Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Giedrius Endriukaitis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-320-634/2014,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2014-12-16 nuosprendžiu L. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 11 metų. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013-09-26 nuosprendžiu paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 11 (vienuolika) metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmę įskaitytas laikas, kaltinamojo išbūtas suėmime nuo 2014-11-14 iki nuosprendžio paskelbimo, taip pat bausmė, iš dalies atlikta pagal Kauno apylinkės teismo 2013-09-26 nuosprendį. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Kardomąją priemonę – suėmimą nuspręsta pratęsti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš L. V. priteistos 18021,92 Lt (5219,51 eurų) išlaidos nukentėjusio asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos PSDF biudžetui padarytos žalos surenkamąją sąskaitą (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 str. 1 d., siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, laikinai apribotos nuosavybės teisės į L. V. priklausančius 5,56 Lt (1,61 Eur), saugomus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus depozitinėje sąskaitoje.

Motyvuojamoji dalis

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

BPK 106 str. 1 d. numatyta, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam paskyrus valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 str. 8 d., numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti BPK 51 str. 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Vertinant Lietuvos Respublikos 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis, tačiau, Lietuvos Respublikos BPK 51 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kada gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Ši nuostata reiškia, kad kaltinamasis negali spręsti dėl gynėjo pasirinkimo, o teismas, siekdamas nepažeisti kaltinamojo teisės į gynybą privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (baudžiamoji byla Nr. 2K–322/2014).

Nagrinėjamu atveju, L. V. gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, vadovaujantis BPK 51 str. 1 d. 7 p. Teisė į gynybą negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties. Tokiu atveju išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į tai, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas iš kaltinamojo L. V. netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 361 str., 362 str. 4 d., 5 d., 364 str. 3 d.,

nutaria:

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo netenkinti.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.