- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-01-14
- Bylos Nr.
- I-159-95/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01800-2009-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liuda Arlauskienė
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Renaldas Baliūtis
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjai D. T., jos atstovui advokatui Renaldui Baliūčiui, atsakovės atstovui Tomui Petrikui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. T. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į tarnybą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėja D. T. su skundu (I t. b. l. 2-6) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti 2009-09-29 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 41-930 „Dėl D. T. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – Įsakymas), grąžinti pareiškėją į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 12 kategorija), priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė iš atsakovės priteisti D. T. naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Nurodė, kad su skundžiamu Įsakymu ji nesutinka, laiko jį neteisėtu ir nepagrįstu bei naikintinu. Teigė, kad ji Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje dirbo nuo 1991-05-15, laikydamasi Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų, neturėjo jokių nuobaudų, Valstybės tarnautojų vertinimo komisija jos darbą vertino labai gerai, nuo 2006 m. jai buvo suteikta pirma kvalifikacinė klasė. Pareiškėjai priskiriamų užduočių skaičius rodo, kad ji buvo nepriekaištinga darbuotoja, puikiai išmananti savo darbo specifiką ir funkcijas. 2005 m., 2006 m., 2007 m. vykdė Privatizavimo poskyrio vedėjo pareigas, kurių pati atsisakė. Vykdė sudėtingiausias užduotis, sudėtingiausius sandorius, 2007-01-19 Ministro Pirmininko potvarkiu buvo įrašyta į darbo grupę valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo reglamentuojantiems teisės aktams peržiūrėti, nuolatos organizavo Privatizavimo komisijos darbą, rašė jų darbo protokolus ir kt. 2009-07-20 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 41-579 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių panaikinimo“ nuo 2009-10-01 buvo panaikinta Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybė ir etatas. Atsakovė atleido ją iš užimamų pareigų motyvuodama tuo, kad pareiškėjos pareigybė yra panaikinama. Akcentavo, kad vykdant reorganizaciją, buvo paliktas tas pats skyrius (Turto valdymo ir privatizavimo), tas pats poskyris (Privatizavimo poskyris), tačiau sumažintas karjeros valstybės tarnautojų A lygio 12 kategorijos vyriausiųjų specialistų etatų skaičius. 2009 m. balandžio, liepos, rugsėjo mėn. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus vedėjo įsakymais, pareiškėja asmeniškai vykdė poskyrio vedėjo pareigas: paruošė Privatizavimo poskyrio nuostatus, vyr. specialistų pareigybinius aprašymus, todėl puikiai žino, kad pareigybių aprašymai išliko lygiai tokie patys kaip ir iki reorganizacijos, tik patikslinti kai kurie punktai. Mano, kad įvykdžius reorganizaciją, karjeros valstybes tarnautojų A lygio 12 kategorijos pareigose turėjo likti labiausiai patyrę specialistai, taip pat asmenys, kurie yra socialiai labiau pažeidžiami. Tačiau tai atlikta nebuvo. Iki atleidžiant pareiškėją iš užimamų pareigų, ji Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje buvo išdirbusi 18,5 metų (turi didesnį nei 10 m. nepertraukiamo darbo stažą), turėjo 1 kvalifikacinę klasę (aukščiausią klasę), iki senatvės pensijos jai buvo likę 3,5 m. Tačiau dėl nesuprantamų ir nepaaiškinamų priežasčių atsakovė panaikindama jos pareigybę, jai to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybės, t. y. Turto valdymo ir privatizavimo skyriuje Privatizavimo poskyryje vyr. specialisto pareigybės, nepasiūlė (jai nebuvo pasiūlytos ir žemesnės kategorijos pareigos). Laiko, kad atsakovė tokiais veiksmais pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d. imperatyviuosius reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad minėtos pareigos buvo suteiktos kitiems asmenims, turintiems žymiai mažesnį darbo stažą, mažesnės kategorijos kvalifikacijos klases, nei turi pareiškėja. Pažymėjo, kad iki reorganizacijos Turto valdymo ir privatizavimo skyriuje Privatizavimo poskyryje dirbo: pareiškėja (1 kvalifikacinės klasės valstybės tarnautoja), O. N. (3 kvalifikacinės klasės valstybės tarnautoja), V. R. (2 kvalifikacinės klasės valstybės tarnautoja), L. S. (2 kvalifikacinės klasės valstybės tarnautoja) ir M. T. (3 kvalifikacinės klasės valstybės tarnautoja). Po reorganizacijos Turto valdymo ir privatizavimo skyriuje Privatizavimo poskyryje dirbti buvo perkeltos O. N. (3 kvalifikacinės klasės valstybės tarnautoja), V. R. (2 kvalifikacinės klasės valstybės tarnautoja), L. S. (2 kvalifikacinės klasės valstybės tarnautoja) ir M. T. (3 kvalifikacinės klasės valstybės tarnautoja). Visos šios valstybės tarnautojos turi žemesnę kvalifikacijos klasę nei pareiškėja, neturi ekonomisto išsilavinimo, kai kurios jų turi žymiai mažesnį darbo stažą nei ji (O. N. Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje dirba tik 1,5 m.), be to, šie asmenys yra žymiai mažiau pažeidžiami nei pareiškėja, nes jai iki senatvės pensijos yra likę 3,5 m. Tvirtino, kad atsakovė, nepasiūlydama jai teisėtai priklausančių vyr. specialisto pareigų Turto valdymo ir privatizavimo skyriuje Privatizavimo poskyryje, grubiai pažeidė jos, kaip kvalifikuotos valstybės tarnautojos, teises. Pabrėžė, kad ginčo atveju, atsakovė reorganizavimą privalėjo vykdyti vadovaudamasi DK normomis. DK 135 str. 1 d. 3 p. įtvirtinta, kad kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti paliktam dirbti turi darbuotojai, kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius. DK 129 str. 4 d. nustatyta, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai gali būti nutraukiama tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Taigi, atsakovė, nepasiūlydama jai teisėtai priklausančių vyr. specialisto pareigų Turto valdymo ir privatizavimo skyriuje Privatizavimo poskyryje elgėsi ne tik nesąžiningai, bet ir neteisėtai. Atsakovė, atleisdama pareiškėją iš užimamų pareigų ir į valstybės tarnybos vyr. specialisto pareigas Turto valdymo ir privatizavimo skyriuje Privatizavimo poskyryje, paskirdama žemesnės kvalifikacijos ir mažesnio stažo valstybės tarnautojus, padarė žalą valstybės tarnybai. Įsakymu pareiškėja buvo atleista iš užimamų pareigų atleidimo datą perkeliant į 2009-11-30. Taigi, atsakovė iš pareiškėjos atėmė galimybę dirbti įspėjimo laikotarpiu. Jeigu ji būtų palikta dirbti įspėjimo laikotarpiu, galbūt būtų atsilaisvinusi ar susikūrusi kita (nauja) pareigybė, į kurią pareiškėja būtų paskirta dirbti, tokiu būdu atsakovei nebūtų reikėję atleisti jos dėl etatų mažinimo. Be kita ko, pažymėjo, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra piniginė prievolė. Bet kokios piniginės prievolės neatskiriama savybė yra palūkanos, kurios saugo kreditoriaus turtinius interesus. Kai darbo santykiai nutrūksta, buvusių darbo sutarties šalių santykiams darbo teisė nebetaikoma. Tokiais atvejais šalių turtiniams santykiams turi būti taikomos CK normos, ginančios kreditoriaus turtinius interesus. Piniginės prievolės atveju pareiškėja turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės palūkanas pagal CK 6.37 str. 2 d., t. y. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš atsakovės taip pat turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 str. 1 d.).
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas patvirtino skunde išdėstytus motyvus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Papildomai paaiškino, kad pareiškėja turėjo pirmenybės teisę būti paliktai, kitų valstybės tarnautojų, dirbusių Privatizavimo poskyryje atžvilgiu, pavyzdžiui O. N. turėjo 3 kvalifikacinę klasę, jos darbo stažas yra tik 1,5 m., be to, ji yra įgijusi lituanistės išsilavinimą. Tvirtino, kad atmestini kaip nepagrįsti atsakovės atsiliepime pateikti argumentai, kad pareiškėja neatitiko pareigybės aprašyme nustatyto reikalavimo mokėti anglų kalbą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008-07-16 įsakymu Nr. 40-980 patvirtintame Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.5 p. buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi mokėti pradedančiojo vartotojo A1 lygmens vieną užsienio kalbų (anglų, vokiečių arba prancūzų), o pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-04-29 įsakymu Nr. 40-587 patvirtinto Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.5 p., valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi mokėti pradedančiojo vartotojo A1 lygiu anglų kalbą. Pareiškėja anglų kalbą A1 lygiu mokėjo ir moka, rengė sutarčių projektus. Atkreipė dėmesį, kad pagal pareigybės, kurią užimti pareiškėjai buvo pasiūlyta, aprašymą, valstybės tarnautojas anglų kalbą turi mokėti A2 lygiu. Atsakovė nurodė, kad pareiškėja atitinka minėtai pareigybei keliamus reikalavimus. Be kita ko, akcentavo, kad po reorganizacijos vyriausiųjų specialistų atliekamos funkcijos taip pat nepasikeitė. Iš pareigybių aprašymų matyti, kad sutarčių rengimo funkcija priklauso vyriausiųjų specialistų kompetencijai. Pareiškėjai Įsakymo priėmimo dieną jokių pareigų nebuvo pasiūlyta. Pareigos jai pasiūlytos tik po kreipimosi su skundu į teismą, t. y. 2009-11-23, tačiau pareiškėja neatitinka šioms pareigoms keliamų specialiųjų reikalavimų, ji nemoka anglų kalbos reikalaujamu lygiu ir neturi 5 m. darbo patirties biudžeto ir finansų srityje (žr. teismo posėdžio protokolą).
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos D. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 109-116) nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009-07-15 priėmė sprendimą, kuriuo nustatė naują Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrą ir patvirtino didžiausią leistiną administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių. Šio sprendimo pagrindu buvo įvykdyta Vilniaus miesto administracijos struktūros reorganizacija, kurios metu buvo panaikinti kai kurie padaliniai, perskirstytos jų funkcijos, įkurta dalis naujų padalinių. Be to, vykdant minėtą sprendimą, administracijos tarnautojų ir darbuotojų skaičius buvo sumažintas nuo 944 iki 710, panaikinant tarnautojų etatus naikinamuose administracijos padaliniuose ir įsteigiant naujus naujuose padaliniuose, tačiau neviršijant minėto didžiausio leistino administracijos valstybės darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus. Sprendimo pagrindu naikintini Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojų ir darbuotojų etatai buvo panaikinti Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-07-20 įsakymu. Tarp panaikintų pareigybių buvo ir visos Turto departamento tarnautojų bei darbuotojų pareigybės, įskaitant ir departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiųjų specialistų 5 pareigybės, iš kurių vieną iki reorganizacijos užėmė pareiškėja. 2009-07-31 įsakymu buvo patvirtintas naujas, minėtu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą administracijos struktūrą atitinkantis, pareigybių sąrašas. Vietoje iki reorganizacijos buvusio Turto departamento buvo įkurtas Turto valdymo ir verslo paslaugų departamentas, atitinkamai pakeičiant ir šio departamento vykdomas funkcijas. Minėtame departamente įkurti Verslo ir paslaugų skyrius bei Turto valdymo ir privatizavimo skyrius, kuriame įkurtas Privatizavimo poskyris, susidedantis iš 5 tarnautojų: poskyrio vedėjo ir 4 vyriausiųjų specialistų. Po reorganizacijos pasikeitė ne tik dalis šio poskyrio funkcijų, lyginant su Turto departamente veikusiu Privatizavimo poskyriu, bet ir sumažėjo tarnautojų skaičius, t. y. vietoje penkių vyriausiųjų specialistų liko keturi. Atsižvelgiant į tai, bent vienas iš buvusių Privatizavimo poskyrio tarnautojų turėjo būti atleistas iš užimamų pareigų. Skundžiamu Įsakymu pareiškėja Privatizavimo poskyrio vyriausioji specialistė buvo atleista iš valstybės tarnybos. Tvirtino, kad įstatymas leidžia karjeros valstybės tarnautoją atleisti iš pareigų jei jo pareigybė yra panaikinama ir nėra galimybės jo perkelti į kitas to paties lygio ar žemesnes pareigas ar tarnautojas nesutinka būti perkeliamas, tačiau yra nustatoma pareiga darbdaviui tinkamai informuoti darbuotoją apie būsimą pareigybės panaikinimą. Ginčo atveju, pareiškėjai apie būsimą jos pareigybės panaikinimą buvo pranešta 2009-07-29 raštu, su kuriuo ji susipažino 2009-07-30. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai iki teisės gauti senatvės pensiją liko mažiau kaip 5 metai, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d., įspėjimas apie galimą atleidimą iš pareigų jai turėjo būti įteiktas prieš 4 mėn. iki pareigybės panaikinimo. Todėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų data buvo nukelta į 2009-11-30. Taigi, atsakovė tinkamai įvykdė savo pareigą informuoti pareiškėją, kaip tai numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d. Akcentavo, kad reorganizacija yra realiai įvykdyta. Jos metu ne tik atleista apie 200 tarnautojų ir darbuotojų, panaikinta dalis padalinių, bet ir perskirstytos padaliniams tenkančios funkcijos, siekiant išvengti jų dubliavimosi. Buvo panaikintas atskirų savivaldybės vykdomų funkcijų išskaidymas per kelis struktūrinius padalinius, pavyko sumažinti joms atlikti reikalingas darbo sąnaudas efektyviau išnaudojant turimus išteklius bei užtikrinti savivaldybės funkcijų vykdymą panaudojant mažesnį darbuotojų skaičių. Įvykdžius reorganizaciją, buvo pakoreguotos daugelio administracijos padalinių, taip pat ir Privatizavimo poskyrio, vykdomos funkcijos. Dalis šio padalinio vykdytų funkcijų buvo perduotos kitiems padaliniams, likusios funkcijos papildomai detalizuotos. Privatizavimo sutarčių rengimas ir derinimas yra perduotas Teisės departamento Sutarčių skyriui, todėl Privatizavimo poskyris šios funkcijos nebevykdo. Be to, šis poskyris nebeteikia privatizavimo sandorių pritarti Privatizavimo komisijai, detalizuotas jo funkcijos bendradarbiaujant su valstybės įmone Valstybės turto fondu ir kt. Taigi, pagal naujus patvirtintus Privatizavimo poskyrio nuostatus, pakito šio poskyrio funkcijos, jų apimtis iš dalies sumažėjo, todėl buvo sumažintas poskyriui priskirtų vyriausiųjų specialistų etatų skaičius. Teigė, kad pareiškėjos nurodyti kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl darbuotojo pirmenybės teisės likti užimamose pareigose mažinant etatų skaičių yra taikomi tik tuo atveju, jei darbuotojo kvalifikacija nėra žemesnė už kitų darbuotojų ir jis atitinka pretenduojamos pareigybės aprašyme nurodytus reikalavimus. Nors pareiškėja teigia, kad atsakovė jai turėjo pasiūlyti naujai suformuoto Privatizavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigas, tačiau atkreipė dėmesį, kad ji neatitinka vieno iš minėtai pareigybei keliamų reikalavimų, t. y. pareiškėjos pateiktuose duomenyse nurodyta, kad ji moka 2 užsienio kalbas – prancūzų ir rusų, tačiau nemoka anglų kalbos. Kadangi pareiškėja neatitinka pareigybės aprašyme keliamų reikalavimų, nėra jokio pagrindo taikyti pirmenybės teisę užimti šias pareigas pagrindžiančių kriterijų. Be kita ko, mano, kad net jei pareiškėja atitiktų minėtos pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus, jos nurodytas kriterijus, pagrindžiantis pirmenybės teisę užimti šias pareigas – pirma kvalifikacinė klasė, neturėtų būti vertinamas kaip vienintelis kriterijus, apibūdinantis pareiškėjos kvalifikaciją. Darbuotojo turima aukštesnė kvalifikacinė klasė nebūtinai reiškia aukštesnę šio darbuotojo kvalifikaciją, lyginant su kitais darbuotojais, nes minėtos kvalifikacinės klasės yra suteikiamos remiantis valstybės tarnautojų veiklos vertinimo, atliekamo kiekvienais metais Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka, rezultatais. Valstybės tarnautojo kvalifikacinė klasė negali būti laikoma vieninteliu ar tiksliausiu kriterijumi nustatant darbuotojo kvalifikaciją. Pareiškėja pirmą kvalifikacinę klasę įgijo dirbdama Turto departamento Privatizavimo poskyryje, kurio funkcijos, kaip minėta ankščiau, nemaža dalimi skiriasi nuo po reorganizacijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamente įkurto Privatizavimo poskyrio funkcijų. Pareiškėjos įgyta kvalifikacija ir patirtis vykdant vienas funkcijas negali būti kriterijumi sprendžiant dėl jos gebėjimo geriau už kitus tame pačiame poskyryje dirbusius tarnautojus atlikti naujas poskyriui priskirtas funkcijas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai pasiūlius pareigas naujai suformuotame Privatizavimo poskyryje, jai turėtų būti mokamas didesnis darbo užmokestis negu kitiems to paties poskyrio tarnautojams. Darbo užmokesčio priedas būtų mokamas už kvalifikacinę klasę, kuri pareiškėjai buvo suteikta už darbą, vykdant iš dalies kitokias funkcijas, negu jai tektų vykdyti pagal naujus Privatizavimo poskyrio nuostatus (pareiškėja neturėtų didesnės patirties vykdyti naujas poskyrio funkcijas negu kiti poskyrio tarnautojai), todėl atsakovė kaip darbdavys negalėtų būti užtikrinta dėl didesnio darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjai pagrįstumo. Vienas iš reorganizacijos tikslų buvo sutaupyti kiek galima daugiau jos išlaikymui skiriamų lėšų, todėl į naujas pareigas perkeliant darbuotoją, kuriai turėtų būti mokamas didesnis darbo užmokestis, lyginant su kitais to paties poskyrio to paties lygio ir kategorijos tarnautojais, minėtas reorganizacijos tikslas nebūtų pasiektas. Kaip nepagrįstą laikė pareiškėjos skundo argumentą, kad jai turėjo būti pasiūlytos Privatizavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigos, nes ji turi pirmenybę būti perkelta į šias pareigas kaip labiau socialiai pažeidžiama tarnautoja, nes jai iki teisės gauti senatvės pensiją liko tik 3,5 m. Sistemiškai aiškinant DK nuostatas, daro išvadą, kad nutraukti darbo sutartį su asmeniu, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, galima tik ypatingais atvejais, išskyrus jei darbuotojas atleidžiamas dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, kai pirmenybės teisę likti pareigose turi asmuo, kuriam iki teisės gauti senatvės pensiją liko ne penkeri, o ne daugiau kaip treji metai. Pareiškėja neatitinka DK 135 str. 1 d. punkte įtvirtintos sąlygos, kuriai esant, būtų taikoma pirmenybės teisė likti pareigose kai vykdomi darbovietės struktūriniai pertvarkymai. Taip pat nurodė, kad atleidimo iš pareigų termino nukėlimas į 2009-11-30 ne tik nepažeidė jokių pareiškėjos teisių, bet ir suteikė papildomų teisių lyginant su dalimi kitų atleistų tarnautojų, nes pareiškėjai visą laikotarpį buvo mokamas darbo užmokestis. Pažymėjo, kad atsilaisvinus bet kuriai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių, kurios aprašyme nustatytus reikalavimus atitinka pareiškėja, ji gali būti perkelta į šias naujas pareigas iki pat atleidimo iš eitų pareigų dienos, nepaisant to, kad tarnybinių funkcijų faktiškai jau nebevykdo. Pareiškėja turi galimybę pretenduoti į bet kurias atsilaisvinusias tarnautojo pareigas, nepriklausomai nuo to, ar ji šiuo metu užima kitas pareigas šioje įstaigoje. Todėl pareiškėjos argumentą dėl jos teisių pažeidimo nukėlus atleidimo datą į 2009-11-30 taip pat laikė atmestinu. Akcentavo, kad pareiškėjai 2009-11-23 buvo pasiūlytos Finansų valdymo ir apskaitos departamento Apskaitos ir finansų valdymo metodologijos skyriaus A lygio 12 kategorijos (t. y. to paties lygio ir kategorijos) vyriausiojo specialisto pareigos. Ši galimybė atsirado po to, kai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-11-18 įsakymu minėtas pareigas ėjęs G. A. K. buvo perkeltas į Finansų valdymo ir apskaitos departamento Ekonominės analizės skyriaus vedėjo pareigas. Atsilaisvinus pareigybei, kurios aprašyme nustatytus reikalavimus atitinka pareiškėja, jai buvo pasiūlytos šios pareigos. Tvirtino, kad atsakovė įvykdė savo pareigą atleidžiamam tarnautojui pasiūlyti kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnes pareigas, o pareiškėjai sutikus jas eiti, skundžiamas Įsakymas, kuriuo ji atleista iš valstybės tarnybos, pareiškėjai nesukeltų jokių neigiamų padarinių.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, kad funkcijos, kurias atliko pareiškėja, naujai įsteigtame poskyryje jau nebeatliekamos. Pareiškėja neturėjo pirmenybės teisės būti palikta, nes jai iki pensijos buvo likę 3,5 m. Įsakymo priėmimo dieną pareiškėjai nebuvo pasiūlyta jokių pareigų. Atsakovė neturėjo jokių duomenų, kad pareiškėja moka anglų kalbą A1 lygiu. (žr. teismo posėdžio protokolą).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal LR ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.
Remiantis ABTĮ 3 str. 2 d., teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-09-29 įsakymo Nr. 41-930 „Dėl D. T. atleidimo iš valstybės tarnybos“, kuriuo Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausioji specialistė D. T. 2009-09-30 atleista iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p. (valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama), atleidimo datą perkeliant į 2009-11-30 (toliau – Įsakymas). Taip pat šiuo Įsakymu, buhalterija įpareigota nuo 2009-10-01 iki atleidimo dienos mokėti D. T. vidutinį mėnesinį darbo užmokestį ir atleidimo dieną išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas: 32 kalendorines dienas už 2008-03-24 – 2009-03-23 darbo metus bei už 2009-03-24 – 2009-11-30 dirbtą laiką (priklauso 40 kalendorinių dienų už darbo metus), taip pat išmokėti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką valstybės tarnybos įstatymo 41 str. 2 ir 4 d. nustatyta tvarka (I t., b. l. 8, 117).
Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra Įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas, o nagrinėjamos bylos ginčo objektas – valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė sąlygos ir tvarka.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009-07-15 sprendimu Nr. 1-1126 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas) pavedė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka atlikti darbo organizavimo pakeitimus, pertvarkyti Administracijos departamentų ir jų skyrių bei skyrių, neįeinančių į departamentų sudėtį, vidaus struktūrą, neviršijant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinto darbo užmokesčio fondo ir nustatyto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus. Šis Sprendimas įsigaliojo nuo 2009-10-01 (I t., b. l. 119-121).
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis minėtu Sprendimu, 2009-07-20 įsakymu Nr. 41-579 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių panaikinimo“ nuo 2009-10-01 panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybes pagal priedą (I t., b. l. 9-26, 122-137). Iš šio įsakymo priedo matyti, kad buvo panaikinta ir Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio 5 vyriausiųjų specialistų (A lygio, 12 kategorija) pareigybės. D. T. (pareiškėja) buvo Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiąja specialiste.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009-07-31 įsakymu Nr. 41-619 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių sąrašo tvirtinimo“ patvirtino pareigybių sąrašą (I t., b. l. 27-41, 138-152). Iš prie šio įsakymo pridedamo sąrašo matyti, kad Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriuje Privatizavimo poskyryje buvo įsteigtos 4 vyriausiųjų specialistų pareigybės (A lygio, 12 kategorijos).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – Įstatymas), Darbo kodeksas (toliau – DK) ir kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu.
Pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus nustato Įstatymas (2009-07-07 įstatymo redakcija Nr. XI-320).
Įstatymo 44 str. 1 d. 9 p. nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė. Karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, taikytinos garantijos reglamentuojamos Įstatymo 43 str. 1 d., pagal kurią karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ginčo atveju, pareiškėjai buvo garantuota jos teisė būti laiku informuotai apie pareigybės panaikinimą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009-07-29 raštu „Dėl pareigybės panaikinimo“ pareiškėją D. T. įspėjo, kad ji 2009-09-30 gali būti atleista iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p., atleidimo datą perkeliant iki laiko, kada turėtų pasibaigti keturių mėnesių įspėjimo terminas. Šiame rašte taip pat buvo pažymėta, kad visą įspėjimo laikotarpį pareiškėjai gali būti siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, jeigu ji atitiks pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus. Su minėtu raštu D. T. susipažino 2009-09-30 (I t., b. l. 118).
Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų visumos, pareiškėjai nebuvo garantuota jos teisė būti paskirtai į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009-09-29 raštu Nr. A121-19166(3.1.29-BD4) „Dėl siūlymo eiti pareigas“ D. T. atsakė, kad jos perkelti į kitas pareigas valstybės tarnyboje ar pasiūlyti kito darbo pagal darbo sutartį neturi galimybės (II t., b. l. 35). Šis raštas tvirtina, kad skundžiamo Įsakymo priėmimo dieną atsakovė pareiškėjai nepasiūlė kitų to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigų, nors, kaip byloje nustatyta, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-07-31 įsakymu Nr. 41-619 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių sąrašo tvirtinimo“ Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriuje Privatizavimo poskyryje buvo įsteigtos 4 vyriausiųjų specialistų pareigybės (A lygio, 12 kategorijos).
Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009-11-23 raštu Nr. 51-25707 (3.3.2.4-BB4) „Dėl siūlymo eiti pareigas“ D. T. pasiūlė eiti Finansų valdymo ir apskaitos departamento Apskaitos ir finansų valdymo metodologijos skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas, nes ji atitinka šios pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus (I t., b. l. 192). Pareiškėjai minėtos pareigos buvo pasiūlytos jau po Įsakymo priėmimo, tik po to kai pareiškėjai dėl atleidimo kreipėsi į teismą su skundu.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009-09-21 įsakymu Nr. 40-1390 „Dėl Administracijos direktoriaus 2009-09-11 įsakymo Nr. 40-1348 „Dėl Finansų valdymo ir apskaitos departamento skyrių bei Biudžeto skyriaus poskyrių vedėjų ir vyriausiųjų specialistų pareigybių aprašymų tvirtinimo pakeitimo“ patvirtino Finansų valdymo ir apskaitos departamento Apskaitos ir finansų valdymo metodologijos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio, 12 kategorijos) pareigybės aprašymą, pagal kurio 6.2 ir 6.5 p., valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi turėti ne mažesnę kaip 5 m. darbo patirtį biudžeto ir finansų srityje ir mokėti pradedančiojo vartotojo lygmens A2 lygiu anglų kalbą (II t., b. l. 1-5). D. T. neatitinka minėtų specialiųjų reikalavimų, nes ji neturi reikalaujamos darbo patirties ir nemoka anglų kalbos reikalaujamu lygiu. Pareiškėja anglų kalbą moka A1 lygiu (Ii t., b. l. 31). Teismas sprendžia, kad pagal Įstatymo 9 str. 5 d., D. T. negalėjo būti pasiūlytos minėtos pareigos, nes ji neatitinka jai keliamų specialiųjų reikalavimų. Todėl atsakovė nepagrįstai D. T. nurodė, kad ji atitinka minėtos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Be kita ko, atsakovės nurodyta pozicija, kad pareiškėja atitinka jai pasiūlytos pareigybės reikalavimus, paneigia atsakovės atsiliepime ir atstovo teismo posėdyje išsakytus argumentus, kad pareiškėja nemoka anglų kalbos A1 lygiu.
Visais atvejais, kai faktiškai susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, turi būti taikomas jo nuostatos. DK nuostatos taikomos tik tuomet, kai faktiškai susiklosčiusių teisinių santykių Įstatymas nereglamentuoja. Anksčiau nurodytos teisės normos reglamentuoja valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų pagrindus, tačiau iš esmės nereglamentuoja pačios atleidimo procedūros. Vadovaujantis Įstatymo 5 str., pagal kurį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, turi būti remiamasi atitinkamomis DK normomis. Analogiškos pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas).
Sąrašą asmenų, turinčių pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, nustato DK 135 str. Pagal minimo straipsnio 1 d. 1-6 p., kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai: kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga; kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius; kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai; kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje; kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 str.). Šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją (DK 135 str. 2 d.). Jeigu darbuotojas neatitinka laisvai darbo vietai keliamų reikalavimų, tai darbdavys neturi pareigos jam siūlyti tą laisvą darbo vietą (...) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-26 nutartis byloje Nr. 3K-3-186/2008; Teismų praktika 29, p. 193-206).
Teismas pažymi, kad DK 135 str. 2 d. neišplečia šio straipsnio 1 d. nurodyto sąrašo, o tik detalizuoja pirmenybės sąrašą. Darbuotojai, kurie nėra nurodyti DK 135 str. 1 d., neturi pirmenybės teisės būti palikti dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Jų atžvilgiu darbdavys, nesant kitų teisės aktuose įtvirtintų garantijų, turi teisę pasirinkti, su kuriuo darbuotoju tęsti darbo santykius, o kurį darbuotoją atleisti DK 129 str. pagrindu. Sąvoka „specialybė“ DK 135 str. 2 d. prasme apima ir sąvoką „pareigos“, t. y. pagal DK 135 str. 2 d. pirmenybė taikoma ne tik tos pačios specialybės, bet ir tas pačias pareigas einantiems darbuotojams (2003-12-29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 44 “Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str.), taikymo teismų praktikoje” 12.6 – 12.8 p. ir apibendrinimo apžvalgos 5.4. dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-12-29 nutarime Nr. 44 išaiškinta, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų; įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros struktūriniai pertvarkymai turėtų būti įforminami atitinkamo valdymo organo (kurio kompetencijai pagal įstatymą, įstatus ar pan. priklauso tokio sprendimo priėmimas) sprendimu; darbovietės struktūriniai pertvarkymai turi būti realūs, t. y. privalomas ne tik atitinkamo valdymo organo sprendimas, bet ir toks sprendimas turi būti realiai vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-05-17 nutartis byloje Nr. 3K-3-311/2004). Struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti, be kita ko, aktualu nustatyti, kokia iki jų buvo atsakovo (darbdavio) struktūra (sandara) ir kaip ji pakito. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, kad dėl tų struktūrinių pertvarkymų atitinkamą darbą dirbęs darbuotojas nebegali atlikti darbo sutartimis prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų, o ne pagal tai, ar pas darbdavį yra kitų (su kitokiomis funkcijomis) darbo vietų, į kurias darbuotoją galima būtų perkelti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-04-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-238/2005). Teismas, nagrinėjantis ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymu tikslingumo ir pagrįstumo, o yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįst darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kai darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas. Jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas nebegali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnį darbuotojų skaičiaus, tai taip pat gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-04-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-204/2007). Tikrindamas, ar atleidžiant darbuotoją iš darbo nebuvo pažeisti DK 135 str. reikalavimai, turi nustatyti: a) ar ieškovas turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį DK 135 str. 1 d. p. b) ar kiti atitinkami darbuotojai, palikti dirbti įstaigoje, turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį (kuriuos) DK 135 str. 1 d. punktą ar jos neturėjo; c) ar ieškovei turėjo būti taikoma jos turima pirmenybė ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus. {Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėj kolegijos 2004-01-21 nutartis byloje Nr. 3K-3-58/2004). Tikrindamas, ar atleidžiant darbuotoją iš darbo nebuvo pažeisti DK 135 str. reikalavimai, visų pirma turi nustatyti, ar yra faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą darbuotoją priskirti prie asmenų, kuriems įstatymas (ir kolektyvinė sutartis) numato pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju; konstatavęs, kad pagal kurį nors vieną ar kelis DK 135 str. 1 d. punktus darbuotojas turi pirmenybės teisę, teismas 135 str. 2 d. nurodytais atvejais įvertina šio ir kitų atitinkamų darbuotojų kvalifikaciją nustato, ar pirmenybė šiam darbuotojui taikytina ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus, pirmenybės teisė nėra pažeista. Pagal DK 135 str. 2 d., pirmenybės teisės taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos, palyginti su visų kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje darbovietėje, kvalifikacija. Pažymėtina, kad pirmenybė turintiems darbuotojams prieš atitinkamus darbuotojus, neturinčius pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti, taikoma, jeigu pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacija nėra žemes (yra lygi ar aukštesnė) už pirmenybės teisės neturinčių atitinkamų toje darbovietėje dirbančių darbuotojų kvalifikaciją. Darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 135 str. 2 d. taikymui, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikacija apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, nes išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-05-21 nutartis byloje Nr. 3K-3-631/2005).
Teismui nurodytų teisės normų sisteminė analizė ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimai suponuoja išvadą, kad darbdavys turi siūlyti darbuotojui kitas pareigas vietoje naikinamos pareigybės, turi atsižvelgti į darbuotojo pirmenybės teisę likti pareigose, darbuotojas turi visiškai atitikti pareigybės, į kurią turėtų būti perkeliamas, aprašyme nustatytus reikalavimus. Pirmenybės teisė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje darbovietėje kvalifikaciją. Kvalifikaciją, sugebėjimus atlikti konkrečias pareigas lemia praktiniai darbuotojo darbo rodikliai.
Kvalifikacija yra tam tikros kategorijos valstybės tarnautojo kvalifikacijos lygmuo (Įstatymo 2 str. 9 d.)
Kad pirmenybė kvalifikacijai, darbuotojų skaičiaus sumažinimo atvejais, turėtų būti teikiama darbo teisiniuose santykiuose yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2005-05-31 nutartyje Nr. A-8-323/2005.
Byloje nustatyta, kad D. T. Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje dirbo nuo 1991-05-15, taigi, šioje institucijoje, prieš atleidžiant ją iš valstybės tarnybos, ji turėjo ne mažesnį kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą, jos darbo stažas buvo 18 m. 6 mėn. ir 4 dienos (I t., b. l. 187, 189-190). Pareiškėjos darbą Valstybės tarnautojų vertinimo komisija vertino labai gerai, nuo 2006 m. jai buvo suteikta 1 kvalifikacinė klasė. 2005 m., 2006 m., 2007 m. vykdė Privatizavimo poskyrio vedėjo pareigas, 2007-01-19 Ministro Pirmininko potvarkiu buvo įrašyta į darbo grupę valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo reglamentuojantiems teisės aktams peržiūrėti, nuolatos organizavo Privatizavimo komisijos darbą (I t., b. l. 70, 71, 72, 73, 81-82, 83-94; II t., b. l. 6). Pareiškėja turi ekonomisto kvalifikaciją (I t., b. l. 78, 189-190). Iki reorganizacijos Turto valdymo ir privatizavimo skyriuje Privatizavimo poskyryje dirbo: pareiškėja (1 kvalifikacinės klasės valstybės tarnautoja, darbo stažas daugiau kaip 18 m.), O. N. (3 kvalifikacinės klasės valstybės tarnautoja, darbo stažas daugiau kaip 1 m.), V. R. (2 kvalifikacinės klasės valstybės tarnautoja, darbo stažas daugiau kaip 7 m.), L. S. (2 kvalifikacinės klasės valstybės tarnautoja, daugiau kaip 16 m.) ir M. T. (3 kvalifikacinės klasės valstybės tarnautoja, darbo stažas daugiau kaip 12 m.). Po reorganizacijos Turto valdymo ir privatizavimo skyriuje Privatizavimo poskyryje dirbti buvo perkeltos O. N., V. R., L. S. ir M. T., t. y. valstybės tarnautojos turinčios mažesnį darbo stažą ir žemesnes kvalifikacines klases nei pareiškėja (I t., b. l. 187-188). Teismas pastebi, kad O. N. Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje dirbo 1,5 m., turėjo žemiausią 3 kvalifikacinę klasę, be to, ji yra įgijusi lituanistės išsilavinimą.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad naujai įsteigtose Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiųjų specialistų pareigose buvo paskirti dirbti žemesnės kvalifikacijos tarnautojai. Atsakovė nepagrįstai nesivadovavo DK 135 str., t. y. pareiškėjos atžvilgiu netaikė DK 135 str. 1 d. 3 p. nustatytos pirmenybės teisės būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, nes pareiškėja tokią teisę turėjo – Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje ji turėjo ne mažesnį nei 10 m. nepertraukiamo darbo stažą. Atsakovė neįrodė, kad O. N., V. R., L. S. ir M. T. turėjo pirmenybės teisę būti paliktoms dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius.
Kaip matyti iš Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos susirašinėjimo medžiagos dėl D. T. galimai neteisėto atleidimo iš pareigų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija negalėjo paaiškinti, kodėl pareiškėją atleidžiant iš užimamų pareigų nebuvo vadovautasi DK 135 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis darbuotojo pirmenybės teisę būti paliktam dirbti ir kodėl pareiškėjai nebuvo pasiūlyta viena iš įsteigtų 4 Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiųjų specialistų pareigų (I t., b. l. 79, 80; II t., b. l. 7-8, 9, 10). Teismas, atkreipia dėmesį, kad atsakovės atstovas teismo posėdyje taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl nebuvo vadovautasi DK 135 str. nuostatomis, tik nemotyvuotai tvirtino, kad minėtos nuostatos pareiškėjos atžvilgiu nėra taikytinos, nes pareiškėjai iki senatvės pensijos buvo likę daugiau kaip 3 m. (žr. teismo posėdžio protokolą).
Teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad pareiškėja neatitiko naujai įsteigtos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo, nes nemoka A1 lygiu anglų kalbos, bei kad nebeliko funkcijų, kurias vykdė pareiškėja, dalis funkcijų buvo perduota kitam skyriui. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad pareiškėja anglų kalbą minėtu lygiu moka, ji rengė dokumentus šia kalba (II t., b. l. 11-30, 31). Teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovė, apsiūlydama pareiškėjai pareigas, kurioms užimti yra reikalaujama mokėti anglų kalbą A2 lygiu, patvirtino, kad pareiškėja anglų kalbą moka. Be kita ko, kaip matyti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-04-29 įsakymo Nr. 40-587, kuriuo buvo patvirtintas Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas, buvo numatytas reikalavimas mokėti anglų kalbą A1 lygiu (I t., b. l. 46-48). Preziumuojant, kad pareiškėja anglų kalbos nemokėjo, tai ji negalėjo apskritai būti priimta į valstybės tarnybą ir eiti minėtas pareigas. Byloje esančių pareigybių aprašymų, kurie buvo iki reorganizacijos ir po reorganizacijos, analizė tvirtina, kad iš esmės Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiųjų specialistų pareigybės lygis, kategorija, ypatumai yra tie patys, funkcijos atitinka (I t., b. l. 46-48, 61-63, 157-162; II t., b. l. 32-34). Teismo nuomone, dalies funkcijų perdavimas kitam skyriui, pareiškėjos gaunamo darbo užmokesčio dydis, nesuteikia jokio teisinio pagrindo asmenį atleisti iš užimamų pareigų, nes tokių atleidimo pagrindų valstybės tarnybos įstatymas nenumato.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis anksčiau nurodytų teisės normų sistemine analize, byloje ištirtų rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios, užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir jo priėmimą. Priimant Įsakymą, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Todėl nurodytais motyvais Įsakymas naikintinas.
Pareiškėja taip pat pareiškė reikalavimą grąžinti ją į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 12 kategorija) bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl atsižvelgiant į Įstatymo 5 str., taikytina DK 297 str., kurio 3 d. nustatyta, jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Kadangi pareiškėja skunde pareiškė reikalavimą grąžinti ją į buvusias pareigas, todėl pareiškėjos reikalavimas tenkintinas ir pareiškėja grąžintina į turėtas Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto (A lygio, 12 kategorijos) pareigas.
Pareiškėjos reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo, vadovaujantis DK 297 str. 3 d., taip pat turėtų būti tenkintinas, tačiau teismas, ginčo atveju, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamu Įsakymu pareiškėjai turėjo būti išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kurių laikotarpis yra didesnis nei priverstinės pravaikštos, todėl šis reikalavimas negali būti tenkintinas. Kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė išmoka išmokami tik pasibaigus darbo teisiniams santykiams (DK 177 str. ir Įstatymo 41 str. 2 ir 4 d.). Šiuo teismo sprendimu D. T. yra grąžinama į tarnybą.
Netenkinus pareiškėjos reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką, netenkintas ir pareiškėjos reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal CK 6.37 str. 2 d.. Be kita ko, teismas pabrėžia, kad reikalavimas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, o ne iš prievolinių teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja CK teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007-03-23 nutartis byloje Nr. 3K-3-112/2007).
Sprendimo dalis dėl D. T. grąžinimo į tarnybą, atsižvelgiant į Įstatymo 5 str., DK 299 str. 1 d. 2 p. nuostatas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios normos taikymo praktiką nagrinėjant ginčus dėl grąžinimo į valstybės tarnybą (2007-08-30 nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-480/2007), nukreipiama vykdyti skubiai. Teismas akcentuoja, nors pareiškėja D. T. ir neprašo sprendimo šioje dalyje nukreipti vykdyti skubiai, teismą tai padaryti įpareigoja DK 299 str. 1 d. 2 p. nuostatos, kurių netaikyti nėra jokio pagrindo.
Anksčiau nurodytais motyvais patenkinus pareiškėjos skundą iš dalies, teismas nepasisako dėl kitų skunde ir teismo posėdyje išdėstytų argumentų, nes jie nagrinėjamos bylos kontekste pripažintini teisiškai nereikšmingais.
Pareiškėja pareiškė prašymą priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių turėtas teismo išlaidas.
Pagal ABTĮ 45 str. 1 d., prašymai dėl išlaidų atlyginimo, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per 14 d. nuo sprendimo įsiteisėjimo. Prašymas pateikiamas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1- 2 ir 4 p., 127 str. ir 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjos D. T. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti 2009-09-29 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 41-930 „Dėl D. T. atleidimo iš valstybės tarnybos“.
Grąžinti D. T. į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 12 kategorija).
Sprendimo dalį dėl D. T. grąžinimo į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus Privatizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 12 kategorija) vykdyti skubiai.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.