Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. P. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1114-674/2015 pagal ieškovės P. S. ieškinį atsakovui P. P. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, byloje išvadą teikianti institucija – Raseinių rajono savivaldybės administracija Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Raseinių rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad P. S. pagal išgales stengiasi rūpintis sūnumi. Vaikas turi jo amžių ir poreikius atitinkančias lavinimo priemones, higienos ir kasdienės priežiūros reikmenis. Lankantis namuose, berniukas švarus, tvarkingas, prižiūrėtas. Skyrius nėra gavęs informacijos apie netinkamą vaiko priežiūrą, auklėjimą. Todėl palaiko ieškovės prašymą sūnaus P. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, tai labiausiai atitiktų vaiko interesus, nes vaiko tėvas atlieka laisvės atėmimo bausmę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Apeliaciniame skunde keliami pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas neišreikalavo atsakovo atsiliepime nurodytus dokumentus, neiškvietė ir neapklausė nurodytų liudytojų, nes jam atliekant laisvės atėmimo bausmę yra apribota galimybė rinkti įrodymus.

Tačiau šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto teiginys nėra pakankamai aiškus bei detalizuotas, kadangi prašant išreikalauti atitinkamus dokumentus, dalis atsakovo nurodomų faktinių aplinkybių teismui buvo žinomos (vaiko neįgalumas, vaiko gimimo liudijimas), dalis jų šalių net nėra ginčijamos (vaiko neįgalumas, šeimos sudėtis nuo 2014 m. gegužės mėnesio), dalis įrodymų buvo pateikta byloje (Klaipėdos apygardos teismo 2015-02-02 nuosprendis). Teisėjų kolegijai vertinant apelianto argumentą dėl liudytojų iškvietimo ir apklausos, pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime nėra nurodęs, kokias svarbias šiai bylai aplinkybes jie gali patvirtinti.

Kadangi apelianto prašomi išreikalauti dokumentai, teismui iki sprendimo priėmimo nebuvo pateikti, apeliantas juos teikia kartu su apeliaciniu skundu: teismo šaukimą dėl 2015-08-28 d. teismo posėdžio, pažymą apie atsakovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, medicininių dokumentų išrašus dėl sūnaus sveikatos būklės, Tauragės rajono savivaldybės administracijos 2014-10-02 šeimos aplankymo aktą.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas priima apelianto teikiamus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais įrodymais, esančiais byloje.

Apeliantas nurodo, kad teismo šaukimą dalyvauti teismo 2015-08-28 paskirtame posėdyje gavo, tačiau apie šio posėdžio atidėjimą apeliantas nebuvo informuotas, į 2015-09-02 teismo posėdį nebuvo kviestas.

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad įstatymo leidėjas yra numatęs teismui galimybę, išnagrinėjus bylą, procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėti ne vėliau kaip dvidešimt dienų – CPK 269 straipsnio 1 dalis. Šiuo konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas 2015-08-28 vykusiame teismo posėdyje, išnagrinėjęs bylą iš esmės, procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjo 2015 m. rugsėjo 2 d. 10 val. Paminėti procesiniai veiksmai byloje atlikti nepažeidus procesinės teisės normų reikalavimų, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog apeliantas nebuvo informuotas apie bylos nagrinėjimo atidėjimą.

Nors apelianto teigimu teismas negalėjo priimti sprendimo už akių, tačiau apeliantas netinkamai suvokia sprendimo už akių instituto taikymą. Šiuo atveju sprendimas už akių apelianto atžvilgiu nėra priimtas, nes nėra CPK 285 straipsnyje numatytų sąlygų taikymo. Be to, kaip teisingai pastebi pats apeliantas CPK 378 straipsnio tvarka šeimos bylose teismo sprendimo už akių priėmimas yra negalimas.

Apeliantas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė prašymo etapuoti atsakovo į teismo posėdį. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad atsiliepime į ieškinį atsakovas apie ketinimą dalyvauti teismo procese nėra nurodęs. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, neetapuodamas apelianto į teismo posėdį, kai šis nebuvo išreiškęs norą dalyvauti teismo posėdyje, civilinio proceso kodekso nuostatų nepažeidė.

Apelianto nurodymas, kad teismas paskirdamas 2015-08-28 posėdį, nesulaukė atsakovui nustatyto 30 dienų atsiliepimo į ieškinį pateikti termino, nėra teisiškai reikšmingas vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl priteisto išlaikymo dydžio

Apeliantas nesutinka su teismo priteistu 150 Eur išlaikymu vaikui, laikydamas, kad ši suma yra per didelė ir sutiktų su 60 Eur dydžio išlaikymo vaikui priteisimu.

Spręsdamas vaikui teiktino išlaikymo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į įstatyme nustatytus kriterijus, ir, remdamasis jais, nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą. Pagrindiniai išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai, įtvirtinti į statyme ir suformuluoti kasacinio teismo praktikoje yra tokie: išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.); teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010); tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiantį tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą praktiką šios kategorijos bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tėvams tenka dalytis normalios vaikų raidos asmenine atsakomybe, kurios negalima atsisakyti. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas arba visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausiančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams, objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

Vertinant tėvų turtinę padėtį nustatyta, kad ieškovė gauna 315 Eur per mėnesį ir visi šie pinigai yra skiriami sunkią negalią turinčio sūnaus P. reikmėms. Atsakovo vidutinis gautas darbo užmokestis 2015 m. sausio – liepos mėnesiais buvo apie 300 Eur (67-68 b. l.). Byloje nėra duomenų apie šalių turimą nekilnojamąjį turtą, transporto priemones. Paties apelianto pateikti medicininiai dokumentų išrašai teisėjų kolegijai leidžia pripažinti specialių poreikių vaikui būtinumą (5, 8, 69-72 b. l.). Kartu pažymėtina, kad šalių specialių poreikių turinčio nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta yra nustatyta su ieškove, kuri ne tik viena išlaiko, rūpinasi ir prižiūri sūnų, bet rūpinasi gyvenamuoju plotu, moka už gydymą, tenkina būtiniausius kasdieninius vaiko poreikius.

Nors apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad vaiko tėvas šiuo metu jokių pajamų neturi, nes atlieka laisvės atėmimo bausmę, darbo negauna, nes per trumpas bausmės laikas, jokio turto neturi, tačiau sunki tėvų padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui. Tačiau tėvams į sunkią turtinę padėtį patekus dėl savo nerūpestingo elgesio (šiuo atveju padarytų nusikalstamų veikų), tėvai negali remtis susidariusia sunkia turtine padėtimi, prašydami mažesnio išlaikymo dydžio nustatymo (2006-09-13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006). Vertinant apelianto nurodytų argumentų pagrįstumą, pažymėtina tai, kad jokių pajamų neturėjimas, negalėjimas atliekant laisvės atėmimo bausmę įsidarbinti, negali būti teisėtu pagrindu, atleidžiančiu tėvą nuo pareigos išlaikyti savo sūnų. Šiuo atveju atmestinas apelianto deklaratyvus teiginys, kad įkalinimo įstaigoje darbo negauna dėl per trumpos jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad prigimtinės pareigos tinkamas nevykdymas negali būti pateisinamas susidariusia sunkia turtine padėtimi, nes išlaikymas vaikui reikalingas dabar, šiuo metu, tuo labiau vaikui esant neįgaliam. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog apeliantas pajėgus teikti išlaikymą savo neįgaliam vaikui po 150 Eur per mėnesį.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismo priteista suma viršija 50 procentų apelianto gaunamų pajamų, kuomet pagal teismų praktiką išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas iki 25 procentų gaunamų pajamų. Šiuo atveju apeliantas remiasi išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jo pajamų tvarka, o ne teiktino išlaikymo dydžio vaikui nustatymo kriterijais. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad apeliantas atlieka realią laisvės atėmimo bausmę, ir byloje nesant įrodymų, kad ieškovė nėra pajėgi pasirūpinti savo neįgaliu sūnumi, apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad jis atitinkamu metu vienas augino sūnų, nepaneigia teismo sprendimu nustatytos vaiko gyvenamosios vietos teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliantas nori garantijų, kad jo skirtos lėšos būtų panaudotos išskirtinai vaiko interesais, nesutinka, kad jų panaudojimą turėtų valdyti ieškovė ir prašo išlaikymą uzufrukto teise pavesti valdyti socialiniams darbuotojams.

CK 3.185 straipsnyje įtvirtintas bendras principas, kad vaikų ir tėvų turtas yra atskirtas – vaikai neturi teisės į savo tėvų turtą, o tėvai neturi nuosavybės teisės į savo vaikų turtą. Vaikų turtas – tai pirmiausia išlaikymui iš tėvų gaunamos lėšos. Ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas (CK 3.190 straipsnio 1 dalis). Išlaikymas yra priteisiamas vaikui, todėl yra jo nuosavybė ir turi būti naudojamas tik vaiko interesais (3.203 straipsnis, 3.186 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina (uzufruktorius), su kuriuo nustatoma gyvenamoji vaiko vieta, negali vaiko turto naudoti savo asmeniniams poreikiams tenkinti, be teisinio pagrindo mažinti vaikų turto (CK 3.190 straipsnis). Šiuo atveju apeliantas neįrodė, kad ieškovė negali būti paskirta uzufrukto teise tvarkyti šalių sūnaus turtą – išlaikymui skirtas pinigines lėšas (CPK 178 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, pagrįstai priteistą išlaikymą, kaip vaiko turtą, uzufrukto teise paskyrė tvarkyti ieškovę.

Vienu iš apeliacinio skundo reikalavimu apeliantas prašo atleisti jį nuo teismo priteistų 92,64 Eur valstybės patirtų išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą ir 54,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo.

CPK 96 str. 7 d. reglamentuoja, kad kai išieškoti bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba kai priverstinis jų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens, iš kurio priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei, ar jo šeimos turtinę padėtį, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šio asmens prašymu, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį ar kitas aplinkybes, motyvuota nutartimi rašytinio proceso tvarka turi teisę iš dalies atleisti tokį asmenį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Prašymas iš dalies atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais. Šis prašymas gali būti pateiktas iki teismo procesinio sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei įvykdymo. Teismas prašymo netenkina, jeigu nustato, kad šalies procesinis elgesys buvo netinkamas.

Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad CPK 312 straipsnyje įtvirtintas draudimas kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Bylos duomenys patvirtina, kad prašymo atleisti nuo priteistų bylinėjimosi išlaidų valstybei, atsakovas nereiškė pirmosios instancijos teisme ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šio prašymo pagrįstumą.

Dėl priteisto išlaikymo momento

Teismas išlaikymą vaikui priteisė nuo 2014-12-01, ir apeliantui nėra suprantama, kodėl ne nuo vaiko gimimo, ar nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tokiu atveju teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (CK 3.194 straipsnio 1 dalis). Kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo metu vaiko teisės į išlaikymą prielaidos jau egzistuoja, o teismo sprendimu tik patvirtinamas tokios vaiko teisės buvimas. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį dėl išlaikymo nepilnametei šalių dukrai priteisimo pateikė 2015-06-12, todėl ši diena laikytina vaiko teisės į išlaikymą atsiradimo diena. Remiantis išdėstytu, Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimas dalyje dėl išlaikymo priteisimo keistinas, priteisiant iš apelianto materialinį išlaikymą jo nepilnamečiam sūnui P. P. gim. (duomenys neskelbtini), po 150,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2015-06-12 iki vaiko pilnametystės.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą dalyje dėl išlaikymo vaiko priteisimo pakeisti priteisiant iš P. P. materialinį išlaikymą jo nepilnamečiam sūnui P. P. gim. (duomenys neskelbtini), po 150,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2015-06-12 iki vaiko pilnametystės.

Likusį teismo sprendimą palikti nepakeistą.