Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu (b. l. 125–135) pareiškėjo E. B. skundą patenkino iš dalies, t. y.: pakeitė Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. A2-29 „Dėl E. B. atleidimo iš pareigų“ paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų į švelnesnę tarnybinę nuobaudą – papeikimą; grąžino E. B. į eitas pareigas valstybės tarnyboje – į Palangos miesto savivaldybės administracijos Statybos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas; priteisė pareiškėjui iš Palangos miesto savivaldybės administracijos vidutinio darbo užmokesčio skirtumą už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos 2015 m. balandžio 17 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. A2-29 „Dėl E. B. atleidimo iš pareigų“, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš Statybos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų (b. l. 19), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus nustato Valstybės tarnybos įstatymas. VTĮ 28 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. VTĮ 2 straipsnio 12 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (2012 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1300 redakcija; toliau – ir Taisyklės), numatytą procedūrą, nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį. Tarnybinio nusižengimo tyrimas yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje turi būti atliktas išsamus visų galimai padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas.

Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, formuojamą analogiško pobūdžio bylose. LVAT ne kartą yra atkreipęs dėmesį, jog konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes, – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių) turi būti nurodyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Nustačius, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas teisės akto straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodoma jo padarymo ar paaiškėjimo diena, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda (LVAT 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2011 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-200/2011, 2014 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-825/2014). Išvadoje nepakanka formaliai įvardyti atitinkamo įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinį patikrinimą atliekantis asmuo (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galimai padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje išvadoje. Išvada, kuria remiantis skiriama tarnybinė nuobauda, teismų praktikoje vertinama kaip individualaus administracinio akto skirti tarnybinę nuobaudą motyvuojamoji dalis (pvz., LVAT 2014 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-354/2014, 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-278/2014). Sprendžiant, ar skundžiamu įsakymu nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių, ir tik išvadoje nurodytos tarnybinės nuobaudos paskyrimą ir jos pasirinkimą nulėmusios faktinės ir teisinės aplinkybės yra reikšmingos teismui sprendžiant dėl skundžiamos nuobaudos pagrįstumo. Tai reiškia, kad, spręsdamas šį klausimą, teismas turi patikrinti tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytus įrodymus ir juos įvertinti pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje (LVAT 2012 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1308/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tai lemia tarnybos teisinių santykių specifika, nes tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas ginčo teisme atveju privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti valstybės tarnautojui tarnybinę atsakomybę (pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose: 2012 m. vasario 10 d. Nr. A756-156/2012, 2011 m. rugsėjo 22 d. Nr. A62-2207/2011, 2011 m. vasario 17 d. Nr. A62-773/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. Nr. A438-1112/2009, 2006 m. gruodžio 4 d. Nr. A6-2160/2006, kt.). Tačiau toks įrodinėjimo naštos perkėlimas darbdaviui negali būti aiškinamas kaip absoliučiai eliminuojantis tarnautojo pareigą teikti argumentus bei įrodymus, kurie galėtų paneigti tiek patį pažeidimą, dėl to kilusias pasekmes, tiek asmens kaltę, bei argumentus, pagrindžiančius jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir švelnesnės nuobaudos taikymą. Atitinkamą atsakomybėn traukiamo asmens aktyvumo laipsnį įrodinėjimo procese nulemia tarnybinės atsakomybės taikymo procedūra. Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės numato valstybės tarnautojo galimybę aktyviai dalyvauti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūroje (LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-360/2013).

Ištyręs tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagos duomenis, teismas nustatė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas pagal Statybos skyriaus vedėjos V. S. 2015 m. kovo 9 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas E. B. 2015 m. kovo 9 d. neatvyko į tarnybą (b. l. 87). Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorės 2015 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. A3-128 sudaryta komisija tirti galimą tarnybinį nusižengimą (b. l. 86a). 2015 m. kovo 19 d. buvo surašytas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kuris pareiškėjui pasirašytinai įteiktas 2015 m. kovo 25 d. (kitą darbo dieną, pasibaigus pareiškėjo laikino nedarbingumo laikotarpiui nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 24 d.) ir pasiūlyta per 5 darbo dienas pateikti paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo (b. l. 86). Teismas nustatė, kad nurodyti veiksmai atlikti Taisyklių 3, 4, 5, 7, 8 punktuose nustatyta tvarka ir terminais. Pareiškėjas 2015 m. balandžio 1 d. pateikė paaiškinimą (b. l. 82–83). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės teikti paaiškinimus, įrodymus, t. y. jo teisės šiuo požiūriu nebuvo pažeistos. Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta 2015 m. balandžio 10 d., tą pačią dieną su ja sumažinant pareiškėją (b. l. 62a–66), 2015 m. balandžio 16 d. priimtas įsakymas Nr. A2-29, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda, su šiuo įsakymu pareiškėjas pasirašytinai supažindintas jo priėmimo dieną (b. l. 62). Teismas konstatavo, kad išvardyti veiksmai atitinka Taisyklių 12, 13, 14, 15 punktuose nustatytus reikalavimus, nuobauda paskirta per VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo). LVAT praktikoje tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikoma ta diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui (LVAT 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartis Nr. A3-720/2003, 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis Nr. A8-793/2003, 2006 m. vasario 20 d. nutartis Nr. A2-803/2006, 2011 m. kovo 24 d. nutartis Nr. A62-1122/2011, kt.).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra atlikta nepažeidžiant Taisyklių reikalavimų. Pažymėjo, kad procedūrinių pažeidimų atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą ir skiriant nuobaudą nenurodė ir pareiškėjas.

Teismas nustatė, kad atsakovo 2015 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. A2-29 pareiškėjui E. B. tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos paskirta atsižvelgiant į 2015 m. balandžio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. JSP-21 (b. l. 20–24), kurioje pareiškėjui formuluojamas kaltinimas padarius šiurkštų pažeidimą, t. y. kad jis 5 darbo dienas nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. kovo 13 d. (įskaitytinai) be pateisinamos priežasties neatvyko į tarnybą (darbą). Įsakyme Nr. A2-29 nurodyta, kad tarnybinė nuobauda paskirta už tarnybinį nusižengimą, kuris įvardytas kaip Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 15 straipsnio 1 dalies 1, 5, 6 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. 990 „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“ (toliau – ir Darbo laiko nustatymo taisyklės) 1 ir 2.1 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – ir Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės) 1, 2.1, 2.2 punktų, Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. A1-814 patvirtintų Palangos miesto savivaldybės administracijos vidaus darbo tvarkos taisyklių (toliau – ir Administracijos vidaus darbo tvarkos taisyklės) 4, 5, 6 punktų, Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. A1-336 patvirtintų Palangos miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų etikos taisyklių (toliau – ir Administracijos valstybės tarnautojų etikos taisyklės) 1, 5.1 punktų pažeidimas.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjo tarnybinis nusižengimas pasireiškė tuo, kad jis 2015 metų kovo 6, 9, 10, 12, 13 dienomis nebuvo tarnyboje (darbe) be svarbių priežasčių. Atsakovas konstatavo, kad tokiu būdu E. B. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Teismas pažymėjo, kad pagal VTĮ 29 straipsnio 5 dalį, šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams. VTĮ 29 straipsnio 6 dalyje pateiktas nebaigtinis sąrašas atvejų, kai valstybės tarnautojo veika gali būti pripažinta šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu. Ginčo atveju pareiškėjo tarnybinis nusižengimas buvo vertinamas kaip šiurkštus pagal VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 6 punktą, kuriame įtvirtinta, kad šiurkščiu pažeidimu laikoma nebuvimas tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas 2015 metų kovo 6, 9, 10, 12, 13 dienomis nebuvo darbe. Pareiškėjas šį faktą pripažino, tačiau iš esmės neigė savo kaltę dėl padaryto tarnybinio nusižengimo, teigdamas, kad 2015 m. kovo 3 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorei pateikė prašymą, suderintą su Statybos skyriaus vedėja, suteikti jam kasmetines atostogas nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. kovo 20 d. įskaitytinai (b. l. 88), bei pažymėdamas, kad pagal Administracijoje nusistovėjusią praktiką, šiuo konkrečiu atveju elgėsi rūpestingai, neturėjo pagrindo manyti, kad atostogos jam suteiktos nebus ir neprivalėjo įsitikinti, kad jo atžvilgiu yra užbaigtos procedūros dėl atostogų suteikimo. Šiuos pareiškėjo argumentus teismas vertino kaip nepagrįstus ir pažymėjo, kad VTĮ 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės tarnautojų teisė į kasmetines atostogas, tačiau jų suteikimo tvarka nėra reglamentuota. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) atostogų suteikimo tvarkos, t. y. klausimų, prieš kiek laiko darbuotojas turi pateikti prašymą, per kiek laiko darbdavys turi nuspręsti dėl atostogų suteikimo ar nesuteikimo ir pan., taip pat detaliai nereglamentuoja. Iš atsakovo atstovo paaiškinimų ir liudytoju teismo posėdyje apklausto Palangos miesto savivaldybės administracijos Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto R. A. parodymų teismas nustatė, kad Palangos miesto savivaldybės administracijoje nėra patvirtinta vidaus tvarka, reglamentuojanti atostogų suteikimo klausimus. Liudytojas R. A. parodė, kad Administracijoje kiekvienais metais sudaromas atostogų grafikas, o kol jis nėra patvirtintas, kiekvieno valstybės tarnautojo ir darbuotojo atostogų klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. Administracijos direktorius priima įsakymą dėl atostogų suteikimo. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. A3-147 buvo patvirtintas 2015 metų Administracijos darbuotojų ir valstybės tarnautojų kasmetinių atostogų grafikas (b. l. 26). Tai reiškia, kad dėl kasmetinių atostogų suteikimo pareiškėjui pagal jo 2015 m. kovo 2 d. prašymą turėjo būti sprendžiama individualiai. Tai lemia, kad kasmetinių atostogų suteikimas iš esmės yra darbuotojo ir darbdavio susitarimo reikalas ir reikalinga abiejų šalių aiškiai išreikšta valia šiuo klausimu. Šalių valios išreiškimas yra lemiama sąlyga, kad galėtų būti įgyvendinta teisė į kasmetines atostogas. Teismas vertino, kad pareiškėjas, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, jog Administracijoje dirbo ne vienerius metus, turėjo ir galėjo suvokti, kad vien tik prašymo dėl atostogų pateikimas ir skyriaus vedėjo suderinimas savaime nereiškia, kad kasmetinės atostogos yra suteiktos. Tam būtina sąlyga – darbdavio, šiuo konkrečiu atveju Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus, aiškiai išreikšta valia. Aplinkybę, kad pareiškėjas buvo suplanavęs kelionę ir turėjo nusipirkęs lėktuvo bilietus, teismas vertino neturinčią teisinės reikšmės. Pažymėjo, kad būdamas apdairus ir rūpestingas, pareiškėjas turėjo planuoti kelionę po to, kai bent žodžiu suderino atostogų suteikimą su Administracijos direktore. Savivaldybės administracijos direktorei neigiamai vizavus pareiškėjo prašymą dėl kasmetinių atostogų ir jų nesuteikus, tokia situacija vertintina kaip nepasiektas susitarimas tarp šalių, kurį pareiškėjas galėjo ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, o ne savavališkai neatvykti į tarnybą penkias darbo dienas. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis pagrįstai įvertintas kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas (VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 6 punktas), nesuderinamas su valstybės tarnautojo veiklos ir etikos principais (VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 15 straipsnio 1 dalies 1, 5, 6 punktai, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1, 2.2 punktai, Administracijos valstybės tarnautojų etikos taisyklių 5.1 punktas), ir įvertintas kaip darbo laiko ir darbo drausmės pažeidimas (Darbo laiko nustatymo taisyklių 2.1 punktas, Administracijos vidaus darbo tvarkos taisyklių 4, 5, 6 punktai). Teismas pabrėžė, kad siekiant užtikrinti viešojo administravimo subjekto funkcionavimą, kiekvienoje valstybės ar vietos savivaldos institucijų įstaigoje, tarnyboje ar organizacijoje atliekama administravimo veikla (vidaus administravimas). Atostogų grafikų sudarymas arba įsakymų šiuo klausimu priėmimas yra vidaus administravimo priemonė, skirta užtikrinti efektyvų ir nepertraukiamą viešojo administravimo subjekto užduočių įgyvendinimą. Akivaizdu, kad nesilaikant šios tvarkos (nagrinėjamu atveju pareiškėjui savavališkai pasišalinus iš tarnybos net penkias darbo dienas, nors kasmetinės atostogos jam nebuvo suteiktos), minėtas procesas, t. y. viešojo administravimo funkcijų vykdymas, yra sutrikdomas.

Teismas konstatavo, kad fakto, jog buvo padarytas šiurkštus tarnybinis pažeidimas, nustatymas sudaro pagrindą valstybės tarnautojui skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų (VTĮ 29 straipsnio 4 dalis) kartus atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., administracinės bylos Nr. A2-334/2004, A14-726/2004, taip pat žr. leidinį „Administracinių teismų praktika“, 2006 m. Nr. 9, 323–325 psl.), kurioje nurodyta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalis įpareigojimo už šiurkštų tarnybinį nusižengimą skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą (atleidimą iš tarnybos) atžvilgiu nėra imperatyvi. Tai lemia, kad tais atvejais, kai valstybės tarnautojas padaro šiurkštų tarnybinį nusižengimą, parenkant jam vieną iš tarnybinių nuobaudų rūšių turi būti laikomasi VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, t. y. tarnybinė nuobauda pagal minėtą teisės normą skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo ir pan. ir kiekvienu konkrečiu atveju būtina patikrinti bei įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 20 d. Nr. A11-319/2007, 2012 m. kovo 9 d. Nr. A520-2049/2012, 2012 m. liepos 5 d. Nr. A520-1838/2012, kt.). Įvertinęs tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą ir faktines bylos aplinkybes, teismas nustatė, kad ginčo atveju parenkant tarnybinę nuobaudą buvo nukrypta nuo minėtų reikalavimų.

Vertindamas pareiškėjo veiksmus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį traukiamas atsakomybėn, tačiau pažeidimo padarymo priežastims ir aplinkybėms turėjo įtakos ne tik pareiškėjo, bet ir atsakovo nepakankamas rūpestingumas ir ydinga praktika vykdant vidaus administravimą. Teismas vertino, kad dėl to mažėja pareiškėjo kaltės laipsnis, be to, tyrimo metu nenustatyta dėl pareiškėjo veiksmų (neveikimo) kilusių tiesioginių neigiamų pasekmių (esminiai įstaigos veiklos sutrikimai, nuostoliai, žala ir pan.). Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teismas nustatė, kad pareiškėjo 2015 m. kovo 2 d. pateiktas prašymas dėl kasmetinių atostogų suteikimo nebuvo išnagrinėtas iki prašomų suteikti atostogų pirmosios dienos ir pareiškėjas nebuvo supažindintas nei su teigiamu, nei su neigiamu sprendimu dėl jo pateikto prašymu. Šią aplinkybę patvirtina Statybos skyriaus vedėjos V. S. 2015 m. kovo 9 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 87), Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto R. A. 2015 m. balandžio 3 d. paaiškinime (b. l. 80a–81) išdėstytos aplinkybės, taip pat šių asmenų parodymai ir atsakovo atstovo paaiškinimai teismo posėdžio metu, iš kurių matyti, kad pareiškėjas E. B. 2015 m. kovo 5 d., t. y. paskutinę darbo dieną prieš planuojamas atostogas, keletą kartų teiravosi, ar kasmetinės atostogos jam suteiktos, bandė šiuo klausimu susisiekti su Administracijos direktore, tačiau jam nepavyko. V. S. parodė, kad apie tai, jog Administracijos direktorė nesuteikė pareiškėjui atostogų, sužinojo iš jos pačios 2015 m. kovo 6 d. skambučio telefonu. Tai, kad pareiškėjo prašymą dėl atostogų su neigiama Administracijos direktorės 2015 m. kovo 5 d. viza gavo tik 2015 m. kovo 6 d., pripažino ir atsakovo atstovas Juridinio ir personalo skyriaus vedėjas. Teismas pažymėjo, kad nei bylos rašytiniais įrodymais, nei teismo posėdžio metu nebuvo nustatyta, kad iki 2015 m. kovo 16 d. pareiškėjas būtų informuotas apie atsisakymą suteikti kasmetinių atostogų dalį. Tik 2015 m. kovo 16 d. V. S. nusiuntė E. B. trumpąją žinutę telefonu informuodama, kad jo prašymas dėl kasmetinių atostogų suteikimo nebuvo patenkintas (b. l. 29). Teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė ypač svarbi ir tuo aspektu, kad Administracijos darbuotojai, kurie derino teikiamą prašymą dėl atostogų suteikimo, žinojo, jog pareiškėjas yra sudaręs turizmo paslaugų sutartį, įsigijęs lėktuvo bilietus ir klausimas dėl atostogų suteikimo yra ypač aktualus. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojais V. S. bei R. A. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nesant patvirtinto teisinio reglamentavimo dėl atostogų suteikimo tvarkos Palangos miesto savivaldybės administracijoje ir nesant atostogų grafiko 2015 metams, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas per vėlai pateikė prašymą dėl atostogų suteikimo ar nesilaikė kitų procedūrų teikiant prašymą. Įvertinęs šias aplinkybes, atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, vykdydamas vidaus administravimą privalėjo pareiškėjo prašymą išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką ir priimti sprendimą dėl prašymo bei su sprendimu supažindinti pareiškėją. Teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad Palangos miesto savivaldybės administracijoje nusistovėjusi praktika, jog dažnai įsakymai vidaus ir personalo administravimo klausimais priimami vėliau, nė susiklosto jais reglamentuojami teisiniai santykiai. Pareiškėjui 2013 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. A3-114 suteiktos tėvystės atostogos nuo 2013 m. kovo 12 d., 2013 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. A3-853 suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2013 m. gruodžio 30 d., 2013 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. A3-39 suteiktos kasmetinės atostogos 2013 m. vasario 1 d., 2013 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. A3-818 suteiktos kasmetinės atostogos 2013 m. gruodžio 13 d. (b. l. 33, 34, 38, 39). Įvertinęs šiuos duomenis, teismas pripažino, kad pareiškėjas, pateikęs su tiesioginiu vadovu suderintą prašymą dėl kasmetinių atostogų bei turėdamas jo sutikimą pabaigti už pareiškėją neatliktus darbus, nesulaukęs iš asmens, turinčio teisę priimti galutinį vidaus administravimo aktą šiuo klausimu (Administracijos direktorės), iki planuojamų atostogų pradžios atsakymo, atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje ir galėjo tikėtis, kad įsakymas dėl atostogų suteikimo gali būti priimtas pirmą jo prašomų suteikti atostogų dieną ar net vėliau. Teismo vertinimu, tokia situacija, nors ir nepaneigia pareiškėjo kaltės dėl padaryto tarnybinio nusižengimo, tačiau yra reikšminga sprendžiant dėl jam paskirtos nuobaudos pagrįstumo, teisingumo ir proporcingumo, nes darbdavys (Palangos miesto savivaldybės administracija) dėl savo netinkamo vidaus administravimo kilusias neigiamas pasekmes iš esmės perkėlė darbuotojui. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjui paskirtos griežčiausios nuobaudos – atleidimo iš tarnybos, nors formaliai ir esant VTĮ 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai tokios nuobaudos rūšies taikymo sąlygai, nepripažino proporcinga ir adekvačia tarnybine nuobauda. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Svarbu, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos neatsirastų nepagrįstai didelis neadekvatumas (disproporcija), ir kad taip nebūtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010, LVAT 2013 m. kovo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-109/2013, 2012 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1471/2012, 2012 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-357/2012 ir kt.). Nagrinėjamos bylos kontekste pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus teismo baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėją charakterizuojančius duomenis, į tai, jog nuobaudos paskyrimo metu jis neturėjo galiojančių drausminių nuobaudų, buvo skatintas, į teisinių pasekmių sunkumą, paties atsakovo veiksmus, lėmusius pažeidimo padarymą, į teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, priėjo prie išvadų, kad tikslinga ir proporcinga pareiškėjui paskirtą nuobaudą pakeisti į švelnesnę nuobaudą – papeikimą.

Teismas savo išvadas dėl tarnybinės nuobaudos pakeitimo taip pat pagrindė aplinkybe, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo veiksmus kaip pravaikštą ir už tai atleidęs jį iš valstybės tarnybos, nebuvo nuoseklus. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Palangos miesto savivaldybės administracija 2015 m. sausio 6 d. sudarė su pareiškėju darbo sutartį ir priėmė jį į darbą projekto „Palangos istorinės vilos „Anapilis“ restauravimas ir pritaikymas visuomenės poreikiams“ administratoriumi (b. l. 44–45).Byloje nėra duomenų, kad darbo sutartis būtų nutraukta, o iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymų apie asmens įdarbinimus ir įmokas matyti, kad pareiškėjo darbo teisiniai santykiai Palangos miesto savivaldybės administracijoje tęsiami, jis gauna darbo užmokestį, už jį yra mokamos Valstybinio socialinio draudimo įmokos (b. l. 104–105). Pranešimas socialinio draudimo fondo valdybai apie apdraustojo asmens atleidimą iš darbo nėra pateiktas. Nors tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad valstybės tarnybos teisinių santykių požiūriu atsakovas pareiškėjo neatvykimą į tarnybą 5 darbo dienas įvertino kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį atleido pareiškėją iš tarnybos, o darbo teisinių santykių požiūriu tokios situacijos nevertino kaip pravaikštos.

Tais atvejais, kai yra pripažįstama, jog valstybės tarnautojas yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta) arba nėra tenkinamos įsakymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Priešingas vertinimas, kai teismas panaikina, o ne pakeičia paskirtą tarnybinę nuobaudą, vien dėl to, kad ji nėra adekvati padarytam pažeidimui ar nėra kitų privalomų sąlygų atitinkamai nuobaudai skirti, nors tarnybinis nusižengimas buvo padarytas ir egzistuoja kitos sąlygos švelnesnei tarnybinei nuobaudai skirti, leistų tarnybinį nusižengimą padariusiems valstybės tarnautojams nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, t. y. valstybės tarnautojui neatsirastų jokių neigiamų pasekmių (žr. LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012).

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas pareiškėjo skundo dalį dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. A2-29 „Dėl E. B. atleidimo iš pareigų“ panaikinimo tenkino iš dalies (ABTĮ 88 str. 2 p.), pakeitė Įsakymu Nr. A2-29 pareiškėjai paskirtą nuobaudą į švelnesnę nuobaudą – papeikimą. Pakeitęs nuobaudos rūšį, teismas nusprendė grąžinti pareiškėją į Palangos miesto savivaldybės administracijos Statybos skyriaus vedėjo pavaduoto pareigas.

Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (VTĮ 5 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymo normomis taikytinas Darbo kodeksas. Vadovaujantis DK 300 straipsnio 3 dalimi, jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Ši papildoma garantija Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo (tarnybos) darbuotojo (tarnautojo) teises ir interesus (LVAT 2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2401/2013). DK 300 straipsnio 3 dalies nuostata dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo darbuotojui už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo, kuriuo jis grąžinamas į pirmesnį darbą, įvykdymo dienos atlieka socialinę funkciją, saugodama darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleistų darbuotojų. Šioje teisės normoje įtvirtintas darbuotojo teisėtas lūkestis gauti su darbo santykiais susijusias išmokas, kompensuojančias jo praradimus dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Proporcingumo principas reikalauja, kad išmokos dydis būtų adekvatus neteisėtai atleisto darbuotojo dėl tokio atleidimo patirtų praradimų dydžiui, todėl aptariamoje teisės normoje yra įtvirtintas atitinkamas išmokos mažinimas, jeigu darbuotojas priverstinės pravaikštos metu dirbo kitą darbą ir gavo darbo užmokestį. (žr. LVAT 2013 m. spalio 23 d. aprobuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimą (II dalis). Administracinė jurisprudencija, 2013 m.).

Iš SoDra vieningos duomenų bazės duomenų teismas nustatė, kad po atleidimo iš Statybos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų pareiškėjo darbo teisiniai santykiai tęsėsi Palangos miesto savivaldybės administracijoje pagal 2015 m. sausio 6 d. darbo sutartį jam dirbant projekto „Palangos istorinės vilos „Anapilis“ restauravimas ir pritaikymas visuomenės poreikiams“ administratoriumi , o nuo 2015 m. balandžio 20 d. pareiškėjas įsidarbino UAB „Efektyvus projektų valdymas“. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad, taikant DK 300 straipsnio 3 dalį, pareiškėjui priteistinas vidutinio darbo užmokesčio skirtumas už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos 2015 m. balandžio 17 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, iš vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiuotos sumos išskaičiuojant darbo užmokesčių sumą, kuri išmokėta pareiškėjui dirbant pagal darbo sutartis. Iš SoDra duomenų apie asmens įmokas teismas nustatė, kad Palangos miesto savivaldybės administracija pagal darbo sutartį išmokėjo E. B. 2015 m. gegužės mėn. išmokėjo 188,4 Eur darbo užmokestį, 2015 m. birželio mėn. – 197,82 Eur darbo užmokestį, o UAB „Efektyvus projektų valdymas“ 2015 m. balandžio – birželio mėn. išmokėjo pareiškėjui po 80 Eur per mėnesį darbo užmokestį. Teismas nusprendė, kad šios su darbo teisiniais santykiais susijusios mėnesinės darbo užmokesčio sumos turi būti išskaičiuotos iš pareiškėjui priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 17 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teismas pažymėjo, kad negali šiuo sprendimu aritmetiškai apskaičiuoti ir priteisti konkrečios vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumos, kadangi teismo sprendimo vykdymas laike nėra tiksliai apibrėžtas dėl apeliacijos galimybės (žr.LVAT praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose), todėl įpareigojo atsakovą išmokėti vidutinio darbo užmokesčio skirtumą, apskaičiuotą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka, kurio suma atitinkamai mažintina ta dalimi, kuri įvardytu laikotarpiu pareiškėjui buvo išmokėta kaip darbo užmokestis iš Palangos miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Efektyvus projektų valdymas“. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas pareiškėjo skundo dalį šia apimtimi tenkino (ABTĮ 88 str. 4 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šioje byloje nėra nustatyta, jog atsakovas neturėjo teisinio pagrindo skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, nustatyta tik tai, kad buvo paskirta per griežta tarnybinė nuobauda. Įsakymas Nr. A2-29 yra pakeistas ir pareiškėjas grąžintas į tarnybą ir jam priteistas prarastas darbo užmokestis, t. y. pareiškėjo teisės ir interesai šiuo požiūriu apginti. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad atleistas iš tarnybos jis patyrė neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, tačiau vertino, kad šiuos išgyvenimus iš dalies lėmė ir paties pareiškėjo elgesys. Teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė yra esminė vertinant pareiškėjo patirtų nepatogumų intensyvumą ir apimtį bei sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, sudaranti pagrindą abejonei, ar pareiškėjas, padaręs šiukštų tarnybinį nusižengimą, tikrai patyrė tokius intensyvius neigiamus išgyvenimus, kokius nurodo skunde. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai ir neigiamos emocijos šios bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti įvertinti pinigais. Teismas pabrėžė, jog tarnybinės nuobaudos pakeitimas švelnesne ir pareiškėjo grąžinimas į eitas pareigas laikytinas pakankama satisfakcija, dėl ko papildomas neturtinės žalos atlyginimas nėra priteisiamas (LVAT 2012 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1471/2012). Dėl nurodytų motyvų teismas pareiškėjo skundo dalį dėl 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis, 45 straipsnio 1 dalimi bei pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė prašymo, atitinkančio įstatymo reikalavimus.