios instancijos teisme. Jis parodė, kad kartu su T. V. ir A. V. 2003-07-08 naktį, apie 1-2 val. pagrobė „Toyota RAV4“. Vienas iš jų paskambinęs pasakė, jog reikia važiuoti į Vilnių paimti automobilį. Išvažiavo 2 mašinomis – jis su T. V. „Audi“, o A. V. kitu tos pačios markės automobiliu. Vievyje apvažiavus vieną mikrorajoną, jis gavo nurodymą stebėti aplinką pasilikus „Audi 80“, o kai jam praneš – važiuoti į Trakus. Bestebint aplinką, maždaug valandos laikotarpiu gavęs nurodymą važiavo link Vievio, neišvažiavus iš Vilniaus stovint nurodytoje vietoje pravažiavo T. V. ir A. V., kurie „Audi“ automobiliu panaudojant trosą tempė pavogtąjį „Toyota RAV4“. Jam (S. A.) paskambino kažkuris iš bendrininkų ir liepė atvažiuoti į Vievyje esantį garažų masyvą prie kapinių. Dėl antrojo „Toyota RAV4“ automobilio vagystės nuteistasis S. A. teisme parodė, kad 2003-07-11 naktį kartu su T. V. ir A. V. nuvyko į Vilnių automobiliais „Audi 6“ ir „“Audi 80“ (pastaruoju važiavo jis ir T. V.). Apie 1-2 val. T. V. ir A. V. nurodytoje vietoje jis su „Audi 80“ pasiliko stebėti aplinką, o jiedu nuvažiavo. Po kiek laiko paskambino T. V. ir liepė pavažiuoti link Vievio. Prieš išvažiuojant iš Vilniaus sankryžoje Pilaitėje, maždaug valandą stebėjo, ar nėra policijos. Matė, kaip pro jį dideliu greičiu pravažiavo T. V. ir A. V. pagrobtas automobilis, tempiamas „Audi 6“ automobilio. Pagrobtas tamsios spalvos „Toyota RAV4“ buvo paliktas garaže Vievyje, netoli kapinių esančiame garažų masyve. Po to visi trys grįžo į Trakus.

Iš išdėstytų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotų nuteistojo S. A. parodymų matosi, kad jie iš esmės nesiskiria, yra pakankamai nuoseklūs ir tikrai neprieštaringi. Tai, kad S. A. teisme negalėjo nurodyti nei automobilių valstybinių numerių, nei kas vairavo tempiantį ir tempiamą automobilius, šio nuteistojo parodymų patikimumo nemenkina, nes S. A. nurodytos kitos svarbios aplinkybės, kurias vertinant kartu su kitais įrodymais, leido teismui daryti neabejotinas išvadas ir dėl to, kokie konkrečiai automobiliai buvo vagiami S. A. nurodytomis aplinkybėmis, ir dėl to, kas juos vogė bei kur jie buvo slepiami.

Be to, nuteistojo S. A. parodymus patvirtina ir nukentėjusiųjų parodymai apie vagysčių padarymo laiką bei vietą, taip pat duomenys, esantys 2004-10-29 Vilniaus m. VPK KP NTT APGTS rašte Nr.1/5-R3-8567, kuriame nurodyta, jog 2003-07-08 ir 2003-07-11 S. A. nurodytose nusikaltimų vietose buvo pagrobti tik automobiliai „Toyota RAV4”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) S. A. parodė garažus Nr. 59 ir Nr. 147, esančius Vilniaus g. 88a, Vievyje, kuriuose ir buvo laikomi pagrobti automobiliai „Toyota RAV4”. Kad šie automobiliai buvo slepiami būtent šiuose garažuose, patvirtino ir liudytojas V. Š., kuris parodė, kad S. A. minimu laikotarpiu tuose pačiuose garažuose Vievyje automobiliuose „Toyota RAV4“ darė techninius pakeitimus – keitė kompiuterius.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal telefono bokštų signalų fiksavimo duomenis (12 t., 91 b. l.) galima daryti išvadą, jog vagystės vietoje jo nebuvo. Tačiau ir šis T. V. argumentas nepagrįstas. Iš apelianto nurodytos išklotinės matosi, kad 2003-07-08 ir 2003-07-11 iš SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), kuria naudojosi T. V., buvo skambinta ir priimti skambučiai T. V. esant bokštų, esančių Trakuose, Vilniuje ir pan. Tačiau pokalbiai 2003-07-08 vyksta maždaug nuo 13.27 val. iki 22.48 val., o 2003-07-11 – nuo 9.51 iki 23.20 val. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pirmojo „Toyota RAV4“ automobilio vagystė įvykdyta 2003-07-08, nuo 2.00 iki 8.40 val., o antrojo - 2003-07-11, apie 3.00 val. Taigi apelianto minimos telefoninių pokalbių išklotinės nepaneigia kitais bylos duomenimis nustatytų aplinkybių, kad T. V. dalyvavo Vilniuje grobiant abu minėtus automobilius, nes nurodytose išklotinėse užfiksuoti pokalbiai, rodantys, jog abonentas yra Trakuose, o ne Vilniuje, kur buvo pagrobti automobiliai, vyksta skirtingu laiku, nei buvo padarytos vagystės. Kita vertus, T. V. turėjo ir naudojosi ne viena SIM kortele, todėl tai nepaneigia S. A. parodymų, jog T. V. jam skambindavo ir duodavo nurodymus, kada važiuoti.

Dėl 2003 m. rugsėjo 1 d. automobilio „Mercedes Benz Vito“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrobimo nuteistųjų T. V. ir A. V. kaltę patvirtina nuteistojo S. A., liudytojų T. S., policijos pareigūnų J. J. P. bei A. J. parodymai, įvykio vietos bei daiktų apžiūrų protokolai.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad ir šiame epizode S. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu S. A. parodė, kad jis (T. V.) išlaužė automobilio durų spyneles bei iškirpo saugomos mašinų aikštelės tvoros dalį, o teisme jau negalėjo nurodyti, kas konkrečiai išlaužė automobilio spyneles, nematė ir kas iškirpo tvorą, nes stebėjo aplinką. Nors nuteistojo S. A. parodymuose tikrai yra neatitikimų, tačiau jie nėra esminiai. Iš jo parodymų matosi, kad į Birštoną vogti automobilio jie atvyko trise (jis, T. V. ir A. V.), jo automobilyje buvo metalo kirpimo žirklės ir kiti įrankiai, tarp jų ir įrankis automobilių spynelėms išimti. Atvykus prie automobilių saugojimo aikštelės, T. V. su A. V. nuėjo, o jam (S. A.) buvo nurodyta stebėti aplinką. Remiantis S. A. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, po kiek laiko grįžęs T. V. liepė jam eiti padėti A. V. išstumti iš aikštelės automobilį „Mercedes Benz Vito“. Nuėjęs jis matė iškirptą aikštelės tvorą, pro iškirptą tvoros dalį jie ir išstūmė minėtą automobilį. Taigi akivaizdu, kad ne kas kitas, o T. V. su A. V. iškirpo tvoros dalį ir paruošė automobilį pagrobimui. S. A. parodymus apie Birštone, B. Sruogos g. esančios aikštelės iškirptą tvorą patvirtina ir liudytojų parodymai bei įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys.

T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad išklotinėse nėra ir jokių tarp jo ir S. A. 2003-09-01 vykusių pokalbių. Su šiuo argumentu galima sutikti, tačiau tai jo kaltės dėl šios vagystės irgi nepaneigia. Iš 2004-03-09 (duomenys neskelbtini)T. V. bute atlikto kratos protokolo matosi, kad jos metu buvo paimtas „Bitė GSM” SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) vokas ir „Tele2” SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) vokas. 2004-03-09 T. V. žmonai J. V. priklausančiame bute, (duomenys neskelbtini), paimtas MRT „Nokia 6510” ir SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini). 2005-02-08 LKPB pateiktais telefoninių pokalbių garso įrašais nustatyta, kad S. A. naudojosi abonentu Nr. (duomenys neskelbtini).

Remiantis byloje esančiomis telefoninių pokalbių išklotinėmis bei duomenimis apie telekomunikacijų bendrovių bokštų išsidėstymą, nustatyta, kad T. V. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) 2003-08-31, 08.53 val., 08.54 val., veikė UAB „Bitė GSM” bokšto, esančio Birštone, teritorijoje; T. V. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) 2003-09-01, 02.11 val., 02.14 val., 02.29 val., 02.35 val., veikė bendrovės „Tele2” bokšto „251”, esančio Silvanavičiaus g. 2, Birštone, teritorijoje; S. A. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) 2003-09-01, 02.11 val., 02.32 val., veikė bendrovės „Tele2” bokšto „251”, esančio Silvanavičiaus g. 2, Birštone, teritorijoje. Šie duomenys kaip tik patvirtina kitais byloje surinktais duomenimis nustatytą faktą, jog T. V. pagrobiant Birštono mieste buvusį automobilį „Mercedes Benz Vito“ dalyvavo.

Kad nuteistieji T. V. ir A. V. 2003 m. rugsėjo 10 d. iš Trakų r. Markininkų k. esančios sodybos pagrobė automobilį „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina nuteistojo S. A., nukentėjusiosios R. T., liudytojų H. M. T., V. Š. parodymai, įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolai.

Nuteistasis S. A. teisme parodė, kad šio automobilio vagystę padarė kartu su T. V. ir A. V.. Į įvykio vietą jie važiavo dviem automobiliais – „Mitsubishi Galant“, ir „Audi 8“, kurį vairavo T. V.. Sodybos kieme stovėjo sidabrinės spalvos „Toyota RAV4“, T. V. pasiliko automobilyje „Audi“, o jis su A. V. perlipę per tvorą, pateko į kiemą ir išstūmė vartus. Jie turėjo trosą ir įrankių krepšį. A. V. atrakino vagiamą automobilį, sėdo už jo vairo. Įsijungė garsinė signalizacija, mirksėjo automobilio žibintai. T. V. automobiliu „Audi“ privažiavo prie vagiamo automobilio, o jis (S. A.) trosu prikabino „Toyota RAV4“ ir jie nedelsiant išvažiavo. T. V. vairavo „Audi“, kuriuo tempė A. V. vairuojamą pagrobtą automobilį, o S. A., važiuodamas savo automobiliu, stebėjo ar nėra policijos. „Toyota RAV4“ paslėpė garažuose Vievyje (prie kapinių).

Neigdamas kaltę dėl šio automobilio vagystės, T. V. nurodo, jog skiriasi nukentėjusiosios R. T. ir V. Š. parodymai. Nukentėjusioji parodė, kad automobilio priekinis stiklas buvo įtrūkęs ir įlenktas galinio rato plastmasinis gaubtas, o liudytojas V. Š. teisme parodė, kad visi automobiliai „Toyota RAV4“ buvo be defektų. Tokie parodymų skirtumai, kolegijos nuomone, taip pat yra neesminiai ir jie nepaneigia nė vieno iš nurodytų liudytojų parodymų apie šio automobilio vagystę. R. T. iš tikrųjų parodė, kad automobilio priekinis stiklas buvo įtrūkęs (trūkio linija buvo apie 10 cm ilgio). Tačiau V. Š., vogtuose automobiliuose darydamas techninius pakeitimus, tokių aplinkybių galėjo ir neįsidėmėti, nes jam nebuvo reikalo jų itin kruopščiai apžiūrinėti. Nurodydamas, jog visi automobiliai „Toyota RAV4“ buvo be defektų, liudytojas turėjo galvoje pakankamai didelius defektus ar gedimus, kurie būtų akivaizdūs ar trukdytų eksploatuoti automobilį. O tokių defektų nė vienas iš pagrobtų „Toyota RAV4“ automobilių neturėjo.

Ir dėl šio automobilio vagystės nuteistasis T. V. skunde nurodo, jog nei prieš vagystę, nei jos metu, nei po jos telefonu su niekuo nebendravo (12 t., 115 b. l.). Tačiau T. V. nurodo, tik apie telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta, kad byloje nustatyta, jog T. V. naudojosi ne viena, o keletu SIM kortelių, kai kurios iš jų buvo vadinamos „darbinės“ ir jos buvo naudojamos tik darant vagystes. Todėl tai, kad nebuvo užfiksuota jo telefoninių pokalbių telefono Nr. (duomenys neskelbtini), nuteistojo T. V. kaltės dėl šio automobilio pagrobimo nepaneigia.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. kaltę dėl 2003 m. rugsėjo 13 d. Trakų m., prie viešbučio „Rotušė“ pagrobto automobilio „VW Bora Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltę patvirtina nuteistojo S. A., nukentėjusiojo G. P. parodymai, įvykio vietos apžiūros bei daiktų apžiūrų protokolai.

Nuteistasis S. A. teisme parodė, kad automobilį „VW Bora Variant“ surado 2003-09-13 naktį su T. V. bei A. V. važinėdami po Trakų miestą. T. V. jam paskambino apie 22 val. ir pasakė, kad reikia važiuoti ir tą automobilį pavogti. Į viešbučio aikštelę, kur stovėjo šis automobilis jie nuvažiavo trise. A. V. specialiu įrankiu ištraukė mašinos durų užrakto spynelę, tuomet su T. V. išvažiavo, o jis liko stebėti aplinką, kad kas nors neapžiūrėtų, jog išimtas užraktas. Po 1-2 val. T. V. su A. V. sugrįžo automobiliu „Audi V8“ ir jau turėjo pagamintą raktą vagiamam automobiliui atrakinti. Pagrobtą automobilį jie nutempė į Vievį ir paliko garaže, netoli kapinių esančiame garažų masyve.

T. V. dėl šio nusikaltimo apeliaciniame skunde nurodo, kad neatitinka nukentėjusiojo G. P., liudytojų L. P. ir E. T. bei nuteistojo S. A. parodymai apie tai, kokios spalvos automobilis nutempė pagrobtą automobilį. Pirmieji teigia, kad tai buvo tamsios spalvos automobilis, o S. A. – jog tai buvo šviesios spalvos automobilis „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai L. P. ir E. T. tikrai parodė, jog jie neįsidėmėjo grobiamą automobilį tempusio automobilio markės, jų nuomone, tai buvo tamsios spalvos automobilis. Šie liudytojai teisme nebuvo apklausti, tačiau jų parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Šių liudytojų parodymai tikrai neatitinka S. A. parodymų ir objektyviais duomenimis nustatytos aplinkybės, jog automobilis „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo, pagal S. A. parodymus, buvo nutemtas automobilis „VW Bora Variant“, yra pilkos spalvos. Tačiau nukentėjusysis G. P. parodė, kad pagrobtą automobilį tempiantis automobilis buvo sedano tipo, tą patį parodė ir liudytoja L. P., o šie nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai atitinka S. A. parodymus, automobilis „Audi V8“ iš tiesų yra sedano tipo. Vertinant šiuos parodymų nesutapimus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir nukentėjusysis, ir liudytoja L. P. parodė, jog vagystės metu buvo tamsu, abu automobiliai buvo su išjungtais žibintais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai dėl automobilio spalvos neatitikimo tikrai nėra esminiai ar juo labiau paneigiantys T. V. kaltę, šie asmenys galėjo spalvos neįžiūrėti, o taip pat ir sąžiningai dėl jos klysti. Be to, T. V. ir kitų asmenų dalyvavimą šio automobilio pagrobime, patvirtina ir kiti nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai. T. V. kaltę dėl šio nusikaltimo neabejotinai patvirtina ne tik nuteistojo S. A. parodymai, bet ir nuteistojo V. P. parodymai apie tai, kad jis dalyvavo realizuojant automobilį „VW Bora Variant“. Nuteistasis V. P. teisme parodė, kad jam paskambino T. V. ir A. V., jis su jais nuvažiavo link Vievio, o pakeliui sužinojo, kad automobilį reikės nuvaryti į Kryžkalnį. Prie garažo, kuriame jis buvo, atvažiavo T. V. „Audi“, pastarasis sustojo atokiau, o jis ir A. V. nuėjo prie garažo, iš kurio išvarė „VW Bora“ raudonos spalvos, latviškais numeriais, pikapą, dyzeliniu varikliu, langų uždarymas valdomas automatika, prietaisų skydelis degantis mėlynai, maksimalus greitis – 260 km/val. Šį automobilį jis (V. P.) vairavo link Kryžkalnio, priekyje važiavo T. V. su A. V., kad perspėtų apie sutiktą policiją. Pakeliui jie duodavo jam nurodymus telefonu. Sustojęs degalinėje atvairuoto automobilio raktelius atidavė T. V.. Ten atvažiavo nepažįstami asmenys, su kuriais bendravo T. V., jie kažkuo apsikeitė.

2004-03-10 įvykio vietos apžiūros metu, garaže Nr. 147, esančiame (duomenys neskelbtini), į kurį pagal S. A. parodymus buvo nugabentas pagobtas automobilis „VW Bora“, buvo rastas ir paimtas „Makroflex“ buteliukas, ant kurio surastas T. V. piršto pėdsakas, o tai paneigia apelianto parodymus apie tai, kad jis minėtame garaže nėra buvęs.

T. V. savo apeliaciniame skunde nurodo ir apie tai, kad nesutampa S. A. ir nukentėjusiojo bei liudytojų nurodytas vagystės padarymo laikas. S. A. aiškino, kad vagystė buvo padaryta tarp 24.00 ir 01.00 val., tačiau automobilio savininkas paaiškino, kad jis pats matė įvykį ir nurodė laiką – 02.45 val. Nuteistojo S. A. parodymai jau buvo išdėstyti, o iš jų matosi, kad tokio tikslaus laiko, kaip nurodoma T. V. apeliaciniame skunde, S. A. nenurodė. S. A. nurodė, kad jam apie 22 val. T. V. tik paskambino, o kiek laiko užtruko, kol jie nuvyko į aikštelę prie viešbučio, kada tiksliai T. V. su A. V. grįžo su pagamintu raktu ir pan., iš jo parodymų tiksliai nustatyti sunku. Todėl teismas, nustatydamas šio nusikaltimo padarymo laiką, pagrįstai rėmėsi ne S. A., bet nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. S. A. parodymai dėl netikslaus šios vagystės laiko kitų jo duotų parodymų apie šio nusikaltimo aplinkybes bei jame dalyvavusius asmenis nepaneigia.

Nuteistasis T. V. skunde nurodo ir apie tai, kad S. A. parodymai, jog automobilis „VW Bora“ buvo pastatytas į garažą Nr. 147, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Remiantis paties S. A. parodymais šiame garaže jau stovėjo „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o du automobiliai į šį garažą nebūtų tilpę. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.

Byloje nustatyta, kad šie apelianto nurodyti automobiliai buvo pagrobti skirtingu laiku - „Toyota RAV4“ buvo pagrobtas 2003-09-10, o „VW Bora Variant“ – 2003-09-14. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad minėtame garaže T. V. nurodymu anksčiau pagrobtame automobilyje „Toyota RAV4“ V. Š. nuėmė signalizaciją, įstatė perprogramuotą kompiuterį, transponderį, po ko automobilis „Toyota RAV4“ buvo realizuotas. Nors tikslus šio automobilio realizavimo laikas nenustatytas, tačiau sprendžiant iš to, kad po 4 dienų į tą patį garažą buvo atvarytas jau kitas automobilis, darytina išvada, kad per tas 4 dienas buvo padaryti automobilio „Toyota RAV4“ techniniai pakeitimai ir jis buvo realizuotas, o į tą patį garažą atvarytas pagrobtas automobilis „VW Bora Variant“. Taigi šioje S. A. parodymų dalyje prieštaravimų nėra, o šio nuteistojo parodymus atitinka ir kiti teisme išnagrinėti ir nuosprendyje įvertinti įrodymai.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. kaltę dėl 2003 m. rugsėjo 27 d. padarytos automobilio „Audi Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės patvirtina nuteistojo S. A., nukentėjusiojo K. G., liudytojo A. G. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, mobiliojo ryšio operatorių celių ir kiti bylos duomenys.

Nuteistasis S. A. teisme parodė, kad automobilį „Audi Allroad“ 2003-09-27 naktį pavogė kartu su T. V. ir A. V.. Jie visi trys nuvyko prie Margio ežero, kur yra slidžių bazė, jis miškelyje stebėjo aplinką, o T. V. su A. V., nuėję link poilsio bazės, maždaug po pusvalandžio sugrįžo ir išvažiavo, jį palikę toliau stebėti. Maždaug po 2 val. jiedu sugrįžo jau kitu automobiliu – “Audi V8“, A. V. turėjo įrankių krepšelį, o einant link numatyto pavogti automobilio jis (S. A.) nešėsi trosą, T. V. pasiliko. A. V. raktu atrakino tamsios spalvos automobilio dureles ir į jį įsėdo. Suveikė automobilio garsinė signalizacija, todėl jis greitai užkabino trosą, o tuo metu T. V. privažiavo „darbiniu“ „Audi V8“, prie kurio jis prikabino kitą troso galą. Pagrobtą „Audi Allroad“ tempė Aukštadvario-Rūdiškių kryptimi. Pakeliui T. V. kalbėjosi su kažkuo mobiliuoju telefonu. Pravažiavus Rūdiškes jis (S. A.) išlipo, pasilikęs stebėjo ar nevažiuoja policija. Vėliau iš miškelio jį paėmė T. V., nuvažiavo į Trakų Vokę, ten automobiliu „BMW“ prie jų privažiavo D. S. su A. V..

Apeliaciniame skunde nuteistasis T. V. nurodo, kad nukentėjusiojo K. G. ir V. Š. parodymai skiriasi dėl automobilio „Audi Allroad“ spalvos. Nukentėjusysis K. G. parodė, kad jo automobilis „Audi Allroad“ yra juodos spalvos, tokia spalva nurodyta ir automobilio registracijos liudijime (4 t., 48 b. l.). Tuo tarpu V. Š. parodė, kad jis nuiminėjo palydovinę signalizaciją nuo žalios spalvos automobilio „Audi Allroad“. Pirmiausia pažymėtina, kad teisme V. Š. automobilio „Audi Allroad“ spalvos apskritai nenurodė. Kad jis buvo tamsiai žalias, liudytojas buvo nurodęs tik ikiteisminio tyrimo metu (14 t., 47 b. l.). Tačiau kitokią pagrobto automobilio spalvą nurodė ir teisme apklaustas liudytojas A. G.. Jis parodė, kad jo kaimyno K. G. automobilis „Audi Allroad“ yra pilkos spalvos. Iš šių duomenų galima spręsti, kad automobilio spalva nebuvo pakankamai ryški ir aiškiai atskiriama, todėl ją apibūdindami liudytojai galėjo sąžiningai klysti. Be to, kad liudytojas V. Š. nuiminėjo signalizaciją būtent nuo nukentėjusiojo K. G. automobilio „Audi Allroad“, patvirtina kiti bylos duomenys. V. Š. parodymai apie tai, kad šį automobilį jis tvarkė 2003 m. rugsėjo mėnesį, jame buvo įmontuota palydovinė signalizacija, kurią reikėjo nuimti, sutampa su byloje surinktais duomenimis nustatytomis aplinkybėmis, jog šis automobilis buvo pagrobtas 2003 m. rugsėjo 27 d., jame iš tiesų buvo įmontuota palydovinė signalizacija, taip pat tai, kad iš nukentėjusiojo K. G. pagrobtas automobilis „Audi Allroad“ buvo nuvarytas būtent į angarą, esantį Tiltų k., Trakų r., kur V. Š. ir atliko automobilio „Audi Allroad“ techninius pakeitimus. Taigi nekyla abejonių, jog V. Š. techninius pakeitimus darė būtent pagrobtam automobiliui „Audi Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Nuteistasis T. V. skunde taip pat nurodo, kad S. A. parodymus apie tai, kad T. V. automobiliu „Audi V8“ nutempė pavogtąjį „Audi Allroad“ iš įvykio vietos, paneigia 2004 m. lapkričio 4 d. specialisto išvada Nr. 7217 (4 t., 63-66 b. l.), kurioje nurodyta, kad įvykio vietoje užfiksuoti padangų pėdsakai palikti ne automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padangomis. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir jo kaltės tikrai nepaneigia. Automobilis „Audi V8“ sulaikytas tik 2004 m. kovo mėnesį, o automobilio „Audi Allroad“ vagystė buvo padaryta 2003 m. rugsėjo mėn. Per tokį laiką, įvertinant ir tai, kad keitėsi sezonas, automobilio „Audi V8“ padangos galėjo būtų pakeistos.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. kaltę dėl šio automobilio vagystės patvirtina ir duomenys, gauti panaudojant technines priemones. 2005-02-07 protokolo apie techninių priemonių panaudojimą, telefoninių pokalbių garso įrašais, fonoskopinės ekspertizės aktu, nustatyta, kad 2003-09-28, 00.20 val., t. y. iškart po automobilio „Audi Allroad“ vagystės, A. V. skambino D. S. ir teiravosi dėl UAB „Silca” darbuotojo, norėdamas pagaminti automobilio raktą. A. V. paaiškino, jog skambino meistrui, kurio telefono Nr. 15928. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) naudojasi UAB „Silca“ darbuotojas A. R., kuris ir gamindavo automobiliams raktus. Šio telefoninio pokalbio metu D. S. kitu telefonu skambino UAB „Silca” darbuotojui ir paaiškino, jog į dirbtuves Kudirkos g., Vilniuje atvyks juodas aukštas vyriškis. Šie duomenys atitinka kitais įrodymais nustatytas aplinkybes, kad išėmus „Audi Allroad“ durų spynelę buvo pagamintas raktas, skirtas joms atrakinti.

2005-02-11 raštu Nr. 38-SD-3-447 pateiktomis telefoninių pokalbių išklotinėmis, 2005-10-11 raštu Nr. 38-SD-3-2815 pateiktais duomenimis apie telekomunikacijų bendrovių bokštų išsidėstymą bei 2006-02-08 raštu Nr. 38-SD-3-393 pateikta telefoninių pokalbių išklotine, nustatyta, kad T. V. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) 2003-09-28, 02.43 val., 03.01 val., 3 kartus kontaktavo su S. A. abonentu Nr. (duomenys neskelbtini). T. V. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) ir D. S. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) veikė tuo pačiu maršrutu bei laiku: 2003-09-28, 03.05 val., UAB “Bitė GSM” bokšto „TRA02”, esančio Jovariškių k., Trakų r., teritorijoje, 2003-09-28, 03.27 val., UAB „Bitė GSM” bokšto „RUDISKA”, esančio Adeliškėse, Rūdiškių sen., Trakų r., teritorijoje, 2003-09-28, 05.26 val., UAB „Bitė GSM” bokšto „LENT” Užukampio k., Lentvario sen., Trakų r., teritorijoje; A. V. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) 2003-09-28, 05.26 val., veikė UAB „Bitė GSM” bokšto „LENT” Užukampio k., Lentvario sen., Trakų r., teritorijoje; S. A. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) 2003-09-28, 03.01 val., veikė bendrovės „Tele2” bokšto „060”, esančio Žaizdrių k., Trakų r., teritorijoje. Šie duomenys patvirtina, kad automobilio „Audi Allroad“ pagrobimo metu ir po to, nuteistieji, tarp jų ir T. V., buvo įvykio vietos, o vėliau ir pagrobto automobilio paslėpimo vietos apylinkėse. Šie duomenys paneigia T. V. parodymus apie tai, kad jis nebuvo angare (duomenys neskelbtini)., o vertinant juos kartu su kitais įrodymais, tik patvirtina teismo nustatytas ir nuosprendyje išdėstytas šios vagystės padarymo aplinkybes.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. kaltę dėl automobilio „Land Rover Freelander“, valst. Nr. IK-PS-58, pagrobimo patvirtina nuteistojo S. A., nukentėjusiojo S. M., liudytojų A. V., J. V., V. Š. parodymai, įvykio vietos bei daiktų apžiūrų, kratų protokolai ir kt. nuosprendyje išdėstyti bylos duomenys.

Nuteistasis T. V. skunde nurodo, kad liudytojos A. V. parodymai apie automobilio „Land Rover Freelander” vagystės laiką ir kitas aplinkybes neatitinka nuteistojo S. A. parodymų, kuriais iš esmės ir grindžiamas šis kaltinimas. Su šiais apelianto argumentais galima sutikti. Iš tikrųjų liudytoja A. V. ikiteisminio tyrimo metu (4 t., 203-206 b. l.) parodė, kad pagrobtą automobilį ji matė anksti ryte, apie 05.50 val., o prie automobilio vaikščiojo neaukšto ūgio tamsių plaukų vyras. Ji matė, kad S. M. automobilis išvažiavo savo eiga, dar nusistebėjo, kad S. M. taip anksti išvažiavo. Analogiškus parodymus ji davė ir pirmosios instancijos teisme (24 t., 35 b. l.). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad duodama parodymus teisme ši liudytoja negalėjo nurodyti ne tik tikslaus laiko, bet ir tikslios įvykio datos. Ji parodė, jog buvo savaitės pradžia, nors iš tikrųjų ši vagystė buvo padaryta penktadienį. Į laikrodį ji nežiūrėjo, bet tokiu laiku (apie 6.00 val.) ji įpratusi keltis. Kitais įrodymais nustatyta, kad ši vagystė buvo padaryta 2003 m. spalio 10 d., apie 3 val., todėl liudytoja A. V., duodama parodymus, galėjo sąžiningai klysti, kada matė iš kiemo ryte išvažiuojantį S. M. automobilį. Nuteistasis S. A. teisme parodė, kad apie 2 val. nakties automobilis buvo išstumtas iš kiemo Grigiškėse ir nuvarytas į garažą Vievio mieste. Iš byloje esančio vaizdo įrašo (12 t., 80-86 b. l.) matyti, kad 2003-10-10 automobilis „Land Rover Freelander”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į garažą Nr. 59, (duomenys neskelbtini), pastatomas 03.05 val., prie jo užfiksuoti T. V. ir A. V.. Tai patvirtina teismo nustatytą šios vagystės padarymo laiką, o S. A. parodymus ir apie šioje vagystėje dalyvavusius kitus asmenis, tarp jų ir nuteistąjį T. V., patvirtina ir kiti bylos duomenys. LKPB pateikti duomenys apie S. A. ir T. V. priklausančių SIM kortelių judėjimo laiką bei maršrutą: T. V. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) ir S. A. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) 2003-10-10, nuo 01.16 val. iki 02.37 val., tarpusavyje kontaktavo 7 kartus, abu abonentai nurodytu laikotarpiu veikė bendrovės „Tele 2“ bokšto, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje. Tą pačią dieną, po 3 val. nakties nustatyti telefoniniai ryšiai tarp nuteistųjų T. V., A. V., S. A.. Liudytojo V. Š. parodymai dėl šio automobilio vagystės taip pat atitinka tiek nuteistojo S. A. parodymus, tiek ir kitais įrodymais teismo nustatytas bylos aplinkybes bei patvirtina apeliantų T. V. bei A. V. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. kaltę dėl automobilio „Toyota Land Cruiser“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės, padarytos 2003 m. lapkričio 3 d. Elektrėnuose, patvirtina nuteistojo S. A., civilinio ieškovo atstovo A. T., liudytojų L. K., A. D., V. V., S. Z. parodymai, įvykio vietų bei daiktų apžiūrų protokolai, specialisto išvados.

Nuteistasis S. A. teisme parodė, kad šio automobilio vagystę padarė kartu su T. V. ir A. V.. Jis davė parodymus apie šio automobilio pagrobimo aplinkybes, kurios iš esmės yra analogiškos. Iš pradžių jie Elektrėnuose prie gyvenamojo namo pastebėjo šį automobilį, po to naktį atvyko jį pagrobti, jis stebėjo aplinką, T. V. pasiliko prie automobilio, kuriuo vėliau nutempė pagrobtąjį automobilį, o A. V. su savimi turėtais įrankiais išėmė automobilio durų spynelę. Po to bendrininkai nuvažiavo pasigaminti raktą, o jis toliau stebėjo aplinką. Grobdami šį automobilį nuteistieji neturėjo vietos, kur jį pastatyti, nes garaže Nr. 59 Vievyje stovėjo jų anksčiau pagrobtas kitas automobilis, šį automobilį bandė išstumti iš garažo, bet tai padaryti jiems nesisekė. Nors ir neturėjo vietos pastatyti kitą automobilį, jie šios suplanuotos vagystės neatsisakė ir iš garažo vyko į Elektrėnus, kur miškelyje jau laukė A. V. ir D. S.. Prieš nutempdami grobiamą automobilį „Toyota Land Cruiser“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jie dar pradūrė netoliese stovėjusio automobilio „Mercedes Benz“ padangas, kad pastebėjus vagystę jų negalėtų persekioti. Važiuojant keliu link Rūdiškių, pastebėjo, kad juos persekioja policija, atkabino trosą ir T. V. nuvažiavo, o jis ir A. V. pabėgo. Miške jis pasiklydo ir telefonu susisiekdavo su T. V., o paryčiais jį netoli Strėvos pasiėmė D. S..

Neigdamas kaltę dėl šio automobilio vagystės nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad iš bylos duomenų, konkrečiai iš jam priklausiančio telefono numerio Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės, matosi, jog nei 2003-11-03, nei 2003-11-04 jis Elektrėnuose nebuvo. Šios išklotinės, apelianto teigimu, paneigia S. A. parodymus apie tai, kad vagystės naktį jis skambino apeliantui.

Kaip matosi iš apelianto minimos telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės (12 t., 133 b. l.), įvykio naktį, t. y. iš 2003-11-03 į 2003-11-04, į šį numerį laikotarpiu nuo 24.00 – 04.00 val. tikrai nebuvo skambinta, tačiau tai nepaneigia kitais bylos duomenimis nustatytų ir teismo nuosprendyje aptartų faktinių aplinkybių, kad T. V. dalyvavo pagrobiant automobilį „Toyota Land Cruiser“ ir įvykio metu buvo Elektrėnuose, nes A., V. P. bei V. Š. parodymais nustatyta, kad T. V. naudojosi įvairiomis SIM kortelėmis, tarp jų ir „darbinėmis“, skirtomis tik automobilių vagystėms. Vagysčių metu T. V. SIM korteles nuolatos keisdavo. Tuo tarpu T. V. buvimą įvykio metu Elektrėnų apylinkėse bei S. A. parodymus apie T. V. dalyvavimą vagystėje iš dalies patvirtina ir T. V. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) pokalbių išklotinė.

T. V. abonentas Nr. 867634897 2003-11-04 veikė: 00.03 val. – bendrovės „Tele 2“ bokšto „040“, esančio Savanorių per. 117/2, Vilniuje, teritorijoje; 00.41 val. – bendrovės „Tele 2“ bokšto „096“, esančio Krivašiūnų k., Elektrėnų sav., teritorijoje; 03.22 val. – bendrovės „Tele 2“ bokšto „093, esančio Pergalės g. 15 Elektrėnuose, teritorijoje; 04.11 val. – bendrovės „Tele 2“ bokšto „061“, esančio Pirties g., Rūdiškėse, Trakų raj., teritorijoje. Taip pat nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu T. V. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) 4 kartus kontaktavo su S. A. abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) ir dar dviem abonentais Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Atmetami ir nuteistojo T. V. argumentai apie tai, kad S. A. parodymai apie šios vagystės padarymo laiką (tarp 2 ir 3 val.) nesutampa su Lietuvos policijos apsaugos organizavimo rašte Nr. 5-AOT-2/2-SD8 1473 užfiksuoto laiko, kada suveikė automobilio signalizacija (03.43 val.). Šis laiko neatitikimas yra labai nežymus, be to, S. A. nurodė tik apytikslį vagystės padarymo laiką, dėl to tvirtinti, kad S. A. parodymai iš esmės prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, pagrindo nėra. Be to, nuteistojo S. A. parodymus, o taip pat ir nuteistųjų T. V. bei A. V. kaltę dėl šios vagystės patvirtina ir teisme liudytojais apklaustų policijos pareigūnų L. K., A. D., V. V., S. Z. parodymai, įvykio vietų apžiūrų protokolai. Šie įrodymai buvo išsamiai išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2003 m. lapkričio 24 d. nuteistųjų T. V. ir A. V. kaltę patvirtina nuteistųjų S. A., V. P., nukentėjusiojo H. G. H. M., liudytojo E. Z. bei rašytiniai bylos dokumentai.

Nuteistasis S. A. teisme parodė, kad paskambinęs telefonu T. V. liepė jam vykti Į Pilaitės mikrorajoną Vilniuje, kur nuvykęs jau rado T. V., A. V. ir S. P.. Tąkart jam davė raciją, ir jis turėjo klausytis policijos pareigūnų pokalbių, kad galėtų įspėti bendrininkus. Per raciją išgirdęs policijos pareigūnų pranešimą, kad aplink automobilį vaikšto įtartini asmenys, jis apie tai telefonu informavo A. V.. Ši vagystė jiems nepavyko. S. A. parodymus atitinka ir nuteistojo V. P. parodymai. Šis nuteistasis teisme parodė, kad automobilio „BMW 525“ vagystėje jam dalyvauti pasiūlė T. V. ir A. V., jie vyko į Pilaitės mikrorajoną. S. A. stebėjo aplinką ir per raciją klausėsi policijos pranešimų, o jis kitoje vietoje stebėjo aplinką. Pamatęs policijos ekipažą, apie tai telefonu informavo T. V. ir A. V.. Automobilio pagrobti nepavyko, nes sutrukdė policijos pareigūnai, kuriuos turbūt iškvietė namo gyventojai. Liudytojas E. Z. teisme parodė, kad buvo gautas iškvietimas dėl bandymo pagrobti automobilį „BMW 525“, nuvykęs į įvykio vietą, jokių asmenų jau nerado, matė, kad automobilio durų spynelė buvo sulaužyta. Kad buvo išimta automobilio durų spynelė, o į užvedimo spynelę įsuktas varžtas, patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys (5 t., 139-143 b. l.).

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad S. A. ir V. P. parodymus, kuriais grindžiama ši kaltinimo dalis, paneigia byloje esančios T. V. mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės, iš kurių matosi, kad nuo 2003-11-24, 15.35 val., iki 2003-11-25, 18.37 val., jo telefonas be pertraukų buvo priregistruotas prie Kauno miesto mobiliojo ryšio telefono stočių. Tai, apelianto teigimu, įrodo, kad jis nebuvo net arti vagystės vietos. Šis skundo argumentas nepagrįstas ir atmetamas.

Pasikėsinimas padaryti automobilio „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę buvo įvykdytas 2003-11-24, apie 03.00 val., todėl byloje esantys duomenys apie telefono Nr. (duomenys neskelbtini) veikimą nuo 2003-11-24, 15.35 val., iki 2003-11-25, 18.37 val., Kauno mieste neprieštarauja teismo išvadai, kad T. V. dalyvavo pasikėsinant padaryti minimo automobilio vagystę. Be to, remiantis 2006-02-08 LKPB raštu Nr. 38-SD-3-393 pateikta telefoninių pokalbių išklotine ir duomenimis apie telekomunikacijų bendrovių bokštų išsidėstymą, nustatyta: V. P. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) 2003-11-24, nuo 02.26 val. iki 02.57 val., veikė UAB “Bitė GSM” bokšto „VLN10”, esančio Vydūno g. 7, Pilaitės rajone, Vilniuje, teritorijoje ir nurodytu laikotarpiu 4 kartus kontaktavo su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), kurio SIM kortelė rasta 2004-03-09 kratos metu T. V. žmonai J. V. priklausančiame bute, (duomenys neskelbtini), bei 1 kartą kontaktavo su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), kurio SIM kortelė rasta 2004-03-10 įtariamojo A. V. asmens kratos metu. Šios aplinkybės patvirtina, kad ir T. V., ir A. V. buvo nurodytoje nusikaltimo vietoje. Be to, V. P. ir S. A. parodymus apie T. V., A. V. dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, tarp jų nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai, kurie taip pat buvo išsamiai aptarti ir įvertinti skundžiamame nuosprendyje.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. kaltę dėl 2003-11-26 iš Daugirdiškių k. esančios poilsio bazės automobilio „VW Transporter Kombi Maktuniversal“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės patvirtina nuteistojo V. P., nukentėjusiojo A. T., liudytojų G. L., V. L. ir L. M. parodymai bei rašytiniai bylos įrodymai.

Nuteistasis V. P. teisme parodė, kad šio automobilio vagystę padarė kartu su T. V. ir A. V.. Ruošiantis šiai vagystei jis teiravosi, pas ką yra garažo raktas, sužinojo, kad S. A. garažą kažkam paskolino. Tuomet buvo nutarta pagrobtą automobilį laikinai pastatyti Salkininkuose, aikštelėje prie mokyklos. Buvo visi nuvažiavę į tą aikštelę, A. V. važiavo savo automobiliu „Mercedes Benz“, kurį ten paliko, visi persėdo į „Audi V8“ ir nuvažiavo prie poilsio bazės „D.“ grobti automobilio „VW Transporter“, šio duris atidarė A. V. (mano, kad prasuko spynelę), jie tą automobilį pastūmė nuo nuokalnės, trosu prikabino prie „darbinės“ „Audi V8“ ir nutempę į minėtą aikštelę prie mokyklos, ten paliko. Kitą dieną ten nuvykę prie pagrobto automobilio pamatė policininkus. Vagiant šį automobilį suveikė jo signalizacija, bet T. V. pradūrė jos mechanizmą. Šiuos savo parodymus nuteistasis V. P. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje ir akistatų su T. V. bei A. V. metu (18 t., 72-88, 111-113 b. l.). Nuteistojo V. P. parodymus patvirtina nukentėjusiojo A. T. teisiamajame posėdyje perskaityti parodymai. Nukentėjusysis buvo parodęs, kad atvykęs į Lietuvą apsigyveno Daugirdiškių k. esančioje poilsio bazėje „Deimantas“. 2003-11-25, vėlai vakare ar 26 d. naktį, jo firmos automobilį – mikroautobusą „VW Transporter“ pastatė kiemo teritorijoje prie namelio, kuriame gyveno, jį užrakino, įjungė signalizaciją. Jo pasigedo 26 d. ryte, 7 val., kai apie tai jam pasakė bendradarbiai. Vienas iš jų teigė naktį išgirdęs suveikus signalizaciją. Nuteistojo T. V. kaltę taip pat patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys bei kiti byloje surinkti duomenys apie T. V., A. V. ir kitų nuteistųjų disponavimą įrankiu, skirtu ištraukti automobilių spynelėms, taip pat nustatytais duomenimis apie tai, kad nuteistieji TŪB „Silka“ pasigamindavo raktus vagiamiems automobiliams.

Neigdamas kaltę dėl šios vagystės nuteistasis T. V. skunde nurodo, kad specialistų atliktas keturių daktiloplokštelių, paimtų iš minėto automobilio, tyrimas parodė, jog pirštų pėdsakus paliko ne jis (4 t., 312 b. l.). Po vagystės automobilyje buvo surasta kepurė, tačiau specialisto išvadoje (6 t., 31 b. l.) konstatuota, kad biologiniai pėdsakai, rasti ant tyrimui pateiktos kepurės, taip pat jam nepriklauso. Šie duomenys, apelianto teigimu, įrodo, jog jis šios vagystės nepadarė.

Šie apelianto argumentai yra atmetami, kaip nepagrįsti, nes jie nepaneigia kitais byloje surinktais duomenimis patvirtinto fakto, jog T. V. dalyvavo pagrobiant nurodytą automobilį. Iš bylos matyti, jog automobilis „VW Transporter“ buvo registruotas užsienio valstybės bendrovės vardu, juo naudojosi didelis asmenų skaičius. Taigi tai, jog jame rasti pėdsakai nepriklauso apeliantui, savaime nepaneigia T. V. dalyvavimo nusikaltime. Be to, iš nuteistojo V. P. parodymų matosi, kad T. V. į minėtą automobilį net nebuvo įsėdęs, tik padėjo jį pastumti, o po to tempė į slėpimo vietą, todėl natūralu, kad pagrobto automobilio salone jo pėdsakų ir negalėjo būti. Nuteistojo T. V. dalyvavimą šioje vagystėje patvirtina ir nuteistojo V. P. parodymai, kurių patikimumu teismas neturėjo pagrindo abejoti ir tai jau buvo aptarta šiame nuosprendyje.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. kaltę dėl 2003 m. gruodžio 9 d. įvykdytos automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės patvirtina šioje vagystėje dalyvavusių nuteistųjų S. A. ir V. P., nukentėjusiojo S. R., liudytojos Z. R. parodymai, įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolų duomenys.

Nuteistasis S. A. teisme parodė, kad tai buvo jo paskutinė vagystė, jos metu buvo naudojama racija klausytis policijos pranešimų. Jam, kaip visada, paskambino T. V. arba A. V. ir liepė važiuoti į Vilnių, prie AIDS centro, ten nuvykęs jau rado T. V., A. V. ir V. P., sėdinčius automobilyje „Audi V8“. Jis su V. P. atliko stebėtojų vaidmenį, A. V. vairavo pagrobtą automobilį, o T. V. šį tempė automobiliu „Audi V8“. Nuteistasis V. P. nurodė iš esmės tokias pačias šios vagystės padarymo aplinkybes, tik jas išdėstė labai išsamiai. Jis parodė, kad kartu su T. V. ir A. V. į Vilnių važiavo darbiniu „Audi“ automobiliu. V. P. kiek išsamiau išdėstė aplinkybes ir apie tai, kaip A. V. ištraukė grobiamo automobilio durų užrakto spynelę, kurią kartu su T. V. apžiūrėjo, užsirašė kažkokius skaičius (kodą), reikalingą raktui pagaminti, ir vėl tą spynelę įdėjo į vagiamą automobilį. Paskui jie važiavo pasigaminti rakto, o dar vėliau – į T. V. namus pasiimti įrankių bei instrumentų, tarp kurių buvo ir „kosmosu“ vadinamas, blokuojantis palydovinę signalizaciją. Po to sugrįžo į Vilnių ir laukė S. A.. Nukentėjusysis S. R. parodė, kad kaltinime nurodytu laiku naktį iš kiemo buvo pavogtas jo neseniai įsigytas automobilis „Toyota RAV4“. Apie 4 val. nakties jis girdėjo signalizacijos garsą ir pro langą pamatė, kad yra ištempiamas jo automobilis, kurį tempti galėjo universalaus modelio „Audi“ arba „VW“ markės automobilis.

Dėl šio automobilio vagystės nuteistasis T. V. skunde nurodo vienintelį argumentą, kad šiame epizode skiriasi V. P., S. A. ir nukentėjusiojo S. R. parodymai dėl automobilio, kuris tempė vagiamą automobilį, kėbulo tipo. Nukentėjusysis S. R. parodė, kad jis matė, kaip jo automobilį nutempė tamsios spalvos automobilis universalo kėbulu, tuo tarpu V. P. ir S. A. tvirtino, kad S. R. „Toyota RAV4“ buvo nutempta automobiliu „Audi V8“, kurios kėbulas yra sedano tipo.

Tokie parodymų nesutapimai, kolegijos nuomone, yra visiškai nereikšmingi, nes šių proceso dalyvių parodymai dėl visų kitų esminių įvykio aplinkybių, tarp jų ir vagystės padarymo laiko, vietos ir būdo, tarpusavyje sutapo. Tai, kad S. R. nurodė ne tą automobilio kėbulo tipą, neduoda pagrindo abejoti tarpusavyje neprieštaraujančiais ir nuosekliais nuteistųjų S. A. ir V. P. parodymais apie kitas esmines įvykio aplinkybes. Be to, pats S. R. parodė, kad vagystės metu buvo blogas apšvietimas, todėl dėl pagrobto automobilio kėbulo rūšies jis galėjo klysti. Be to, S. A. ir V. P. parodymus apie šios vagystės padarymą patvirtino liudytojas V. Š., nurodydamas, jog tame pačiame garaže Nr. 73, (duomenys neskelbtini), kurį nurodė ir V. P. su S. A., jis amerikietiško varianto automobilyje „Toyota RAV4“ darė techninius pakeitimus. V. Š. parodymus dėl automobilio „Toyota RAV4“ pagaminimo JAV rinkai patvirtino nukentėjusysis S. R.. Todėl nekyla jokių abejonių, kad automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dalyvavo ir T. V., ir A. V..

Kad T. V. ir A. V. 2003 m. gruodžio 31 d. naktį pagrobė automobilį „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina nuteistojo V. P., nukentėjusiojo J. S. M., liudytojų G. J. ir V. J. parodymai bei rašytiniai bylos dokumentai.

Nuteistasis V. P. teisme parodė, kad automobilio „BMW 520“ vagystę įvykdė kartu su T. V. ir A. V.. Šį automobilį, kuris buvo su ispaniškais numeriais, jie pamatė dieną prieš vagystę Trakuose prie kavinės ir nutarė jį pasekti, visą dieną jie važinėjo ir sustodavo ten, kur tik sustodavo tas automobilis. Apie 24 val. vienoje iš sustojimo vietų T. V. su A. V. išlipo, kažkur nubėgo ir greitai sugrįžę pasakė, kad reikia automobilio užvedimo prietaiso, vadinamo „rozete“. Jie važiavo paimti to prietaiso į Lentvarį pas ten gyvenusį D. S., o po to visi sugrįžo į Vilnių, Žirmūnų mikrorajoną. Jis su racija turėjo klausytis policijos pranešimų bei stebėti aplinką, o T. V. ir A. V., išsiėmę įrankius iš automobilio „Mercedes Benz“, kuriuo atvažiavo, nuėjo prie automobilio „BMW 520“. Po to, kai tas automobilis buvo pagrobtas, jis (V. P.) važiavo priekyje, kad galėtų pranešti apie pavojų, o T. V. su A. V. važiavo pagrobtame BMW automobilyje, kurį paslėpė garaže Nr. 73. Tą automobilį jis ir padėjo realizuoti, nuvairavo jį į Kryžkalnį. Važiuodamas priekyje T. V. kelis kartus jį perspėjo apie pastebėtus policijos ekipažus.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistasis V. P. teisme dėl šios nusikalstamos veikos parodė, kad nieko nematė ir nieko konkretaus paaiškinti negalėjo. Tačiau šie apelianto teiginiai neatitinka bylos aplinkybių. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad nuteistasis V. P. apie šio automobilio pagrobimą davė pakankamai išsamius ir nuoseklius parodymus. Jis parodė ne tik apie asmenis, dalyvavusius šiame nusikaltime, bet ir detaliai parodė apie visas jam žinomas šio automobilio pagrobimo bei jo realizavimo aplinkybes. Šie nuteistojo V. P. parodymais yra išsamiai išdėstyti ir skundžiamame nuosprendyje. Be to, nuteistojo V. P. parodymus patvirtina ir nukentėjusiojo S. J. M. bei liudytojų parodymai, taip pat užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp A. V. bei D. S., duomenys, gauti atliekant kratą D. S. namuose.

Kad nuteistasis T. V. padarė šią vagystę, patvirtina ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos pateiktas vaizdo įrašas bei techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolas (6 t., 172-200 b. l.). Juose užfiksuota filmuota medžiaga, iš kurios matosi, kaip į garažą, kuriame stovi pagrotas automobilis „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), be kitų nuteistųjų ateina ir T. V.. Jis šį automobilį vėliau išvairuoja iš šio garažo bei užrakina garažą. Vaizdo įrašo kokybė, priešingai nei nurodo apeliantas, yra pakankamai gera ir iš jo galima atpažinti asmenis.

Kad nuteistieji T. V. ir A. V. kartu su V. P. 2004 m. sausio 26 d. Vilniaus m., Biochemikų g. 5, iš namo kiemo pagrobė automobilį „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina nuteistojo V. P., nukentėjusiojo V. S., liudytojo V. Š. parodymai, o taip pat teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išdėstyti bei aptarti rašytiniai bylos dokumentai.

Nuteistasis V. P. teisme parodė, kad T. V. arba A. V. jam paskambinus, visi trys važiavo į Vilnių, netoli AIDS centro ir ten iš namo kiemo pagrobė automobilį „Toyota RAV4“, valstybinio numerio neprisimena, bet buvo viena Z raidė. Į Kiemą vogti automobilio ėjo su A. V., kuris ištraukė automobilio užrakto spynelę. Jis pats stovėjo už 50 metrų ir stebėjo aplinką. Po jie sugrįžo į savo automobilį, po kurio laiko sugrįžo prie grobiamo automobilio, T. V. su A. V. nuvarė grobiamą automobilį, o jis radijo ryšiu klausėsi policijos pranešimų ir stebėjo aplinką. Tąkart jis nedalyvavo pagrobtą automobilį pastatant garaže, bet žino, kad jis buvo pastatytas jo išnuomotame garaže Nr. 40 Semeliškių g. Vievio m. Šio garažo raktus turėjo T. V. ir A. V.. Tą automobilį matė jo realizavimo dieną, vasario mėn. Jo pirmą kartą nepavyko parduoti, nes neatvyko pirkėjai, o kitą kartą jis buvo parduotas prie kavinės „Pušynėlis“, važiuojant link Maišiagalos.

Dalyvavimą pagrobiant šią transporto priemonę ginčija abu nuteistieji. A. V. nurodo, kad 2003 m. sausio 27 d., kuomet iš Biochemikų g. 17 namo kiemo buvo pagrobtas automobilis „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jis buvo žmonos tėvo laidotuvėse, tačiau šie apelianto argumentai jo kaltės nepaneigia. Visų pirma, apelianto minimas automobilis „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pagrobtas ne 2003-01-27, o 2004-02-25. Be to, automobilis „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pagrobtas ne iš Biochemikų g. 17 namo kiemo, kaip nurodyta skunde, o iš Biochemikų g. 5 namo aikštelės. Parodymus apie tai, kad įvykio dieną jis buvo žmonos tėvo laidotuvėse, A. V. davė ir pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas juos pagrįstai atmetė, kaip nepagrįstus, nes automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystė padaryta 2003 m. sausio 26 d. apie 1.30 val. Tuo tarpu iš byloje esančios VĮ „Trakų greitosios med. pagalbos stoties“ pažymos matyti, kad pas A. V. uošvį A. B. greitosios medicinos pagalba buvo kviesta ir vyko tik 2004-01-27, 6.25 val. Šie duomenys paneigia A. V. iškeltą versiją, jog jis automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystėje nedalyvavo, nes buvo uošvio laidotuvėse.

T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo nekaltumą patvirtina tai, kad įvykio vietoje buvo rasti avalynės pėdsakai, kurių dydis yra 42-43, tuo tarpu jo batų dydis yra kitas. Todėl galima daryti išvadą, kad jis šioje nusikalstamoje veikoje nedalyvavo.

Tačiau toks apelianto argumentas yra visiškai nepagrįstas. Tai, kad jo nešiojamos avalynės ir įvykio vietoje rasto avalynės pėdsako dydžiai yra skirtingi, tikrai neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog jis nedalyvavo šioje vagystėje. Įvykio vieta, kurioje buvo surastas avalynės pėdsakas, yra vieša ir joje batų pėdsaką galėjo palikti bet kokie kiti asmenys. Nuteistasis T. V. skunde dar nurodo, kad liudytojas V. Š. parodė, jog Vievyje esančiame garažų masyve signalizaciją jis nuėmė pilkos spalvos automobiliui „Toyota RAV4“, o pagrobtasis automobilis „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš tikrųjų yra sidabrinės spalvos. Toks nuteistojo T. V. skundo argumentas yra nepagrįstas ir neatitinkantis bylos aplinkybių. Iš byloje esančio transporto priemonės registracijos liudijimo kopijos matyti, kad automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), spalva tikrai yra pilka, būtent tokią spalvą ir nurodė liudytojas V. Š..

T. V. ir A. V. kaltė dėl minimo automobilio pagrobimo visiškai įrodyta nuteistojo V. P., liudytojo V. Š. parodymais, kuriuos jie patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje bei akistatų su T. V. ir A. V. metu, taip pat įvykio vietos apžiūros, kratos protokoluose užfiksuotais duomenimis bei paimtais daiktiniais įrodymais, specialisto išvadomis ir kitais duomenimis. Visi šie įrodymai yra išdėstyti, aptarti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Byloje surinktų įrodymų visuma teismui leido padaryti neabejotiną išvadą, kad T. V. ir A. V. pagrįstai pripažinti kaltais ir dėl šio automobilio vagystės.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. kaltę dėl 2004 m. vasario 25 d. Vilniaus m., prie Marcinkevičiaus g. 17 namo padarytos automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės patvirtina nuteistojo V. P., nukentėjusiojo M. S., liudytojos E. D. P. parodymai, įvykio vietos bei daiktų apžiūrų protokolai.

Nuteistasis V. P. teisme parodė, kad dalyvavo automobilio „Toyota RAV4“ vagystėje kartu su T. V., A. V. ir D. S.. A. V. paskambinus telefonu, jis nuvažiavo pas jį, o po to važiavo į Lentvarį, kur paėmė ir D. S. ir nuvyko į Vilnių, Santariškių mikrorajoną. Pasilikęs automobilyje jis stebėjo aplinką bei klausėsi radijo ryšiu perduodamos policijos informacijos, o A. V. ir D. S. nuėjo link planuojamo pagrobti automobilio. Greitai sugrįžę tiedu išvyko, kaip suprato pasigaminti rakto, o jis liko stebėti aplinką. Praėjus 1-1,5 val. sugrįžo ir jau visi trys važiavo link Baltupių, kur susitiko su T. V., kuris buvo atvykęs automobiliu „Audi A4“. Po to jie vyko į Grigiškes paimti kito automobilio „Audi V8“, reikalingo tempti vagiamą automobilį. Sugrįžus į vietą, kur stovėjo planuojamas pagrobti automobilis, jis vėl stebėjo aplinką, o po kurio laiko pamatęs mirksint automobilio žibintus, suprato, kad pavogtas automobilis jau tempiamas. Jis važiavo jiems iš paskos, o privažiavęs Vievį, pravažiavo miestelį ir patikrino, ar nėra policijos, po to T. V. nurodymu vežė prie garažo jo automobilyje buvusią A. V. rankinę su garažo raktais. Šis pagrobtas automobilis nebuvo parduotas, nes jį prieš sulaikymą surado policija.

Neigdamas kaltę dėl šio automobilio vagystės nuteistasis T. V. nurodo, kad 2004 m. vasario 26 d. apklausiama liudytoja E. D. P. parodė, kad matė, kaip buvo iš kiemo tempiamas automobilis, tačiau nei tempiamo, nei tempiančio automobilio apibūdinti negalėjo. Tos pačios dienos VPK pareigūno tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad ši liudytoja nei automobilių modelių, nei valstybinių numerių pasakyti negalėjo. Tačiau 2004-07-27 apklausos metu liudytoja E. D. P. jau beveik tiksliai apibūdino tempiantįjį automobilį, nurodydama, kad tai buvo sedanas, pagal kėbulo formą panašus į „Audi 100“. Pastarieji liudytojos parodymai neteisingi, nes prokuroras G. Norkūnas uždavinėjo atsakymus menančius klausimus.

Atsakant į šiuos apelianto argumentus, kolegija pažymi, kad liudytoja E. D. P. 2004 m. vasario 26 d. iš viso nebuvo apklausta. Tą dieną tik iš šios liudytojos žodžių apie jai žinomas įvykio aplinkybes informaciją tyrėjas nurodė savo tarnybiniame pranešime (8 t., 6 b. l.). Jame iš tiesų nurodyta, jog liudytoja nei automobilių modelių, nei valstybinių numerių pasakyti negalėjo. Ji nurodė tik tai, jog automobiliai buvo tamsios spalvos, ant tempiamo automobilio galinių durelių buvo ratas. Pirmą kartą apklausta 2004 m. liepos 27 d. liudytoja E. D. P. nurodė, kad tempiantysis automobilis buvo sedanas, pagal kėbulo formą panašus į „Audi 100“, o tempiamasis – džipas, nes ant jo galinių durelių buvo ratas, tačiau tikslių automobilių markių ir modelių liudytoja nenurodė. Analogiškus parodymus ši liudytoja davė tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose. Vadovaujantis BPK 276 str. 5 d., šios liudytojos pirmiau teisme duoti parodymai (28 t., 251-252 b. l.) buvo balsu perskaityti teismo posėdyje bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka. Teismo posėdžiuose duodama parodymus liudytoja E. D. P. paneigė apelianto skunde nurodytus teiginius, jog prokuroras jai uždavinėjo menančius klausimus. Ji parodė, jog prokuroras tik klausė, kokios markės, juos nuomone, galėjo būti automobiliai. Be to, ji išsamiai paaiškino, pagal kokius požymius ji nusprendė, jog jos matytų automobilių tipai buvo būtent džipas ir lengvasis (sedanas). Dėl išdėstytų aplinkybių kolegija liudytojos E. D. P. parodymais abejoti neturi jokio pagrindo.

Nuteistasis T. V. skunde taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi ir tuo, kad automobilyje „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo surasta kompaktinė plokštelė „Chris de Burg“ ir kompaktinių plokštelių dėklas „Police“, kuriuos, kaip savo daiktus, atpažino nukentėjusysis M. S.. Tačiau nukentėjusysis M. S. kompaktinę plokštelę ir dėklą atpažino ne pagal individualius požymius, o pagal turėtą savo daiktų sąrašą. Jis negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad būtent tie daiktai yra jo, nes tai yra milijoniniais tiražais gaminami daiktai.

Su tokiais apelianto argumentais galima sutikti tik iš dalies. Nukentėjusiojo atpažinti daiktai - kompaktinė plokštelė „Chris de Burg“ ir kompaktinių plokštelių dėklas „Police“ tikrai yra serijinės gamybos daiktai ir juos nukentėjusysis atpažino ne pagal individualius požymius. Todėl remiantis šiais duomenimis kategoriškos išvados, jog šie rasti daiktai ir buvo pagrobti kartu su nukentėjusiojo M. S. automobiliu, padaryti negalima. Tačiau įvertinus tai, kad T. V. naudotame automobilyje, surasti daiktai yra ne tik tos pačios rūšinės priklausomybės (plokštelių dėklas, kompaktinė plokštelė), bet ir priklauso tai pačiai daiktų grupei (plokštelė būtent atlikėjo „Chris de Burg“ ir būtent jo albumas „Spark to flame the very best“, o dėklas būtent juodos spalvos ir su užrašu „Police“), kaip ir daiktai, kurie buvo pagrobtame automobilyje „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog tai yra tie patys M. S. priklausantys daiktai.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog A. V. specialiu prietaisu ištraukė automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo durų spynelę, prieštarauja 2004-03-10 įvykio vietos apžiūros protokole bei Lietuvos policijos KTC specialisto 2004-11-23 išvadoje Nr. 1728 nurodytiems duomenims, jog visi automobilio spynelių užraktai tvarkingi ir nepažeisti, užvedimo ir durų atrakto spynelių mechanizmai rakinami raktu, kurį pateikė nukentėjusysis M. S. (8 t., 16-22, 32-36 b. l.). Šios nuteistojo nurodytos aplinkybės jo kaltės taip pat nepaneigia. Iš bylos matosi, kad 2004 m. vasario 26 pagrobtas automobilis „Toyota RAV4“ buvo surastas praėjus maždaug dviem savaitėms po jo pagrobimo, todėl per tokį laikotarpį pagrobto automobilio spynelė galėjo būti pakeista arba suremontuota. Kita vertus, pirmiau aptarti apelianto ginčijami įrodymai nėra vieninteliai jo kaltės įrodymai. Be jų, T. V. kaltę padarius šį nusikaltimą patvirtina nuteistojo V. P. ir liudytojo V. Š. parodymai, kuriuos jie patvirtino parodymų patikrinimo vietoje, akistatų su nuteistaisiais T. V. ir T. V. metu, šiuos liudytojų parodymus patvirtinantys įvykio vietos apžiūros, kratos, daiktų apžiūros protokoluose, specialistų išvadose užfiksuoti duomenys.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. kaltę dėl automobilio „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės patvirtina nuteistojo V. P., nukentėjusiojo K.H. R., liudytojo A. J. parodymai, įvykio vietos bei daiktų apžiūrų ir jų atpažinimo protokolai, specialisto išvada ir kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Nuteistasis V. P. teisme parodė, kad praėjus maždaug 2 dienoms po prieš tai padarytos automobilio „Toyota RAV4“ vagystės jis kartu su T. V., A. V. ir D. S. Trakų mieste pagrobė automobilį „BMW 316“. Su T. V. ir A. V. jis susitiko Trakuose, aikštelėje prie traukinių stoties, jis stebėjo aplinką ir padėjo trosu prikabinti vagiamą automobilį prie T. V. vairuojamo automobilio „Audi V8“. Duris atidarė A. V., jis ir vairavo tempiamą automobilį. Šios vagystės metu buvo naudojamas prietaisas slopinti palydovinei signalizacijai blokuoti. Pagrobtą automobilį paslėpė Vievyje esančiame garaže Nr. 40. Po kelių dienų į šį garažą automobiliu „Mercedes Benz“ nuvežė A. V., kuris ketino nuo automobilio „BMW 316“ nuimti ratus.

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis negalėjo dalyvauti automobilio „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystėje, nes tą dieną, t. y. 2004 m. vasario 28 d., dalyvavo mišiose mirusiam uošviui paminėti. Tačiau šie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir jo kaltės dalyvavus šio automobilio vagystėje nepaneigia, nes automobilis „BMW 316“ buvo pagrobtas apelianto nurodytos mišių dienos išvakarėse, t. y. 2004 m. vasario 27 d., apie 23 val., Trakuose. Net ir tikint tuo, kad A. V. kitą dieną po šios vagystės dalyvavo mišiose, tai negali būti laikoma kliūtimi išvakarėse jam dalyvauti automobilio pagrobime.

T. V. ir A. V. savo apeliaciniuose skunduose nurodo, kad liudytojo A. J. parodymai apie tai, kad abu automobiliai vienas kito netempė, o važiavo savo eiga, paneigia nuteistojo V. P. parodymus, jog grobiamas automobilis „BMW 316“ buvo tempiamas. Tačiau tokie skundų argumentai yra nepagrįsti, nes apeliantai skunduose netiksliai nurodo liudytojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Šis liudytojas netvirtino, kad abu automobiliai važiavo savo eiga, jis tik parodė, kad negali pasakyti, ar antras, t. y. vagiamas automobilis, buvo tempiamas, nes neįžiūrėjo (8 t., 149-152 b. l.). Liudytojas A. J. pirmosios instancijos teisme apklaustas nebuvo, jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo tik perskaityti teisme. Tačiau šis liudytojas buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka (28 t., 198-199 b. l.). Tuomet šis liudytojas iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog nematė, ar vienas automobilis vilko kitą, tačiau papildomai nurodė, jog atstumas tarp abiejų nuvažiuojančių mašinų nekito. Ši aplinkybė, vertinant ją kitų byloje surinktų duomenų kontekste, tik patvirtina, jog vagiamas automobilis „BMW 316“ iš tiesų buvo tempiamas. Šie liudytojo A. J. pirmiau teisme duoti parodymai nagrinėjimo teisme dalyviams neprieštaraujant, vadovaujantis BPK 276 str. 5 d., buvo perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Nuteistasis A. V. skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ant jo automobilio „Mercedes Benz“ rastos padangos „Nokian Hakkapeliitta“ yra nuimtos nuo pagrobto „BMW 316“. Tai, kad jo automobilio padangos yra analogiškos buvusioms ant pagrobto „BMW 316“, nereiškia, kad jos buvo nuimtos nuo I. R. automobilio, nes šios padangos yra serijinės gamybos ir toks modelis yra montuojamas daugeliui automobilių.

Iš tiesų, vien ta aplinkybė, kad ant A. V. naudojamo „Mercedes Benz“ rastos tų pačių matmenų ir markės padangos, kaip ir buvusios ant pagrobto automobilio, neleistų daryti neabejotinos išvados, jog tai yra tos pačios padangos. Tačiau šią aplinkybę, kaip ir kitus bylos duomenis reikia vertinti surinktų įrodymų visumoje, o ne atskirai. Šioje dalyje reikia įvertinti ir nuteistojo V. P. parodymus apie tai, kad praėjus kelioms dienoms po vagystės į garažą Nr. 40, (duomenys neskelbtini), kuriame buvo rastas I. R. automobilis „BMW 316“, ir nuo kurio raktus turėjo A. V., V. P. „Mercedes Benz“ automobiliu nuvežė A. V., o šis ketino nuo „BMW 316“ nuimti ratus. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėtas A. V. naudojamas automobilis „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo su sumontuotomis 195/65 R15 dydžio padangomis „Nokian Hakkapeliitta“. UAB „Krasta Auto“ pateikė informaciją (8 t. 157-158 b. l.), jog automobiliui „BMW 316“ pardavimo metu buvo sumontuotos tų pačių matmenų, t. y. 195/65 R15, žieminės padangos su plieniniais diskais ir apdailos gaubtais, kaip ir uždėtos ant A. V. „Mercedes Benz“. Tuo tarpu garaže Nr. 40, (duomenys neskelbtini), rastas I. R. automobilis „BMW 316“ buvo jau be ratų, pastatytas ant plytų. Šios aplinkybės patvirtina nuteistojo V. P. parodymus ne tik dėl šios, bet ir dėl kitų jo nurodytų aplinkybių apie šios vagystės padarymo laiką, vietą, būdą bei joje dalyvavusius asmenis. Įrodymų visuma teismui leido padaryti ne tik neabejotiną išvadą, jog ant A. V. automobilio „Mercedes Benz“ rasti sumontuoti ratai su padangomis buvo nuimti nuo pagrobto automobilio „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bet ir tai, kad A. V. dalyvavo nurodytoje vagystėje.

Tai, kas šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyta, jau aptartų įrodymų visuma, kolegijos nuomone, visiškai paneigia nuteistųjų T. V. ir A. V. apeliacinių skundų argumentus ir patvirtina, kad šie nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais padarę nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytas didelės vertės svetimo turto vagystes. Tačiau bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacine tvarka, savo kaltę dėl dalyvavimo visose vagystėse jau pripažino ir patys T. V. ir A. V..

Bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo atliktas įrodymų tyrimas ir dar kartą apklausti nuteistieji T. V. ir A. V.. Pažymėtina, kad nuteistasis T. V. pats pareiškė prašymą jį apklausti, kadangi jis nori duoti išsamius parodymus dėl automobilių vagysčių. Po to savo kaltę dėl padarytų vagysčių pripažino bei sutiko apie tai duoti parodymus ir kitas nuteistasis A. V..

Nuteistasis T. V. parodė, kad jis prisipažįsta padaręs visas automobilių vagystes, už kurias yra nuteistas, tačiau nesutinka su teismo išvada dėl nustatytos bendrininkavimo formos, t. y. dėl jo nuteisimo pagal BK 249 str. 1 d. T. V. davė parodymus nuosekliai pagal nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytą automobilių vagysčių eiliškumą dėl visų jo kartu su bendrininkais padarytų automobilių vagysčių bei pasikėsinimo pagrobti vieną automobilį. Jis parodė kada, kur, kokius automobilius ir su kuo pagrobė bei kur juos slėpė. Jo parodymai iš esmės atitinka nuosprendyje nustatytas aplinkybes dėl visų automobilių pagrobimo. Nuteistasis T. V. parodė, kad konkretaus visų automobilių grobimo iniciatoriaus nebuvo, jie visi važinėjosi, pastebėdavo automobilius ir nutardavo juos pagrobti. Vogdavo tik naujus automobilius. Būdavo įvairių variantų, kaip jie surasdavo tinkamus pagrobti automobilius, pavyzdžiui kažkur važiuodavo savais reikalais ir pastebėdavo automobilį. Rinkdavosi vogti automobilius, esančius atokesnėse vietose. Automobilius pastebėdavo dieną, o naktį atvykdavo juos pavogti. Tuos automobilius nuvarydavo į iš anksto išnuomotus garažus ar kitas ūkines patalpas. Daugiausia garažus nuomojosi S. A., jis taip pat buvo išsinuomojęs garažą Vievio m. Garažus nuomojosi būtent pavogtiems automobiliams pastatyti. Ne visus iš karto garažus nuomojosi, tai vyko palaipsniui. S. A. duodavo raktus nuo garažų. Vagiant automobilius kiekvienas bendrininkas darydavo tai, ką mokėdavo ir ko reikėdavo konkrečiu atveju. Vieną automobilį užvesdavo vienas, kitą kartą kitas asmuo. Dažniausiai spyneles prasukdavo A. V.. Kai kuriuos automobilius nutempdavo prikabinę trosu. Kratos metu jo namuose paimti visrakčiai, išlaužtos spynelės, prietaisas, skirtas užvesti vagiamus automobilius, priklausė jam. V. Š. jis žinojo kaip meistrą, galintį daryti automobilių techninius pakeitimus ir šis tai darydavo jų pavogtiems automobiliams. Jis susitikdavo su V. Š. ir paduodavo jam raktus nuo garažų, bet ką ir kaip šis darydavo, jis nežino. Mano, kad V. Š. pats žinojo, ką jam reikia daryti, jis pats V. Š. jokių nurodymų nedavė. Raktus V. Š. jis paduodavo, nes to jo prašydavo D. S.. V. Š. buvo D. S. pažįstamas. Po to pavogti automobiliai būdavo parduodami, o pinigus jie visi pasidalindavo. Dėl jų pardavimo rūpinosi visi bendrininkai. Kai kurių automobilių likimo jis nežino, tiesiog juos palikdavo garaže, D. S. paimdavo raktus ir pats viską susitvarkydavo. Jis gaudavo savo dalį pinigų ir neklausdavo, kas ir kam parduodavo automobilį. Jis pats dėl automobilių pardavimo kreipdavosi į D. S., kiti gal irgi į jį kreipdavosi, nes jie visi dažnai matydavosi, gyveno šalia. Būdavo visaip, kas pirmas sutinka D. S., tas ir pasako, kad reikia parduoti automobilį. Už parduotus vogtus automobilius gaudavo įvairias pinigų sumas nuo 500 iki 1000 JAV dolerių kiekvienas dalyvavęs vagystėje. Pirmasis buvo automobilio „Audi A6“ pagrobimas, šį automobilį jis pamatė aikštelėje prie viešbučio „Trakai“ ir kartu su A. V. bei S. A., kuris sekė aplinką, jį pavogė bei pastatė garaže Vievyje. Po to automobilis buvo parduotas. Automobilį „VW Passat“ jie visi trys pastebėjo važiuojantį, o po to jį surado prie vienos sodybos ir pavogė. Šis automobilis vėliau irgi buvo parduotas, bet kas ir kam pardavė, nežino. „Toyota RAV“ markės automobilių buvo pagrobtas ne vienas. 2003 m. liepos 8 d. tokį automobilį jis su A. V. ir S. A. pavogė Vilniuje, Jeruzalės mikrorajone. Jis su A. V. sugadinę spynelę atrakino vairą ir automobilį nutempė su trosu į garažą Vievyje. Mano, kad šį automobilį pardavė D. S.. Kartu su A. V. ir S. A. 2003 m. liepos 14 d. Vilniuje, Pilaitės mikrorajone, automobilį pavogė pagal tą pačią schemą: dieną automobilį pamatė, o naktį atvažiavo, prikabino prie tempiamo automobilio ir ištempė. A. V. prasuko automobilio spynelę, S. A. stebėjo sankryžą. Mano, kad ir šį automobilį pardavė D. S.. Gerai prisimena automobilio vagystę Birštone, tą dieną jis svečiavosi pas ten gyvenančią giminaitę, kuri rugsėjo 1 d. ėjo į pirmą klasę. Jis aikštelėje pastebėjo mikroautobusą (iš tikrųjų „Mercedes Benz Vito“ – past.) su tranzitiniais numeriais ir suprato, kad jame nėra signalizacijos, todėl jį galima pavogti. Pasisvečiavęs sugrįžo į Trakus ir apie tai, kad galima pavogti automobilį, papasakojo A. V. bei S. A.. Su jais vakare nuvažiavo į Birštoną ir iš saugojimo aikštelės abu su A. V. žirklėmis perkirpę metalinę tvorą, pagrobtą automobilį išvarė. Vieną automobilį „Toyota RAV 4“ jis pamatė sodyboje prie Margio ežero, kur buvo nuvažiavęs maudytis ir kilo mintis jį pavogti. Šia mintimi jis pasidalino su S. A. ir A. V. ir naktį nuvažiavę išstūmė sodybos kiemo vartus ir tą automobilį pagrobė pagal tą pačią schemą ir pastate garaže Vievyje. Aplinkybių dėl šio automobilio pardavimo smulkiau nurodyti negali, bet pinigus už jį gavo nuo 500 iki 1000 JAV dolerių, o gal daugiau. Kas sumokėjo pinigus, irgi neprisimena. Automobilis „WV Bora“ buvo pagrobtas Trakuose, šis stovėjo prie pat gatvės, jis buvo su signalizacija, todėl išlaužus spynelę buvo nutemptas ir pastatytas Laičių k. kažkieno kluone o po to, kaip ir automobilis „Mercedes Benz-Vito“, nuvarytas parduoti į Kryžkalnį. Kodėl automobiliai ten buvo nuvaryti ir kam buvo parduoti, jis nežino ir smulkmenų neprisimena, mano, kad tai padaryti prašė D. S.. Iš poilsiavietės „Slidžių bazė“ prie Trakų r. esančio Margio ežero automobilio „Audi Allroad“ vagystėje, be jo, A. V. ir S. A., dalyvavo ir D. S.. Vagystė vyko pagal tą pačią schemą, buvo sulaužyta spynelė, prikabintas automobilis ir kaukiant signalizacijai “Audi Alroad“ ištemptas iš kiemo bei nuvarytas į Tiltų k. Trakų r. Ką su ja toliau darė D. S. ir kaip ją realizavo, jis nežino. Mano, kad D. S. nenorėjo jiems daugiau mokėti už šio automobilio vagystę, todėl pats joje dalyvavo. Automobilį „Toyota Land Freelander“ Grigiškėse namo kieme pamatė S. A., šis automobilis buvo be signalizacijos, naktį jį nutempė ir pastatė garaže Vievyje, kur jis garaže ilgai stovėjo, o vėliau buvo surastas policijos pareigūnų. Gali būti, kad raktus nuo garažo jis ir davė V. Š., tačiau jokių nurodymų jam nedavė. Po automobilio „Audi Allroad“ vagystės D. S. prašydavosi paimti ir jį, D. S. dalyvavo ir tempiant kitą Elektrėnuose pagrobtą automobilį „Toyota Land Cruiser“. Šį automobilį jiems tempiant, pasivijo policijos pareigūnai ir jie išsilakstė. Automobilio „BMW 525“, buvusio Vilniuje Pilaitės mikrorajone, jie spėjo tik sugadinti spynelę, o jo pavogti nepavyko, nes tai padaryti sutrukdė atvykę policijos pareigūnai. Pasikėsinant pavogti šį automobilį dalyvavo A. V., S. A. ir V. P.. Automobilį „WV Transporter“ pamatė Trakuose, o jį kartu su A. V. ir V. P. pavogė Daugirdiškių k. Šis automobilis buvo su užsienietiškais numeriais, jis buvo nutemptas į aikštelę prie mokyklos už 2 km. ir ten pastatytas. Jo nespėjo paimti, nes tą automobilį surado policija. 2003 m. gruodžio 9 d. Vilniuje pavogė automobilį „Toyota RAV“. Viskas vyko taip pat, tik vietoje S. A. vagystėje dalyvavo V. P.. Automobilį nutempė į Vievį, atrodo, kad ir šį automobilį rado policija. Naujųjų metų išvakarėse jie pamatė automobilį BMW markės automobilį Trakuose arba prie Akropolio, tą automobilį jie visą dieną sekė ir pavogė iš Žirmūnų mikrorajone esančio namo kiemo. Šio automobilio pardavimą organizavo D. S., jis buvo nuvarytas į Kryžkalnį. Matė, kaip garaže buvo keičiami šio automobilio valstybiniai numeriai, tai darė V. Š. su D. S.. Automobilio „Toyota RAV 4“ markės automobilio vagystėje iš Vilniaus m. Marcinkevičiaus g. dalyvavo jis, A. V., V. P. ir D. S.. Šis automobilis irgi buvo nutemptas į garažą Vievyje. Trakuose iš nuosavo namo kiemo buvo pavogtas „BMW 318“ arba „BMW 316“ markės automobilis, jame dalyvavo jis, A. V. ir V. P., ar dalyvavo D. S., neprisimena. Šis automobilis garaže tikrai buvo surastas policijos. Dėl kitų automobilių suradimo ir jų pagrobimo aplinkybių jis gali kiek klysti, nes smulkmenų jau neprisimena, tačiau pripažįsta, kad visus automobilius, už kurių pagrobimą nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis tikrai pavogė. Atsakydamas į teismo klausimus, nuteistasis T. V. parodė, kad duoti teisingus parodymus ir prisipažinti padarius vagystes jį paskatino praėjęs didelis laiko tarpas ir pasikeitęs jo mąstymas. Jis suprato, kad geriau pripažinti kaltę nei ją neigti. Jo prisipažinimo niekas neįtakojo, kitų baudžiamųjų bylų jam nėra iškelta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas nuteistasis A. V. parodė, kad jis irgi prisipažįsta padaręs visas 16 nuosprendyje nurodytų automobilių vagysčių bei pasikėsinimą pavogti vieną automobilį. Nusikalstamų veikų aplinkybių konkrečiai nurodyti negali, nes praėjo daug laiko. Jis neprisimena nei kada tos vagystės padarytos, nei kokie tiksliai automobiliai buvo pavogti. Nuteistojo T. V. parodymus apie tai, kad ir jis kartu su T. V. ir kitais nuteistaisiais dalyvavo tose automobilių vagystėse, jis tvirtina. A. V. parodė, kad vieni įrankiai, naudoti pagrobiant automobilius, buvo T. V., kiti tiesiog buvo automobilyje, spyneles jie išlauždavo atsuktuvu, o automobilius paslėpdavo garažuose ir jais rūpindavosi visi dalyvavę vagystėse asmenys. Jis asmeniškai automobilių nepardavinėjo, nes neturėjo kam jų parduoti. Žino, kad kažkokius automobilius pardavinėjo D. S.. Dėl pavogtų automobilių pardavimo ir kainos su D. S. jie konkrečiai nesitardavo. Kiek D. S. jiems pasiūlydavo, su tokia kaina jie sutikdavo. Už pagrobtus automobilius jis gaudavo skirtingą atlygį, daugiausia jis yra gavęs 1500 JAV dolerių.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų ir aptartų, o taip pat ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai ištirtų įrodymų visuma, pačių apeliantų nuteistųjų T. V. ir A. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje duoti parodymai, neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytu laiku, vietose ir kitomis aplinkybėmis nuteistieji T. V. ir A. V., dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, padarė 16 didelės vertės automobilių vagysčių ir pasikėsino padaryti vieną automobilio vagystę. Nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų parodymais bei rašytiniais bylos dokumentais nustatyta, kad visų pagrobtų bei pasikėsinto pagrobti automobilių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, o kartu su kai kuriais automobiliais buvo pagrobtas ir kitas nukentėjusiųjų turtas, todėl nuteistųjų T. V. ir A. V. nusikalstamas veikas teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. kaip didelės vertės svetimo turto vagystes bei pagal BK 25 str. 4 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. kaip pasikėsinimą padaryti didelės vertės svetimo turto vagystę.

Iš nuteistųjų T. V. ir A. V. apeliacinių skundų matosi, kad jie su nuosprendžiu nesutinka ir dėl jų nuteisimo pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d. Šie nuteistieji tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jie neturėjo tikslo pavogti dokumentus, pagrobdavo automobilius, o į tai, kas juose būdavo, tiesiog nekreipdavo dėmesio, bet iš anksto jokio tikslo pagrobti dokumentus neturėjo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu abu apeliantai konkretaus prašymo išteisinti juos pagal BK 302 str. 1 d. nesuformulavo, tačiau apklausti teismo posėdyje nurodė, kad nepalaiko tik tos savo apeliacinių skundų dalies, kurioje prašė juos išteisinti dėl didelės vertės svetimo turto vagysčių.

Iš kaltinamojo akto matosi, kad nuteistiesiems T. V. ir A. V. kartu su kai kurių automobilių grobimu buvo inkriminuotas ir dokumentų pagrobimas, o teismas pripažino įrodytu, kad šias BK 302 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas nuteistieji padarė. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matosi, kad apeliantams šios veikos inkriminuotos todėl, kad jie, grobdami automobilius: „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Audi Alroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „VW Transporter Kombi Maktuniversal“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)bei „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobė ir juose buvusius dokumentus. Taigi nuteistieji, kėsindamiesi į vieną dalyką (transporto priemonę) pasikėsino ir į kitą (dokumentus). Akivaizdu, kad grobdami transporto priemones, nuteistieji veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. jie norėjo pagrobti konkretų didelės vertės svetimą turtą – automobilius, o joje buvusio turto ir dokumentų atžvilgiu – tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. jie suvokė, kad grobdami automobilį grobia ir joje esančius daiktus, tačiau kokius konkrečiai daiktus jie kartu su automobiliu pagrobs, jiems nebuvo svarbu, nes jie vienodai norėjo pagrobti bet kokius tuo metu grobiamame automobilyje buvusius daiktus. Kadangi nuteistieji T. V. ir A. V., grobdami kai kuriuos automobilius, pagrobė ir juose buvusius dokumentus, teismas T. V. ir A. V. pagrįstai pripažino kaltais padarius dar ir dokumentų pagrobimus ir šias nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 25 str. 4 d. ir 302 str. 1 d.

Taip pat įrodyta, kad 2003 m. lapkričio 3 d. pagrobdami automobilį „Toyota Land Cruizer“ nuteistieji, konkrečiai – A. V., siekdami apsunkinti galimą persekiojimą, tyčia pradūrė tame pačiame kieme stovėjusio automobilio „Mercedes Benz“ ratus, padarydami UAB „Antikora“ 220 Lt turtinę žalą. Tokiu būdu nuteistieji tyčia sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, todėl teismas T. V. ir A. V. pagrįstai pripažino kaltais padarius šį baudžiamąjį nusižengimą ir jų nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 25 str. 4 d. ir 187 str. 3 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. V., pripažinęs kaltę dėl visų nuosprendyje nurodytų automobilių vagysčių, palaikė tik dalį savo apeliacinio skundo, t. y. dėl jo dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje bei turto prievartavimo. Nors baigiamųjų kalbų metu nuteistasis A. V. prašė jį išteisinti tik dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, tačiau apklaustas teismo posėdžio metu apeliantas neigė padaręs ir turto prievartavimą. Nei savo apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. V. nenurodė konkrečių argumentų, kodėl nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už turto prievartavimą. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad pažįsta T. V., V. P., S. A., V. B., D. S., tačiau teigė jokių nusikaltimų nepadaręs. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. V. parodė, kad dėl turto prievartavimo iš nukentėjusiojo S. M. jis pasilieka prie savo ankstesnių parodymų, kaltu dėl šio nusikaltimo jis neprisipažįsta, nes prievartaujant S. M. turtą jis nedalyvavo. Tačiau tokie apelianto parodymai prieštarauja kitais įrodymais byloje nustatytoms aplinkybėms.

Kad nuteistasis A. V. dalyvavo turto prievartavime iš S. M., patvirtina nuteistųjų V. P., S. A., nukentėjusiojo S. M., liudytojų S. Š., A. M., M. G., iš dalies ir nuteistojo V. B. parodymai bei kiti teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai.

Nukentėjusysis S. M. teisme parodė, kad 2003 m. lapkričio 18-19 d. naktį Trakuose Karaimų g. buvo pavogtas jo automobilis „Audi 80 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Apie vagystę pranešė policijai, tačiau bijodamas visiškai prarasti savo automobilį, kitą dieną kreipėsi į pažįstamą S. Š., nes buvo girdėjęs, kad automobilį galima išsipirkti. Vėliau jam (nukentėjusiajam) paskambino kažkoks vyras, tai galėjo būti jo pažįstamas V. B., nes kitas pažįstamas M. G. yra sakęs, kad V. B. gali padėti atgauti pavogtą automobilį jį išsiperkant. Savo automobilį jis išsipirko už 5000 Lt, išpirką atidavė S. Š., vėliau jam buvo pasakyta, kur yra jo pavogtas „Audi 80 Avant“, kurį kartu su sūnumi automobiliu „Moskvič“ važiavo pasiimti į Abromiškes. Detalesnių įvykio aplinkybių nukentėjusysis teisme nenurodė, nes teigė neprisimenantis ir nenorintis painiotis, tačiau teisiamajame posėdyje perskaitytus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (5 t., 64-68 b. l.) patvirtino. Tuomet nukentėjusysis įvykio aplinkybes buvo išdėstęs nuosekliai ir aiškiai. Jis buvo parodęs, kad po to, kai dėl pagrobto automobilio kreipėsi į S. Š., šis pasakė, kad vienam lentvariškiui M. G. pavogtą automobilį padėjo susigrąžinti toks lentvariškis, vardu Slavikas. Jis tą pačią dieną kreipėsi į M. G., o šis davė Slaviko telefono numerį. Dar būdamas parduotuvėje pas M. G. jis paskambino tam Slavikui iš savo mobilaus ryšio telefono ir pasiteiravo ar šis galėtų padėti atgauti automobilį. Slavikas atsakė, kad galbūt ir padės. Kitą dieną jam Slavikas paskambino ir pasakė, jog už automobilio sugrąžinimą reikės 5000 Lt, kuriuos reikia perduoti per S. Š.. Jis suprato, kad kitaip automobilio neatgaus, todėl nurodytą sumą pinigų už automobilį ir padavė S. Š., o šis iš karto išvažiavo savo automobiliu. Sugrįžęs po pusvalandžio S. Š. pasakė, jog pinigus atidavė ir kad jam (S. M.) netrukus praneš, kur yra jo automobilis. Po pusės valandos jam iš tiesų paskambino Slavikas ir pasakė, kad automobilis stovi Abromiškėse.

Nukentėjusysis S. M. aplinkybes apie tai, jog per S. Š. iš M. G. sužinojo Slaviko (V. B.) telefono numerį ir pokalbių su pastaruoju metu sužinojęs išpirkos už pagrobtą automobilį sumą tokiu būdu jį atgavo, nukentėjusysis patvirtino ir akistatose su nuteistuoju V. B. (5 t., 71-72 b. l.) bei liudytoju S. Š. (5 t., 69-70 b. l.). Tą patį tvirtino ir S. Š. akistatos su V. B. metu (5 t., 105-106 b. l.), be to, S. Š. tiek šios, tiek ir akistatos su S. M. metu parodė, kad nurodomas Slavikas yra V. B.. Teisme apklausto liudytojo A. M. parodymai apie tai, kad dingus automobiliui, gal po 2 dienų tėvas jam sakė, jog reikia važiuoti į Abromiškes atsiimti automobilio ir kad jį išsipirko už 5000 Lt, patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad iš jo buvo prievartautas turtas.

Nukentėjusiojo S. M. parodymus visiškai patvirtina ir liudytojo S. Š. parodymai. S. Š. teisme parodė, kad dirba autoservise, prisimena, kad pas jį į garažą atėjęs S. M. pasakė apie jo automobilio pagrobimą, teiravosi, kas galėtų padėti jį atgauti. Jis patarė kreiptis į V. B., tačiau jo telefono numerio nežinojo, tad pasiūlė tai susižinoti iš žvejybos reikmenų parduotuvėje dirbančio M. G.. Po kiek laiko vėl atėjęs S. M. jau su sūnum A. M. pasakė, jog susitarė su V. B. ir kad šis atiduos automobilį, tik reikia, kad jis (S. Š.) prie rusų mokyklos, Lentvaryje, Lauko-Bažnyčios g. nuvežtų 5000 Lt, kurių V. B. ten lauks. Į nurodytą vietą jis nuvežė S. M. paduotą paketą su pinigais ir perdavė jį ten automobiliu „Mercedes Benz“ atvykusiam V. B., sėdėjusiam už automobilio vairo. V. B. pasakė, kad paskambins ir pasakys, kur reikės pasiimti automobilį. Po to V. B. paskambino ir pranešė, kur yra automobilis. S. Š. parodymų patikrinimo vietoje metu patvirtino aplinkybes, kuriomis jis S. M. duotą 5000 Lt dydžio išpirką už pavogto automobilio grąžinimą perdavė popieriniame pakete V. B. (t. 5, 110-112 b. l.). Liudytojas S. Š. patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes (5 t., 104 b. l.) apie tai, kad V. B., norėdamas pranešti S. M. apie automobilio buvimo vietą, paskambino į jo (S. Š.) mobilaus ryšio telefoną Nr. 868878559, nurodė kaimo pavadinimą šalia plento Vilnius-Kaunas, tačiau pokalbiui tęsti perdavė telefoną S. M..

Liudytojas M. G. teisme parodė, kad pas jį į žvejybos reikmenų parduotuvę, Geležinkelio g. 48-6, Lentvaryje, kur jis dirba, buvo atėjęs S. M. ir paprašė V. B. mobilaus telefono numerio. Jis su V. B. žvejodavo, todėl jo telefoną žinojo ir davė jį S. M.. Numerio liudytojas neprisiminė, tačiau ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2005-01-07 vykusios apklausos metu (5 t., 127 b. l.), teisingai buvo nurodęs, kad tuomet V. B. telefono numeris buvo (duomenys neskelbtini). Be to, M. G. parodė, jog V. B. dar buvo vadinamas pravarde „Lysyj“.

Teisme apklausti nuteistieji V. P., S. A. ir A. Š. pripažino, kad visi trise pavogė automobilį „Audi 80 Avant“ iš Trakų m. Karaimų g. ir nutempę jį pastatė garaže Vievyje. Nuteistasis A. Š. apie tolimesnį šio automobilio likimą teigė nieko nežinantis, tuo tarpu nuteistieji V. P. ir S. A. parodė, jog už šį automobilį buvo gauta išpirka, kurią jie pasidalino.

Nuteistasis V. P. parodė, kad kitą dieną po vagystės A. V. teiravosi, kas pavogė „Audi 80“, jis prisipažino tai padaręs ne vienas. Tuomet A. V. pasakė, jog automobilio savininkas galėtų jį išsipirkti ir pažadėjo apie tai gauti visą informaciją. V. P. apie tai pranešė S. A.. Pagrobto automobilio savininko jis nežinojo, automobilis už išpirką savininkui buvo grąžinamas per A. V., su juo derinant visus veiksmus ir detales. Po pirmojo pokalbio bendrai aptarus pagrobto automobilio grąžinimo savininkui už išpirką galimybę, po kiek laiko A. V. pasakė išpirkos sumą – 4000 Lt. Po to jis (V. P.) su S. A. nuvažiavo į garažą, kuriame slėpė pagrobtąjį „Audi 80“ ir iš ten nutempė jį į Abromiškes. Apie tai, kur pastatė vogtą automobilį, telefonu informavo A. V., kuris pasakė, kad automobilį atsiimti jo savininkas atvažiuos automobiliu „Moskvič“. Jis kartu su S. A. iš toliau stebėjo, kaip nukentėjusysis pasiėmė pagrobtą automobilį, bet patys nepasirodė. Išpirkos pinigus iš A. V. gavo tą pačią dieną, tik neprisimena tiksliai kada – prieš atiduodant automobilį ar po to. Pinigus jam perdavė Trakų vidurinės mokyklos sporto salėje, tačiau ne žadėtus 4000 Lt, o tik 3800 Lt, kodėl gavo mažiau, nesidomėjo.

Nuteistasis S. A. parodė, kad tą jų pavogtą automobilį „Audi 80 Avant“ iš pradžių jie norėjo parduoti dalimis, bet maždaug poros dienų laikotarpiu V. P. jam pasakė, kad už jį duoda 3000 Lt, po kiek laiko V. P. jam pasakė, kad automobilį reikia nutempti į Abromiškes. Ten nutempę automobilį su įjungtu avariniu signalu paliko stovėti kelyje, kur automobiliu „Moskvič“ turėjo atvykti jo pasiimti. V. P. dar kažkam skambino. Su kuo V. P. tarėsi dėl automobilio išpirkos, nežino, o gautą išpirką jie visi trys pasidalino po 1000 Lt, o gal ir po daugiau.

Dėl turto prievartavimo iš S. M. nuteistas V. B. teisme ne tik neigė savo kaltę, bet nieko neparodė ir apie A. V. vaidmenį šios nusikalstamos veikos padaryme, tačiau jo parodymai iš dalies atitinka tiek nukentėjusiojo S. M., tiek ir liudytojo S. Š. parodymus. V. B. parodė, kad 2003 m. lapkričio mėn. jo pažįstamas S. M. sakė, kad pavogė jo automobilį, prašė padėti, davė lapelį su jame užrašytais šio automobilio duomenimis – apie „Audi“ modelį, valstybinius numerius ir savo paties telefono numerį. Apie S. M. prašymą jis pasakė D. S., kurį sutiko automobilių sąvartyne. Parodžius tą lapelį D. S. juo susidomėjo, tačiau nepasakė, ar ko nors imsis dėl automobilio sugrąžinimo. Tą pačią dieną Lentvaryje Geležinkelio g., netoli stoties, sustabdęs jį D. S. pasakė, kad jį reikia nuvežti prie rusų-lenkų mokyklos Lauko g. ir atsisėdo ant galinės sėdynės. Važiuojant D. S. kalbėjosi su kažkuo mobiliuoju telefonu, o kai privažiavo minėtą vietą, iš ten buvusio S. Š. D. S. liepė paimti voką. Jis taip ir padarė. Iš S. Š. paimtą baltą voką perdavė D. S. ir šį iškart nuvežė į savo namus. D. S. nepaaiškino jam važiavimo prie mokyklos ir susitikimo su S. Š. tikslo, į D. S. telefoninių pokalbių turinį jis neatkreipė dėmesio ir nematė, kas buvo voke. Nežino, kodėl nukentėjusysis dėl pagrobto automobilio kreipėsi būtent į jį, parodė, kad apie pagrobtą S. M. automobilį kalbėjosi tik su D. S., kuo viskas baigėsi – taip pat nežino.

Dėl šios nusikalstamos veikos nuteistųjų A. V. ir V. B. teisme duotus parodymus teismas pagrįstai atmetė, nes juos paneigia kiti bylos įrodymai.

Šio nusikaltimo bendravykdytojai S. A., V. P., kurių parodymai jau buvo išdėstyti, patvirtina, kad po S. M. automobilio pagrobimo praėjus maždaug 2 dienoms laiko, šį automobilį nukentėjusiajam jie grąžino už išpirką. S. A. apie galimybę gauti išpirką informavo V. P.. V. P. parodymai patvirtina, kad kitą dieną po „Audi 80 Avant“ vagystės jam būtent A. V. pasakė, kad pagrobto automobilio savininkas jį gali išsipirkti, o po to visus su tuo susijusius klausimus V. P. ir derino su A. V., būtent A. V. nurodė ir išpirkos sumą, o vėliau davė už grąžintą automobilį gautus pinigus – 3800 Lt. Nukentėjusiojo S. M., liudytojo S. Š., iš dalies ir V. B. parodymais nustatyta, kad išpirką už pagrobto automobilio sugrąžinimą nukentėjusysis mokėjo per V. B.. Šiuos pinigus pastarajam Lentvaryje, netoli mokyklos perdavė S. Š.. Taigi, minėtų asmenų parodymai apie esmines įvykių aplinkybes vieni kitus atitinka, jų pagrindu teismas nustatė šio nusikaltimo padarymo eigą bei visų jame dalyvavusių asmenų tarpusavio ryšį. Įvykių seką, o taip pat ir tai, kad šioje nusikalstamoje veikoje dalyvavo ir A. V., patvirtina ir kiti įrodymai.

Byloje nustatyta, kad A. V. naudojosi telefonu, kurio abonento Nr. yra (duomenys neskelbtini), V. B. - (duomenys neskelbtini), V. P. abonentas – (duomenys neskelbtini). A. V. kratos metu paimtos mobilaus ryšio telefonų SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (16 t., 3-8 b. l.). Pateikta „Bite GSM“ informacija patvirtina, kad A. V. SIM kortelėse užfiksuotas B. (pravarde „Lysyj“) telefono numeris. Byloje esantys duomenys apie telefoninius ryšius (12 t., 52-78 b. l.), teismo fonoskopinės ekspertizės akto išvados (25 t., 51-129 b. l.) patvirtina, kad 2003-11-19, 21.34 val., tarp A. V. ir I. B. įvyko pokalbis, 2003-11-20 V. B. su A. V. dar kartą kalbėjosi du kartus – 17 ir 17.07 val. Remiantis 2005 m. vasario 11 d. LKPB raštu Nr. 38-SD-3-447 pateiktomis telefoninių pokalbių išklotinėmis, 2005 m. spalio 11 d. LKPB raštu Nr. 38-SD-3-2815 pateiktais duomenimis apie telekomunikacijų bendrovių bokštų išsidėstymą, 2006 m. vasario 8 d. LKPB raštu Nr. 38-SD-3-393 pateikta telefoninių pokalbių išklotine, nustatyta, kad V. P. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) 2003-11-20, 18-58 val. ir 19.10 val., veikė UAB „Bite GSM“ bokšto „42F6200005054C“, esančio Pergalės g. 15, Elektrėnuose, t.y. šalia esančio Abromiškių k. kryptimi ir kontaktavo su A. V. abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), t.y. būtent tuo metu ir toje vietovėje, kai S. M. per S. Š. perdavė V. B. pinigus, šią informaciją gavęs A. V. atitinkamai derino detales su V. P., kuris su S. A. (po to, kai V. B. gavo išpirką) pastatė nukentėjusiojo automobilį netoli Abromiškių k. Šios aplinkybės kaip tik patvirtina nuteistojo V. P. parodymus apie tai, kad su A. V. buvo derinami visi tolesni veiksmai, susiję su išpirkos reikalavimu iš S. M. bei automobilio grąžinimu šiam nukentėjusiajam. Šios aplinkybės paneigia ir nuteistojo V. B. parodymus apie tai, kad dėl pagrobto S. M. automobilio suradimo jis kalbėjosi tik su D. S., su kuriuo buvo ir tuomet, kai S. Š. perdavė išpirką. Iš bylos matosi, kad D. S. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) tuo metu – 2003-11-20, 18.55 val., veikė „Bite GSM“ bokšto „VLN79B“ Darbininkų g. 15, Vilniuje, teritorijoje, o tai taip pat paneigia V. B. parodymus apie tai, kad paimdamas iš V. Š. išpirką už pagrobtą S. M. automobilį V. B. automobilyje buvo D. S..

Taigi nuteistųjų V. P., S. A., nukentėjusiojo S. M., liudytojų S. Š. bei M. G. parodymai, kiti bylos duomenys, kurie vieni kitus atitinka ir papildo, leido teismui padaryti pagrįstas išvadas, kad būtent V. B. skambino S. M. dėl išpirkos, o po to vyko pokalbiai tarp A. B. ir A. V., šio, savo ruožtu – su V. P., kas kaip tik patvirtina pastarojo parodymus apie išpirkos reikalavimą bei su tuo susijusių klausimų (dėl išpirkos dydžio, automobilio grąžinimo laiko ir vietos) derinimą su A. V.. Po to, kai nukentėjusysis perdavė pinigus V. B., dalį šios sumos V. P. ir S. A. gavo iš A. V. (tai yra 3800 Lt, likusieji 1200 Lt liko pas A. V. ir V. B.). Visa tai neabejotinai patvirtina, kad A. V. dalyvavo turto prievartavime iš S. M..

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. V., veikdamas bendrininkų grupe su V. B., S. A. ir V. P., prievartavo S. M. turtą, o įvertinęs nukentėjusiojo parodymus bei kitus bylos duomenis apie tai, kad nukentėjusiajam S. M. buvo padaryta didelė turtinė žala, A. V. nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 181 str. 2 d.

Nuteistuosius T. V., A. V., S. A. bei V. P. teismas taip pat pripažino kaltais dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir šias jų nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 249 str. 1 d. (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakciją).

Nuteistieji T. V. ir A. V. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad su šia nuosprendžio dalimi jie irgi nesutinka. Abu apeliantai dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje neigia pirmiausia dėl to, kad savo skunduose neigia savo dalyvavimą ir visų kitų nusikalstamų veikų, taip pat ir automobilių vagysčių, padaryme. Tačiau dėl nuteisimo pagal BK 249 str. 1 d. nuteistieji dėsto dar ir kitus nesutikimo su nuosprendžiu argumentus. Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių D. S. vadovavimą nusikalstamam susivienijimui. Dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje galimas tik veikiant tiesiogine tyčia, o tokia jo (T. V.) tyčia nebuvo įrodyta. Jo paties į tokį susivienijimą niekas neįtraukė, jis pats į susivienijimą neįtraukė S. A. ir V. P., nekūrė jokių planų ir nevykdė jokių užduočių. Nusikalstamo susivienijimo buvimas preziumuoja jo dalyvių paklusnumą bendriems susivienijimo tikslams, jų nepriklausomumo atsisakymą ir reikiamą drausmę. Tai šioje byloje nebuvo įrodyta. Įvertinant tai, kad mobilaus ryšio telefonai jau yra tapę būtinu ir kasdien vartojamu daiktu, teismo išvada apie tai, kad tokie telefonai, kaip ryšio priemonės, buvo įgyti nusikalstamoms veikoms palengvinti, yra nepagrįsta. Apeliantas skunde taip pat dėsto apie tai, kad jis pats niekada neįgijo įrankių ir priemonių nusikalstamų veikų padarymui, tam tikslui neįgijo automobilių ir pats neišnuomojo vogtų automobilių paslėpimui naudojamų patalpų. Šie apelianto argumentai plačiau jau buvo išdėstyti bei aptarti ir paneigti šiame nuosprendyje. Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo dar ir apie tai, kad teismas nuosprendį pagrindė nuteistųjų S. A. bei V. P. parodymais, tačiau net ir šie nuteistieji, prisipažinę, kad dalyvavo vagystėse, irgi parodė, kad nusikalstamas susivienijimas neegzistavo. Dėl pripažinimo kaltu pagal BK 249 str. 1 d. nesutinka ir nuteistasis A. V.. Apeliaciniame skunde jis išdėstė iš esmės tokius pačius argumentus kaip nuteistasis T. V.. A. V. apeliaciniame skunde dar remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato dar 1995 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 16 „Dėl teismų praktikos nusikalstamo susivienijimo organizavimo, vadovavimo ar dalyvavimo jame (BK 227¹ str.) apibendrinimo rezultatų baudžiamosiose bylose“ 4 p. Jame išaiškinta apie tai, kad nagrinėjant šios kategorijos bylas, būtinu įrodinėjimo dalyku privalo būti 1961 m. BK 227¹ str. numatyto nusikaltimo visi sudėties požymiai. Jie turi būti išdėstyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nurodant įrodymus, kuriais grindžiamas jų buvimas. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas šioje byloje neįrodė jo ir T. V. nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės – tiesioginės tyčios.

Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta apie tai, kad bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistieji T. V. ir A. V. prisipažino kaltais padarę visas kaltinimuose nurodytas didelės vertės svetimo turto vagystes, t. y. automobilių pagrobimus ir vieną pasikėsinimą pagrobti automobilį. Tačiau parodę apie tai, T. V. ir A. V. ir toliau neprisipažino kaltais dalyvavus nusikalstamo susivienijimo veikloje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje T. V. parodė, kad kartu su kitais nuteistaisiais važinėdavo, pamatydavo kokį nors automobilį ir tik tada nutardavo jį pavogti. Kaip buvo pavogti automobiliai pardavinėjami, gerai neprisimena, palikdavo juos garažuose, o po to tuos automobilius dažniausiai kažkam parduodavo D. S.. Kas pirmas jį sutikdavo, tas D. S. ir pasakydavo, kad reikia parduoti automobilį. T. V. parodė, kad pinigus už pagrobtus automobilius visada gaudavo iš D. S.. Taip pat parodė, kad darant vagystes, niekas niekam nevadovavo, kas norėdavo, tas tose vagystėse ir dalyvaudavo. A. V. ir S. A. pažįsta nuo vaikystės, su V. P. gyveno viename name, vėliau susipažino ir su D. S., nes jo žmona dirbo kirpykloje. Panašius parodymus davė ir A. V.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustų T. V. bei A. V. parodymai išsamiau jau buvo išdėstyti šiame nuosprendyje.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. apeliacinių skundų argumentus, o taip pat ir su dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje susijusius jų parodymus teisėjų kolegija atmeta, nes tie argumentai ir parodymai neatitinka bylos aplinkybių, be to, jie paneigti kitais teisme išnagrinėtais įrodymais.

Nusikalstamas susivienijimas yra pati pavojingiausia įstatymo numatyta bendrininkavimo forma. BK 25 str. 4 d. nurodyta, kad nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė. BK 26 str. 5 d. nurodyta, kad nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nesvarbu, koks jų vaidmuo darant nusikalstamą veiką, kurią apėmė jų tyčia, atsako pagal šio kodekso 249 straipsnį kaip vykdytojai.

Pagal BK 249 str. 1 d. atsako tas, kas dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, o patys nusikalstamo susivienijimo požymiai apibrėžti toje pačioje jau paminėtoje BK bendrosios dalies normoje, t. y. BK 25 str. 4 d. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde remiasi dar galiojant senajam 1961 m. BK priimtu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1995 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 16 dėl 1961 m. BK 227¹ str. taikymo. Tačiau šioje byloje nuteistieji pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas galiojant jau naujajam Baudžiamajam kodeksui, patvirtintam 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968 ir įsigaliojusiam 2003 m. gegužės 1 d. Todėl nagrinėjant bylas, kuriose asmenys kaltinami pagal BK 249 str., šiuo metu teismai vadovaujasi jau įtvirtinta ir galiojančia teismine praktika, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. vasario 22 d. Teismų praktikos nusikalstamo susivienijimo baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 26).

Šioje apžvalgoje pažymėta, kad naujojo BK 25 str. 4 d., apibrėžiančioje nusikalstamo susivienijimo sąvoką, nustatyti būtini jo požymiai: buvimas trijų ar daugiau asmenų, susaistytų pastoviais tarpusavio ryšiais bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymu specialiai tam, kad šie asmenys įgytų galimybę imtis bendros nusikalstamos veiklos – daryti vieną ar kelis sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Nusikalstamam susivienijimui būtina, kad mažiausiai trys tokio susivienijimo dalyviai atitiktų nusikalstamos veikos subjekto bendruosius požymius (amžių ir pakaltinamumą). Pagal įstatymą bendrininkavimą pripažįstant nusikalstamu susivienijimu nereikalaujama, kad jo dalyviai realiai būtų padarę bent vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, tačiau visi šie asmenys turi suvokti, jog bendrininkų susivienijimo, kurio veikloje jie dalyvauja, tikslas yra daryti tokius nusikaltimus. Nusikalstamo susivienijimo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuojamos atskirai, kaip realioji sutaptis su nusikalstamu susivienijimu. Be to, nėra būtina, kad kiekviena iš padarytų nusikalstamų veikų būtų tik sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Apžvalgoje taip pat pažymėta, kad nusikalstamam susivienijimui būtini jo narių pastovūs tarpusavio ryšiai ir vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas teismų praktikoje suprantami kaip šių asmenų ilgalaikis susitelkimas tam, kad bendromis suderintomis pastangomis, pasitelktomis ryšio ir kitokiomis priemonėmis būtų lengviau įgyvendinama susivienijimo numatyta nusikalstama veikla – sunkių ar labai sunkių nusikaltimų darymas. Vertindami bylos duomenis pagal šį požymį, teismai kreipia dėmesį į susivienijimo organizacinę hierarchiją, vidinės drausmės buvimą, dalyvių specializaciją, veiklos planavimą, sumanymų ir pavedimų vykdymo kontrolę, bendras lėšas, jų paskirtį ir panaudojimą, ryšių, transporto priemonių turėjimą, konspiracinius bendravimo būdus ir pan. Apžvalgoje taip pat pažymėta, kad atsižvelgiant į konkrečios bylos ypatybes, šiam požymiui konstatuoti gali būti reikšmingos ir kitos aplinkybės. Be to, nenustačius vienos ar kelių šiame punkte paminėtų aplinkybių, jeigu jos konkrečioje byloje nėra esminės, požymiui konstatuoti gali būti pakankama ir kitų aplinkybių visuma. Dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje teismų sprendimuose apibūdinamas kaip bet koks sąmoningas nuolatinis asmenų pasirengimas kartu su kitais susivienijimo dalyviais veikti tokio susivienijimo naudai, o dažniausiai ir konkrečių gautų susivienijimo pavedimų vykdymas. Dalyvavimu pagrįstai pripažįstamas ne vien nusikalstamų veikų darymas, bet ir kitokių pavedimų atlikimas.

Nusikalstamo susivienijimo nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Sprendžiant nusikalstamo susivienijimo ir kitos bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 str. 3 d.) atribojimo klausimą, teismų praktikoje pirmiausia atsižvelgiama į bendrininkų tarpusavio ryšių pastovumą ir ilgalaikiškumą, taip pat į vaidmenų ar užduočių pasiskirstymą. Tačiau sprendžiant šį klausimą būtina įvertinti ir kitų požymių visumą, kuri patvirtina nusikalstamo susivienijimo kaip pavojingiausios bendrininkavimo formos požymius. Apie tai buvo išdėstyta ir šioje byloje jau priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 26 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-154/2009.

Šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyti argumentai, dėl kurių pripažinti nepagrįstais ir atmesti nuteistųjų T. V. bei A. V. apeliacinių skundų argumentai dėl jų dalyvavimo konkrečių nusikalstamų veikų (automobilių vagysčių ir kt.) padaryme. Taip pat jau buvo išdėstyti įrodymai, kurie tuos apeliantų argumentus paneigia, todėl dar kartą dėstyti tuos pačius įrodymus nėra reikalo. Taip pat pažymėtina, kad tie patys jau išdėstyti ir aptarti įrodymai faktiškai paneigia ir nuteistųjų T. V. bei A. V. apeliacinių skundų argumentus dėl teismo sprendimo pripažinti juos kaltais dalyvavus nusikalstamo susivienijimo veikloje. Pažymėtina dar ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje prisipažinę, kad padarė visas, už kurias yra nuteisti, vagystes, T. V. ir A. V. savo parodymais ir patys paneigė daugelį savo apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų, taip pat ir dalį tų argumentų, dėl kurių jie skunduose nesutiko su teismo sprendimu pripažinti juos kaltais pagal BK 249 str. 1 d. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. V. parodė dar ir apie tai, kad jam ir pačiam sunku spręsti apie jo ir kitų nuteistųjų bendrininkavimo formą. Kai darė vagystes, apie tokį nusikaltimą kaip nusikalstamas susivienijimas iš viso nebuvo girdėjęs, sužinojo tik vėliau. Pats jis to įvertinti negali, tačiau su šia kaltinimo dalimi nesutinka, nes susivienijimo nekūrė ir jame nedalyvavo.

Iš šių T. V. parodymų matosi, kad nusikaltimų padarymo metu apie atsakomybę pagal BK 249 str. jis nežinojo, o bendrininkavimo formų atribojimo požymiai jam nėra suprantami ir šiuo metu. Tas pats pasakytina ir apie kitus nuteistus šioje byloje asmenis, be to, kaip tik tuo paaiškinama, kad ir nuteistieji S. A. bei V. P., nors ir prisipažinę kaltais visiškai bei padėję išaiškinti nusikaltimus bei juose dalyvavusius asmenis, duodami parodymus faktiškai nepatvirtino ir savo dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje.

BK 2 str. 2 d. nurodyta, kad įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia ir tai yra viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų. Tuo tarpu visuma šioje byloje išnagrinėtų ir jau aptartų įrodymų patvirtina, kad nuteistieji T. V. ir A. V. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo vekloje. Visi šio nusikaltimo sudėties požymiai aprašyti skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Nuosprendyje, kaip tai nurodyta BPK 305 str. 2 p., 3 p., teismas taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, taip pat ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Šios išvados pagrįstos ir atitinka bylos aplinkybes.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, abejones įvertinęs kaltinamųjų naudai, pašalinęs kaltinamajame akte išdėstytų kaltinimų dalį, nustatė trumpesnį nuteistųjų dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje laikotarpį, nustatęs šį laikotarpį nuo ne vėliau kaip 2003 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. vasario mėnesio pabaigos. Kaip jau buvo paminėta, teismas nustatė ir visus būtinus nusikalstamo susivienijimo nusikaltimo sudėties požymius. Byloje nustatyta, kad nusikalstamo susivienijimo veikloje dalyvavo nuteistieji T. V., A. V., S. A. ir V. P., taip pat D. S., dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl jo mirties, bei V. Š., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas vadovaujantis BPK 212 str. 7 p. ir BK 39¹ str. Taigi trijų ar daugiau nusikaltimo subjekto požymius (amžių ir pakaltinamumą) atitinkančių asmenų požymis, būtinas nusikalstamo susivienijimo nusikaltimo sudėčiai, nekelia abejonių. Nuteistųjų ir jau paminėtų kitų asmenų, prieš kuriuos ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tikslas daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus taip pat nekelia abejonių. Ne tik S. A. ir V. P., bet ir nuteistieji T. V. bei A. V. (apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje) parodė, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu vogdavo tik apynaujus ir brangius automobilius. Byloje nustatyta, kad visų pagrobtų automobilių vertė buvo bent keliasdešimt tūkstančių, o kai kurių automobilių vertė viršijo ir 100000 Lt (pavyzdžiui, buvo pagrobtas automobilis „Audi Allroad“, kurio vertė 177365 Lt, pagrobtų automobilių „Toyota Land Cruiser“, „BMW 520“ vertė atitinkamai 130000 Lt ir 144900 Lt ir pan.). Nuteistieji specialiai ieškojo ir grobdavo tik apynaujus ir tik prestižinius automobilius, dažniausiai „VW“, „Audi“, „Toyota RAV4“. Visų šešiolikos pagrobtų ir vieno pasikėsinto pagrobti automobilio bei juose buvusio turto vertė viršijo, dažniausiai ženkliai, 250 MGL dydžio sumą, todėl visos nusikalstamos veikos pagrobiant arba pasikėsinant pagrobti didelės vertės svetimą turtą, atskirai teisingai kvalifikuotos pagal BK 178 str. 3 d. ir pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. Tai patvirtina nuteistųjų T. V. ir A. V. bei jų bendrininkų tikslą daryti būtent sunkius turtinius nusikaltimus.

Nusikalstamo susivienijimo dalyvių pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas šioje byloje taip pat įrodytas. Skundžiamame nuosprendyje teismas nustatė, kad ne vėliau kaip nuo 2003 m. gegužės mėn. T. V. ir A. V. pradėjo dalyvauti nusikalstamame susivienijime, kurį sukūrė ir kuriam vadovavo D. S.. Po to T. V. ir A. V. pasiūlymu nuo 2003 m. gegužės mėn. nusikalstamo susivienijimo veikloje pradėjo dalyvauti S. A., o nuo 2003 m. lapkričio mėn. – ir V. P.. Į nusikalstamo susivienijimo veiklą D. S. buvo įtrauktas ir V. Š., kuris keisdavo (pervirindavo) pagrobtų automobilių identifikacinius numerius, keisdavo signalizacijos sistemas ir kt.

Nuteistieji T. V. ir A. V. parodė, kad D. S. vadovavimas bendroms nusikalstamoms veikoms neįrodytas, kad visi buvo tiesiog pažįstami, niekas niekam nevadovavo, dalyvaudavo automobilių vagystėse kada kas panorėjęs ir pan. Šie jų parodymai buvo paneigti teisme išnagrinėtais įrodymais.

Kad nusikalstamam susivienijimui vadovavo D. S., kuris taip pat paskirstydavo užduotis kitiems susivienijimo nariams, planavo nusikalstamas veikas ir spręsdavo klausimus dėl jau pagrobtų automobilių realizavimo, patvirtina kitų nuteistųjų S. A., V. P., R. U., taip pat liudytojų V. Š., M. B. parodymai. Liudytojas M. B. parodė, kad pats dalyvaudamas kito nusikalstamo susivienijimo veikloje, dar 2001-2002 metais bendraudavo su kita nusikalstama grupuote, kuriai vadovavo D. S. („Storas“), tai grupuotei jau tada priklausė ir T. V.. Liudytojas M. B. parodė, kad jau tada jo grupuotei vadovavęs D. S. (už vadovavimą nusikalstamam susivienijimui nuteistas kitoje byloje, kasacinė nutartis Nr. 2K-545/2006) kai kuriuos vagysčių klausimus spręsdavo būtent su kitai grupuotei vadovavusiu D. S.. Liudytojas V. Š. parodė, kad keisdamas pagrobtų automobilių identifikacinius numerius ir atlikdamas kitus techninius darbus visada vykdydavo tik D. S. nurodymus. Apie D. S. vadovavimą bendrai nusikalstamai veiklai parodė taip pat ir nuteistieji S. A., V. P. ir R. U., be to, pažymėtina, kad tokį D. S. vaidmenį iš dalies patvirtina net ir pačių nuteistųjų T. V. ir A. V. parodymai. Jie parodė, kad dėl pagrobtų automobilių realizavimo kreipdavosi būtent į D. S., kuris po to jiems sumokėdavo pinigus. T. V. ir A. V. taip pat parodė, kad kelis pagrobtus automobilius yra nuvarę ir palikę Kauno-Klaipėdos automagistralėje. Nuteistieji parodė, kad nežinojo, kam jie tuos automobilius palieka, tačiau pripažino, kad tai jie darė D. S. nurodymu. Teisme išnagrinėti telefoninių pokalbių įrašai patvirtina, kad pagrobtų automobilių (konkrečiai, „BMW 520“) realizavimo laikas priklausė būtent nuo D. S. sprendimo. Išnagrinėti įrodymai patvirtina ne tik tai, kad nusikalstamam susivienijimui vadovavo D. S., pats betarpiškai dalyvavęs tik kelių kaltinime nurodytų automobilių pagrobime, tačiau patvirtina ir visą nusikalstamame susivienijime dalyvavusių asmenų hierarchiją bei kiekvieno iš jų vaidmenį. Nustatyta, kad D. S. vadovaujant, žemesnei susivienijimo grandžiai priklausė būtent nuteistieji T. V. ir A. V., kurie ne tik patys dalyvaudavo automobilių vagystėse, bet ir vadovavo nuteistiesiems S. A. bei V. P.. Būtent šių nuteistųjų parodymais nustatyta, kad T. V. ar A. V. dažniausiai paskambindavo jiems telefonu ir nurodydavo, kada ir kur jie turi atvykti ir kokias užduotis turi atlikti. Vykdydami T. V. ir A. V. nurodymus S. A. ir V. P. dažniausiai vykdavo į vietas, kur buvo grobiami automobiliai, ten stebėdavo aplinką, stebėdavo ar neatvažiuoja policija, automobilius jau pagrobus, kitais automobiliais juos lydėdavo arba važiuodavo priekyje iki garažų ar kitų vietų, kuriose pagrobti automobiliai būdavo paslepiami. Vykdydami T. V. ir A. V. nurodymus S. A. ir V. P. atlikdavo ir kitas užduotis, racija klausydavosi policijos radijo ryšio eteriu perduodamų pranešimų. Skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo nustatyta, kad nusikalstamame susivienijime dalyvavę asmenys įgijo ir naudojo nusikaltimų darymui reikalingus įrankius ir priemones. Darant nusikaltimus nuteistieji ne tik bendravo tarpusavyje mobiliojo ryšio telefonais, tačiau grobdami automobilius naudojo ne tik tam įsigytus visrakčius, atsuktuvus, bet ir sudėtingesnius įrankius: raciją, specialius įrankius automobilių spynų užraktams ištraukti, pagrobtų automobilių varikliams užvesti, įprogramuoti papildomiems transponderiams, palydovinės apsauginės sistemos (signalizacijos) bangoms slopinti ir kt. Darant nusikaltimus tam buvo naudojami ir tam skirti konkretūs automobiliai, registruoti nuteistųjų giminaičių vardu. Kai kuriuos iš tų automobilių patys nuteistieji vadino „darbiniais“, pavyzdžiui, J. K. vardu įregistruotu galingu automobiliu „Audi V8“ pagrobti automobiliai dažniausiai būdavo nutempiami iš nusikaltimų įvykių vietų. Visas aptartas teismo nustatytas aplinkybes patvirtina ne tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, bet ir šiame nuosprendyje jau išdėstyti ir aptarti įrodymai. Jais byloje nustatyta, kad nuteistieji T. V., A. V., S. A., V. P., ikiteisminio tyrimo metu miręs D. S. ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. Š. palaikė pastovius tarpusavio ryšius ir buvo aiškiai pasiskirstę vaidmenimis. Nusikalstamoms veikoms vadovavo D. S., automobilius grobdavo T. V. ir A. V., jų nurodymus vykdę S. A. ir V. P. dažniausiai stebėdavo aplinką ir kitokiais būdais šalindavo kliūtis nusikaltimų padarymui, V. Š. keisdavo pagrobtų automobilių identifikacinius duomenis, paruošdavo juos realizavimui, o tų automobilių realizavimą planavo ir dėl to sprendimus priiminėjo tas pats D. S.. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistieji į „bendrą kasą“ susivienijimo reikmėms nuolat būtų mokėję kokią nors dalį iš nusikalstamos veiklos gautų pajamų. Tačiau tai, kaip jau buvo nurodyta, nėra būtinas nusikalstamo susivienijimo nusikaltimo požymis. Kita vertus, byloje nustatyta, kad pagrobę ir realizavę pagrobtus automobilius, nuteistieji konkrečiai už juos gautų pinigų nesidalindavo. Nuteistieji T. V. ir A. V. parodė, kad pagrobtus automobilius perdavę realizuoti D. S., iš jo po to gaudavo dažniausiai po 500-1000 JAV dolerių, didžiausią gautą pinigų sumą jie nurodė 1500 JAV dolerių. Įvertinant tai, kokia būdavo pagrobtų prabangių automobilių vertė, T. V. ir A. V. parodymai apie jų iš D. S. gautas pinigų sumas kelia abejonių. Kita vertus, šie nuteistųjų parodymai patvirtina, kad už dalyvavimą nusikalstamose veikose D. S. jiems faktiškai mokėdavo fiksuotą piniginį atlyginimą. Iš jau aptartų nuteistųjų S. A. ir V. P. parodymų matosi, kad jiems irgi faktiškai fiksuotus atlyginimus (dažniausiai po kelis šimtus JAV dolerių) po kiekvieno automobilio pagrobimo sumokėdavo T. V. arba A. V.. Kai pavestas užduotis S. A. ir V. P. atlikdavo netinkamai, jiems sumokamų atlyginimų sumos būdavo sumažinamos arba iš viso nesumokama. Iš to, kas išdėstyta, matosi, kad už parduotus vogtus automobilius gautus pinigus kontroliavo ir atlyginimų kitiems bendrininkams dydį nustatinėjo irgi tas pats susivienijimui vadovavęs D. S.. Tos pačios išdėstytos aplinkybės dar kartą patvirtina ir nusikalstamose veikose dalyvavusių asmenų hierarchinę struktūrą, pasiskirstymą vaidmenimis ir užduotimis, taip pat sumanymų ir pavedimų, užduočių įvykdymo kontrolę. Teisme išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad D. S. sukurta grupė asmenų turėjo tikslą grobti ir grobė didelės vertės automobilius, nusikalstama veikla tęsėsi ilgą laiką (nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2004 m. vasario mėn.), buvo padaryta iš viso net 17 sunkių nusikaltimų, be to, beveik visos automobilių vagystės buvo padarytos faktiškai tokiu pačiu būdu, vagystėse dalyvavo tie patys asmenys, atlikdavę tuos pačius vaidmenis. Visų vagysčių padaryme dalyvavo nuteistieji T. V. ir A. V., iš pradžių kartu su jais dalyvaudavo S. A., vėliau – V. P., o dalį vagysčių bendrai padarė visi šie keturi nuteistieji. Tai rodo šių sunkių nusikaltimų darymui suburtų asmenų grupės pastovumą ir ypač aukštą jų organizuotumo lygį. Visuma jau aptartais įrodymais nustatytų aplinkybių taip pat neabejotinai patvirtina, kad ši grupė asmenų, taip pat ir nuteisti šioje byloje T. V., A. V. bei S. A. ir V. P. automobilių vagystėse dalyvavo neatsitiktinai. Jie suvokė apie savo priklausomumą nusikalstamai struktūrai, susidedančiai iš daugiau negu trijų narių, suprato apie nusikalstamos veiklos nuolatinį pobūdį, taip pat apie susitarimą daryti nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. Nuteistieji ne tik suvokė, kad kaip nusikalstamo susivienijimo nariai dalyvauja jo veikloje, bet ir norėjo taip veikti. Tai reiškia, kad jie veikė tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Visos nustatytos, išdėstytos ir jau aptartos aplinkybės, kolegijos nuomone, patvirtina, kad visi nusikalstamo susivienijimo nusikaltimo sudėties požymiai šioje byloje buvo nustatyti. Todėl pirmosios instancijos teismas T. V. ir A. V., taip pat ir S. A. bei V. P. pagrįstai pripažino kaltais dalyvavus nusikalstamo susivienijimo veikloje, o jų nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal tų veikų padarymo metu galiojusios redakcijos BK 249 str. 1 d.

Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta apie tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neišdėstęs sprendimo išteisinti T. V. ir A. V. pagal kaltinimą dėl automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės. Šis nuosprendžio trūkumas ištaisomas, tenkinant prokuroro apeliacinį skundą ši nuosprendžio dalis naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis. Tai jau buvo aptarta. Tuo tarpu nuteistieji T. V. ir A. V. apeliaciniuose skunduose nurodė apie, jų nuomone, padarytus kitus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, dažniausiai susijusius su kai kurių bylos duomenų pripažinimu įrodymais ir dėl teisme išnagrinėtų įrodymų vertinimu. Į šiuos apeliantų argumentus irgi jau buvo atsakyta šio nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje, šie argumentai jau buvo aptarti ir pripažinti nepagrįstais. Dar kartą pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje prisipažinę kaltais padarę visas automobilių vagystes, nuteistieji T. V. ir A. V. savo parodymais iš esmės patys paneigė skunduose dėstomus argumentus dėl įrodymų vertinimo. Nuteistųjų skundų argumentai dėl tariamo prokuroro šališkumo irgi jau buvo aptarti ir atmesti. Skunduose nurodoma ir apie bylą išnagrinėjusio teismo šališkumą, tačiau apie tai dėstomi argumentai susiję tik su teisme išnagrinėtų įrodymų vertinimu. Tai, kad nuteistieji T. V. ir A. V. nesutinka su tuo, kaip teismas įvertino įrodymus ir kad priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, su kuriuo apeliantai nesutinka, teismo šališkumo tikrai nepatvirtina, jokių kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių dėl galimo teismo šališkumo ir aplinkybių, numatytų BK 58 str., nuteistieji nenurodo, todėl jų argumentai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija jokių kitų esminių BPK pažeidimų irgi nenustatė.

Nuteistieji T. V. ir A. V. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad jiems paskirtos bausmės per griežtos, tuo tarpu prokuroras nesutinka su bausme, paskirta V. B., apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę šiam nuteistajam, nepagrįstai taikė BK 54 str. 3 d., todėl prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti V. B. terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Nuteistųjų ir prokuroro apeliacinių skundų argumentus dėl paskirtų bausmių teisėjų kolegija atmeta.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad nusikalstamo susivienijimo veikloje dalyvavusiems S. A. ir V. P. teismas, nustatęs įstatymo numatytas būtinas aplinkybes, taikant BK 62 str. 2 d. 3 p., paskyrė ne terminuoto laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies, negu įstatymo numatyta, bausmes. Dėl šiems nuteistiesiems paskirtų bausmių prokuroras nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė. Tuo tarpu jokių aplinkybių, dėl kurių taikant BK 62 str. 1 d., 2 d. arba BK 54 str. 3 d., būtų buvęs pagrindas skirti švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes nuteistiesiems T. V. ir A. V., teismas pagrįstai nenustatė, todėl šiems nuteistiesiems, vadovaujantis BK 54 str. 1 d. nuostatomis, bausmės pagrįstai paskirtos neperžengiant Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnių, nustatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijų ribų.

Iš nuosprendžio matosi, kad paskirdamas bausmes nuteistiesiems T. V. ir A. V., teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi, BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat nepažeidžiant ir kitų bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų. Konkrečių bausmių paskyrimą T. V. ir A. V. teismas nuosprendyje išsamiai motyvavo.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė jokių T. V. ir A. V. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka T. V. ir A. V. jau prisipažino, kad tikrai padarė visas automobilių vagystes, taip pat pasikėsino pagrobti automobilį. T. V. parodė, kad prisipažįsta kaltu savo noru, nes praėjus daug laiko po nusikaltimų padarymo, pasikeitė jo mąstymas ir jis jau kitaip vertina savo ankstesnį elgesį. Nors T. V. ir A. V. apeliacinės instancijos teisme savo kaltę padarius dalį nusikaltimų pripažino, teisėjų kolegijos nuomone, pripažinti tai jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra pagrindo. Pagal galiojančią teisminę praktiką nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu tai jis padaro tik verčiamas surinktų kitų jo kaltės įrodymų. Šioje byloje T. V. ir A. V. viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę kategoriškai neigė, o prisipažino kaltais tik bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacine tvarka, kai abiejų instancijų teismuose buvo išnagrinėti dar ir papildomi jų kaltės įrodymai. Dėl to galima padaryti pagrįstą išvadą, kad jų prisipažinimas šiuo atveju nėra savanoriškas, o nulemtas būtent surinktų kitų jų kaltės įrodymų. Be to, prisipažinę kaltais dėl automobilių vagysčių, nuteistieji ir toliau nepripažįsta savo kaltės padarę kitus nusikaltimus. Vertinant T. V. ir A. V. parodymus atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors ir prisipažinę, kad dalyvavo automobilių vagystėse, abu nuteistieji faktiškai pripažino tik jų dalyvavimo tose vagystėse faktą. Nuteistasis T. V. lakoniškai išdėstė apie savo dalyvavimą kaltinime išvardintose vagystėse, tačiau jo parodymai nebuvo išsamūs, tuo tarpu nuteistasis A. V., nors ir prisipažinęs kaltu, parodė, kad padarytų vagysčių aplinkybių jau beveik neprisimena ir tik patvirtino, kad kito nuteistojo T. V. parodymai apie tas vagystes yra teisingi. Be to, iš T. V. ir A. V. parodymų matosi, kad nors ir prisipažinę kaltais dėl automobilių vagysčių, abu nuteistieji nepripažino teismo nustatyto savo tikrojo vaidmens tų nusikaltimų padaryme, ir toliau neigė, kad nusikaltimus darė dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, taip pat kitokiais būdais bandė sušvelninti savo pačių padėtį ir didesnę kaltės dalį perkelti savo bendrininkams. Tai rodo, kad abu nuteistieji faktiškai nepripažino ir kai kurių esminių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Dėl to,kas buvo išdėstyta, pripažinti T. V. ir A. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., pagrindo nėra.

Skirdamas bausmes T. V. ir A. V. teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes: padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininkų kaip bendrininkų dalyvavimo darant nusikalstamas veikas formą ir rūšį, taip pat atsižvelgė ir į nuteistųjų asmenybes. Teismas pagrįstai atsižvelgė į didelę T. V. bei A. V. padarytų nusikalstamų veikų apimtį. Jų nusikalstama veikla truko ilgą laiką, per kurį nuteistieji padarė net po keliolika nusikalstamų veikų, tarp jų labai sunkų nusikaltimą (BK 249 str. 1 d.), taip pat po keliolika sunkių nusikaltimų. Visos nusikalstamos veikos, išskyrus vieną pasikėsinimą pagrobti automobilį, buvo baigtos. Nuosprendyje pagrįstai atkreiptas dėmesys ir į tai, kad automobilių vagystėmis padaryta turtinė žala, tiek atskirai kiekvienos vagystės atveju, tiek ir bendrai (iš viso daugiau kaip milijonas litų) buvo labai didelė. Padaryta žala neatlyginta. Atsižvelgta ir į tai, kad T. V. ir A. V. buvo vieni iš aktyviausių nusikalstamo susivienijimo narių, jų vaidmuo nusikaltimų padaryme (atmetus mirusio D. S.) buvo pagrindinis ir dominuojantis. Skiriant bausmes teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad T. V. ir A. V. anksčiau buvo teisti. Teismas dėl visų išvadų padarė pagrįstą išvadą apie padidintą T. V. ir A. V. padarytų nusikalstamų veikų ir jų asmenybių pavojingumo laipsnį. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismui buvo pateikti papildomi dokumentai, iš kurių matosi, kad nuteistasis T. V. mokosi pataisos namuose veikiančioje Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje, gerai lanko užsiėmimus, nori baigti šią mokyklą ir išėjęs į laisvę dirbti darbą pagal įgytą profesiją. Teismui taip pat pateiktas irgi pataisos namuose įgytos suvirintojo specialybės kvalifikacijos pažymėjimas, brandos atestatas, patvirtinantis, kad nuteistasis įgijo vidurinį išsilavinimą. Pateiktose Kybartų pataisos namų T. V. metinėse charakteristikose nuteistasis charakterizuojamas teigiamai. Tai, kad dar neįsiteisjus apkaltinamajam nuosprendžiui T. V. įkalinimo įstaigoje mokosi, nepažeidinėja drausmės ir yra gerai charakterizuojamas, be abejo, vertinama teigiamai. Kita vertus, šie bylos duomenys negali nusverti visų kitų jau aptartų aplinkybių, turėjusių reikšmės paskiriant bausmes. Į paminėtus duomenis apie T. V. elgesį bausmės atlikimo vietoje turės būti atsižvelgta nuosprendžio vykdymo metu, sprendžiant galimo lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą klausimą ir pan.

BK 249 str. 1 d. (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcijos) ir šiuo metu galiojančios redakcijos to paties baudžiamojo įstatymo sankcija yra laisvės atėmimas nuo 3 iki 15 metų. Tuo tarpu BK 178 str. 3 d. ir BK 181 str. 2 d. sankcijos yra laisvės atėmimas iki 8 metų. Pagal BK 249 str. 1 d. T. V. ir A. V. paskirtos 10 metų laisvės atėmimo bausmės tik nežymiai viršija sankcijos vidurkį, jiems paskirtos pagal BK 178 str. 3 d., o A. V. dar ir pagal BK 181 str. 2 d., 4 metų laisvės atėmimo bausmės, atsižvelgiant dar ir į tai, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmė negali būti skiriama mažesnė negu 3 mėnesiai (BK 50 str. 2 d.), netgi nesiekia sankcijų vidurkių. Laikyti šias bausmes aiškiai per griežtomis nėra pagrindo. T. V. ir A. V. galutinės subendrintos bausmė irgi paskirtos teisingai. Nuteistojo T. V. ir A. V. apeliacinių skundų argumentai dėl teismo pasirinkto bausmių subendrinimo būdo ir apie tai, kad teismas tariamai negalėjo jiems skirti griežtesnių negu 10 metų laisvės atėmimo galutinių subendrintų bausmių nepagrįsti ir atmetami.

Iš nuosprendžio matosi, kad paskyręs T. V. ir A. V. bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką, po to teismas jiems paskyrė galutines subendrintas bausmes vadovaudamasis BK 63 str. 5 d., 6 d., t. y. dalį paskirtų bausmių subendrino apėmimo būdu, o kitas – dalinio sudėjimo būdu. Apėmimo būdu pagrįstai subendrintos bausmės, šiems nuteistiesiems paskirtos pagal BK 178 str. 3 d. ir pagal BK 302 str. 1 d. bei 187 str. 3 d., nes šios bausmės paskirtos už nusikalstamas veikas, kurios sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, be to, dalis šių veikų labai skiriasi pagal pavojingumą (BK 63 str. 5 d. 1 p., 2 p.). Tačiau po to apėmimo būdu subendrintas bausmes teismas visiškai pagrįstai subendrino su kitomis bausmėmis, paskirtomis už kitas nusikalstamas veikas, numatytas BK 249 str. 1 d., 178 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d., o A. V. ir pagal BK 181 str. 2 d. Nors nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas ir nenurodė, kad vadovaujasi BK 63 str. 4 d., akivaizdu, kad šios bausmės buvo subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir toks subendrinimo būdas pasirinktas pagrįstai. Akivaizdu, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 3 d., 22 str. 2 d. ir 178 str. 3 d., taip pat BK 181 str. 2 d. (už ją nuteistas A. V.), sudaro realią nusikalstamų veikų sutaptį. Jau paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos nusikalstamo susivienijimo baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalgoje pažymėta (apie tai nurodoma ir kasacinėje nutartyje Nr. 2K-25/2006), kad nusikaltimas, numatytas BK 249 str. 1 d., ir kitos padarytos nusikalstamos veikos sudaro ne idealiąją, o realiąją sutaptį. Todėl subendrinant bausmes, paskirtas už nusikalstamą susivienijimą ir kitas nusikalstamas veikas, taikomas bausmių sudėjimo būdas. Bausmių apėmimas tokiu atveju galimas tik nustačius, kad yra pagrindas taikyti BK 63 str. 5 d. 2 p. arba 3 p. nuostatas. Nusikaltimas, numatytas BK 249 str. str. 1 d., ir nusikaltimai, numatyti BK 178 str. 3 d., 181 str. 2 d., priskiriami skirtingoms, tačiau gretutinėms kategorijoms pagal BK 11 str., jos labai nesiskiria pagal pavojingumą, todėl subendrinti bausmes apėmimo būdu, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., šiuo atveju nebuvo pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matosi, kad nors teismas T. V. ir A. V. paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu, tačiau abiems nuteistiesiems prie griežčiausių pagal BK 249 str. 1 d. paskirtų bausmių pridėjo tik po nedidelę dalį bausmių, paskirtų už kitus sunkius nusikaltimus, ir abiems nuteistiesiems paskyrė galutines subendrintas 12 metų laisvės atėmimo bausmes. Įvertinus jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistiesiems T. V. ir A. V. ir už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, ir jiems paskirtos galutinės subendrintos bausmės yra teisingos ir nėra aiškiai per griežtos. Šios bausmės atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes, taip pat bausmės paskirtį užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Švelninti šias bausmes pagrindo nėra.

Prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai paskirtos bausmės nuteistajam V. B. teisėjų kolegija taip pat atmeta. V. B. šioje byloje pripažintas kaltu ir nuteistas už vienintelę nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 2 d. Už šį nusikaltimą teismas nuteistajam, taikant BK 54 str. 3 d., paskyrė švelnesnės, negu įstatyme numatyta, rūšies bausmę – baudą. Teismas nenustatė jokių V. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nuosprendyje teismas nurodė apie tai, kad nors V. B. padarė sunkų nusikaltimą, tačiau jis nebuvo pagrindinis šio nusikaltimo vykdytojas, nes automobilis, už kurį buvo reikalaujama išpirkos, buvo pagrobtas kitų asmenų, jis buvo V. P. bei S. A. dispozicijoje, be to, išpirkos už pagrobtą automobilį buvo reikalaujama ne V. B. iniciatyva. Nors nėra duomenų, kad žalą atlygino V. B., tačiau atsižvelgta į tai, kad tuo nusikaltimu padaryta žala atlyginta. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. B. anksčiau neteistas, skritingai nei kiti nuteistieji, padarė tik vieną nusikaltimą, be to, po šio nusikaltimo padarymo jau praėjo nemažai laiko. Dėl išdėstytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas V. B. būtų neadekvatus ir neteisingas, todėl taikant BK 54 str. 3 d., šiam nuteistajam buvo paskirta švelnesnės rūšies bausmė.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, skirdamas V. B. bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 54 str. 3 d.) ir paskyrė šiam nuteistajam aiškiai per švelnią pagal rūšį bausmę. Prokuroro skunde nurodoma apie tai, kad iš tikrųjų V. B. buvo pagrindinis turto prievartavimo nusikaltimo vykdytojas ir iniciatorius, teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad V. B. nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe, be to, nuosprendyje teismas nenurodė išimtinių aplinkybių, dėl kurių skiriant V. B. bausmę, būtų buvęs pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas.

Teisėjų kolegijos nuomone, šie prokuroro apeliacinio skundo argumentai pagrįsti tik iš dalies, tuo tarpu keisti nuosprendį ir skirti V. B. terminuoto laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.

Iš nuosprendžio matosi, kad pagal BK 181 str. 2 d. V. B. nuteistas už tai, kad veikdamas grupe su A. V., S. A. ir V. P., prievartavo nukentėjusiojo S. M. turtą reikalaudami išpirkos už pagrobto automobilio sugrąžinimą, o S. M. perdavus reikalaujamą 5000 Lt išpirką, padarė šiam nukentėjusiajam didelę turtinę žalą. Šio nusikaltimo padarymo aplinkybės jau buvo aptartos šiame nuosprendyje nagrinėjant dėl tos pačios skundžiamo nuosprendžio dalies paduotą nuteistojo A. V. apeliacinį skundą. Iš teisme nustatytų bylos aplinkybių matosi, kad V. B. tikrai dalyvavo S. M. turto prievartavime, telefonu pareikalavo, kad nukentėjusysis sumokėtų išpirką už pagrobto automobilio sugrąžinimą, o po to priėmė nukentėjusiojo per kitą asmenį perduotus pinigus. Tačiau nuosprendyje teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad S. M. automobilio pagrobime V. B. nedalyvavo ir tą automobilį pagrobė kiti nuteistieji, po to dalyvavę ir tame pačiame turto prievartavime. Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis S. M. pats ieškojo būdų, kaip galėtų susigrąžinti savo automobilį už išpirką, per savo pažįstamus pats susirado V. B., kuris vėliau pranešė S. M. kitų nuteistųjų nustatytą išpirkos sumą. Įvertinus visas šias aplinkybes, su prokuroro skundo argumentais apie tai, kad V. B. buvo turto prievartavimo ir iniciatorius, ir pagrindinis vykdytojas, sutikti nėra pagrindo. Įvertinant V. B. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nusikalstama veika pagal BK 181 str. 2 d. buvo kvalifikuota tik dėl vienintelio nustatyto turto prievartavimą kvalifikuojančio požymio, tai yra dėl to, jog teismas pripažino, kad dėl sumokėtos 5000 Lt išpirkos nukentėjusiajam buvo padaryta didelė turtinė žala. Įvertinus tai ir kitas turto prievartavimo padarymo aplinkybes, ši V. B. nusikalstama veika pagal pavojingumo laipsnį faktiškai yra kiek mažesnio pavojingumo lyginant su kvalifikuotais turto prievartavimais kitose bylose.

Pripažinti V. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe, kolegijos nuomone, nėra pagrindo dėl kelių priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad nors apie V. B. atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymą prokuroro apeliaciniame skunde ir paminėta, tačiau pats prašymas šioje dalyje nuosprendį pakeisti ir pripažinti nurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę šiame skunde nesuformuluotas ir nenurodytas. Taigi šiuo atveju kyla klausimas dėl apeliacinio skundo ribų (BPK 320 str. 4 d.). Kita vertus, BK 60 str. 1 d. 1 p. yra nurodyta apie tai, kad teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Nors skundžiamame nuosprendyje apie tai nenurodyta, iš kitų išdėstytų bausmės skyrimo V. B. motyvų galima spręsti, kad teismas paminėtos V. B. atsakomybę sunkinančios aplinkybės nepripažino vadovaujantis jau paminėtomis BK 60 str. 1 d. 1 p. nuostatomis. Kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl pripažinti V. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikaltimo padarymą veikiant bendrininkų grupe nėra pagrindo.

Vis dėlto pagrindinis prokuroro skundo argumentas, dėl kurio nesutinkama su V. B. paskirta bausme, yra tai, kad teismas taikė BK 54 str. 3 d. nuostatas ir, prokuroro nuomone, nuosprendyje nenurodė jokių išimtinių šio BK straipsnio taikymą pagrindžiančių aplinkybių. BK 54 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal galiojančią teisminę praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-476/2010, 2K-390/2011 ir kt.) BK 54 str. 3 d. taikymas skiriant bausmę sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos įvertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 str. 3 d. pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kolegijos nuomone, iš dalies galima sutikti su prokuroro skundo argumentais dėl to, kad skundžiamame nuosprendyje teismas išimtinių aplinkybių, dėl kurių V. B. bausmė paskirta taikant BK 54 str. 3 d., aiškiai neišdėstė, taip pat galima sutikti ir su tuo, kad teismo išdėstytos aplinkybės, jas vertinant atskirai, nėra išimtinės. Vis dėlto teismas, kolegijos nuomone, šiuo atveju pagrįstai rėmėsi išdėstytų aplinkybių visuma, įvertinęs ne tik V. B. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, bet ir įvertinęs V. B. padarytą vienintelį nusikaltimą visų kitų nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų kontekste.

Prokuroro skundas šioje dalyje atmetamas dar ir dėl to, kad šiuo metu, kolegijos nuomone, BK 54 str. 3 d. taikymui skiriant bausmę V. B. vis dėlto yra nustatyta išimtinė aplinkybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. balandžio 12 d. kitoje baudžiamojoje byloje priėmė kasacinę nutartį Nr. 2K-192/2011, kuria buvo atmestas prokuroro kasacinis skundas dėl BK 54 str. 3 d. taikymo nuteistajam K. B. Šioje kasacinėje nutartyje buvo paminėta, kad pagal BPK 44 str. 5 d. kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos užtikrina asmens teisę į operatyvų, kiek įmanomai trumpiausio laiko procesą, numatytą ir EŽTK 6 str. 1 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje pažymėjo, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki kasacinės bylos išnagrinėjimo praėjo daugiau negu 6 metai, todėl padarė išvadą, kad nagrinėjamas atvejis gali būti vertinamas kaip išimtinis ir pateisinantis teismo sprendimą taikyti BK 54 str. 3 d.

Kolegijos nuomone, panašios aplinkybės yra ir šioje byloje skiriant bausmę V. B.. Nusikaltimą, numatytą BK 181 str. 2 d., šis nuteistasis padarė 2003 m. lapkričio 20 d. Jau 2006 m. birželio 19 d. priimtame skundžiamame nuosprendyje teismas buvo pažymėjęs, kad po V. B. padaryto nusikaltimo praėjo nemažai laiko, tuo tarpu šiuo metu nuo šios nusikalstamos veikos padarymo yra praėję jau daugiau negu 8 metai laiko. Ši byla yra sudėtinga ir didelės apimties, jos ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas užtruko todėl, kad kiti asmenys šioje byloje kaltinami daugybės sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu, byla jau buvo vieną kartą nagrinėta kasacine tvarka, o dabar išnagrinėta apeliacine tvarka antrą kartą. Akivaizdu, kad jeigu teismas būtų nagrinėjęs bylą tik dėl nusikaltimo, kuriame dalyvavo V. B., bylos nagrinėjimas tiek tikrai nebūtų užtrukęs. Kolegijos nuomone, šiuo atveju, kaip ir paminėtoje kasacinėje nutartyje, pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė irgi turi būti laikoma išimtine aplinkybe, pateisinančia bausmės skyrimą taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas vienintelę nusikalstamą veiką padariusiam V. B.. Dėl jau nurodytos priežasties keisti skundžiamą nuosprendį, naikinti jo dalį dėl bausmės paskyrimo V. B. taikant BK 54 str. 3 d. ir skirti šiam nuteistajam realaus terminuoto laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo. Kolegija taip pat pažymi, kad daryti išvadą dėl pernelyg ilgai užsitęsusio baudžiamojo proceso bausmės nuteistiesiems, dalyvavusiems nusikalstamo susivienijimo veikloje bei padariusiems dar po keliolika sunkių nusikaltimų, nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo ir apie tai, kad į V. B. paskirtą bausmę teismas įskaitė ne visą šio nuteistojo kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką. Iš bylos matosi, kad V. B. laikiname sulaikyme ir suėmime iš tikrųjų išbuvo nuo 2004 m. gruodžio 8 d. iki 2004 m. gruodžio 30 d. (19 t., 74, 94, 96 b. l.), tuo tarpu teismas jam į bausmę įskaitė tik suėmimo laiką nuo 2004 m. gruodžio 18 d. iki 2004 m. gruodžio 30 d. Tačiau keisti nuosprendį šioje dalyje, kolegijos nuomone, irgi nėra pagrindo. Akivaizdu, kad šiuo atveju teismo padaryta klaida nėra susijusi su netinkamai taikytu baudžiamuoju įstatymu (BK 66 str.), tai, kad nuosprendyje vietoje 8 d. nurodyta 18 d., yra tik techninė klaida, kurią pirmosios instancijos teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę ir gali pašalinti BPK 361 str. nustatyta tvarka.

Nuteistasis T. V. ir prokuroras apeliaciniuose skunduose nurodo dar ir apie tai, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 str.) konfiskuojant turtą. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas, vadovaujantis BK 72 str., nusprendė konfiskuoti nusikaltimų priemones – automobilius „Audi V8“, registruotą J. K. vardu, „Honda Civic“, registruotą V. P. vardu, ir „Mitsibishi Pajero“, registruotą J. V. vardu. Dėl nurodytų automobilių konfiskavimo šiame nuosprendyje iš esmės jau buvo pasisakyta nagrinėjant kitus nuteistųjų T. V. ir A. V. apeliacinių skundų argumentus, todėl kartoti tų pačių jau aptartų aplinkybių nėra reikalo. Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad automobilis „Mitsubishi Pajero“ priklausė jo žmonai J. V., šis automobilis nebuvo naudojamas nė vieno nusikaltimo padarymo metu, todėl jį konfiskuoti nebuvo pagrindo. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. Iš bylos matosi, kad automobilis „Mitsibishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuteistojo T. V. žmonos J. V. vardu buvo užregistruotas tik 2004 m., o T. V. neneigia, kad jis ir pats naudojosi šiuo automobiliu kaltinimuose nurodytu laikotarpiu. Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta apie tai, kad nors byloje nenustatyta, kad šį automobilį T. V. naudojo darydamas automobilių vagystes, tačiau nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas aiškiai nurodė, kad automobilis „Mitsibishi Pajero“ buvo įgytas ir naudotas darant kitą nusikaltimą, t. y. dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje. Pats T. V. teisme parodė, kad 2002-2003 metais važinėdavo ir nurodytu automobiliu, tuo tarpu liudytojas V. Š. parodė, kad nurodytu automobiliu T. V. su kitais asmenimis atvažiuodavo ir į Vievyje esančius garažus, kuriuose būdavo laikomi vogti automobiliai. Todėl teismas automobilį „Mitsibishi Pajero“ pagrįstai pripažino nusikalstamos veikos priemone ir pagrįstai jį konfiskavo vadovaujantis nuosprendžio priėmimo metu galiojusios redakcijos BK 72 str. 2 d.

Tuo tarpu prokuroro apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas, vadovaujantis BK 72 str., dalies turto be pagrindo nekonfiskavo, yra pagrįsti. Nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Prokuroro skunde pagrįstai nurodoma, jog teismas konfiskuoto automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), raktą su signalizacijos pultu, paimtus 2004-03-12 automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. 715161, techninės apžiūros taloną Nr. 00-0952703, pažymą - sąskaitą serija 23F Nr. 246240, paimtus 2004-03-18 automobilio „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu, signalizacijos pultą su dviem „Audi“ raktais, paimtus 2004-03-09 kratos metu bute, (duomenys neskelbtini), nepagrįstai nusprendė sunaikinti. Byloje atlikto eksperimento metu nustatyta, kad minimi raktai su signalizacijos pultais tinkami atrakinti, užrakinti ir užvesti minėtą automobilį „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Baudžiamosiose bylose konfiskuotas turtas pereina valstybės naudai. Šiuo atveju konfiskuota transporto priemonė, t. y. privalomai registruojamas turtas, kuris be užvedimo raktų ir registracijos liudijimo negali būti panaudotas pagal savo tikslinę paskirtį, taigi ir realizuotas, gautas lėšas pervedant valstybės naudai. Ši pirmosios instancijos teismo klaida taisytina ir minėti daiktai, vadovaujantis BK 72 str. 2 d., konfiskuotini kartu su transporto priemone „Audi V8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, sutikdama su prokuroro skundo argumentais, taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė telefoną „Nokia 6510“ su SIM kortelėmis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), paimtus 2004-03-09 kratos metu T. V. žmonos J. V. bute, (duomenys neskelbtini), grąžinti J. V..

Teisminio nagrinėjimo metu apklaustas T. V. pripažino, kad naudojosi telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis nustatyta, kad telefono aparate „Nokia 6510“ nuo 2003-06-01 iki 2003-12-09 buvo naudojama būtent ši SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis 2004-12-22 UAB „Bitė GSM“ raštu Nr. 8200-671, taip pat nustatyta, kad SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) atmintyje užfiksuoti nuteistojo V. P. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir TŪB „Silca“ meistrų telefonų numeriai - A. R. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), K. P. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), M. A. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), A. I. telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje bendrovėje T. V. ir A. V. pasigamindavo raktus vagiamiems automobiliams. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad T. V. abonentais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi automobilių „Mercedes Benz Vito“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Audi Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagysčių metu. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, telefonas „Nokia 6510“ ir SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini) irgi pripažįstamos nusikalstamos veikos priemone ir konfiskuojamos vadovaujantis BK 72 str. 2 d.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. apeliacinių skundų argumentus dėl to, kad teismas, patenkinęs civilinius ieškinius, žalos atlyginimus priteisė tik iš nuteistų asmenų, o nepriteisė ir iš kitų nusikaltimuose dalyvavusių, tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų asmenų, kolegija atmeta. BPK 307 str. 6 d. 1 p. numatyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas sprendimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai atsako solidariai (CK 6.279 str.). Tačiau, vadovaujantis BPK 115 str. 1 d., teismas gali visiškai ar iš dalies patenkinti pareikštą civilinį ieškinį tik priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal galiojančią teisminę praktiką („Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga“ – Teismų praktika Nr. 29) teismas pareikštą civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies gali patenkinti ir nuosprendžiu atleidęs kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 36-40, kt. straipsniai). Tuo tarpu iš šios bylos matosi, kad apeliantų nurodomi kiti nusikalstamų veikų padaryme dalyvavę asmenys nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleisti prokuroro nutarimais dar ikiteisminio tyrimo metu. Šie asmenys šioje byloje buvo apklausti liudytojais, dėl jų teismas ir nepriėmė apkaltinamojo nuosprendžio, ir neatleido jų nuo baudžiamosios atsakomybės nuosprendžiu. Todėl šie asmenys teisminio nagrinėjimo metu negalėjo būti pripažinti civiliniais atsakovais ir teismas pagal galiojančius įstatymus priteisti iš jų žalos atlyginimus neturėjo galimybės. Šiuo atveju teismas pagrįstai priteisė žalos atlyginimus tik iš nuteistųjų, dėl kurių buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo dar ir apie tai, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nepriėmė sprendimo dėl kardomųjų priemonių nuteistiesiems A. Š. ir V. B., kol įsiteisės nuosprendis, taip pat sprendimo dėl S. A. paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Skunde prokuroras prašo nuosprendį pakeisti ir nurodytą kardomąją priemonę S. A. palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir jo vykdymo pradžios. Šioje dalyje kolegija prokuroro skundą atmeta. Pirmiausia pažymėtina, kad dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavus apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos (BPK 336 str. 2 d., 3 d.). Tai reiškia, kad skirti nuteistiesiems kardomąsias priemones arba pratęsti jų terminą iki nuosprendžio įsiteisėjimo momento apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu arba nutartimi iš viso nėra jokios prasmės, nes toks nuosprendis arba nutartis įsiteisėja tą pačią dieną. Tuo tarpu palikti galioti prokuroro nutarimu paskirtą kardomąją priemonę S. A. iki šio nuosprendžio vykdymo pradžios taip pat nėra pagrindo. S. A. teismas paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, prokuroras apeliaciniame skunde šiam nuteistajam paskirtos bausmės griežtinti neprašo, todėl toliau taikyti S. A. kardomąją priemonę nėra pagrindo.

Paduotame apeliaciniame skunde prokuroras taip pat prašė paskirti griežtesnę bausmę dar ir nuteistajam A. Š.. Tačiau 2007 m. gegužės 5 d. teisme gautu raštu aukštesnysis prokuroras apeliacinio skundo dalį dėl nuteistajam A. Š. paskirtos bausmės atšaukė. Vadovaujantis BPK 316 str. 5 d., šioje dalyje (dėl nuteistojo A. Š.) Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas paliekamas nenagrinėtas ir teismo procesas šioje dalyje nutraukiamas.

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p., 329 str. 4 p., 316 str. 5 d., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį, kurioje neišdėstytas sprendimas išteisinti T. V. ir A. V. pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

T. V. pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

A. V. pagal BK 25 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. dėl automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria išspręstas daiktinių įrodymų likimo klausimas, pakeisti.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d., konfiskuoti: 2004 m. kovo 12 d. automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu paimtą automobilio raktą su signalizacijos pultu; 2004 m. kovo 18 d. automobilio „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu paimtus transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros taloną Nr. (duomenys neskelbtini) ir pažymą-sąskaitą serija 23F, Nr. (duomenys nesklbtini); 2004 m. kovo 9 d. kratos metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), paimtus signalizacijos pultą su dviem „Audi“ raktais; 2004 m. kovo 9 d. kratos metu J. V. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), paimtą telefoną „Nokia 6510“ su Sim kortelėmis.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų T. V. ir A. V. apeliacinius skundus atmesti.

Atšaukus apeliacinio skundo dalį dėl nuteistojo A. Š., šioje dalyje Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą ir teismo procesą nutraukti.