- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-02-23
- Bylos Nr.
- A-62-929-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Antanas Ablingis (pran.)
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Renaldas Baliūtis
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. T. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracijos) direktorius, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą, 2010 m. sausio 18 d. priėmė įsakymą Nr. 41-17 „Dėl D. T. grąžinimo į pareigas“, kuriuo nuo 2010 m. sausio 18 d. grąžino D. T. į Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas (b. l. 51).
Tą pačią dieną, t. y. 2010 m. sausio 18 d., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius raštu Nr. 2492, D. T. įspėta, kad ji 2010 m. sausio 18 d. bus atleista iš valstybės tarnybos pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendimu grąžino ją į Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybę, kuri nuo 2009 m. spalio 1 d. buvo panaikinta (b. l. 53).
2010 m. sausio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. 41-18 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausioji specialistė D. T. nuo 2010 m. sausio 18 d. buvo atleista iš valstybės tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, atleidimo datą perkeliant į 2010 m. gegužės 19 d. ir įpareigojant jai nuo 2010 m. sausio 19 d. iki atleidimo dienos mokėti vidutinį darbo užmokestį, atleidimo dieną išmokėti kompensaciją už neišnaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 19 d. dirbtą laiką ir išmokėti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (b. l. 52).
II.
Pareiškėja D. T. skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 18 d. įsakymą Nr. 41-18 „Dėl D. T. atleidimo iš valstybės tarnybos“; grąžinti pareiškėją į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 12 kategorija); priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendimu iš dalies patenkino jos skundą dėl neteisėto Administracijos direktoriaus įsakymo, kuriuo ji buvo atleista iš Administracijos Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigų (A lygis 12 kategorija), ir grąžino pareiškėją į eitas pareigas, įpareigodamas Administraciją spendimą vykdyti skubiai. Administracija 2010 m. sausio 18 įsakymu Nr. 41-17 grąžino ją į vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau tos pačios dienos Įsakymu ir 2010 m. sausio 18 d. raštu Nr. 2492 įspėjo, kad ji bus atleista iš vyriausiosios specialistės pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes pareigybė, į kurią ji turėjo būti grąžinta, panaikinta nuo 2009 m. spalio 1 d. Ginčijamu Įsakymu ji buvo atleista iš vyriausiojo specialisto pareigų, atleidimo datą perkeliant į 2010 m. gegužės 19 d. Pareiškėja nurodė, kad toks Įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nurodė, kad vyriausiojo specialisto pareigybė nėra panaikinta, nes tiek atleidimo, tiek skundo padavimo dieną Administracijos Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyryje dirbo 6 valstybės tarnautojai: poskyrio vedėja ir 5 vyriausiosios specialistės, o tai, pareiškėjos nuomone, reiškia, kad ją pirmąsyk atleidus iš užimamų vyriausiojo specialisto pareigų, atsakovas vietoj pareiškėjos į vyriausiojo specialisto pareigas priėmė kitą karjeros valstybės tarnautoją ir tokiu būdu pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taip pat pabrėžė, kad Įsakymu iš tarnybos ji buvo atleista 2010 m. sausio 18 d., atleidimo datą perkeliant į vėlesnį terminą, tokiu būdu atimant jai galimybę dirbti įspėjimo laikotarpiu. Tokie Administracijos veiksmai, anot pareiškėjos, yra neteisėti, pažeidžiantys jos, kaip valstybės tarnautojos, teisėtus interesus ir lūkesčius. Nurodė, kad pakartotinai ir neteisėtai atleidusi pareiškėją iš vyriausiojo specialisto pareigų, Administracija, be kita ko, pažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, kuriose nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. D. T. pripažino, kad Administracija pasiūlė jai užimti Finansų valdymo ir apskaitos departamento Apskaitos ir finansų valdymo Metodologijos skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau teigė, kad atsakovas pirmiausia privalėjo įvykdyti ankstesnį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir grąžinti ją į Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 12 kategorija).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos D. T. skundą (b. l. 45-50) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje vyko struktūriniai pakeitimai, kurių metu buvo patvirtinta Administracijos struktūra ir patvirtintas didžiausias leistinas Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius. Reorganizacijos metu buvo panaikinti kai kurie Administracijos padaliniai, perskirstytos jų funkcijos, įkurta dalis naujų padalinių. Be to, vykdant minėtą sprendimą, Administracijos tarnautojų ir darbuotojų skaičius buvo sumažintas nuo 944 iki 710, panaikinant tarnautojų etatus naikinamuose Administracijos padaliniuose ir įsteigiant naujus įkurtuose padaliniuose, o visi naikintini Administracijos tarnautojų ir darbuotojų etatai ir buvo realiai panaikinti. Tarp panaikintų pareigybių buvo ir visos Turto departamento tarnautojų bei darbuotojų pareigybės, tame tarpe ir šio departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiųjų specialistų 5 pareigybės, iš kurių vieną iki reorganizacijos užėmė pareiškėja D. T.. Tokiu būdu vietoje iki reorganizacijos buvusio Turto departamento buvo įkurtas Turto valdymo ir verslo paslaugų departamentas, atitinkamai pakeičiant ir šio departamento vykdomas funkcijas. Minėtame departamente įkurti Verslo ir paslaugų skyrius bei Turto valdymo ir privatizavimo skyrius. Pastarajame skyriuje įkurtas Privatizavimo poskyris, kuriame dirba 5 tarnautojai – poskyrio vedėjas ir 4 vyriausieji specialistai. Remiantis tuo, Administracijos direktorius priėmė Įsakymą, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendimu grąžino pareiškėją į iki atleidimo jos eitas Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigas, o ne perkėlė į naujai įsteigtas Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigas. Administracijos direktorius nuo 2010 m. sausio 18 d. grąžino D. T. į Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas, t. y. į tą pareigybę, kurioje pareiškėja dirbo iki atleidimo iš valstybės tarnybos dienos. Tokiu būdu buvo visiškai įvykdytas minėtas Vilniaus apygardos administracinis teismo sprendimas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Administracijos direktorius dar 2009 m. liepos 20 d. priimtu įsakymu nuo 2009 m. spalio 1 d. panaikino visas Turto departamento bei jame veikusio Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio pareigybes, D. T., nors ir buvo grąžinta į valstybės tarnybą Administracijoje, pareigose, toliau dirbti nebeturėjo galimybės. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad jos iki atleidimo iš pareigų užimta pareigybė nėra panaikinta, pabrėždamas, kad 2009 m. liepos 20 d. Administracijos direktoriaus įsakyme aiškiai nurodyta, jog visos Turto departamento pareigybės šiuo įsakymu yra panaikintos. Anot atsakovo, nepaisant to, kad buvusiame Turto departamente ir naujai įkurtame Turto valdymo ir verslo paslaugų departamente įkurto Privatizavimo poskyrio pavadinimai sutampa, šie struktūriniai Administracijos padaliniai negali būti laikomi tuo pačiu padaliniu, nes jiems priskirtos funkcijos, nors ir yra panašios, tačiau nėra tapačios. Be to, naujai įsteigtame departamente buvo numatyta mažiau pareigybių. Pažymėjo, kad D. T. skunde klaidingai teigė, jog minėtame poskyryje šiuo metu yra 5 vyriausiųjų specialistų pareigybės, neatsižvelgdama į tai, jog viena iš vyriausiųjų specialisčių – M. T.-Tichonovienė – šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose ir šių atostogų metu ją pavaduoja pakaitinė valstybės tarnautoja D. S.. Nurodė, kad vykdydamas teismo sprendimą ir grąžindamas pareiškėją D. T. į valstybės tarnybą, Administracija ne tik nebuvo teismo įpareigota perkelti ją į pareigas naujai įsteigtame Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyryje, bet ir neturėjo jokių galimybių tai padaryti, nes šiame poskyryje nėra nei vieno laisvo etato, o atleisti iš pareigų minėtame poskyryje šiuo metu dirbančius tarnautojus nėra jokio pagrindo. Atsakovo teigimu, atmestini ir pareiškėjos skundo argumentai, kad ji turi pirmenybės teisę būti paskirta į Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigas, o jai pasiūlytos lygiavertės pareigos Finansų valdymo ir apskaitos departamente turėtų būti siūlomos šiuo metu Privatizavimo poskyryje dirbančioms tarnautojoms. Anot atsakovo, D. T. jokia pirmenybė dabartinių Privatizavimo poskyrio tarnautojų atžvilgiu negali būti taikoma, nes į tarnautojo turimą pirmenybės teisę prieš minėtus tarnautojus turėtų būti atsižvelgiama, tik jei būtų naikinamos ir šiuo metu veikiančio Privatizavimo poskyrio pareigybės. Dėl šios priežasties atsakovas pareiškėjai galėjo pasiūlyti tik šiuo metu esančias laisvas pareigas, t. y. tik tokias, į kurias priimant pareiškėją nereikėtų atleisti kitų tarnautojų. Pažymėjo, kad tokios pareigos D. T. buvo pasiūlytos, tačiau dėl nežinomų priežasčių ji atsisakė.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 117-124) pareiškėjos D. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymų nuostatas, bylos faktines aplinkybes apie Administracijoje vykdytus struktūrinius pakeitimus, konstatavo, kad Administracijos direktorius, kaip įstaigos vadovas, konkrečiu atveju realizavo teisės aktais jam suteiktą diskrecinio pobūdžio teisę panaikinti, įsteigti ir tvirtinti įstaigos pareigybių sąrašus bei pareigybių aprašymus. Išdėstytos aplinkybės, anot teismo, patvirtina, kad Administracijoje teisėtai buvo vykdomi struktūriniai pertvarkymai, iš esmės buvo pertvarkyti kai kurie departamentai, jų skyriai, juos panaikinant ar sujungiant, o sujungtiesiems priskiriant daugiau funkcijų. Įvykdžius Administracijos struktūros pertvarkymą, ženkliai sumažėjo valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius, tačiau Administracijos funkcijos nepakito, todėl teko jas perskirstyti mažesniam subjektų ratui. To pasekoje, Administracijos direktorius kai kurias pareigybes panaikino ir įsteigė naujas, kartu patvirtindamas ir naujus pareigybių aprašymus. Vadovaudamasis šiais argumentais, teismas atmetė pareiškėjos D. T. argumentus, kad jos pareigybė nebuvo panaikinta, o tik pakeista, todėl Įsakyme nurodytas jos atleidimo pagrindas (VTĮ 44 str. 1 d. 9 p.) yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymėjo, kad teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyryje iki reorganizacijos buvo 5 vyriausiųjų specialistų (A lygis 12 kategorija) pareigybės, o po reorganizacijos Turto departamentas buvo panaikintas ir vietoj jo įsteigtas Turto valdymo ir verslo paslaugų departamentas, o jame esančiame Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyryje įsteigtos nebe 5, o tik 4 vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigybės. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismo nuomone, panaikinus D. T. eitas pareigas, iki ginčo Įsakymo priėmimo buvusi padėtis negali būti atkuriama, t. y. D. T. negali būti grąžinama į pareigas, kurių nėra. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I-159-95/2010 pagal pareiškėjos D. T. skundą dėl Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. 41-930 panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti pareiškėją į iki šio įsakymo priėmimo jos eitas pareigas, nevertino pačios Administracijoje įvykdytos reorganizacijos teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. nesprendė ginčo, buvo ar ne panaikinta pareiškėjos pareigybė ir ar tai buvo padaryta teisėtai ir pagrįstai. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2010 m. sausio 14 d. priimdamas sprendimą administracinėje byloje Nr. I-159-95/2010, aiškiai nusprendė, jog D. T. yra grąžintina į turėtas, t. y. Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija), pareigas. Pažymėjo, kad atsakovas, vykdydamas minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, grąžino D. T. į eitas pareigas, todėl D. T. skundo argumentas, kad atsakovas nevykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, anot teismo, yra nepagrįstas. Teismas taip pat atmetė pareiškėjos D. T. skundo argumentus, kad atsakovas, vykdydama teismo sprendimą, privalėjo grąžinti ją į Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas, nes naujai įsteigtame skyriuje iš tikrųjų nustatytos ne keturios, o penkios pareigybės, be to – ji turėjo pirmenybės teisę. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog Administracijoje šiuo metu dirba 4 vyriausieji specialistai, kurių viena šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose ir ją pavaduoti laikinai paskirta kita tarnautoja. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai buvo pasiūlytos Finansų valdymo ir apskaitos departamento Apskaitos ir finansų valdymo metodologijos skyriaus (A lygio 12 kategorijos) vyriausiojo specialisto pareigos, tačiau D. T. pati jas užimti atsisakė Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad D. T. buvo garantuota VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė būti paskirtai į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas. Pareiškėjos argumentus, kad ji turi pirmenybės teisę būti paliktai dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, teismas vertino kaip nepagrįstas prielaidas, nes ji nenurodė jokių pagrindų, kuriais remiantis galima būtų patvirtinti arba paneigti šiuos pareiškėjos teiginius. Be to šiuo aspektu teismas akcentavo, kad D. T. jokia pirmenybė dabartinių Privatizavimo poskyrio tarnautojų (vyriausiųjų specialistų) atžvilgiu negali būti taikoma. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.
IV.
Pareiškėja D. T. nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 18 d. įsakymą Nr. 41-18 „Dėl D. T. atleidimo iš valstybės tarnybos“; grąžinti pareiškėją į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 12 kategorija); priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja apeliaciniame skunde (b. l. 126-128) nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas, priimtas neišaiškinus visų aplinkybių. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendime konstatavo, kad jai nebuvo garantuota teisė būti paskirtai į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nes į naujai įsteigtą Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrį buvo perkeltos iki reorganizacijos Turto valdymo ir privatizavimo skyriuje Privatizavimo poskyryje dirbusios valstybės tarnautojos, turinčios mažesnį darbo stažą ir žemesnes kvalifikacines klases nei ji, t. y. atsakovė nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis. Minėtame teismo sprendime konstatuota, kad po reorganizacijos iš esmės naujai įsteigtos Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiųjų specialistų pareigybės lygis, kategorija, ypatumai yra tie patys, funkcijos atitinka. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė VTĮ 43 straipsnio 1 dalį bei 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas, nes neteisingai įvertino susiklosčiusias faktines aplinkybes. Teigia, kad sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina nustatyti atitinkamos pareigybės realaus panaikinimo faktą. Mano, kad jos atveju yra akivaizdu, kad jos pareigos, atliekamos funkcijos išliko ir po atsakovo reorganizacijos. Iš Privatizavimo poskyrio 4 etatų ji vieną galėjau užimti. Teismas neįvertino ir tai, kad po atsakovo reorganizacijos Privatizavimo poskyryje laikinai dirbo penkta poskyrio darbuotoja vietoje vaiko priežiūros atostogose esančios specialistės, kas, pareiškėjos teigimu, paneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kad nebuvo galima pasiūlyti jai kitų pareigų, nors akivaizdu, kad į šias pareigas užimti ji turėjo pirmenybės teisę. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti atsakovo veiksnius ir ginčijamo Įsakymo teisėtumą, po to, kai atsakovas 2010 m. sausio 18 d. grąžino ją į vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau neperkėlė į naujai patvirtintos atsakovo struktūros Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas. Pažymi, kad, anksčiau paduodama skundą, ji prašė grąžinti į Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau nenurodė, kad teismas turėtų grąžinti į jau panaikintą etatą, nes po reorganizavimo skyriaus ir poskyrio, kuriame ji dirbo, pavadinimas išliko toks pats. Anot pareiškėjos, jeigu iš tikrųjų būtų tokia faktinė situacija, kad jos pareigybė būtų realiai panaikinta, tai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendimu nebūtų jos grąžinęs į privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas, o būtų taikęs DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ankstesniu sprendimu nebuvo spręstas ginčas, ar realiai panaikinta pareiškėjos pareigybė ir ar tai buvo padaryta teisėtai ir pagrįstai, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas ankstesnėje administracinėje byloje šias aplinkybes tyrė. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes atsakovas 2010 m. sausio 14 d. teismo sprendimą įvykdė tik formaliai. Skundžiamu teismo sprendimas buvo įteisinti atsakovo neteisėti veiksmai. Taip pat, anot pareiškėjos, atmestini teismo sprendimo motyvai, kad jai buvo užtikrintos VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos. Jai buvo pasiūlytos Finansų valdymo ir apskaitos departamento Apskaitos ir finansų valdymo metodologijos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigos, tačiau šis faktas, anot pareiškėjos, nereikšmingas, nes atsakovas pirmiausia privalėjo perkelti ją į Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 131-135) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė tinkamai išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikęs materialinės teisės aktų nuostatas. Atsiliepimą grindžia atsiliepimo, pateikto į pareiškėjos skundą, adresuotą pirmosios instancijos teismui, motyvais. Papildomai akcentuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija visiškai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą ir įgyvendino visus jame nurodytus įpareigojimus taip, kaip jie teismo buvo suformuluoti. Tuo tarpu pareiškėja, nesutikdama su minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimu ir manydama, kad teismas ją nurodė grąžinti ne į tas pareigas, į kurias pareiškėja prašėsi grąžinama, turėjo galimybę jį skųsti apeliacine tvarka, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, šiuo metu ginčyti minėto teismo sprendimo nuostatų, pareikšdama naują skundą teismui, pareiškėja nebeturi teisės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 41-18, kuriuo inter alia pareiškėja D. T. nuo 2010 m. sausio 18 d. buvo atleista iš valstybės tarnybos (Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų) pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, atleidimo datą perkeliant į 2010 m. gegužės 19 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsniu, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Pažymėtina, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ). Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtinas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte numatytas įstatymo viršenybės (teisėtumo) principas, reiškiantis, jog viešojo administravimo subjekto veikla turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus, o atlikdamas administracinius veiksmus, susijusius su asmenų teisėmis ir laisvėmis, šis subjektas negali peržengti jam įstatymų suteiktos kompetencijos ribų. Taip pat akcentuotinas VAĮ 3 straipsnio 4 punktas, kuris draudžia viešojo administravimo subjektams atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų (nepiktnaudžiavimo valdžia principas).
Analizuojant skundžiamą Įsakymą teisėtumo ir pagrįstumo aspektais, prima facie įvertinamos jo priėmimo aplinkybės. Nagrinėjamos administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. rugsėjo 29 d. priėmė įsakymą Nr. 41-930 „Dėl D. T. atleidimo iš valstybės tarnybos“, kuriuo Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausioji specialistė D. T. nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. atleista iš valstybės tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (prijungta administracinė byla Nr. I-159-95/2010, t. 1, b. l. 117). D. T. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama minėtą įsakymą panaikinti ir grąžinti ją į Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigas ir priteisti iš Administracijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (prijungta administracinė byla Nr. I-159-95/2010, b. l. 2-6, I t.). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendimu D. T. skundą tenkino iš dalies – Administracijos 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. 41-930 panaikino ir grąžino D. T. į Administracijos Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigas, šią sprendimo dalį įpareigodamas vykdyti skubiai, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. I-159-95/2010, b. l. 45-51, II t.). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, 2010 m. sausio 18 d. grąžino D. T. į Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas (b. l. 51), tačiau tą pačią dieną, t. y. 2010 m. sausio 18 d., įspėjo ją, kad ji 2010 m. sausio 18 d. bus atleista VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (b. l. 53), o 2010 m. sausio 18 d. skundžiamu Įsakymu pareiškėja iš valstybės tarnybos atleista, atleidimo datą perkeliant į 2010 m. gegužės 19 d. ir įpareigojant jai nuo 2010 m. sausio 19 d. iki atleidimo dienos mokėti vidutinį darbo užmokestį, atleidimo dieną išmokėti kompensaciją už neišnaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 19 d. dirbtą laiką ir išmokėti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (b. l. 52).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 6 straipsnį teismai yra vienintelė institucija vykdanti teisingumą administracinėse bylose. ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodoma, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims įgyja res judicata galią. Pažymėtina, kad teismo sprendimo vykdymas tiesiogiai susijęs su asmens pažeistų subjektinių teisinių ir interesų gynyba, nes būtent šioje stadijoje subjekto teisinė padėtis, kiek tai įmanoma, atkuriama iki pažeidimo buvusią padėtį. Todėl akivaizdu, kad teisinėje valstybėje viešojo administravimo subjektas privalo vykdyti teismo sprendimą, nekvestionuodamas jo teisėtumo ar pagrįstumo.
Įvertinusi išdėstytus faktus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, 2010 m. sausio 18 d. įsakymu grąžindama pareiškėją D. T. į buvusias pareigas ir tą pačią dieną skundžiamu Įsakymu pakartotinai atleisdama ją iš minėtų pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, neužtikrino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimo tinkamo įvykdymo, nes realiai nepasiektas tas teisinis rezultatas, kuris turėjo būti įgyvendinamas – pareiškėjos pažeistų teisių atkūrimas, grąžinant ją į ankstesnes pareigas. Konstatuotina, kad toks formalus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimo įpareigojimo įvykdymo būdas, kurį pasirinkto atsakovas, paneigia teismo sprendimo res judicata galią (ABTĮ 14 str. 1 d.) bei prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punkte įtvirtintiems įstatymo viršenybės (teisėtumo) bei nepiktnaudžiavimo valdžia principams.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus teisės normų aiškinimo argumentus bei į nurodytas faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, jog nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjos D. T. atleidimas iš valstybės tarnybos buvo neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas priešingą sprendimą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Todėl, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikinamas, priimant naują sprendimą (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 d. 4 p.).
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Dėl šios priežasties, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A8-281/2007).
DK 297 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Tuo tarpu DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas alternatyvus darbuotojo (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojo) pažeistų teisių gynimo būdas, kuris taikomas, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Nurodyta, kad tokiu atveju teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.
Pareiškėja siekia grįžti į naujai įsteigtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigas, t. y. iš esmės prašo taikyti DK 297 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą. Tokia pareiškėjos pozicija grindžiama argumentu, kad jos pareigos ir funkcijos po Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinių pertvarkymų realiai buvo nepanaikintos. Atsakovas teigia priešingai, t. y. kad pareiškėjos D. T. pareigybė po struktūrinių pertvarkymų nebuvo išlaikyta.
Taigi, pripažinus pareiškėjos D. T. atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir sprendžiant dėl konkrečių taikytinų teisinių pasekmių, pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinių pokyčių yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo (nagrinėjamoje byloje – pareiškėjos užimtos Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiosios specialistės) pareigybės panaikinimo faktas. Atkreiptinas dėmesys, kad iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimo (administracinė byla Nr. I-159-95/2010, b. l. 45-51, II t.) motyvacijos nematyti, kad minėtas klausimas buvo išspręstas, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos pareigybės panaikinimo faktas gali ir turi būti įvertinamas nagrinėjamoje byloje.
Šiuo aspektu paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A556- 904/2008, A662-684/2010, A62–340/2011), kurioje jis ne kartą pažymėjo, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl tam tikros institucijos diskrecijos projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą bei teismo galių kvestionuoti atliktus pakeitimus, savo praktikoje (pvz. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-346/2011) taip pat vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais.
Lietuvos Auščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 yra pažymėjęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas. Jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas nebegali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, tai taip pat gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju.
Byloje esančia medžiaga nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje buvo vykdomi struktūriniai pertvarkymai (prijungta administracinė byla Nr. I-159-95/2010, I t., b. l. 119-121), kurių metu buvo panaikintos visos Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio 5 vyriausiųjų specialistų (A lygio 12 kategorijos) pareigybės (b. l. 56-74) ir naujai įsteigtame Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriuje Privatizavimo poskyryje numatytos 4 vyriausiųjų specialistų pareigybės (A lygio 12 kategorijos) (b. l. 75-78). Taigi naujai įsteigtame Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriuje Privatizavimo poskyryje pareigybių realiai sumažėjo. Pažymėtina, kad struktūriniai pokyčiai vyko visos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos mastu, buvo pertvarkyti departamentai, jų skyriai, juos panaikinant ar sujungiant, naujiems struktūriniams dariniams priskiriant daugiau funkcijų. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad bendras valstybės tarnautojų skaičius nuo 944 (b. l. 132, prijungta administracinė byla Nr. I-159-95/2010, I t., b. l. 119-121) buvo sumažintas iki 710 (b. l. 77-88). Taigi atsakomybė už veiklos sritis tarp Administracijos struktūrinių padalinių buvo perskirstyta tokiu būdu, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo funkcijas galėtų atlikti esant mažesniam valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiui.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, bei įvertinusi aptartus atsakovo struktūros pertvarkymo ypatumus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje vykdyti struktūriniai pokyčiai buvo objektyviai pateisinami, o pareiškėjos D. T. užimta Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigybė realiai panaikinta.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad esant tokiai situacijai, pareiškėjos pažeistų teisių gynimas pagal DK 297 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą modelį, pripažinus jos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, šiuo metu objektyviai (dėl organizacinių priežasčių) nebegalimas – ankstesnių pareigų, kurias užėmė pareiškėja D. T., faktiškai nebėra, o galimybės perkelti į naujai įsteigtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 12 kategorija) pareigas nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad visos minėtos pareigybės šiuo metu yra užimtos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sprendžia, kad konkrečiu atveju turi būti taikoma DK 297 straipsnio 4 dalis, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas alternatyvus pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdas tuo atveju, kad grąžinimas į pirmesnį darbą negalimas dėl objektyvių priežasčių. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. 2010 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-27/2010).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėja D. T. iš valstybės tarnybos (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų) atleista neteisėtai, panaikina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 41-18 „Dėl D. T. atleidimo iš valstybės tarnybos“ dalį, kuriuo pareiškėja atleista iš Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų nuo 2010 m. sausio 18 d., atleidimo datą perkėlus į 2010 m. gegužės 19 d., ir pripažįsta, kad pareiškėja atleista teismo sprendimu nuo 2011 m. vasario 23 d.
Atitinkamai pareiškėjai priklauso išeitinė išmoka, apskaičiuojama pagal DK 140 straipsnio 1 dalies taisykles, ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Tačiau byloje nenustatyta, koks yra pareiškėjos vidutinis darbo užmokestis, kuris apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo taisyklėmis, tai pat nėra duomenų, leidžiančių jį apskaičiuoti ir atitinkamai galutinai nustatyti ir įvertinti pareiškėjui priteistinų išmokų dydį. Be to iš skundžiamo Įsakymo matyti, kad pareiškėjai turėjo būti išmokėta keturių mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (b. l. 52). Todėl būtina patikslinti, ar šis įpareigojimas buvo įvykdytas, nes minėto fakto nustatymas reikšmingas pareiškėjai priteistinų išmokų sumų paskaičiavimui. Dėl šios priežasties bylos dalis dėl išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, teisėjų kolegija
n usprendžia:
Pareiškėjos D. T. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos D. T. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti pareiškėjos D. T. atleidimą iš valstybės tarnybos (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų) neteisėtu.
Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 41 „Dėl D. T. atleidimo iš valstybės tarnybos“ dalį, kuria D. T. iš valstybės tarnybos (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų) atleista nuo 2010 m. sausio 18 d., atleidimo datą perkėlus į 2010 m. gegužės 19 d.
Pripažinti, kad pareiškėja D. T. iš valstybės tarnybos (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų) atleista teismo sprendimu nuo 2011 m. vasario 23 d.
Bylos dalį dėl išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką (nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. vasario 23 d.) priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.