Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.1; 1.2.4.4.2.3; 1.2.7.1.2.3; 1.1.8.6.2; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2;

2023 m. rugsėjo 14 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Evaldo Pašilio,

neviešame teismo posėdyje, apeliacine proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 punktą, 149 straipsnio 4 dalį ir nubaustas:

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams;

- pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos įstaigoje.

Iš D. B. nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) priteista 8 000 Eur (aštuoni tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad išžagino mažametį asmenį ir nesunkiai sutrikdė mažamečio savo šeimos nario sveikatą:

jis, laikotarpiu nuo nenustatytos dienos, bet ne anksčiau kaip nuo 2021 m. sausio mėnesio iki tiksliai nenustatytos dienos, bet ne vėliau kaip iki 2022 m. gegužės 6 d., savo namuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas mažametės podukros (duomenys neskelbtini), gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, sistemingai (tiksliai nenustatytą skaičių kartų) prieš jos valią lytiškai su ja santykiavo įvesdamas lytinį organą į nukentėjusiosios makštį, t. y. išžagino mažametę (duomenys neskelbtini). Tokiais savo veiksmais jis sukėlė nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) kitas reakcijas į stiprų stresą (F43.8), nesunkiai sutrikdė mažametės podukros sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nuosprendį pakeisti: skiriant bausmę pagal BK 149 straipsnio 1 dalį (pastaba – kaip nurodyta skunde), taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti mažesnę bausmę, negu nustatyta straipsnio sankcijoje, arba kitos rūšies bausmę.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl paskirtos bausmės yra nepagrįsta, nes teismas neteisingai ir neobjektyviai įvertino surinktų įrodymų visumą, o taip pat neteisingai išaiškino materialinės teisės normas, numatytas BK 54 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

2.2. Apeliantas pažymi, kad jis nuo pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu bei vėliau teisme prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, davė nuoseklius parodymus, nuoširdžiai gailėjosi ir dabar gailisi dėl savo padarytų nusikalstamų veiksmų, savo nuosekliais parodymais padėjo baudžiamąjį persekiojimą atliekančioms institucijoms išsiaiškinti jo padarytą nusikaltimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nurodydamas, kad jis savo elgesio kritiškai nevertino, neišgyveno dėl sukeltų padarinių, o atsakomybę bandė perkelti nukentėjusiajai.

2.3. Apeliaciniame skunde nuteistasis atkreipia dėmesį, kad dar iki nukentėjusios apklausos (duotų oficialių parodymų), jam pareiškus įtarimą, jis davė detalius parodymus, visiškai pripažindamas kaltę, nurodydamas, kokiomis aplinkybėmis ir kokius nusikalstamus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu atliko. Teismas nevertino to, kad jam buvo pareikštas įtarimas, o vėliau nuteistas pagal tokį kaltinimą, kuris atitinka nuo pirmosios jo apklausos ikiteisminiame tyrime duotus nuoseklius parodymus ir neatitinka nukentėjusiosios pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotų parodymų. Pasak apelianto, nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi jo išsamiais parodymais, tačiau jo nuoseklios pozicijos nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, darydamas neteisingą išvadą, kad jis savo veiksmų nevertina kritiškai.

2.4. Apeliantas nurodo, kad nuo to momento, kai susivokė, kad savo veiksmais daro nusikaltimą, labai nuoširdžiai gailėjosi bei labai kritiškai vertino ir vertina savo elgesį. Tai rodo aplinkybė, kad jis, supratęs, kaip blogai pasielgė mažametės podukros atžvilgiu, neslėpė savo nusikalstamų veiksmų, davė detalius parodymus, kuriais padėjo teisėsaugos institucijoms išaiškinti šias veikas, savo nusikalstamus veiksmus labai kritiškai vertino. Nurodydamas detalias nusikalstamų veiksmų aplinkybes, jas nurodė taip, kaip suprato pagal savo supratimą, menką išsilavinimo lygį, kaimietišką savo suvokimą. Parodydamas apie savo asmeninį suvokimą dėl nukentėjusiosios lytinės brandos (kad nusikaltimų įvykdymo metu jai buvo prasidėjusios menstruacijos, savo subrendimu atrodė vyresnė, negu buvo iš tikrųjų), jis nurodė taip, kaip tai suvokė pagal savo išsilavinimo ir intelekto lygį. Jo akimis ir protu, nukentėjusioji atrodė vyresnė, negu buvo iš tikrųjų. Taip pat apeliantas pažymi, kad jis niekada neneigė fakto, jog žinojo, kiek nukentėjusiajai metų, tačiau, jo suvokimu, ji jam atrodė vyresnė. Aplinkybė, kad nukentėjusiajai buvo prasidėjusios menstruacijos, dar labiau sustiprino jo neteisingą suvokimą dėl lytinio subrendimo.

2.5. Apeliaciniame skunde nuteistasis pabrėžia, kad, parodydamas, jog nukentėjusioji kai kada ateidavo į jo lovą, kai kada „pavizgindavo“ užpakalį, jog jai buvo prasidėjusios menstruacijos, jis sakė tiesą. Tačiau jis niekuomet netvirtino, kad dėl jo nusikalstamo elgesio buvo kalta nukentėjusioji ir niekuomet nebandė nukentėjusiajai perkelti kaltės. Greičiau dėl savo neišprusimo, menko išsilavinimo ir suvokimo jis bandė pats save pateisinti dėl to, ką padarė, tačiau tikrai nesiekė apkaltinti nukentėjusiąją. To nėra nurodyta jokiuose jo duotuose parodymuose.

2.6. Apelianto nuomone, visos išdėstytos aplinkybės duoda pagrindą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

2.7. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nusikaltimų faktines aplinkybes, veikų pavojingumo laipsnį ir jo asmenybę. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisme jis nuoširdžiai pripažino savo kaltę, gailėjosi, davė nuoseklius parodymus apie nusikaltimų padarymo aplinkybes, jas paaiškino pagal savo supratimą ir nedidelį intelektinį lygį. Tiriant ir tikrinant jo duotus parodymus, ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo nesunku išaiškinti nusikaltimą ir nustatyti visas aplinkybes, kurioms esant buvo padaryti nusikaltimai.

2.8. Taip pat apeliantas akcentuoja jo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Jis šiuo metu pagal neterminuotą darbo sutartį dirba (duomenys neskelbtini), verčiasi individualia veikla. Laisvu nuo darbo metu dirba pagal individualios veiklos pažymą, remontuoja (duomenys neskelbtini). Tiek seniūnijoje, kurioje gyvena, tiek darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Praeityje nebuvo teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, visiškai nenaudoja alkoholio, nepiktnaudžiauja tabaku. Jam išsituokus ir pradėjus gyventi su nukentėjusiosios motina, siekdamas, kad šeimos gyvenimo sąlygos pagerėtų, panaudojęs turimas santaupas ir pasiėmęs paskolą, nupirko sodybą. Kai paaiškėjo jo padaryti neteisėti veiksmai, (duomenys neskelbtini) apskrities vaikų teisių skyriaus specialistės reikalavimu, ½ dalį sodybos jis neatlygintinai perleido nukentėjusiosios motinai, siekiant, kad jo nauja šeima, taip pat ir nukentėjusioji, turėtų, kur gyventi. Sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį, už tai negaudamas jokių pajamų, ½ dalį sodybos tariamai pardavė (duomenys neskelbtini), kita ½ dalis sodybos yra registruota jo vardu. Jis moka paskolą, todėl jį išsiuntus į įkalinimo įstaigą ir jam nebemokant paskolos, kils grėsmė visos jo naujos šeimos gyvenimo sąlygoms, nes gali prasidėti priverstinis kredito išieškojimas iš jo nekilnojamojo turto. Be to, po nusikalstamų veikų paaiškėjimo jam su (duomenys neskelbtini) (nukentėjusiosios motina) gimė vaikas, jų bendra duktė. Todėl jis dabar išlaiko ir (duomenys neskelbtini), ir jos tris dukteris, tame tarpe ir nukentėjusiąją, nors negyvena tose pačiuose namuose dėl pritaikytos kardomosios priemonės. Šias aplinkybes teisme patvirtino ir pati (duomenys neskelbtini). Be to, jis turi dar du išlaikytinius – devynerių ir penkiolikos metų vaikus iš ankstesnės santuokos, kuriems irgi teikia materialinį išlaikymą.

2.9. Apygardos teismas, analizuodamas aplinkybes dėl galimybės jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, padarė išvadą, kad visos aukščiau nurodytos aplinkybės egzistavo ir nusikalstamų veikų padarymo metu ir tai jo nesustabdė nuo jų padarymo. Tačiau nusikalstamų veikų padarymo metu dar nebuvo gimusi duktė su (duomenys neskelbtini), ji gimė jau po nusikalstamų veikų padarymo. Mano, kad į visas aukščiau nurodytas aplinkybes teismas turėtų atsižvelgti.

2.10. Nuteisus jį ilgalaike laisvės atėmimo bausme ir atėmus galimybę rūpintis šeima, visa šeima ir esantys nepilnamečiai vaikai iš ankstesnės santuokos neteks jo teikiamos materialinės paramos. Šiuo metu jis materialiai remia visą šeimą, kurios sudėtyje yra ir pati nukentėjusioji. Nukentėjusioji, duodama parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pati niekieno neraginama ir neskatinama, pagal savo suvokimą taip pat parodė, kad nenori, jog jam būtų atimta laisvė ir jis būtų griežtai nubaustas.

2.11. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino BK 54 straipsnio 3 dalį ir neteisingai jos nepritaikė, paskirdamas jam bausmę. Be to, teismas skyrė jam ženkliai didesnę bausmę, negu numatytas sankcijos minimumas, todėl neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. Dėl to nuosprendis turėtų būti pakeistas.

2. Teismo posėdyje nuteistasis D. B. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliantas skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikaltimų teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis teismas teisingai nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes bei D. B. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus.

Nuteistojo D. B. apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos išvada, kad nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o taip pat taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl to, apelianto manymu, nuteistajam paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas bausmės ir subendrinta bausmė yra per griežtos. Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, pasisako tik dėl šių skunde keliamų klausimų.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

3. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybės, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, padaręs išvadą, kad jis, nors ir kaltę pripažino, savo veiksmams nebuvo kritiškas, siekė perkelti atsakomybę nukentėjusiajai, Todėl teismas, anot apelianto, neteisingai sprendė, jog jis neišreiškė nuoširdaus gailesčio dėl savo veiksmų. Šis skundo argumentas pagrįstas. Kaip jau buvo paminėta, teismas nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms taikyti būtinos aplinkybės – nuoširdaus nuteistojo gailėjimosi, kuris būtų išreikštas ne tik teiginiu apie apgailestavimą, bet ir parodytu kritišku savo veiksmų vertinimu. Sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl šios aplinkybės nebuvimo nėra teisinio pagrindo.

4. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo laikomas nuoširdžiu tuomet, kai jis laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Pabrėžtina ir tai, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio bei vėliau ir pan.), t. y. nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Vertinant kaltininko parodymus, be kita ko svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai padeda (prisideda) tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-231-495/2019).

5. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet ir kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-327/2010, Nr. 2K-123/2011, Nr. 2K- 7- 54- 677/2015 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis dažniausiai ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas aiškiai pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, pasižada pasitaisyti ir ateityje nenusikalsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014).

6. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad D. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, jam pareiškus įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje, padarymo, išsamiai ir detaliai nurodė mažametės podukros (duomenys neskelbtini) atžvilgiu įvykdytų veiksmų aplinkybes. Nors jis ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. gegužės 24 d. pirmą kartą apklausiamas įtariamuoju nurodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies, tačiau apklausos metu išsamiai išdėstė nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (t. 2, b. l. 107–111). Vėlesnės apklausos 2022 m. lapkričio 30 d. metu D. B. nurodė, kad visiškai pripažįsta kaltę, dėl veiksmų nuoširdžiai gailisi, bei patvirtino ankstesnės apklausos metu duotus parodymus, kaip teisingus (t. 2, b. l. 115). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje duodamas parodymus, D. B. laikėsi šios pozicijos, išsamiai ir detaliai nurodė nusikalstamų veikų mažametės (duomenys neskelbtini) atžvilgiu aplinkybes, o taip pat tvirtino, kad suvokė, jog blogai pasielgė su (duomenys neskelbtini), nuo pat pradžių žinojo, kad tai yra blogai, labai gailisi, kad taip pasielgė, teigė, jog nekyla jokių minčių taip elgtis dar kartą. Kritišką šių savo veiksmų vertinimą nuteistasis išdėstė ir apeliacinės instancijos teismui pateiktame apeliaciniame skunde, o taip pat kalbėdamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu.

7. Aptarti duomenys patvirtina, kad nuteistasis, visiškai pripažindamas savo kaltę ir nuoširdžiai gailėdamasis dėl padarytų nusikalstamų veikų, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu išsakė ir kritišką savo veiksmų vertinimą, išgyvenimą dėl padarytų veiksmų. Nuteistojo teiginiai, jog kartais nukentėjusioji pati, jo supratimu, savo elgesiu (kaip išsireiškė – uodegos vizginimu) rodė iniciatyvą lytiniams santykiams, ji jam atrodė labiau subrendusi, vyresnė, nei buvo iš tikrųjų, akivaizdžiai nepatvirtina, kad tokiu būdu jis bandė visą atsakomybę perkelti mažametei (duomenys neskelbtini). Be to, D. B. paaiškino, kad jo nuomonė apie nukentėjusiosios lytinę brandą išsakyta dėl menko jo išsilavinimo ir supratimo ir jokiu būdu nereiškia bandymo dėl savo veiksmų kaltinti (duomenys neskelbtini) ar tvirtinimo, kad nukentėjusioji išprovokavo jį padaryti nusikaltimą.

8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nuteistasis siekė save pateisinti, bandė atsakomybę perkelti nukentėjusiajai, todėl nebuvo kritiškas savo nusikalstamam elgesiui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro priešingą išvadą. Atsižvelgtina į tai, kad nuosekli nuteistojo pozicija iš esmės prisidėjo prie teisėsaugos institucijų atlikto ikiteisminio tyrimo operatyvumo, nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios viso baudžiamojo proceso metu šios pozicijos laikėsi, patvirtindamas ir jo kritišką savo ankstesnio elgesio vertinimą bei išgyvenimą dėl padarytų nusikalstamų veiksmų. Jo parodymai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016 ir kt.). Teismo vidinį įsitikinimą dėl to, kad nuteistasis padarė aiškias išvadas dėl savo nusikalstamų veiksmų, pasmerkė juos ir apsisprendė pasitaisyti bei ateityje nenusikalsti, sustiprina ir nuteistojo veiksmai, kai jis, norėdamas nors iš dalies kompensuoti nukentėjusiajai padarytą žalą, sudarė tinkamas nukentėjusiosios ir jos šeimos gyvenimo sąlygas, savo lėšomis įgydamas sodybą gyventi šeimai.

9. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nenustatydamas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos nuteistojo D. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą skirti nuteistajam bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė vertintina kartu su kitomis bausmėms skirti reikšmingomis aplinkybėmis.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

10. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo, skiriant bausmę pagal BK 149 straipsnio 1 dalį (pastaba – kaip nurodyta skunde), taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti mažesnę bausmę, negu nustatyta straipsnio sankcijoje, arba kitos rūšies bausmę. Pirmiausia pažymėtina, kad nuteistojo skunde argumentų, kodėl jo nusikalstama veika, numatyta BK 149 straipsnio 4 dalyje, turėtų būti perkvalifikuota į šio straipsnio 1 dalį, nėra pateikta. Atsižvelgiant į paties nuteistojo aiškinimą, jog jis, nežiūrint į savo supratimą apie nukentėjusiosios lytinę brandą, žinojo, kiek (duomenys neskelbtini) metų, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje D. B. nusikalstami veiksmai – mažametės išžaginimas, teisingai kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

11. Apeliantas, motyvuodamas tuo, kad yra pagrindas nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei iš naujo įvertinti bausmių skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta pernelyg griežta bausmė. Iš nuteistojo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistasis nesutinka būtent su bausme, paskirta pagal BK 149 straipsnio 4 dalį. Apelianto manymu, visuma skunde nurodytų aplinkybių leidžia jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę, arba kitos rūšies bausmę, kuri užtikrintų realų bausmės įvykdymą bei bausmės tikslų įgyvendinimą, o taip pat nepadarytų žalos jo socialiniam gyvenimui. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį paduoto apeliacinio skundo ribose, su tokiu apelianto argumentu nesutinka.

12. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K- 477-746/2015 ir kt.). Taigi, baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia tai, kad, taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones, būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą bei teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.

13. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuota bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 54 ir 61 straipsniai), vertino padarytų nusikaltimų bei bausmių proporcingumą. Atsižvelgta tiek į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, motyvą ir tikslą, tiek ir į kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis, visoms šioms aplinkybėms skiriant vienodą dėmesį, jas vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistajam D. B. nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta BK 149 straipsnio 4 dalies sankcijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje apygardos teismo išdėstyti pagrįsti motyvai dėl negalimumo skirti nuteistajam švelnesnę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, bausmę.

14. Teismas įvertino, kad nuteistasis nukentėjusiosios atžvilgiu padarė du tarpusavyje susijusius nusikaltimus – BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose numatytą nusikaltimą žmogaus sveikatai. Veikų padarymo metu nukentėjusioji buvo mažametė, kas ne tik apsprendžia didesnį jų pavojingumą (antai, nusikaltimas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, įstatymų leidėjo priskiriamas prie labai sunkių), bet ir rodo ypač ankstyvą intervenciją į nukentėjusiosios seksualinį neliečiamumą, lytinę brandą, sveikatą, ydingą supratimo apie tokio pobūdžio veiksmus formavimą bei šių veikų išliekamuosius padarinius mažametei ateityje. Neteisėti D. B. seksualinio pobūdžio veiksmai prieš mažametę buvo kryptingi, pasikartojantys, truko pakankamai ilgą laiko tarpą (apie vienerius metus). Jis nusikaltimus padarė tyčine kaltės forma, naudodamasis bejėgiška (duomenys neskelbtini) padėtimi dėl jos mažametystės, pasinaudodamas jos naivumu ir nebrandumu, patiklumu, įtikinęs, kad tokie veiksmai yra normali tėvo ir dukters santykių dalis. Dėl nuteistojo prieš nukentėjusiosios valią atliktų lytinės prievartos veiksmų buvo sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, ateityje jai bus reikalinga psichosocialinė pagalba, o jos nesuteikus, galimi asmenybės, emocijų ir elgesio sutrikimai.

15. Minėtos aplinkybės, svarbios nusikaltimų, nustatytų BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, kvalifikavimui, apibūdina ir paties nuteistojo D. B. įvykdytų nusikalstamų veiksmų pavojingumą visų byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes, o taip pat nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (anksčiau neteistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, teikia nukentėjusiosios šeimai gyvenamąjį plotą ir išlaikymą, išlaiko ir du nepilnamečius vaikus iš ankstesnės santuokos, turi įsipareigojimų kredito įstaigoms) analizavo ir vertino bei priėjo išvados, kad pagrindo taikyti nuteistajam D. B. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra. Teismas pažymėjo, kad visos šios aplinkybės egzistavo ir nusikalstamų veikų padarymo metu, tačiau jos nesustabdė nuteistojo nuo neteisėto elgesio.

16. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija šią teismo išvadą ir nurodo, jog po nusikalstamų veikų padarymo jam ir nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) motinai (duomenys neskelbtini) gimė vaikas, kas turėtų būti vertinama papildomai, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai apie mažesnį kaltininko asmenybės ir jo padarytų veikų pavojingumą ar jų atsitiktinį pobūdį. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta teisinių pagrindų pripažinti, jog straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, ir nuteistajam skirti švelnesnę, nei baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijose numatyta, bausmę. Pažymėtina, kad teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, nes taip yra formuojamas nebaudžiamumo požiūris ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes.

Dėl nuteistajam D. B. paskirtos bausmės

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

17. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina paskyrimą kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam D. B. parinktos laisvės atėmimo bausmės už atskiras nusikalstamas veikas dydį, nepagrįstai neatsižvelgė į nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

18. Už BK 149 straipsnio 4 dalyje numatyto labai sunkaus nusikaltimo padarymą įstatymų leidėjas numato laisvės atėmimą nuo 5 (penkerių) iki 15 (penkiolikos) metų. Už BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose numatyto apysunkio nusikaltimo padarymą numatyta laisvės atėmimo iki 5 (penkerių) metų bausmė.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, yra pagrindas spręsti dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. B. paskirtų bausmių ir subendrintos bausmės teisingumo.

20. Bausmė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, kurios dydis gerokai mažesnis nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, nekeistina. Kita vertus aukščiau aptartos D. B. bausmei individualizuoti reikšmingos aplinkybės, susijusios su nuteistojo asmenybe, socialiniais ryšiais, jo elgesiu po nusikaltimų padarymo, nors, kaip minėta, nesudaro pakankamo pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir D. B. paskirti švelnesnę, negu BK 149 straipsnio 4 dalies sankcijoje nurodyta, laisvės atėmimo bausmę, bet yra pakankamos išvadai, jog šio straipsnio sankcijoje nustatytos artimos minimaliai laisvės atėmimo bausmės paskyrimas D. B. atitiks teisingumo principą ir bausmės paskirtį. Tokios rūšies ir dydžio bausme bus užtikrinti visuomenės interesai, kad nusikaltę asmenys neišvengtų neigiamų padarinių ir nepatogumų, bei bausmės paskirtis, jog nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui būtų paskirta individualizuota bei teisinga bausmė. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios rūšies ir trukmės bausme už įvykdytą labai sunkią nusikalstamą veiką, o taip pat subendrinta bausme bus užtikrinta ne tik specialioji, bet ir bendroji prevencija.

21. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. B. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę (BPK 326 straipsnio 1 punktas, 2 punktas). Todėl teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam pagal BK 149 straipsnio 4 dalį paskirtos bausmės keistina.

22. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pakeitus bausmę pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, naikintina apskųstojo teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo ir jam šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirta nauja bausmė bei skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus paskirta bausmė bendrintinos iš naujo BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nes nusikalstamos veikos sudaro idealią sutaptį.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nuosprendį pakeisti:

D. B., pripažintam kaltu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalį, paskirtą laisvės atėmimo septyneriems metams bausmę sumažinti iki 5 (penkerių) metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus paskirta bausme ir D. B. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.