Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Marijus Kursevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Č. (V. Č.) (toliau – ir pareiškėjas) atstovo advokato Viliaus Mačiulaičio (toliau – ir pareiškėjo atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutarties panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų procesinių sprendimų esmė

1. V. Č. Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Institucija) 2024 m. sausio 31 d. nutarimu pripažintas kaltu ir nubaustas 2 000 Eur dydžio bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį už tai, kad:

1.1. jis, būdamas UAB „R“ (toliau – ir įmonė), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi/ atsakingu asmeniu, pažeidė imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarką, reikalavimus: nesudaręs rašytinių darbo sutarčių ir nepranešęs apie darbuotojų valstybinio socialinio draudimo pradžią įmonėje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbuotojų darbo pradžios, nuo 2022 m. sausio 8 d. iki 2022 m. lapkričio 17 d. skirtingais laikotarpiais nelegaliai įdarbino ir leido nelegaliai dirbti UAB „R“ naudai (įmonei priklausančiais automobiliais vežti įmonės krovinius) vairuotojams – trečiųjų šalių piliečiams S. Y., D. B., D. K., S. I., A. R., D. S., L. S., A. C., D. S., S. B., M. T., S. B., D. V., V. V., A. C., Y. K., A. Z., S. S., A. C., D. S., S. B., M. T., S. B., D. V., V. V., A. C., Y. K., A. Z., S. S., V. V., A. K., I. S., T. A., P. R., Y. A., P. R., D. K., D. S., A. S., A. K., P. S., V. A., A. V., A. I., I. H., A. P., D. R., M. K., S. B., S. A., A. Y., V. C., V. V., M. K., A. M., tokiais savo veiksmais (neveikimu) pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 42 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties į (toliau – ir Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties) 62 straipsnio 6 dalies (aktuali straipsnio redakcija) reikalavimus bei padarė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo statymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto dispozicijoje numatytą teisės pažeidimą;

1.2. jis, būdamas UAB „R“ direktoriumi/ atsakingu asmeniu, pažeidė imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, tvarką, reikalavimus: 2022 m. vasario 2 d. sudarė darbo sutartį su vairuotoju (trečiosios šalies piliečiu) A. K. ir tą pačią dieną leido jam dirbti įmonės naudai; 2022 m. birželio 21 d. sudarė darbo sutartį su vairuotoju (trečiosios šalies piliečiu) P. S. ir tą pačią dieną leido jam dirbti įmonės naudai; 2022 m. rugpjūčio 26 d. sudarė su vairuotojais (trečiosios šalies piliečiais) L. S., S. B., D. V., V. V., A. C., V. V. darbo sutartis ir tą pačią dieną leido jiems dirbti įmonės naudai; 2022 m. rugsėjo 14 d. sudarė darbo sutartį su vairuotoju (trečiosios šalies piliečiu) A. I. ir tą pačią dieną leido jam dirbti įmonės naudai; 2022 m. lapkričio 15 d. sudarė darbo sutartį su vairuotoju (trečiosios šalies piliečiu) S. S. ir tą pačią dieną leido jam dirbti įmonės naudai. V. Č. neužtikrino ir nekontroliavo, kad pranešimai apie šių užsieniečių (trečiosios šalies piliečių) įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai būtų pateikti mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos jų darbo pradžios. Tokiais savo veiksmais (neveikimu) V. Č. pažeidė imperatyvius DK 42 straipsnio 2 dalies, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 6 dalies (aktuali straipsnio redakcija) reikalavimus bei padarė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto dispozicijoje numatytą teisės pažeidimą.

2. Skundžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutartimi V. Č. atstovo advokato V. Mačiulaičio skundas netenkintas ir Institucijos 2024 m. sausio 31 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

3. Apeliaciniu skundu pareiškėjo atstovas prašo: 1) panaikinti skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti Institucijos 2024 m. sausio 31 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną V. Č. atžvilgiu nutraukti; 2) priteisti pareiškėjo V. Č. naudai iš Institucijos jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo atstovo skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl rašytinių darbo sutarčių ir pranešimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai

3.1. Siekiant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiką kvalifikuoti pagal ANK 95 straipsnį, o darbą vertinti kaip nelegalų, būtina konstatuoti esant visus nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, požymius: 1) kad asmuo dirba darbą (t. y. pradėjo realiai dirbti); 2) darbdavio ir darbuotojo santykiai turi turėti skunde išdėstytus darbo sutarties požymius (darbas turi būti dirbamas darbdaviui ir fiziniam asmeniui susitarus; asmuo dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas; asmuo dirba paklausdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai.

3.1.1. Institucijos nutarime nelegalus darbas konstatuotas tik nustačius licencijų naudojimo tariamą netinkamumą, o tai nėra Institucijos kompetencija. Net ir nustačius licencijų naudojimo pažeidimus, vien ši aplinkybė negali būti laikoma pakankama darbo santykių, taip pat ir nelegalaus darbo įrodymu.

3.1.2. Tiek Institucijos nutarime, tiek skundžiamoje nutartyje keliamos prielaidos, kad vilkikais krovinius vežantys darbuotojai funkcijas vykdė UAB „R“ naudai. Nei Institucijos nutarime, nei patikrinimo medžiagoje nėra jokių duomenų apie apeliacinio skundo 39 punkte minimų asmenų susitarimus su pareiškėju ir/ar jo atstovaujama įmone UAB „R“ dėl darbo laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 8 d. iki 2022 m. lapkričio 15 d. Be to, byloje neįrodytas minėtų darbuotojų pavaldumas UAB „R“. Vien ta aplinkybė, kad nurodyti asmenys vairavo UAB „R“ priklausančius vilkikus, kurie buvo išnuomoti kitam juridiniam asmeniui (OOO „V“), negali būti laikoma pakankamu įrodymu, kad šiems asmenims su darbu susijusius nurodymus davė būtent UAB „R“ ar pats pareiškėjas V. Č. Institucija nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad darbuotojai privalo laikytis UAB „R“ darbo tvarkos taisyklių ir paklusti šios įmonės nurodymams, tik kėlė prielaidą dėl tokios tikimybės, kadangi tas pats asmuo kažkuriuo laikotarpiu formaliai buvo abejų įmonių vadovas. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad UAB „R“ nurodytiems asmenims nurodytu laikotarpiu mokėjo darbo užmokestį, t. y. kad buvo dar vienas darbo santykių požymis – atlygintinumas. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas remiasi liudytojo S. S. parodymų dalimi apie tai, kad už darbą UAB „R“ jam buvo mokamas sulygtas darbo užmokestis, tačiau pažymėtina, kad su šiuo darbuotoju UAB „R“ 2022 m. lapkričio 15 d. sudarė darbo sutartis. Nei nutarimą priėmusi Institucija, nei skundžiamą nutartį priėmęs teismas neatkreipė deramo dėmesio į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių UAB „R“ ir minėtų asmenų darbo santykių įrodymų, t. y. neįrodytas nei vienas darbo santykių požymis. Institucija ir teismas ignoravo aplinkybę, kad UAB „R“ tik nuomojo vilkikus OOO „V“ ir jokių įsipareigojimų OOO „V“ darbuotojų atžvilgiu nebuvo prisiėmusi, minėti darbuotojai nebuvo komandiruojami į UAB „R“, o tokie santykiai neturėjo darbo sutarties požymių. Skundžiamą nutartį priėmusio teismo argumentai apie tai, kad informacija, įrašyta užsieniečių P. R., P. R. ir A. M. darbo sutartyse neatitinka tikrovės, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl V. Č. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, kadangi minėti asmenys nėra UAB „R“ darbuotojai, jų su šia įmone nesieja jokie darbo santykiai, jokie nurodymai šiems asmenims nebuvo duodami, nėra jokio susitarimo UAB „R“ naudai atlikti darbo funkcijų ir nėra įsipareigojimo šiems asmenims už tai mokėti.

3.1.3. Nagrinėjamu atveju įrodymų visuma neleidžia pagrįstai konstatuoti nelegalaus darbo fakto vien Institucijai nustačius licencijų naudojimo tariamą pažeidimą ir nenustačius kitų nelegalaus darbo požymių. Priimdama nutarimą, Institucija iš esmės rėmėsi tik subjektyviais motyvais, asmeniniais vertinimais, tačiau visiškai nevertino pareiškėjo paaiškinimų, taip pažeisdama ANK 618 straipsnio 2 dalies nuostatas.

3.2. Po Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. birželio 26 d. nutarties, kuria buvo panaikintas ankstesnis Institucijos nutarimas ir Institucija buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą, pašalinti iškilusias abejones bei ištirti visus būtinus pažeidimo sudėties požymius, nebuvo imtasi jokių papildomų veiksmų surinkti duomenis, nebuvo pašalintos iškilusios abejonės, įrodančios, kad pareiškėjas padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Institucija pareiškėjui teikė iš esmės identiškus nurodymus, kuriais reikalavo pateikti informaciją/duomenis, kuri pareiškėjo jau buvo teikta ankstesniais paaiškinimais. Institucijai papildomai neištyrus visų būtinų pažeidimo sudėties požymių, negalėjo būti priimtas teisėtas ir pagrįstas nutarimas. Institucijos nutarime ir skundžiamoje nutartyje nepasisakyta dėl esminių darbo sutarties požymių, reikšmingų asmens veiką kvalifikuoti pagal ANK 95 straipsnį.

Dėl pranešimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai

3.3. Dokumentai dėl L. S., S. B., D. V. V. V., A. C., S. S., V. V., A. K., P. S., A. I. įdarbinimo buvo pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai tą pačią dieną, kai minėti asmenys pradėjo dirbti UAB „R“, o ne dieną prieš įdarbinimą dėl techninių priežasčių. Dieną prieš pareiškėjas negalėjo gauti ir surinkti visų duomenų, kurie buvo reikalingi šių asmenų tinkamam įdarbinimui. Darbuotojai nė vienos dienos nedirbo nelegaliai, visi mokesčiai už šiuos darbuotojus buvo mokami nuo pirmos darbo dienos, todėl nėra pagrindo teigti, kad įmonė piktnaudžiavo ar bandė nuslėpti faktiškai dirbančius asmenis. Minėtų duomenų nepateikimas buvo labiau techninio pobūdžio klaida, o ne sąmoningas pareiškėjo siekis nelegaliai įdarbinti užsienio valstybės piliečius. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nustatytą pareigą įgyvendino pirmąją darbuotojų darbo dieną, nepraleisdamas nei vienos papildomos dienos, kuomet darbuotojai dirbtų nelegaliai, todėl yra akivaizdus pagrindas šį laikotarpį laikyti nežymiu ir mažareikšmiu, o pareiškėjo klaidą – mažareikšme, neskiriant jam nuobaudos ir netraukiant administracinėn atsakomybėn.

4. Atsiliepimu Institucija prašo skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą ir pareiškėjo atstovo apeliacinio skundo netenkinti. Institucijos nuomone, skundžiamą nutartį priėmęs teismas tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą bei įvertinęs bylos aplinkybes motyvuotai paliko Institucijos nutarimą nepakeistą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Pareiškėjo atstovo advokato Viliaus Mačiulaičio apeliacinis skundas atmetamas.

5. Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalimi, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

6. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties motyvus, apeliacinio skundo bei atsiliepimo argumentus, sprendžia, kad apylinkės teismo nutartis, kuria paliktas galioti Institucijos 2024 m. sausio 1 d. nutarimas, yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Č. atstovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie jau buvo nurodyti pateikiant skundą pirmosios instancijos teismui dėl Institucijos nutarimo ir dėl kurių daugumos skundžiamoje nutartyje buvo pasisakyta. Taigi, apygardos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime išdėstytiems motyvams, jų išsamiai nekartos, o juos papildys atsakydamas į esminius apelianto skundo argumentus.

Dėl rašytinių darbo sutarčių ir pranešimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai (nutarties 1.1. papunktis)

7. ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, šio straipsnio dispozicija yra blanketinio pobūdžio norma, nukreipianti į kitus teisės aktus, šiuo atveju reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius. Nagrinėjamu atveju V. Č. yra nubaustas už DK 42 straipsnio 1 ir 2 dalių, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 6 dalies (2022 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-1277) ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2019 m. liepos 16 d. įstatymo redakcija Nr. XIII-2341) nesilaikymą, t. y. už nelegalų darbą, pasireiškusį tuo, kad jis, būdamas UAB „R“ direktoriumi, nesudaręs rašytinių darbo sutarčių ir nepranešęs apie darbuotojų priėmimą į darbą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbuotojų darbo pradžios, nuo 2022 m. sausio 8 d. iki 2022 m. lapkričio 17 d., skirtingais laikotarpiais, UAB „R“ naudai leido dirbti vairuotojams – trečiųjų šalių piliečiams, nurodytiems šios nutarties 1.1. papunktyje.

8. Pareiškėjo atstovas apeliaciniame skunde ginčija V. Č. kaltę pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju Institucija nustatė tik tariamą licencijų, išduotų UAB „R“, naudojimo pažeidimą, kuriuo ir grindžiamas nelegalus darbas, tuo tarpu byloje nėra jokių objektyvių UAB „R“ ir Institucijos nutarime minimų asmenų (trečiųjų šalių piliečių) darbo santykių įrodymų, t. y., pareiškėjo atstovo teigimu, šioje administracinio nusižengimo byloje neįrodytas nei vienas darbo santykių požymis. Apygardos teismo vertinimu, su tokiais pareiškėjo atstovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

9. Pareiškėjo atstovas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad siekiant nustatyti administracinio nusižengimo – nelegalaus darbo – sudėtį, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyti objektyvieji šio nusižengimo požymiai: 1) asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegaliai dirbančio asmens (darbuotojo) santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-19-2013). Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju visi šie objektyvieji požymiai buvo nustatyti ir įrodyti byloje surinktais duomenimis.

10. Visų pirma, pažymėtina, kad apeliacinio skundo teiginys, kuriuo nurodoma, jog nelegalus darbas šioje administracinio nusižengimo byloje konstatuotas nustačius ne nelegalaus darbo sudėties požymius, o tariamą licencijos naudojimo tvarkos pažeidimą, yra nepagrįstas. Viena vertus, tiek Institucijos nutarime, tiek skundžiamoje nutartyje iš tiesų pasisakyta dėl UAB „R“ išduotų licencijų ir kelionės leidimų, suteikiančių teisę transporto priemonei įvažiuoti į kitos valstybės teritoriją, ir (arba) vežti krovinį tranzitu per tos šalies teritoriją, ir (arba) vežti krovinį į (iš) trečiąsias (-iųjų) šalis (-ių), naudojimo, kita vertus, šie argumentai Institucijos ir pirmosios instancijos teismo priimtuose procesiniuose sprendimuose pateikiami siekiant ne savarankiškai konstatuoti galimą licencijos naudojimo tvarkos pažeidimą, o paneigti pareiškėjo ir jo atstovo argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad Institucijos nutarime nurodyti asmenys – trečiųjų šalių piliečiai buvo įdarbinti kitoje įmonėje OOO „V“ ir dirbo būtent pastarosios įmonės naudai.

11. Apeliaciniame skunde neginčijama aplinkybė, kad šios nutarties 1.1. papunktyje nurodyti trečiųjų šalių piliečiai nebuvo įdarbinti V. Č. vadovaujamoje įmonėje UAB „R“, tačiau, pareiškėjo ir jo atstovo teigimu, tai nėra laikytina pažeidimu, kadangi minėti asmenys buvo įdarbinti įmonėje OOO „V“ (pateiktos darbo sutarčių kopijos), dirbo būtent šios įmonės naudai ir gavo iš šios įmonės darbo užmokestį, o jo vadovaujama įmonė UAB „R“ civilinės sutarties pagrindu tik nuomojo vilkikus įmonei OOO „V“. Visgi, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, kuri yra gana didelės apimties, daro išvadą, kad tokie apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti ir laikytini tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens gynybine versija, kuri yra paneigta išsamia ir detalia administracinio nusižengimo bylos medžiagos analize.

12. Nagrinėjamu atveju nekyla ginčas dėl to, kad šios nutarties 1.1. papunktyje nurodyti asmenys (trečiųjų šalių piliečiai) vykdė vairuotojų funkcijas – vairavo UAB „R“ priklausančius vilkikus, kitaip tariant, realiai dirbo. Šią aplinkybę, kaip pagrįstai nurodoma Institucijos nutarime, patvirtina ir valstybės sienos kirtimo duomenys, skaitmeninių tachografų duomenys. Šiuo atveju ginčas kilo dėl to, su kuria įmone – t. y. UAB „R“ ar OOO „V“ minėtus darbuotojus siejo darbiniai teisiniai santykiai ir kurios įmonės naudai minėti asmenys iš tiesų vykdė jiems pavestas funkcijas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Institucijos nutarime pateiktų duomenų analizė neginčijamai patvirtina aplinkybę, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai dirbo būtent UAB „R“ naudai ir būtent su šia įmone juos siejo darbiniai santykiai. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama 2019 m. sausio 3 d. vilkikų nuomos sutartis, pagal kurią minėti trečiųjų šalių piliečiai neva vairavo UAB „R“ priklausančius vilkikus OOO „V“ naudai, visgi Institucijos nutarime pagrįstai nurodoma, kad šia sutartimi iš esmės tik siekiama užmaskuoti nelegalaus darbo faktą. Pagrindą taip manyti sustiprina ir ta aplinkybė, kad šioje byloje aktualiu laikotarpiu tiek įmonei UAB „R“, tiek įmonei OOO „V“ vadovavo tas pats asmuo, t. y. pareiškėjas V. Č., kuris, nors ir teigia, kad minėtai įmonei vadovavo tik formaliai, visgi, kaip pagrįstai nurodyta Institucijos nutarime, turėjo teisę priimti sprendimus, turinčius įtakos minėtos bendrovės veiklai. Be to, siekį užmaskuoti nelegalaus darbo faktą patvirtina ir Institucijos nutarime bei skundžiamoje nutartyje nurodyta aplinkybė, jog dalies darbo sutarčių, sudarytų su minėtais trečiųjų šalių piliečiais, sudarymo data yra ankstesnė, nei minėtose darbo sutartyse nurodytų asmens dokumentų išdavimo datos (pvz., su P. R. darbo sutartis sudaryta 2021 m. balandžio 4 d., o joje įrašyti paso, išduoto 2021 m. balandžio 15 d., duomenys). Įvertinęs šiuos duomenis, apygardos teismas pritaria Institucijos išvadai, kad pareiškėjo tyrimui pateiktos darbo sutartys skirtos nelegaliam darbui UAB „R“ paslėpti. Tuo pačiu apygardos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad skundžiamą nutartį priėmusio teismo argumentai apie tai, kad informacija, įrašyta užsieniečių P. R., P. R. ir A. M. darbo sutartyse, neatitinka tikrovės, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl V. Č. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, visų šių duomenų, tarp jų – ir darbo sutartyse nurodytos informacijos neatitikimas chronologinei sekai, analizė patvirtina aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tiek vilkikų nuomos sutartimi, tiek su trečiųjų šalių piliečiais su OOO „V“ sudarytomis darbo sutartimis siekė užmaskuoti nelegalaus darbo, dirbo UAB „R“ naudai, faktą. Pažymėtina, kad Institucijos nutarime aptarti UAB „R“ išduoti kelionės leidimai, krovinių važtaraščiai (CMR), tranzito deklaracija, kuriuose vežėjas nurodytas UAB „R“, patvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje, trečiųjų šalių piliečiams vykdant krovinių pervežimo vairuotojų darbą, faktinis krovinių vežėjas buvo ne OOO „V“, o būtent UAB „R“. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų S. S. ir D. K. (kurie nurodyti iš šios nutarties 1.1. papunktyje) parodymus, iš kurių matyti, jog negalėjo būti taip, kad dirbdami OOO „V“ ir kirsdami Lietuvos sieną, muitinės pareigūnams būtų pateikę krovinių važtaraščius (CMR), kuriuose vežėjas būtų nurodytas UAB „R“. Minėtų liudytojų teigimu, jei vežėjas nurodytas UAB „R“, tai jie tuo metu ir dirbo įmonėje UAB „R“. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. Č. pirmosios instancijos teisme vykusio posėdžio metu nurodė, kad iki Vilniaus krovinys važiuoja kaip UAB „R“, o nuo Vilniaus – jau nebe kaip UAB „R“. Tokie minėtų asmenų parodymai sustiprina pagrindą manyti, kad krovinių, vežamų trečiųjų šalių piliečių, tikrasis vežėjas buvo „R“, todėl būtent pastarosios įmonės naudai minėti asmenys ir dirbo. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su privalomų UAB „R“ nurodymų vykdymu ar minėtos įmonės darbo tvarkos taisyklių laikymusi, pažymėtina, kad nėra pagrindo abejoti tuo, kad kroviniai buvo vežami laikantis UAB „R“ nurodymų ar nustatytos tvarkos, kadangi naudotos šios įmonės transporto priemonės, naudota šiai įmonei išduota licencija, kuri, remiantis institucijos nutarime aptartu teisiniu reguliavimu, negali būti perleista kitiems nuomojant transporto priemonę. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nėra jokių įrodymų, jog UAB „R“ nurodytiems asmenims mokėjo darbo užmokestį, visgi, pažymėtina, kad net ir neįrodžius susitarimo dėl darbo užmokesčio, ši aplinkybė nepaneigia nelegalaus darbo fakto. Kaip teisingai nurodė Institucija priimtame nutarime, jeigu asmuo bendrovėje atlieka darbo funkcijas, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią. Be to faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-87-895/2015).

13. Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad po Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. birželio 26 d. nutarties, kuria buvo panaikintas ankstesnis Institucijos nutarimas ir Institucija buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą, pašalinti iškilusias abejones bei ištirti visus būtinus pažeidimo sudėties požymius, nebuvo imtasi jokių papildomų veiksmų surinkti duomenis, nebuvo pašalintos iškilusios abejonės, įrodančios, kad pareiškėjas padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, o Institucijai papildomai neištyrus visų būtinų pažeidimo sudėties požymių, negalėjo būti priimtas teisėtas ir pagrįstas nutarimas. Apygardos teismo vertinimu, tokie apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Visų pirma, pažymėtina, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjo atstovas, po Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2023 m. birželio 26 d. nutarties, kuria ankstesnis Institucijos 2023 m. vasario 17 d. nutarimas panaikintas ir byla grąžinta Institucijai sprendimui priimti, Institucija atliko papildomus tyrimo veiksmus ir pateikė teismui gana didelės apimties administracinio nusižengimo tyrimo medžiagą, kurioje, apygardos teismo vertinimu, surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog V. Č. veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Apeliaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad Institucijos 2024 m. sausio 31 d. priimtas nutarimas būtų neteisėtas ar nepagrįstas, priešingai, minėtas Institucijos nutarimas yra išsamiai motyvuotas, jame pateikta išsami administracinio nusižengimo byloje esančios medžiagos analizė, su kuria sutinka ir apygardos teismas.

14. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad po 2023 m. birželio 26 d. nutarties nebuvo atlikti jokie papildomi tyrimo veiksmai ir kad Institucijos 2024 m. sausio 31 d. priimtas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Dėl pranešimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai (nutarties 1.2. papunktis)

15. Nagrinėjamu atveju nekyla ginčas dėl to, kad V. Č., būdamas UAB „R“ direktoriumi, 2022 m. vasario 2 d., 2022 m. birželio 21 d., 2022 m. rugpjūčio 26 d., 2022 m. rugsėjo 14 d., 2022 m. lapkričio 15 d. su dešimt vairuotojų (trečiosios šalies piliečiais), t. y. su A. K. (2022 m. vasario 2 d.), P. S. (2022 m. birželio 21 d.), L. S., S. B., D. V., V. V., A. C., V. V. (2022 m. rugpjūčio 26 d.), A. I. (2022 m. rugsėjo 14 d.) ir S. S. (2022 m. lapkričio 15 d.) sudarė darbo sutartis ir jie dirbti bendrovėje UAB „R“ pradėjo tą pačią dieną, kai buvo sudaryta kiekvieno minėto asmens darbo sutartis, tačiau UAB „R“ vadovas informaciją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie šių darbuotojų darbo pradžią pateikė pirmąją konkretaus darbuotojo darbo dieną, o ne mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, kaip tai numato teisės aktų reikalavimai. Šią aplinkybę patvirtina administracinio nusižengimo byloje esančios minėtų asmenų darbo sutarčių bei pranešimų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią kopijos, be to, šią aplinkybę pripažįsta ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. Č. Tokį pažeidimą pareiškėjo atstovas laiko mažareikšmiu, techninio pobūdžio klaida, motyvuodamas tuo, kad dieną prieš pareiškėjas negalėjo gauti ir surinkti visų duomenų, kurie buvo reikalingi šių asmenų tinkamam įdarbinimui, be to, pasak pareiškėjo atstovo, darbuotojai nė vienos dienos nedirbo nelegaliai, visi mokesčiai už šiuos darbuotojus buvo mokami nuo pirmos darbo dienos. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu pareiškėjo atstovo pateiktos situacijos vertinimu, kuris sąlygotas išimtinai tik pareiškėjui palankios pozicijos dėstymu.

16. Kaip jau minėta, ANK 95 straipsnio, numatančio atsakomybę už nelegalų darbą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims, norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2019 m. liepos 16 d. įstatymo redakcija Nr. XIII-2341) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 6 dalyje (2022 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-1277) nustatyta, kad užsieniečio darbo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, šis Įstatymas ir Europos Sąjungos teisės aktai. Tuo tarpu DK 42 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.

17. Taigi, ANK 42 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškiai nurodo terminus, kurių privalu laikytis, priešingu atveju kyla teisinės pasekmės ir tokie darbo santykiai laikomi nelegaliu darbu. Analizuojant skundo argumentus, susijusius su nelegalaus darbo neigiamomis pasekmėmis, kurių, pasak pareiškėjo atstovo, nagrinėjimu atveju nekilo, kadangi atitinkami mokesčiai už įdarbintus asmenis buvo sumokėti ir darbuotojai nei vienos dienos nedirbo nelegaliai, pažymėtina, kad teisės normos, įpareigojančios darbdavį apie asmens įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka pranešti mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, ir yra sukurtos siekiant išvengti piktnaudžiavimų. Minėtų teisės normų aiškinimui bei taikymui esminės reikšmės neturi aplinkybė, ar dėl to kilo neigiamos pasekmės, ar ne. Be to, būtina atsižvelgti į teismų praktikoje pripažįstamą prioritetinį darbuotojo, kaip silpnesnės darbo teisinių santykių šalies, teisių ir teisėtų interesų gynimo principą, kartu atkreipiant dėmesį į tai, kad nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo apmokėjimą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad visi mokesčiai už minėtus darbuotojus buvo mokami nuo pirmos jų darbo dienos, neturi jokios reikšmės aptariamo administracinio nusižengimo kvalifikavimui.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo atstovo skundo argumentas, kuriuo teigiama, kad įvyko techninė klaida ir dieną prieš pareiškėjas negalėjo gauti ir surinkti visų duomenų, kurie buvo reikalingi šių asmenų tinkamam įdarbinimui, negali būti pakankama priežastis šį atvejį vertinti kaip atsitiktinę techninę klaidą, šalinančią administracinę atsakomybę ar sudarančią pagrindą pripažinti pažeidimą mažareikšmiu. Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, kad pranešimai apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų terminų buvo teikiami sistemingai, todėl toks pasikartojantis pareiškėjo elgesys negali būti laikomas atsitiktine techninio pobūdžio klaida. Be to, pažymėtina, kad darbdavys turi prisiimti riziką visais atvejais dėl darbuotojo įdarbinimo laikantis numatyto teisinio reguliavimo, o apeliavimas į duomenų, reikalingų įdarbinimui, rinkimą negali būti vertinamas kaip pakankamas teisinis argumentas apeliacinės instancijos teismui vertinti situaciją priešingai, nei ją įvertino Institucija ar pirmosios instancijos teismas. Darbdavys privalo užtikrinti, kad jo vadovaujamoje bendrovėje darbo funkcijas atliktų tik tie asmenys, dėl kurių yra tinkamai ir laiku pateiktas 1-SD formos pranešimas, o priešingu atveju, nesugebėjus laiku pateikti minėto pranešimo, darbdavys privalo neleisti įdarbinamam asmeniui vykdyti darbo funkcijų. Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog darbo santykių tinkamas įteisinimas pirmiausia sukuria pareigą darbdaviui, t. y. darbdavys privalo darbuotojų darbą reguliuoti įstatymų imperatyviai numatytu elgesio būdu, o jų nesilaikymas sukelia nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties realizavimą. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad tiek Institucija, tiek skundžiamą nutartį priėmęs teismas pagrįstai pažymėjo, jog pranešimai apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojų priėmimą į darbą pavėluotai buvo teikiami sistemingai (2022 m. vasario 2 d., 2022 m. birželio 21 d., 2022 m. rugpjūčio 26 d., 2022 m. rugsėjo 14 d., 2022 m. lapkričio 15 d.), t. y. tai nebuvo vienkartinis, atsitiktinis atvejis, tokių pranešimų buvo ne vienas ir ne du, o net dešimt. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo tokio pareiškėjo elgesio vertinti kaip mažareikšmio pažeidimo.

19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad V. Č. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį buvo patrauktas pagrįstai, jam Institucijos nutarimu paskirta nuobauda tinkamai individualizuota (paskirta bauda, artima straipsnio sankcijoje numatytam minimaliam baudos dydžiui), todėl esant išdėstytoms aplinkybėms pareiškėjo atstovo skundas atmestinas, o skundžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutartis paliekama galioti nepakeista.

Dėl proceso išlaidų

20. Pareiškėjo atstovas adv. V. Mačiulaitis skundu taip pat prašo priteisti pareiškėjo V. Č. naudai iš Institucijos jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

21. ANK 666 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal šio kodekso 565¹ straipsnio 1 punktą, šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis taikant Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Taigi, vadovaujantis ANK 666 straipsnio 2 dalies nuostatomis, asmens išlaidos advokato paslaugoms apmokėti atlyginamos tik tuo atveju, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas). Šioje administracinio nusižengimo byloje konstatuota, kad pareiškėjas V. Č. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Č. (V. Č.) atstovo advokato Viliaus Mačiulaičio apeliacinio skundo netenkinti.

Atmesti pareiškėjo V. Č. atstovo advokato Viliaus Mačiulaičio prašymą priteisti pareiškėjui V. Č. iš Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.