- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-09-24
- Bylos Nr.
- 1A-495-593/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11331-2023-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- S. B.
- Civilinis ieškovas
- L. G.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Giačaitės ir Arūno Paštuolio,
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau–ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. liepos 29 d. nuosprendžiu, bausmes iš dalies sudedant, prie griežtesnės Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. liepos 29 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir paskirti S. B. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą subendrintą bausmę įskaityta S. B. pagal Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. liepos 29 d. nuosprendį visiškai ar iš dalies atlikta bausmė bei jame nurodyti įskaitytini laikotarpiai.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. G. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir jos naudai iš S. B., R. J. ir D. M. priteista 700 Eur (septyni šimtai eurų), šią sumą atlyginant solidariai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. S. B. pirmos instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis, R. J. ir D. M. 2023 m. kovo 9 d. apie 12.00 val. veikdami kartu, bendrais veiksmais, D. M. atvykus pas nukentėjusiąją L. G., adresu (duomenys neskelbtini), ir pateikus tikrovės neatitinkančią informaciją, jog jis (D. M.) yra skaitliukų tikrintojas, tokiu būdu patekus į nukentėjusiosios L. G. virtuvę ir nukreipus nukentėjusiosios dėmesį, po ko R. J., pasinaudodama laisvu priėjimu, įėjo į nukentėjusiosios butą ir iš sekcijos pagrobė 700 Eur ir vyrišką auksinį vestuvinį žiedą, 170 Eur vertės, po ko, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, R. J. nukentėjusiajai priklausantį vyrišką žiedą perdavė S. B., kuris vyrišką žiedą 2023 m. kovo 16 d. adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, pridavė į lombardą (duomenys neskelbtini), tokiu būdu S. B., R. J. ir D. M. pagrobė svetimą turtą ir nukentėjusiajai L. G. padarė 870 Eur turtinę žalą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo panaikinti arba pakeisti skundžiamą nuosprendį, jo veiksmus perkvalifikuoti į mažiau pavojingą veiką (jei teismas nustatytų kaltę) arba jį išteisinti. Alternatyviai apeliantas prašo skirti švelnesnę bausmę bei įtraukti jo nurodomas aplinkybes kaip atsakomybę lengvinančias pagal BK 59 straipsnį:
2.1. Apeliantas teigia, jog skundžiamu nuosprendžiu buvo netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės ir dėl to pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 20 straipsnis. Nurodoma, jog pirmos instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog S. B. yra nedirbantis, nors, apelianto teigimu, nuo 2025 m. gegužės 28 d. dirba UAB (duomenys neskelbtini), prieš tai buvo registruotas užimtumo tarnyboje. Apelianto nuomone tai galėjo lemti klaidingą socialinės padėties vertinimą ir paskirtos bausmės griežtumą. Apeliantas pabrėžia šios aplinkybės svarbą, kadangi jo nuomone, tai parodo S. B. norą integruotis į visuomenę, užsidirbti sąžiningai ir laikytis įstatymų. Apelianto manymu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai vertino jo veiksmus kaip organizuotos grupės dalyvio ar bendrininko, nes faktiškai jis buvo Kaune, galimai buvo netoliese nusikaltimo vietos, jo telefonas galimai buvo paliktas automobilyje, todėl signalas galimai buvo pagautas, tačiau nusikaltime nedalyvavo, liudytojai jo neatpažino, neturėjo jokių duomenų apie kitų asmenų ketinimus. Vestuvinį žiedą S. B., jo teigimu, gavo tik praėjus kuriam laikui po įvykio, objektyviai neturėjo galimybės užvaldyti svetimą turtą.
2.2. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmos instancijos teismas klaidingai kvalifikavo apelianto veiksmus (remiantis BK 24 ir 178 straipsniu), kadangi S. B. veiksmuose trūksta tyčinio dalyvavimo požymių. Pasak apelianto, tarp jo ir kitų nuteistųjų nebuvo iš anksto susitarto plano, suderintų veiksmų ar susitarimo bendrininkauti. Apelianto manymu, žiedo užstatymas lombarde labiau atitiktų netinkamai įvertintą civilinę atsakomybę, bet ne vagystės padarymą tyčia. Skunde nurodoma, jog asmuo, kuris tik padeda disponuoti daiktu, nesuprasdamas daikto kilmės, neturėtų būti laikomas bendrininku pagal BK 24 ir 26 straipsnį.
2.3. Apeliantas pažymi, jog pirmos instancijos teismas netinkamai vertino recidyvo sąlygą pagal BK 27 straipsnį ir nurodė, kad S. B. yra recidyvistas, tačiau jo ankstesnės bausmės buvo atliktos sąžiningai, nesislapstant ir nesipriešinant, todėl mano, jog jo pavojingumas visuomenei yra ženkliai sumažėjęs. Skunde teigiama, jog nusikalstama veika galimai padaryta 2023 m. kovo 9 d., kai apeliantas dar nebuvo nuteistas 2024 m. liepos 29 d. nuosprendžiu. Nuosprendžio dokumentus apeliantas jau buvo gavęs, tačiau nebuvo tinkamai informuotas apie jo vykdymo atidėjimą ar įsiteisėjimą; pusę metų nuosprendis nebuvo vykdomas, nors buvo kreipiamasi į policiją bei kitas įstaigas ir dėl to apeliantas objektyviai negalėjo suprasti, kad jau yra laikomas nuteistu ir tokia situacija negali būti vertinama kaip recidyvas. Tai, apelianto nuomone, reiškia, jog skundžiamu nuosprendžiu inkriminuojama veika negali būti laikoma pakartotine pagal BK 27 straipsnio 2 dalį.
2.4. Skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas netinkamai individualizavo apelianto bausmę pagal BK 54 straipsnį. Apeliaciniame skunde teigiama, jog S. B. socialinė padėtis iš esmės pasikeitusi — gyvena kartu su S. M. ir faktiškai padeda išlaikyti jos du mažamečius vaikus ((duomenys neskelbtini) (3 metai) ir (duomenys neskelbtini) (9 metai), kurių biologiniai tėvai išlaikymo neteikia). Nurodo, jog dukrytę augina nuo vienerių metų, ji apeliantą vadina tėčiu. Nors dokumentų įrodančių išlaikymą ar sugyventinio statusą apeliantas neturi, tačiau gali pateikti šeimos nuotraukas kaip faktinius įrodymus. Apeliantas teigia, jog yra vienintelis pajamų šaltinis šeimai, tvarkosi gyvenimą, moka skolas per antstolius, nedaro naujų nusikaltimų. Apelianto nuomone jo integracija į visuomenę reali, todėl griežta bausmė prieštarautų bausmės tikslams (BK 41 str.).
2.5. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog remiantis BK 41 straipsniu, baudžiamoji teisė reikalauja tikslingumo ir proporcingumo — bausmė turi būti ne griežtesnė negu būtina. Apelianto manymu, šiuo atveju pakaktų švelnesnės bausmės jo atžvilgiu, galbūt su intensyvia priežiūra ar kita alternatyvia priemone, kad neprarastų darbo ir galimybės rūpintis vaikais. S. B. prašo teismo įvertinti, jog atėmus laisvę, būtų atimta galimybė apeliantui toliau integruotis, mokėti skolas ir padėti nepilnamečiams vaikams.
2.6. Apeliantas remiasi Konstitucijos 38 straipsniu bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu ir pabrėžia, jog gyvena kartu su mažamečiais vaikais, kurie jį laiko savo tėčiu, augina juos nuo mažens, jų interesai reikalauja stabilios aplinkos ir išlaikymo. Apelianto nuomone apygardos teismas privalėtų įvertinti vaikų interesus kaip aplinkybę, kuri gali lemti švelnesnės bausmės paskyrimą arba kito pobūdžio poveikio priemonę, todėl apeliantas prašo teismo sudaryti sąlygas jam tęsti mažamečių vaikų priežiūrą, nes jie yra prisirišę prie apelianto.
2.7. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į BK 41 straipsnį, apelianto elgesio pokyčius bei resocializacijos galimybę. Nurodoma, jog apeliantas atsakingai dirba, moka skolas, nevengia teismo, nesislepia nuo atsakomybės, sąžiningai deklaruoja gyvenamąją vietą. Apeliantas teigia, jog pradėjęs gyventi su Simona jis rado gyvenimo prasmę ir kryptį — šiuo metu yra pasiruošęs laikytis teisės normų ir pažada teismui, jog suteikus galimybę tęsti gyvenimą laisvėje, gyvens dorai.
3. Atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
S. B. apeliacinis skundas tenkinamas.
4. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta S. B. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo, t. y. kad jis, R. J. ir D. M. 2023 m. kovo 9 d. apie 12.00 val. veikdami kartu, bendrais veiksmais, D. M. atvykus pas nukentėjusiąją L. G., adresu (duomenys neskelbtini), ir pateikus tikrovės neatitinkančią informaciją, jog jis (D. M.) yra skaitliukų tikrintojas, tokiu būdu patekus į nukentėjusiosios L. G. virtuvę ir nukreipus nukentėjusiosios dėmesį, po ko R. J., pasinaudodama laisvu priėjimu, įėjo į nukentėjusiosios butą ir iš sekcijos pagrobė 700 Eur ir vyrišką auksinį vestuvinį žiedą, 170 Eur vertės, po ko, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, R. J. nukentėjusiajai priklausantį vyrišką žiedą perdavė S. B., kuris vyrišką žiedą 2023 m. kovo 16 d. adresu (duomenys neskelbtini), pridavė į lombardą (duomenys neskelbtini), tokiu būdu S. B., R. J. ir D. M. pagrobė svetimą turtą ir nukentėjusiajai L. G. padarė 870 Eur turtinę žalą.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis – pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje byloje būtų įvykdytas teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais
6. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu pažeidimu, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016).
7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas, jog įrodyta, kad S. B. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir išvadą dėl S. B. kaltės įvykdžius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vadovaudamasis prielaidomis, todėl skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas įrodyta S. B. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, rėmėsi 2023 m. balandžio 10 d. vyriausiojo tyrėjo T. B. ir vyresniosios tyrėjos G. P. tarnybiniais pranešimais, kuriuose nurodoma, jog S. B. mobiliojo ryšio telefono veikimas buvo fiksuotas įvykio vietos perimetre, tuo tarpu S. B. ir kitų kaltinamųjų parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip nenuoseklius. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu S. B. savo kaltę neigė.
9. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d., nusikalstamos veikos padarymo metu) atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog 2023 m. kovo 9 d. apie 12.00 val. iš nukentėjusios L. G., apgaulės būdu D. M. patekus į nukentėjusiosios virtuvę ir nukreipus jos dėmesį, po ko R. J., pasinaudojus laisvu priėjimu, įėjus į nukentėjusiosios butą iš sekcijos buvo pagrobti 700 Eur ir 170 Eur vertės vyriškas auksinis vestuvinis žiedas. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, jog S. B. vyrišką žiedą 2023 m. kovo 16 d. pridavė į lombardą (duomenys neskelbtini). Tačiau apeliacine skunde keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino apelianto veiksmus kaip bendrininko, nors, apelianto teigimu, jis faktiškai nusikalstamoje veikoje nedalyvavo.
Žemesnės instancijos teismas
10. Bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teismas nustatė, jog nukentėjusioji L. G. nurodė, kad įvykio dieną jai į duris paskambino vyras, kuris prisistatė dujų skaitliukų tikrintoju, ji jį įsileido, jis iš pradžių nuėjo į vonią, po to virtuvėje patikrino dujas. Įsileidusi vyrą, ji buto duris uždarė, tačiau jos nebuvo užrakintos. Išėjus minėtam vyrui, L. G. kaimynė jai nurodė, kad galimai pas ją buvo apsilankę sukčiai, po 3 dienų pastebėjo, kad iš jos kambaryje esančios sekcijos dingo 700 Eur ir jos vyro auksinis žiedas. Joks kitas asmuo šių daiktų paimti negalėjo, nes niekas daugiau pas ją nesilanko. Nukentėjusioji, kaip užfiksuota 2023 m. balandžio 21 d. daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokole, atpažino žiedą, kuris buvo iš jos pagrobtas 2023 m. kovo 9 d. įvykio metu.
11. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, jog nukentėjusiosios parodymus ir nurodytą aplinkybę, kad įvykio dieną pas ją lankėsi asmuo, prisistatęs skaitliukų tikrintoju, patvirtina ir liudytojų J. A., R. R. ir Ž. K. parodymai, tarpusavyje sudarantys nuoseklią įvykių seką. Liudytoja J. A. parodė, kad įvykio dieną jai į duris paskambino vyriškis, kurį jį atpažįsta kaip kaltinamąjį D. M., pastarasis nurodė, jog tikrina vandentiekį, todėl ji jį įsileido. Po to, kai kaltinamasis D. M. išėjo, jis nuėjo į šalia esantį butą, tačiau į tą butą kaltinamasis nepateko, kadangi nepateikė pažymėjimo. Liudytoja R. R. parodė, kad kaltinamasis D. M. įvykio dieną atėjo į jos gyvenamąją vietą ir prisistatė elektros skaitliukų tikrintoju, tačiau jos mama Ž. K. jo neįsileido, nes jis negalėjo pateikti pažymėjimo. Po 10–15 minučių matė, kaip kaltinamasis D. M. išėjo iš jos kaimynės, gyvenančios 4 bute, buto, kartu su juo išėjo ir moteris, kurią atpažino kaip R. J.. Liudytoja Ž. K. parodė, kad įvykio dieną pas ją atėjo kaltinamasis D. M., kuris nurodė, kad atėjo tikrinti dujų ir vandens skaitiklių, ji paprašė parodyti pažymėjimą, tačiau jis atsakė, kad paliko jį automobilyje ir tuoj atneš. Ji jo neįleido ir uždarė duris. Pro durų akutę matė ir tamsių plaukų mergaitę. Jos dukra matė, kaip jau minėtas kaltinamasis D. M. ir jos matyta mergaitė išėjo iš jos kaimynės buto Nr. 4. Po kelių dienų sužinojo, kad jos kaimynė, gyvenanti 4 bute, buvo apvogta, dingo pinigai ir auksinis žiedas. Pirmos instancijos teismo vertinimu nukentėjusioji nuosekliai, ne tik vykstančio baudžiamojo proceso metu, tačiau ir savo pažįstamiems asmenims – kaimynėms nurodė analogiškas aplinkybes apie iš jos buto dingusius daiktus analizuojamo įvykio metu. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. R. 2023 m. birželio 5 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose atpažino kaltinamąjį D. M. kaip asmenį, kuris buvo laiptinėje (duomenys neskelbtini), bei išėjo iš 4 buto, o prieš jį išėjo moteris, bei atpažino kaltinamąją R. J. kaip moterį, kurią matė laiptinėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), bei matė kaip ji išėjo iš kaimynės, gyvenančios 4 bute, buto.
12. Atkreiptinas dėmesys, jog bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį laikomas tyčiniu, bendrai kelių susitarusių asmenų daroma nusikalstama veika. Nustatant, ar konkretus asmuo veikė kaip bendrininkas, būtina išanalizuoti ir įvertinti tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius. Objektyviąja prasme bendrininkavimui būdinga tai, kad (1) toje pačioje nusikalstamoje veikoje dalyvauja du ar daugiau fizinių, pakaltinamų ir baudžiamajai atsakomybei patraukti galinčių asmenų; (2) kiekvieno bendrininko veiksmai ar neveikimas yra reikšmingi ir sudaro esmines sąlygas nusikalstamos veikos padarymui ar padarinių atsiradimui – tai reiškia, kad be konkretaus bendrininko veiksmų nusikalstama veika galimai nebūtų buvusi įvykdyta arba būtų įvykdyta sunkiau; (3) egzistuoja priežastinis ryšys tarp kiekvieno bendrininko veiksmų (ar neveikimo) ir bendros veikos bei jos rezultatų – bendra nusikalstama veika turi būti dėsningas bendrų bendrininkų veiksmų rezultatas.
13. Subjektyvioji bendrininkavimo pusė taip pat yra būtina: visi bendrininkai turi veikti tyčia – tiek suvokdami daromos veikos pobūdį ir pavojingumą, tiek norėdami veikti kartu, siekdami bendro rezultato. Intelektinis tyčios elementas reiškia, kad bendrininkas supranta, jog veikia kartu su kitais, kad siekiama to paties nusikalstamo tikslo, žino kito asmens veiksmus bei jų reikšmę, o jo paties veiksmai sudaro sąlygas bendrai veikai. Subjektyvus bendrininkų ryšys – vienas svarbiausių požymių, rodantis, kad asmenys ne tik veikė kartu, bet ir suprato, kad tai yra bendras veiksmas, nukreiptas į tą pačią nusikalstamą veiką, jos padarymą ar padarinių sukėlimą.
14. Identifikuojant bendrininkavimą svarbiausia yra nustatyti ne tik formalią dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimo faktą, bet ir jų tarpusavio susitarimą, kuris gali būti išreikštas žodžiu, raštu, arba net konkliudentiniais veiksmais. Visais atvejais turi būti konstatuotas realus bendrininkų veiklos ryšys su bendra veika ir jos rezultatu. Teismų praktika reikalauja, kad būtų įvertinta ne tik kiekvieno bendrininko atliktų veiksmų apimtis, bet ir jų reikšmė bendrai nusikalstamai veikai – tai padeda užtikrinti teisėtumo principą ir išvengti nepagrįsto baudžiamosios atsakomybės taikymo.
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų išankstinį susitarimą tarp S. B. ir R. J. bei D. M. dėl nusikalstamos veikos padarymo – nėra jokių duomenų, jog veiksmai buvo suderinti ar kad S. B. būtų žinojęs apie tai, jog D. M. ir R. J. planavo iš nukentėjusios L. G. pavogti kokį nors turtą. Taip pat, byloje nėra jokių duomenų, kad S. B. būtų iš anksto pažadėjęs realizuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą.
16. S. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu kaltės nepripažino, nurodė, jog nepamena, kurią dieną atvyko autobusu į Kauną ir paskambino broliui (A. B.) ar R. J., kad atvažiuotų jo pasiimti. Kol laukė brolio prie jo priėjo vaikinas ir mergina, kurie pasiūlė pirkti žiedą ir jis už 70 Eur jį įsigijo ir vėliau pridavė į lombardą. D. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog S. B., kiek pamena, nagrinėjamo įvykio dieną kartu nebuvo. Nuteistoji R. J. parodė, jog nagrinėjamo įvykio dieną jai paskambino S. B. ir pasakė, kad yra pigiai nusipirkęs žiedą, tuomet paprašė jį pasiimti
17. Nors nagrinėjamoje byloje teismo posėdžių metu duoti kaltinamųjų parodymai tarpusavyje yra prieštaringi, vien tai savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog S. B. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tokie parodymų neatitikimai turi būti vertinami visų bylos įrodymų kontekste, laikantis nekaltumo prezumpcijos principo ir vadovaujantis įrodymų pakankamumo taisykle.
18. Liudytojų parodymai patvirtina, kad kaltinamasis įvykio vietoje nedalyvavo (ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. R. 2023 m. birželio 5 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose atpažino kaltinamąjį D. M. kaip asmenį, kuris buvo laiptinėje, bei išėjo iš 4 buto, o prieš jį išėjo moteris, bei atpažino kaltinamąją R. J. kaip moterį, kurią matė laiptinėje, bei matė kaip ji išėjo iš 4 bute gyvenančios kaimynės. Liudytojų parodymuose bei parodymo atpažinti protokoluose nurodomi ir atpažįstami tik D. M. ir R. J., jokių duomenų, kad vagystėje dalyvavo dar vienas asmuo – nėra. Todėl objektyvieji bendrininkavimo požymiai – dalyvavimas bendroje nusikalstamoje veikoje, veiksmų reikšmingumas ir priežastinis ryšys su padariniais – nėra nustatyti. Taip pat neįrodyta, kad kaltinamasis būtų turėjęs subjektyvų tyčinį ryšį su kitais veikos dalyviais – t. y. suvokęs veikos bendrumą, jos pavojingumą ir siekęs bendro rezultato.
19. Negalima nesutikti, su pirmos instancijos teismo išvada, kad D. M., R. J. ir S. B. parodymuose yra neatitikimų, tačiau jie niekaip nepagrindžia S. B. pareikšto kaltinimo, kadangi nei D. M. nei R. J. savo parodymuose nė karto nepaminėjo apelianto kaip asmens, kuris būtų dalyvavęs ar tiesiogiai įvykdęs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog visos byloje įrodinėtinos aplinkybės turi būti nustatytos taip, kad neliktų jokių bent kiek pagrįstų abejonių dėl įrodinėjamų faktų buvimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame nurodyta, kad S. B. buvo įvykio vietos perimetre, savaime neįrodo jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Toks konstatavimas tik patvirtina faktą, jog asmuo buvo netoliese įvykio vietos, tačiau nėra pakankamas pagrindas pripažinti S. B. nusikalstamos veikos dalyviu ir bendrininku, nes nenustatyta jo konkrečių veiksmų ar ketinimų, susijusių su veika.
21. Skundžiamame pirmos instancijos teismo nuosprendyje, remiantis liudytojo I. K. parodymais nustatyta, kad kiekvienas asmuo, norėdamas užstatyti aukso dirbinius lombarde, privalo pateikti galiojantį asmens tapatybės dokumentą – pasą arba asmens tapatybės kortelę, kuri turi būti pateikta fiziškai. Tapatybė tikrinama, o dokumento duomenys įrašomi į sudaromą sutartį. Remiantis 2023 m. balandžio 6 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, byloje pateikta UAB „(duomenys neskelbtini) lombardo 2023 m. kovo 16 d. sutarties kopija, kurioje nurodyta, kad S. B., pateikęs asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), pridavė auksinį žiedą, sveriantį 5,72 gramus, žiedo praba – 583. Aplinkybė, jog S. B. pridavė žiedą į lombardą pateikdamas savo tapatybę įrodantį dokumentą, aukštesniojo teismo nuomone, patvirtina, jog jis apie tai, kad žiedas prieš tai buvo įsigytas nusikalstamu būdu nežinojo. Jei apeliantas būtų žinojęs apie žiedo kilmę, o juo labiau bendrininkavęs žiedo vagystėje – vengtų viešai jį realizuoti tokioje vietoje kaip lombardas, kur sandoriai registruojami, o daiktų kilmė gali būti tikrinama. Tokie veiksmai nesiderina su nusikalstamais ketinimais – atvirkščiai, jie rodo įsitikinimą, jog daiktas valdomas teisėtai. Tai leidžia daryti išvadą, kad S. B. laikė žiedą teisėtu savo turtu ir neturėjo pagrindo manyti, kad jis galėjo būti įgytas nusikalstamu būdu.
22. Kaip jau minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatyta, kad S. B. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ar turėjo tiesioginį ryšį su jos įvykdymu. Byloje surinktais įrodymais nėra patvirtinta apelianto kaltė ir tiesioginė tyčia – nėra liudytojų, mačiusių S. B. dalyvavimo nagrinėjamoje nusikalstamoje veikoje aplinkybes, kiti bylos duomenys taip pat niekaip nepatvirtina, jog S. B. dalyvavo nukentėjusiosios turto vagystėje ar iš anksto pažadėjo realizuoti iš jos pagrobtus daiktus. Išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, visos nepašalintos abejonės, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Todėl, S. B. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisinamas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria S. B. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskiriant jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis subendrinta su bausme, paskirta Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. liepos 29 d. nuosprendžiu, paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
S. B. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Panaikinti S. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Iš D. M. ir R. J. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį teismo nustatytų nusikaltimo padarymo aplinkybių pašalinti aplinkybę, jog jie veikė bendrininkų grupėje su S. B..
Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria iš S. B. solidariai su R. J. ir D. M. priteista L. G. 700 Eur ir šią nuosprendžio dalį išdėstyti taip: L. G. 700 eurų solidariai priteisti iš R. J. ir D. M..
Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.