Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. pagal LR BK 178 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 18 d., apie 11:00 val., (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų „Š.“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), paprašydamas nepilnamečio nukentėjusiojo T. Ž. duoti pasinaudoti jo mobilaus ryšio telefonu „Nokia 7310c“, iš anksto žinodamas ir turėdamas tikslą mobilaus ryšio telefoną „Nokia 7310c“ pagrobti ir nebegrąžinti, perimdamas iš nukentėjusiojo T. Ž. rankų jam priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 7310c“ atvirai pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam T. Ž. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7310c“, 150 Lt vertės.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir paskirtos bausmės nešvelninti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Kadangi apeliantas nesutinka su nuosprendžiu tik dėl paskirtos bausmės dydžio, todėl kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, patikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą tik dėl klausimų, kurie keliami apeliaciniame skunde (LR BPK 320 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neindividualizavo skiriamos bausmės.

Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų LR BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2011). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose.

LR BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti būtina konstatuoti vieną iš trijų alternatyvų: kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų LR BK 59 str. 1 d. 2 p. ir nuosprendyje konstatavo, kad nuteistasis tik formaliai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir jo gailėjimasis nėra nuoširdus. Pažymėtina, jog pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428/2011), nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.). Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis jau nuo pirmosios apklausos, niekieno neverčiamas, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nurodė visas nusikaltimo aplinkybes, teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiojo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nuteistojo nuoširdumu, todėl, atsižvelgdamas į tai, pripažįsta nuteistojo A. G. prisipažinimą bei gailėjimąsi atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

LR BK 61 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertinti kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2011).

Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo sprendimą skirti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę pirmiausia lėmė kaltinamojo asmenybės apibūdinimas (recidyvistas, anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracinėmis nuobaudomis, nedirba). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog šiuo atveju tik realios laisvės atėmimo bausmės skyrimas atitinka baudžiamojo įstatymo (LR BK 54 straipsnis, 56 straipsnio 1 dalis, 61 straipsnis) reikalavimus. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšimi, tačiau nesutinka su paskirtos bausmės dydžiu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, A. G. skyrė laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Bausmės paskirtis pagal LR BK 41 straipsnio 2 dalį yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą – visumą. Bausmės paskirties požiūriu teisingumo principas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog įvertinus visas nustatytas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes – nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nusikalstamos veikos pasekmes, veikos padarymo būdą bei tai, kad A. G. pavogtas T. Ž. priklausantis mobilusis telefonas buvo grąžintas nukentėjusiajam, civilinis ieškinys nepareikštas, šioje dalyje nuosprendis keistinas, per pusę sumažinant paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę (LR BPK 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 str. 2 p., 332 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendį pakeisti:

A. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką.

A. G., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 2 d., skirtą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.